Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-19 · Administracinė byla Nr. I-1867-596/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-19
Bylos Nr.
I-1867-596/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00136-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1867-596/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00136-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai reorganizuojamo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d. iki 2019 m. sausio 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. buvo laikomas neužtikrinant minimalaus – 5 kv. m – vienam asmeniui tenkančio ploto normos, kurį mažino kameroje esantis stalas, gultai, sanitarinis mazgas; kamerose buvo šalta ir drėgna; nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas (buvo tamsu). Taip pat nurodo, kad gyvenamosiose patalpose rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais, dėl ko tarp jų kyla konfliktai.

Teigia, kad atvykstant ir išvykstant etapu asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: esant žemai oro temperatūrai asmuo verčiamas nusirengti, daiktus turi dėti į purvinas dėžes.

Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius-emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, garbės ir orumo pažeminimą (b. l. 1–4).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pateikia gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Teigia, kad pateikti duomenys patvirtina, jog nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K, skirstydamas atvykusius asmenis į gyvenamąsias kameras, laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena: valo kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoja sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais.

Nurodo, kad, siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimti ir nuteisti asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, laužydami langus ir pan., todėl suremontuotose kamerose vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

Dėl kamerų įrengimo nurodo, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai kartu su dvejomis pasukamomis kėdėmis; atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo (kamerose, kuriose yra iki 4 lovų) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), kėdės – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos – apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m).

Šalies argumentai

Pareiškėjo teiginį, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, laiko nepagrįstu, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Mano, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010)) reikalavimus. Pateikia duomenis, kokiose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Teigia, kad kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Pažymi, kad vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkte nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Taip pat nurodo, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K esančiose kamerose yra įrengtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

Dėl temperatūros pažymi, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuoja oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Teigia, kad oro temperatūra atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.

Nurodo, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos privalomai atliekama visuminė krata. Paaiškina kratos atlikimo eiliškumą ir pareigūnų veiksmus, atliekant kratą. Pažymi, kad valymo darbai priėmimo–paskirstymo punkte atliekami reguliariai, kiekvieną dieną tam, kad būtų užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos bei palaikoma kratų patalpos sanitarinė švara.

Taip pat nurodo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnio 1 punktu bei 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, suimtiesiems ir nuteistiesiems, taip pat ir pareigūnams Lukiškių TI-K priėmimo–paskirstymo skyriuje, jame esančiose trumpalaikio laikymo kamerose, kaip ir kitose bendro naudojimo patalpose, griežtai draudžiama rūkyti. Priėmimo–paskirstymo skyriaus patalpose yra iškabinti įspėjamieji, draudžiantys rūkyti ženklai. Teigia, jog priėmimo–paskirstymo skyriuje tarnybą atliekantys pareigūnai kontroliuoja, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi trumpalaikio laikymo kamerose, bei bendro naudojimo patalpose nerūkytų ir laikytųsi vidaus tvarkos taisyklių. Nurodo, jog pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 22 d. atvykęs į Lukiškių TI-K užpildė Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketą, kurioje nurodė, kad sutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis, todėl, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimais, jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Pažymi, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d. iki 2019 m. sausio 1 d. su skundais ir prašymais dėl laikymo sąlygų į įstaigos administraciją nesikreipė. Taip pat pažymi, kad konfliktų, nesutarimų tarp kalinčių asmenų ginčijamu laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu Lukiškių TI-K užfiksuota nebuvo.

Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Mano, jog sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (b. l. 10–18).

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą pažymi, jog, vertinant minimalų gyvenamojo ploto dydį, nebuvo atsižvelgta į tai, kad plotą mažino baldai (lovos, stalas, spintelės) ir sanitarinis mazgas. Akcentuoja, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintos sąlygos privačiai naudotis higieniškais sanitariniais įrenginiais, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos. Taip pat nurodo, jog kamerose nebuvo užtikrinta temperatūra, žiemą buvo šalta; kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu ir grybeliu, drėgnos, dažnai nuo sienų atsilupę dažai krisdavo ant grindų, sienos nepritaikytos jas valyti (b. l. 104).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018, 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).

Pareiškėjas skunde teismui prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d. iki 2019 m. sausio 1 d., savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y. kad jam kamerose nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m plotas, kurį mažino kameroje esantys baldai ir sanitarinis mazgas; nebuvo užtikrintos sąlygos privačiai naudotis higieniškais sanitariniais įrenginiais, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos; kamerų būklė neatitiko higienos normų reikalavimų (buvo šalta ir drėgna, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu ir grybeliu, drėgnos, nuo sienų luposi dažai, sienos nepritaikytos jas valyti, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas (buvo tamsu)); gyvenamosiose patalpose rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais; atvykstant ir išvykstant etapu asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: esant žemai oro temperatūrai asmuo verčiamas nusirengti, daiktus turi dėti į purvinas dėžes.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. rugpjūčio 10 d., išvyko 2018 m. rugpjūčio 14 d., atvyko 2018 m. rugsėjo 7 d., išvyko 2018 m. rugsėjo 12 d., atvyko 2018 m. spalio 23 d., išvyko 2018 m. spalio 30 d., atvyko 2018 m. lapkričio 29 d., išvyko 2018 m. gruodžio 4 d., atvyko 2018 m. gruodžio 11 d., išvyko 2018 m. gruodžio 13 d. (b. l. 19–20).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir HN 76:1999) 6.15 papunktyje garantuotas minimalus 5 kv. m plotas, kurį mažino kameroje esantys baldai ir sanitarinis mazgas.

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 papunktyje, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-261/2019). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2137-520/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1075-261/2019).

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 10–11), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo 2018 m. rugpjūčio 10 d. – 2018 m. gruodžio 13 d. laikotarpį. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų Nr.: 105, 106, 110, 112A, 115, 208, 268, 320, 322, 323, plotus (atitinkamai: 7,38 kv. m, 7,38 kv. m, 7,48 kv. m, 6,34 kv. m, 7,45 kv. m, 7,03 kv. m, 7, 30 kv. m, 7,76 kv. m, 7,77 kv. m, 7,75 kv. m) ir kameroje buvusių asmenų skaičių, nustatyta, jog pareiškėjui būnant minėtose kamerose vienam ar laikomam kartu su dar vienu asmeniu visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m (nuo 3,65 kv. m iki 7,76 kv. m) gyvenamojo ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

Dėl pareiškėjo motyvo, jog nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi HN 76:1999 6.15 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje yra 5 kv. m vienam žmogui, pažymėtina, jog šis teisės aktas neteko galios nuo 2010 m. balandžio 1 d., todėl sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, privalu vadovautis Įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma – 3,6 kv. m (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017).

Pareiškėjo argumentai, kad į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, vertintini kritiškai. Įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pareiškėjo atžvilgiu pripažįstamas anksčiau minėto 3 kv. m minimalaus standarto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-196-822/2019). Tuo tarpu baldų užimamas kameros plotas gali būti reikšmingas tik vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į tai, jog ginčo laikotarpiu galiojo Įsakymas Nr. V-124, kuriuo, be kita ko, nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje, remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, darytina išvada, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina iš to, kad sanitariniai mazgai įrengti gyvenamojoje kameroje, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas, be to, sanitariniuose mazguose nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema.

Ginčui aktuali HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas).

Įvertinus aktualų teisinį reguliavimą, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei jame neįrengtos oro šalinimo sistemos. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją ir byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5030-556/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-249-822/2018). Pagal naujausią ir vyraujančią LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2345-442/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2096-415/2018).

Teismas, vadovaudamasis minėta LVAT praktika, atsižvelgdamas į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 85–90), pagal kuriuos gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, taip pat kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. Lukiškių TI-K įrengė užuolaidas, uždengiančias sanitarinio mazgo matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, kurią užsitraukti turi patys suimtieji ir nuteistieji, įvertinęs tai, kad pareiškėjas didžiąją dalį ginčo 2018 m. rugpjūčio 10 d. – 2018 m. gruodžio 13 d. laikotarpio, t. y. iš 23 Lukiškių TI-K praleistų parų 16,5 paros, buvo kalinamas kameroje vienas, pareiškėjo kalinimas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo nepertraukiamas, daro išvadą, jog pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis užuolaida nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas.

Pareiškėjas skunde tvirtina, jog kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra (buvo šalta), veisėsi pelėsis ir grybelis, buvo drėgna, kamerose nuo sienų luposi dažai, sienos nepritaikytos jas valyti, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas (buvo tamsu).

Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2889-575/2017, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2550-629/2018, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-953-438/2019). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1707-492/2019). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1928-756/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1783-415/2019).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kamerose buvusios netinkamos temperatūros ir natūralus apšvietimo, pelėsio ir grybelio veisimosi, drėgmės, dažų lupimosi nuo sienų visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma HN 134:2015 15, 16, 35, 39 punktuose nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra bei natūralus apšvietimas, veisėsi pelėsis ir grybelis, nuo sienų luposi dažai, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl higienos sąlygų kamerose nesikreipė (b. l. 78).

Įvertinus atsakovės atstovo byloje pateiktus nagrinėjamam ginčo laikotarpiui aktualius Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos, periodiškai atliekančio sveikatos saugos kontrolę, patikrinimo aktus, matyti, kad HN 134:2015 pažeidimai ginčo 2018 m. rugpjūčio 10 d. – 2018 m. gruodžio 13 d. laikotarpiu pareiškėjui būnant kamerose Nr.: 105, 106, 110, 112A, 115, 208, 268, 320, 322, 323, nustatyti nebuvo (b. l. 64–65, 153–157).

Įvertinus byloje esančius įrodymus, taip pat nustačius, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl kamerų, kuriose buvo laikomas, būklės ištyrimo, nedetalizavo, kada ir kokiose kamerose galimai buvo jo nurodyto pobūdžio pažeidimai, darytina išvada, jog objektyviais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie tam tikrus kamerų neatitikimus higienos normų reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Lukiškių TI-K administraciją dėl Lietuvos higienos normų neatitinkančių kamerų, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl Lietuvos higienos normų neatitinkančių reikalavimų kamerose nustatymas būtų teisiškai nereikšmingas dėl besiskiriančio patikrinimo ir ginčo laikotarpio. Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017; 2018 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1906-520/2018). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl, kaip minėta, vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl higienos normų neatitinkančių kamerų būklės negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Pareiškėjas teigia, kad gyvenamosiose patalpose rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais, dėl ko tarp jų kildavo konfliktinės situacijos.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

HN 134:2015 taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (7 punktas).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis būtų kreipęsis ar teikęs skundus įkalinimo vietos administracijai ir kad administracija kokiais nors būdais būtų trukdžiusi pareiškėjui išreikšti savo valią dėl laikymo kamerose su nerūkančiais asmenimis. Be to, pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, ar pats yra nerūkantis. Iš Lukiškių TI-K kriminalinės žvalgybos skyriaus 2019 m. sausio 22 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog pareiškėjas pirmą kartą, t. y. 2017 m. rugsėjo 22 d., atvykęs į Lukiškių TI-K, užpildė Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketą, kurioje nurodė, kad sutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis, todėl, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d. iki 2019 m. sausio 1 d. su skundais, prašymais dėl laikymo sąlygų į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d. būnant Lukiškių TI-K kamerose, jokių konfliktų, kilusių su kitais asmenimis būnant kamerose, užfiksuota nebuvo (b. l. 21). Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog, kaip jau buvo minėta, iš 23 Lukiškių TI-K praleistų parų pareiškėjas net 16,5 paros kameroje kalėjo vienas, todėl susidaryti konfliktinėms situacijoms dėl rūkymo iš esmės nebuvo jokių galimybių.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie tai, jog, esant reglamentuotam draudimui rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, dėl kitų nuteistųjų rūkymo bendrojo naudojimo patalpose sukeltų nepatogumų, nereagavimo į jo prašymą laikyti su nerūkančiais asmenimis patalpoje, pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis Lukiškių TI-K pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, nesant duomenų apie Lukiškių TI-K užfiksuotus rūkymo tvarkos pažeidimus, darytina išvada, jog Lukiškių TI-K negali būti laikomas pažeidęs pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru. Nustačius minėtas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų ar neveikimo.

Pareiškėjas žalos atsiradimą taip pat kildina ir dėl to, kad, atvykstant ir išvykstant etapu, asmens ir daiktų apžiūra Lukiškių TI-K buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: patalpose buvo šalta, nešvaru.

HN 134:2015 34 punkte nurodyta, jog bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka. Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 punktas). Pagal HN 134:2015 29 punktą, laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa.

Remiantis anksčiau minėtomis LVAT suformuotomis nuostatomis įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjui tik bendro pobūdžio teiginiu pateikus nusiskundimą dėl netinkamų jo asmens ir daiktų apžiūros sąlygų, jų nekonkretizavus ir nedetalizavus, nesusiejus su jokiais konkrečiais laike ir vietoje apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovės atstovo veiksmais (neveikimu), spręstina, jog pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Be to, teismo nuomone, asmens ir daiktų apžiūra nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala.

Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą ir nepažengiant bylos nagrinėjimo ribų, konstatuotina, kad atsakovės atstovas ginčo 2018 m. rugpjūčio 10 d. – 2018 m. gruodžio 13 d. laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Lukiškių TI-K tinkamomis sąlygomis. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus nagrinėtais aspektais dėl neturtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė