- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-11
- Bylos Nr.
- e2A-2493-430/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-38091-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- L. M.
- Ieškovas
- I. D.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Virginijaus Kairevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovui L. M. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) priteisti iš atsakovo išlaikymą dukrai A. M. po 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki dukters pilnametystės; 2) priteisti iš atsakovo 6 565 Eur išlaikymo įsiskolinimą, susidariusį iki ieškinio padavimo dienos; 3) nustatyti, kad vaiko turtą uzufrukto teise tvarko ieškovė; 4) priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad šalys tam tikrą laiką gyveno kartu ir 2004 metais susilaukė dukters. Atsakovas pripažino tėvystę, ji buvo įregistruota įstatymų nustatyta tvarka. Nuo 2013 metų šalys kartu nebegyveno ir nebevedė bendro ūkio. Atsakovas neturėjo pastovaus darbo, iki 2016 metų kovo mėnesio neteikė vaikui tinkamo išlaikymo, tik epizodiškai pervesdavo nedideles pinigų sumas. Nuo 2016 metų kovo mėnesio atsakovas pradėjo nuolatos dirbti ir teikti vaiko išlaikymui po 100 Eur išlaikymą per mėnesį, tačiau toks išlaikymas vaikui nebuvo pakankamas. Ieškovė teigė, kad šalių bendro vaiko poreikių tenkinimui reikia apie 630 Eur per mėnesį, todėl atsakovas privalo daugiau prisidėti prie bendro vaiko išlaikymo, taip pat sumokėti nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimą už trejus metus iki ieškinio pateikimo dienos. Ieškovė teigė, kad atsakovas iš viso per 3 metus iki ieškinio pateikimo dienos vaiko išlaikymui skyrė 2 435 Eur, nors per visą šį laikotarpį atsakovas turėjo sumokėti 9 000 Eur išlaikymo, bendra susidariusi išlaikymo įsiskolinimo suma yra 6 565 Eur. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovė prašė ieškinį tenkinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad šalys kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį iki 2015 metų birželio mėnesio. Iki 2015 metų liepos 1 dienos šalių pajamos buvo bendros, naudojamos šeimos poreikių tenkinimui, įskaitant dukters išlaikymą. Priteisiant nepilnametės dukters išlaikymo įsiskolinimą, turi būti atsižvelgta į įsiskolinimo laikotarpiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalaus mėnesinio atlyginimo dydį, buvusius ir esamus atsakovo įsipareigojimus kreditoriams. Atsakovo atlyginimas siekia 902,84 Eur per mėnesį, tačiau atsakovas moka 113 Eur per mėnesį už paskolą būsto remontui ir 136 Eur per mėnesį už atliktą namo renovaciją. Ieškovė, turėdama aukštąjį išsilavinimą, uždirba kaip nekvalifikuotas darbuotojas. Be to, 2014–2015 metais šalių dukra pas atsakovą praleisdavo visas atostogas, kurių metu jis visiškai išlaikydavo dukrą išimtinai savo lėšomis, taip pat smulkioms išlaidoms padengti per 2016–2017 metais į dukters sąskaitą pervedė 305 Eur.
4. Išvadą byloje teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skryrius (toliau – VTAS) pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad ieškovė su nepilnamete dukra gyvena ieškovei priklausančiame 4 kambarių kotedže, mergaitei sudarytos tinkamos sąlygos mokytis ir ilsėtis. Mergaitė paaiškino institucijai, jog su tėčiu susitinka retai, o susitikę nueina papietauti, kartais į kiną, dažniau susiskambina. Neseniai atsakovas dukrą kvietė atvažiuoti į Palangą, bet ji atsisakė, kadangi jis liepė jai pasiimti pinigų pragyvenimui. Kiekvieną mėnesį tėvas į dukros banko sąskaitą perveda po 30 Eur smulkioms išlaidoms. VTAS teigimu, ieškinys pareikštas nepilnametės dukters interesams užtikrinti, vaiko išlaikymas negali būti ribojamas minimalių poreikių patenkinimu. Atsakovui nepateikus įrodymų, kad jis teikė vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą, priteistinas ir susidaręs vaiko išlaikymo įsiskolinimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo: 1) nepilnamečio vaiko A. M. naudai išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 215 Eur per mėnesį nuo ieškinio padavimo dienos (2017 m. spalio 17 d.) iki vaiko pilnametystės, išskaičiuojant bylos nagrinėjimo laikotarpiu atsakovo sumokėtas sumas; 2) 4 380 Eur išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečio vaiko A. M. naudai; 3) priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 422,77 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas, spręsdamas dėl išlaikymo dydžio, nustatė, kad šalių nepilnamečio vaiko poreikių patenkinimui per mėnesį reikalinga apie 475 Eur suma, abi šalys turi galimybes ir pareigą teikti vaikui reikalingo dydžio išlaikymą, todėl išlaikymas priteisimas iš šalių lygiomis dalimis. Priteisdamas išlaikymą, teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovė kiekvieną mėnesį gauna 45,22 Eur dydžio vaiko išmoką, kuri padengia atitinkamą dalį vaikui reikalingo išlaikymo. Likusią 430 Eur sumą teismas dalino priteisdamas iš atsakovo 215 Eur per mėnesį vaiko išlaikymui.
7. Teismas, spręsdamas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, nustatė, kad tarp šalių yra ginčas dėl to, nuo kada šalys nebeveda bendro ūkio ir nuo kada skaičiuotinas išlaikymo įsiskolinimas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šalys skyrium gyvena nuo 2014 metų spalio mėnesio ir nuo tada skaičiuotinas išlaikymo vaikui įsiskolinimas.
8. Teismas pažymėjo, jog atsakovas nepilnametės dukters išlaikymui į ieškovės sąskaitą pervedė 2 435 Eur. Atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad bylos nagrinėjimu metu atliko papildomų mokėjimų, tačiau atlikti mokėjimai nepatenka į išlaikymo įsiskolinimo laikotarpį, todėl jie nebuvo vertinami priteisiant išlaikymo įsiskolinimą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, remiantis kasacinio teismo praktika, pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas (ar netinkamas vykdymas) negali būti pateisinamas mažomis pajamomis. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti. Nors iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovo turtinė padėtis iki 2016 metų kovo mėnesio buvo prastesnė nei yra šiuo metu, tačiau atsakovas neįrodė jokių objektyvių priežasčių, kad jo galimybės uždirbti ir teikti vaikui tinkamą išlaikymą įsiskolinimo laikotarpiu buvo mažesnės. Teismas taip pat nustatė, kad šalių nepilnamečio vaiko poreikiai yra didesni nei nustatyta minimali mėnesinė alga, todėl padarė išvadą, kad priteisiamas išlaikymo įsiskolinimas skaičiuotinas pagal priteisiamą išlaikymo periodinėmis išmokomis sumą.
9. Teismas, atsižvelgęs į bylos šalių paaiškinimus ir įrodymus dėl vaiko buvimo pas atsakovą per atostogas, sumažino išlaikymo įsiskolinimo sumą 300 Eur.
10. Teismas, atsižvelgęs į bylos šalių paaiškinimus ir įrodymus dėl atsakovo teiktų vaikui kišenpinigių, sumažino išlaikymo įsiskolinimo sumą 315 Eur.
11. Teismas, atsižvelgęs į bylos šalių paaiškinimus ir įrodymus dėl atsakovo išlaidų už sumokėtą vaiko vasaros stovyklą, mobilaus ryšio paslaugas, stomatologo paslaugas, sumažino išlaikymo įsiskolinimo sumą 310 Eur.
12. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas per laikotarpį nuo 2014 metų spalio mėnesio iki ieškinio padavimo teismui dienos, skyrė vaikui 3 360 Eur, nors turėjo sumokėti 7 740 Eur išlaikymą, todėl laikė, kad atsakovo išlaikymo įsiskolinimas yra 4 380 Eur.
III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimą, sumažinant iš atsakovo priteistą išlaikymo įsiskolinimą jo nepilnametei dukrai iki 2 615 Eur. Skundą tenkinus, perskirstyti pirmosios instancijos teisme bylos šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
14. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl to priėmė nevisiškai pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas yra nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), savininkas, nes šis turtas dar 2009 metais buvo padovanotas kitai dukrai M. M.. Taip pat nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas turėjo galimybę gauti pajamų iš buto Palangoje, (duomenys neskelbtini), nuomos, nes tai yra vienintelis jo gyvenamasis būstas. Atsakovas laikinai gyvena Vilniuje, savo kitos dukros bute, nes ši šiuo metu išvykusi į užsienį, tačiau jai grįžus, atsakovas būtų priverstas keltis į savo vienintelį būstą Palangoje, todėl vienintelio gyvenamojo būsto negali nuomoti.
15. Apeliantas nesutinka, kad šalių nepilnametės dukters poreikiai iki ieškinio pareiškimo dienos siekė 430 Eur per mėnesį, teismas, padarydamas tokias išvadas, rėmėsi tik prielaidomis. 2014–2017 metais šalių nepilnametė dukra buvo jaunesnė keliais metais, todėl jos poreikiai buvo mažesni, toks dydis galimai galėjo būti taikomas tik dukrai sulaukus 13 metų, t. y. nuo 2017 m. liepos 21 d.
16. Apeliantas pažymėjo, kad 2014–2016 metais jis nedirbo ir negavo pajamų, todėl galimybių teikti išlaikymą savo dukrai neturėjo. Nuo 2016 metų kovo mėnesio atsakovui įsidarbinus, jam teko iš gaunamos algos dengti susidariusias skolas kreditoriams, todėl būtų teisinga, kad šiuo laikotarpiu (nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2017 m. birželio mėn. imtinai) būtų laikoma, kad atsakovo mokėtinas išlaikymo dydis būtų ribojamas ½ Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimalios algos dydžiu ir išlaikymo įsiskolinimas turėtų būti sumažintas iki 2 615 Eur.
17. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovo advokato sąskaitą visai advokato honoraro sumai (870 Eur) ir laikė įrodytais tik atsakovo faktiškai advokatui sumokėtus 635 Eur ir 16,94 Eur. Ši paskutinį mokėjimą (200 Eur sumai) už suteiktas teisines paslaugas atsakovas atliko savo advokatui jau baigus bylos nagrinėjimą teismo posėdyje, tokio mokėjimo nurodymo atsakovas objektyviai negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl teikia įrodymą apeliacinės instancijos teismui ir prašo jį prijungti.
Atsiliepimas
18. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą nesutiko su atsakovo skundu, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimą nepakeistą.
Šalies argumentai
19. Pažymėjo, kad nors atsakovas skunde nurodė, jog nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), padovanojo savo kitai dukrai, tačiau viešame Nekilnojamojo turto registre atsakovas tebėra nurodytas šio turto savininku. Šio nekilnojamojo turto vertė bendroje atsakovo turtinės padėties apimtyje yra neženkli, todėl atskirai dėl šio turto teismas nepasisakė ir neturėjo pagrindo sprendime daryti kitokių išvadų, nei padarė. Teigia, kad atsakovas, turėdamas nepilnametį vaiką ir pareigą jį išlaikyti, neatlygintinai perleido turtą pilnametei dukrai, kuriai išlaikymo nereikia, kas turėtų būti vertinama kaip nesąžiningas apelianto elgesys, siekiant išvengti tinkamo savo pareigų vykdymo nepilnametei dukrai išlaikyti.
20. Ieškovė nesutinka su atsakovo skundo argumentais, jog apeliantas neturėjo galimybių gauti pajamų iš nuosavo buto Palangoje nuomos, nes vasaros metu nuomojant butą poilsiautojams, trumpalaikės nuomos pajamos yra labai didelės ir nebūtina sudaryti ilgalaikės nuomos sutarties. Pats atsakovas Palangoje neatostogauja, nes dirba ir nuolat gyvena Vilniuje. Be to, atsižvelgiant į atsakovo dosnumą savo kitai pilnametei dukrai ir nuolatinį atsakovo darbą Vilniuje, mažai tikėtini apelianto teiginiai, jog pastaroji netikėtai grįžusi į Lietuvą, nuspręstų naudotis butu ir skubiai iškraustytų atsakovą, o atsakovas, metęs turimą darbą Vilniuje, kraustytųsi gyventi į Palangą.
21. Ieškovė nesutinka su atsakovo argumentais, kad jų nepilnamečio vaiko poreikiai iki ieškinio pareiškimo dienos buvo mažesni nei nustatė pirmosios instancijos teismas, todėl, atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį, iš jo priteistinas išlaikymo įsiskolinimas turėtų būti sietinas su tuo laikotarpiu buvusia minimalia mėnesine alga. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi teismų praktika ir padarė išvadą, jog išlaikymo dydis nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, o išlaikymo dydis nustatomas pagal tėvų turimas ir galimas turėti galimybes bei vaiko visapusiškam vystymuisi reikalingus poreikius. Šiek tiek jaunesnis vaiko amžius savaime nesuponuoja išvados, kad ir vaiko poreikiai yra mažesni. Tuos trejus metus, už kuriuos buvo priteistas išlaikymo įsiskolinimas, šalių dukra buvo taip pat mokyklinio amžiaus, todėl jos poreikiai buvo panašūs, ji buvo mokinė, aktyviai lankanti būrelius. Auginant tokio amžiaus (10–13 metų ) vaiką, kai vaiko imlumas ir žingeidumas maksimaliai dideli, yra būtina investuoti į visapusišką jo lavinimą, ugdymą, gabumų, polinkių tobulinimą, kad susiformuotų pozityvūs įpročiai ir polinkiai iki sunkiausio vaiko vystymosi periodo – paauglystės. Pirmosios instancijos teismas labai smulkiai išnagrinėjo kiekvieną ieškovės nurodytą vaikui skiriamo išlaikymo poziciją ir pasisakė dėl jų, dalį išlaidų laikydamas pernelyg aukštomis ir jas mažindamas iki labai žemos ribos, todėl nėra pagrindo apelianto teiginiams, jog teismo nustatyti 430 Eur dydžio per mėnesį vaiko poreikiai yra (buvo) nepagrįsti. Tuo labiau pažymint, kad tuo laikotarpiu ieškovė negaudavo 45,22 Eur vaikui šiuo metu skiriamos išmokos. Apeliantas nepagrindė įrodymais savo nuomonės apie tai, jog teismo nustatytas išlaikymo dydis galėjo būti mažesnis, todėl nepagrįsti atsakovo samprotavimai nesudaro pagrindo keisti teismo išvadas dėl vaiko poreikių už praėjusį laikotarpį.
22. Ieškovė pažymėjo, kad aplinkybės, jog atsakovas 2014–2016 metais (iki vasario mėnesio) nedirbo ir negavo pajamų, nereiškia, kad atsakovas neturėjo galimybės dirbti ir gauti pajamų. Apeliantas nenurodė ir neįrodė jokių priežasčių, dėl kurių jo galimybė dirbti būtų buvus apribota. Tai, kad jis pasirinko pasyvų egzistavimą iš gaunamų turto nuomos ar kitokių neoficialių pajamų ir aktyviai neieškojo galimybės dirbti, nereiškia, kad jo prievolė teikti tinkamą nepilnamečiui vaikui išlaikymą turėtų būti mažesnė. Atsakovas neįrodė, kad jis dėjo kokias nors pastangas susirasti darbą ar užsiimti individualia veikla ir gauti pajamų, todėl atsakovo nurodytos aplinkybės, nevertintinos kaip sudarančios pagrindą mažinti iš jo priteistino išlaikymo įsiskolinimo dydį. Aplinkybė, kad atsakovas turėjo kitų skolų (kreditorių), kurias, susiradęs darbą, privalėjo grąžinti, taip pat nesudaro pagrindo mažinti vaikui priteistą sumą, nes kiti kreditoriai neturi pirmenybės teisės prieš nepilnamečio vaiko išlaikymo skolą. Kita vertus, jokių duomenų apie kitų kreditorių (skolų) buvimą byloje nepateikta.
23. Ieškovė nesutinka ir su atsakovo nurodytais argumentais dėl neteisingo bylinėjimo išlaidų paskirstymo, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik tas bylinėjimosi išlaidas, kurios buvo patirtos iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos ir įrodytos pateiktais dokumentais, kaip tai numato CPK 98 straipsnio 1 dalis. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas buvo sutaręs su advokatu dėl didesnio užmokesčio (buvo išrašyta sąskaita), nesudaro pagrindo tokio užmokesčio skirstyti tarp šalių sutinkamai su patenkintų ir atmestų reikalavimų dalimi.
Atsiliepimas
24. Ieškovė taip pat pateikė su atsiliepimu papildomai teikiamus įrodymus – pranešimą apie sudarytos sutarties laimėjus viešąjį pirkimą nutraukimą ir nuotraukas apie vaiko daiktų parvežimą iš Palangos buto, kuriuos prašo prijungti prie bylos. Pažymėjo, kad būtinybė teikti šiuos įrodymus iškilo vėliau, siekiant paneigti apelianto skunde išdėstytus argumentus. Be to, šių įrodymų pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu dar objektyviai nebuvo, jie gauti jau po teismo sprendimo priėmimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
26. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
27. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys dėl periodinio išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui iš atsakovo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
28. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Abiejų tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus iki jų pilnametystės taip pat įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Įstatymai nenustato jokio išlaikymo dydžio, kurį vaikui turi teikti tėvai, o teismų praktika gali suvienodinti tik parenkamus išlaikymo dydžiui ir formai nustatyti svarbius kriterijus bei proporcingumo principo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties bei galimybių taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Nurodyti kriterijai nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.
29. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė I. D. ir atsakovas (apeliantas) L. M. yra nepilnametės A. M., gim. 2004 m. liepos 21 d., tėvai. Šalys kartu nebegyvena nuo 2014 m. spalio mėnesio, o nepilnametė dukra liko gyventi kartu su ieškove. Ieškovė pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo nepilnametei dukrai periodinį išlaikymą (250 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės ir išlaikymo įsiskolinimą (6 565 Eur), susidariusį per laikotarpį nuo 2014 m. spalio mėnesio iki ieškinio padavimo teismui dienos. Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovės reikalavimus patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnametei dukrai periodinėmis išmokomis po 215 Eur iki vaiko pilnametystės, taip pat priteisė išlaikymo įsiskolinimą – 4 380 Eur. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo sprendimą pakeisti ir sumažinti priteistą išlaikymo įsiskolinimą iki 2 615 Eur. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir neteisingai nustatė aplinkybes, susijusias tiek su atsakovo turtine padėtimi, tiek ir su vaiko poreikiais.
Dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui
30. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinėje instancijoje yra ribojamas (CPK 314 straipsnis). Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis), o pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikti motyvai, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti anksčiau.
31. Nagrinėjamu atveju, atsakovas prašo prijungti prie bylos 2018 m. birželio 8 d. mokėjimo nurodymą, pagal kurį atsakovas sumokėjo advokatui už teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme. Šiuo dokumentu įrodinėjamos aplinkybės, kad iki bylos išnagrinėjimo prie bylos pateikta advokato O. U. sąskaita (870 Eur) Nr. 2018/01-03 už suteiktas teisines paslaugas atitinka tikrovę ir pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylos šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, jos duomenimis nepagrįstai nesivadovavo. Pažymėjo, kad įrodymo negalėjo pateikti anksčiau, nes mokėjimas atliktas po bylos išnagrinėjimo.
32. Ieškovė prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus – pranešimą apie sudarytos sutarties, laimėjus viešąjį pirkimą, nutraukimą ir nuotraukas apie vaiko daiktų parvežimą iš Palangos buto. Pažymėjo, kad būtinybė teikti šiuos įrodymus prie bylos iškilo vėliau, siekiant paneigti apelianto skunde išdėstytus argumentus. Be to, šių įrodymų pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu dar objektyviai nebuvo, jie gauti po teismo sprendimo priėmimo.
33. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir byloje priimti teisingą sprendimą. Pažymėtina ir tai, kad pareikštas ieškinys yra kilęs iš šeimos teisinių, o tokio pobūdžio bylose teismas turi pareigą būti aktyvus (CPK 376 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas priimti apelianto pateiktą 2018 m. birželio 8 d. mokėjimo nurodymą, kuris susijęs su byloje atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pagrįstumu, ir ieškovės pateiktą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos raštą Nr. 2D-2296 (21.7E) dėl sutarties nutraukimo, kuris gali turėti reikšmės vertinant ieškovės dabartines gaunamas pajamas. Ieškovės pateiktos nuotraukos apie vaiko daiktų parvežimą iš Palangos buto atsisakytinos prijungti prie bylos, kadangi nėra aišku, kokias byloje įrodinėjamas aplinkybes galėtų pagrįsti šie įrodymai.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimo, yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybes: 1) vaiko poreikiai; 2) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis; 3) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai; 4) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu; 5) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Nustatant teisiškai reikšmingus faktus, turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5, 3.3 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009).
35. Kaip minėta, vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y., ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo vaikui dydis turi būti proporcingas tėvų turtinei padėčiai. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas tėvas, motina turi užtikrinti būtinuosius vaiko poreikius, o priklausomai nuo savo turtinės padėties ir galimybių taip pat tenkinti ir kitus vaiko poreikius, svarbius jo, kaip savarankiškos asmenybės, vystymuisi. Tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Kasacinis teismas išaiškino, kad tai, jog vaikams, gyventiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai. Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o, kaip pažymėta pirmiau, vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).
37. Nagrinėjamu atveju vienas iš apelianto argumentų, dėl ko turi būti mažintinas išlaikymo įsiskolinimo dydis, yra tai, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2014 iki 2015 metų vasario mėnesio niekur nedirbo ir jokių pajamų tuo metu negavo.
38. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Kasacinio teismo suformuotoje praktikoje pažymima, kad sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas vaikui išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015). Pasisakydamas dėl vieno iš nedirbančių tėvų turtinės padėties vertinimo, kasacinis teismas laikosi praktikos, kad vien ta aplinkybė, jog vienas iš tėvų, būdamas darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba ir neieško darbo, pati savaime negali reikšti teisinio pagrindo mažinti išlaikymą nepilnamečiui vaikui, nes ši aplinkybė nepateisina nuolatinių pajamų iš darbo teisinių santykių neturėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009). Byloje nėra pateikta įrodymų, dėl kokių priežasčių atsakovas negalėjo gauti darbinių pajamų (t. y. dėl sveikatos problemų ar kitų objektyvių priežasčių). Atsakovas neįrodė, kad jis dėjo maksimalias pastangas tokioms pajamoms gauti (pvz. įrodymus, kad ginčo laikotarpiu dalyvavo darbo pokalbiuose, konkursuose, nuolat lankėsi darbo biržoje, tobulino save ar siekė įgyti kitą specialybę, atliko kitus aktyvius veiksmus darbinėms pajamoms gauti). Vien tai, kad atsakovas, būdamas darbingo amžiaus, turėdamas išsilavinimą, neturėdamas sveikatos problemų, dėl kurių negalėtų dirbti, laikotarpiu nuo 2014 iki 2015 metų vasario mėnesio nedirbo, yra atsakingas dėl to, kad jis negavo darbinių pajamų, iš kurių galėtų prisidėti prie tinkamo nepilnametės dukros išlaikymo. Atsakovo negautos darbinės pajamos, kolegijos nuomone, negali būti priežastimi, pateisinančia vaikui būtino išlaikymo nemokėjimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad faktiniai duomenys neteikia pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas nedirbo ir neturėjo darbinių pajamų dėl objektyvių priežasčių, ir dėl to būtų pagrindas sumažinti iš jo priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydį.
39. Apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas turėjo galimybę gauti pajamų iš buto Palangoje, (duomenys neskelbtini), nuomos, nes tai yra vienintelis jam nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis būstas. Atsakovas laikinai gyvena Vilniuje, savo kitos dukros bute, kuri šiuo metu yra išvykusi į užsienį, tačiau šiai grįžus, atsakovas būtų priverstas skubiai keltis į savo vienintelį būstą Palangoje, todėl savo vienintelio gyvenamojo būsto negali nuomoti.
40. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovo argumentais nesutinka ir pritaria ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytoms aplinkybėms, kurios apeliacinės instancijos teismo vertinimu, labiau tikėtinos nei atsakovo nurodyti argumentai. Lietuvoje visuotinai žinomos aplinkybės, kad Palanga yra poilsiautojų mėgstamas kurortas prie Baltijos jūros, vasaros metu nuomojant butą poilsiautojams, trumpalaikės nuomos pajamos yra didelės ir su poilsiautojais nebūtina sudaryti ilgalaikės nuomos sutarties. Pats atsakovas Palangoje negyvena, nes dirba ir nuolat gyvena Vilniuje, todėl turėjo visas galimybes šį butą nuomoti. Pažymėtinos ir tos aplinkybės, kad atsakovo butas Palangoje yra 4 kambarių, todėl atsakovas galėjo nuomoti poilsiautojams ir ne visą butą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra padovanojęs savo kitai pilnametei dukrai nekilnojamąjį turtą, ši dirba ir gyvena užsienyje, tarp jų geri santykiai, mažai tikėtini apelianto teiginiai, jog pastaroji netikėtai grįžusi į Lietuvą, nuspręstų iškraustyti atsakovą iš buto, o atsakovas, būtų priverstas kraustysis gyventi į Palangą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliantas turėjo visas galimybes gauti pajamas iš turto nuomos, tačiau tik pats savo veiksmais (neveikimu) šių pajamų nesiekė gauti, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.
41. Apeliantas teigia, kad 2016 m. kovo mėn. įsidarbinus dabartinėje darbovietėje, jam iš gaunamos algos teko mokėti skolas savo kreditoriams, todėl šios aplinkybės taip pat turėtų įtakoti išlaikymo įsiskolinimo dydį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybės, jog atsakovas turi kitų kreditorių, negali būti pagrindu nemokėti išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui. Nepilnamečiams vaikams išlaikymas yra reikalingas tiek jų tėvams turint, tiek neturint kitų kreditorių. Vaikų teisė į išlaikymą yra prioritetinė bet kuriuo atveju, kadangi įstatymas numato, jog reikalavimai išieškoti išlaikymą tenkinami pirmąją eile ((duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalis). Be to, pažymėtinos aplinkybės, kad kai kurių atsakovo nurodytų kreditorių, išlaikymo įsiskolinimo susidarymo metu, dar nebuvo. Atsižvelgiant į nurodytą, šis apelianto argumentas laikytinas nepagrįstu, todėl atmetamas.
42. Apeliantas teigia, kad 2014–2017 metais nepilnametė dukra buvo jaunesnė ir jos poreikiai buvo mažesni, o teismo skundžiamu sprendimu šalių nepilnametės dukters poreikių dydis (430 Eur per mėnesį) galimai galėjo būti taikomas tik vaikui sulaukus 13 metų, t. y. nuo 2017 m. liepos 21 d.
43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jaunesnis nepilnamečio vaiko amžius pats savaime nesuponuoja išvados, kad ir vaiko poreikiai yra mažesni. Tuos trejus metus (2014–2017 metai), už kuriuos pirmosios instancijos teismas priteisė apeliantą netenkinantį išlaikymo įsiskolinimo dydį, šalių nepilnametė dukra buvo mokyklinio amžiaus, todėl jos poreikiai buvo panašūs. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ieškovės nurodytus nepilnamečio vaiko poreikius, pateiktą vaiko poreikių lentelę ir padarė teisingas išvadas. Tuo tarpu apeliantas nenurodė, kokias aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai, kas turėjo būti įvertinta kitaip, nepagrindė skundo argumentų, kodėl teismo priteistas išlaikymo dydis (430 Eur) galėjo būti taikomas tik nuo tada, kai mergaitei sukako 13 metų, ir kodėl vienuolikmetės poreikiai turėtų būti mažesni nei trylikametės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta suma, reikalinga vaiko poreikiams patenkinti, o atsakovo argumentai dėl mažesnių nepilnamečio vaiko poreikių, laikomi nepagrįsti ir atmestini.
44. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo turtinę padėtį, neteisingai konstatavo, jog atsakovas yra nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), savininkas, nes šis nekilnojamas turtas dar 2009 metais buvo padovanotas kitai dukrai M. M.. Pažymėtina, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, nors įregistruotas juridinis faktas dėl dovanojimo sutarties, tačiau nekilnojamojo turto savininku iki šiol nurodytas L. M., todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl turto savininko. Be to pažymėtina, kad, remiantis tais pačiais nekilnojamojo turto registro duomenimis, šio nekilnojamojo turto vertė bendroje atsakovo turtinės padėties apimtyje nėra ženkli, ir teismas neturėjo pagrindo daryti kitokias išvadas nei padarė.
45. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovo turtinę padėtį, nepilnamečio vaiko poreikius, išlaikymo įsiskolinimo dydį, padarė pagrįstas išvadas ir mažinti išlaikymo įsiskolinimo dydį skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
46. Apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas skundžiamame sprendime bylinėjimosi išlaidas, nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovo advokato sąskaitą visai advokato honoraro sumai (870 Eur) ir nepagrįstai laikė įrodyta tik atsakovo faktiškai advokatui sumokėtus 635 Eur ir 16,94 Eur. Ši paskutinį mokėjimą (200 Eur sumai) už suteiktas teisines paslaugas atsakovas atliko jau baigus bylos nagrinėjimą teismo posėdyje, tokio mokėjimo nurodymo atsakovas objektyviai negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl pateikė įrodymą apeliacinės instancijos teismui.
Žemesnės instancijos teismas
47. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog buvo patenkinta 86 procentai ieškovės reikalavimo dėl išlaikymo ir apie 67 procentai reikalavimo dėl išlaikymo įsiskolinimo, bendrai laikytina, jog patenkinta 76 procentai ieškinio reikalavimų. Ieškovė patyrė iš viso 756,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl pagal patenkintų reikalavimų dalį, iš viso ieškovei priteistina iš atsakovo 575,17 Eur. Dėl atsakovo bylinėjimosi išlaidų, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas pateikė sąskaitą dėl 870 Eur išlaidų už advokato pagalbą, ir įrodymus apie advokato sumokėtus 16,94 Eur duomenims iš VĮ „Registrų centras“ gauti. Teismas nustatė, kad atsakovas realiai pagal sąskaitą už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo advokatui tik 635 Eur, todėl atsakovui proporcingai atmestai ieškinio reikalavimų daliai nuo 635 Eur sumos patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 152,40 Eur. Atlikus įskaitymą, iš atsakovo ieškovės naudai priteista iš viso 422,77 Eur bylinėjimosi išlaidų.
48. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė mokėjimo nurodymo Nr. 90 kopiją, iš kurios matyti, jog 2018 m. birželio 8 d. atsakovas sumokėjo advokatui už teisines paslaugas 250 Eur. Atsakovas nurodė teismui, kad likusią sumą pagal advokato išrašytą sąskaitą, sumokėjo advokatui jau po teismo sprendimo priėmimo dėl lėšų trūkumo.
49. Pagal CPK 93 ir 94 straipsnių nuostatas, baigus bylos nagrinėjimą, teismui kyla pareiga paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą priteisimo, turi būti vadovaujamasi CPK 98 straipsnio nuostatomis, t. y. išlaidos priteisiamos, jei prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, vadovaujasi ne tik nurodytais CPK 98 straipsnyje įtvirtintais kriterijais, tačiau ir sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, siekiant, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).
50. Nagrinėjamu atveju byloje sprendimas buvo priimtas 2018 m. birželio 8 d., tą pačią dieną atsakovas sumokėjo advokatui 250 Eur už suteiktas teisines paslaugas (atsakovas laiko, jog iš 250 Eur sumos 200 Eur sumokėta pagal advokato išrašytą ir teismui pateiktą sąskaitą), šis mokėjimo nurodymas pateiktas kartu su apeliaciniu skundu. Sąskaita už advokato teisines paslaugas atsakovui buvo išrašyta 2018 m. sausio 22 d., o pateikta teismui 2018 m. gegužės 12 d., t. y. dar prieš teismo sprendimo priėmimą.
51. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės teisingai įvertino bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į lygiateisiškumo principus, į tai, jog šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos. Nagrinėjamu atveju atsakovas pilnai apmokėjo sąskaitą po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas laikyti, jog atsakovas patyrė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą ir perskirstyti skundžiamu sprendimu priteistas bylinėjimosi išlaidas, t. y. laikant, jog atsakovas patyrė 835 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime, nors konstatavo, jog atsakovas papildomai patyrė 16,94 Eur išlaidų duomenims iš VĮ „Registrų centras“ gauti, tokie įrodymai teismui pateikti, tačiau šios sumos skundžiamu sprendimu nepaskirstė, o paskirstė tik 635 Eur sumą už teisines paslaugas, todėl ši nepaskirstytos išlaidos suma paskirstoma. Iš viso atsakovas patyrė 851,94 Eur bylinėjimosi išlaidų (835 Eur + 16,94 Eur). Kadangi buvo atmesta 24 procentai ieškinio reikalavimų, iš ieškovės atsakovui priteistina 204,47 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus įskaitymą, iš atsakovo ieškovės naudai priteisiama 370,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl skundžiamu sprendimu priteistina ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų suma (422,77 Eur) mažintina iki 370,70 Eur.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
52. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju atsakovo apeliacinis skundas atmestas visa apimtimi. Ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė įrodymų apie patirtas 370 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas suteikiant konsultacijas ir surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės nurodytos patirtos bylinėjimosi išlaidos (370 Eur) apeliacinėje instancijoje atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, t. y. iš atsakovo ieškovei priteistina 370 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje (CPK 98 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, priteisiant ieškovei I. D., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo L. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 370,70 Eur (tris šimtus septyniasdešimt eurų ir 70 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo L. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei I. D., a. k. (duomenys neskelbtini) 370 Eur (tris šimtus septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.