Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Mildos Skersienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2023 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Paysera LT“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo .

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančia bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties privatiems klientams (toliau – sutartis) nesąžiningą sąlygą, ribojančią J. G. teisę reikalauti iš atsakovės mokėti sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą; 2) priteisti iš atsakovės 307,10 Eur nuostolių atlyginimą; 3) priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas; 4) priteisti visas su šios bylos nagrinėjimu patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Ieškovas paveldėjo savo mamos J. G. G. turtą, kuris nurodytas testamente, pagal 2022 m. vasario 7 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (notarinio registro Nr. 1296). Tokiu būdu paveldėjo ir reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo.

2.2. 2020 m. liepos 20 d. J. G. G. atsakovės elektroninėje sistemoje suformavo mokėjimo nurodymą pervesti 16 600 Eur iš jos Payseros sąskaitos į jos asmeninę sąskaitą Tauragės kredito unijoje. Taip pat pateikė atsakovės prašomą papildomą informaciją apie lėšų gavėją bei lėšų kilmę. Tarp atsakovės ir J. G. G. galiojo bendroji mokėjimo paslaugų sutartis privatiems klientams. Nesulaukusi finansinės operacijos įvykdymo J. G. G. 2020 m. rugpjūčio 20 d. su skundu kreipėsi į atsakovę dėl finansinės operacijos nevykdymo. Atsakovė atsakymo į skundą taip ir nepateikė, tačiau 2020 rugpjūčio 27 d. minėta finansinė operacija galiausiai buvo įvykdyta.

2.3. J. G. G. 2020 m. gruodžio 7 d. su skundu kreipėsi į atsakovę dėl vartotojo teisių pažeidimo, atsakovei netinkamai vykdžius sutarties įsipareigojimus ir dėl to jos patirtų nuostolių atlyginimo. Atsakovė 2020 m. gruodžio 29 d. atsakymu į skundą Nr. 2981/2020 J. G. G. 2020 m. gruodžio 7 d. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsakovė 2020 m. gruodžio 9 d. apribojo J. G. G. Payseros paskyrą, pateikdama reikalavimą atlikti papildomą identifikacijos veiksmą sutarties 2.10 punkte nenumatytu būdu, o būtent atliekant „Skype“ skambutį. J. G. G. 2020 m. gruodžio 11 d. su skundu kreipėsi į atsakovę dėl neteisėto paskyros apribojimo bei diskriminacijos, tačiau atsakovė atsakymo į šį skundą taip ir nepateikė.

2.4. Ieškovo nuomone, gavus prašymą elektroniniai pinigai (16 600 Eur) turėjo būti išpirkti už jų nominaliąją vertę per vieną darbo dieną. J. G. G. turėjo gauti pinigus iki 2020 m. liepos 21 d., tačiau faktiškai gavo tik 2020 m. rugpjūčio 27 d., t. y. pavėlavus 37 kalendorines dienas. Darė išvadą, jog tokiu būdu buvo pažeistos J. G. G. vartotojo teisės.

2.5. Nesąžiningomis laikė vartojimo sutarčių sąlygas, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Preziumavo, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis netinkamai panaikinamos arba apribojamos vartotojo teisės verslininko ar kitos šalies atžvilgiu tuo atveju, kai verslininkas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228-4 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Tauragės apylinkės teismas 2023 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – pripažino negaliojančia vartojimo sutarties – atsakovės UAB „Paysera LT“ ir klientės J. G. G. Bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties privatiems klientams (versija iki 2019 m. rugsėjo 16 d.) nesąžiningą sąlygą, ribojančią J. G. G. teisę reikalauti iš atsakovės UAB „Paysera LT“ mokėti bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties privatiems klientams 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą. Priteisė iš atsakovės 307,10 Eur nuostolių atlyginimą ieškovo V. G. naudai bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą (307,10 Eur) sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2022 m. rugpjūčio 29 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat priteisė ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

4.1. Nurodė, kad tarp atsakovės ir klientės J. G. G. prisijungimo būdu sudaryta bendroji mokėjimo paslaugų sutartis privatiems klientams, versija iki 2019 m. rugsėjo 16 d., kvalifikuotina kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių sutartimi (CK 6.228‑1 straipsnis) ir, atsižvelgiant į tai, ginčo santykiui greta bendrųjų sutarčių teisės normų turi būti taikomos specialiosios taisyklės, užtikrinančios vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą.

4.2. Nurodė, kad atsakovė, įvertinusi turimus duomenis apie klientę, sustabdė 16 600 Eur dydžio mokėjimo nurodymą ir 2020 m. liepos 20 d. elektroniniu laišku klientės paprašė pateikti papildomą informaciją, t. y. nurodyti, kokie santykiai ją sieja su piniginių lėšų gavėju, koks atliekamo pervedimo pagrindas ir tikslas, taip pat nurodė pateikti piniginių lėšų kilmę patvirtinantį dokumentą (sutartį, sąskaitą ar kt.). Teismo vertinimu, atsakovė prašomą informaciją turėjo iš 2019 m. gruodžio 23 d. 30 000 Eur dydžio piniginių lėšų pervedimo, kuriame nurodyta, jog mokėjimo paskirtis – „už butą (duomenys neskelbtini)“, be to, 2020 m. liepos 20 d. elektroniniame laiške klientė atsakovei pateikė informaciją, jog: „1. Siuntėjas ir gavėjas yra tas pats asmuo. 2. Lėšų pervedimas į savo asmeninę sąskaitą kitoje kredito įstaigoje“. Akcentavo, jog atsakovės atstovė teigė, kad atsakovei įtarimą sukėlė operacijos dydis, todėl buvo siekiama nustatyti pinigų gavimo kilmę. Tačiau teismas pažymėjo, kad nei 2019 m. gruodžio 23 d., klientei gavus didelę pinigų sumą (30 000 Eur), nei vėliau klientei jais disponuojant – atliekant 2020 m. sausio 2 d. mokėjimo nurodymą dėl 6 000 Eur dydžio, atliekant 2020 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimo nurodymą dėl 400 Eur dydžio lėšų pervedimo iš Payseros sąskaitos, atsakovei jokių klausimų nekilo ir ji papildomai jokios informacijos iš klientės neprašė, mokėjimo nurodymų nestabdė ir juos įvykdė.

4.3. Pažymėjo, jog atsakovė dėl atliekamos piniginės operacijos į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą taip pat nesikreipė. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė pripažino, jog buvo neaktuali Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – PPTFPĮ) 16 straipsnyje reglamentuota pranešimo tvarka. Nors klientė J. G. G. nepateikė atsakovei reikalaujamo piniginių lėšų kilmę patvirtinančio dokumento (pirkimo–pardavimo sutarties), tačiau praėjus 37 kalendorinėms dienoms atsakovė pakeitė savo nuomonę ir 2020 m. rugpjūčio 27 d. įvykdė klientės 2020 m. liepos 20 d. suformuotą mokėjimo nurodymą dėl 16 600 Eur pervedimo. Atsakovės atstovė aiškino, kad, matyt, buvo nuspręsta, jog piniginės lėšos buvo gautos teisėtu būdu. Konstatavo, jog atsakovė neįrodė, kad klientės elgesys buvo piktybiškas. Priešingai, byloje nustatyta, jog klientė pateikė visą atsakovei reikalingą informaciją: 2020 m. liepos 20 d. pateikė informaciją apie lėšų gavėją, informaciją apie lėšų šaltinį atsakovė turėjo iš 2019 m. gruodžio 23 d. 30 000 Eur piniginių lėšų pervedimo, kurio mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta „už butą (duomenys neskelbtini)“.

4.4. Sutiko su ieškovu, jog atsakovė klaidingai plečiamai interpretavo ir perkėlė į sutartį PPTFPĮ 9 straipsnio 16 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad PPTFPĮ suteikia teisę finansų įstaigoms reikalauti pateikti dokumentus, duomenis, informaciją, siekiant nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę, nuolat juos peržiūrėti ir atnaujinti, o nustačius įtartiną piniginę operaciją nustato pareigą sustabdyti piniginę operaciją ir ne vėliau kaip per 3 darbo valandas pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (toliau – FNTT) (PPTFPĮ 16 straipsnio 2 dalis); užpildyti pranešimų bei įtartinų piniginių operacijų ir sandorių registracijos žurnalą (PPTFPĮ 19 straipsnio 1 dalis); toliau vykdyti FNTT nurodymus (PPTFPĮ 16 straipsnio 5 dalis) arba per 10 darbo dienų nuo pranešimo pateikimo negavus įpareigojimo vykdyti laikino nuosavybės teisių apribojimo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, atnaujinti piniginę operaciją (PPTFPĮ 16 straipsnio 7 dalis). Abejones dėl tariamai kliento vykdomos ar vykdytos nusikalstamos veikos pagrįsti arba paneigti gali tik FNTT (PPTFPĮ 16 straipsnio 4 dalis). Teigė, kad atsakovė dėl atliekamos piniginės operacijos į FNTT nesikreipė, todėl teismas vertino, kad PPTFPĮ nesuteikia finansų įstaigoms teisę reikalauti iš klientų, jog šie pateiktų joms turto pirkimo–pardavimo dokumentus. Darė išvadą, kad atsakovė nepagrįstai reikalavo, jog klientė pateiktų buto (duomenys neskelbtini), pardavimo sutartį.

4.5. Nurodė, kad nagrinėjamos vartojimo sutarties 3.8 punkte numatyta jog: „Klientas, laiku nesumokėjęs Paysera atlygio už suteiktas Paslaugas, Paysera pareikalavus privalo už kiekvieną pradelstą dieną mokėti Paysera 0,05 proc. dydžio delspinigius“. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog nei šiame punkte, nei kituose Sutarties punktuose nėra numatyta atsakovės UAB „Paysera LT“ analogiška atsakomybė, t. y. prievolė mokėti tokius pat delspinigius klientui už pavėluotą ar netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą. Akcentavo, kad atsakovės atstovė teigė, jog sutartyje yra numatyta abiejų sutarties šalių atsakomybė, kad atsakovės atsakomybė yra numatyta sutarties 14 punkte. Tačiau iš 14.1 punkto nustatyta, jog atsakovės atsakomybė pagal sutartį visais atvejais yra ribojama, vadovaujantis 14.1.1–14.5.6 punktų nuostatomis. Teigia, kad sutarties 9.3 punkte nurodyta, jog klientas yra atsakingas ir įsipareigoja atlyginti bet kokius nuostolius, kuriuos patyrė Paysera, kiti Payseros klientai ir trečiosios šalys, klientui naudojantis Payseros paslaugomis ir pažeidus šią Sutartį ar jos priedus. Tai yra kliento atsakomybė neribojama. Darė išvadą, kad tokiu būdu yra akivaizdžiai iš esmės pažeidžiama sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo (kliento) nenaudai.

4.6. Nurodė, kad byloje nagrinėjamos vartojimo sutarties sąlyga, ribojanti klientės J. G. G. teisę reikalauti iš atsakovės mokėti sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą, pripažintina nesąžininga ir negaliojančia. Teigia, kad tokia sąlyga sutarties šalių nebuvo individualiai aptarta, vartotojas (klientė) tokiai sąlygai negalėjo daryti įtakos, ši sąlyga šiuo metu neatitinka vartotojo interesų. Laikė, kad vien tai, jog vartotojas (klientė) pasirašė, kad sutinka su tokia sutarties sąlyga, nereiškia, jog ji buvo individualiai aptarta, nes šalių sudaryta vartojimo sutartis yra standartinė, jos sąlygos parengimui vartotojas (klientė) negalėjo daryti įtakos. Darė išvadą, kad tai, jog vartotojas (klientė) sutartį pasirašė nurodydamas, kad sutinka su sutarties sąlygomis, nepatvirtina jo, kaip vartotojo, valios atsisakyti jam įstatymais nustatytos apsaugos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Tauragės apylinkės teismo 2023 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Taip pat prašė priteisti iš ieškovo atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

6.1. Nurodė, kad mokėjimo paskirties įrašymas mokėjimo paskirtyje savaime neįrodo ir nepatvirtina, jog mokėjimo paskirtis mokėjimo nurodyme atitinka tikrąjį lėšų gavimo šaltinį, kad šiuo atveju 30 000 Eur suma iš tikrųjų pervesta už butą (duomenys neskelbtini), kad butas priklausė klientei ir kt. aplinkybių, kurios yra svarbios atliekant sandorių stebėseną. Teigia, jog pagrindinis principas, kuriuo turi vadovautis bet kuris finansų rinkos dalyvis (toliau – FRD), kuriam privalu laikytis Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – PPTFPĮ) reikalavimų – FRD, privalo žinoti, kaip jos klientas naudojasi įstaigos paslaugomis, kas yra jo lėšų šaltinis ir ar ta informacija atitinka įstaigos žinias apie klientą. Kylant neaiškumų FRD sustabdžius operaciją privalo kreiptis į klientą ir aiškintis situaciją.

6.2. Teigia, kad vadovaujantis anksčiau įtvirtintu teisiniu reguliavimu, taip pat mokėjimo paslaugų sutarties 2.13 punktu, ir atsižvelgiant į tai, kad 2020 m. liepos 20 d. inicijuota mokėjimo operacija viršijo 15 000 Eur sumą, Paysera, aiškindamasi situaciją, turėjo teisę ir pagrįstai pasirinko tokią rizikos valdymo (mažinimo) priemonę kaip sandorį (operaciją) pagrindžiančio dokumento gavimas iš kliento jo prašant tokį dokumentą pateikti. Pažymi, kad sandorių stebėsena atliekama ir retrospektyviai, todėl aplinkybė, kad 30 000 Eur suma į klientės sąskaitą Payseroje buvo gauta 2019 m. gruodžio 23 d., nepaneigia Payseros teisės pagrįstai iš klientės pareikalauti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties. Mano, kad Payseros pasirinkta priemonė prašyti pateikti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir atsisakyti vykdyti mokėjimo nurodymą vertintina kaip pagrįsta, proporcinga ir būtina Payserai vykdant klientės sandorių ir 2020 m. liepos 20 d. suformuotos mokėjimo operacijos analizę.

6.3. Teigia, kad bylos faktinės aplinkybės pagrindžia klientės piktybišką elgesį, lėmusį uždelsimą įvykdyti mokėjimo nurodymą. Akcentavo, jog nors, pirmosios instancijos teismo vertinimu, PPTFPĮ nesuteikia finansų įstaigoms teisę reikalauti iš klientų, jog šie pateiktų joms turto pirkimo–pardavimo dokumentus, vadovaujantis Lietuvos banko viešai skelbiamomis rekomendacijomis, į kurias pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino, tačiau dokumentai, pagrindžiantys kliento lėšų bei turto kilmės teisėtumą, kurių FRD gali reikalauti iš kliento, yra šie: pirkimo-pardavimo sutartis, testamentas, kuriuo buvo paveldėtas verslas, sandorio, patvirtinančio pinigų dovanojimo faktą, ir pan. Darė išvadą, kad iš pirmiau nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog bendrovės veiksmai sustabdant 2020 m. liepos 20 d. mokėjimo nurodymo įvykdymą, iki bus pateikti prašomi duomenys, buvo proporcingi vertinant juos PPTFPĮ reikalavimų kontekste, o tuo tarpu klientės vengimas ir atsisakymas atsakovei jos prašymu ir terminais pateikti papildomą informaciją – piktybiškas.

6.4. Atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismo liko nepasisakyta dėl to, jog atsakovė laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 20 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. sustabdė tik konkrečios mokėjimo operacijos vykdymą, ne galimybę naudotis Payseroje turima sąskaita ir joje esančiomis piniginėmis lėšomis apskritai. Mano, kad klientė taip pat turėjo teisę atšaukti suformuotą, tačiau sustabdytą vykdyti mokėjimo nurodymą, bet tokio pageidavimo neišreiškė – tai patvirtina Payseros ir klientės susirašinėjimo elektroniniais laiškais duomenys. Apeliantės teigimu, klientei minėta teise nepasinaudojus, sprendimas sustabdyti klientės suformuoto mokėjimo nurodymo įvykdymą, iki kol bus pateikta visa prašoma informacija ir dokumentai, buvo teisėtas, pagrįstas bei atitinkantis tiek mokėjimo paslaugų sutarties šalių interesus, tiek imperatyvias teisės normas.

6.5. Pažymėjo, kad mokėjimo paslaugų sutarties 3.8 punkte nustatyta, jog klientas, laiku Payserai nesumokėjęs atlygio už suteiktas paslaugas, Payserai pareikalavus, privalo už kiekvieną pradelstą dieną mokėti Payserai 0,05 proc. dydžio delspinigius. Teigia, jog kadangi, anot pirmosios instancijos teismo, nei šiame, nei kituose mokėjimo paslaugų sutarties punktuose prievolė mokėti delspinigius Payserai nėra numatyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo esant nesąžiningą mokėjimo paslaugų sutarties sąlygą, ribojančią klientės teisę reikalauti iš Payseros mokėti mokėjimo paslaugų sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą mokėjimo paslaugų sutarties įsipareigojimų vykdymą. Akcentavo, kad skundžiamame sprendime jokia konkreti mokėjimų paslaugų sutarties sąlyga, kuri įtvirtintų Payseros atsakomybės ribojimą dėl delspinigių mokėjimo, nėra įvardijama. Todėl laikė, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo negalima spręsti, kurią mokėjimo paslaugų sutarties sąlygą teismas pripažino kaip nesąžiningą. Akcentavo, kad skundžiamame sprendime yra užsimenama, kad Payseros atsakomybė pagal mokėjimo paslaugų sutartį ribojama vadovaujantis mokėjimo paslaugų sutarties 14.1.1–14.5.6 papunkčių nuostatomis, kliento atsakomybė vadovaujantis mokėjimo paslaugų sutarties 9.3 punktu nėra ribojama. Mokėjimo paslaugų sutarties 3.8 punktas yra skirtas tik klientei.

6.6. Be kita ko, nurodė, jog Payseros atsakomybę įtvirtina ne vien mokėjimo paslaugų sutarties sąlygos, bet ir Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 51 straipsnis, tiesiogiai numatantis mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybę už mokėjimo operacijų neįvykdymą, netinkamą arba pavėluotą įvykdymą. Darė išvadą, kad klientas, jeigu patyrė nuostolių ir savo patirtus nuostolius įrodo, turi teisę reikalauti jų atlyginimo.

7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo atmesti apeliacinį skundą, o Tauragės apylinkės teismo 2023 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad jis išsamiai pasisakė dėl atsakovės argumentų ankstesnėse proceso stadijose, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pritarė, todėl šiame atsiliepime dėl atsakovės argumentų nebepasisakys. Atkreipė dėmesį į atsakovės daromas klaidas, jas išskirdamas: (i) atsakovė ištraukia teisės aktų nuostatas iš konteksto ir po to laisvai jas interpretuoja; (ii) nepagrįstai prisiskiria sau nebūtų teisių; (iii) imperatyvių įstatymų numatytų nuostatų nevykdymą bando teisinti žemesnės teisinės galios teisės aktų reikalavimų neva vykdymu; (iv) nors ir pripažįsta išskirtinę teismo kompetenciją aiškinti įstatymus, tačiau primygtinai įtikinėja, kad neva teismas turėtų vadovautis tokios kompetencijos neturinčios vykdomosios valdžios institucijos – Lietuvos banko – nuomone ir rekomendacijomis.

8. 2024 m. vasario 26 d. teisme gauti atsakovės rašytiniai paaiškinimai, kuriais atsakovė prašė ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir papildomai nurodė, kad teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Be to, akcentavo, jog: 1) ieškovė nėra verslininkė, ir gautos lėšos buvo skirtos asmeninių poreikių tenkinimui; 2) nei atsakovė, nei pinigų gavimo įstaiga – Tauragės kredito unija – minėtu laikotarpiu palūkanų už laikomus indėlius nemokėjo. Tarpbankinė palūkanų norma – Euribor – tuo metu buvo neigiama, ir siekė -0,50 – -0,523 procento. Darė išvadą, kad bankai patys privalėjo mokėti palūkanas už jų sąskaitose esančias lėšas; 3) ieškovė byloje nėra pateikusi įrodymų, patvirtinančių, kad būtų turėjusi kitų, trumpalaikių finansavimo alternatyvų; 4) ieškovė turėjo galimybę atšaukti tikrinamą pavedimą.

9. 2024 m. vasario 29 d. teisme gauti ieškovės rašytiniai paaiškinimai, kuriais nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016 išaiškino, jog kontinentinės teisės tradicijos šalyse (t. y. ir Lietuvoje) neegzistuoja iš anksto aptartų nuostolių (angl. liquidated damages) institutas, o galioja artimiausias jam – netesybų. Mano, jog būtent netesybų apskaičiavimo metodika, sutartyje pasiūlyta pačios atsakovės, nagrinėjamu atveju būtų teisingiausia apskaičiuojant ieškovo patirtų nuostolių dydį ir ji turėtų būti taikoma pagal analogiją. Pažymėjo, kad ieškovas laikosi pozicijos, jog teismui pripažinus nesąžiningais sutartyje įtvirtintus paslaugos teikėjo (atsakovės) atsakomybės ribojimus, ieškovui priteistinas nuostolių dydis yra 307,10 Eur ir jis turėtų būti apskaičiuojamas būtent pagal pačios atsakovės sutartyje pasiūlytą netesybų dydį. Taip pat akcentavo, kad į bylą pateikta advokatų profesinės bendrijos „ETB Legal“ 2023 m. kovo 31 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra ir 2023 m. balandžio 19 d. apmokėjimo dokumentas, tačiau nėra aiškus paslaugos teikėjas, t. y. koks advokatas ar advokato padėjėjas suteikė paslaugą (nėra pateikta nei atstovavimo, nei teisinių paslaugų sutarties su minėta advokatų profesine bendrija). PVM sąskaitą faktūrą išrašė apskaitą tvarkantis asmuo. Laikė, jog atsakovė nepagrindžia paslaugų sąsajos su nagrinėjama civiline byla, todėl nėra jokio teisinio pagrindo priteisti išlaidų už dokumento rengimą, kurio byloje nėra ir kuriuo teismas net neturi galimybės remtis. Ieškovas taip pat atkreipė dėmesį, jog į bylą pateikta V. P. 2024 m. vasario 23 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra, tačiau, remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto svetainėje viešai skelbiama informacija, V. P. nėra įsiregistravęs PVM mokėtoju, todėl apskritai neturi teisės išrašinėti PVM sąskaitų faktūrų, o remiantis Lietuvos advokatūros interneto svetainėje viešai skelbiama informacija, V. P. nėra advokatas. Jis yra advokato padėjėjas. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos teismų praktikoje yra išaiškinta, jog procesinių dokumentų rengimas yra atstovavimo teisme dalis, o kadangi apeliacinėje instancijoje advokato padėjėjas atstovauti negali, išlaidos už advokato padėjėjo suteiktas paslaugas apeliacinėje instancijoje nėra priteisiamos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkinti ieškovės reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

12. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

13. 2024 m. vasario 29 d. teisme gauti ieškovo papildomi rašytiniai paaiškinimai, kuriais ieškovas prašė prie bylos pridėti ir naujus įrodymus, t. y. duomenis iš Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos interneto svetainės bei išrašą iš Lietuvos advokatūros interneto svetainės. Ieškovas nurodė, kad, nepaisant to, jog papildomi įrodymai apeliacinėje instancijoje nėra priimami, poreikis pateikti papildomus dokumentus, įrodančius atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų nepagrįstumą, iškilo tik atsakovei pateikus papildomus paaiškinimus. Remdamasis šiuo, mano, jog priimti ieškovo teikiamus dokumentus yra būtina. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs aplinkybę, jog prašomų pridėti prie bylos papildomų rašytinių paaiškinimų ir kartu su jais pateiktų įrodymų būtinumas iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, atsakovės rašytinių paaiškinimų pateikimo apeliacinės instancijos teismui 2024 m. vasario 26 d. bei atsižvelgdamas į tai, kad šių paaiškinimų bei įrodymų pridėjimas prie bylos nagrinėjimo neužvilkins, siekdamas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylos aplinkybes, daro išvadą, jog yra pagrindas ieškovo 2024 m. vasario 29 d. papildomus rašytinius paaiškinimus ir jo priedus (DOK-2802), t. y. duomenis iš Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos interneto svetainės bei išrašą iš Lietuvos advokatūros interneto svetainės, pridėti prie bylos.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

14. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

15. Byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad tarp atsakovės UAB „Paysera LT“ ir klientės J. G. G. galiojo bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties privatiems klientams versija iki 2019 m. rugsėjo 16 d. Pagal šios sutarties 2.4 punktą „Sutartis įsigalioja klientui užsiregistravus sistemoje, susipažinus su šios Sutarties sąlygomis ir elektroniniu būdu išreiškus savo sutikimą jų laikytis ir galioja neterminuotai“. Klientė pas atsakovę turėjo paskyrą ir sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo naudojama atsiskaitymams ir kitoms mokėjimo operacijoms vykdyti, kuri atidaroma tik atlikus kliento identifikaciją. Taip pat nustatyta, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog klientė nebūtų atlikusi identifikacijos procedūrų paskyros sukūrimo bei mokėjimų sąskaitos atidarymo metu, taigi iš esmės klientė turėjo aktyvią ir galiojančią paskyrą, kuria naudojosi apie metus laiko. Remiantis byloje esančia medžiaga nustatyta, kad 2019 m. gruodžio 23 d. į klientės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią pas atsakovę, buvo atliktas 30 000 Eur dydžio piniginių lėšų pervedimas, mokėjimo paskirtyje nurodyta informacija – „už butą (duomenys neskelbtini)“. 2020 m. liepos 20 d. atsakovės UAB „Paysera LT“ elektroninėje sistemoje klientė suformavo mokėjimo nurodymą pervesti 16 600 Eur iš jos sąskaitos, esančios pas atsakovę, t. y. Nr. (duomenys neskelbtini) į jos asmeninę sąskaitą, esančią Tauragės kredito unijoje, Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad atsakovė šį mokėjimo nurodymą automatiškai sustabdė iki papildomo atvejo patikrinimo. Taip pat nustatyta, kad klientė pas atsakovę esančioje sąskaitoje suformavo mokėjimo nurodymus: 2020 m. spalio 12 d. (dėl 4 120,00 Eur), 2020 m. lapkričio 16 d. (dėl 120 Eur), 2020 m. gruodžio 7 d. (dėl 2 760 Eur), kurių atsakovė nestabdė ir įvykdė. 2020 m. gruodžio 7 d. J. G. G. kreipėsi į atsakovę dėl žalos atlyginimo, t. y. dėl 307 Eur delspinigių sumokėjimo už tai, kad atsakovė pavėlavo 37 kalendorines dienas pervesti jai pinigus (16 600 Eur), nes dėl to jai buvo atimta teisė disponuoti savo asmenine nuosavybe ir taip padaryta žala.

16. Taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) J. G. G. mirė (2022 m. vasario 7 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas). Ieškovas V. G. paveldėjo savo mamos J. G. G. turtą, nurodytą testamente, pagal 2022 m. vasario 7 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (notarinio registro Nr. 1296). Nagrinėjamu atveju ginčo tarp šalių dėl netinkamų proceso šalių nėra.

17. Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-530-459/2023 išnagrinėjo atsakovės apeliacinį skundą bei jį tenkino iš dalies – Tauragės apylinkės teismo 2023 m. vasario 22 d. sprendimo dalį pripažino negaliojančia vartojimo sutarties – atsakovės ir klientės J. G. G. bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties privatiems klientams (versija iki 2019 m. rugsėjo 16 d.) – nesąžininga sąlyga, ribojančia klientės teisę reikalauti iš atsakovės mokėti mokėjimo paslaugų sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą; sprendimo dalį dėl 307,10 Eur nuostolių atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo panaikino ir šią ieškinio dalį atmetė.

18. Ieškovas pateikė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutarties, kurį išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-16-611/2024, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 22 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

19. Minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 29 punkte konstatuota, kad: „nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad jog tarp atsakovės ir klientės (ieškovo motinos, palikėjos) prisijungimo būdu sudaryta bendroji mokėjimo paslaugų sutartis privatiems klientams yra vartojimo sutartis. Teismai ieškovo motinos ir atsakovės sudarytos sutarties 3.8 punkto sąlygą, įtvirtinančią vartotojo pareigą mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną, nesant sutartyje analogiškos atsakovės prievolės, pripažino nesąžininga. Taip pat nustatė, jog gavus klientės prašymą elektroniniai pinigai (16 600 Eur) buvo išpirkti uždelsus 37 kalendorines dienas. Teismai pripažino, jog tokiu būdu buvo pažeistos J. G. G. kaip vartotojos teisės, nes atsakovė nurodytu laikotarpiu klientei atėmė galimybę disponuoti jos asmenine nuosavybe“.

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, kad: „remdamasi pirmiau aptartais motyvais (šios nutarties 28 punktas), nusprendžia, jog apeliacinės instancijos teismas (civilinėje byloje Nr. e2A-530-459/2023) tinkamai aiškino vartojimo sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga vartotojui sukeliamas teisines pasekmes, pagrįstai nusprendė, kad ši sąlyga negali būti taikoma vartotojai ir minėtos sąlygos pripažinimas nesąžininga nesukelia atsakovei pareigos mokėti sutarties 3.8 punkte įtvirtintus delspinigius. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais apeliacinės instancijos teismo argumentus, kad ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovės mokėti sutarties 3.8 punkte nustatytus delspinigius“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-16-611/2024 31 punktas). Tačiau kartu kasacinis teismas pažymėjo, jog tai nereiškia, kad ieškovui iš viso negalėjo būti priteistas patirtos žalos atlyginimas. Kasacinis teismas šioje byloje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino ieškinyje nurodytų argumentų dėl sutarties pažeidimo, negalėjimo naudotis pinigais ir patirtų nuostolių. Darė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai byloje taikė CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatą, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-16-611/2024, 35, 42 punktai).

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kasacinio teismo išaiškinimus, konstatuoja, jog šiuo konkrečiu atveju aplinkybės dėl sutarties 3.8 punkto sąlygos teisėtumo yra teismų nustatytos, todėl teisėjų kolegija, pritardama kasacinio teismo motyvams, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju ginčo sutarties 3.8 punkto sąlyga, įtvirtinanti vartotojo pareigą mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną, nesant sutartyje analogiškos atsakovės prievolės, pripažintina nesąžininga ir plačiau dėl šių aplinkybių nepasisako. Tačiau šioje byloje analizuotinos aplinkybės, susijusios su nuostolių atlyginimo priteisimo vartotojui, verslininkui pažeidus šalių sudarytą sutartį.

22. Akcentuotina, kad kilusiam ginčui išspręsti taikytinos CK 6.246–6.249 straipsnių ir 6.256 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios sutarties šalių civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindus. Pagal bendrąją taisyklę civilinė atsakomybė asmeniui taikoma tik tada, jeigu nustatoma keturių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visuma: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ryšys, atsakingo už žalos atsiradimą asmens kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kita vertus, CK 6.256 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta ir sutartinės civilinės atsakomybės taikymo išimtis – kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Taigi šioje teisės normoje įtvirtinta taip vadinamoji objektyvioji (griežtoji) verslininko (įmonės) atsakomybė – atsakomybė be kaltės.

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CK 6.256 straipsnio 4 dalies taikymo yra išaiškinęs, kad jeigu į sutartį neįtraukta išlyga dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Tokiais atvejais, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris civilinės atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2012; 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-684/2015; 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-611/2023, 47 punktas).

24. Sprendžiant klausimą dėl civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nustatyta, jog atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad J. G. G. 2020 m. liepos 20 d. atsakovės elektroninėje sistemoje suformavusi mokėjimo nurodymą pervesti 16 600 Eur iš jos Payseros sąskaitos (duomenys neskelbtini) į jos asmeninę sąskaitą Tauragės kredito unijoje (duomenys neskelbtini), piniginių lėšų pervesti negalėjo, kadangi Paysera laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 20 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. sustabdė šios mokėjimo operacijos vykdymą. Tai reiškia, jog atsakovė nurodytu laikotarpiu klientei atėmė galimybę disponuoti jos asmenine nuosavybe.

25. Pažymėtina, kad J. G. G. ir atsakovės sutarties 4.9 punkte numatyta, jog savo pageidavimą dėl Elektroninių pinigų išpirkimo klientas pareiškia suformuodamas mokėjimo nurodymą pervesti elektroninius pinigus iš savo sąskaitos, esančios pas atsakovę, į bet kokią kitą jo nurodytą sąskaitą. Sutarties 4.10 punkte nurodyta, kad elektroninių pinigų išpirkimo sąlygos nesiskiria nuo standartinių Payseros sąskaitoje vykdomų mokėjimo pervedimų ir kitų mokėjimo operacijų, o išperkamų ar pervedamų elektroninių pinigų sumą pasirenka klientas. Viešai atsakovės interneto svetainėje (https://www.paysera.lt/v2/lt-LT/kainos/pervedimai-eurais) skelbiama, jog pervedimų eurais (SEPA) į EEE šalis įskaitymas į gavėjo sąskaitą užtrunka iki 1 darbo dienos. Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo (toliau – MĮ) 46 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog kredito pervedimus Lietuvos Respublikoje atliekant eurais, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas turi užtikrinti, kad po mokėjimo nurodymo gavimo momento mokėjimo operacijos suma būtų įskaityta į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą tą pačią darbo dieną, jeigu mokėjimo nurodymo gavimo momentas yra tą darbo dieną iki 12 valandos. Jeigu mokėjimo nurodymo gavimo momentas yra po 12 valandos, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas turi užtikrinti, kad mokėjimo operacijos suma būtų įskaityta į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą ne vėliau kaip kitą darbo dieną.

26. Byloje nėra ginčo, kad J. G. G. pinigus turėjo gauti iki 2020 m. liepos 21 d., tačiau juos gavo 2020 m. rugpjūčio 27 d., t. y. uždelsus 37 kalendorines dienas, tačiau atsakovė viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad mokėjimo operacijos sustabdymas buvo teisėtas ir pagrįstas. Atsakovės teigimu, PPTFPĮ 22 straipsnio 1 dalis tiesiogiai įtvirtina pareigą finansų įstaigoms ir kitiems įpareigotiesiems subjektams organizuoti šiame įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą. Atsakovė nurodė, jog privalo vykdyti nuolatinę kliento dalykinių santykių ir sandorių stebėseną, įskaitant sandorių tyrimą, siekdama užtikrinti, kad vykdomi sandoriai atitiktų jos turimas žinias apie klientą, jo verslą ir rizikos pobūdį, įskaitant žinias apie lėšų kilmę. Atsakovė pažymėjo, kad vadovavosi klientų pažinimo anketoje klientės J. G. G. pateiktais duomenimis, jog UAB „Paysera LT“ sąskaitoje klientės disponuojamų lėšų kilmė – senatvės pensijos išmokos, numatyta planuojama vidutinė lėšų apyvarta nuo 1 000 iki 3 000 Eur per mėnesį.

27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek ieškovo, tiek atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes konstatuoja, jog atsakovė šiuo konkrečiu atveju prašė pateikti perteklinę informaciją, dėl to nepagrįstai sustabdė mokėjimo operacijos vykdymą, taip apribodama klientės galimybes naudotis jai priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, o būtent, kaip nurodo atsakovė, ji, įvertinusi turimus duomenis apie klientę, sustabdė 16 600 Eur dydžio mokėjimo nurodymą ir 2020 m. liepos 20 d. elektroniniu laišku klientės paprašė pateikti papildomą informaciją, t. y. nurodyti, kokie santykiai ją sieja su piniginių lėšų gavėju, koks atliekamo pervedimo pagrindas ir tikslas, taip pat nurodė pateikti piniginių lėšų kilmę patvirtinantį dokumentą (sutartį, sąskaitą ar kt.). Gavusi šį prašymą klientė patikslino, jog piniginės lėšos pervedamos į kitą jos asmeninę sąskaitą, esančią Tauragės kredito unijoje, tačiau atsisakė pateikti prašomą dokumentą apie lėšų kilmę. Nors po klientės paaiškinimo atsakovė toliau reikalavo pateikti papildomą informaciją, tačiau, klientei prašomos informacijos nepateikus, atsakovė 2020 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimo nurodymą vis tik įvykdė. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė savo procesiniuose dokumentuose niekaip nepaaiškina, kodėl po J. G. G. 2020 m. rugpjūčio 20 d. skundo, kuris atsakovei buvo pateiktas 2020 m. rugpjūčio 21 d., atsakovė 2020 m. rugpjūčio 27 d. įvykdė J. G. G. 2020 m. liepos 20 d. suformuotą mokėjimo nurodymą dėl 16 600 Eur sumos, nors klientė atsakovei nepateikė prašomos informacijos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog nepaisant to, kad atsakovės procesiniuose dokumentuose teigiama, jog mokėjimo nurodymas buvo sustabdytas pagrįstai, vadovaujantis PPTFPĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tačiau faktiškai byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė pripažino savo klaidą ir, siekdama ją ištaisyti, mokėjimą vis tik įvykdė.

28. Be to, sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovė jos prašomą informaciją galėjo įvertinti ir iš 2019 m. gruodžio 23 d. 30 000 Eur dydžio piniginių lėšų pervedimo, kuriame nurodyta, jog mokėjimo paskirtis – „už butą (duomenys neskelbtini)“. Nustatyta, kad 2020 m. liepos 20 d. elektroniniame laiške klientė atsakovei pateikė informaciją, jog: „1. Siuntėjas ir gavėjas yra tas pats asmuo. 2. Lėšų pervedimas į savo asmeninę sąskaitą kitoje kredito įstaigoje“, todėl akivaizdu, jog atsakovei informacijos turėjo pakakti, o papildomas informacijos rinkimas, šiuo konkrečiu atveju, laikytinas pertekliniu. Svarbu paminėti, kad pritartina ir pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog nors atsakovės atstovė teigė, kad atsakovei įtarimą sukėlė operacijos dydis, todėl buvo siekiama nustatyti pinigų gavimo kilmę, tačiau nei 2019 m. gruodžio 23 d. klientei gavus didelę pinigų sumą (30 000 Eur), nei vėliau klientei jais disponuojant, t. y. atliekant 2020 m. sausio 2 d. mokėjimo nurodymą dėl 6 000 Eur dydžio, atliekant 2020 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimo nurodymą dėl 400 Eur dydžio lėšų pervedimo iš Payseros sąskaitos, atsakovei jokių klausimų nekilo ir ji papildomai jokios informacijos iš klientės neprašė, mokėjimo nurodymų nestabdė ir juos įvykdė.

29. Apeliacinės instancijos teismas neneigia apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, kad atsakovė, būdama finansinių rinkų dalyvė (FDR), privalo laikytis PPTFPĮ reikalavimų ir privalo vykdyti finansinių operacijų stebėsena, t. y. FRD privalo žinoti, kaip jos klientas naudojasi įstaigos paslaugomis, kas yra jo lėšų šaltinis ir ar ta informacija atitinka įstaigos žinias apie klientą, tačiau šiuo atveju atsakovei negalint paaiškinti ir pagrįsti, kodėl iki 2020 m. rugpjūčio 20 d. J. G. G. pateikto skundo atsakovės prašomos informacijos nepateikimas sudarė kliūtis klientei naudotis jai priklausančiomis piniginėmis lėšomis, o po minėto skundo pateikimo tokios aplinkybės pasikeitė, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovės prašoma pateikti informacija buvo perteklinė, o atsakovės vykdytas mokėjimo nurodymo sustabdymas neteisėtas.

30. Nurodytas teisinis reglamentavimas bei nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovė netinkamai vykdė šalių pasirašytą bendrąją mokėjimo paslaugų sutartį, pažeidė sutarties 4.9–4.10 punktų bei MĮ 46 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl laikytina, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių J. G. G. patyrė žalą, t. y. buvo apribota jos galimybė disponuoti jai priklausančia 16 600 Eur suma.

31. Nepagrįstais laikytini tiek apeliaciniame skunde, tiek ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti argumentai, jog J. G. G. teisė disponuoti turimomis piniginėmis lėšomis nebuvo apribota, kadangi ji turėjo teisę atšaukti tikrinamą pavedimą. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė, įpareigodama klientę pateikti informaciją, neinformavo jos apie galimybę atšaukti tikrinamą pavedimą ir neišaiškino, kad savo teisę naudotis pinigais ji gali įgyvendinti kitokiu būdu. Antra, teisės normos nenumato, kad finansinių rinkų dalyviai gali nustatyti, kokiu būdu klientai gali naudotis jiems priklausančiais pinigais, todėl šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, jog tai, kad klientė nepasinaudojo teise atšaukti mokėjimo nurodymą, atsakovės veiksmus daro teisėtais ir pagrįstais.

32. Apeliantė, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismo liko nepasisakyta dėl to, jog atsakovė laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 20 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. sustabdė tik konkrečios mokėjimo operacijos vykdymą, ne galimybę naudotis Payseros turima sąskaita ir joje esančiomis piniginėmis lėšomis apskritai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ginčo šioje dalyje ir nėra. Iš ieškovo procesinių dokumentų turinio matyti, kad ieškovas nuostolius vertina tik neperžengdamas atsakovės neteisėtai sustabdyto mokėjimo nurodymo ribų. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju ieškovas nuostolius skaičiuoja tik nuo tos sumos, kurios pervedimas buvo neteisėtai sulaikytas, tai yra tik nuo 16 600 Eur sumos, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pasisakyti dėl to, jog atsakovė neapribojo galimybės naudotis Payseros turima sąskaita ir joje esančiomis piniginėmis lėšomis apskritai, kadangi šios aplinkybės teisingam ginčo išsprendimui esminės reikšmės neturi.

33. Kadangi atsakovės atliktas ginčo piniginių lėšų sustabdymas pripažintas neteisėtu, o ieškovas žalą kildina iš negalėjimo naudotis piniginėmis lėšomis, todėl laikytina, jog šioje byloje tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

34. Sprendžiant klausimą dėl žalos dydžio, kasacinis teismas pažymėjo, kad sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ieškovo patirta žala negalėjo būti skaičiuojama remiantis sutarties 3.8 punkte įtvirtinta sąlyga, nes, kaip jau minėta, pripažinta nesąžininga, ši sutarties nuostata negalioja (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis). Todėl teismas laikė nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad klientė buvo įgijusi teisę į delspinigius nuo sutarties sudarymo dienos. Tačiau kasacinis teismas akcentavo, kad tai nereiškia, jog ieškovui iš viso negalėjo būti priteistas patirtos žalos atlyginimas. Nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino ieškinyje nurodytų argumentų dėl sutarties pažeidimo, negalėjimo naudotis pinigais ir patirtų nuostolių.

35. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisinio ieškinio pagrindo nurodymas nėra privalomas, nes tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Ieškinio reikalavimo tenkinimo faktinis pagrindas yra ieškovo įrodytos ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės, o teisinis pagrindas – teisė, kurią teismas nurodo savo sprendime, kvalifikuodamas įrodytus faktus. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-701/2019 61 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas patirtus nuostolius kildina iš nesąžiningos ginčo sutarties sąlygos, t. y., ieškovo nuomone, atsakovei į ginčo sutartį įtraukus nesąžiningą sąlygą, įtvirtinančią vartotojo pareigą mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną, tačiau nesant sutartyje analogiškos atsakovės prievolės, ieškovas ją aiškino kaip sukuriančią atsakovei analogišką prievolę mokėti sutarties 3.8 punkte įtvirtintus delspinigius, t. y., ieškovo nuomone, atsakovė privalo atlyginti jo patirtus nuostolius vadovaujantis ginčo sutarties pažeidimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškinio turinį bei kasacinio teismo išaiškinimus, konstatuoja, jog šiuo atveju ieškovas netinkamai kvalifikuoja teisinį ginčą, kadangi, esant nustatytoms aplinkybėms, žalos dydis nustatytinas remiantis bendrosiomis nuostolius ir žalą reglamentuojančiomis teisės nuostatomis. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl konkretaus ieškovo patirtų nuostolių dydžio.

37. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas, vadinasi, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015). Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

38. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės rašytiniuose paaiškinimuose nurodomais argumentais, kad teismas turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis), o ieškovui nustatyta pareiga pateikti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tokio pobūdžio bylose, ypač pripažinus vartojimo sutarties nuostatas nesąžiningomis vartotojo nenaudai, yra itin sudėtinga tiek įrodyti, tiek ir teismui nustatyti tikslų patirtų nuostolių dydį.

39. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog J. G. G. 2020 m. liepos 20 d. atsakovės elektroninėje sistemoje buvo suformavusi mokėjimo nurodymą pervesti 16 600 Eur iš jos Payseros sąskaitos į kitą savo asmeninę sąskaitą, tačiau piniginių lėšų pavedimas įvykdytas nebuvo, kadangi atsakovė, laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 20 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d., t. y. net 37 dienų laikotarpiui, atėmė klientės galimybę naudotis bei disponuoti savo piniginėmis lėšomis ir dėl tokio pažeidimo ieškovas, siekdamas apginti pažeistas savo teises, turėjo kreiptis į teismą. Akivaizdu, jog nurodytu laikotarpiu atsakovė naudojosi klientei priklausančiomis lėšomis, tuo pažeisdama klientės interesus. Kasacinis teismas šioje byloje išaiškino, jog vienas iš orientacinių kriterijų, vertinant klientės patirtus nuostolius, gali būti įstatyme įtvirtintos palūkanos (CK 6.210 straipsnis), kurios pagal savo pobūdį yra kompensacinės ir teismų praktikoje vertinamos kaip minimalūs nuostoliai. Tai reiškia, jog nepaisant to, kad ieškovas į bylą negalėjo pateikti jo nuostolius pagrindžiančių įrodymų, tačiau nustačius, kad atsakovė, neteisėtai apribojusi klientės galimybes naudotis savo turimomis piniginėmis lėšomis, gali tikėtis minimalių nuostolių atlyginimo pagal CK 6.210 straipsnio nuostatas.

40. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad neteisėtais atsakovės veiksmais buvo apribota ieškovės galimybė naudotis 16 600 Eur pinigų suma 37 dienas. Tai reiškia, jog dėl neteisėtų atsakovės veiksmų klientė patyrė 84,14 Eur nuostolių ((16 600 Eur * 5 proc. / 365 dienų ) * 37 dienų), kurie kaip minimalūs nuostoliai priteistini iš atsakovės.

41. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės teiginiais, kad klientė jokių nuostolių nepatyrė, nes ji nėra verslininkė, o gautos lėšos buvo skirtos asmeninių poreikių tenkinimui ar kad nei atsakovė, nei pinigų gavimo įstaiga – Tauragės kredito unija – minėtu laikotarpiu palūkanų už laikomus indėlius nemokėjo, kadangi tarpbankinė palūkanų norma – Euribor – tuo metu buvo neigiama, ir siekė -0,50 – -0,523 procento. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 16 600 Eur suma negali būti laikoma tik kaip asmeninių poreikių tenkinimui naudotinos lėšos, o palūkanos už indėlius nelaikytinos vienintele galimybe gauti pajamų iš tokios didelės pinigų sumos, kurios naudojimosi galybės buvo apribotos atsakovės neteisėtais veiksmais. Nors ieškovas į bylą nepateikė objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų faktiškai jo patirtus nuostolius, tačiau, kaip minėta, tokio pobūdžio bylose šias aplinkybes įrodyti būna labai sudėtinga, o kartais net neįmanoma, todėl nurodyti atsakovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

42. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl iš atsakovės priteistinos 5 procentų metinės procesines palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

43. Įvertinus visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nors ir nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tačiau netinkamai vertino žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris keistinas iš dalies, ieškinį tenkinant iš dalies, sumažinant pirmosios instancijos teismo priteistą 307,10 Eur nuostolių atlyginimą iki 84,14 Eur sumos, sumažinti nuo 307,10 Eur iki 84,14 Eur sumą nuo kurios skaičiuojamos iš atsakovės ieškovui priteistos 5 procentų dydžio metinės procesines palūkanos. Kita sprendimo dalis dėl pripažinimo negaliojančia vartojimo sutarties nesąžiningos sąlygos paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios ir kasacinės instancijos teisme

45. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismui suteikiama galimybė nesilaikyti nustatytos taisyklės tik tuo atveju, kai teismas nustato pagrindą taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, t. y. teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas.

46. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismas, nuspręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022 65 punktas; 2023 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2023 45 punktas). Tuo atveju, kai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas nulemtų visišką šaliai pagrįstai priklausančios piniginės kompensacijos netekimą, teismai taip pat turi taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, leidžiančią nukrypti nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymo ir užtikrinti sąžiningą bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022 65 punktas; 2023 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2023 51 punktas).

47. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymas negali būti mechaniškas, o yra nulemtas šio teisės į teisminę gynybą ribojimo tikslo ir proporcingumo tarp siekiamo tikslo ir pasekmių vertinimo. Tai reiškia, kad teismai, paskirstydami šalių bylinėjimosi išlaidas, turi atsižvelgti tiek į šio ribojimo tikslą – atgrasyti potencialias ginčo šalis nuo nepagrįstų ieškinių (reikalavimų) reiškimo teismuose, tiek į konkrečioje byloje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo kylančius padarinius ginčo šalims ir kitas aplinkybes, reikšmingas vertinant ribojimo proporcingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-916/2023 35 punktas).

48. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovas byloje pareiškė du materialiuosius reikalavimus – 1) pripažinti negaliojančia bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties privatiems klientams nesąžiningą sąlygą, ribojančią J. G. teisę reikalauti iš atsakovės mokėti sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą; 2) priteisti iš atsakovės 307,10 Eur nuostolių atlyginimą.

49. Šioje byloje nustatyta, jog bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties 3.8 punkte nustatyta sąlyga yra pripažinta kaip nesąžininga, todėl akivaizdu, jog pirmasis ieškinio reikalavimas yra patenkintas visiškai. Dėl antrojo ieškinio reikalavimo pažymėtina, kad ieškovas prašė priteisti jam nuostolius dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, tačiau šis jo reikalavimas tenkintas iš dalies. Nustatyta, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 307,10 Eur nuostolių, bet šia nutartimi ieškovui iš atsakovės buvo priteista 84,14 Eur. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, šiuo konkrečiu atveju būtina atsižvelgti ne tik į tai, kad sprendžiamas ginčas, kylantis iš vartojimo sutarties pažeidimo, tačiau ir į priežastis, kodėl prašomas priteisti nuostolių dydis buvo sumažintas.

50. Šios nutarties 35 punkte nustatyta, kad teisinio ieškinio pagrindo nurodymas nėra privalomas, nes tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Ieškinio reikalavimo tenkinimo faktinis pagrindas yra ieškovo įrodytos ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės, o teisinis pagrindas – teisė, kurią teismas nurodo savo sprendime, kvalifikuodamas įrodytus faktus. Šios nutarties 36 punkte nustatyta, kad šiuo atveju ieškovas netinkamai kvalifikuoja teisinį ginčą, kadangi, esant nustatytoms aplinkybėms, žalos dydis nustatytinas remiantis bendrosiomis nuostolius ir žalą reglamentuojančiomis teisės normomis, o ne ginčo sutarties nuostatomis, kurios, be kita ko, buvo pripažintos nesąžiningomis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovo antrasis materialinis reikalavimas priteisti iš atsakovės patirtus nuostolius iš esmės buvo visiškai patenkintas, o nuostolių dydis sumažintas tik todėl, kad ieškovė nurodė netinkamą teisinį pagrindą, kuris vadovaujantis kasacinio teismo praktika ieškovei apskritai nėra privalomas.

51. Akcentuotina, jog ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 307,10 Eur nuostolių, tuo tarpu šia nutartimi iš atsakovės priteistina 84,14 Eur nuostolių, tuo tarpu ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos vien pirmosios instancijos teisme sudaro 820 Eur (20 Eur žyminis mokestis už ieškinį ir 800 Eur išlaidų advokato padėjėjo teisinei pagalbai). Jei šiuo atveju būtų vadovaujamasi bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykle „pralaimėjęs moka“, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas nulemtų visišką šaliai pagrįstai priklausančios piniginės kompensacijos netekimą, o toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimai, savo esme tenkinti visiškai, o nuostolių dydis sumažintas tik dėl ieškovo nurodyto netinkamo ieškinio teisinio pagrindo, prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Taigi šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei formuojama teismų praktika, daro išvadą, kad yra pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymo ir ieškovui priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

52. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovas prašė priteisti 820 Eur bylinėjimosi išlaidų ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, t. y. 2023 m. vasario 1 d. sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas, serija ADR Nr.067, ir 2023 m. vasario 1 d. pervedimo išrašą Nr. 607985108. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, ieškovo atstovo atliktus veiksmus, t. y. ieškinio ir dubliko parengimą, taip pat į tai, kad nuspręsta nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių bei ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinti visiškai, konstatuoja, kad ieškovo prašoma priteisti 820 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 820 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, t. y. ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

53. Byloje taip pat pateikti įrodymai, kad ieškovas teikdamas kasacinį skundą patyrė 748 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 22 Eur žyminis mokestis bei 726 Eur advokato paslaugoms apmokėti. Taip pat pateikti šias išlaidas patvirtinantys įrodymai, t. y. 2023 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. NL-23-144, 2023 m. lapkričio 29 d. mokėjimo nurodymas Nr. 1362771518 bei 2023 m. lapkričio 22 d. pervedimo išrašas Nr. 652969997. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, ieškovo atstovo atliktus veiksmus, t. y. kasacinio skundo parengimą, taip pat į tai, kad nuspręsta nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių bei ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinti visiškai, konstatuoja, kad ieškovo prašoma priteisti 748 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 748 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

54. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teisme, nei kasacinėje instancijoje bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

55. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudarė 1 986 Eur. Kartu su prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas atsakovė pateikė advokatų profesinės bendrijos „ETB Legal“ PVM sąskaitą faktūrą, serija ASAU Nr. 0008292, iš kurios matyti, jog atsakovė už teisines paslaugas patyrė 786 Eur išlaidų, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog į bylą nėra pateikta jokia atstovavimo sutartis, kuri patvirtintų, jog „ETB Legal“ buvo suteikta teisė atstovauti atsakovei šioje byloje. Be to, atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodoma, kad byla nebus vedama per advokatą, o atsakovei teisme atstovaus įgaliotas asmuo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, jog byloje nėra advokatų profesinės bendrijos „ETB Legal“ atstovavimo atsakovei sutarties, daro išvadą, kad byloje nėra galimybės nustatyti, ar pagal advokatų profesinės bendrijos „ETB Legal“ PVM sąskaitą faktūrą, serija ASAU Nr. 0008292, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra susijusios su nagrinėjama byla, todėl šios atsakovės patirtos išlaidos nepriteistinos.

56. Taip pat atsakovė į bylą pateikė „Tilia Legal“ 2024 m. kovo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VP‑2024-02-23-00181, kurioje nurodyta, jog V. P. suteikė atsakovei teisinių paslaugų už 1 200 Eur. Minėtoje sąskaitoje pateikta išlaidų detalizacija – susipažinimas su bylos e3K-3-16-611/2024 nutartimi ir motyvais bei procesinių dokumentų parengimas civilinėje byloje Nr. e2A-388-777/2024; Rašytinių paaiškinimų parengimas atsižvelgiant į LAT nutartį e3K-3-16-611/2024. Apeliacinės instancijos eismas akcentuoja, jog analogiškai kaip ir pirmesniu atveju į bylą nėra pateikta jokia atstovavimo sutartis, kuri patvirtintų, jog „Tilia Legal“ ar V. P. buvo suteikta teisė atstovauti atsakovei šioje byloje. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė šią sąskaitą būtų apmokėjusi, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, jog byloje nėra „Tilia Legal“ ar V. P. atstovavimo atsakovei sutarties, daro išvadą, kad byloje nėra galimybės nustatyti, ar pagal 2024 m. kovo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VP‑2024-02-23-00181 atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra susijusios su nagrinėjama byla, todėl šios atsakovės patirtos išlaidos nepriteistinos.

57. Atsakovė į bylą pateikė 2023 m. kovo 30 d. ir 2023 m. balandžio 3 d. pervedimo išrašus, iš kurių matyti, kad atsakovė už apeliacinio skundo pateikimą iš viso sumokėjo 20 Eur žyminio mokesčio. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis šios nutarties 45–51 punktuose nurodytais argumentais, teisiniu reglamentavimu bei kasacinio teismo formuojama praktika, daro išvadą, jog yra pagrindas nukrypti nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymo, todėl užtikrinant sąžiningą bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymą, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos už sumokėtą žyminį mokestį nepriteistinos.

58. Ieškovas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė, todėl jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2023 m. vasario 22 d. sprendimą pakeisti iš dalies nurodant, kad:

ieškinys tenkintas iš dalies.

Sumažinti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ ieškovui V. G. priteistą 307,10 Eur nuostolių sumą iki 84,14 Eur.

Sumažinti nuo 307,10 Eur iki 84,14 Eur sumą nuo kurios skaičiuojamos iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ ieškovui V. G. priteistos 5 procentų dydžio metinės procesines palūkanos.

Kitas sprendimo dalis dėl pripažinimo negaliojančia vartojimo sutarties nesąžiningos sąlygos, ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ V. G. 748 Eur bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme.