Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį – 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmės pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo vykdant šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dienos.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo Z. S. (Z. S.) civilinis ieškinys tenkintas ir iš nuteistųjų J. M., V. K. ir A. N. priteista solidariai 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiojo Z. S. naudai.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš J. M., V. K. ir A. N. priteista solidariai 21,32 Eur ir 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 18 d. nuosprendis buvo priimtas ir J. M. (J. M.) ir A. N. (A. N.), tačiau šie nuteistieji patys apeliacinio skundo nepadavė, taip pat dėl jų apeliacinis skundas nebuvo paduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. K. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su J. M. ir A. N., 2022 m. rugpjūčio 1 d., apie 23.50 val., name, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas su bendrininkais apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį Z. S., t. y. visiems trims kartu užėjus į namo vidų, V. K. staiga vieną kartą dešine ranka sudavė Z. S. į smakrą. Vėliau, A. N. iš už nugaros suėmė nukentėjusįjį per liemenį ir laikė, o V. K. dar du kartus abejomis rankomis sudavė nukentėjusiajam į veidą ir ne mažiau nei penkis kartus į pilvo ir krūtinkaulio sritis. Nukentėjusiajam Z. S. siekiant pabėgti iš namų, J. M. užstojo jam kelią, dėl ko nukentėjusysis pastūmė J. M. ir jie abu nukrito ant grindų. Tuo metu V. K. gulinčiam Z. S. vieną kartą spyrė į kairį šoną. Z. S. atsikėlus nuo grindų, J. M. dešine ranka apglėbė nukentėjusiojo kaklą ir smaugė, o A. N. dešinės rankos kumščiu sudavė du kartus nukentėjusiajam į veidą. Šiais savo veiksmais V. K., veikdamas bendrininkų grupe su J. M. ir A. N., padarė nukentėjusiajam Z. S. poodines kraujosruvas dešinės akies viršutiniame voke ir dešiniame žaste, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, padarė apatinėje lūpoje sumušimą kairėje pusėje, nubrozdinimus gleivinėje ir sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl byloje surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimo

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais bei išklausiusi apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pozicijas, atitinkamai įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektais, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas V. K. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl jo kaltės įrodytumo ir bausmės skyrimo yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, byloje surinktus įrodymus lygino tarpusavyje, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, pateikė motyvus, kodėl vienais jų remiasi, o kitus laiko nepatikimais ir atmeta, nuosprendžio dalyje, susijusioje su nuteistojo V. K. smurtiniais veiksmais nukentėjusiojo Z. S. atžvilgiu, reikšmingos faktinės nuteistojo ir jo bendrininkų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos teisingai, išsamiai ir visapusiškai įvertinus bylos įrodymus, o jų pagrindu nuteistojo su bendrininkais padaryta veika teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.

8. Pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje nustatė, kad V. K., veikdamas bendrininkų grupe su J. M. ir A. N., 2022 m. rugpjūčio 1 d., apie 23.50 val., name, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį Z. S., t. y. visiems trims kartu užėjus į namo vidų, V. K. staiga vieną kartą dešine ranka sudavė Z. S. į smakrą. Vėliau A. N. iš už nugaros suėmė nukentėjusįjį per liemenį ir laikė, o V. K. dar du kartus abejomis rankomis sudavė nukentėjusiajam į veidą ir ne mažiau nei penkis kartus į pilvo ir krūtinkaulio sritis. Nukentėjusiajam Z. S. siekiant pabėgti iš namų, J. M. užstojo jam kelią, dėl ko nukentėjusysis pastūmė J. M. ir jie abu nukrito ant grindų. Tuo metu V. K. gulinčiam Z. S. vieną kartą spyrė į kairį šoną. Z. S. atsikėlus nuo grindų, J. M. dešine ranka apglėbė nukentėjusiojo kaklą ir smaugė, o A. N. dešinės rankos kumščiu sudavė du kartus nukentėjusiajam į veidą. Šiais veiksmais V. K., veikdamas bendrininkų grupe su J. M. ir A. N., padarė nukentėjusiajam Z. S. poodines kraujosruvas dešinės akies viršutiniame voke ir dešiniame žaste, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, padarė apatinėje lūpoje sumušimą kairėje pusėje, nubrozdinimus gleivinėje ir sukėlė fizinį skausmą.

9. Šias nuteistajam V. K. ir jo bendrininkams inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, teisingai įvertinęs nukentėjusiojo Z. S. ir liudytojo V. S. parodymus, iš dalies kitų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymus, remdamasis tik ta jų dalimi, kuri atitinka įrodymų visumą, o kitą dalį atmetęs kaip nenuoseklią ir prieštaringą, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, kartu išdėstęs motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė paties nuteistojo V. K., kitų nuteistųjų bei liudytojos J. I. parodymus. Antai, nuteistasis V. K. apklausiamas teisme parodė, kad V. S. prašymu kartu su sutuoktine J. I. pas nukentėjusįjį Z. S. atvežė V. S., J. M. ir A. N., tačiau pats su sutuoktine liko automobilyje ir į nukentėjusiojo namus nėjo, jokio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo. Vis dėlto, tokie nuteistojo V. K. parodymai iš dalies paneigti kitais bylos įrodymais, kurių visuma nepalieka abejonių tuo, kad V. K. buvo aktyvus prieš nukentėjusįjį padarytos nusikalstamos veikos dalyvis. Antai, nukentėjusysis Z. S. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad byloje nustatytus sužalojimus jam padarė pas jo tėvą į namus atvykę asmenys, kuriuos pažįsta jo tėvas, o jis pats pažįsta juos visus iš matymo. Šias aplinkybes, detalizuodamas kiekvieno iš nuteistųjų atliktus veiksmus, nukentėjusysis nurodė tiek iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams, užfiksavusiems jam padarytus sužalojimus ir iškvietusiems greitąją medicinos pagalbą, tiek jo apklausų, atliktų akistatų ikiteisminio tyrimo metu, tiek kreipdamasis su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tiek parodymų patikrinimo vietoje metu. Iš 2022 m. rugpjūčio 2 d. protokolo-pareiškimo matyti, kad kreipdamasis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nukentėjusysis taip pat nurodė, kad 2022 m. rugpjūčio 1 d., apie 23.50 val., jo tėvui V. S. priklausančiame name, adresu (duomenys neskelbtini), be jokios priežasties jį, be kitų asmenų, sumušė ir pažįstamas (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojas – V. K. (1 t., b. l. 14–18). Be to, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis V. K., nukentėjusysis ir apklausiamas teisme, nors ir tiksliai neatsiminė bei nedetalizavo nuteistojo V. K. veiksmų, tačiau taip pat parodė, kad pastarasis jam ne kartą sudavė. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymus, pagrįstai sprendė, kad šis neturėjo pagrindo apkalbėti V. K., kadangi jokių jų tarpusavio konfliktiškų santykių nenustatyta. Pažymėtina, kad tokius nukentėjusiojo Z. S. parodymus patvirtino ir nukentėjusiojo tėvas liudytojas V. S., kuris proceso eigoje iš esmės nuosekliai parodė, kad vos užsidegė šviesa, V. K. iš karto sudavė jo sūnui į veidą. Liudytojas V. S. parodė, kad pamatė jų visą „krūvą“, pamanė jį sumuš, todėl nubėgo pas kaimyną, o kai ėjo iš kaimyno, pamatė, kad jie visi, V. K., J. M., A. N. ir mergina, išeina iš namų. Užėjęs į namus pamatė, jog sūnaus veidas kraujuotas, paskambino policijai. Tokie pastarojo liudytojo V. S., o kartu ir pirmiau paminėti nukentėjusiojo Z. S. parodymai atitinka ir objektyviai užfiksuotus duomenis, t. y. Bendrojo pagalbos centro (toliau – ir BPC) pateiktą informaciją, iš kurios matyti, jog būtent liudytojas V. S. pranešė apie įvykį bei nurodė, kad atvažiavo kažkokie, įsiveržė, sūnų sumušė, buvo keturiese, juos pažįsta, jo sūnus visas kruvinas. Kartu nurodė, kad nematė, su kokia mašina buvo (1 t., b. l. 95). Be to, iš policijos pareigūnų vaizdo kameromis darytų vaizdo įrašų matyti, kad atvykusius pareigūnus lauke pasitiko vyras, kuris teigė, kad jo sūnų sumušė asmenys iš (duomenys neskelbtini). Pareigūnams bendraujant su nukentėjusiuoju, paaiškėjo, kad vaikinui (duomenys neskelbtini), jis skundžiasi žandikaulio skausmais, yra veido patinimas, tikėtina, kad yra ir žandikaulio lūžis. Pareigūnas paklausia, kiek buvo asmenų, ar juos pažįsta. Vyras atsako, kad juos visus pažįsta tėvas, o jis žino tik merginą, nes jie anksčiau gyveno kartu. Pareigūnas pasiteirauja, ar visi keturi jį ir mušė, nukentėjusysis atsako, kad taip. Antrame vaizdo įraše girdima, kad įėję į vidų, visi keturi pradėjo jį mušti tiek kumščiais, tiek kojomis. Ketvirtame vaizdo įraše užfiksuota, kad paaiškėjo, jog vaikiną mušė penki asmenys – keturi vyrai ir mergina, kuri, pasak vaikino, jį daugiau laikė, nei mušė. Vaikinas nurodo, kad asmenys jam nepasakė nei žodžio, tiesiog atvykę pradėjo mušti, kai jis kambaryje įjungė šviesą. Toliau vaizdo įrašo eigoje girdima, kad pareigūnai surenka informaciją apie asmenis, kurie sumušė Z. S. Vaikinas nurodo, kad merginos vardas J. I., maždaug 23–24 metų, kartu su vaikinais buvo apsirengę raudonais „Adidas“ treningo kostiumais. Kokia mašina asmenys atvyko, vaikinas nepastebėjo. Nukentėjusiojo tėvas nurodo, kad broliui (duomenys neskelbtini) metai, kiek metų kitiems asmenims tiksliai negali pasakyti, bet jie buvo jaunesni. Nurodo, kad vienas iš vyrų, kuris mušė, yra sėdėjęs kalėjime, įvardija, kad sūnų mušė J., A. N. (1 t., b. l. 96–101). Taigi, šis vaizdo įrašas patvirtina nukentėjusiojo Z. S. ir liudytojo V. S. parodymus apie atėjusių asmenų skaičių ir veiksmus, taip pat leidžia spręsti, kad priešingai teisme duotiems visų nuteistųjų bei liudytojos J. I. parodymams, tiek pastaroji, tiek V. K. buvo nukentėjusiojo namuose, o ne liko automobilyje. Maža to, iš vaizdo įrašų aišku, kad nukentėjusysis nurodo teisingą atvykusių asmenų skaičius – penki asmenys, nors kaip apeliaciniame skunde teisingai pažymi apeliantas, nukentėjusysis skirtingai nurodė, kiek asmenų jį mušė, t. y. keturi ar penki, tačiau pažymėtina, kad tai nepaneigia nuteistojo V. K. smurtinių veiksmų, kadangi iš esmės toks skirtumas daugiau susijęs tik su liudytojos J. I. ir nukentėjusiojo tėvo V. S. brolio V. S. veiksmų vertinimu. Taigi, tiek liudytojas V. S., tiek nukentėjusysis Z. S. nurodė būtent tiek asmenų, kiek jų ir atvyko (įskaitant ir nuteistąjį V. K.), teigė matę juos namuose, negalėjo nurodyti, su kokiu automobiliu jie buvo atvykę, todėl pagrindo tikėti nuteistojo V. K. bei liudytojos J. I. (K.) bei kitų nuteistųjų teisme duotais parodymais, kad V. K. su sutuoktine liko automobilyje, nėra. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme, teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo, kad aktyvus nusikalstamos veikos dalyvis ir smurtautojas buvo V. K. bei tuo, kad nukentėjusysis Z. S. bei liudytojas V. S. apie tai davė teisingus parodymus, stiprina ir kiti bylos įrodymai. Antai, pagrindą manyti, kad nukentėjusysis Z. S. bei liudytojas V. S. teisingai nupasakojo situaciją ir tai, kad namuose buvo bei smurtavo V. K., iš dalies patvirtina ir ta aplinkybė, jog pareigūnams jie nurodė, kad vienas iš smurtautojų sėdėjęs kalėjime. Šiuo aspektu pastebėtina, kad iš visų nuteistųjų būtent V. K. buvo mažiau nei prieš penkis mėnesius paleistas iš pataisos įstaigos. Be to, pastebėtina, kad nors apklausiamas teisme nuteistasis A. N. neigė, kad nukentėjusiojo namuose buvo V. K. ir J. I., tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis davė kitokius parodymus bei parodė, kad atvažiavę pas nukentėjusįjį visi penki išlipo iš automobilio ir nuėjo į nukentėjusiojo namus, kad buvo namuose ir mergina, kad visi mušė nukentėjusįjį (2 t., b. l. 83-84). Pažymėtina, kad būtent nuteistojo A. N. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitinka ir nukentėjusiojo Z. S. bei liudytojo V. S. proceso eigoje esminėse detalėse nuoseklių parodymų turinį.

10. Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nusikalstamoje veikoje dalyvavo ir prieš nukentėjusįjį kaltinime nurodytomis aplinkybėmis kartu su kitais dviem nuteistaisiais smurtavo ir nuteistasis V. K., tokias padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes teismas nustatė byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus įvertinęs laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų. Nuteistojo ir jo bendrininkų atlikti smurtiniai veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais – nukentėjusiojo nežymiu sveikatos sutrikdymu ir jam fizinio skausmo sukėlimu, byloje pagrįstai nustatyta, kad veika padaryta tyčia. Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikęs BK 24 straipsnio 1 dalies, nustatančios bendrininkavimo formas, nuostatas, pagrįstai V. K. veikoje nustatė visus būtinuosius jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis nuteistojo V. K. padaryta veika teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.

11. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išsakytu gynybos argumentu, kad pirmosios instancijos teismas posėdyje neįspėjęs kaltinamųjų nustatė padarinius, kurie nebuvo nurodyti kaltinamajame akte, t. y. padarytą sumušimą apatinėje lūpoje kairėje pusėje ir nubrozdinimus gleivinėje. Vis dėlto, teisėjų kolegija sprendžia, kad toks nuosprendžio trūkumas ir proceso teisės nuostatų pažeidimas šios bylos kontekste nelaikytinas esminiu, kadangi visumoje neturėjo įtakos nuosprendžio pagrįstumui ir teisėtumui bei esmingai nesuvaržė kaltinamųjų teisės į gynybą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vien kitų kaltinime nurodytų ir vėliau teismo skundžiamu nuosprendžiu nustatytų padarinių (poodinių kraujosruvų dešinės akies viršutiniame voke ir dešiniame žaste) pakanka nuteistųjų veikoms kvalifikuoti kaip nusikaltimui, numatytam BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo nustatyti papildomi padariniai, kurie nebuvo nurodyti kaltinime, kildinami iš kaltinamajame akte nurodytos nuteistųjų veikos, pasireiškusios smūgiais į veidą, nuo ko nuteistieji proceso metu turėjo galimybę gintis ir tai darė aktyviai, todėl šis proceso teisės pažeidimas nevertintinas kaip esminis.

Dėl paskirtos bausmės

13. BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

14. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Laikantis šio straipsnio nuostatų, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.

15. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį nuteistajam V. K. ir nustatydamas jos dydį, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimų, pirmiausia įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, t. y. atsižvelgė į tai, kad V. K. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nors teismas apsiribojo nusikaltimo sunkumo laipsnio nurodymu, tačiau pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog veiką V. K. veikdamas su bendrininkais padarė nakties metu, įsiveržęs į nukentėjusiojo namus, pirmas sudavė nukentėjusiajam smūgį į veidą, taip pat spyrė jam gulinčiam, kas rodo, jog rūšinis padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas buvo gana didelis, jo veiksmai intensyvūs. Be to, pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punktas, įvertino ir tai, kad nuteistojo V. K. nusikalstama veika padaryta tyčine kaltės forma. Nuosprendyje atsižvelgta ir į nusikalstamos veikos stadiją, t. y. kad nusikalstama veika baigta (BK 54 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nuosprendyje nenurodyta, tačiau būtina įvertinti ir nuteistojo motyvus ir tikslus, kurie iš esmės pasižymėjo menkavertiškumu, neblaivių asmenų siekiu išsiaiškinti tarpasmeninius konfliktus dėl tariamai pavogto daikto (BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Be to, teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų, vertino ir nuteistojo V. K. asmenybę, t. y. atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau teistas penkis kartus, tarp jų ir už smurtinius nusikaltimus, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 193–197), nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, vedęs. Byloje nėra duomenų apie V. K. gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ir (ar) įrašymą į priklausomybės ligų įskaitą. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, teismas, nurodydamas, jog vertina aplinkybę, jog V. K. yra vedęs, įvertino tai, kad jis sukūręs šeimą. Kita vertus, ši aplinkybė niekaip nemažina nei jo asmenybės, nei veikos pavojingumo, kadangi iš bylos aplinkybių matyti, kad įvykyje dalyvavo ir šio nuteistojo sutuoktinė, kuri nors ir nepatraukta baudžiamojon atsakomybėn, tačiau taip pat elgėsi priešingai gerai moralei ir nusikalstamą veiką darančio nuteistojo V. K. nestabdė. Nors nuteistasis V. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje deklaravo pasikeitusią aplinkybę, kad šiuo metu jis pradėjo dirbti, tačiau visų bylos aplinkybių kontekste ši aplinkybė nelaikytina mažinančia jo asmenybės pavojingumą bei sudarančia pagrindą skirti jam švelnesnę bausmę. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, jog atsižvelgia į V. K. bendrininkavimo formą ir rūšį, tačiau iš bylos matyti, kad teismas, nustatydamas bausmės dydį, vertino nuteistojo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, be to, matyti, kad tai nuteistajam nėra palanki aplinkybė, kadangi jis veikdamas kaip bendravykdytojas buvo aktyvus, pats pirmas panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, spyrė ir pan. (BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas).

16. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimų, spręsdamas dėl bausmės rūšies ir dydžio, įvertino ir tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatytos net trys jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 ir 13 punktuose. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu neturi pagrindo nesutikti. Antai, iš bylos medžiagos matyti, kad V. K. veikė ne vienas, o su kitais dviem nuteistaisiais, t. y. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme veikė bendrininkų grupe. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad šią nusikalstamą veiką V. K. padarė neišnykus ankstesniam teistumui pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį, t. y. būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Šių atsakomybę sunkinančių aplinkybių apeliaciniu skundu neginčija ir nuteistasis, tačiau jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, t. y. kad veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kadangi, jo teigimu, jis alkoholio nevartojo ir tai patvirtino A. N., J. M. ir jo sutuoktinė. Vis dėlto, teisėjų kolegija tokius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus atmeta. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, kodėl nustatė šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais neturi pagrindo nesutikti. BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatoma, kai kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir toks apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-387/2023). Taigi, vien tai, kad nuteistojo neblaivumas nebuvo patikrintas alkoholio matuokliu, savaime nereiškia, kad tokia atsakomybę sunkinanti aplinkybė negali būti nustatyta. Pažymėtina, kad nors pats V. K. neigė vartojęs alkoholį, taip pat apklausiami teisme tai neigė A. N., J. M. ir nuteistojo V. K. sutuoktinė, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad liudytojas V. S. parodė, kad atvykę pas nukentėjusiojo tėvą į namus, kaltinamieji stipriai svirduliavo. Kaltinamieji V. K. ir A. N. teisme parodė, kad prieš vykstant pas nukentėjusįjį, J. M. ir A. N. vartojo alkoholinius gėrimus. Tai rodo, kad V. K. iš esmės buvo kartu su kitais dviem nuteistaisiais. Pažymėtina, kad A. N. parodymai dėl to, kad V. K. alkoholio nevartojo, nebuvo nuoseklūs, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad įvykio vakarą alkoholinius gėrimus vartojo V. K., A. N. J. M., V. S. ir A. Teisėjų kolegija, vertindama ir visos situacijos kontekstą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nuteistasis V. K. taip pat vartojo alkoholį ir nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus. Sprendžiant, ar nuteistojo V. K. neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pažymėtina, kad vartojant alkoholį ir kilus kalbai apie pavogtą pjūklą, nuteistieji važiavo pasiaiškinti ne su nukentėjusiuoju, bet su jo tėvu, paties Z. S. net nepažinojo, jų nesiejo jokie tarpusavio santykiai, pati vykimo priežastis miglota, bylos duomenimis tariamas pjūklo pasisavinimas buvo prieš du mėnesius iki šio įvykio, todėl blaiviam asmeniui būtinybės dėl to vykti aiškintis praėjus tokiam laiko tarpui būtent vidurnaktį nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad nuteistųjų, tarp jų ir nuteistojo V. K., neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

17. Taigi, tiek parenkant bausmės rūšį, tiek nustatant jos dydį buvo įvertintos visos reikšmingos šiam klausimui spręsti aplinkybės, atitinkamai apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad kažkas liko teismo neįvertinta ir tai nulėmė netinkamos rūšies ar netinkamo dydžio bausmės paskyrimą nuteistajam V. K. Nuteistojo argumentai, kad neaišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad ši nusikalstama veika padaryta dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, šiuo atveju nepagrįsti, kadangi akivaizdu, jog tokią pirmosios instancijos teismo išvadą lėmė būtent ankstesni teistumai, tarp jų ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, nepaisant to, kad už tokio pobūdžio nusikalstamą veiką jis buvo teistas anksčiau, t. y. 2018 metais. Be to, matyti, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė nepraėjus net penkiems mėnesiams, kai buvo paleistas iš pataisos įstaigos už kitokio pobūdžio nusikalstamą veiką (2 t., b. l. 17). Šios aplinkybės, taip pat pirmosios instancijos teismo įvardintas nusikalstamų veikų padarymo sistemiškumas atskleidžia antivisuomenines nuteistojo V. K. nuostatas, neigiamą požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nagrinėjamu atveju jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

18. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinęs pirmiau nurodytas V. K. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmės turinčias aplinkybes, jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus kaltinamajam už jo padarytą nusikalstamą veiką BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę, nustatant 7 (septynių) mėnesių šios bausmės rūšies terminą.

Dėl neturtinės žalos

19. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiajam Z. S. iš nuteistųjų priteisė solidariai 1 500 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti ir prašo ją sumažinti iki 500 Eur. Pasak apelianto, teismas neįvertino neturtinės žalos nustatymo kriterijų visumos ir kiekvieno atskirai, neanalizavo jų nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, neatsižvelgė į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutinka iš dalies, nepaisant to, kad apeliaciniame skunde iš esmės nepateikia jokių konkrečių tokius skundo teiginius pagrindžiančių aplinkybių, taip pat nenurodomos faktinėmis aplinkybėmis panašios teismų praktikoje nagrinėtos bylos.

20. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimalių ar maksimalių dydžių – jį kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti teismas, kuris pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, tačiau neturtinė žala, padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai, atlyginama visais atvejais. Teismų praktikoje, be kita ko, asmens sveikata pripažįstama absoliučia prigimtine neturtine vertybe, kurios pažeidimų sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvendinai paprastai būna ypatingai stiprūs ir skausmingi. Visgi, neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška, todėl teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294-303/2018).

21. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad bet koks sveikatos sutrikdymas sukelia tiek fizinius, tiek ir emocinius išgyvenimus, tačiau siekiant teisingai įvertinti ir atlyginti nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus, nukentėjusiojo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o nuteistojo padėtis nepagrįstai pabloginta. Iš nukentėjusiojo Z. S. civilinio ieškinio bei ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų matyti, kad dėl įvykio nukentėjusysis patyrė skausmą, nurodė turintis problemų dėl žandikaulio, teisminio nagrinėjimo metu vis dar jaučia pasekmes, jam skauda, pasekmės nebus negrįžtamai ištaisytos, tačiau objektyvių tokių jo teiginių teisingumą patvirtinančių įrodymų nepateikta (1 t., b. l. 29-32, 43-44, 63). Šioje dalyje pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš trijų nuteistųjų, tarp jų ir apelianto, priteistinos neturtinės žalos dydį, nurodė, kad atsižvelgia į nukentėjusiajam nustatytą sveikatos sutrikdymą ir jo trukmę (Z. S. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir fizinio skausmo sukėlimas), nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes (nusikaltimas buvo įvykdytas veikiant bendrininkų grupe, trims kaltinamiesiems vartojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, t. y. suduodant jam smūgius į įvairias kūno vietas, tarp jų ir gyvybiškai svarbias bei vizualiai matomas (galvą, veidą)), taip pat į tai, kad nukentėjusiojo teigimu, jis iki šiol patiria žandikaulio skausmą. Be to, teismas vertino tai, kad nusikaltimo padarymo metu nukentėjusiajam buvo suduotas ne vienas smūgis į galvos, veido sritį, atvykus policijos pareigūnams ant nukentėjusiojo veido buvo kraujo žymės, jam buvo sunku kalbėti. Greitosios medicinos pagalbos medikų nukentėjusysis iš karto po įvykio buvo nuvežtas į Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio kliniką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais iš esmės sutinka bei kartu pažymi, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė nakties metu, įsiveržę į nukentėjusiojo namus, kur žmogus paprastai turėtų jaustis saugus, smurtą vartojo dėl mažareikšmės priežasties – t. y. tariamos pjūklo vagystės, su kuria, pačių nuteistųjų teigimu, susijęs buvo ne pats nukentėjusysis, o jo tėvas. Tiesa, nukentėjusiojo teiginiai dėl lig šiol patiriamo skausmo deklaratyvūs ir nepatvirtinti dokumentais, pagal byloje esančius medicininius dokumentus jam reikšmingo gydymo neskirta, skirta dviejų savaičių minkšto maisto dieta ir analgetikai esant skausmui. Be to, iš Valstybinės teritorinės ligonių kasos ieškinio matyti, kad Privalomojo socialinio draudimo fondui dėl nukentėjusiojo gydymo padaryta vos 21,32 Eur dydžio žala, kas tik patvirtina aplinkybę, jog sužalojimai nebuvo reikšmingi. Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės rodo, kad nukentėjusysis dėl nuteistųjų veiksmų patyrė stresą, gana reikšmingus neigiamus išgyvenimus, sukrėtimą ir pažeminimą. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad vertina nuteistųjų asmenybes ir jų turtinę padėtį bei nenurodė ieškojęs nukentėjusio ir nuteistųjų interesų pusiausvyros. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, plačiau neanalizuodama apeliacinių skundų nepadavusių nuteistųjų asmenybių, pažymi, kad nuteistasis V. K. yra gana jauno amžiaus, darbingas, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad pradėjo verslą, todėl jis bus pajėgus atlyginti neturtinę žalą. Vis dėlto, pastebėtina, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio neturėtų būti esmingai nukrypstama nuo teismų praktikoje už analogiškus nusikaltimus priteisiamų sumų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į teismų praktikoje priteisiamus neturtinės žalos dydžius, akcentuodamas, kad įprastiniu atveju už nesunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymą priteisiamas neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 580 eurų iki 2 900 eurų bei nurodydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258/2014, 2K-471/2014, 2K-228-303/2015, 2K-232-507/2015; 2K-95-222/2017 ir kt. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, kad rėmimasis tokia teismų praktika nelaikytinas pagrįstu, kadangi nepaisant to, jog minėtose bylose nukentėjusiems asmenims buvo padarytas nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau šiose nutartyse buvo sprendžiama ne dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnį, o dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, t. y. ne dėl baudžiamosios atsakomybės už tyčinio nusikaltimo asmens sveikatai padarymą, o dėl baudžiamosios atsakomybės už neatsargų nusikaltimą transporto eismo saugumui. Šiuo aspektu patikrinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažymėtina, kad teismų praktikoje priteisiant neturtinę žalą dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 140 straipsnio skirtingose dalyse, neturtinės žalos atlyginimo sumos svyruoja plačiose ribose, t. y. nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, tačiau bylose dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paprastai vyrauja priteisiamos sumos nuo 150 iki 1200 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-699/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K-128-489/2020 2K-393-489/2017, 2K-220-689/2018, 2K-142-303/2021, 2K-236-495/2021, 2K-256-648/2022, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023, 2K-63-942/2023, 2K-207-628/2023 ir kt.). Pažymėtina, kad teismų praktikoje priimtų sprendimų dėl neturtinės žalos atlyginimo analizė rodo, kad didesnės sumos dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo priteisiamos daugiau išskirtiniais atvejais, kai asmeniui dėl sužalojimo lieka liekamieji reiškiniai visam gyvenimui ar ilgesniam laikotarpiui ir pan.

22. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sprendžia, kad atsižvelgus į pirmiau šioje nutartyje aptartas neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, t. y. byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, nuteistųjų, tarp jų ir nuteistojo V. K. asmenybes, jų veiksmus, turtinę padėtį, nukentėjusiojo patirtus sužalojimus, tai, kad teismo posėdžio metu nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, kad jis vis dar jaučia nemalonius smurto panaudojimo padarinius, yra daugiau deklaratyvi ir byloje objektyviai nepatvirtina (byloje nėra įrodymų dėl kokių nors padarytos veikos ilgalaikių padarinių nukentėjusiosios fizinei ar psichinei sveikatai), spręstina, kad priteistos neturtinės žalos dydis šiuo atveju pernelyg nukrypsta nuo teismų praktikoje už analogiškus nusikaltimus priteisiamų sumų, todėl nelaikytinas proporcingu ir teisingu, atitinkamai šis dydis mažintinas iki 1000 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia suma labiau atitiks teismų praktiką panašiose bylose bei bus teisinga ir proporcinga.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

23. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui 2023 m. gruodžio 18 d. pažymą Nr. APD-2023-17080 dėl 53,33 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokatės Jolantos Teresės Litvinskienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam V. K.

24. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nagrinėjamu atveju teismas V. K. gynėją paskyrė BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir 322 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t. y. atsižvelgęs į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas būtinas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo V. K., sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jų neišieškotinos.

25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. spalio 18 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir nukentėjusiajam Z. S. (Z. S.) iš nuteistųjų J. M., V. K. ir A. N. priteisti solidariai 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Neišieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų dėl nuteistojo V. K. gynybos apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.