Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-171-236/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-02-25
Bylos Nr.: e2A-171-236/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01627-2018-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Agnė Tikniūtė, Kazys Kailiūnas, Jūratė Varanauskaitė
Ieškovas: akcinės draudimo bendrovės ,,Compensa Vienna Insurance Group“
Atsakovas: I. B., H. B.

Kategorijos

2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos

Civilinė byla Nr. e2A-171-236/2020 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01627-2018-2 Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Agnės Tikniūtės, Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės ,,Compensa Vienna Insurance Group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovams I. B. ir H. B. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams I. B. ir H. B., prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 52 685,26 Eur, 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, jog 2012 m. balandžio 28 dieną apie 13:40 val. Lincoln mieste, Jungtinėje Karalystėje atsakovas H. B., vairuodamas transporto priemonę VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kliudė ir apgadino transporto priemonę Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir eismo įvykis) bei sužalojo transporto priemonės Ford Transit vairavusio D. M. sveikatą (toliau – ir nukentėjęs asmuo). Eismo įvykio kaltininku, vadovaujantis Lincolnshire policijos nutarimu, yra pripažintas atsakovas, kuris eismo įvykį sukėlė neturėdamas teisės vairuoti (būdamas nepilnametis ir neturėdamas vairuotojo teisių), apie sukeltą eismo įvykį nepranešė policijai ir pasišalino iš eismo įvykio vietos.

3. Ieškovė pažymėjo, kad 2011 m. spalio 22 d. ieškovė ir atsakovė I. B. sudarė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. 0191589) (toliau – ir Draudimo sutartis), kuria buvo apdrausta transporto priemonės VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė. Dėl to ieškovei, kaip šios transporto valdytojo civilinės atsakomybės draudikui, atsirado pareiga atlyginti su šiuo eismo įvykiu padarytą žalą ir ieškovė vykdydamas įsipareigojimus iki 2018 m. rugsėjo 1 d. yra išmokėjusi 52 685,26 Eur dydžio draudimo išmoką.

4. Ieškovės teigimu, atsižvelgiant į tai, kad įvykio kaltininkas iš eismo įvykio vietos pasišalino, vadovaujantis nustatytu teisiniu reguliavimu, ieškovė įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Atitinkamai, 2017 m. gruodžio 5 d. ieškovė kreipėsi į atsakovą su pretenziniu reikalavimu, kartu pateikdama šį reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, kurio atsakovas nepatenkino.

5. Ieškovė nurodė, kad nors žalos bylos administravimo procedūros nėra baigtos, tačiau šiai dienai trečiajam nukentėjusiajam asmeniui yra išmokėta 52 685,26 Eur draudimo išmoka (paskutinė draudimo išmokos dalis mokėta 2018 m. sausio 15 d.) padarytai žalai atlyginti. Žalos faktą ir dydį pagrindžia Lincolnshire policijos nutarimas, The Lincoln ligoninės išrašas, sąskaitos už teisines išlaidas bei gydytojo konsultaciją, vietinio mokėjimo nurodymai ir kiti dokumentai. Žalos bylos administravimas yra tęsiamas, kadangi trečiasis asmuo yra vis dar gydomas dėl patirtų sveikatos sužalojimų ir galutinė išmoka nėra paskaičiuota bei išmokėta.

6. Ieškovė pažymėjo, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodoma, kad įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo apie eismo įvykį nedelsdamas pranešti policijai Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais. Šios pareigos nevykdymo neigiamos teisinės pasekmės nustatytos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (2014 m. rugsėjo 29 d. redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 60.1 punkte, numatančiame, kad jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti iki 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu apie eismo įvykį nebuvo pranešta policijai Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais. Taip pat TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta nuostata, jog draudikas sumokėjęs išmoką turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš eismo įvykio vietos. Analogiška nuostata numatyta Taisyklių 59.4 punkte Be to, Taisyklių 59 punkte nurodyta, jog Draudikas turi teisę reikalauti išmokėtų sumų gražinimo iš asmens, kuris padarė žalą neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Dėl to atsakovui, kaip 2012 m. balandžio 28 d. eismo įvykio kaltininkui, kuris apie eismo įvykį nepranešė policijai ir pasišalino iš eismo įvykio vietos, tenka su tuo susijusios neigiamos pasekmės, t. y. draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtos draudimo išmokos – 52 685,26 Eur regreso tvarka.

7. Ieškovės teigimu, šiuo atveju pareiga atlyginti žalą kylą atsakovams H. B., kaip eismo įvykio kaltininkui ir I. B., kuri atsako už nepilnamečio sūnaus padarytą žalą ir kuri pažeidė draudimo sutarties įsipareigojimus.

8. Ieškovė nurodė, kad Draudimo sutartyje buvo numatyta, jog transporto priemonė bus naudojama ne Lietuvoje ne ilgiau kaip 40 dienų per metus ir nebus naudojama Didžiojoje Britanijoje ar Airijoje. Taip pat, Draudimo sutarties 1.5.11 punkte nustatyta, jog draudėjas (atsakovas) laikomas atsakingu už Draudimo sutarties pažeidimus ir tais atvejais, kai pareigas, kylančias iš šios Sutarties vykdymo, pažeidžia asmenys, veikiantys kaip draudėjo atstovai. Be to, CK 6.276 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai.

9. Ieškovė pažymėjo, kad dėl įvykio pripažintas atsakingu atsakovės sūnus, kuris įvykio metu buvo nepilnametis bei neturėdamas teisės vairuoti sukėlė eismo įvykį, o taip pat iš jo pasišalino. Automobiliu buvo naudojamasi Didžiojoje Britanijoje, nors Draudimo sutartyje buvo aiškiai numatyta, jog transporto priemone šioje šalyje negalima naudotis. Apibendrinant tai, kad žalą sukėlė atsakovės sūnus, kuris įvykio metu buvo nepilnametis bei tai, kad nuostolio dydis yra didelio masto, laikytina, jog atsakingais asmenimis taip pat turėtų būti laikomi tėvai. Taip pat pabrėžtina, kad atsakovė elgėsi neatsakingai ir pažeisdama Draudimo sutarties nuostatas, naudojosi transporto priemone Didžiojoje Britanijoje, todėl atsakovė turėtų būti laikytina atsakinga dėl šio įvykio ir šiuo aspektu.

10. Ieškovės teigimu, dėl šios žalos atsiradimo yra atsakingi atsakovai – H. B. ir I. B., kuriems vadovaujantis CK 6.6 straipsnyje nustatytais pagrindais kyla solidarioji skolininkų atsakomybė, kadangi H. B. sukėlęs eismo įvykį pasišalino iš eismo įvykio neturėdamas teisės vairuoti, tuo tarpu, I. B. laikytina atsakinga už nepilnamečio sūnaus padarytą žalą, o taip pat pažeidus įsipareigojimus kylančius iš draudimo sutarties.

11. Iškovė pažymėjo, kad 2012 m. balandžio 28 d. eismo įvykis įvyko Didžiojoje Britanijoje, atitinkamai šiam įvykiui, nustatant nuostolio dydį yra taikoma įvykio vietos teisė (t. y. Didžiosios Britanijos teisė), tačiau regreso teisė kildinama iš pagal Lietuvos teisės aktus sudarytos draudimo sutarties ir Lietuvos Respublikos įstatymu pagrindu. Sąskaitose faktūrose išlaidos yra išskirstytos į: ligoninės išlaidas, avansinį mokėjimą nukentėjusiajam, advokatų teisines išlaidas, išlaidas už ortopedijos specialisto paslaugas, dokumentų kopijas, medicinines ataskaitas ir kitas būtinas išlaidas. 2012 m. balandžio 28 d. eismo įvykio faktą, o tuo pačiu atsakovo kaltę įrodo policijos pažyma, kurioje nustatyta, jog atsakovas H. B., yra nustatytas įvykio kaltininkas, kuris iš eismo įvykio vietos pasišalino neturėdamas teisės vairuoti. Dėl to ieškovė įrodė visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, atitinkamai vadovaujantis nustatytu teisiniu reguliavimu, ieškovė įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens.

12. Ieškovės teigimu, senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo paskutinės išmokos datos, t. y. nuo 2018 m. birželio 15 d., todėl senaties terminas nėra praleistas.

13. Atsakovai I. B. ir H. B. procesiniuos dokumentuose su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą ieškovės reikalavimams, ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

14. Atsakovų teigimu, ieškovė turi įrodyti visus bylai svarbius išnagrinėti klausimus. Vien tai, jog ieškovė išmokėjo nukentėjusiam asmeniui žalą, automatiškai nelemia asmens pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą. Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko Didžiojoje Britanijoje ir ieškovė privalo pateikti su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsakovo civilinės atsakomybės klausimas turi būti nustatomi remiantis būtent Didžiosios Britanijos teise.

15. Atsakovai pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų teiginius dėl atsakovo pripažinimo kaltu dėl eismo įvykio. Ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės kaip būtinųjų atsakomybės sąlygų. Be to, ieškovė neįrodė, jog draudimo išmoką sumokėjo pagrįstai, t. y. kokius sveikatos sutrikdymus ir kokią realią žalą patyrė nukentėjęs asmuo, kuriam buvo išmokėtos draudimo sumos.

16. Atsakovų teigimu, atsakovės atžvilgiu ieškovės reikalavimai yra visiškai nepagrįsti, nes ji eismo įvykyje nedalyvavo, o atsakovas šiuo metu yra pilnametis. Vien ta aplinkybė, jog atsakovės drausta transporto priemonės buvo naudojama Didžiojoje Britanijoje nesudaro pagrindo jos civilinei atsakomybei kilti.

17. Atsakovai pažymėjo, kad ieškovė neturi regreso teisės pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalį, neįrodė, jog draudimo išmoką sumokėjo nukentėjusiam asmeniui ir neįrodė, kokia žala ir sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiam asmeniui eismo įvykio metu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

18. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 20 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ lygiomis dalimis atsakovų H. B. ir I. B. naudai 1 936 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 968 Eur kiekvienam.

19. Teismas nurodė, kad ieškovės teigimu, 2012 m. balandžio 28 dieną apie 13:40 val. Lincoln mieste, Jungtinėje Karalystėje H. B., vairuodamas transporto priemonę VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kliudė ir apgadino transporto priemonę Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei sužalojo transporto priemonės Ford Transit vairavusio D. M. sveikatą. Tai, jog 2012 m. balandžio 28 dieną atsakovas H. B. dalyvavo eismo įvykyje ir jo metu buvo sužalota Ford Transit automobilio vairuotojo sveikata, patvirtina Lincolnšyro policijos pateikta ataskaita.

20. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta jokio nutarimo, kuriame būtų nurodyta, jog atsakovas H. B. būtų pripažintas kaltu dėl minėto eismo įvykio. Iš baudžiamosios justicijos skyriaus rašto matyti, jog buvo numatyta teismo posėdžio data, tačiau duomenų apie tai ieškovė byloje nepateikė. Minėtame dokumente buvo nurodyta, jog procesas dėl automobilio sustojimo yra nutrauktas, o atsakovui yra pareikšti kaltinimai dėl draudimo nebuvimo, transporto priemonės paėmimo sunkinančiomis aplinkybėmis bei vairavimo be reikiamo vairuotojo pažymėjimo.

21. Teismas nustatė, kad 2011 m. spalio 22 d. ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir I. B. sudarė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. 0191589), kuria buvo apdrausta transporto priemonės VW Golf, valst. Nr. AOZ700, valdytojo civilinė atsakomybė. Ieškovė, kaip šios transporto valdytojo civilinės atsakomybės draudikas, iki 2018 m. rugsėjo 1 d. yra išmokėjusi 52 685,26 Eur dydžio draudimo išmoką atlyginti su šiuo eismo įvykiu padarytą žalą. Ieškovė yra sudariusi susitarimą su ICA (Europe) Ltd dėl žalų, patirtų autoavarijose, įvykusiose Jungtinėje Karalystėje, atlyginimo. Išlaidos yra išskirstytos į: ligoninės išlaidas, avansinį mokėjimą nukentėjusiajam, advokatų teisines išlaidas, išlaidas už ortopedijos specialisto paslaugas, dokumentų kopijas, medicinines ataskaitas ir kitas būtinas išlaidas.

22. Teismas pažymėjo, kad byloje pateiktas raštas, iš kurio matyti, jog yra dar numatomos medicininės išlaidos, tačiau duomenų apie tai, jog jos patirtos, byloje nėra. Ieškovė yra atlikusi tarptautinius pavedimus gavėjui Intercontinental Adjusters (Europe) Ltd: 2017 m. balandžio 18 d. 17 139,02 GBP, 2017 m. rugpjūčio 7 d. 10 498,50 GBP, 2017 m. rugpjūčio 22 d. 16 551,88 GPB, 2017 m. rugpjūčio 25 d. 4 121,50 GPB, 2017 m. lapkričio 17 d. 6 956,90 GPB, 2018 m. sausio 15 d. 2 120,50 GPB, 2018 m. birželio 15 d. 5 690,50 GPB.

23. Teismas nurodė, kad ieškovė savo reikalavimą atsakovui H. B. grindžia TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog draudikas sumokėjęs išmoką turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš eismo įvykio vietos. Ieškovei tenka pareiga pagrįsti savo reikalavimą, t. y. įrodyti nurodytų sąlygų pagrįstumą.

24. Teismas sutiko su atsakovais, kad nagrinėjamu nustatant atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas taikytina eismo įvykio vietos teisė, nes eismo įvykis, kurio žalą atlygina ieškovė įvyko Didžiojoje Britanijoje. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju būtent ieškovei tenka pareiga pateikti su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus. Vien tas faktas, jog ieškovė išmokėjo nukentėjusiam asmeniui žalą nelemia atsakovų pareigos atlyginti regreso tvarka būtent tokio dydžio žalą.

25. Teismas nurodė, kad atsakovo civilinei atsakomybei kilti turi būti nustatomos visos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys bei žala. Ieškovės teigimu, atsakovas H. B. yra pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, tačiau byloje nėra pateiktų įrodymų, kurie patvirtintų šiuos teiginius. Teismas nurodė, kad iš byloje esančios Linkolnšyro policijos ataskaitos matyti, jog atsakovui buvo pareikšti kaltinimai dėl draudimo nebuvimo, transporto priemonės paėmimo sunkinančiomis aplinkybėmis bei vairavimo be reikiamo vairuotojo pažymėjimo, o procesas dėl automobilio sustojimo yra nutrauktas. Be to, minėtoje ataskaitoje yra nurodyta, jog iš atsakovo buvo paimtas laikinas vairuotojo pažymėjimas. Tačiau byloje nėra jokio nutarimo, kuriuo būtų konstatuota, jog atsakovas pripažįstamas kaltu dėl eismo įvykio. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovė, nurodydama ieškinio pagrindą, neįrodė jo pagrįstumo, t.y. jos atsakovas H. B. yra pasišalinęs iš eismo įvykio vietos ir pripažintas dėl to kaltu (CPK 178 straipsnis). Tokiu būdu nesant nustatytų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų bei kaltės, atsakovui H. B. negali kilti atsakomybė.

26. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė, prašydama priteisti regreso tvarka atlygintą žalą nukentėjusiam asmeniui, nepagrindė ir nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog visos draudimo išmokos sumos buvo susiję priežastiniu ryšiu su 2012 m. balandžio 28 d. eismo įvykiu. Atsakovas H. B. nedalyvavo žalos administravimo procese Didžiojoje Britanijoje, todėl savo prieštaravimus dėl išmokėtų sumų turi teisę reikšti šioje byloje.

27. Teismas sutiko su atsakovu, kad ieškovė byloje turėjo įrodyti, kokius sveikatos sutrikdymus nukentėjęs asmuo patyrė būtent dėl eismo įvykio ir ar žala realiai buvo atlyginta.

Šalies argumentai

28. Teismas nurodė, kad pačios ieškovės pateiktame teismo posėdyje prašyme dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo buvo nurodyta, jog žalos bylos procedūros yra tęsiamos, kadangi nukentėjęs asmuo vis dar gydosi, todėl ateityje ieškovė mokės draudimo išmokas, susijusias su šiuo įvykiu, ieškinio reikalavimai gali padidėti. Tokiu būdu ieškovė pati pripažino, jog žalos bylos procedūros iki galo nėra baigtos. Tačiau ieškovė nepaisant to, reiškė ieškinį atsakovams dėl jau išmokėtų sumų, tačiau tinkamai savo reikalavimo nepagrindė (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Iš byloje pateiktų sąskaitų faktūrų negalima daryti išvados, jog visos jose nurodytos sumos priežastiniu ryšiu yra susijusios su nukentėjusiam asmeniui padaryta žala.

Žemesnės instancijos teismas

29. Teismas pažymėjo, jog ieškovei atsikirtimai į ieškinį ir atsakovų argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo jau buvo žinomi nuo atsiliepimo į ieškinį pateikimo. Bylos nagrinėjimui pasiruošti buvo paskirtas pasirengimas paruošiamųjų dokumentų būdu. Tačiau nei su dubliku, nei su rašytiniais paaiškinimais, ieškovė papildomų įrodymų, patvirtinančių savo ieškinio pagrindą nepateikė. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovės prašymas atidėti posėdį, siekiant atsikirsti į atsakovų argumentus, buvo netenkintas kaip pavėluotas ir vilkinantis procesą veiksmas. CPK 7 straipsnio 2 dalis nustato dalyvaujančių asmenų pareigas, veikti proceso metu sąžiningai, nepiktnaudžiauti savo teisėmis ir rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu bei laiku ir rūpestingai teikti teismui įrodymus ir argumentus. Ieškovė yra juridinis asmuo, užsiimti draudimo veikla, yra tinkamai atstovaujamas teisininko, todėl turėjo ir galėjo suprasti, jog visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus bei argumentus dėl atsakovų atsikirtimų į ieškinį turėjo pateikti į bylą tinkamai ir laiku. Be to, ieškovei buvo nustatytas terminas trūkumams pašalinti ir pateikti tinkamus įrodymus. Todėl tinkamai nepagrindus ir laiku nepateikus į bylą savo reikalavimus pagrindžiančių įrodymų, ieškovė turi prisiimti riziką dėl tokių savo veiksmų.

30. Teismas nurodė, kad ieškovės teigimu, ji prašo atlyginti tokio dydžio žalą, kokią ji išmokėjo ICA (Europe) Ltd pagal susitarimą su ICA (Europe) Ltd dėl žalų, patirtų autoavarijose, įvykusiose Jungtinėje Karalystėje atlyginimo, prašomų sumų pati negali koreguoti. Tačiau teismas nustatė, kad minėtame susitarime yra nurodyta, jog jame nurodoma, mokėtinos sumos yra sureguliuojamos šalių.

31. Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas dėl išmokėtų sumų priteisimo turi būti pagrįstas, t.y. ieškovė turi įrodyti, jog pagrįstai išmokėjo draudimo sumą ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovė byloje neįrodė ir nepateikė jokių duomenų apie tai, kokius sveikatos sutrikdymus ir kokio dydžio žala realiai buvo padaryta nukentėjusiam asmeniui.

32. Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas atsakovei I. B. reiškiamas tuo pagrindu, jog ji turėjo užtikrinti, jog jos automobiliu nesinaudotų kiti asmenys, t.y. konkrečiu atveju atsakovas H. B.. Todėl ieškovės teigimu, jos atsakomybė yra solidari su kitu atsakovu. Ieškovės teigimu, atsakovė turi atsakyti, nes atsakovas buvo nepilnametis.

33. Teismas pažymėjo, kad nors eismo įvykio metu H. B. buvo nepilnametis, tačiau ieškinio pateikimo teisme metu, jis buvo pilnametis, todėl atsakovės atsakomybė CK 6.276 straipsnio 2 dalies pagrindu negali kilti. Taip pat atsakomybė atsakovei negali kilti ir dėl to, jog 2011 m. spalio 22 d. ADB Compensa Vienna Insurance Group ir I. B. sudarytoje Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje buvo draudimas naudoti automobilį Didžiojoje Britanijoje. Taisyklių 62.2. punktas numato, jog tuo atveju jei draudėjas netinkamai vykdė sutartyje numatytas pareigas, draudikas įgyja teisę reikalauti grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Be to, kasacinio teismo praktika nurodo, jog draudiko ir draudėjo susitarimai, kuriais būtų ribojama draudimo apsauga teritorijos atžvilgiu, yra draudžiami, todėl atsakovės atsakomybė vien dėl to, jog automobilis buvo naudojamas Didžiojoje Britanijoje, negali kilti.

34. Teismas nurodė, kad ieškovės teigimu, atsakovės neteisėti veiksmai, kurių pagrindu jai kyla solidari atsakomybė, yra tai, jog ji elgėsi nerūpestingai ir neužtikrino, jog automobiliu nesinaudotų kiti asmenys. Tačiau teismas pažymėjo, kad ir tokiu atveju turi būti įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Byloje yra duomenys, jog atsakovas turėjo laikiną vairuotojo pažymėjimą, todėl vien tai, jog vairavo atsakovei, t. y. savo motinai priklausantį automobilį, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovės nurodyta teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje 2A-987-553/2012) negali būti taikoma nagrinėjamu atveju, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės, kadangi minėtoje nutartyje nurodyta, jog automobilio savininkės civilinė atsakomybė kartu su vairuotoju buvo jau nustatyta baudžiamojoje byloje.

35. Teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytą, konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų (neteisėto veikimo) bei kaltės, taip pat kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų: žalos dydžio ir priežastinio ryšio su eismo įvykiu. Dėl to teismas sprendė, kad ieškinys atsakovų atžvilgiu atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 straipsnis, CK 2.87 straipsnis, 6.246-6.249 straipsniai).

36. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo to momento, kai draudikas atlieka mokėjimą korespondentui. Kadangi draudimo sumos buvo mokamos dalimis, tai atitinkamai atlikus kiekvieną mokėjimą, nuo jo atlikimo momento ieškovei atsirado teisė reikalauti minėtos sumos kaip žalos atlyginimo regreso tvarka. Kadangi ieškinys teisme pateiktas 2018 m. rugsėjo 4 d., tai iki 2017 m. rugsėjo 4 d. atliktiems mokėjimams būtų pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Tačiau nesant sąlygų ieškinio tenkinimui, ieškinio senaties taikymo klausimas nėra sprendžiamas.

37. Teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo darė išvadą, kad iš ieškovės atsakovams priteistina 1 936 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 93, 98 straipsniai). Pašto išlaidos nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

38. Apeliaciniame skunde ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ prašo tenkinti ieškovės apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, priimti į bylą papildomus įrodymus (medicininių duomenų kopijas, 2019 m. kovo 13 d. laiško kopiją) ir dėl duomenų apsaugos pripažinti šią informaciją konfidencialia ir nevieša bei neleisti atsakovų atstovei su ja susipažinti, o taip pat šios medžiagos neviešinti.

39. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

39.1. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nukrypo nuo įrodymų tikėtinumo taisyklės ir byloje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 185 straipsnis). Teismas konstatavo faktą, kad nėra duomenų sąmoningam pasišalinimui iš įvykio vietos pripažinti, tačiau savo sprendimo nemotyvavo.

39.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai administracinės/ baudžiamosios atsakomybės netaikymą/nenubaudimą dėl pasišalinimo sutapatino su civilinės atsakomybės nebuvimu. Aplinkybė, kad atsakovas H. B. už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos nebuvo nubaustas administracine ar baudžiamąja tvarka, nepaneigia ieškovės teisės reikalauti išmokėtos draudimo išmokos. Be to, iš byloje pateiktų duomenų (tokių kaip policijos nutarime esančių parodymų), labiausiai tikėtina, jog atsakovas H. B. suvokė, kad pasišalino iš eismo įvykio, kadangi šiuos taktus patvirtina: 1) liudytojų, konsteblio parodymai, atsakovo nebuvimas eismo įvykio vietoje atvykus policijos pareigūnams, tad abejoti į bylą pateiktų įrodymų objektyvumu nėra pagrindo (įrodymuose nėra prieštaravimų, įvykio aplinkybės nurodomos vieningai); 2) atsakovo atstovė procesiniuose dokumentuose neneigia, kad atsakovas pasišalino iš eismo įvykio vietos, tačiau kaip pagrindinį argumentą nurodo tyrimo nutraukimo faktą.

39.3. Civilinėse bylose turi būti vertinama, kad kaltė kyla ne tik tyčia, bet ir dėl neatsargumo. Svarbiausia yra nustatyti, jog atsakovas suvokė pasišalinimo faktą, tai įrodo analizuojamų aplinkybių/įrodymų visetas. Tai pat vadovaujantis TPVCAPDĮ bei teisės normomis, už netyčinį pasišalinimą nėra numatyta administracinė sankcija, tačiau tai nereiškia, kad toks elgesys yra leistinas. Administracine tvarka asmuo baudžiamas už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos tik tuo atveju, jei įrodoma asmens tyčia, o civilinėje teisenoje kaltė yra kildinama kaip civilinės atsakomybės sąlyga - kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai, preziumuojama, jog nagrinėjamu atveju atsakovui pasišalinus iš įvykio vietos ir neįvykdžius įstatymuose nustatytų pareigų, apeliantė turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo - 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

Žemesnės instancijos teismas

39.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė jog atsakovas nedalyvavo žalos administravimo procese Didžiojoje Britanijoje, todėl savo prieštaravimus dėl išmokėtų sumų turi teisę reikšti šioje byloje. Pažymėtina, kad atsakovo teisė reikšti prieštaravimus dėl išmokos dydžio bylos nagrinėjimo metu ir nebuvo ribojama. Atsakovas galėjo įgyvendinti CPK 178 straipsnyje jam suteikta teise įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus, t. y. paneigti aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo ieškinį. Atsakovas nepaneigė priskaičiuotos žalos dydžio pagrįstumo - neįrodė, kad reguliuojant žalą nebuvo reikalingos teisinės paslaugos ir konsultacijos ir kt. Pateikti įrodymai pagrindžia, kad ieškovė taip pat ėmėsi visų priemonių, siekdama įsitikinti, kad mokėtinas žalos dydis yra pagrįstas. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas nepateikė motyvų, dėl kurių atmetė ieškovo įrodymus, patvirtinančius advokatų paslaugoms patirtas ir kitas išlaidas, todėl pažeidė CPK 270 straipsnio normas.

39.5. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nukrypo dėl teismų praktikos dėl senaties taikymo, kaltės ir atsakomybės nustatymo.

Motyvuojamoji dalis

39.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinį nors tiek kaltė, tiek pasišalinimas yra pagrįsti. Be to, pagal vietos teisę policija nesprendžia atsakomybės klausimų dėl eismo įvykių Didžiojoje Britanijoje.

40. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai I. B. ir H. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, atsisakyti priimti į bylą naujus įrodymus, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

41. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:

Žemesnės instancijos teismas

41.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pagal Didžiosios Britanijos teisę atsakovas nebuvo pripažintas pasišalinęs iš įvykio vietos, todėl įrodymų pagrįsti ieškovės teiginį apie atsakovo pasišalinimą iš įvykio vietos nepakanka. Taip pat nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė ir nemotyvavo savo išvadų dėl atsakovo H. B. pasišalinimo iš įvykio vietos.

41.2. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog eismo įvykio faktinės aplinkybės, atsakovo veiksmai eismo įvykio metu suteikia teisę draudikui reikalauti iš atsakovo nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos regreso tvarka pagal TPVCAPDI 22 straipsnio 1 dalį. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais apie sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti egzistavimą.

41.3. Pirmosios instancijos teisme ieškovė neįrodė, kokius sveikatos sutrikdymus ir kokio dydžio žala buvo realiai padaryta nukentėjusiam eismo įvykio metu; nepagrindė žalos atlyginimo sumų ir, svarbiausia, išmokėtų sumų teisingumo, pagrįstumo ir proporcingumo realiai nukentėjusiojo patirtai žalai. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė turėjo byloje įrodyti, kokius sveikatos sutrikdymus nukentėjęs asmuo patyrė dėl eismo įvykio ir ar žala realiai buvo atlyginta, bet tinkamai savo reikalavimo nepagrindė.

41.4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinio senaties termino klausimu yra visiškai teisingas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

42. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų

43. Ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus (medicininių duomenų kopijas, 2019 m. kovo 13 d. laiško kopiją), kuriuos prašė priimti į bylą ir dėl duomenų apsaugos pripažinti šią informaciją konfidencialia ir nevieša bei neleisti atsakovų atstovei su ja susipažinti, o taip pat šios medžiagos neviešinti.

44. Minėtas prašymas yra išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartimi.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

45. Bylos duomenys patvirtina, kad 2011 m. spalio 22 d. ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir I. B. sudarė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. 0191589), kuria buvo apdrausta transporto priemonės VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė.

46. Ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ teigimu, 2012 m. balandžio 28 dieną apie 13:40 val. Lincoln mieste, Jungtinėje Karalystėje H. B., vairuodamas transporto priemonę VW Golf, valst. Nr. AOZ700, kliudė ir apgadino transporto priemonę Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei sužalojo transporto priemonės Ford Transit vairavusio D. M. sveikatą.

47. ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, kaip šios transporto valdytojo civilinės atsakomybės draudikas, iki 2018 m. rugsėjo 1 d. yra išmokėjusi 52 685,26 Eur dydžio draudimo išmoką atlyginti su šiuo eismo įvykiu padarytą žalą.

Dėl įrodymų vertinimo

48. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nukrypo nuo įrodymų tikėtinumo taisyklės ir byloje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 185 straipsnis), kad nepagrįsti apeliantės teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo faktą, kad nėra duomenų sąmoningam pasišalinimui iš įvykio vietos pripažinti, tačiau savo sprendimo nemotyvavo.

49. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus, pirmiausia pasisakytina dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

50. CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

51. Bylos duomenys patvirtina, kad iš byloje esančio Linkolnšyro policijos ataskaitos matyti, jog atsakovui buvo pareikšti kaltinimai dėl draudimo nebuvimo, transporto priemonės paėmimo sunkinančiomis aplinkybėmis bei vairavimo be reikiamo vairuotojo pažymėjimo, o procesas dėl automobilio sustojimo yra nutrauktas. Be to, minėtoje ataskaitoje yra nurodyta, jog iš atsakovo buvo paimtas laikinas vairuotojo pažymėjimas. Tačiau byloje nėra jokio nutarimo, kuriuo būtų konstatuota, jog atsakovas pripažįstamas kaltu dėl eismo įvykio. Dėl to pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas H. B. yra pasišalinęs iš eismo įvykio vietos ir pripažintas dėl to kaltu (CPK 178 straipsnis). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė, prašydama priteisti regreso tvarka atlygintą žalą nukentėjusiam asmeniui, nepagrindė ir nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog visos draudimo išmokos sumos buvo susiję priežastiniu ryšiu su 2012 m. balandžio 28 d. eismo įvykiu.

52. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal įstatymų įreikalavimus teisingai vertino Linkolnšyro policijos ataskaitą.

53. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė motyvuotą sprendimą.

Dėl kaltės ir atsakomybės

54. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai administracinės/ baudžiamosios atsakomybės netaikymą/nenubaudimą dėl pasišalinimo sutapatino su civilinės atsakomybės nebuvimu, kad aplinkybė, kad atsakovas H. B. už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos nebuvo nubaustas administracine ar baudžiamąja tvarka, nepaneigia ieškovės teisės reikalauti išmokėtos draudimo išmokos. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantės teiginius kaip nepagrįstus.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ, kurio 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl Lietuvos Respublikoje neapdrausta transporto priemone kitoje ES valstybėje nukentėjusiems asmenims padarytos ir administruotos žalos Lietuvos draudikų biuras išmoką eismo įvykio vietos draudikų biurui moka atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl galimai atsakingo už eismo įvykį asmens civilinės atsakomybei ir pareigai atlyginti žalą (žalos atlyginimui) taikytinos teisės, yra pažymėta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisiniai santykiai reglamentuoti TPVCAPDĮ, kuris yra lex specialis (specialusis įstatymas) CK atžvilgiu (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis). Taigi, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje ir 17 straipsnio 5 dalyje, kuriose reglamentuota Lietuvos draudikų biuro pareiga išmokėti išmoką dėl neapdrausta transporto priemone, kurios registruota buveinė yra Lietuvoje, kitoje valstybėje padarytos žalos nukentėjusiems asmenims, įtvirtintos ir specialiosios kolizinės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-687/2017).

56. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Tokio pobūdžio bylose Lietuvos draudikų biuras turi pateikti aiškius duomenis, kokius neteisėtus veiksmus atliko transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu, nurodyti, pagal kuriuos teisės aktus tokie veiksmai laikytini neteisėtais (eismo įvykio vietos kelių eismo taisyklės, kt.), ir juos pateikti, taip pat pateikti eismo įvykio vietos valstybės tarnybų dokumentus, patvirtinančius pažeidimą (jei tokių esama), kitus su eismo įvykio fiksavimu susijus duomenis (schemas, iš karto po eismo įvykio užfiksuotus eismo įvykio dalyvių liudijimus, kt.), dėl eismo įvykio padarytą žalą ir jos dydį pagrindžiančius dokumentus ir kt. – kitaip tariant, įrodymus, pagrindžiančius eismo įvykyje dalyvavusio asmens civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Kokius konkrečius dokumentus ar duomenis siekdamas savo atgręžtinio reikalavimo patenkinimo turi pateikti biuras, priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos aplinkybių. Lietuvos draudikų biuras neprivalo teikti duomenų ir įrodymų dėl tų aplinkybių, dėl kurių byloje ginčo tarp šalių nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-687/2017).

57. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad policija nutraukė prieš atsakovą procesą dėl automobilio nesustojimo pagal Didžiosios Britanijos kelių eismo taisykles, o dėl vairuotojo pažymėjimo (vairavimo teisių) turėjimo užfiksavo, kad atsakovas eismo įvykio metu turėjo laikinąjį vairuotojo pažymėjimą (laikinąsias vairavimo teises). Byloje nėra kompetentingų Didžiosios Britanijos institucijų sprendimų, iš kurių galima būtų daryti išvadą apie atsakovo padarytus konkrečius pažeidimus. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovė, nurodydama ieškinio pagrindą, neįrodė jo pagrįstumo, t. y. jog atsakovas H. B. yra pasišalinęs iš eismo įvykio vietos ir pripažintas dėl to kaltu (CPK 178 straipsnis), todėl nesant nustatytų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų bei kaltės, atsakovui H. B. negali kilti atsakomybė.

58. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad ieškovės pateikta į bylą Linkolnšyro policijos ataskaita yra nepakankamas įrodymas konstatuoti atsakovo atsakomybę dėl eismo įvykio.

59. Bylos duomenys rodo ir atsakovas neneigia dalyvavęs eismo įvykyje, tačiau ieškovė neįrodė, kad atsakovas pagal Didžiosios Britanijos teisę buvo pripažintas pasišalinęs iš eismo įvykio vietos ar vairavęs transporto priemonę neturint vairavimo teisės.

60. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovo veiksmai eismo įvykio metu suteikia teisę draudikui reikalauti iš atsakovo nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos regreso tvarka pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalį.

Dėl žalos

61. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vienas iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslų – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009).

62. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė nukentėjusiojo asmens, kuriam buvo išmokėtos draudimo išmokos patirtos žalos, taip pat nenurodė, kokius tiksliai sveikatos sutrikdymus nukentėjęs patyrė, kur ir kada jis gydėsi, ar buvo atliktos kokios nors operacijos, ar taikyta reabilitacija, kokios šių gydymosi išlaidų sumos ir kaip jos buvo apmokėtos – draudimo lėšomis ar iš kito šaltinio ir pan.

63. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovė, prašydama priteisti regreso tvarka atlygintą žalą nukentėjusiam asmeniui, nepagrindė ir nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog visos draudimo išmokos sumos buvo susiję priežastiniu ryšiu su 2012 m. balandžio 28 d. eismo įvykiu.

64. Nagrinėjamu atveju apeliantė nei pirmosios instancijos teismui nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė nukentėjusiajam išmokėtų draudimo išmokų pagrindimo, kokios išmokėtos pinigų sumos buvo skirtos nukentėjusiojo automobilio sugadinimams kompensuoti, kokios nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams kompensuoti, kurios žalos atlyginimo išlaidos buvo netiesioginės.

65. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovės reikalavimas dėl išmokėtų sumų priteisimo turi būti pagrįstas, t.y. ieškovė turėjo įrodyti, jog pagrįstai išmokėjo draudimo sumą ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė ir nepateikė jokių duomenų apie tai, kokius sveikatos sutrikdymus ir kokio dydžio žala realiai buvo padaryta nukentėjusiam asmeniui.

Dėl teismų praktikos

66. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis ir byloje nustatytas aplinkybes sprendžia, kad nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nukrypo dėl teismų praktikos dėl senaties taikymo, kaltės ir atsakomybės nustatymo.

Dėl ieškinio senaties

67. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo to momento, kai draudikas atlieka mokėjimą korespondentui. Kadangi draudimo sumos buvo mokamos dalimis, tai atitinkamai atlikus kiekvieną mokėjimą, nuo jo atlikimo momento ieškovei atsirado teisė reikalauti minėtos sumos kaip žalos atlyginimo regreso tvarka. Kadangi ieškinys teisme pateiktas 2018 m. rugsėjo 4 d., tai iki 2017 m. rugsėjo 4 d. atliktiems mokėjimams būtų pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Tačiau nesant sąlygų ieškinio tenkinimui, ieškinio senaties taikymo klausimas nėra sprendžiamas.

Dėl procesinės teisės normų taikymo

68. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesines teisės normas, konstatuodamas, jog ieškovei atsikirtimai į ieškinį ir atsakovų argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo jau buvo žinomi nuo atsiliepimo į ieškinį pateikimo. Bylos nagrinėjimui pasiruošti buvo paskirtas pasirengimas paruošiamųjų dokumentų būdu. Tačiau nei su dubliku, nei su rašytiniais paaiškinimais, ieškovė papildomų įrodymų, patvirtinančių savo ieškinio pagrindą nepateikė. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovės prašymas atidėti posėdį, siekiant atsikirsti į atsakovų argumentus, buvo netenkintas kaip pavėluotas ir vilkinantis procesą veiksmas. Ieškovė yra juridinis asmuo, užsiimantis draudimo veikla, yra tinkamai atstovaujamas teisininko, todėl turėjo ir galėjo suprasti, jog visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus bei argumentus dėl atsakovų atsikirtimų į ieškinį turėjo pateikti į bylą tinkamai ir laiku. Be to, ieškovei buvo nustatytas terminas trūkumams pašalinti ir pateikti tinkamus įrodymus. Todėl tinkamai nepagrindus ir laiku nepateikus į bylą savo reikalavimus pagrindžiančių įrodymų, ieškovė turi prisiimti riziką dėl tokių savo veiksmų.

Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų

69. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 01 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

70. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, padarė teisingas išvadas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

71. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šalių įrodinėjimo pareigą, ieškovo teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas.

72. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

73. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).

74. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad apeliantei ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).

75. Atsakovai I. B. ir H. B. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė įrodymą, apie patirtas 726 Eur bylinėjimosi išlaidas. 2019 m. gegužės 13 d. pinigų priėmimo kvite nurodyta, kad už advokato paslaugas sumokėjo atsakovas H. B..

76. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, į tai, kad atsakovas pagrindė patirtas bylinėjimosi išlaidas, į tai, kad išlaidos advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti neviršija teisės aktais nustatytų maksimalių kriterijų, sprendžia, kad iš ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atsakovui H. B. priteistinos bylinėjimosi išlaidos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 20 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ (juridinio asmens kodas 304080146) atsakovui H. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Kazys Kailiūnas Agnė Tikniūtė Jūratė Varanauskaitė