- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-25
- Bylos Nr.
- e2A-93-777/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01476-2023-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimonda Andrulienė, Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- A. K.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui A. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 191,78 Eur negrąžinto kredito, 49,11 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, apskaičiuotų iki sutarties nutraukimo dienos (2022 m. rugsėjo 17 d.), 33 Eur sutarties sudarymo mokestį, 91,60 Eur negautų pajamų (nuostolių), apskaičiuotų nuo sutarties nutraukimo dienos (2022 m. rugsėjo 17 d.) iki sutarties termino pasibaigimo dienos (2024 m. kovo 16 d.), 12 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:
2.1. Vartojimo kredito davėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) BnP Finance ir atsakovas – vartojimo kredito gavėjas – sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovui buvo suteiktas 200 Eur vartojimo kreditas 24 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 162,16 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų ir sutarties sudarymo mokesčio) sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais.
2.2. 2021 m. gegužės 19 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės buvo sudaryta periodinė reikalavimo perleidimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į pradiniam kreditoriui skolingus asmenis, nurodytus bylų priėmimo–perdavimo akte prie reikalavimo perleidimo sutarties, tarp kurių ir reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą. Pažymėjo, kad atsakovas iki pat šios dienos neįvykdė sutartyje numatytų įsipareigojimų, todėl ieškovė kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių.
2.3. Ieškinys teisme priimtas 2023 m. liepos 20 d., atsakovui nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti. Procesiniai dokumentai atsakovui įteikti tinkamai vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 123 straipsnio 3 dalimi. Atsakovui per teismo nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį bei ieškovei prašant tokiu atveju priimti sprendimą už akių, nusprendė, kad yra visos procesinės sąlygos, būtinos užbaigti bylos nagrinėjimą priimant sprendimą už akių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio 2022 m. kovo 16 d. vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrųjų sąlygų 6.2 papunktyje įtvirtintą sąlygą, kuria nustatytas 12 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų dydis. Priteisė ieškovei iš atsakovo 191,78 Eur negrąžinto kredito, 49,11 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, 33 Eur sutarties sudarymo mokestį, 65 procentų negautų pajamų (nuostolių), skaičiuojamų už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo dienos (2022 m. rugsėjo 17 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024 m. kovo 16 d.) nuo negrąžinto kredito sumos, tačiau ne didesnės kaip konkretų mėnesį turėjusio būti nepadengto kredito likutis pagal mokėjimo grafiką bei 264 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.
4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
4.1. Nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas su ieškove ar pradine kreditore visiškai atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), taip pat atsakovas savo prievolės neginčija (CPK 12 straipsnis), teismas nusprendė, kad atsakovas pažeidė savo prievolę, todėl, vadovaujantis CK 6.38 straipsnio 1 dalimi, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.256 straipsnio 1 dalimi, ieškovės naudai iš atsakovo priteisė 191,78 Eur negrąžinto kredito, 49,11 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, apskaičiuotų iki sutarties nutraukimo dienos (2022 m. rugsėjo 17 d.), 33 Eur sutarties sudarymo mokesčio.
4.2. Nurodė, kad vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta 2022 m. rugsėjo 17 d., dėl to ieškovė (pradinė kreditorė) negavo tikėtinų gauti pajamų – palūkanų už laikotarpį iki sutarties termino pabaigos 2024 m. kovo 16 d. Teigė, kad šių tikėtinų ir pagrįstų pajamų ieškovė negavo dėl atsakovo veiksmų (netinkamo sutartinių prievolių vykdymo), nulėmusių tai, jog ieškovė (pradinis kreditorius) nutraukė su atsakovu sudarytą sutartį. Darė išvadą, kad ieškovė turi teisę į nuostolių, pasireiškiančių kaip nesumokėtos palūkanos iki mokėjimo grafiko pabaigos, atlyginimą.
4.3. Nurodė, kad pagrindinėse sutarties sąlygose šalys susitarė dėl 65 procentų dydžio metinių palūkanų. Teismas pažymėjo, kad ieškovė apskaičiavo negautas pajamas, kurias tikėjosi gauti, iki sutarties termino pabaigos, tačiau tuo atveju, jei atsakovas su ieškove atsiskaitytų anksčiau nei numatyta paskolos grąžinimo data, pelno palūkanos nebebūtų skaičiuojamos. Darė išvadą, kad dėl šios priežasties negautos pajamos (negautų pelno palūkanų forma) skaičiuotinos ne nuo visos negrąžinto vartojimo kredito sumos, bet nuo konkretų mėnesį turėjusio būti nepadengto kredito likučio sumos (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-771-855/2022, 30 pastraipa, 2022 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2338-880/2022, 47 pastraipa). Konstatavo, kad yra teisinis pagrindas ieškovei priteisti 65 procentų negautų pajamų (nuostolių), skaičiuojamų už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo dienos (2022 m. rugsėjo 17 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024 m. kovo 16 d.) nuo negrąžinto kredito sumos, tačiau ne didesnės kaip konkretų mėnesį turėjusio būti nepadengto kredito likutis pagal mokėjimo grafiką.
4.4. Nurodė, kad pagal sutartį vartotojas turėjo pareigą grąžinti kreditą per 24 mėnesių laikotarpį, tačiau praėjus itin trumpam laikotarpiui (6 mėnesiams) kredito davėjo iniciatyva sutartis buvo nutraukta dėl kredito gavėjo netinkamai vykdomų sutartinių įsipareigojimų. Pažymėjo, kad kredito davėjas savo pareigos skolinti atsakingai sutarties sudarymo metu nebuvo tinkamai įvykdęs, o savo galimas rizikas siekė kompensuoti žymiai didesnėmis nei įstatymas numato palūkanomis, kuriomis bus kompensuoti būsimi kreditoriaus nuostoliai, susidarę nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo. Teigia, kad vartojimo kredito sutartyje numatytos net 12 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos leidžia teismui spręsti, jog kredito davėjas jau sutarties pasirašymo metu numatė, kad gali patirti nuotolius, susijusius su teisminiu procesu, ir kad gali reikėti kredito gavėją (atsakovą) skatinti operatyviau vykdyti teismo sprendimą, tačiau nusprendė suteikti kreditą atsakovui, o praėjus šešiems mėnesiams sutartį nutraukė.
4.5. Atkreipė dėmesį, kad 12 procentų dydžio metinė procesinių palūkanų norma, nustatyta vartojimo sutartyje, atsižvelgiant į vartotojo kaip silpnesnės sutarties šalies specifiką, teismo nevertinama kaip protinga, pagrįsta, atitinkanti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei nepažeidžianti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros. Teigia, kad vartojimo sutartyje daugiau nei dvigubai didesnė nei įstatyme susitarta palūkanų norma neatitinka nurodytų kriterijų, todėl teismo pripažįstama nesąžininga ir, atitinkamai, neprivaloma vartotojui (atsakovui).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimo už akių dalį dėl 12 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisimo ir priteisti apeliantui iš atsakovo 12 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
6.1. Nurodė, kad teismas, vertindamas prašomų priteisti metinių procesinių palūkanų dydį, vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Pažymėjo ir tai, jog atsakovas, sudarydamas sutartį, prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus žinodamas, kad yra atsakingas už sutarties įvykdymą.
6.2. Teigia, kad 12 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų dydis neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo ne tik kad mažinti, bet ir apskritai nepriteisti iš atsakovo prašomų priteisti 12 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele. Mano, kad pats atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę apeliantei, todėl atsakovė turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Atsakovas laisva valia įsipareigojo mokėti įmokas pagal sutartį, tačiau šių pareigų neįvykdė. Pasirinkdamas sudaryti sutartį būtent su apeliante, susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, iš jų ir sutartyje numatytu procesinių palūkanų dydžiu jam tinkamai nevykdant sutarties ir kreditoriui kreipusis į teismą dėl tinkamo įsipareigojimų nevykdymo. Darė išvadą, kad teismas neįvertino visų apeliantės anksčiau paminėtų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris privalo būti pakeistas.
7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
9. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
10. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
11. Byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad atsakovas ir pradinė kreditorė 2022 m. kovo 16 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 200 Eur kreditas 24 mėnesių terminui. Atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą, t. y. sumokėti 162,16 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas (metinė palūkanų norma: 65 proc.) ir 36 Eur sutarties sudarymo mokestį. Atsakovui netinkamai vykdžius sutartinius įsipareigojimus, Sutartis su atsakovu nuo 2022 m. rugsėjo 17 d. buvo nutraukta. 2021 m. gegužės 19 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ieškovė iš pradinės kreditorės perėmė reikalavimo teisę į atsakovo skolą pagal minėtą sutartį. Byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas su ieškove ar pradine kreditore visiškai atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), taip pat, jog atsakovas ginčytų savo prievoles.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
12. Apeliaciniu skundu teigiama, kad šalys raštu gali susitarti ir dėl didesnių palūkanų dydžio nei 5 proc. Apeliantė pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju šalys sutarties 6.2. punktu susitarė dėl 12 proc. dydžio procesinių palūkanų, todėl laikė, kad pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus bus skaičiuojamos 12 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.
13. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
14. Kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018).
15. Pažymėtina, kad vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte numatyta, jog vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku ir dėl to vartojimo kredito davėjui kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo.
16. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas). Taigi teismo pareiga ex officio vertinti sąžiningumą yra ir vartojimo kredito teisinių santykių atveju.
17. CK 6.228⁴ straipsnio 2, 3, 6 dalys nustato kriterijus, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą. Nesąžiningomis pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat šioje teisės normoje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, jog sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.
18. Atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Atsižvelgdamas į CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą prezumpciją, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą bei formuojamą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog vartojimo kredito sutarčių sąlyga dėl 12 proc. metinių procesinių palūkanų, neįrodžius, kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su pradine kreditore suderinta atsakovo valia ar kad atsakovas turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti / dėl jos prieštarauti, tačiau ja nesinaudojo, pripažintina nesąžininga.
19. Nors apeliaciniu skundu yra teigiama, kad pats atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę apeliantei, todėl turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes, o pasirinkdamas sudaryti sutartį būtent su apeliantu, susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, kartu ir su sutartyje numatytu procesinių palūkanų dydžiu, jam tinkamai nevykdant sutarties ir kreditoriui kreipusis į teismą dėl tinkamo įsipareigojimų nevykdymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ginčo vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte įtvirtintas daugiau kaip du kartus didesnis procesinių palūkanų dydis, nei būtų skaičiuojamas pagal įstatymo nuostatas. Ieškovė nenurodė tokį procesinių palūkanų dydį pateisinančių priežasčių ir neargumentavo tokio ryškaus nukrypimo nuo įstatyme įtvirtinto procesinių palūkanų dydžio būtinybės (CPK 178 straipsnis). Akcentuotina, jog procesinių palūkanų paskirtis yra kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau laikytina, kad daugiau kaip du kartus įstatyme įtvirtintą palūkanų dydį viršijančios procesinės palūkanos neatitinka nurodytos paskirties kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius ir skatinti įvykdyti teismo sprendimą. Todėl laikytina, kad toks procesinių palūkanų dydis yra akivaizdžiai per didelis, neatitinkantis šalių interesų pusiausvyros ir numatantis nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovo) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju.
20. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog kadangi ginčo vartojimo sutarties sąlyga, numatanti procesinių palūkanų dydį, nurodytą sutarties bendrosiose sąlygose, yra standartinė, iš anksto pradinės kreditorės paruošta, su kuria atsakovas susipažino ir sutiko, nuotoliniu būdu sudarydamas sutartį, tačiau be apeliantės argumentų, kad atsakovas sudarydamas sutartį susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme ieškovė įrodymų nepateikė. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad sutarties nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl procesinių palūkanų dydžio, pradinės kreditorės ir atsakovo buvo aptartos individualiai. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog dėl sutarties sąlygos, numatančios procesinių palūkanų dydį, vyko derybos ir atsakovas realiai turėjo galimybę derėtis su pradine kreditore dėl procesinių palūkanų dydžio (CPK 178 straipsnis).
21. Atsižveldamaį visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino Sutarties 6.2 punkto sąlygą dėl procesinių palūkanų dydžio individualiai neaptarta bei nustatančia neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę, ir dėl to nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis).
22. Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad teismas, vertindamas prašomų priteisti metinių procesinių palūkanų dydį, vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog pagal CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, išaiškino, kad iš Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje BancoEspanol de Crédito SA prieš JoaquinCalderónCamino, C-618/10, 65 punktas). Jei nacionaliniam teismui būtų leidžiama keisti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų turinį, tokia galimybė galėtų kliudyti siekti Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nurodyto ilgalaikio tikslo. Ši galimybė padėtų panaikinti atgrasomąjį poveikį, kurį pardavėjams ar tiekėjams sukuria visiškas tokių nesąžiningų sąlygų netaikymas vartotojui, nes jie vis dar būtų linkę naudoti šias sąlygas, žinodami, kad, net jas pripažinus negaliojančiomis, sutartis tiek, kiek būtina, galėtų būti pakeista nacionalinio teismo ir taip būtų užtikrinti šių pardavėjų ar tiekėjų interesai (2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Banco Español de Crédito, C‑618/10, EU:C:2012:349, 69 punktas; 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C‑26/13, EU:C:2014:282, 79 punktas ir 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, C‑70/17 ir C‑179/17, EU:C:2019:250, 54 punktas). Tais atvejais, kai pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudaryta sutartis nebegali būti vykdoma panaikinus nesąžiningą sąlygą, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi nedraudžiama nacionaliniam teismui, taikančiam sutarčių teisės principus, panaikinti nesąžiningą sąlygą ir ją pakeisti nacionalinės teisės nuostata tais atvejais, kai dėl nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia teismas būtų priverstas panaikinti visą sutartį ir dėl to vartotojui galėtų atsirasti itin neigiamų padarinių, dėl kurių jis nukentėtų (2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C‑26/13, EU:C:2014:282, 80–84 punktus; 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, C‑70/17 ir C‑179/17, EU:C:2019:250, 56 ir 64 punktus ir 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Dziubak, C‑260/18, EU:C:2019:819, 48 punktą).
23. Esant nurodytai teismų bei ESTT praktikai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, pripažinęs Sutarties sąlygą dėl procesinių palūkanų dydžio nesąžininga ir negaliojančia ab initio, netenkino ieškovės reikalavimo priteisti procesines palūkanas, nes, kaip nurodyta anksčiau paminėtoje ESTT praktikoje, teismas gali pakeisti nesąžininga pripažintą sąlygą (šiuo atveju sumažinti procesinių palūkanų dydį iki įstatyme numatytų 5 procentų dydžio) tik tais atvejais, jeigu dėl šios sąlygos pripažinimo nesąžininga ir dėl to negaliojančia nebebūtų įmanoma įvykdyti sutarties, visa sutartis turėtų būti panaikinta ir dėl to sukeltų neigiamų pasekmių vartotojui. Šiuo atveju pripažinimas sutarties sąlygos dėl procesinių palūkanų nesąžininga ir dėl to negaliojančia ab initio sutarties įvykdymui įtakos neturi, todėl kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas pripažinęs sutarties sąlygą dėl procesinių palūkanų dydžio nesąžininga ir negaliojančia turėjo priteisti bent jau įstatyme numatyto dydžio procesines palūkanas.
24. Įvertinusi visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tinkamai taikė materialines teisės normas, susijusias su vartojimo kredito sutarties sudarymu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių, kuris paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
26. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
27. Apeliantas teigia, kad pateikiant apeliacinį skundą buvo sumokėtas 22 Eur žyminis mokestis, kuris visa apimtimi priteistinas iš atsakovo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, apeliacinį skundą atmetus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.