Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

J. M., V. K. ir A. N., veikdami bendrininkų grupe, 2022 m. rugpjūčio 1 d., apie 23.50 val., name, adresu (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį Z. S. (Z. S.), t. y. visiems trims kartu užėjus į namo vidų, V. K. staiga vieną kartą dešine ranka sudavė Z. S. į smakrą. Vėliau, A. N. iš už nugaros suėmė nukentėjusįjį per liemenį ir laikė, o V. K. dar du kartus abejomis rankomis sudavė nukentėjusiajam į veidą ir ne mažiau nei penkis kartus į pilvo ir krūtinkaulio sritis. Nukentėjusiajam Z. S. siekiant pabėgti iš namų, J. M. užstojo jam kelią, dėl ko nukentėjusysis pastūmė J. M. ir jie abu nukrito ant grindų. Tuo metu V. K. gulinčiam Z. S. vieną kartą spyrė į kairį šoną. Z. S. atsikėlus nuo grindų, J. M. dešine ranka apglėbė nukentėjusiojo kaklą ir smaugė, o A. N. dešinės rankos kumščiu sudavė du kartus nukentėjusiajam į veidą. Šiais savo veiksmais kaltinamieji padarė nukentėjusiajam Z. S. poodines kraujosruvas dešinės akies viršutiniame voke ir dešiniame žaste, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, padarė apatinėje lūpoje sumušimą kairėje pusėje, nubrozdinimus gleivinėje ir sukėlė fizinį skausmą.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis J. M. kaltės nepripažino. Parodė, kad įvykio vakarą jis buvo pas A. N.. Be jo ten dar buvo V. S.. Jiems būnant kartu, pastarasis parašė žinutę V. K., kad šis nuvežtų juos pas V. S.. Atvažiavo V. K. su žmona ir jie penkiese nuvažiavo iki V. S. namo. Kelią rodė V. S.. Kai atvažiavo prie to namo, A. N. pasibeldė, Z. atidarė duris. Jie trise įėjo. Buvo tamsu. Kas ten buvo toliau, nematė. Pats atsisėdo ant fotelio. Kaip A. N. sudavė nukentėjusiajam, nematė. Pats nukentėjusiojo už kaklo negriebė. Viskas įvykio labai greitai, apie penkias minutes pabuvo pas nukentėjusįjį ir išvažiavo. Namuose buvo dar nukentėjusiojo tėvas, bet po to jis išėjo, o jie pasiliko. V. ir J. K. jų laukė mašinoje, į vidų užėję nebuvo. Mašinoje nieko nekalbėjo. Iš kur pas nukentėjusįjį žandikaulio trauma, kaltinamasis nežino. Civilinio ieškinio nepripažįsta, todėl, kad jis nieko nedarė.

Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis V. K. savo kaltės nepripažino. Parodė, kad V. S. paskambino jam, pasakė, kad jį apvogė ir sumušė Z. ir jo tėvas, paėmė klausos aparatą, pjūklą. Paprašė nuvežti jį iki V. S. namo. V. K. atvažiavo pas A. N., paėmė tris žmones – J., A., V., ir nuvežė nurodytu keliu. Jiems atvažiavus, jie trise užėjo į namus. Kažkur po 5 minučių nukentėjusiojo tėvas išbėgo į lauką, o dar po kelių minučių išėjo J. M., A. N. ir V. S. ir pasakė važiuoti atgal. Jis su J. buvo mašinoje. Matė išbėgantį asmenį. Kad išbėgo būtent V. S. iš namo, tiksliai nematė, tačiau matėsi, kad tai senas žmogus. V. K. žinojo pas ką jie važiuoja. Jis gerai pažįsta nukentėjusiojo tėvą – V. S., ir mano, kad tai buvo jis išėjęs į lauką. Vėliau sužinojo, kad nukentėjusysis ir jo žmona, J. K., buvo kartu globos manuose. Į nukentėjusiojo namus užėjęs nebuvo, smūgių jokių nesudavė. Triukšmo namuose negirdėjo. Tas senas į lauką išbėgęs žmogus galėjo jį matyti, tačiau prie jų priėjęs nebuvo. Kaltinamasis buvo blaivus, su kitais kaltinamaisiais negėrė. Kodėl nukentėjusysis nurodė, kad jis kartu dalyvavo šiame įvykyje, nežino, gal jo tėvas pamatė, kad V. K. sėdėjo mašinoje. Pjūklo kiti kaltinamieji iš namų neatsinešė. Tą pačią dieną pjūklo į mašiną nedėjo. Namuose šviesos nebuvo. Vairuotojo pažymėjimo neturi, tiesiog jo paprašė pavežti.

A. N., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. spalio 5 d., parodė, kad savo kaltę pripažįsta pilnai. Įvykio dieną buvo namuose, su V. S., V. K., A. ir J. M.. Vartojo alkoholį. Kažkas pasiūlė važiuoti pas V. S., kas pasiūlė neprisimena. Kiek pamena, tai buvo V., kadangi prieš 3 mėnesius buvo sumuštas brolio V. ir dar dėl kažkokio pjūklo. Visi susėdo į automobilį ir išvyko. Buvo automobilyje visi penki. Nuvažiavo pas V. S., visi išlipo iš mašinos ir nuėjo į namus. Duris atidarė V. ir jo sūnus. Jie visi penki užėjo į vidų ir pradėjo muštis. Tėvas, tai yra V., pabėgo, tai tada mušė sūnų. Kas pradėjo muštynes nepamena, taip pat negali nurodyti, kas kokius veiksmus atliko. Pamena, kad jis pargriovė sūnų ir laikė, o kiti mušė, kas tokie konkretizuoti negali. Taip pat visų šių muštynių metu galėjo suduoti sūnui, tačiau tikslių aplinkybių nepamena. Įvykio aplinkybių nepamena, nes buvo susijaudinęs, viskas vyko greitai. Konkretizuoti kitų asmenų veiksmų negali, dėl tų pačių priežasčių. Ar mergina atliko kažkokius veiksmus, nežino, tačiau ji buvo kartu. Po įvykio buvo susitikęs su V. S., ir kalbėjo, atsiprašė jo ir susitaikė. Nuoširdžiai gailisi (b. t. 2, b. l. 83–86). Šie kaltinamojo duoti parodymai buvo pagarsinti teisminio bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka.

Apklausiamas teisme kaltinamasis A. N. parodė pripažįstantis, kad sudavė nukentėjusiajam du smūgius. Paaiškino, kad įvykio vakarą buvo namuose kartu su J. ir V., gėrė alų. Vėliau atvažiavo V. K. su J. K., jie alaus negėrė. Pas S. važiavo juodu automobiliu, tai V. K. automobilis. J. automobilio neturi. Jie atvažiavo penkiese, bet namo viduje buvo tik jis, J., V., nukentėjusysis, daugiau ten nieko nebuvo. Dar namuose buvo nukentėjusiojo tėvas. Kaltinamasis nežino, kur po to buvo nukentėjusiojo tėvas, gal išėjo. Jiems atvažiavus, A. N. pasibeldė į langą, nukentėjusysis atidarė duris. Jis įėjo ir iš karto atsisėdo ant sofos. Z. sėdėjo ant lovos, šalia sėdėjo J., V. stovėjo šalia durų. J. ir V. įėjo į vieną kambarį, kur buvo šviesu. Z. atsisėdo šalia A. N.. Kaltinamasis nurodė, kad smūgius nukentėjusiajam sudavė į veido sritį alkūne, už kaklo jo negriebė, nelaikė. Kartu atsisėdo ant sofos ir iš karto sudavė tuos 2 smūgius į veido sritį. Patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu teisingai buvo parašyta, jog jis sudavė 2 smūgius, tačiau, kodėl ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad į namą jie užėjo penkiese, nežino. Teisybę sako apklausiamas teisme. Nesakė, kad visi laikė nukentėjusįjį, tikriausiai jo parodymai buvo neteisingai surašyti. Nežino, gal laikė nukentėjusįjį, gal nelaikė. Priežastis važiavimo buvo tokia, kad V. S. paprašė, nurodė, jog iš jo atėmė pjūklą, sumušė jį, sulaužė televizorių, ausines. Dėl to tikriausiai pavartojo fizinį smurtą. V. S. jo draugas, todėl nuvažiavo pas jo brolį. Nežino, ar po smūgio nukentėjusiojo veide liko žymės. Įvykį dabar jau primiršo. Iš karto po įvykio geriau viską prisiminė, tačiau praėjo daug laiko. Kokius veiksmus atliko J. M., pasakyti negali. Po įvykio praėjo daugiau negu metai. Į klausimą, kurie parodymai teisingi, kuriuos davė ikiteisminio tyrimo metu, ar teisme, atsakyti negali.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis Z. S. parodė, kad įvykio vakarą į jo tėvo namų langą pasibeldė A. N.. Jis atidarė duris ir iš karto gavo smūgį į veidą. Pamena, kad kažkas jį laikė. Įvyko konfliktas. Prisimena, kad norėjo išbėgti iš namų, bet jam neleido, griuvo su J. M.. Kai nukrito, sudavė V. K.. Kai atsikėlė, kažkas paėmė jį už kaklo, kas paėmė, neatsimena. A. N. sudavė ir išbėgo. Dėl V. K. veiksmų nepamena, nes buvo seniai.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis papildomai nurodė, kad už kaklo J. M. jį laikė mažiau nei 2–3 minutes, kad jam sudavė iš karto A. N., po to dar V. K.. A. N. sudavė 2 kartus į skruostikaulį. Nuo pirmo smūgio patyrė žandikaulio skausmą, nesitikėjo to smūgio. Kaltinamieji atvažiavo pas jo tėvą. Jis su kaltinamaisiais jokių nesklandumų neturėjo, jam jie nereiškė jokių pretenzijų, reiškė tik jo tėvui dėl kažkokio pjūklo. Užėję į namus, iš karto sudavė smūgius. Prie jo tėvo priėjo jo brolis, V. S., kuris tėvą pastūmė ir šis išbėgo. Tarp brolių smurto nematė. Jis buvo blaivus, tėvas truputį išgėręs. Nuo J. M. veiksmų sužalojimų nepatyrė. Dėl jo veiksmų pajuto skausmą, tik vėliau jis praėjo. Su V. K. kažkada bendravo, kai jam buvo 17 metų. Kad V. K. buvo išgėręs, nusprendė pagal jo eiseną ir pan. Pirmas smūgis, nuo kurio patyrė žandikaulio skausmą, buvo suduotas V. K..

Nukentėjusysis Z. S. parodymų patikrinimo vietoje metu visiškai patvirtino savo duotus parodymus (b. t. 1, b. l. 45–62).

Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas V. S. parodė, kad jie miegojo su sūnumi, girdėjo, kad kažkas ateina, sūnus tik įjungė šviesa, ir jam, be jokių paaiškinimų, V. K. iškarto sudavė į veidą kumščiu. V., mergina ir J. M. užšoko ant liudytojo, tačiau liudytojas juos nustūmė, išbėgo į lauką, nubėgo pas kaimyną, niekas neatidarė durų. Eidamas atgal namo, pamatė, kad visi atėję asmenys išbėgo iš namų, sėdo į mašiną ir išvažiavo. Ten buvo V. K., J. M., A. N. ir su jais buvo mergina. Užėjęs į namus pamatė, kad sūnaus veidas kraujuotas, iš karto kvietė policiją. Sūnus sakė, kad jam skaudą žandikaulį. Jis pats įvykio menu nenukentėjo. Sūnus po įvykio daugiau niekuo nesiskundė, atvažiavusi policija iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Visi pas juos atvažiavę asmenys buvo girti. Matėsi, kad girti. Jis buvo blaivas. Kai išbėgo iš namų, automobilio nematė. Matė automobilį, tik kai jis išvažinėjo. Policijai papasakojo teisybę. Nematė, kad J. M. naudotu smurtą prieš jo sūnų.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. S. parodė, kad jis, S. ir J. atvyko atsiimti pjūklo. Atvažiavo automobiliu, kurį vairavo V. K.. Pastarasis ir jo žmona liko automobilyje. Jis priėjo prie brolio, kad sužinotų apie pjūklą, bet brolis pabėgo. Ten matėsi tik šešėliai, atsisuko į kitus, o jie jau sėdėjo ant lovos. Ant lovos sėdėjo S., J. ir nukentėjusysis (sūnėnas). Jie sėdėdami ant lovos kalbėjosi. Toliau jie iš karto išėjo, kai jo brolis pabėgo, jie iš karto išėjo. Į namus pirmas užėjo liudytojas, o po to A. N. ir J. M.. Kai užėjo į namą, jis priėjo prie brolio, kad atiduotų pjūklą, o jis paėmė ir pabėgo. Kai brolis pabėgo, jis atsisuko, o jie jau sėdėjo ant lovos. Tuo metu matėsi tik šešėliai, o šviesos nebuvo, kambario gale kur jie sėdėjo yra tamsu. Nežino ar ten išvis yra šviesa, koridoriuje visai tamsu, o kambaryje buvo kažkokia neryški šviesa. Sūnėnas tuo metu atrodė normaliai, prie lūpos buvo truputį kraujo. Iš kur kraujas jis nematė. Kai jie atvyko, sūnėnas atrodė normaliai. Gal truputį kraujo buvo sūnėnui ant veido. Liudytojas buvo blaivus, nes naktį nėra kur paimti išgerti.

Teisme kaip liudytoja apklausta J. K. (mergautinė pavardė – I. (teismo pastaba) parodė, kad įvykio dieną jos vyras (V. K.) sulaukė skambučio. Jo prašė nuvežti žmones kažkur ir paimti iš ten daiktus. Vyras sutiko, jie nuvažiavo į nurodytą vietą, iš ten paėmė tris žmones – J., A. ir V., nuvežė jų nurodytu adresu. Minėti asmenys išlipo iš mašinos ir kažkur nuėjo, o liudytoja su vyru liko jų laukti mašinoje. Jie grįžo maždaug po 10 minučių, sėdo į mašiną ir jie visi išvažiavo. Kas vyko namo viduje nežino. Atsakydama į proceso dalyvių klausimus, liudytoja nurodė, kad mašina stovėjo truputį toliau nuo namo, todėl kas vyko viduje nesimatė. Ji nematė, ar kas nors buvo išėjęs iš namo, kol ten buvo jų atvežti asmenys. Nukentėjusysis nebuvo priėjęs prie jų automobilio. Sutinka, kad su nukentėjusiuoju kartu gyveno vaikų globos namuose, tačiau nebendravo su juo apie 10 metų. Nežinojo, kad tame name gyvena būtent jis. Kodėl nukentėjusysis išsigalvojo, kad name buvo būtent ji, nežino.

2023 m. sausio 12 d. akistatos protokole užfiksuotais duomenimis nustatyta, kad prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo J. M. parodymų pašalinti nepavyko. Akistatos metu nukentėjusysis Z. S. nurodė, kad tik įėjo, jis įjungė šviesą ir iškart V. K. sudavė jam į veidą. Dėdė ir A. nuėjo prie tėvo. Tėvas, nustūmęs juos, pabėgo, o jis norėjo išeiti, bet jie pradėjo vienas laikyti, o kitas mušti. A. pradėjo už rankų graibstyti, vėliau V. K. dar sudavė porą kartų. Nukentėjusysis pastūmė J., abu nukrito. S. (A.) porą kartų sudavė į veidą, kai V. K. laikė jį. Pabaigoje buvo taip, kad J., sėdėdamas ant sofos, laikė jį rankomis apkabinęs ir spausdamas per kaklą, kad nepabėgtų, tai truko apie minutę. Tada A. pasakė, kad jau reikia važiuoti ir jie išvažiavo. Savo ruožtu J. M. nurodė, kad neneigia, jog buvo įvykio vietoje, bet jokių veiksmų neatliko – nukentėjusiojo nelaikė ir nemušė. J. ir V. K. sėdėjo automobilyje. Visi buvo išgėrę, išskyrus V. K., nes jis vairavo. (b. t. 2, b. l. 40–44).

2023 m. sausio 27 d. akistatos protokole užfiksuotais duomenimis nustatyta, kad akistatos metu nepavyko pašalinti prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo V. K. duotų parodymų. Antai nukentėjusysis pakartojo savo anksčiau duotus parodymus, o V. K. teigė, kad nebuvo užėjęs į namo vidų. Paaiškino, kad nukentėjusysis nieko blogo jam nepadarė, kodėl jis jį turėtų skriausti. Pirmas iš automobilio išėjo A. N. ir V. su J. M.. Girdėjo kaip A. N. pabeldė į langą ar į duris ir viskas. Viduje buvo gal 10 min. Jis tuo metu buvo lauke ir matė kaip išbėgo žmogus. Grįžę niekas nieko nepasakojo, sakė vežti namo (b. t. 1, b. l. 173–175).

2022 m. rugpjūčio 5 d. Valstybės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 2463/2022 (01) patvirtina, kad Z. S. nustatyta šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešinės akies viršutiniame voke ir dešiniame žaste, odos nubrozdinimas kairiame žaste. Sužalojimai padaryti kietais-bukais daiktais, maždaug 3–7 parų laikotarpyje iki kūno apžiūros. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Sužalojimai padaryti trimis trauminiais poveikiais. Odos nubrozdinimas kairiame žaste galėjo būti padarytas įbrėžiant odą kieto-buko daikto kampu ar briauna. Poodinės kraujosruvos galėjo būti padarytos bet kokiu kietu-buku daiktu tiek suduodant smūgius, tiek ir pačiam nukentėjusiajam atsitrenkiant. Aiškių, griuvimui būdingų, sužalojimų nėra. Sužalojimai nenurodo nukentėjusiojo kūno padėties. Atsakant į klausimą, ar nukentėjusysis galėjo jausti fizinį skausmą įvykio metu, specialisto išvadoje taip pat pažymėta, kad fizinio skausmo sukėlimą gali nurodyti tik pats nukentėjusysis (b. t. 1, b. l. 75–76).

Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos pateiktais Z. S. medicininiais dokumentai patvirtina, kad 2022 m. rugpjūčio 2 d., 2.07 val., nukentėjusiajam buvo nustatyti sumušimas apatinėje lūpoje kairėje pusėje, gleivinės nubrozdinimai (b. t. 1, b. l. 79–80).

Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu peržiūrėjus į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų vaizdo kameromis darytus vaizdo įrašus nustatyta, kad atvykusius pareigūnus lauke pasitiko vyras, kuris teigė, kad jo sūnų sumušė asmenys iš (duomenys neskelbtini). Pareigūnams bendraujant su nukentėjusiuoju, paaiškėjo, kad vaikinui 21-eri, jis skundžiasi žandikaulio skausmais, yra veido patinimas, tikėtina, kad yra ir žandikaulio lūžis. Pareigūnas paklausia, kiek buvo asmenų, ar juos pažįsta. Vyras atsako, kad juos visus pažįsta tėvas, o jis žino tik merginą, nes jie anksčiau gyveno kartu. Pareigūnas pasiteirauja, ar visi keturi jį ir mušė, nukentėjusysis atsako, kad taip. Pareigūnas pažymi, kad vaikinui dėl sumušimų yra sudėtinga kalbėti. Antrame vaizdo įraše geriau matosi nukentėjusiojo veidas, galima įžvelgti sužalojimus: ant lūpų ir smakro nubėgęs kraujas, akių srityje matomas patinimas. Toliau vaizdo įraše girdima, kad pareigūnas teiraujasi, kaip asmenys pateko į jų namą. Vyras papasakoja, kad pats juos įsileido, atidarė duris, kadangi ten buvo pažįstamas, o jie, įėję į vidų, visi keturi pradėjo jį mušti tiek kumščiais, tiek kojomis. Pareigūnui paklausus dėl ko jį galėjo sumušti, vyras atsako kad nežino. Ketvirtame vaizdo įraše užfiksuota, kad paaiškėjo, jog vaikiną mušė penki asmenys – keturi vyrai ir mergina, kuri, pasak vaikino, jį daugiau laikė, nei mušė. Vaikinas nurodo, kad asmenys, jam nepasakė nei žodžio, tiesiog atvykę pradėjo mušti, kai jis kambaryje įjungė šviesą. Toliau vaizdo įrašo eigoje girdima, kad pareigūnai surenka informaciją apie asmenis, kurie sumušė Z.. Vaikinas nurodo, kad merginos vardas A. I., maždaug 23–24 metų, kartu su vaikinais buvo apsirengę raudonais „Adidas“ treningo kostiumais. Kokia mašina asmenys atvyko, vaikinas nepastebėjo. Nukentėjusiojo tėtis nurodo, kad broliui 57 metai, kiek metų kitiems asmenims tiksliai negali pasakyti, bet jie buvo jaunesni. Nurodo, kad vienas iš vyrų, kuris mušė, yra sėdėjęs kalėjime, įvardija, kad sūnų mušė J., A. N. (b. t. 1, b. l. 96–101).

Ikiteisminio tyrimo, ir teisminio bylos nagrinėjimo metu perklausus skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC) garso įrašą, nustatyta, kad 2022 m. rugpjūčio 1 d., 23.48 val., paskambinęs vyras prašė iškviesti policiją adresu (duomenys neskelbtini), nurodė, kad atvažiavo keturi asmenys, įsiveržė, sūnų sumušė. Nematė kokia mašina, juos pažįsta. Sūnus visas kruvinas (b. t. 1, b. l. 95).

2022 m. rugpjūčio 2 d. protokole-pareiškime užfiksuoti duomenys patvirtina, kad kreipdamasis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nukentėjusysis nurodė, kad 2022 m. rugpjūčio 1 d., apie 23.50 val., jo tėvui V. S. priklausančiame name, adresu (duomenys neskelbtini), be jokios priežasties jį sumušė tėvo brolis V. S. ir jam iš matymo pažįstami (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai – V. K., A. N., J. M. ir A. I., suduodant jam ne mažiau 12 smūgių į galvą bei 15 smūgių į įvairias kūno vietas. Tokiais savo veiksmais jam sukėlė fizinį skausmą. Po įvykio kreipėsi į VšĮ Universiteto ligoninės Žalgirio kliniką, kur jam nustatė: apatinėje lūpoje kairėje pusėje sumušimą, gleivinėje nubrozdinimą ir sąkandžio sutrikimą (b. t. 1, b. l. 14–18).

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Pažymėtina, kad tam, jog kiltų atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pakanka padaryti bent vieną iš šio straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-2-699/2016 ir kt.).

Įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, teismas patikslino faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodydamas, kad kaltinamųjų neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam buvo taip pat buvo padaryti sumušimas apatinėje lūpoje kairėje pusėje, nubrozdinimai gleivinėje. Toks faktinių aplinkybių tikslinimas neturi įtakos kaltinamųjų įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, taip pat nepažeidžia kaltinamųjų teisės į gynybą, todėl nepažeidžia BPK 256 straipsnio nuostatų. Pažymėtina, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu šios aplinkybės buvo aiškinamos, pats nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jam buvo suduoti smūgiai į veidą, dėl kurių jis juto žandikaulio skausmą ir greitosios medicinos pagalbos iš karto po įvykio buvo nuvežtas į Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio kliniką. Nagrinėjant bylą teisme, nukentėjusysis šias aplinkybes pakartojo, teigdamas, kad žandikaulio skausmą jaučia iki šiol, žada kreiptis dėl medicininės pagalbos jam suteikimo. Smūgių nukentėjusiajam į veidą sudavimas yra nurodomas ir kaltinamiesiems prokurorės suformuluotame kaltinime. Tai, kad įvykio metu nukentėjusiajam buvo padarytas sumušimas apatinės lūpos kairėje pusėje taip pat neginčijamai patvirtina policijos pareigūnų kūno kameromis darytuose vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys, t. y. vizualiai matomas šios nukentėjusiojo veido dalies patinimas ir kraujo žymės kairėje veido pusėje ties apatine lūpa. Šie vaizdo įrašai buvo peržiūrėti teisminio bylos nagrinėjimo metu, dalyvaujant tiek kaltinamiesiems, tiek jų gynėjams. Pirmiau nurodyti sužalojimai taip pat nustatyti Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos pateiktuose nukentėjusiojo medicininiuose dokumentuose (b. t. 1, b. l. 79–80).

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, teismas sprendžia, kad J. M., V. K. ir A. N. kaltė, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką pirmiau nurodytomis teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, yra įrodyta visiškai. Nors tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu J. M. ir V. K. neigė smurtavę prieš nukentėjusįjį, taip pat tvirtino, kad įvykio metu V. K. nukentėjusiojo namuose nebuvo, o A. N., ikiteisminio tyrimo metu pripažinęs visas kaltinime nurodytas aplinkybes, teisme jau teigė, kad V. K. su savo žmona jų laukė lauke, mašinoje, šiuos kaltinamųjų parodymus paneigia kiti byloje surinkti įrodymai.

Antai nukentėjusysis Z. S. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad byloje nustatytus sužalojimus jam padarė pas jo tėvą į namus atvykę asmenys, kuriuos pažįsta jo tėvas, o jis pats pažįsta juos visus iš matymo. Šias aplinkybes, detalizuodamas kiekvieno iš kaltinamųjų atliktus veiksmus, nukentėjusysis nurodė tiek iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams, užfiksavusiems jam padarytus sužalojimus ir iškvietusiems greitąją medicinos pagalbą, tiek jo apklausų, atliktų akistatų ikiteisminio tyrimo metu, tiek kreipdamasis su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tiek parodymų patikrinimo vietoje metu. Pažymėtina, kad atliekant pastarąjį procesinį veiksmą nukentėjusysis parodė, kaip buvo įvykdyta nusikalstama veika, taip pat konkrečiai nurodė kokius veiksmus atliko kiekvienas iš kaltinamųjų (V. K. sudavė pirmą smūgį į veidą, dėl kurio patyrė žandikaulio skausmą, taip pat dar du kartus sudavė nukentėjusiajam į veidą ir ne mažiau nei penkis kartus į pilvą, spyrė koja; J. M. paėmė už kaklo ir laikė taip, lyg smaugdamas; A. N. sudavė du kartus į veidą.). Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti šių parodymų teisingumu. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek kaltinamieji, tiek nukentėjusysis nurodė, kad jų nesieja jokie tarpusavio santykiai. Taigi nukentėjusysis neturi pagrindo apkalbėti kaltinamųjų. Bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, kad konfliktiški tarpusavio santykiai yra susiklostę tarp nukentėjusiojo tėvo ir jo brolio, kuris taip pat įvykio metu buvo nukentėjusiojo namuose kartu su kaltinamaisiais. Tačiau Z. S. pažymėjo nematęs, kad tėvo brolis būtų naudojęs fizinį smurtą prieš tėvą, taip pat iš karto neigė, kad V. S. būtų sukėlęs jam fizinį skausmą.

Pažymėtina, kad pirmiau aptarti Z. S. parodymai, kuomet jis, be kita ko, nuoseklia teigė, kad be J. M. ir A. N., jo tėvo namuose buvo ir fizinį smurtą prieš jį vartojo ir V. K., visiškai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus – liudytojo V. S. parodymus; policijos pareigūnų kūno kameromis padarytuose vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis, skambučio į BPC garso įraše užfiksuotą informaciją, kaltinamojo A. N. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Taigi, priešingai nei teisme nurodė kaltinamųjų V. K. ir J. M. gynėjos, kaltinamųjų kaltė yra grindžiama ne vien nukentėjusiojo parodymais.

Antai liudytojas V. S. paaiškino, kad vos užsidegė šviesa, V. K. iškarto sudavė jo sūnui į veidą. Be to, liudytojas V. S. paliudijo, kad pamatė jų visą krūvą (daug žmonių – teismo pastaba), pamanė jį sumuš, todėl nubėgo pas kaimyną, o kai ėjo iš kaimyno pamatė, kad jie visi, V. K., J. M., A. N. ir mergina, išeina iš namų. Užėjęs į namus pamatė, jog sūnaus veidas kraujuotas, paskambino policijai. Byloje nustatyta, kad, paskambinęs į BPC, V. S. prašė iškviesti policiją nurodydamas, kad atvažiavo kažkokie, įsiveržė, sūnų sumušė, buvo keturiese, juos pažįsta, jo sūnus visas kruvinas. Peržiūrėjus policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą netrukus po liudytojo V. S. skambučio į BPC, kūno kameromis darytus vaizdo įrašus, nustatyta, kad nukentėjusiojo veide buvo užfiksuoti sužalojimai, kraujas lūpų, smakro srityje. Įvertinę nukentėjusiojo būklę, pareigūnai iškvietė greitąją medicinos pagalbą, taip pat pastebėjo, kad Z. S. sunku kalbėti. Pažymėtina, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio nurodė, kad jį sumušusius asmenis, juos visus, pažįsta jo tėvas, o jis pats žino tik merginą, nes jie anksčiau gyveno kartu vaikų globos namuose, įvardijo ją – A. I.. Tačiau akcentavo, kad ji labiau jį laikė, o ne mušė. V. S. atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad sūnų sumušė vyras, kuris anksčiau sėdėjo kalėjime, A. N. ir J. M. (J.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš visų kaltinamųjų anksčiau teistas yra tik V. K.. A. N. ir J. M. baudžiamojon atsakomybėn traukiami pirmą kartą.

Pažymėtina, kad kaltinamųjų parodymus, ta jų apimtimi, kur jie neigia kaltinamojo V. K. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, o tuo pačiu ir liudytojų J. K. bei V. S. duotus parodymus, be pirmiau aptartų duomenų, paneigia ir kaltinamojo A. N. duoti parodymai, kuriuos teismas perskaitė teisminio bylos nagrinėjimo metu (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Pripažindamas savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu, kaltinamasis A. N. patvirtino, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį jie vartojo visi kartu, penkiese. Akcentuotina, kad teisminio bylos nagrinėjime metu, patvirtindamas, kad pripažįsta jog sudavė nukentėjusiajam du smūgius į veidą, kaltinamasis negalėjo aiškiai nurodyti, dėl ko skiriasi jo teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Sutikęs, kad ikiteisminio tyrimo metu, iš karto po įvykio viską prisiminė geriau, A. N. kartu teigė, kad teisingi yra jo teisme duoti parodymai, pasakė, kad negali atsakyti į klausimą dėl jo parodymuose esančio skirtumo. Darė prielaidą, kad jie galėjo būti neteisingai užfiksuoti, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausoje kaltinamasis dalyvavo kartu su gynėju, po apklausos savo parašu patvirtino, kad protokolas iš jo žodžių surašytas teisingai, pastabų neturėjo (b. t. 2, b. l. 86).

Vertindamas kaltinamojo V. K., liudytojos J. K. parodymus teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis apie J. K. buvimą jo tėvo namuose įvykio metu iš karto pranešė atvykusiems policijos pareigūnams, nurodydamas mergautinę liudytojos pavardę. Teigė, kad jie kartu augo vaikų globos namuose. Apklausinėjama teisme liudytoja pastarąją aplinkybę patvirtino, taip pat nurodė, kad nukentėjusysis nebuvo priėjęs prie automobilio, kuriame, anot jos, buvo ji ir jos vyras. Teigė, kad su nukentėjusiuoju nesimatė apie 10 metų. Atsakinėdama į prokurorės klausimus, liudytoja negalėjo paaiškinti, dėl ko Z. S. nurodė, kad būtent ji kartu su kaltinamaisiais buvo jo tėvo namuose. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tam tikrą V. K. parodymų nenuoseklumą, kuomet akistatos su nukentėjusiuoju metu jis buvo nurodęs, kad buvo išlipęs iš mašinos ir matė, kaip iš namo išbėgo žmogus (b. t. 1, b. l. 173–174), o vėliau jau teigė, kad visą laiką buvo automobilyje kartu su savo žmona.

J. M. anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas (b. t. 2, b. l. 68–72), nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, išsiskyręs. Byloje nėra duomenų apie J. M. gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ir (ar) įrašymą į priklausomybės ligų įskaitą.

Įvertinus visas pirmiau nurodytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, tai, kad J. M. traukiamas baudžiamojon atsakomybėn primą kartą, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus kaltinamajam už jo įvykdytą veiką BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijose nustatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą be intensyviosios priežiūros. Nustatant kaltinamajam skirtinos bausmės dydį, atsižvelgtina į jo atliktus neteisėtus veiksmus, jų intensyvumą, sukeltų padarinių sunkumą, nusikaltimo padarymo aplinkybes. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad už nusikaltimo, nustatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą kaltinamajam skirtina 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant kaltinamąjį bausmės vykdymo laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi (BK 48 straipsnio 6 dalis); pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, mokytis (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas) ir bausmės vykdymo metu neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

BK 75 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo tokį savo sprendimą motyvuoti.

Civilinis ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė byloje 21,32 eurų dydžio civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, prašydama be šios sumos priteisti iš kaltų asmenų 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (b. t. 1, b. l. 85–86). Civiliniame ieškinyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog buvo sužalotas Z. S., kuris dėl patirtų sužalojimų gydytas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Suteikta gydymo paslaugų kaina – 21,32 eurų. Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys pagrįstas rašytiniais duomenimis, todėl solidariai priteistinas iš J. M., V. K. ir A. N. (Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymo 30 straipsnio 1 punktas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.280 straipsnio 1 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis).

BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.