Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-196-626/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-05-11
Bylos Nr.: 1A-196-626/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-35291-2021-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Vitalija Norkūnaitė, Aiva Survilienė, Linas Šiukšta
Nuteistasis: G. G., A. D., Š. R.
Advokatai: Mindaugas Kepenis, Henrikas Mackevičius, Lina Andriuškevičienė

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)
1.1.8.9.1Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas esant BK 62 str. 1 d. numatytoms sąlygoms (BK 62 str. 1 d.)
1.1.8.9.2Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas esant BK 62 str. 2 d. numatytoms sąlygoms (BK 62 str. 2 d.)
1.1.8.10.1Bausmių bendrinimas jas apimant (BK 63 str. 1, 2, 5 d.)
1.2.23.1.2Privilegijuotas neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti (BK 259 str. 2 d.)
1.2.23.2.1Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti arba jų platinimas (BK 260 str. 1 d.)
1.2.23.2.2.2Neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba jų platinimas (BK 260 str. 3 d.)
2.4.6.6.1Atmesti apeliacinį skundą (BPK 326 str. 5 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-196-626/2023Teisminio proceso Nr.

1-01-1-35291-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.9.1; 1.1.8.9.2; 1.1.8.10.1; 1.2.23.1.2; 1.2.23.2.1; 1.2.23.2.2.2; 2.4.6.6.1 (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gegužės 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aivos Survilienės ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,nuteistiesiems G. G., A. D.,gynėjams advokatams Henrikui Mackevičiui, Mindaugui Kepeniui, Linai Andriuškevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. R. ir jo gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus, nuteistojo G. G. gynėjo advokato Mindaugo Kepenio, nuteistojo A. D. gynėjos advokatės Linos Andriuškevičienės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 10 (dešimčiai) metų.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo bei suėmimo laikas nuo 2021 m. gruodžio 3 d. iki 2022 m. gruodžio 28 d. Kardomoji priemonė – suėmimas palikta galioti iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios.

G. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2021 m. gruodžio 2 d. iki 2021 m. gruodžio 4 d. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Š. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams;

– pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 15 MGL (750 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, konfiskuotas A. D. turtas – pinigai – 26 455,00 eurai ir automobilis „Mazda CX5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), bei Š. R. turtas – pinigai – 184,00 eurai.

Šiuo nuosprendžiu E. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. D. nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo, gabeno ir laikė labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, t. y. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų Lietuvoje ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 1 d. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, t. y. 11 129,704 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), 1 473,262 g narkotinės medžiagos – kokaino, 460,143 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, 1,747 g narkotinės medžiagos – opijaus, 274,173 g psichotropinės medžiagos – psilocino, 87,782 g psichotropinės medžiagos – MDMA, 0,01076 g psichotropinės medžiagos – LSD, 0,003 g psichotropinės medžiagos – tetrahidrokanabinolio, 0,0095 g psichotropinės medžiagos – alprazolamo, 3,449 g psichotropinės medžiagos – dimetiltriptamino, kurias parsigabeno ir laikė nuomojamuose butuose, adresu (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), bei bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), ir minėtam butui priklausančiame garaže.

1.1. Jis dalį narkotinės medžiagos – 1,264 g kokaino – 2021 m. gruodžio 1 d., apie 19 val., prie geležinkelio pervažos, esančios (duomenys neskelbtini), už 350 eurų pardavė G. G., o likusią dalį laikė įtarime nurodytuose butuose ir garaže, t. y. iki 2021 m. gruodžio 3 d. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – 1 817,754 g kanapių (antžeminės dalys), 88,782 g kokaino, 54,984 g kanapių dervos ir psichotropinių medžiagų – 5,479 g psilocino, 1,965 g MDMA, 0,00039 g LSD, 0,003 g tetrahidrokanabinolio; nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – 9 299,23 g kanapių (antžeminės dalys), 1 383,216 g kokaino, 377,78 g kanapių dervos, 1,747 g opijaus ir psichotropinių medžiagų – 268,694 g psilocino, 0,0095 g alprazolamo, 3,3449 g dimetiltriptamino, 0,01037 g LSD, 85,405 g MDMA, kai tą pačią dieną atliktų kratų metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtus kiekius narkotinių ir psichotropinių medžiagų.

1.2. Taip pat jis nuteistas už tai, kad iki 2021 m. gruodžio 4 d. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, bute ir garaže, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikė didelį kiekį narkotinių medžiagų – 12,72 g kanapių (antžeminės dalys), 27,379 g kanapių dervos ir psichotropinės medžiagos – 0,412 g MDMA, kai tą pačią dieną atliktos kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtus kiekius narkotinių ir psichotropinių medžiagų.

2. G. G. nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo, gabeno ir laikė narkotinę medžiagą ir ją pardavė, t. y. 2021 m. gruodžio 1 d., apie 19 val., prie pervažos, esančios (duomenys neskelbtini), už 350 eurų iš A. D. įgijo 5 polietileninius maišelius, kuriuose buvo 1,264 g narkotinės medžiagos – kokaino. Minėtą narkotinę medžiagą parsigabeno į namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir laikė iki 2021 m. gruodžio 2 d., 18.20 val., kol įtarime paminėtą kiekį narkotinės medžiagos už 210 eurų 2021 m. gruodžio 2 d., 18.20 val., adresu (duomenys neskelbtini), pardavė Š. R.

3. Š. R. nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo, gabeno ir laikė narkotinę medžiagą ir ją pardavė, t. y. 2021 m. gruodžio 2 d., apie 18.20 val., adresu (duomenys neskelbtini), iš G. G. įgijo 5 vnt. polietileninių maišelių, kuriuose bendrai buvo 1,264 g narkotinės medžiagos – kokaino, maišelius automobiliu „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno iki adreso (duomenys neskelbtini), kur apie 19.10 val., 4 vnt. polietileninių maišelių, kuriuose buvo 1,060 g narkotinės medžiagos – kokaino, perdavė E. J., nurodydamas, jog E. J. 320 eurų už kokainą pervestų į G. G. draugės S. N. sąskaitą, o likusį polietileninį maišelį, kuriame buvo 0,204 g narkotinės medžiagos – kokaino, toliau laikė su savimi, kol tą pačią dieną, apie 20.20 val., asmens kratos metu jį rado ir paėmė policijos pareigūnai.

3.1. Be to, Š. R. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai, neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, laikė narkotinę medžiagą, t. y. iki 2021 m. gruodžio 3 d. nenustatytomis aplinkybėmis įgijo ir name, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė 0,017 g narkotinės medžiagos – kokaino, kol 2021 m. gruodžio 3 d., apie 1.35 val., kratos metu pareigūnai šią narkotinę medžiagą rado ir paėmė.

II. Apeliacinių skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai

4. Nuteistojo Š. R. ir jo gynėjo advokato H. Mackevičiaus apeliaciniame skunde prašoma pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti Š. R. bausmę, nesusijusią su laivės atėmimu – laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Š. R. visiškai pripažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl nėra ginčo nei dėl veikų faktinių aplinkybių, nei dėl jų teisinio kvalifikavimo, apeliaciniame skunde pasisakoma tik dėl Š. R. skirtos bausmės griežtumo ir galimybės jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skiriant švelnesnę nei įstatyme numatytą bausmę – su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

4.2. Visi keturi nuteistieji A. D., Š. R., G. G. ir E. J. prisipažino padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Trijų iš keturių kaltinamųjų – Š. R. (nuteisto pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (sunkus nusikaltimas) ir BK 259 straipsnio 2 dalį (baudžiamasis nusižengimas)), G. G. ir E. J. atžvilgiu galėjo būti taikomas sutrumpintas įrodymų tyrimas pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį, ir jiems skiriant bausmes, jų dydis galėjo būti sumažintas trečdaliu pagal BK 64¹ straipsnį, tačiau kadangi ketvirtas iš nuteistųjų – A. D. buvo kaltinamas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (labai sunkaus nusikaltimo padarymu), pagal BPK 273 straipsnio 2 dalį nė vieno iš nuteistųjų atžvilgiu negalėjo būti taikoma įstatymo numatyta lengvata. Teismui negalint taikyti minėtų įstatymo nuostatų, iš esmės lengvinančių kaltinamųjų padėtį bausmės dydžio prasme, buvo prašyta teismo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, ir pripažinus nuteistąjį Š. R. kaltu pagal jam pateiktus kaltinimus, skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Pagal teismų praktiką, jog ir pripažįstant asmenį kaltu padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra galimybė neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės, atsižvelgiant į bylos aplinkybes.

4.3. Š. R. nuteistas padaręs vieną sunkų nusikaltimą (BK 260 straipsnio 1 dalis) ir vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 259 straipsnio 2 dalis), yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis savo kaltę pripažino, dėl savo veiksmų gailėjosi, padėjo išaiškinti kitų asmenų nusikalstamas veikas, dirba, charakterizuojamas teigiamai, nusikalstamas veikas padarė per trumpą laiko tarpą (nuo 2021 m. gruodžio 2 d. iki 2021 m. gruodžio 3 d.), narkotinių medžiagų kiekiai yra nedideli, narkotinės medžiagos buvo paimtos, taip jos nepateko į apyvartą ir kitų asmenų sveikatai nebuvo padaryta žala, nėra duomenų, kad jis būtų gavęs pajamų už parduotas narkotines medžiagas; nusikalto pirmą kartą ir būdamas jauno amžiaus, pakeitė gyvenimo būdą – nebevartoja narkotinių medžiagų.

4.4. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo 2 iki 8 metų, bausmės vidurkis lygus 5 metams. Laisvės atėmimo bausmė – griežčiausia baudžiamosios atsakomybės taikymo forma. Ši bausmės rūšis skiriama išimtiniais atvejais, kai padarymo nusikaltimo ir jį padariusio asmens pavojingumas yra toks didelis, kad vienintelė adekvati ir efektyvi bausmė yra nusikaltimą padariusio asmens izoliavimas nuo visuomenės. Bausmė teisinga, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K-315/2013, Nr. 2K-179-693/2019). Šiuo atveju laisvės atėmimo bausmė nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, tačiau nepasiektų visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, pavyzdžiui, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir daugiau nenusikalstų, neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo, pasiektų iš esmės tik vieną tikslą – nubaudimą, kuris šiuo atveju yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas.

4.5. Nuteistojo Š. R. padaryto sunkaus nusikaltimo pavojingumo laipsnis nėra labai didelis, jo parduotos narkotinės medžiagos – kokaino kiekis – 0,204 g nežymiai viršija nedidelio kiekio ribą, numatytą Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakyme Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (su vėlesniais pakeitimais, LR SAM 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. V-1033 redakcija) – įsakymo 5¹ punkte numatyta, kad nedidelis kokaino kiekis yra kiekis, viršijantis 0,2 g.

4.6. Nuteistasis Š. R. yra jauno amžiaus, nors turi vieną galiojančią administracinę nuobaudą, tačiau neteistas, dirba, pripažino kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, gailisi padaręs nusikaltimą ir kritiškai vertina savo veiksmus, kas yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o kaip nustatyta baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Nuteistojo Š. R. asmenybė, jo elgesys po pranešimo apie įtarimą ir kaltinimo nagrinėjamoje byloje jam pateikimo leidžia spręsti, jog nuteistasis kritiškai įvertino savo veiksmus, siekia taisytis ir integruotis į visuomenę – nuo nusikalstamos veikos atlikimo praėjo daugiau nei vieneri metai laiko, ir šiuo metu Š. R. yra pavyzdingas pilietis bei visuomenės narys, kas parodo mažesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą.

4.7. Apeliantų nuomone, BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės, nors ir minimalios, kuri yra 2 metai, paskyrimas nuteistajam Š. R. aiškiai prieštarautų teisingumo principai, todėl yra pagrindas svarstyti klausimą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo ir švelnesnės bausmės rūšies jam paskyrimo.

4.8. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, Nr. 2K-365/2011, Nr. 2K-132/2014, Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-179-693/2019). BK 54 straipsnio 3 dalyje nėra tiesiogiai nurodyta, jog švelnesnė bausmė gali būti skiriama nustačius tik kokias nors išimtines aplinkybes. Rekomendacija teismams nuosprendžiuose nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių BK straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, buvo suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 4G „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punkte ir ne kartą pakartota vėlesnėse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-252/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-361/2014, Nr. 2K-P-89/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra išaiškinta ir tai, jog minėtos rekomendacijos nereikia suprasti kaip reikalavimo nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes; BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, Nr. 2K-82/2012, Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-24-689/2019). Taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima tada, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-2/2015, Nr. 2K-29-489/2015, Nr. 2K-337-489/2017, Nr. 2K-159-976/2019).

4.9. Apeliantai atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159-976/2019, kurioje asmuo buvo nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų – nesunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų padarymą (Š. R. nuteistas už sunkaus nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo padarymą), tačiau visų instancijų teismai laikė, kad jo atžvilgiu yra galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes asmuo prisipažino padaręs inkriminuotas nusikalstamas veikas, gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiojo ir atlygino jam padarytą žalą (šioje byloje nukentėjusiojo nėra).

4.10. Šioje byloje sprendžiant klausimą dėl galimybės skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę Š. R., pirmiausia pažymėtina, jog šioje byloje nėra tam būtinų BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų aplinkybių ir sąlygų. Bet, apeliantų manymu, yra pagrindas skirti nuteistajam ne sankcijoje numatytą laisvės atėmimo, o švelnesnės rūšies bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šioje konkrečioje byloje aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tokia išvada daroma dėl keleto aplinkybių. Vertindamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, teismas atsižvelgia į kaltinamojo asmenybę, į jo elgesį po nusikaltimo padarymo, į kaltinamojo padaryto sunkaus nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Šiuo atveju atsižvelgtina į nuteistojo Š. R. neteisėtai parduotų narkotinių medžiagų kiekį, į tai, jog nuteistojo Š. R. parduotos narkotinės medžiagos kaltinamojo E. J. sulaikymo metu buvo rastos ir paimtos, todėl nebuvo išplatintos ir žala kitų asmenų sveikatai nebuvo padaryta. Šios aplinkybės lemia mažesnį nuteistojo padaryto sunkaus nusikaltimo pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, pavojingumu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliantų nuomone, net ir pačios švelniausios BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos realios laisvės atėmimo bausmės (2 metų) paskyrimas nuteistajam Š. R. yra neproporcingas, neadekvatus padarytam nusikaltimui ir nuteistojo Š. R. asmenybei, bei neužtikrina BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmių skyrimo paskirties, ir dėl to prieštarauja teisingumo principui. Realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas turėtų neigiamos įtakos Š. R. socialinių ryšių palaikymui. Todėl yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti nuteistajam ne sankcijoje numatytą laisvės atėmimo, o švelnesnės rūšies bausmę – taip teismas suteiktų nuteistajam Š. R. galimybę likti laisvėje, toliau tęsti jau pakeistą savo gyvenimo būdą ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ateityje.

4.11. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, sankcijoje numatytos bausmės griežtumą, bei atsižvelgiant į tai, jog nuteistasis Š. R. yra jauno amžiaus, dirba, charakterizuojamas teigiamai, apeliantų manymu, BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam Š. R. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrus bausmę, švelnesnę nei numatyta sankcijoje laisvės atėmimo bausmė – laisvės apribojimą, tačiau ilgesniam terminui nei nustatytas šios bausmės vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis) – dvejiems metams, teismui paskiriant draudimus ir / ar įpareigojimus teismo nuožiūra.

4.12. Š. R. taip pat nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 750,00 eurų bauda. Už šios nusikalstamos veikos – baudžiamojo nusižengimo padarymą Š. R. gali būti skiriamos šios bausmės rūšys – viešieji darbai, laisvės apribojimas, bauda arba areštas. Kadangi Š. R. namuose adresu Tuopų g. 10, Klaipėda, 2021 m. gruodžio 3 d. kratos metu rastos narkotinės medžiagos – kokainas, buvo dalis narkotinių medžiagų, gautų iš G. G. tolimesniam platinimui, t. y., Š. R. veiksmai atliekant šias nusikalstamas veikas neatsiejamai susiję. Apeliantų nuomone, šiuo atveju yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Be to, šios nusikalstamos veikos labai skiriasi savo pavojingumu ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšinis – baudžiamasis nusižengimas ir nusikaltimas, todėl apeliantų manymu, skiriant bausmes, taikytinas bausmių apėmimas pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktus.

4.13. Teismui taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skiriant bausmę už Š. R. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio l dalyje, tos pačios nuostatos taikytinos ir skiriant bausmę už Š. R. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje – skiriant laisvės apribojimą. Sprendžiant dėl subendrintos bausmės dydžio, apeliantai prašo teismo atsižvelgti į BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės maksimumą – 2 metai laisvės apribojimo, ir už abi nusikalstamas veikas skirti subendrintą maksimalią bausmę – 2 metus laisvės apribojimo, papildomai skiriant BK 48 straipsnio 5–7 dalyse numatytus draudimus ir įpareigojimus.

4.14. Pasak apeliantų, nurodytos aplinkybės ir argumentai patvirtina galimybę (ir šiuo atveju – būtinybę) taikyti Š. R. atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalį ir šiuo pagrindu skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

5. Nuteistojo G. G. gynėjas advokatas M. Kepenis apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį ir BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalis, skirti G. G. bausmę, nesusijusią su laivės atėmimu – laisvės apribojimą arba baudą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nuteistajam G. G. nepagrįstai nebuvo taikyta BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta galimybė skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

5.2. Visi keturi kaltinamieji – A. D., Š. R., G. G. ir E. J. prisipažino padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Trijų iš keturių kaltinamųjų – Š. R. (kaltinto ir nuteisto už nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje (sunkaus nusikaltimo) ir 259 straipsnio 2 dalyje (baudžiamojo nusižengimo) padarymu), G. G. ir E. J. atžvilgiu galėjo būti taikomas sutrumpintas įrodymų tyrimas pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį, jiems paskiriant bausmes, jų dydis gali būti sumažintas trečdaliu, pagal BK 64¹ straipsnį, tačiau kadangi ketvirtas iš kaltinamųjų – A. D. kaltintas BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (pagal BK 11 straipsnio 6 dalį – labai sunkaus nusikaltimo) padarymu, pagal BPK 273 straipsnio 2 dalį, nė vieno iš kaltinamųjų atžvilgiu negali būti taikoma įstatymo numatyta lengvata.

5.3. Teismui negalint taikyti minėtų įstatymo nuostatų, iš esmės lengvinančių kaltinamųjų padėtį bausmės dydžio prasme, buvo prašyta teismo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir pripažinus nuteistąjį G. G. kaltu pagal jam pateiktus kaltinimus, skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Teismų praktika rodo, jog ir pripažįstant asmenį kaltu padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra galimybė neskirti su laisvės atėmimu susijusią bausmę, atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Nuteistasis G. G. kaltinamas padaręs vieną sunkų nusikaltimą (BK 260 straipsnio 1 dalis), tačiau yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis savo kaltę pripažino, dėl savo veiksmų gailėjosi, padėjo išaiškinti kitų asmenų nusikalstamas veikas, dirba, charakterizuojamas teigiamai, nusikalstamas veikas padarė per trumpą laiko tarpą (nuo 2021 m. gruodžio 2 d. iki 2021 m. gruodžio 3 d.), narkotinių medžiagų kiekiai nedideli, narkotinės medžiagos buvo paimtos, taip jos nepateko į apyvartą ir kitų asmenų sveikatai nebuvo padaryta žala, nėra duomenų, kad jis būtų gavęs pajamų už parduotas narkotines medžiagas; nusikalto pirmą kartą ir būdamas jauno amžiaus, pakeitė gyvenimo būdą – nebevartoja narkotinių medžiagų.

5.4. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo 2 iki 8 metų, bausmės vidurkis lygus 5 metams. Laisvės atėmimo bausmė – griežčiausia baudžiamosios atsakomybės taikymo forma. Ši bausmės rūšis skiriama išimtiniais atvejais, kai padaryto nusikaltimo ir jį padariusio asmens pavojingumas yra toks didelis, kad vienintelė adekvati ir efektyvi bausmė yra nusikaltimą padariusio asmens izoliavimas nuo visuomenės. Bausmė teisinga, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K-315/2013, Nr. 2K-179-693/2019). Šiuo atveju laisvės atėmimo bausmė nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, tačiau nepasiektų visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, pavyzdžiui, paveikti bausmę atlikusius asmenins, kad laikytųsi įstatymų ir daugiau nenusikalstų (4 punktas), neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo (5 punktas), pasiektų iš esmės tik vieną tikslą – nubaudimą, kuris šiuo atveju yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. Apelianto padaryto sunkaus nusikaltimo pavojingumo laipsnis nėra labai didelis, jo išplatintos narkotinės medžiagos – kokaino kiekis – 1,264 g nežymiai viršija nedidelio kiekio ribą, numatytą LR Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakyme Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (su vėlesniais pakeitimais, 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. V-1033 redakcija) – įsakymo 5¹ punkte numatyta, kad nedidelis kokaino kiekis yra kiekis, viršijantis 0,2 g.

5.5. Nuteistasis G. G. yra jauno amžiaus, nors turi dvi galiojančias administracines nuobaudas, tačiau dirba, yra dviejų įmonių akcininkas, pripažino kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, gailisi padaręs nusikaltimą ir kritiškai vertina savo veiksmus, jo nuoširdūs parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios padėjo išaiškinti nusikaltimą ir jo dalyvius, kas yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o kaip nustatyta baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu – jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Nuteistojo G. G. asmenybė, jo elgesys po pranešimo apie įtarimą ir kaltinimo nagrinėjamoje byloje jam pateikimo leidžia spręsti, jog nuteistasis kritiškai įvertino savo veiksmus, siekia taisytis ir integruotis į visuomenę – nuo nusikalstamos veikos atlikimo praėjo daugiau nei vieneri metai, ir šiuo metu G. G. yra pavyzdingas pilietis bei visuomenės narys, kas rodo mažesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą.

5.6. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės, nors ir minimalios, kuri yra 2 metai, paskyrimas nuteistajam G. G. aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl yra pagrindas svarstyti klausimą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo ir švelnesnės bausmės rūšies paskyrimo nuteistajam. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, Nr. 2K-365/2011, Nr. 2K-132/2014, Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-179-693/2019). BK 54 straipsnio 3 dalyje nėra tiesiogiai nurodyta, jog švelnesnė bausmė gali būti skiriama nustačius tik kokias nors išimtines aplinkybes. Rekomendacija teismams nuosprendžiuose nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių BK straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, buvo suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punkte ir ne kartą pakartota vėlesnėse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-252/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-361/2014, Nr. 2K-P-89/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra išaiškinta ir tai, jog minėtos rekomendacijos nereikia suprasti kaip reikalavimo nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes; BK 54 straipsnio 3 dalyje taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, Nr. 2K-82/2012, Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-24-689/2019). Taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima tada, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-2/2015, Nr. 2K-29-489/2015, Nr. 2K-337-489/2017, Nr. 2K-159-976/2019).

5.7. Šioje byloje sprendžiant klausimą dėl galimybės skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nuteistajam G. G., pažymėtina, jog šioje byloje yra būtinos BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalių numatytos aplinkybės ir sąlygos. Apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi ir padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką. Jo sužadėtinė S. N., su kuria kartu gyvena jau šešerius metus yra neįgali – nustatytas 55 procentų neįgalumas, jis ją išlaiko ir daugiau nėra kam ja pasirūpinti. Artimiausiu metu jie susituoks. Apelianto manymu, yra pagrindas skirti nuteistajam ne sankcijoje numatytą laisvės atėmimo, o švelnesnės rūšies bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nes BK 260 straipsnio 1 dalyje sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šioje konkrečioje byloje aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tokia išvada daroma dėl keleto aplinkybių. Vertindamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą teismas atsižvelgia į kaltinamojo asmenybę, į jo elgesį po nusikaltimo padarymo, į kaltinamojo padaryto sunkaus nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Šiuo atveju atsižvelgtina į nuteistojo G. G. neteisėtai parduotų narkotinių medžiagų kiekį, į tai, jog nuteistasis G. G. niekam kitam nei savo draugui Š. R. nėra pardavęs narkotinės medžiagos ir nežinojo, kad šis parduos kaltinamajam E. J., pas kurį sulaikymo metu buvo rastos ir paimtos, todėl nebuvo išplatintos ir šiuo nusikaltimu žala kitų asmenų sveikatai nebuvo padaryta. Šios aplinkybės lemia mažesnį nuteistojo padaryto sunkaus nusikaltimo pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, pavojingumu.

5.8. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pasak apelianto, net ir pačios švelniausios BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos realios laisvės atėmimo bausmės (2 metus) paskyrimas nuteistajam G. G. yra neproporcingas, neadekvatus padarytam nusikaltimui ir nuteistojo G. G. asmenybei, bei neužtikrina BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmių skyrimo paskirties, ir dėl to prieštarauja teisingumo principui. Realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas turėtų neigiamos įtakos nuteistojo G. G. socialinių ryšių palaikymui, jo valdomom dviem įmonėm. Todėl yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies bei BK 62 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas ir paskirti nuteistajam ne sankcijoje numatytą laisvės atėmimo, o švelnesnės rūšies bausmę – taip teismas suteiktų nuteistajam G. G. galimybę likti laisvėje, toliau tęsti jau pakeistą savo gyvenimo būdą ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ateityje.

5.9. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, sankcijoje numatytos bausmės griežtumą, bei atsižvelgiant į tai, jog nuteistasis G. G. yra jauno amžiaus, dirba, charakterizuojamas teigiamai, išlaiko neįgalų asmenį, apelianto nuomone, BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus bausmę, švelnesnę nei numatyta sankcijoje laisvės atėmimo bausmė – laisvės apribojimą, tačiau ilgesniam terminui nei nustatytas šios bausmės vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis). Todėl apeliantas prašo nuteistajam G. G. už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu – baudą arba laisvės apribojimą didesniam nei BK 48 straipsnyje numatytas sankcijos vidurkis – dviem metams, teismui paskiriant draudimus ir / ar įpareigojimus teismo nuožiūra (BK 48 straipsnio 3–7 dalys). Nurodytu atveju yra galimybė (ir būtinybė) taikyti G. G. atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalį ir BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalis ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

6. Nuteistojo A. D. gynėja advokatė L. Andriuškevičienė apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir nuteistajam A. D., nuteistam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, skirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki penkerių metų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Apeliantė neginčija nuosprendžio išvadų dėl nuteistojo A. D. kaltės, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, taip pat jam paskirtos bausmės rūšies. Tačiau, pasak apeliantės, nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas yra neproporcingas, t. y. pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistajam skirtinos laisvės atėmimo bausmės klausimą, neįvertino aplinkybių, turinčių reikšmės bausmės individualizavimui, visumos (pvz., nevertino, kad nuteistasis aktyviai bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, padėjo atskleisti padarytą nusikalstamą veiką, atskleidė turimus duomenis apie psichotropinių ir narkotinių medžiagų tiekėjus ir pan.), nesivadovavo teisingumo principu. Pirmosios instancijos teismo dalis dėl nuteistajam paskirtos bausmės yra nepagrįsta, nuteistajam skirta bausmė nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka individualizuota.

6.2. Nuteistasis A. D. yra pripažintas kaltu padaręs vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, paskiriant jam 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Nuosprendyje motyvuojant nuteistajam paskirtą bausmę nurodyta, kad „kaltinamasis A. D. anksčiau neteistas, vieną kartą baustas administracine tvarka, tyčia padarė vieną labai sunkų nusikaltimą, disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių bei psichotropinių medžiagų. Esant tokioms aplinkybėms yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti, paskyrus jam minimalią terminuoto laisvės atėmimo bausmę“. Jokių kitų motyvų dėl nuteistajam skirtos bausmės nuosprendyje nėra, tame tarpe nėra visiškai pasisakyta dėl byloje esančių duomenų apie nuteistojo bendradarbiavimą su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, apie nuteistojo veiksmus padedant atskleisti jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir pan. Todėl apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam A. D. bausmę, neįvertino visų reikšmingų bylos faktinių aplinkybių bei nevykdė pareigos individualizuoti nuteistajam skirtą bausmę. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, ir vertintinų skiriant bausmę santykį bei nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų skirdamas bausmę nuteistajam.

6.3. Gynėjos manymu, pagrįstai manytina, kad visuma bylos faktinių aplinkybių sudaro pagrindą išvadai, kad bausmės tikslai nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas taikant BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas ir paskiriant nuteistajam A. D. švelnesnę negu BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmę.

6.4. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K-315/2013, Nr. 2K-209-222/2018). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Nustačius bent dvi BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, teismas gali taikyti BK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, t. y. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

6.5. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas neindividualizavo nuteistajam skirtos bausmės, nevertino bylos faktinių aplinkybių visumos, sudarančios pagrindą išvadai, kad bausmės tikslai nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas taikant BK 62 straipsnio 1 dalies ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant nuteistajam švelnesnę, negu BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą, bausmę. Pagrindžiant šio apeliacinio skundo argumentus bei teiginius dėl BK 62 straipsnio 1 dalies (ar BK 54 straipsnio 3 dalies) nuostatų nuteistajam taikymo sąlygų ir pagrindų buvimo nagrinėjamoje byloje, akcentuotina, kad nuteistasis nuo pat sulaikymo momento aktyviai bendradarbiavo su tyrimą atlikusiais pareigūnais bei padėjo kuo išsamiau ir per kuo trumpesnį laiką ištirti nusikalstamos veikos aplinkybes. Tačiau nuosprendyje šios reikšmingos faktinės aplinkybės, turinčios įtakos bausmės individualizavimui, nebuvo net aptartos.

Šalies argumentai

6.6. Visų pirma, skundžiamame nuosprendyje nėra paminėta tai, kad nuteistasis kratų atlikimo metu pats geranoriškai parodė kratą atlikusiems policijos pareigūnams narkotinių ir psichotropinių medžiagų slėptuvę, grynųjų pinigų slėptuvę, t. y. ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams neteko imtis veiksmų nusikalstamos veikos įrodymų paieškai, nes nuteistasis pats parodė pareigūnams tiek paslėptų pinigų, tiek paslėptų narkotinių ir psichotropinių medžiagų buvimo vietas. Nuteistasis nuo pat sulaikymo momento siekė aktyviai padėti ikiteisminio tyrimo pareigūnams atskleisti jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes. Antra, nuosprendyje taip pat nenurodyta, kad nuteistasis po sulaikymo geranoriškai atskleidė pareigūnams informaciją apie narkotinių ir psichotropinių slėptuvę, esančią bute, adresu (duomenys neskelbtini), apie ką pareigūnams nebuvo žinoma. Paaiškintina, kad 2021 m. gruodžio 3 d., po nuteistojo sulaikymo, ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai turėjo duomenų tik apie vieną nuteistojo nuomojama butą, esantį (duomenys neskelbtini) (tai patvirtina byloje esantis 2021 m. gruodžio 3 d. vyresniojo tyrėjo M. Š. tarnybinis pranešimas), kur surinktais duomenimis galėjo būti laikomos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, tačiau jokių duomenų apie nuteistojo nuomojamą kitą butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei apie tai, kad jame gali būti laikomos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, tyrimą atlikę pareigūnai neturėjo. Tik dėl nuteistojo geranoriško siekio padėti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, nuteistasis neverčiamas ir neraginamas, pats prisipažino kratą atlikusiems pareigūnams įsirengęs slėptuvę ne tik bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bei ir šalia esančiame bute, (duomenys neskelbtini).

6.7. Krata bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo atlikta ir narkotinės bei psichotropinės medžiagos minėtame bute buvo rastos tik nuteistojo bendradarbiavimo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais dėka bei savanoriško siekio padėti atskleisti visas jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Jeigu nuteistasis nebūtų nurodęs ikiteisminio tyrimo pareigūnams antro nuomojamo buto, tai ši dalis nusikalstamos veikos galimai net nebūtų atskleista, faktiškai rastas narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis būtų daug mažesnis, kas neabejotinai turėtų įtakos ne tik nuteistojo veikos kvalifikavimui dėl rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio, bet nusikalstamos veikos neigiamų padarinių (ne)pašalinimui (labai tikėtina, kad bute, adresu (duomenys neskelbtini), buvusios draudžiamos medžiagos būtų patekusios į apyvarta). Tokiu būdu nuteistasis, parodydamas pareigūnams nežinomame bute slepiamas narkotines medžiagas, parodė nuoširdų ir atvirą norėjimą bendradarbiauti su teisėsauga ir tuo pačiu parodė save kaip asmenybę, kuri supratusi savo nusikalstamos veikos pavojingumą, stengėsi sumažinti galimą žalą bei pagrindžia nuteistojo nuoširdų siekį nutraukti nusikalstamus veiksmus. Dėl tokių nuteistojo veiksmų buvo realiai sumažinta žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.

6.8. Trečia, nuteistasis, prisipažindamas turintis narkotinių ir psichotropinių medžiagų slėptuvę (duomenys neskelbtini), tokiu būdu geranoriškai prisipažino padaręs daug sunkesnę nusikalstamą veiką, nei buvo įtariama, bei savo noru atskleidė visas nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes, apie kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo duomenų. Paaiškinama, kad sulaikymo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo duomenų apie tai, kad nuteistasis galimai yra padaręs BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tačiau nuteistojo bendradarbiavimo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais dėka ir siekio padėti atskleisti visas nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes, nuteistasis sulaikymo metu prisipažino ikiteisminio tyrimo pareigūnas, turintis itin didelį narkotinių medžiagų kiekį bei parodė jų buvimo vietą, dėl ko jo veika buvo perkvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Neabejotina, kad nuteistajam neatskleidus ikiteisminio tyrimo pareigūnams duomenų apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų slėptuvę, esančią (duomenys neskelbtini), t. y. nuslėpus dalį svarbių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių bei įrodymų, galutinė jo veiksmų kvalifikacija galėjo būti lengvesnė (jam galimai būtų inkriminuota BK 260 straipsnio 1 dalis arba 2 dalis). Visos šios faktinės aplinkybės pagrindžia tai, kad nuteistasis sulaikymo metu pats nusprendė nutraukti savo nusikalstamus veiksmus, pripažinti savo kaltę, priimti iš to kilsiančias neigiamas pasekmes ir atsakyti už savo nusikalstamą elgesį.

6.9. Ketvirta, nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neginčijo savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, visiškai pripažino savo kaltę, davė nuoseklius ir išsamius parodymus, atskleidė narkotinių ir psichotropinių medžiagų užsakymo schemą ir pirkimo schemą, pateikė pareigūnams turimą informaciją apie narkotinių ir psichotropinių tiekėjus (tiek, kiek objektyviai žinojo).

6.10. Penkta, nuosprendyje visiškai nebuvo įvertintos faktinės aplinkybės, teigiamai charakterizuojančios nuteistojo asmenybę, nevertinti jo socialiniai ryšiai, rodantys jo mažesnį pavojingumą. Nuteistasis yra vidutinio amžiaus, anksčiau neteistas, t. y. nusikaltimą padarė pirmą kartą, administracine tvarka baustas tik vieną kartą. Iki sulaikymo nuteistasis buvo sukūręs šeimą su I. S., su kuria augino du mažamečius vaikus (I. S. po nuteistojo sulaikymo nutraukė šeimyninius ryšius su nuteistuoju). Nuteistasis turėjo legalų pragyvenimo šaltinį, vykdė individualią veiklą (teikė garso aparatūros nuomos paslaugas, grojimo (DJ) paslaugas, nekilnojamojo turto nuomos paslaugas). Visos šios aplinkybės rodo itin mažą nuteistojo asmenybės pavojingumą, jo teigiamą ir socialiai priimtiną požiūrį į gyvenimo vertybės, prasmę bei kokybę. Todėl, paskyrus nuteistajam itin ilgą laisvės atėmimo bausmės terminą, bus padaryta didelė neigiama įtaka nuteistojo teigiamiems socialiniams ryšiams (su vaikais, šeima, motina, socialine visuomene). Įvertinus aukščiau nurodytus argumentus, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis šios nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytus nusikaltimus sankcijose.

6.11. Esant minėtoms faktinėms aplinkybėms, nagrinėjamu atveju net ir minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam aiškiai prieštarauja teisingumo principui, pasiekia iš esmės tik vieną tikslą – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas.

Šalies argumentai

6.12. Visos aukščiau aptartos aplinkybės, nemenkinant nusikalstamos veikos pavojingumo, jos padarinių, rodo, kad nuteistasis savo elgesį iš tikrųjų vertina kritiškai, dėl tokio savo elgesio gailisi, supranta jos atliktų veiksmų pavojingumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens savo veiksmų vertinimas, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, yra svarbus, sprendžiant apie tai, ar yra pagrindo manyti, kad asmuo ateityje elgsis tinkamai, laikysis įstatymo reikalavimų ir daugiau nenusikals. Nagrinėjamu atveju nuteistojo pozicija, geranoriškas bendradarbiavimas su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, nuoširdus prisipažinimas, padėjimas atskleisti nusikalstamą veiką, Nuteistojo kritinis požiūris į savo veiksmus, nevengimas už juos gręsiančios atsakomybės, sutikimas kiek tik galima sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (atskleidžiant pareigūnams informaciją apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų slėptuvę (duomenys neskelbtini)), sudaro pagrindą išvadai apie nuteistojo nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo, bet leidžia manyti, jog ir ateityje galima tikėtis įstatymus atitinkančio jos elgesio, todėl bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus švelnesnę bausmę.

6.13. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą nuteistajam, t. y. nepagrįstai neindividualizavo nuteistajam skirtinos bausmės pagal BK 62 straipsnio 1 dalies arba pagal BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas (teismui manant, kad nėra BK 62 straipsnyje reikalaujamų sąlygų visumos dėl švelnesnės bausmės skyrimo), nors šių normų taikymui egzistavo visos sąlygos ir pagrindai (nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, bendradarbiavimo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, padėjo atskleisti visas jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, dėl ko jo veika buvo perkvalifikuota iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 260 straipsnio 3 dalį ir pan.). Gynėjos manymu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei nepagrįstai netaikė nuteistajam BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų (nesant BK 62 straipsnyje reikalaujamų sąlygų visumos dėl švelnesnės bausmės skyrimo, nuteistajam taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos) ir neskyrė švelnesnės bausmės negu numatyta įstatyme.

7. Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo Š. R. ir jo gynėjo advokato H. Mackevičiaus, nuteistojo G. G. gynėjo advokato M. Kepenio, nuteistojo A. D. gynėjos advokatės L. Andriuškevičienės apeliaciniai skundai atmetami.

8. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esantį įrodymų visetą, konstatuoja, kad šioje byloje nuteistiesiems A. D., G. G. ir Š. R. paskirtos bausmės atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia bausmės teisingumo principo. Teisėjų kolegija nenustatė, kad skiriant šiems nuteistiesiems bausmes būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.

9. Nuteistojo Š. R. ir jo gynėjo advokato H. Mackevičiaus, nuteistojo G. G. gynėjo advokato M. Kepenio, nuteistojo A. D. gynėjos advokatės L. Andriuškevičienės apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog nuteistiesiems paskirtos bausmės yra neteisingos, prašoma, pritaikius BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, sušvelninti nuteistiesiems Š. R., G. G. ir A. D. paskirtas bausmes, o būtent, nuteistajam A. D. sumažinti laisvės atėmimo bausmę iki 5 metų, nuteistiesiems Š. R. ir G. G. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, Š. R. ‑ laisvės apribojimą, G. G. ‑ laisvės apribojimą ar baudą.

10. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos.

11. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnyje arba BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

12. Teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293-697/2015). Nagrinėjamu atveju nuteistieji Š. R., G. G. ir A. D. savo noru nepranešė teisėsaugos institucijoms apie jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl svarstyti dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių švelninimo BK 62 straipsnio 1 dalies pagrindu nėra galimybės. Teisėjų kolegija daro tokią pačią išvadą ir dėl nuteistiesiems BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo negalimumo. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1‑6 punktuose numatytų aplinkybių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-740/2006, Nr. 2K-424/2007, Nr. 2K-449/2007, Nr. 2K-123/2008, Nr. 2K-7-287/2009, Nr. 2K-415/2012, Nr. 2K-650/2012 ir kt.).

13. Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pagal įstatymą švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Teismas taikyti BK 62 straipsnį gali ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Imperatyvas atsižvelgti į visas bylos aplinkybes įtvirtintas BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Vadinasi, teismas ir taikydamas BK 62 straipsnį privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, todėl įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kitas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, gali neskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės, nors būtinos sąlygos yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-435/2008, Nr. 2K-323/2008, Nr. 2K-625/2007, Nr. 2K-444/2007, Nr. 2K-415/2012).

14. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nurodyta baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kurią apibūdina tam tikrų sąlygų visuma. Visų pirma, būtinas kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme nurodytą veiką. Antra, reikalinga dar viena iš alternatyvių sąlygų – kaltininkas, prisipažinęs padaręs baudžiamajame įstatyme nurodytą veiką, turi nuoširdžiai gailėtis arba padėti išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai kaltininkas, prisipažinęs padaręs baudžiamajame įstatyme nurodytą veiką, ne tik nuoširdžiai gailisi, bet ir padeda išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai baudžiamąją atsakomybę lengvinančiai aplinkybei konstatuoti neturi reikšmės, ar yra nustatoma viena ar kelios iš alternatyvių sąlygų. Tiek vienu, tiek kitu atveju tai laikoma viena baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kurios pagrindinė sąlyga (kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme nurodytą veiką) gali būti siejama tiek su viena iš alternatyvių sąlygų, tiek su šių sąlygų visuma. Tokia pozicija iš esmės yra suformuluota ir kasacinės instancijos teismo praktikoje. Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-450/2010, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-77/2013, Nr. 2K-78/2014, Nr. 2K-479/2014, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017 ir kt.).

15. Nagrinėjamoje byloje apygardos teismas nustatė tik vieną nuteistųjų Š. R., G. G. ir A. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuteistieji prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo nurodytas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat iš nuteistųjų Š. R. ir G. G. parodymų (t. 6, b. l. 3‑4, 14‑16, 23‑24, 82‑83, 89‑90; t. 9, b. l. 15‑16) matyti, kad nuteistieji Š. R., G. G. padėjo išaiškinti jiems inkriminuotas veikas ir jose dalyvavusius asmenis, o nuteistasis A. D. padėjo išaiškinti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau tai nėra laikoma kaip dar viena nuteistųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Šiuo atveju nepripažįstama, kad nuteistasis A. D. padėjo išaiškinti jam inkriminuotoje veikoje dalyvavusius asmenis, nes jis nenorėjo (atsisakė) įvardinti asmenis ir konkrečius jų duomenis, iš kurių įgydavo narkotines ir psichotropines medžiagas (t. 6, b. l. 129‑130; t. 9, b. l. 12‑15). Taigi, šiuo atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo. Nesant BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų, teisę motyvuotai paskirti švelnesnę, nei inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, numato BK 54 straipsnio 3 dalis.

16. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-39/2009, Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K-128/2011, Nr. 2K-491/2012, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-317-489/2017, Nr. 2K-126-693/2018, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-21-719/2020, Nr. 2K-40-648/2020, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-185-495/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-119-689/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-125-689/2021 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti taip pat ne mažiau svarbu kaltininko asmenybė, kurios vertinimas sudarytų prielaidas daryti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-281-942/2018).

17. Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje į asmens sveikatos būklę, šeimines ir panašias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadai, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Minėta, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas paprastai susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir šią veiką padariusį asmenį, jo pastangas pašalinti savo nusikalstama veika sukeltus žalingus padarinius, ir kitų aplinkybių visumos vertinimu. Taigi teisme turi būti nustatytos išskirtinės bylos aplinkybės, kurios rodytų, kad padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis yra daug mažesnis negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2011, Nr. 2K-150/2014, Nr. 2K-419-746/2015, Nr. 2K-281-942/2018).

18. Sutiktina su nuteistojo A. D. gynėjos apeliacinio skundo argumentu, kad policijos pareigūnams nebuvo žinoma apie kitą butą, kuriame buvo laikomos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, kad šį butą nurodė pats nuteistasis A. D. Iš bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnai turėjo informaciją apie A. D. butus, esančius, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 134), 2021 m. gruodžio 3 d. nutarimu buvo leista daryti kratą bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 136‑137, 143‑144). Iš 2021 m. gruodžio 3 d. kratos protokolo matyti, kad iš pradžių krata buvo atlikta (duomenys neskelbtini). Kratos metu A. D. paminėjo ir kitą nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 146‑148). Todėl tą pačią dieną – 2021 m. gruodžio 3 d. buvo priimtas dar kitas nutarimas daryti kratą bute ir pagalbinėse patalpose, esančiuose (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 175‑176, 182‑183), krata nurodytu adresu buvo atlikta 2021 m. gruodžio 3 d., kuriame taip pat buvo rastos ir paimtos narkotinės ir psichotropinės medžiagos (t. 4, b. l. 185‑187). Tokiais savo veiksmais – nurodydamas kitą butą, kuriame buvo laikomos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, A. D. padėjo išaiškinti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tai, kaip jau minėta, buvo pripažinta nuteistojo A. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ‑ prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti šią veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, kiekviename bute ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) buvo rastas ir paimtas labai didelis kiekis įvairių narkotinių ir psichotropinių medžiagų (t. 4, b. l. 154‑165; t. 5, b. l. 4‑22), todėl, jeigu A. D. policijos pareigūnams ir nebūtų nurodęs kito nuomojamo buto ((duomenys neskelbtini)), jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacija nesikeistų.

19. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų. Įstatymo leidėjas, nustatydamas minimalią bausmės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ribą – dešimt metų, įvertino tai, jog nusikalstamomis veikomis, susijusiomis su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, visada keliamas pavojus visuomenės sveikatai ar net gyvybei ir šios vertybės ginamos griežtomis priemonėmis.

20. Vertinant nuteistojo A. D. padarytos BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos pavojingumą BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste, pažymėtina, kad: tai labai sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 6 dalis), padarytas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 1 dalis), nusikaltimas baigtas. Nuteistasis A. D. disponavo labai dideliu kiekiu skirtingų rūšių narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, kai kurių iš jų svoris daug kartų viršijo rekomendacijose numatytą žemutinę labai didelio kiekio ribą. Kaip matyti iš nuteistojo A. D. parodymų, jis apie dvejus metus ne tik platino narkotines ir psichotropines medžiagas, bet ir pats jas vartojo, rastas ir paimtas kratų metu narkotines ir psichotropines medžiagas jis įsigijo per kelis kartus iš kelių tiekėjų (t. 6, b. l. 129‑130, 140‑141; t. 9, b. l. 12‑14). Ši informacija apie nevienkartinį narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimą lemia išvadą, kad nuteistojo A. D. elgesio negalima vertinti kaip atsitiktinio ar mažiau pavojingo. Nuteistojo A. D. padarytos veikos pavojingumas nebuvo mažesnis nei įprastas tokių nusikalstamų veikų rūšinis pavojingumas, nes jis ne tik laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, bet ir dalį jų išplatino, o nuteistojo disponuotas narkotinių medžiagų kiekis daug kartų viršijo kiekį, laikytiną labai dideliu. Likusi neišplatinta narkotinių ir psichotropinių medžiagų dalis nepateko į apyvartą dėl policijos pareigūnų pastangų.

21. Dėl nuteistojo A. D. asmenybės vertinimo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste atkreiptinas dėmesys, kad, išskyrus tai, jog nuteistasis A. D. apibūdinamas iš esmės teigiamai, anksčiau neteistas, vieną kartą baustas administracine tvarka (t. 7, b. l. 30‑32), prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs bei padėjo išaiškinti šią veiką ir tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, byloje kokių nors aplinkybių, rodančių mažesnį A. D. asmenybės pavojingumą, nenustatyta. Nuteistasis A. D. pagal amžių ((duomenys neskelbtini)) yra susiformavusi asmenybė, be to, padaryto nusikaltimo pobūdis ir aplinkybės nesuteikia pagrindo teigti, kad ši veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemta jaunatviško maksimalizmo ar gyvenimiškos patirties trūkumo ir (ar) susiklosčiusių aplinkybių. Kartu pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nurodytos bausmei skirti turinčios reikšmės aplinkybės (nuteistasis turi du vaikus, motiną, iki sulaikymo turėjo sugyventinę ir legalų pragyvenimo šaltinį, vykdė individualią veiklą (teikė garso aparatūros nuomos paslaugas, grojimo (DJ) paslaugas, nekilnojamojo turto nuomos paslaugas)) yra gana dažnos baudžiamosiose bylose ir yra daugiau tipinės nei išimtinės, savaime nesuteikia pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Paprastai į tokias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvados, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šios išvados negali pakeisti ir tai, kad, nuteistąjį suėmus, jo elgesys yra nepriekaištingas, jis buvo skatintas (t. 8, b. l. 97). Taigi, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, jog nuteistojo A. D. asmenybė yra tokia išimtinė, kad dėl jos straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Gynybos pabrėžiamos aplinkybės, teigiamai apibūdinančios nuteistojo asmenybę, šioje byloje lėmė sprendimą skirti minimalią BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą bausmę.

22. Nuteistojo A. D. padarytą veiką bei jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visuma neleidžia spręsti apie kokį nors situacijos išimtinumą, dėl kurio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas A. D. pagrįstai paskyrė minimalią BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą bausmę. Pirmosios instancijos teismo paskirta nuteistajam A. D. bausmė nėra aiškiai per griežta ar neproporcinga padaryto nusikaltimo bei asmenybės pavojingumui, atitinka bausmei keliamus tikslus, yra tinkamai individualizuota.

23. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam G. G. paskyrė minimalią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

24. Vertinant nuteistojo G. G. padarytos BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos pavojingumą BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste, pažymėtina, kad nuteistasis G. G. padarė vieną tyčinį, baigtą, sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), susijusį su narkotinės medžiagos ‑ kokaino disponavimu, turėdamas tikslą jį parduoti ar kitaip platinti, kuris kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ar gyvybei. Pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas rekomendacijas dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo G. G. disponuotos narkotinės medžiagos – kokaino kiekis (1,264 g) viršija rekomendacijose nustatytą nedidelį kiekį, kuris yra ne daugiau kaip 0,2 g, bet neviršija 20 g (didelio kiekio). Nuteistasis G. G. disponavo tokiu kiekiu narkotine medžiaga, kurios svoris daugiau nei šešis kartus viršijo rekomendacijose numatytą viršutinę nedidelio kiekio ribą. Byloje nenustatyta aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie atsitiktinį nusikalstamos veikos pobūdį arba kad nusikaltimo padarymą lėmė kažkokia itin sunki asmeninė situacija ar kiti motyvai, reikšmingai švelninantys nusikalstamos veikos ar nuteistojo G. G. asmenybės pavojingumo vertinimą. Priešingai, kaip matyti iš nuteistojo A. D. parodymų, G. G. buvo jo pastovus klientas, jis apie pusmetį platino kokainą G. G. (t. 6, b. l. 140‑141; t. 9, b. l. 12‑15). Šias aplinkybes patvirtino ir nuteistasis G. G., parodęs, kad jis anksčiau apie 5 kartus iš A. D. pirko kokainą savo vartojimui (t. 6, b. l. 82‑83, 89‑90; t. 9, b. l. 15). Ši informacija apie nevienkartinį G. G. narkotinių medžiagų įgijimą lemia išvadą, kad nuteistojo G. G. elgesio negalima vertinti kaip atsitiktinio ar mažiau pavojingo. Nuteistojo G. G. padarytos veikos pavojingumas nebuvo mažesnis nei įprastas tokių nusikalstamų veikų rūšinis pavojingumas, nes jis ne tik įsigijo kokaino, bet dalį jų sunaudojo pats, o kitą dalį ‑ pardavė Š. R. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nuteistojo G. G. įsigyta, o paskui nuteistajam Š. R. parduota narkotinių medžiagų dalis pateko į apyvartą, nes G. G. jas išplatino Š. R., o atitinkamai Š. R. didelę jų dalį (1,060 g) pardavė kitam asmeniui – E. J., narkotinės medžiagos nebuvo suvartotos ar toliau išplatintos tik dėl policijos pareigūnų pastangų. Šiuo atveju kratų metų rastos ir paimtos narkotinės medžiagos nebuvo suvartotos ar toliau išplatintos tik dėl teisėsaugos pareigūnų veiksmų, tai yra teisėsaugos institucijų veiklos rezultatas, o ne nuteistojo G. G. elgesio padarinys. Todėl tai nesudaro pagrindo vertinti nuteistojo G. G. veiksmus kaip mažiau pavojingus.

25. Dėl nuteistojo G. G. asmenybės vertinimo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis G. G. jam šioje byloje inkriminuotą tyčinę nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 281 straipsnio 4 dalį (Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nuosprendis, kuris įsiteisėjo 2020 m. sausio 30 d.) (t. 6, b. l. 110‑113), t. y. bausmės vykdymo atidėjimo metu, taip pat ir už panašaus pobūdžio nusikalstamą veiką. Tiek ankstesnė, tiek ir naujai padaryta nusikalstama veika yra susijusios su disponavimu narkotinėmis medžiagomis – kokainu. Taigi anksčiau G. G. taikyta bausmė siekiamo rezultato nedavė ir nesulaikė jo nuo naujo sunkaus nusikaltimo padarymo. Be to, nuteistasis G. G. anksčiau ne kartą baustas administracine tvarka (t. 6, b. l. 114‑117). Tai neigiamai charakterizuoja nuteistojo G. G. asmenybę ir rodo, kad jis yra linkęs nusikalsti ir nesilaikyti įstatymų reikalavimų. Vien tai, kad nuteistasis G. G. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs bei padėjo išaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmenis, tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, G. G. dirba, yra dviejų įmonių akcininkas, darboviečių charakterizuojamas teigiamai, išlaiko neįgalią žmoną, kuriai nustatytas 55 proc. neįgalumas (t. 6, b. l. 109; t. 10, b. l. 10‑22, 69‑72), taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis pakeitė savo gyvenimo būdą – nebevartoja narkotinių medžiagų, šiuo metu jis yra pavyzdingas pilietis ir visuomenės narys, yra gana dažnos baudžiamosiose bylose ir yra daugiau tipinės nei išimtinės, savaime nesuteikia pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šios išvados negali pakeisti ir tai, kad nuteistasis praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, daugiau nenusikalto. Paprastai į tokias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvados, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Byloje kokių nors aplinkybių, rodančių mažesnį G. G. asmenybės pavojingumą, nenustatyta. Nuteistasis G. G. pagal amžių ((duomenys neskelbtini)) yra susiformavusi asmenybė, be to, padaryto nusikaltimo pobūdis ir aplinkybės nesuteikia pagrindo teigti, kad ši veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemta jaunatviško maksimalizmo ar gyvenimiškos patirties trūkumo ir (ar) susiklosčiusių aplinkybių. Taigi, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, jog nuteistojo G. G. asmenybė yra tokia išimtinė, kad dėl jos straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Gynybos pabrėžiamos aplinkybės, teigiamai apibūdinančios nuteistojo G. G. asmenybę, šioje byloje lėmė sprendimą skirti minimalią BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą bausmę.

26. Nuteistojo G. G. padarytą veiką bei jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visuma neleidžia spręsti apie kokį nors situacijos išimtinumą, dėl kurio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas G. G. pagrįstai paskyrė minimalią BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą bausmę. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodytos rūšies ir dydžio bausmės paskyrimas nuteistajam G. G. yra proporcingas (adekvatus) padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybei ir kartu neprieštarauja teisingumo principui, nuteistajam paskirta minimali laisvės atėmimo bausmė tinkamai individualizuota, atitinka šios normos sankcijose nustatytą bausmės dydį.

27. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. BK 259 straipsnio 2 dalyje nustatytos šios bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, bauda ir areštas. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam Š. R. paskyrė minimalią BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, o pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 15 MGL (750 eurų) baudą, t. y. minimalų baudos dydį, numatytą už baudžiamąjį nusižengimą (BK 47 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Apygardos teismas paskirtas bausmes subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę Š. R. paskyrė laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams (BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktai).

28. Vertinant nuteistojo Š. R. padarytų BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų pavojingumą BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste, pažymėtina, kad nuteistasis Š. R. padarė vieną tyčinį, baigtą, sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, susijusius su narkotinės medžiagos ‑ kokaino disponavimu; šios nusikalstamos veikos kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ar gyvybei. Pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas rekomendacijas dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo Š. R. įgytos narkotinės medžiagos – kokaino kiekis (1,264 g), o paskui parduoto kokaino kiekis (1,060 g), viršija rekomendacijose nustatytą nedidelį kiekį, kuris yra ne daugiau kaip 0,2 g, bet neviršija 20 g (didelio kiekio). Nuteistasis Š. R. disponavo tokiu kiekiu narkotine medžiaga, kurios svoris daugiau nei šešis kartus viršijo rekomendacijose numatytą viršutinę nedidelio kiekio ribą. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie atsitiktinį nusikalstamos veikos pobūdį arba kad nusikaltimo padarymą lėmė kažkokia itin sunki asmeninė situacija ar kiti motyvai, reikšmingai švelninantys nusikalstamos veikos ar nuteistojo asmenybės pavojingumo vertinimą. Priešingai, kaip matyti iš nuteistojo Š. R. parodymų, G. G. jam ne vieną kartą buvo pardavęs kokaino, be to, jie kartu su G. G. vartodavo kokainą. Jis (Š. R.) anksčiau kelis kartus yra pardavęs kokaino E. J. (t. 6, b. l. 14‑16; t. 9, b. l. 15‑16). Šias aplinkybes patvirtino ir nuteistasis G. G., parodęs, kad jis ir anksčiau Š. R. yra pardavęs kokaino, kartu su juo (Š. R.) vartojo kokainą (t. 6, b. l. 82‑83; t. 9, b. l. 15). Ši informacija apie nevienkartinį Š. R. narkotinių medžiagų įgijimą ir jų platinimą lemia išvadą, kad nuteistojo Š. R. elgesio negalima vertinti kaip atsitiktinio ar mažiau pavojingo. Nuteistojo Š. R. padarytų veikų pavojingumas nebuvo mažesnis nei įprastas tokių nusikalstamų veikų rūšinis pavojingumas, nes jis ne tik įsigijo kokaino, bet didelę jo dalį pardavė E. J., o kitą mažą dalį pasiliko savo vartojimui. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nuteistojo Š. R. įsigyta, o paskui E. J. parduota narkotinių medžiagų dalis pateko į apyvartą, nes Š. R. jas išplatino E. J., narkotinės medžiagos nebuvo suvartotos ar toliau išplatintos tik dėl policijos pareigūnų pastangų. Šiuo atveju kratų metų rastos ir paimtos narkotinės medžiagos nebuvo suvartotos ar toliau išplatintos tik dėl teisėsaugos pareigūnų veiksmų, tai yra teisėsaugos institucijų veiklos rezultatas, o ne nuteistojo Š. R. elgesio padarinys. Todėl tai nesudaro pagrindo vertinti Š. R. veiksmus kaip mažiau pavojingus.

29. Dėl nuteistojo Š. R. asmenybės vertinimo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste atkreiptinas dėmesys, kad vien tai, kad nuteistasis Š. R. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs bei padėjo išaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmenis, tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, Š. R. anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, nusikalstamas veikas padarė jauno amžiaus ((duomenys neskelbtini)), dirba (t. 6, b. l. 47, 48‑59), apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad jis charakterizuojamas teigiamai, pakeitė savo gyvenimo būdą – nebevartoja narkotinių medžiagų, šiuo metu jis yra pavyzdingas pilietis ir visuomenės narys, yra gana dažnos baudžiamosiose bylose ir yra daugiau tipinės nei išimtinės, savaime nesuteikia pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Paprastai į tokias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvados, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šios išvados negali pakeisti ir tai, kad nuteistasis praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, daugiau nenusikalto. Byloje kokių nors aplinkybių, rodančių mažesnį Š. R. asmenybės pavojingumą, nenustatyta. Taigi, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, jog nuteistojo Š. R. asmenybė yra tokia išimtinė, kad dėl jos straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Apeliaciniame skunde pabrėžiamos aplinkybės, teigiamai apibūdinančios nuteistojo Š. R. asmenybę, šioje byloje lėmė sprendimą skirti minimalią BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą bausmę, o pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 15 MGL (750 eurų) baudą, t. y. minimalų baudos dydį, numatytą už baudžiamąjį nusižengimą (BK 47 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

30. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Šiuo atveju apeliantų nurodytoje kasacinio teismo nutartyje Nr. 2K-159-976/2019 nustatytos faktinės aplinkybės nėra analogiškos nustatytoms šioje byloje, todėl teismas jais nelaiko precedentu ir nesivadovauja.

31. Nuteistojo Š. R. padarytų veikų bei jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visuma neleidžia spręsti apie kokį nors situacijos išimtinumą, dėl kurio BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas Š. R. pagrįstai paskyrė minimalią BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą bausmę, o pagal BK 259 straipsnio 2 dalį –minimalų baudos dydį, numatytą už baudžiamąjį nusižengimą (BK 47 straipsnio 3 dalies 1 punktas). BK 260 straipsnio 1 dalies ir 259 straipsnio 2 dalies sankcijose nurodytų rūšių ir dydžio bausmių paskyrimas nuteistajam Š. R. yra proporcingas (adekvatus) padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistojo asmenybei ir kartu neprieštarauja teisingumo principui, nuteistajam paskirta BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė ir pagal BK 259 straipsnio 2 dalį minimalaus dydžio bauda yra tinkamai individualizuotos, atitinka šių normų sankcijose nustatytą bausmių dydį, paskirtos bausmės teisingai subendrintos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktai).

32. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas taip pat vertino galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau nenustatė pagrindo nuteistiesiems A. D., G. G. ir Š. R. skirti švelnesnes, negu nustatyta įstatyme, bausmes. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistųjų ir jų gynėjų apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Š. R. ir jo gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus, nuteistojo G. G. gynėjo advokato Mindaugo Kepenio, nuteistojo A. D. gynėjos advokatės Linos Andriuškevičienės apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vitalija NorkūnaitėAiva SurvilienėLinas Šiukšta