Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-08-23 · Administracinė byla Nr. eI3-2903-1047/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-08-23
Bylos Nr.
eI3-2903-1047/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01059-2021-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjai
Beata Martišienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Tomas Blinstrubis
Pareiškėjas
UAB „Širvintų vandenys“
Atsakovas
Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-2903-1047/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01059-2021-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.5; 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugpjūčio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjos atstovams D. P. ir advokatui L. V.,atsakovo atstovėms A. M. ir I. V.,

žodinio proceso tvarka nuotoliniame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Širvintų vandenys“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ar pakeitimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Širvintų vandenys“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. AS-87 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir apskaičiuotą didesnio mokesčio tarifo mokestį 141 586 Eur sumažinti iki 21 237,90 Eur.

Nurodo, kad atsakovas 2020 m. gruodžio 14 d. atliko pareiškėjos planinį patikrinimą, po kurio surašė patikrinimo aktą Nr. PA-74-11 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Po atlikto pareiškėjos patikrinimo, nustatyti pažeidimai šiose pareiškėjos vandenvietėse: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Kaimų vandenvietės). Nustatyta, kad pareiškėja už 2017–2019 m. klaidingai deklaravo požeminio vandens kiekį, t. y. deklaravo mažesnį išgauto požeminio vandens kiekį, negu faktiškai išgavo, o už 2018 m. I ketv. deklaracija už išgautą vandenį pateikė ne laiku (pateikta 2018 m. spalio 17 d.). Taip pat 2017–2019 m. I–III ketv., vykdydama žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) leidimo. Pareiškėjai už be Tarnybos leidimo išgautą, klaidingai deklaruotą ir laiku nepateiktą deklaraciją už išgauto požeminio vandens kiekį buvo paskaičiuotas mokestis, taikant 10 kartų didesnį tarifą, lygus 141 586 Eur. Pareiškėja, susipažinusi su Patikrinimo aktu pateikė rašytines pastabas, tačiau atsakovas 2021 m. kovo 8 d. Sprendimu, patvirtino Patikrinimo aktą.

Teigia, kad pareiškėja iki patikrinimo pradžios buvo sąžiningai įsitikinusi, jog ji teisėtai išgauna požeminį vandenį, įskaitant ir iš Kaimų vandenviečių, taip pat, kad tinkamai deklaruoja išgautą požeminį vandenį.

Pažymi, kad pareiškėja buvo sąžiningai įsitikinus, jog ji turi leidimą išgauti požeminį vandenį iš visų pareiškėjos eksploatuojamų vandenviečių, kad ji neturi deklaruoti išgauto iš Kaimų vandenviečių požeminio vandens ir atitinkamai už jį mokėti mokesčių. Be to, pagal 2002 m. TIPK taisykles nuo 2007 m. sausio 14 d. iki 2014 m. birželio 30 d. leidimų nereikėjo požeminio vandens išgavimui, kai požeminių vandens telkinių paimama ar planuojama imti mažiau kaip 100 m³ per parą vandens.

Akcentuoja, jog atsakovas iki ginčo dalyku esančio patikrinimo pareiškėjos veiklą tikrino tris kartus. Atsakovas paminėtų tikrinimų metu nepastebėjo, jog pareiškėja neteisingai interpretuoja teisės aktus, nors dar 2018 m. kovo 23 d. turėjo galimybę užkirsti tam kelią. Atsakovui to nepadarius, buvo sudarytos sąlygos mokestį padidintu tarifu skaičiuoti dar papildomai dvejus metus. Dėl to nesąžininga visą atsakomybę dėl painaus teisinio reguliavimo perkelti vien pareiškėjai.

Nurodo, kad neturėjo motyvo nuslėpti dalies ar viso išgaunamo vandens kiekio. Visą 2017–2019 m. išgautą požeminį vandenį apskaitė gręžiniuose įrengtais metrologiškai patikrintais apskaitos prietaisais, skaitliukų rodmenis registravo pakeliamo vandens apskaitos žurnaluose. Pareiškėjai sužinojus, jog ji klaidingai deklaruoja požeminį vandenį, įvykdė savo prievoles, t. y. patikslino deklaracijas, kiek tai leidžia Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 ir 80 straipsniai ir pagal šias deklaracijas sumokėjo mokesčio nepriemoką įprastu tarifu. Minėtos priežastys rodo ne prievolės vengimą, o priešingai – siekį kuo greičiau ištaisyti klaidą bei įvykdyti mokestinę prievolę.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai, kaip viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, dėl gyventojų įsiskolinimo už teikiamas vandens paslaugas nuolat trūksta apyvartinių lėšų, ypač paskutiniais metais, kai gyventojų mokumas sumažėjęs dėl nepalankios epideminės COVID-19 situacijos. Be to, pareiškėjos finansinė padėtis yra bloga. 2020 m. pareiškėja patyrė 82 983 Eur nuostolių, dėl to minėta ekonominė sankcija 141 586 Eur pareiškėjai būtų pražūtinga. Pareiškėjai būtų reikšmingai apsunkinta galimybė vykdyti priskirtas viešąsias paslaugas, būtų pažeistas ir visuomenės viešasis interesas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad skundu iš esmės ginčijamas tik padidinto tarifo paskaičiavus mokestį pritaikymas. Pareiškėja turėjo prievolę pasibaigus kiekvienam kalendoriniam ketvirčiui tinkamai užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti mokesčių administratoriui bei sumokėti nustatyto dudžio mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos. Tačiau tai nebuvo padaryta.

Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja už 2019 m. I–IV ketv. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas KIT708, tačiau deklaravo mažiau negu faktiškai išgavo požeminio vandens kiekio (Pareiškėja faktiškai išgavo 1 072 034 m³ požeminio vandens, o deklaravo tik 751 659 m³ (pagal Įmonės pateiktas deklaracijas deklaruota iš viso 754 748 m³); taip pat už 2017–2019 m. I, II, III, IV ketv. laikotarpį, vykdydama žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, kurių išgavimui privalomas leidimas naudoti žemė gelmių išteklius ir ertmes bei neturėdama šio leidimo, jų neištyrusi bei neaprobavusi, neatlikusi jų gavybos poveikio, pažeidė ŽGĮ 11 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnio 1 dalį ir 4 dalį ir 15 straipsnio 1 dalį bei Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) 7 straipsnio 2 dalis.

Pažymi, kad pareiškėja iš esmės visą tikrinamąjį laikotarpį išgavo požeminį vandenį iš Kaimo vandenviečių, neturėdama Tarnybos leidimo, kuris teisės aktų nustatyta tvarka buvo būtinas turėti, todėl pareiškėjai, remiantis MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi, už išgautą gamtos išteklių kiekį be leidimo buvo teisėtai pritaikytas didesnis mokesčio tarifas. Be to, pareiškėja yra juridinis asmuo, vykdantis specifinę ūkinę veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys.

Pastebi, jog tai nebuvo pareiškėjos vienkartinis veiksmas, deklaracijos nebuvo operatyviai pataisomos (pataisytos ir mokestis buvo sumokėtas tik po Patikrinimo akto surašymo), o pareigūnams tai užfiksavus, pateikiama versija kad pareiškėja buvo įsitikinusi, jog dėl mažo išgaunamo iš Kaimų vandenviečių požeminio vandens kiekio pareiškėja neturi gauti leidimo.

Teigia, kad pareiškėja nurodydama patikrinimo aktus (2018 m. kovo 23 d. patikrinimo aktas Nr. 11.39-16-18; 2019 m. birželio 16 d. patikrinimo aktas Nr. V-18.5-120-19; 2020 m. liepos 17 d. patikrinimo aktas Nr. PA70-64) mėgina suklaidinti teismą dėl jos atžvilgiu atliktų patikrinimų. Kaip matyti iš pavyzdžiui., 2018 m. kovo 23 d. patikrinimo akto Nr. 11.39-16-18, šio patikrinimo tikslas ir rūšis yra planinis – išplėstinis (susidariusių 2017 m. atliekų apskaitos ir atskaitos vandenviečių ir vandenvietėse esančių apskaitos įrangos, valymo įrenginių patikrinimas, valymo įrenginių išleistuvo plombavimas). Tas pats pasakytina ir apie kitus du pareiškėjos nurodytus patikrinimo aktus. Kitaip tariant nė vienu iš šių trijų patikrinimų atveju nebuvo tikrinti mokesčių mokėjimo ir deklaracijų pateikimo atitikimai MVGIĮ nuostatoms.

Akcentuoja, jog Departamentas neturi teisinio pagrindo mažinti ar tuo labiau atleisti nuo įstatymu nustatytų mokesčių, MVGIĮ 6 straipsnis sankcionavimo instituto nenumato. Departamento vertinimu, nėra pagrindo pareiškėjai sumažinti priskaičiuotą mokestį, dėl aukščiau išvardintų aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skundą, prašė jį tenkinti. Prašė taikyti 1,5 karto padidintą tarifą, nes administracinėje byloje Nr. eI3-2770-331/2021 buvo taikytas tarifas 2 kartai, o pažeidimas minėtoje byloje buvo sunkesnis (iš viso nebuvo deklaruoti mokesčiai). Pažymėjo, kad Vyriausybei yra pateiktas teisės akto projektas dėl leidimų nereikėjimo tokiems subjektams kaip pareiškėja.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės atstovės palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai paaiškino, kad Vyriausybė teiktam projektui nepritarė ir jį atmetė, todėl šia aplinkybe remtis negalima.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. kovo 8 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-87 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 14 d. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas surašė patikrinimo aktą Nr. PA-74-11 ir nustatė, kad pareiškėja už 2017–2019 m. I, II, III ketv, vandenį iš Kaimo vandenviečių išgavo neturėdama tam reikalingo Tarnybos išduoto leidimo, pareiškėja faktiškai išgavo 1 072 034 m³ požeminio vandens, o deklaravo tik 751 659 m³ bei už 2018 m. I ketv. deklaracija pateikta ne laiku, tik 2018 m. spalio 17 d. Dėl minėtų priežasčių pareiškėja pažeidė MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, todėl jai buvo apskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą (10 kartų) – 141 586 Eur. Taip pat nustatė, kad pareiškėja už 2017 m. I ketvirtį deklaraciją pateikė pavėluotai, t. y. 2017 m. birželio 7 d., nors pateikimo terminas buvo 2017 m. gegužės 15 d. Nurodė, kad sumokėtą mokestį pareiškėja turi teisę susigrąžinti pagal Mokesčių administravimo įstatymo 80 ir 87 straipsnius.

Žemesnės instancijos teismas

2021 m. vasario 12 d. pareiškėja Departamentui pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto.

2021 m. kovo 8 d. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotą mokestį taikant didesnį mokesčio tarifą – 141 586 Eur, koreguodamas apskaičiuotą sumą dėl Širvintų vandenvietės.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (ginčo laikotarpiu aktualios teisės akto redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.), nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).

MVGIĮ 4 straipsnyje nurodyta kokie valstybiniai gamtos ištekliai yra mokesčio objektas. Mokesčio objektu laikytinos naudingosios iškasenos, nurodytos MVGIĮ 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose (MVGIĮ 4 straipsnio 1 punktas); vanduo ir gruntas, nurodyti MVGIĮ 2 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 2 punktas) (šiuo metu 2020 m. liepos 7 galiojančioje redakcijoje (vanduo ir gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede)); medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 3 punktas). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys MVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas (MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vadovaujantis MVGIĮ 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis).

Įvertinęs į bylą pateiktus dokumentus teismas pažymi, kad 2020 m. gruodžio 14 d. Departamentas atliko planinį Bendrovės patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame padaryta išvada, jog pareiškėja už 2017–2019 m. I, II, III ketv, vandenį iš dalies jai priklausančių vandenviečių išgavo požeminio vandens neturėdama tam reikalingo Tarnybos išduoto leidimo, išgavo 1 072 034 m³, o deklaravo tik 751 659 m³ bei už 2018 m. I ketv. deklaraciją pateikė ne laiku, taip pažeidė MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, todėl už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį skaičiuojamas mokestis taikant didesnį tarifą.

Byloje nėra ginčo, jog pareiškėja vykdomai veiklai naudoja požeminį vandenį iš (duomenys neskelbtini) vandenviečių, kuriose neturėdama Tarnybos nustatyta tvarka išduoto leidimo laikotarpiu nuo 2017 m. I ketvirčio iki 2019 m. III ketvirčio ir išgavo 1 072 034 m³ gėlo požeminio vandens kiekį, neturėdama Tarnybos leidimo, deklaravo tik 751 659 m³, už 2018 m. I ketv. deklaraciją pateikė ne laiku. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas patvirtino, kad dėl pažeidimų ir Sprendime nustatytų faktų ginčo nėra. Taigi teisės aktų pažeidimas nustatytas, dėl jo teismas plačiau nepasisakys.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje pripažįstama ir aplinkybė, jog pareiškėja turėjo prievolę mokėti mokestį, nustatytą MVGIĮ 2 priede. Būtent mokesčio mokėtojui pagal MAĮ nuostatas yra nustatyta pareiga ne tik laiku sumokėti mokestį, bet ir mokesčių administratoriui pateikti mokesčio deklaraciją, kurioje turi būti nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys (MAĮ 2 straipsnio 8 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes bei cituotą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Sprendimą atsakovas priėmė pagrįstai. Kitokio sprendimo priimti Departamentas negalėjo pagal teisės aktų jam suteiktą kompetenciją.

Pareiškėja skunde teigia, jog Sprendime neatsižvelgta į pasikeitusias ŽGĮ nuostatas. Pareiškėja manė, jog ji turi leidimą išgauti požeminį vandenį iš visų pareiškėjos eksploatuojamų vandenviečių įskaitant Kaimų vandenvietes.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2009 m. ginčo vandenvietėms buvo išduotas TIPK leidimas. 2009 metais koreguojant ir atnaujinant TIPK leidimą ginčo vandenvietės įtrauktos nebuvo, kadangi jų eksploatacijai, pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą (TIPK leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80, 2 priedo 1 punktas nustatė, jog veiklos vykdytojai, vykdantys ūkinę veiklą arba eksploatuojantys įrenginius, kurie nepriskiriami prie šių Taisyklių 1 priede nurodytų įrenginių, turi turėti TIPK leidimą, kai iš paviršinių ar požeminių vandens telkinių paimama ar planuojama imti 100 m³ per parą (vidutinis metinis paėmimas) ir daugiau vandens), TIPK leidimas nebuvo reikalingas, nes išgaunamas vandens kiekis neviršijo 100 m³.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojus ŽGĮ pakeitimams pareiškėjai atsirado prievolė gauti Tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl vandenviečių eksploatavimo, kurios nebuvo nurodytos TIPK leidime. Atsižvelgiant į ŽGĮ pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 d. nuostatą, kad TIPK leidimai veiklos vykdytojams, išduoti iki 2014 m. liepos 1 d. laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį ŽGĮ nuostatų prasme, jeigu į šiuos leidimus iki 2014 m. liepos 1 d. buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė. Kadangi po 2009 m. ginčo vandenvietės į TIPK leidimą nebebuvo įtrauktos, todėl konstatuotina, kad jų naudojimo sąlygų šis leidimas neapibrėžė, todėl pasikeitus teisiniam reglamentavimui pareiškėja turėjo gauti Tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl vandenviečių eksploatavimo.

Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, jog atsakovas tikrindamas pareiškėją 2018 m. kovo 23 d., 2019 m. birželio 16 d. ir 2020 m. liepos 17 d. nepastebėjo, jog pareiškėja neteisingai interpretuoja teisės aktus, todėl į tai turi būti atsižvelgiama. Teismas konstatuoja, jog būtent pareiškėja naudoja mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius ir yra šio mokesčio mokėtoja, todėl turėjo būti atidi ir rūpestinga ir tik ji turėjo pareigą nustatyta tvarka gauti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius), deklaruoti ir sumokėti mokesčius. Dar daugiau, iš pateiktų ankstesnių patikrinimo aktų matyti, jog buvo tikrinamas atliekų apskaitos ir atskaitos vandenviečių ir vandenvietėse esančių apskaitos įrangos, valymo įrenginių patikrinimas, valymo įrenginių išleistuvo plombavimas. Tai, jog minėtuose aktuose minima, kad pareiškėjos ceche veikia požeminio vandens gręžinys, kad yra įrengtas vandens skaitiklis, turintis metrologinę patikrą, niekaip nereiškia, jog buvo tikrinamas ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumas.

Pareiškėja teigia, kad Sprendimu paskirta sankcija yra neadekvati pažeidimo turiniui, ją paskiriant nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos paaiškinimus ir pažeidimo pobūdį. Pareiškėja skunde prašo Sprendimą pakeisti sumažinant jame patvirtintą 141 586 Eur mokestį iki 21 237,90 Eur.

Pirmiausia, pažymėtina, kad MVGIĮ nenumato galimybės Departamentui taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta, o teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimus – išgavo požeminį vandenį neturėdama Tarnybos leidimo (2017–2019 III ketv.), deklaravo mažesnį kiekį nei išgavo bei ne laiku pateikė deklaraciją už 2018 m. I ketv. – būtų padariusi tyčia ar turėdama tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ar kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Pareiškėja siekė greičiau ištaisyti klaidą bei įvykdyti mokestinę prievolę, pripažino padarytus pažeidimus. Tai parodo, kad pareiškėja neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio už išgaunamus gamtos išteklius. Taip pat byloje yra įrodymų apie pareiškėjos finansinę būklę ir 2020 m. patirtus nuostolius.

Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016 ir kt.).

LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).

Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog Sprendimu patvirtintas 141 586 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už požeminio vandens išgavimą neturint leidimo, neteisingą deklaravimą ir pavėluotą deklaravimą padidinti 2 kartus. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2021 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. AS-87 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ apskaičiuotas 141 586 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 28 317,2 Eur (14 158,6 x 2).

Dėl sankcijos dydžio (sumažinama nuo 10 kartų iki 2 kartų) teismas atsižvelgia į tai, kad, pirma, 2020 m. spalio 14 d. teisės aktų registre yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės užregistruotas įstatymo projektas Nr. 20-13835 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo“, kuris numato, kad asmeniui už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas požeminio vandens kiekį ir (ar) be leidimo išgautą požeminio vandens (išskyrus mineralinį vandenį) kiekį būtų taikomas 2 kartus didesnis mokesčio tarifas vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio mokesčio tarifo. Taip pat 2021 m. kovo 16 d. yra registruotas iš esmės analogiškas Seimo narių grupės parengtas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, registracijos Nr. XIVP-145(2), kuris 2 kartus didesnį tarifą vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio tarifo, numato taikyti būtent požeminio vandens naudojimo pažeidimams.

Antra, teismas atsižvelgia į šioje byloje reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėja 2017–2019 m. laikotarpiu nebuvo gavusi Tarnybos leidimo, taip pat, jog deklaravo ne tiek, kiek išgavo, ir už 2018 m. I ketvirtį deklaraciją už išgautą požeminio vandenį pateikė pavėluotai, tačiau mokestį visais atvejais sumokėjo.

Trečia, analogiškai sprendžiamos ir kitos bylos Vilniaus apygardos administraciniame teisme (pavyzdžiui, 2021 m. liepos 1 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2710-595/2021, 2021 m. birželio 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas Nr. eI3-2770-331/2021 ir kt.) ir LVAT (LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021, 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad mokestis turi būti paskaičiuojamas 1,5 karto tarifu, nes, pirma, tiek dabar galiojantys teisės aktai, tiek teisės aktų projektai (2020 m. spalio 14 d. teisės aktų registre yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės užregistruotas įstatymo projektas Nr. 20-13835 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo“) numato, kad už bet kurį už pareiškėjos padarytų trijų pažeidimų yra taikomas didesnis mokesčio tarifas. O pareiškėja padarė ne vieną, o tris pažeidimus (2017–2019 m. laikotarpiu nebuvo gavusi Tarnybos leidimo, taip pat, jog deklaravo ne tiek, kiek išgavo, ir už 2018 m. I ketvirtį deklaraciją už išgautą požeminio vandenį pateikė pavėluotai), dėl kurių ginčo nėra, jie nustatyti.

Antra, teismas nekonstatuoja, kad pareiškėjos padaryti pažeidimai yra „švelnesni“ ar „mažesni“ už pareiškėjos nurodytame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 28 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eI3-2770-331/2021, sprendimas yra įsiteisėjęs, nustatytus pažeidimus, kas pateisintų mažesnio koeficianto taikymą. Pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. eI3-2770-331/2021 subjektas turėjo leidimą, o nagrinėjamu atveju – ne. Administracinėje byloje Nr. eI3-2770-331/2021 subjektas naudojosi, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už tris vandenvietes, mažesnį vandens kiekį, atitinkamai ir mokesčiai gerokai mažesni, o nagrinėjamu atveju pareiškėja pažeidimus padarė dėl 24 vandenviečių, išgavo 1 072 034 m³ gėlo požeminio vandens kiekį, deklaravo tik 751 659 m³, paskaičiuotas mokestis 7 kartus didesnis nei administracinėje byloje Nr. eI3-2770-331/2021 ir t.t. Taigi teismas konstatuoja, kad mokestis turi būti paskaičiuojamas 2 kartų tarifu ir tai yra teisinga, proporcinga, pasiekia įstatymų leidėjo tikslus (įskaitant prevenciją) būtent konkrečiai pareiškėjos atžvilgiu nagrinėjamoje byloje, jo mažinti iki 1,5 karto nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021 m. kovo 8 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-87 dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas mokestis padidintu tarifu yra 141 586 Eur, keistinas, mokestį už 2017–2019 m. sumažinant iki 28 317,2 Eur.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismui nusprendus keisti Sprendimą ir sumažinus mokesčio sumą nuo 141 586 Eur iki 28 317,2 Eur konstatuotina, jog pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Širvintų vandenys“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. kovo 8 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-87 patvirtintą 141 586 Eur didesnį mokesčio tarifą sumažinant iki 28 317,2 Eur (dvidešimt aštuonių tūkstančių trijų šimtų septyniolikos eurų ir 20 euro centų).

Likusią pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Širvintų vandenys“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėTomas BlinstrubisBeata Martišienė