- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-24
- Bylos Nr.
- e2S-1468-430/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12611-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Ieškovas
- B. S.
- Atsakovas
- V. Z.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės B. S. (buvusi pavardė – Z.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės B. S. ieškinį atsakovui V. Z. dėl leidimo išvežti vaiką gyventi į užsienį ir bendravimo tvarkos pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė B. S. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui V. Z. dėl leidimo išvykti su dukra nuolatiniam gyvenimui į Daniją ir bendravimo tvarkos pakeitimo. Ieškinys buvo priimtas nagrinėjimui. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. prašė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos leisti ieškovei su dukra laikinai išvykti gyventi į Daniją ir nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su dukra tvarką. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 31 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-17936-930/2020 atmetė ieškovės B. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
3. Teismas nustatė, kad ginčo šalys turi nepilnametę dukrą A. Z., (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-19811-1019/2017 nutraukė šalių santuoką bendru sutikimu ir patvirtino šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje šalys susitarė, jog nepilnametės dukters gyvenamoji vieta nustatoma su ieškove, numatė atsakovo bendravimo su nepilnamete dukra tvarką. Ieškovė pareiškė prašymą dėl leidimo nepilnametei dukrai išvykti gyventi į Daniją.
4. Teismas kritiškai vertino ieškovės teiginius, kad ji užregistravo dukrą į privačią Danijos mokyklą, sumokėjo už tai avansą, dėl to vaikui nepradėjus mokslo metų, dukra praras savo vietą mokykloje. Pažymėjo, kad ieškovė nurodytus veiksmus atliko, kai 2020 m. gegužės 22 d. teismas buvo atmetęs analogišką ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir neleido išvežti vaiką į užsienį.
5. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad nors vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatyta su ieškove, tačiau tai nesuteikia jai išimtinių teisių vienasmeniškai priimti sprendimus, susijusius su šalių nepilnametės dukters ugdymo įstaiga, kadangi tėvų teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Teismas pabrėžė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. teismo sprendimu patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys numatė maksimalią atsakovo bendravimo su nepilnamete dukra tvarką. Byloje nustatyta, kad atsakovas praleidžia daug laiko su vaiku, nėra nusišalinęs nuo bendravimo su vaiku, aktyviai dalyvauja dukters gyvenime. Teismo vertinimu, akivaizdu, jog vaikui išvykus gyventi į užsienį, maksimalus jo ir vaiko bendravimas nebus įmanomas, išskyrus atostogų laikotarpius, vyks bendravimas tik nuotoliniu būdu, kuris kokybe negali prilygti tiesioginiam tėvo ir vaiko bendravimui, dėl to teismas nesutinka su ieškovės teiginiais, jog atsakovas vadovaujasi tik nepagrįstais nuogąstavimais.
6. Teismas pažymėjo, kad vaikas nuo pat gimimo gyvena Lietuvoje, čia lanko mokyklą ir būrelius, čia jam yra įprasta aplinka, vaikas praleidžia daug laiko su atsakovu, juos sieja artimas tarpusavio ryšys, kuris yra žymiai svarbesnis vaikui, nei nauji ryšiai Danijoje, todėl šioje bylos stadijoje spręsti, jog laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymas keltų grėsmę vaiko interesams nėra pagrindo. Taip pat teismas neturi pagrindo nustatyti, kad vaikui nepradėjus lankyti mokyklos Danijoje šiais mokslo metais, vėliau jo adaptacija būtų ženkliai sunkesnė. Pažymėjo, kad vaiko gebėjimas adaptuotis svetimoje aplinkoje apskritai yra individualus dalykas, todėl išsiaiškinti, kokią įtaką ir (ar) žalą vaiko interesams galėtų padaryti teismo leidimas ar neleidimas išvežti šalių nepilnametį vaiką gyventi į užsienio valstybę, toli nuo vieno iš savo tėvų, ten mokytis ir kt., galima tik išnagrinėjus bylą iš esmės, išsiaiškinus vaiko nuomonę ir nustačius tikruosius jo interesus, dėl to šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra galimybės daryti išvados, kad geriausi vaiko interesai šiuo konkrečiu atveju nėra akivaizdūs ir dar nėra nustatyti. Teismas pažymėjo ir tai, kad teismui suprantama, jog vaiko išvežimas atitinka ieškovės interesus, kadangi ji Danijoje sukūrė šeimą, tačiau tai neturi lemiamos įtakos sprendžiant vaiko interesų klausimą, nes pirmenybė teikiama vaiko interesams.
7. Teismas, vertindamas ieškovės pateiktą psichologės išvadą, kurioje nurodyta, jog šalių dukra charakterizuojama kaip gebanti išreikšti stabilią poziciją, turinti savo nuomonę, į kelionę reaguoja palankiai, jaučiasi saugi, puikiai skiria viešnagės kelionę ir išvykimą nuolat gyventi, pažymėjo, kad atsakovas nesutinka su šia išvada, nurodydamas, kad ji parengta ne vaikų psichologo, galimai pasinaudojant pažintimis (ieškovė yra gydytoja, o jos sutuoktinis – psichiatras), išvadoje neatskleistas vaiko ryšys su tėvu. Atsakovas nurodo, jog tikrasis vaiko supratimas ir norai galėtų būti atskleisti tik išklausius vaiką teisme ar skyrus teismo ekspertizę. Teismo vertinimu, ieškovės pateikta psichologės išvada yra tik vienas iš įrodymų byloje, nėra pakankamai išsami, kad galėtų būti pakankamu pagrindu išvadai apie vaiko interesus (pritaikytos metodikos leido nustatyti vaiko psichoemocinį ryšį su mama (ieškove), tačiau neatskleidė vaiko ryšio su tėvu (atsakovu), kas sprendžiant dėl vaiko teisės į šeimos ryšius yra viena iš esminių aplinkybių). Be to, pateikta išvada nepaneigė teismo 2020 m. gegužės 22 d. nutartyje nurodytų argumentų, kad ieškovė neįrodė realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, būtinybės taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę.
8. Teismas sprendė, kad sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturėtų nulemti galutinio bylos rezultato, o nagrinėjamu atveju, pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, vaiko stabili gyvenamoji aplinka būtų pakeista, sudarant prielaidas ieškinio tenkinimui ateityje, kuomet pakartotinis vaiko gyvenamosios vietos keitimas, tuo atveju, jeigu ieškinys būtų atmestas, būtų žalingas vaikui. Be to, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, vaiko bendravimas su tėvu būtų apribotas neišnagrinėjus bylos, kas pažeistų ne tik atsakovo, bet galimai ir paties nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus labiau nei galimai sunkesnė adaptacija naujoje aplinkoje vyresniame amžiuje ar netekimas galimybės jau dabar teikti dokumentus leidimui gyventi Danijoje, dėl to ieškovės prašymas atmestas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliantė B. S. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nutarties, prašydama panaikinti teismo nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti pilna apimtimi, t. y. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos leisti ieškovei su dukra A. Z. laikinai išvykti gyventi į Daniją ir iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nustatyti prašomą laikiną atsakovo bendravimo su dukra tvarką.
10. Atskirasis skundas grindžiamas šiais motyvais:
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Teismo nutartis priimta objektyviai neįvertinus faktinės situacijos, grubiai pažeidžiančios ginčo šalių dukros prioritetinius interesus. Teigia, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina, dukra priimta į privačią tarptautinę mokyklą (duomenys neskelbtini) Danijoje, ieškovė yra sumokėjusi avansą dėl dukros priėmimo į šią mokyklą, dukra intensyviai mokosi anglų kalbos, eilę kartų viešėjo Danijoje, susirado ten draugų, dėl to nauja aplinka jai yra pažįstama. Taip pat pateikta psichologo išvada pagrindžia, kad mergaitės adaptacija Danijoje rūpesčių sukelti neturėtų, psichologė pateikė svarbią vertinimo informaciją dėl vaiko noro ir kelionės į užsienį, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino.
10.2. Skundžiama teismo nutartis sukuria perdėtą pranašumą atsakovui, nes iš atsakovo melagingai pateikiamų faktinių aplinkybių teismas padarė nepagrįstas išvadas. Ieškovės manymu, nei ji, nei dukra negali tapti atsakovo nesutikimo dėl vaiko išvykimo ir ugdymo įstaigos parinkimo įkaitais visą bylos nagrinėjimo laikotarpį.
10.3. Nesutinka, kad psichologės išvada parengta galimai pasinaudojus pažintimis, nes tai yra šmeižikiški atsakovo teiginiai ieškovės ir jos vyro atžvilgiu. Be to, pažymi, kad nors atsakovas kritikuoja psichologės išvadą, tačiau nei teismas, nei atsakovas neišsako kritikos dėl vaiko teisių tarnybos pateiktos išvados, kur pateikta analogiška nuomonė (kaip ir psichologės) dėl dukros noro išvykti gyventi į Daniją, savo apsisprendimą motyvuoja ir t.t., tačiau teismas šių aplinkybių nepagrįstai nevertino.
Žemesnės instancijos teismas
10.4. Teismas netyrė situacijos, kad dukrai, norint gyventi ir laiką leisti Danijoje pagal šalyje nustatytą tvarką, ieškovė bus priversta savaitgaliais (nenusižengiant bendravimo su tėvu tvarkai) vykti į Daniją ir iš jos sugrįžti tą patį savaitgalį. Tokiu būdu šalių dukra vietoj to, kad priprastų prie Danijos aplinkos, gyvendama nuolat ten, turės vis grįžti į Lietuvą ir po to vėl skristi atgal į Daniją. Tokia situacija ieškovei ir dukrai būtų sunki tiek fiziškai, tiek finansiškai, dėl to ieškovė bus priversta teikti teismui prašymus dėl laikino leidimo išvykti tol, kol teismas ieškovės prašymą patenkins. Pažymi, kad bylinėjimasis pirmosios instancijos teisme gali trukti dar vienerius metus, o dar byloje gali užtrukti ir apeliacinis procesas. Be to, atsakovas minėjo, jog bus prašoma byloje skirti teismo ekspertizę, kas užvilkins bylos nagrinėjimą dar labiau.
10.5. Apeliantės manymu, teismas negali suteikti atsakovui ir jo nepagrįstiems nuogąstavimams reikšmės daugiau, nei pačios dukros interesams, ypač, kai ji pati nori išvykti gyventi į užsienį, supranta ilgalaikes to pasekmes, o toks išvykimas atitinka vaiko interesus. Pabrėžia ir tai, kad ieškovė aiškiai deklaravo išankstinį sutikimą teismui nustatyti platesnę laikiną bendravimo tvarką protingumo ribose, negu, kad ieškovė siūlo, tuo atveju, jeigu atsakovas pageidaus dažniau matytis su dukra, nei, kad ieškovė siūlo laikina bendravimo tvarka, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Pažymi ir tai, kad nors atsakovas deklaruoja stiprų ryšį su dukra, tačiau realiai iš savo pusės nesiima veiksmų dažnesniam bendravimui, manipuliuoja vaiku ir daro jam psichologinį spaudimą.
10.6. Pažymi, kad esant panašioms aplinkybėms teismai tokiais atvejais išduoda laikiną leidimą su teise išvežti vaiką nuolatiniam gyvenimui į užsienio valstybę be vaiko tėvo sutikimo, atsižvelgiant į vaiko interesus, abiejų tėvų teisę dalyvauti vaiko auklėjime (Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-266-368/2019).
Atsiliepimas
11. Atsakovas V. Z. atsiliepime į skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti 2020 m. liepos 31 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais:
11.1. Skundas yra nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo 2020 m. liepos 31 d. nutartis yra teisėta ir motyvuota. Teismas atsižvelgė į susiklosčiusią situaciją, kad vaikui nekyla joks pavojus esant dabartinėms jos gyvenimo sąlygoms ir dėl to nematė būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymas atitiktų vaiko interesus, o vaiko gebėjimas adaptuotis svetimoje aplinkoje yra individualus dalykas, todėl išsiaiškinti, kokią įtaką ir (ar) žalą vaiko interesams galėtų padaryti teismo leidimas ar neleidimas išvežti šalių nepilnametį vaiką gyventi į užsienį valstybę, toli nuo vieno iš savo tėvų, galima tik išnagrinėjus bylą iš esmės, išsiaiškinus vaiko nuomonę ir nustačius tikruosius jo interesus.
11.2. Pažymi, kad ieškovės prašymas nėra laikinoji apsaugos priemonė skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, o tai yra priemonė sudaranti sąlygas išvežti vaiką į kitą šalį, pakeisti jos gyvenamąją vietą ir patenkinti ieškovės ieškinį, kadangi vaikui išvažiavus į Daniją, apsipratus, nusistovėjus jos gyvenamajai vietai, nebūtų teisinio pagrindo keisti gyvenamąją vietą. Pabrėžia, kad šiuo metu vaikas gyvena savo įprastą gyvenimą, bendrauja su jam artimais ir svarbiais žmonėmis, lanko mokyklą, viskuo yra aprūpinta. Tuo tarpu pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones, dukters įprastas ritmas sugriūtų, sukeltų stresą, nerimą, be to, būtų sutrikdytas nuolatinis ir tiesioginis vaiko ryšys su atsakovu, seneliais, pusseserėmis ir draugais, dėl to būtina visapusiškai išsiaiškinti ar tai bus naudinga vaikui, išsiaiškinti jo nuomonę.
11.3. Atsakovo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad ji siekia geriausių dukros interesų ir nepateikė įrodymų, kuo dukrai bus geriau gyventi Danijoje, nei dabar Lietuvoje. Ieškovės atlikti veiksmai (užrašymas dukros į privačią mokyklą, avanso sumokėjimas) atliktas be atsakovo žinios ir pritarimo, tačiau šiuo metu dukra ruošiasi naujiems mokslo metams Lietuvoje, laukia susitikimo su draugais, mokytoja. Ieškovė niekaip nepagrindė dėl kokios dukters gerovės būtini tokie pasikeitimai, o ieškovės savavališkai atlikti veiksmai negali būti pagrįsti ir teisėti. Atsakovo nuomone, dukters užregistravimas privačioje mokykloje, avanso sumokėjimas, gyvenimas užsienyje, yra išimtinai ieškovės planai ir praradimai, dėl to negali būti aukščiau už dukters interesus į gyvenimo stabilumą, nuolatinį ir betarpišką bendravimą su tėvu ir kitais artimaisiais.
11.4. Pažymi, kad šiuo metu tarp ginčo šalių yra konfliktiški santykiai ir susitarti nepavyksta, dėl to teismas įsigilinęs į situaciją nusprendė kas geriausiai atitiktų vaiko interesus šiuo metu ir priėmė teisingą nutartį. Atsakovo manymu, ieškovė iškelia materialines vertybes aukščiau dukters interesų ir tuo argumentuoja, kad nutartis neteisėta, nors šioje byloje net nėra dar išgirsta dukra, o jos apklausa teismo posėdyje numatyta tik spalio 8 d.
11.5. Atsakovo nuomone, ieškovės pateikta psichologės išvada yra nepagrįsta ir teismas negalėjo ja vadovautis. Pažymi, kad ne teismo psichologai negali teikti tokių išvadų apie vaiką, neįvertinę jo ryšio su abiem tėvais. Iš išvadoje pateikiamų teiginių matyti, jog išvada palanki tik ieškovei, o tėvo vaiko gyvenime iš viso nėra. Atsakovas klausė dukters, ar ji lankėsi pas psichologę, tačiau ši negalėjo prisiminti. Be to, išvadoje nurodyta apklausos data neteisinga, kadangi birželio 23 d. dukra buvo tėvu, dėl to kyla abejonių dėl šios išvados tikrumo. Šiai dienai vaikas nėra išklausytas ir nėra išreiškęs savo pozicijos, o ieškovės pateikta išvada negali būti pagrindas iš esmės pakeisti vaiko gyvenamąją vietą.
Šalies argumentai
11.6. Ieškovės teiginiai apie atsakovą, kad jo santykiai su dukra nėra artimi, jog jis dukrą tardo, kad įtakoja jos apsisprendimą dėl išvykimo, visiškai nepagrįstai ir pateikti tik tam, kad neigiamai charakterizuotų atsakovą. Šiems teiginiams pagrįstai nepateikti jokie įrodymai. Atsakovas pažymi, kad jų santykiai su dukra yra geri ir artimi, atsakovas praleidžia su dukra lygiai tiek pat laiko, kiek ir ieškovė. Atsakovas nuo pat gimimo rūpinosi dukra ir rūpinasi dabar. Teigia, kad dukra bijo motinai pasakyti, jog nenori išvykti į Daniją, kad jai patinka Lietuvoje, tačiau nedrįsta prieštarauti motinai, apie tai prasitarė tik tėvui, dėl to atsakovas gina dukters teises, kaip įstatyminis atstovas.
11.7. Pažymi, kad teismas paskyrė teismo posėdį, kuriame bus apklausiama ginčo šalių dukra, dėl to ieškovė klaidingai teigia, jog teismas nesiima veiksmų išsiaiškinti vaiko nuomonei. Atsakovo nuomone, teismas turi išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, bylą išnagrinėti visapusiškai, o pats atsakovas nevilkina ir neketina vilkinti bylos, pats nori, kad viskas kuo greičiau išsispręstų, tačiau teisingai. Tuo tarpu ieškovė skubina įvykius, bando dukrą kuo greičiau išsivežti į Daniją, net nesiaiškindama dukters tikrųjų norų ir poreikių.
11.8. Teigia, kad ieškovė nurodo ne tiesą dėl atsakovo bendravimo laiko su dukra ir dėl finansų. Pažymėjo, kad po santuokos nutraukimo buvo susitarta, kad dukra rūpinsis abu vienodai, tiek laiko, tiek finansų prasme. Atsakovas nuolat prisitaikydavo prie ieškovės darbo grafiko. Abu tėvai prisidėjo prie dukros išlaikymo, tačiau šiai dienai šalių buvusį susitarimą dėl dukters išlaidų ieškovė nukreipia prieš atsakovą, bandydama pateikti jį, kaip asmenį neskiriantį dukters išlaikymui pinigų, ar iš vis nesirūpinantį dukra, tik reikalaujantį pinigų iš ieškovės. Dėl šių priežasčių atsakovas pateikia teismui papildomai susirašinėjimus su ieškove, kuriuose atsispindi, kad atsakovas rūpinasi dukra (perka jai daiktus), o ieškovė tam pritardama pati siūlosi pervesti atsakovui pinigus.
11.9. Atsakovas pažymi, kad iki ginčo bylos šalių santykiai buvo geri, šalims pavykdavo dėl visko susitarti, tačiau dabar procesiniuose dokumentuose atsakovas pateikiamas kaip psichologinis smurtautojas, kas yra patogi teisinė taktika. Nors ieškovė pamiršta, kad atsakovas yra jos dukros tėvas ir šalims teks bendrauti dėl dukters ir ateityje, o šiai dienai ne dukters sprendimas buvo išvykti ir gyventi Danijoje, o tai buvo tik ieškovės sprendimas, nes pasikeitė jos gyvenimo aplinkybės, tuo tarpu šalių dukra yra ieškovės pasikeitusio gyvenimo įkaitė. Prašo vadovautis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2019; 2014 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
13. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).
14. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
15. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-17936-930/2020, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos leisti ieškovei su dukra laikinai išvykti gyventi į Daniją ir nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su dukra tvarką), pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
16. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-19811-1019/2017 nutraukta B. Z. ir V. Z. santuoka ir patvirtina pareiškėjų sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. 2020 m. gegužės 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas ieškovės B. S. ieškinys, kuriuo prašoma leisti išvežti dukrą A. Z., kurios nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, į Daniją nuolatiniam gyvenimui; pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-19811-1019/2017 dalį, dėl atsakovo bendravimo su dukra tvarkos; taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 22 d. nutartimi netenkintas ieškovės B. Z. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos leisti ieškovei su dukra laikinai išvykti gyventi į Daniją ir nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su dukra tvarką, vaikui gyvenant Danijoje). 2020 m. liepos 13 d. ieškovė pateikė pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos leisti ieškovei su dukra laikinai išvykti gyventi į Daniją ir nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su dukra tvarką, vaikui gyvenant Danijoje). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 31 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą.
17. Dėl naujų įrodymų pateikimo CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008). Ieškovė su atskiruoju pateikė naujus įrodymus – elektroninį susirašinėjimą su CMS dėl santuokos ceremonijos; ieškovės motinos D. G. 2020 m. rugpjūčio 5 d. pareiškimo, ieškovės sutuoktinio A. S. 2020 m. rugpjūčio 5 d. pareiškimo ir kitų asmenų (R. R. B., J. S.) pareiškimų kopijas; ginčo šalių elektroninį susirašinėjimą dėl vaiko išlaidų per „Skype“ programą; ieškovės banko sąskaitos AB Swedbank banke už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. gegužės 1 d. išrašai; nuotraukos su aprašymais apie Danijoje praleistą laiką (2020 m. liepos mėn.), o atsakovas su atsiliepimu į atskirąjį skundą – ginčo šalių susirašinėjimą; nuotraukos su aprašymais apie atsakovo išvykas su dukra. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčas kilęs iš šeimos teisinių santykių, ir sprendžiant procesinius klausimus tokio pobūdžio bylose atsižvelgiama į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą (CPK 376 straipsnis), dėl to ginčo šalims procesiniuose dokumentuose remiantis šiais dokumentais, pagrindus šių įrodymų būtinumą, dėl to šie naujai pateikti įrodymai prijungiami prie nagrinėjamos bylos.
18. Iš bylos duomenų nustatyta, kad šalys turi nepilnametę dukrą A. Z., (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-19811-1019/2017 nutraukė šalių santuoką bendru sutikimu ir patvirtino šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje šalys susitarė, jog nepilnametės dukters gyvenamoji vieta nustatoma su ieškove, numatė atsakovo bendravimo su nepilnamete dukra tvarką. Ieškovė B. S. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui V. Z. dėl leidimo išvykti su dukra nuolatiniam gyvenimui į Daniją ir bendravimo tvarkos pakeitimo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. prašė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos leisti ieškovei su dukra laikinai išvykti gyventi į Daniją ir nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su dukra tvarką. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 31 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
19. CK 3.174 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tačiau tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą.
20. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės.
21. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.3 straipsnio 1 dalis). CK 3.174 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas ginčą dėl vaiko teisių išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais; ši norma, kaip ir daugelis kitų CK trečiosios knygos normų įtvirtina prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą šeimos teisėje. Laikinas, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ši teisinius santykius laikinai sureguliuojanti laikinoji apsaugos priemonė, sudaro sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas. Šiuo atveju, šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatyta su ieškove, tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos valstybės keitimo.
22. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, savo poziciją grindžia tuo, jog teismas nepagrįstai neįvertino šalių dukros prioritetinių interesų; neįvertino psichologės išvados; netyrė situacijos, jog tokios aplinkybės (prašymo netenkinamas) reiškia, kad ieškovė su dukra bus priversta savaitgaliais (nenusižengiant bendravimo su tėvu tvarkai) vykti į Daniją ir iš jos sugrįžti tą patį savaitgalį, dėl to tokia situacija ieškovei ir dukrai būtų sunki tiek fiziškai, tiek finansiškai; be to, bylos nagrinėjimas gali užtrukti ilgą laiką, dėl to tokia neapibrėžta situacija gali trukti ilgai.
23. Taigi, nagrinėjamu atveju, šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu buvo nustatyta su ieškove, tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl faktinės vaiko gyvenamosios vietos keitimo, leidžiant išvežti vaiką be tėvo sutikimo į užsienį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats klausimas dėl leidimo išvežti vaiką be tėvo sutikimo į užsienį bus išspręstas teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus teismo sprendimą, o pareikštu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, siekiama išspręsti klausimą dėl laikino leidimo išvežti vaiką į užsienį be tėvo sutikimo. Iš esmės, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas, kaip jau minėta, į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
24. Pabrėžtina, kad CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, bendraujant su abiem tėvais, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepaisant to, jog vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, tėvai turi kartu spręsti dėl esminio vaiko nuolatinės gyvenamosios aplinkos pakeitimo klausimo (pvz., išvykimo nuolat gyventi į užsienį) ir turėtų būti laikoma, kad šiuo klausimu tėvų valdžia (globa) įgyvendinama kartu. Pareiga įrodyti, kad vaiko išvežimas nuolat gyventi į užsienį geriausiai atitinka vaiko interesus ir kad tai iš esmės nepažeidžia skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisių, tokiu atveju tenka tėvui ar motinai, siekiančiam pakeisti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų nereiškia, kad vaiko gyvenamosios vietos valstybė yra neapibrėžta ir priklauso tik nuo tėvo (motinos) judėjimo, todėl, tėvams nesusitariant dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo, ginčą sprendžia teismas, kuris vertina bylai svarbių aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019; 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).
25. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ieškovės prašymo dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nesuteikdamas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje ieškovei teisės laikinai išvežti nepilnamečio vaiko be tėvo sutikimo gyvenimui į užsienio valstybę, tinkamai išnagrinėjo reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į vaiko interesus ir abiejų tėvų teisę dalyvauti vaiko auklėjime, užtikrino šalių interesų pusiausvyros principą, atsižvelgdamas į vaiko interesus bendrauti maksimaliai ne tik su motina, bet ir su tėvu, dėl to vertinti padarytų išvadų kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo.
26. Preliminariai vertinant bylos aplinkybes, byloje nėra duomenų, jog dabartinė situacija ir vaiko gyvenamoji aplinka jai tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi. Vien susidariusi situacija, jog ieškovė sukūrė šeimą, ieškovės sutuoktinis gyvena užsienyje ir ieškovė ketina ateityje ten nuolat gyventi su vaiku, be tėvo žinios surado ugdymo įstaigą užsienyje, nėra pagrindas neatsižvelgti ir į nepilnamečio vaiko tėvo teises ir interesus savo nepilnamečio vaiko atžvilgiu, dėl to ginčijamas klausimas (dėl leidimo išvežti vaiką į užsienį be tėvo sutikimo) turi būti išspręstas ne formaliai, ne prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau išnagrinėjus bylą iš esmės, įvertinus visų bylos įrodymų visumą, dalyvaujant specialistams, išklausius nepilnamečio vaiko poziciją šiuo klausimu ir specialistų vertinimus. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, byloje 2020 m. spalio 8 d. paskirtas teismo posėdis, kuriame vyks vaiko apklausa su teismo psichologe.
27. Iš dalies sutiktina su ieškovės argumentais, kad šioje situacijoje reikšminga tai, kad nepilnametė šalių dukra sulaukė tokio amžiaus, jog būtina spręsti jos tolimesnio ugdymo klausimą, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, nepilnametis vaikas turi galimybes (kol vyksta teisminis procesas) lankyti ugdymo įstaigas Lietuvos Respublikoje ir jos ugdymo procesas nėra nutrauktas, kas reiškia, jog esama situacija nepažeidžia nepilnamečio vaiko interesų. Nors ieškovė ir teigia, kad vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas jai nesukels jokių socialinių ir psichologinių pasekmių, nes vaikas dažnai lankėsi Danijoje ir jai ta aplinka daugiau ar mažiau yra žinoma, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad vaiko lankymasis užsienio valstybėje atostogų ar savaitgaliu metu nėra tapatus kasdieniniam gyvenimui kitoje valstybėje, kitoje multikultūrinėje aplinkoje, kurioje kalbama ne gimtąja kalba ir yra nusistovėjusios skirtingos visuotinai priimtino elgesio taisyklės. Taip pat toks skubotas (dar neišsprendus ginčo iš esmės) šalių vaiko išvežimas į užsienį gali apriboti ne tik vaiko tėvo, bet ir kitų artimųjų (senelių, kurie gyvena Lietuvoje) galimybės bendrauti su vaiku.
28. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, jog netaikius prašomos laikinosios apsaugos priemones, kol bus nagrinėjamas ginčas, bus patiriamos papildomos kelionių išlaidos, kelionių nuovargis, ar kad ieškovė gali prarasti užstatą už mokslą užsienyje, iš esmės yra priežastys to, kad šalys neišsprendžia šios situacijos taikiai, tinkamai tarpusavyje nebendradarbiauja dėl vaiko interesų, nederina savo tarpusavio interesų, tačiau nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, pagrįstai pripažino, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – leidimo laikinai išvežti nepilnametį vaiką į užsienį ieškovei suteikimas nėra būtinas.
29. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, dėl to apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).
30. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas konkrečioje situacijoje, preliminariai įvertinęs ginčo esmę, esamą situaciją, sudarydamas galimybę skyrium gyvenantiems tėvams maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką, kol byloje bus priimtas galutinis sprendimas priėmė pagrįstą nutartį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti ieškovės B. S. atskirąjį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą.