Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Karolinos turas“ ieškinį atsakovams P. V., S. S., G. V.-A. dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą bei dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir registracijos įrašo panaikinimo, trečiasis asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, bei atsakovų priešieškinį dėl automobilių stovėjimo aikštelės pripažinimo parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis priklausiniu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu (1 t., b. l. 1-3), kuriuo teismo prašo:pripažinti negaliojančia 2012 m. birželio 12 d. atsakovų P. V. ir G. V.-A. deklaraciją apie automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą; pripažinti negaliojančia 2013 m. vasario 5 d. ¼ dalies automobilių stovėjimo aikštelės dovanojimo sutartį, sudarytą tarp P. V. ir S. V., taikyti restituciją ir minėtą aikštelę grąžinti UAB „Karolinos turas“; panaikinti įrašą nekilnojamojo turto registre, jog minėta ¼ dalis nuosavybės teise priklauso P. V., ¼ dalis – S. S. (V.), ½ dalis G. V.-A.; priteisti iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas UAB „Karolinos turas“ pastatė automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), taip pat jis yra 2,2751 ha ploto žemės sklypo dalies tuo pačiu adresu nuomininkas. Minėta stovėjimo aikštelė dalimis buvo įregistruota fizinių asmenų nuosavybe: ¼ dalis atsakovui P. V. 2012-06-12 deklaracijos apie statybos užbaigimą ir 2012-08-07 susitarimo pagrindu; ½ dalis atsakovei G. V.-A. minėtos 2012-06-12 deklaracijos apie statybos užbaigimą ir 2012-08-07 susitarimo pagrindu; ¼ dalis atsakovei S. S. 2013-02-05 dovanojimo sutarties pagrindu. Mano, kad atsakovai tai padarė be teisėto pagrindo. Nurodė, kad 2005 m. sausio 19 d. ieškovas sudarė 3,68505 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, šiame sklype jis įrengė automobilių stovėjimo aikštelę. Darbus pagal ieškovo užsakymą atliko UAB „Fegda“, o ieškovas minėtus darbus priėmė ir už juos apmokėjo, tokiu būdu UAB „Karolinos turas“ tapo 7 112,41 kv. m ploto asfaltuotos automobilių stovėjimo aikštelės savininku. Atsakovai P. V. ir G. V.-A. 2012 m. birželio 12 d. VĮ „Registrų centras“ pateikė galimai suklastotą deklaraciją, patvirtintą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – Inspekcija) Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyr. specialisto G. Č. įrašu „užregistruota“, kurios pagrindu jiems buvo įregistruota nuosavybės teisė. Deklaracijoje nurodyti duomenys, jog statytojai ir savininkai yra P. V. ir G. V.-A., neatitinka tikrovės. Be to, deklaracijoje nurodę, jog statyba vyko ūkio būdu, atsakovai nuslėpė faktą, jog statyba vyko rangos būdu, t. y., aikštelę įrengė UAB „Fegda“ pagal UAB „Karolinos turas“ užsakymą dar 1998 m. Mano, kad atsakovai taip pat suklastojo susitarimą naujai pastatyti aikštelę, nurodydami jau turimą unikalų numerį bei 2012-08-07 susitarimo datą, nors dar 2012 m. sausio mėn. parengė kadastrinių matavimų bylą. Šias aplinkybes patvirtina rangos sutarties, darbų priėmimo-perdavimo aktų, PVM sąskaitų-faktūrų, deklaracijos kopijos, ilgalaikio turto apskaitos kortelė, iš kurios matyti, kad ginčo aikštelė nuo 1998 m. spalio 30 d. yra bendrovės balanse. Pažymėjo, kad 2013 m. vasario 5 d. atsakovas P. V., nebūdamas teisėtu automobilių stovėjimo aikštelės savininku, padovanojo ¼ dalį atsakovei S. S. (V.). Mano, kad ši sutartis pripažintina negaliojančia CK 4.37 str. 2 d., 1.80 str. numatytu pagrindu. Be to, pagal šią sutartį įgyta ¼ aikštelės dalis išreikalautina iš S. S., nes ji įgyta neatlygintinai. Pažymėjo, kad atsakovai nėra ir niekada nebuvo aikštelės statytojai, o deklaraciją surašė ir užregistravo pažeisdami įstatymų nuostatas.Atsakovai pateikė atsiliepimą į ieškinį (1 t., b. l. 177-186), kurį prašė atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad iki 2008 m. kovo 28 d. ieškovui nuosavybės teise priklausė visas prekybos, paslaugų ir kitos paskirties pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame pastate veikusio viešbučio patalpų eksploatacijai pastato vakarinėje dalyje buvo įrengta ir naudojama automobilių stovėjimo aikštelė, kuri iki šiol nėra įregistruota VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre atskiru turtiniu objektu. Ieškovas dalį pastato patalpų pritaikė prekybinei veiklai ir 1998-01-30 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi išnuomojo nuomininkui AB „Vilniaus prekyba“ (dab. UAB „Maxima LT“). Būtent šiai veiklai patalpose vykdyti pastato šiaurinėje dalyje priešais pagrindinį parduotuvės įėjimą buvo įrengta ginčo automobilių aikštelė, kuri kartu su patalpomis buvo perduota UAB „Maxima LT“. Iki 2012-06-12 deklaracijos įregistravimo aikštelė nebuvo registruota VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre atskiru turtiniu objektu. Automobilių stovėjimo aikštelė, esanti pastato vakarinėje dalyje, buvo skirta ir naudojama konferencijų centro su viešbučio ir restorano patalpomis bei lošimo namų eksploatacijai, o automobilių stovėjimo aikštelė, esanti pastato šiaurinėje dalyje, buvo skirta ir naudojama išimtinai parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis eksploatacijai. Ieškovas 2007-04-04 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi su UAB „Maxima LT“ atnaujino nuomos sutartį dėl parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpų, kuria UAB „Maxima LT“ perduota ir ginčo automobilių stovėjimo aikštelė. Ši sutartis buvo įregistruota VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre. 2008-03-28 pirkimo-pardavimo sutartimi pastate esančią parduotuvę su kavinės ir boulingo patalpomis iš ieškovo įsigijo atsakovai G. V.-A. ir P. V.. Pažymėjo, kad kartu su parduotuvės patalpomis atsakovai įsigijo ir tuo metu Nekilnojamojo turto registre neįregistruotą ginčo automobilių stovėjimo aikštelę, kuri buvo sukurta ir išimtinai susijusi su parduotuvės patalpų eksploatacija. Nurodė, jog 2013-01-23 dovanojimo sutartimi ir 2013-02-05 kitų statinių (inžinerinių) dalies dovanojimo sutartimi atsakovas P. V. ¼ dalį patalpų ir automobilių stovėjimo aikštelės padovanojo atsakovei S. S.. Pažymėjo, kad kadangi pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu ginčo aikštelė nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamojo turto objektas, atskirai šioje sutartyje jos perleidimas negalėjo būti įrašytas kartu su kitais viešame registre įregistruotais objektais. 2008-04-01 atsakovai, kaip naujieji savininkai ir ieškovo teisių ir pareigų perėmėjai UAB „Maxima LT“ atžvilgiu, toliau patalpas nuomojo UAB „Maxima LT“ kartu su ginčo dalyku esančia aikštele. Tai ieškovui buvo žinoma, tačiau daugiau kaip 5 m. pretenzijos dėl to nebuvo reiškiamos. Ieškovas niekada neturėjo realaus poreikio naudotis ginčo aikštele, nes pastate esančioms ieškovui priklausančioms viešbučių paskirties patalpoms eksploatuoti buvo priskirta ir naudojama kita automobilių stovėjimo aikštelė. Šios aplinkybės patvirtina, jog nuo pat 2008-03-28 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ieškovas pripažino, kad ginčo aikštelė yra neatsiejamai susijusi su parduotuvės patalpomis, bei patvirtino tikrąją savo valią atsakovams parduoti parduotuvės patalpas kartu su aikštele. Nurodė, kad sutartimi šalys susitarė, jog atsakovai P. V. ir G. V.-A. su Vilniaus apskrities viršininko administracija sudarys parduotuvės patalpoms tenkančios žemės sklypo dalies nuomos sutartis, kurios buvo sudarytos 2010 m. rugsėjo 21 d. Iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro matyti, kad 2010-09-21 susitarimo pagrindu ieškovo nuomojamo žemės sklypo dalis buvo sumažinta nuo 3,5745 ha iki 2,2751 ha, atitinkamai P. V. ir G. V.-A. išsinuomojo po 0,6497 ha žemės sklypo, kas iš esmės atitinka parduotuvės patalpų ir automobilių stovėjimo aikštelės užimamą plotą (1,2145 ha). Taigi, atsisakydamas žemės sklypo dalies nuomos teisės, ieškovas patvirtino, kad sutartyje nurodyta parduotuvės patalpoms tenkanti žemės sklypo dalis ir yra po patalpomis bei jų priklausiniu – aikštele – esantis žemės sklypo plotas. Tai vėliau patvirtino ir kiti ieškovo veiksmai – naudojimosi tvarkos žemės sklypu nustatymas 2013 m. Atsiliepime nurodoma, kad tarp šalių jau buvo kilęs ginčas dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą pripažinimo negaliojančia, ieškovui pareiškus analogišką 2013-11-25 ieškinį teisme. Tos bylos nagrinėjimo metu ne kartą ieškovo buvo patvirtintas faktas, kad atsakovai naudojasi po statiniais esančiu žemės sklypo plotu, kuris apima parduotuvės patalpas ir ginčo aikštelę. Taip pat bylos nagrinėjimo metu tarp šalių sudarytoje taikos sutartyje ieškovas patvirtino, kad ginčo aikštelės nuosavybės teisė priklauso atsakovams. Nors taikos sutartis teismo nebuvo patvirtinta, tačiau tai nepaneigia ieškovo išreikštos valios. Ieškovo atžvilgiu teisme yra pareikštas kitas ieškinys dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo tuo pagrindu, kad ieškovui priklausantis statinys yra pastatytas per arti atsakovams priklausančios automobilių stovėjimo aikštelės. Kadangi galimybė įteisinti galimai neteisėtai ieškovo pastatytą statinį gali būti realizuojama tik sunaikinus automobilių stovėjimo aikštelę (jos dalį), mano, kad ieškovas tokiu būdu galimai bando išvengti iš šalių sudarytų sandorių kylančių įsipareigojimų automobilių stovėjimo aikštelės atžvilgiu vykdymo. Teigia, kad faktą, jog automobilių stovėjimo aikštelė yra patalpų priklausinys, perleistas atsakovams kartu su patalpomis, įrodo teisės aktų reikalavimai prekybos centrui turėti automobilių stovėjimo aikštelę, ką žinojo ir ieškovas, UAB „Maxima LT“ patalpas nuomodamas kartu su automobilių stovėjimo aikštele, bei vėliau šias teises visa apimtimi perleisdamas atsakovams. Visą laiką nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo būtent atsakovai naudojosi automobilių stovėjimo aikštele, mokėjo žemės nuomos mokesčius, nekilnojamojo turto mokesčius. Kadangi ieškovas, parduodamas atsakovams patalpas ir aikštelę, nebuvo jos įregistravęs Nekilnojamojo turto registre, atsakovai privalėjo gauti statybos užbaigimą patvirtinantį dokumentą tam, kad aikštelę būtų galima įregistruoti kaip nekilnojamojo turto objektą. Pirkimo-pardavimo sutartimi įsigiję automobilių stovėjimo aikštelę, kuri nebuvo suformuota kaip nekilnojamojo turto objektas, atsakovai užbaigė jos suformavimo procedūras ir teisėtai įregistravo savo nuosavybės teises. Atsakovų vertinimu, ieškinyje išdėstyti argumentai, kad aikštelė buvo pastatyta ne ūkio, o rangos būdu, bei kad dalis darbų buvo atlikti anksčiau, nepaneigia fakto, jog aikštelė priklausė ir priklauso atsakovams. Mano, kad ieškovui neįrodžius, jog jis yra automobilių stovėjimo aikštelės savininkas, ieškinio reikalavimas dėl 2013-02-05 dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, yra nepagrįstas. Dėl restitucijos taikymo atsakovai nurodo, kad toks reikalavimas yra nepagrįstas, kadangi restitucija galima tik esant prievoliniams teisiniams santykiams – automobilių stovėjimo aikštelės atsakovams perleidimui, o kadangi ieškovas iš esmės neigia aikštelės perleidimo faktą, restitucija tokiu atveju negalima. Tuo atveju, jeigu dėl kokių nors priežasčių negaliojančia būtų pripažinta deklaracija apie statybos užbaigimą, restitucija neturėtų būti taikoma, kadangi ieškovas nėra sandorio, kurio pagrindu atsirado ginčijama deklaracija, šalis. Trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į ieškinį (1 t., b. l. 138-140), kurį prašė nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Inspekcijai 2012 m. liepos 27 d. buvo pateiktas prašymas patvirtinti 2012-06-12 deklaraciją apie statybos užbaigimą. Atsižvelgiant į tuo metu galiojančius teisės aktus, statytojams pageidaujant, Inspekcijoje 2012-07-27 užregistruota, bet nepatvirtinta deklaracija apie statybos užbaigimą. Pažymėjo, kad deklaracijos apie statybos užbaigimą registravimas nelaikytinas administraciniu aktu. Padalinio įgaliotas pareigūnas, įsitikinęs, kad prašymas ir deklaracija užpildyti pagal nustatytus reikalavimus, pateikti visi privalomi pateikti dokumentai, neturėjo pagrindo neužregistruoti pateiktos deklaracijos. Mano, kad ieškovas, pastatęs statinį, norėdamas prieš trečiuosius asmenis panaudoti faktą apie nuosavybės teisę į automobilių stovėjimo aikštelę, turėjo statinį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Į bylą yra pateikti dokumentai, susiję su ieškovo statybos darbų vykdymu, tačiau ieškovas nepateikia dokumentų, kurių pagrindu pradėjo ir pabaigė statybą. Laiko, kad ieškovas neįrodė, jog automobilių stovėjimo aikštelės statybą pradėjo, vykdė ir baigė laikydamasi statybos procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Taip pat iš ieškovo pateiktų dokumentų negalima nustatyti automobilių stovėjimo aikštelės matmenų, ploto, padėties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, todėl neaišku, ar pagal 1998-06-25 rangos sutartį pastatyta automobilių stovėjimo aikštelė yra tas pats statinys, kuris užregistruotas Nekilnojamojo turto registre unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini).Ieškovas UAB „Karolinos turas“ pateikė dubliką (2 t., b. l. 4-8), kuriuo palaikė ieškinio reikalavimus. Papildomai pažymėjo, kad atsakovai iš esmės neginčija fakto, jog ginčo objektą – automobilių stovėjimo aikštelę – statė ir už ją sumokėjo UAB „Karolinos turas“. Tai reiškia, kad atsakovai niekada nebuvo ginčo aikštelės statytojai. P. V. ir G. V.-A. 2012-06-12 deklaracijoje apie aikštelės statybos užbaigimą nurodė tikrovės neatitinkančias žinias, t. y., įvardino save statytojais, nors susitarimą statyti aikštelę pasirašė po 2 mėnesių – 2012 m. rugpjūčio 7 d., taip pat nurodė, kad statybos pradžios metai yra 2011, pabaigos metai – 2012, nors taip nėra. Atsakovų minimoje taikos sutartyje patys atsakovai sutiko su 1 p. nurodyta sąlyga, jog ieškovas atsisako visų byloje pareikštų reikalavimų atsakovams ir perleidžia nuosavybės teisę į automobilių stovėjimo aikštelę. Tai, ieškovo vertinimu, reiškia, kad atsakovai pripažino, jog aikštelės savininkas yra ieškovas. Atsakovų teiginius, kad aikštelė yra patalpų priklausinys, paneigia faktas, jog atsakovai įregistravo savo vardu aikštelę kaip atskirą turtinį vienetą – nekilnojamąjį daiktą, ir tokiu būdu pripažino, jog tai savarankiškas daiktas. Patys atsakovai susitarime ir deklaracijoje nurodė, kad aikštelės statybos metai yra 2012, tai reiškia, parduotuvė mažiausiai penkerius metus funkcionavo be automobilių stovėjimo aikštelės. Tai įrodo, kad tarp parduotuvės ir automobilių stovėjimo aikštelės nebuvo ir nėra nuolatinio pobūdžio funkcinio ryšio. Pažymėjo, kad Inspekcija atsiliepime neginčijo fakto, jog atsakovai pateikė deklaraciją apie statybos užbaigimą, kurioje nurodyti duomenys neatitinka tikrovės. Ieškovas papildomai pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016-11-02 raštą, kuriame nurodyta, kad 1998 m. gegužės 12 d. buvo suderintas automobilių stovėjimo aikštelės projektas, kurio užsakovu nurodytas UAB „Karolinos turas“. Atsakovai pateikė tripliką (2 t., b. l. 43-52), kuriuo palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus. Papildomai pažymėjo, kad ieškovas į bylą nepateikė patikimų įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę dėl ginčo aikštelės įrengimo. Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį automobilių stovėjimo aikštelė nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl šis inžinerinis statinys sutartyje negalėjo ir nebuvo įvardintas. Ieškovas su atsakovais 2008-03-28 sudarytos sutarties 1 p. vii papunkčiu susitarė, kad parduotuvės parkingo (automobilių stovėjimo aikštelės) teisinę registraciją atliks būtent atsakovai. Inspekcija patikrino ginčo deklaracijos teisėtumą ir jokių pažeidimų nenustatė. Atkreipė dėmesį, jog šioje byloje ypatingai svarbi šalių valia pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu, nes ši sutartis atsakovų atžvilgiu numatė ne tik parduotuvės su priklausiniais įsigijimą, bet ir prievolę tęsti nuomos santykius, kurie apėmė ne tik patalpas, bet ir automobilių stovėjimo aikštelę. Mano, kad pirkimo-pardavimo sutartimi garantuodamas, jog perleidžia turtą, kurį galima naudoti pagal paskirtį, ieškovas neginčijamai patvirtino, kad parduotuvė perleidžiama kartu su jos priklausiniais – Nekilnojamojo turto registre neįregistruotais inžineriniais statiniais ir komunikacijų tinklais, be kurių parduotuvės patalpų nebūtų galima naudoti pagal paskirtį. Atsakovai pateikė priešieškinį (2 t., b. l. 113-125), kuriuo prašo: pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikštelės kaina buvo įskaičiuota į parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo G. V.-A. ir P. V. pagal 2008-03-28 pirkimo-pardavimo sutartį kainą; pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis priklausinys; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovai, sumokėdami 2008-03-28 pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą kainą, kartu sumokėjo ir už automobilių stovėjimo aikštelę, todėl aikštelė atsakovams nuosavybės teise priklausė dar iki jos 2012 m. birželio 12 d. teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre. Sudarant notarinę pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo teisinių galimybių joje įvardinti automobilių stovėjimo aikštelės, nes sutarties sudarymo metu aikštelė nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl ji negalėjo būti įrašyta nekilnojamojo turto objektu. Pažymėjo, kad sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį, šalys taip pat susitarė, jog atsakovai ieškovui suteikia sutartyje nurodytas teises vystyti teritoriją bendrai nuomojamame valstybiniame žemės sklype, o ieškovas įsipareigoja nevykdyti jokių veiksmų atsakovams priklausančios automobilių stovėjimo aikštelės atžvilgiu, įskaitant neatlikti aikštelės teisinės registracijos savo vardu. Ieškovas 10 metų UAB „Maxima LT“ nuomojęs parduotuvę su automobilių stovėjimo aikštele, puikiai žinojo, kad pirkimo-pardavimo sutartimi perleidžia ne tik parduotuvę, bet ir prievolę tęsti nuomos santykius, kurie be automobilių stovėjimo aikštelės neįmanomi. Mano, kad automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo tikslas, per ilgą laiką nusistovėjęs, o vėliau ir ieškovo su atsakovais raštu suderintas jos naudojimo būdas, patvirtina jos funkcinį ir fizinį ryšį su atsakovams perleistomis patalpomis. Pažymėjo, kad ieškovui sudarius nuomos sutartį su UAB „Maxima LT“, atskirai nuompinigiai už ginčo aikštelę ne tik nebuvo mokėti, bet nuomos sutartyse net atskirai nenumatyti. Yra reikšmingas ir aikštelės fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito) su parduotuve, nes aikštelė yra tiesiai prieš įėjimą į parduotuvę, į kurią patekti pirkėjams, personalui pristatyti ir iškrauti prekes ne per automobilių stovėjimo aikštelę nėra jokių galimybių. Šios aplinkybės patvirtina, jog aikštelė yra parduotuvės priklausinys, antraeilis daiktas.Ieškovas pateikė atsiliepimą į priešieškinį (2 t., b. l. 138-143), kurį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes ir argumentus, kaip ir ieškinyje bei dublike, Papildomai pažymėjo, kad pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo užsiminta apie automobilių stovėjimo aikštelės perleidimą, tai reiškia, kad sumokėta kaina apėmė tik sutartimi perleistą turtą – negyvenamąsias patalpas. Be to, kadangi aikštelė nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, ji negalėjo būti pirkimo-pardavimo santykių objektu. Atsakovų minima sutartis dėl žemės sklypų naudojimosi tvarkos nepaneigia ieškovo nuosavybės į aikštelę teisių, neįrodo, kad aikštelė yra atsakovų nuosavybė, nes žemės sklypas ir aikštelė nėra tapatūs objektai. Nesutinka, kad ginčo aikštelė atsakovams buvo perduota, nes patalpos buvo perkamos „su verslu“. Atsakovams įsigijus patalpas, jiems perėjo ir nuomotojo teisės, tačiau verslo jie neįgijo. Atkreipė dėmesį, jog parduotuvės eksploatavimui, įgyvendinant teisės aktų reikalavimus, nėra būtinas ginčo aikštelės perdavimas atsakovų nuosavybėn. Atsakovai deklaruodami, jog aikštelę pastatė 2012 m., pripažino faktą, jog eilę metų parduotuvė veikė be aikštelės. Mano, kad tokiu būdu atsakovai patys pripažino, jog aikštelė nėra priklausinys. Nurodė, kad aikštelės perleidimo paminėjimas nuomos sutartyje su UAB „Maxima LT“ (tuo metu ieškovą atstovaujant atsakovui P. V.) ir nepaminėjimas 2008-03-28 pirkimo-pardavimo sutartyje reiškia, jog P. V. ir G. V.-A. suprato, kad aikštelės neįsigijo. Nuosavybės teises į aikštelę atsakovai įregistravo tik 2012 m. suklastotų dokumentų pagrindu, o tai paneigia atsakovų teiginius, kad nuosavybės teisė jiems perleista pirkimo-pardavimo sutartimi. Atsakovų teiginiai dėl žemės mokesčio mokėjimo nepagrįsti, nes 2008 m. aikštelė nebuvo įregistruota, o Nekilnojamojo turto objektui esant neįregistruotam registre, už jį negalėjo būti mokamas nekilnojamojo turto mokestis. Be to, atsakovai nėra ūkio subjektai, kuriems šis mokestis privalomas.Trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į priešieškinį (3 t., b. l. 42-44), kurį prašė nagrinėti teismo nuožiūra. Papildomai pažymėjo, kad teismui nustačius, jog be automobilių parkavimo aikštelės prekybos centras egzistuoti negali, aikštelė galėtų būti pripažinta parduotuvės priklausiniu, o tokiu atveju sudarius pirkimo-pardavimo sutartį turėjo būti perduota ir aikštelė. Nurodė, kad kadangi automobilių stovėjimo aikštelės statyba pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo užbaigta, aikštelė negalėjo būti perduota kaip turtinis vienetas, tačiau galėjo būti perduodamos statytojo teisės, įgyvendinus teisės aktuose nustatytus reikalavimus.