Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės Turto bankas ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovui A. G..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo A. G. 105 187,50 Eur skolą.Paaiškino, kad Plungės rajono apylinkės teismas 1995 m. gegužės 25 d. sprendimu Lietuvos akcinio inovacinio banko Kauno filialo naudai priteisė iš A. G. individualios gamybinės komercinės įmonės (toliau – IGKĮ) „Eglė“ 346 732 Lt skolą ir 17 336,60 Lt teismo išlaidų. Vykdant skolos išieškojimą 254,06 Eur (877,22 Lt) dalis skolos buvo išieškota. Išieškojimą iš atsakovo įmonės vykdžiusi antstolė I. G., nustačiusi, kad atsakovo įmonė išregistruota, kreipėsi 2014 m. gegužės 9 d. prašymu į teismą dėl vykdomojoje byloje Nr. 0051/12/00131 skolininko A. G. IGKĮ „Eglė“ pakeitimo į šios įmonės savininką A. G.. Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartimi minėtą antstolės prašymą tenkino, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1793-730/2014, panaikino Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį, kuria buvo tenkintas antstolės prašymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 9 d. nutartimi paliko Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį nepakeistą (b. l. 1–4).Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, jog reikalavimo teisė į atsakovą, kaip į įmonės savininką, atsirado ne nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarties priėmimo, o nuo pirminio kreipimosi į teismą 1995 m. dėl skolos išieškojimo iš A. G. IGKĮ „Eglė“. Kadangi IGKĮ „Eglė“ neturėjo turto, todėl 2000 m. vykdomojoje byloje buvo surašytas išieškojimo negalimumo aktas. Ieškovė, turėdama reikalavimo teisę, jos tinkamai 2000 m. negynė, todėl praleido ieškinio senatį (b. l. 24–25).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu ieškinį dėl 105 187,50 Eur priteisimo iš atsakovo A. G. tenkino. Sprendimas grindžiamas šiais motyvais:Teismas konstatavo, jog Plungės rajono apylinkės teismo 1995 m. gegužės 25 d. sprendimu iš A. G. IGKĮ „Eglė“ buvo priteista skola, kuri visa apimtimi ieškovei nėra grąžinta (346 732 Lt skola ir 17 336,60 Lt bylinėjimosi išlaidų, grąžinta, nes A. G. IGKĮ 2001 m. gruodžio 29 d. buvo likviduota. Ieškovė, nesant galimybės nukreipti išieškojimą į neribotos atsakomybės įmonės savininko turtą, kreipėsi į teismą prašydama priteisti skolą iš A. G.. Teismas pažymėjo, jog tarp šalių nėra ginčo nei dėl pagrindinės prievolės atsiradimo pagrindų, nei dėl šios prievolės dydžio, nes yra įsiteisėjęs Plungės rajono apylinkės teismo 1995 m. gegužės 25 d. sprendimas, kuriuo skola priteista iš atsakovės IGKĮ, t. y. konstatuota, kad paskola buvo panaudota atsakovo įmonės komercinėje ūkinėje veikloje, asmeninės naudos iš to gavo pats atsakovas, tačiau atsakovas mano, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, jog A. G. IGKĮ „Eglė“ 2001 m. gruodžio 29 d. likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų rejestro ne Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o supaprastinta tvarka paties atsakovo sprendimu, nepranešant apie tai kreditoriams, teismas sprendė netaikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.128 straipsnyje įtvirtintos bendros prievolės pasibaigimo taisyklės, o taikė CK 2.50 str. 3 dalį.Teismo vertinimu, tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kad 2015 m. spalio 9 d. nutartimi išsprendė ginčą dėl skolininko pakeitimo galimybės CPK 596 straipsnio tvarka, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas (b. l. 52–53).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas A. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taikant ieškinio senatį.Nurodė šiuos apeliacinio skundo argumentus:

Dėl teisminio ginčo esmės

Pirmosios instancijos teismas neatskleidė aplinkybių, patvirtinančių ieškinio senaties pradžią. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kad 2015 m. spalio 9 d. nutartyje konstatavo, kad iš A. G., kaip fizinio asmens, jokios piniginės sumos nebuvo priteistos.

Motyvuojamoji dalis

Dėl teisinio ginčo kvalifikavimo ir materialinės teisės taikymo

Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 9 d. nutartyje konstatavo, kad iš A. G., kaip fizinio asmens, jokios piniginės sumos nebuvo priteistos, nei Plungės rajono teismo 1995 m. gegužės 25 d. sprendimu, nei kitokio juridinio fakto pagrindu atsakovui A. G. neatsirado prievolė padengti IGKĮ „Eglė“ skolas, jam neperėjo prievolė, siejusi įmonę ir išieškotoją materialiniuose santykiuose.

Dėl CK 2.50 straipsnio taikymo

Vykdomosios bylos Nr. 0051/12/00131 medžiaga patvirtina, jog IGKĮ „Eglė“ 2000 m. turto neturėjo, todėl dar 2000 m. ieškovei atsirado galimybė kreiptis į teismą dėl skolos iš įmonės savininko priteisimo. IGKĮ „Eglė“ likvidavimo aktas buvo išviešintas 2001 m. gruodžio 29 d., todėl ir nuo šios datos ieškovei atsirado teisė į ieškinį.

Dėl ieškinio senaties

Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su ieškinio senatimi, tiesiog ieškinio senaties terminą susiejo su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartimi (b. l. 56–57).Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė VĮ Turto bankas prašo skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą bei priimti naujus rašytinius įrodymus. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

Dėl ieškovės (kreditorės) veiksmų teisinio vertinimo

Pagal tuo metu egzistavusią teisminę praktiką individualiai įmonei neturint pakankamai turto buvo galimybė priverstinį skolos išieškojimą nukreipti į neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko turtą. Kreditorė buvo išsiėmusi vykdomąjį raštą, kuris antstolių kontoros buvo 2002 m. išsiųstas į atsakovo darbovietę ir buvo prarastas; vykdomojo rašto dublikatas išduotas 2011 m. ir pateiktas antstolei vykdyti.

Dėl ieškinio senaties termino aiškinimo

Po įmonės išregistravimo ieškovė neturėjo jokio pagrindo kreiptis dėl skolos priteisimo iš A. G., nes atsakovas neskundė antstolių veiksmų nei pateikiant jo darbovietei vykdomąjį raštą, nei dėl vykdomojo rašto dublikato išdavimo, tik 2012 m. skunde dėl antstolės veiksmų nurodė, kad nesutinka skolos sugrąžinti (b. l. 67–70).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus. Pažymėtina ir tai, jog CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (lot. de novo).

Dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo pagrįstumo

Ieškovė prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėjo rašytinius įrodymus, pagrindžiančius apelianto šeimyninės padėties sudėtį, jo ir jo šeimos narių sąsajas su UAB „Albiktė“ (dabar UAB „Raska“). Pateiktais dokumentais ieškovė įrodinėja, kad UAB „Albiktė“ direktorė buvo skolininko sutuoktinė, o akcininkė tikėtinai jo duktė, todėl šios įmonės apeliantas turėjo galimybę tinkamai įvykdyti prievolę, t. y. vykdyti periodines išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio. CPK 314 straipsnis riboja naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai yra susiję su nagrinėjamu ginču, jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl sprendžia prijungti juos prie bylos medžiagos ir vertinti kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių.

Dėl faktinių aplinkybių

Plungės rajono apylinkės teismas 1995 m. gegužės 25 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-379/95, priteisė ieškovės LAIB Kauno filialo naudai iš A. G. IGKĮ „Eglė“ 346 732 Lt paskolos sumą bei 17 336,60 Lt teismo išlaidų (b. l. 5).Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gegužės 22 d. nutarimo Nr. 522 pagrindu ieškovė VĮ Turto bankas perėmė reikalavimo teisę į atsakovo IGKĮ „Eglė“ 105 441,56 Eur (346 068,60 Lt) skolą iš LAIB.Plungės rajono apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-379/95 (b. l. 6). Šis vykdomasis dokumentas antstolių kontoros 2002 m. balandžio 18 d. buvo išsiųstas į atsakovo darbovietę UAB „Albiktė“ ir prarastas. Plungės rajono apylinkės teismas išdavė 2010 m. lapkričio 17 d. vykdomojo rašto dublikatą, civilinėje byloje Nr. 2-379/1995. Išieškojimą iš atsakovo įmonės vykdė antstolė I. G., vykdomoji byla Nr. 0051/12/00131 (prijungta prie nagrinėjamos civilinės bylos).Laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2012 m. buvo padengta 254,06 Eur (877,22 Lt) skolos dalis. Liko apskaityta A. G. IGKĮ „Eglė“ 105 187,50 Eur skola (b. l. 7).A. G. IGKĮ „Eglė“ 2001 m. gruodžio 29 d. buvo likviduota ir išregistruota iš juridinių asmenų registro. Antstolė I. G. kreipėsi į teismą dėl vykdomojoje byloje Nr. 0051/12/00131 skolininko pakeitimo – iš A. G. IGKĮ „Eglė“ į šios įmonės savininką A. G.. Plungės rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi pakeitė vykdomojoje byloje Nr. 0051/12/00131 skolininką iš A. G. IGKĮ „Eglė“ į A. G.. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 27 d. nutartimi Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartį panaikino ir pareiškėjos antstolės I. G. prašymą pakeisti skolininką vykdymo procese atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 9 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį paliko nepakeistą.

Dėl ieškinio senaties

Apeliantas teigia, jog ieškovė praleido senaties terminą, kadangi jau 2000–2001 m. paaiškėjo aplinkybės apie IGKĮ „Eglė“ neturėjimą turto prievolėms įvykdyti ir IGKĮ „Eglė“ likvidavimą (antstolės surašytas 2000-10-16 aktas dėl turto neradimo, 2000-11-29 antstolės patvarkymas dėl vykdomojo rašto grąžinimo, 2001-12-29 išviešinta informacija apie IĮ „Eglė“ likvidavimą), todėl ieškovė galėjo kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo iš įmonės savininko turto, tačiau savo teisės neįgyvendino. Ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos nustatymo ir ieškinio senaties atnaujinimo aplinkybės yra fakto klausimai, kurie tirtini ir apeliacinės instancijos teisme. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatą, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintas. Taigi, jei kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), ieškinio reikalavimus teismas nagrinėja iš esmės nustatęs, ar šis terminas nepraleistas arba, jei praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti. Bendroji taisyklė, reglamentuojanti ieškinio senaties termino pradžią, įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato civilinis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą). Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).Iš vykdomosios bylos Nr. 0051/12/00131 nustatyta, kad Plungės rajono apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-379/95 (dėl Plungės rajono apylinkės teismo 1995 m. gegužės 25 d. sprendimo). Antstolė 2000 m. lapkričio 29 d. patvarkymu grąžino kreditorei Plungės rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą, taip pat 2000 m. spalio 16 d. rašte konstatavo, jog A. G. IGKĮ „Eglė“ veiklos nevykdo, jokio turto neturi (vykdomoji byla Nr. 0051/12/00131, t. I, l. 48, 49). Kreditorė (ieškovė) 2001 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į antstolių kontorą su prašymu pradėti priverstinio skolos išieškojimo veiksmus iš A. G. IKGĮ „Eglė“ bei pateikė (vykdomoji byla Nr. 0051/12/00131, t. I, l. 60). Antstolių kontora 2002 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 685-2/02 nurodė apelianto darbovietei UAB „Albiktė“ atlikti išskaitas iš skolininkės savininko A. G. darbo užmokesčio bei išsiuntė minėtą Plungės rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą (vykdomoji byla Nr. 0051/12/00131, t. I, l. 51). Iš ieškovei teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad UAB „Albiktė“ (nuo 2007 m. balandžio 17 d. UAB „Rastaka“), kuriai buvo išsiųstas vykdomasis raštas ir nurodymas atlikti išskaitas iš A. G. darbo užmokesčio, direktorė buvo R. G. – A. G. sutuoktinė, o akcininkė B. G. – tikėtina A. G. duktė (b. l .73–78). UAB „Albiktė“ antstolės išsiųstas Plungės rajono apylinkės teismo vykdomasis raštas civilinėje byloje Nr. 2-379/95 buvo prarastas. Taigi, 2000–2002 m. laikotarpiu antstolė vykdė skolos išieškojimą iš A. G. IKGĮ „Eglė“. Skolos priverstinio išieškojimo eigoje A. G. savo įmonę IGKĮ „Eglė“ supaprastinta tvarka 2001 m. gruodžio 29 d. likvidavo ir išregistravo iš juridinių asmenų registro. Kadangi pradinis vykdomasis dokumentas buvo prarastas, 2008 m. balandžio 22 d. raštu ieškovė paprašė UAB Albiktė“ vykdomąjį raštą sugrąžinti (vykdomoji byla Nr. 0051/12/00131,t. I, l. 52). Vykdomasis raštas nesugrąžintas. Plungės rajono apylinkės teismas išdavė 2010 m. lapkričio 17 d. vykdomojo rašto dublikatą. Antstolė 2012 m. sausio 11 d. sužinojo apie A. G. IGKĮ „Eglė“ išregistravimą iš juridinių asmenų registro (vykdomoji byla Nr. 0051/12/00131,t. I, l. 4). Nustačiusi šį faktą antstolė kreipėsi į teismą dėl vykdomojoje byloje Nr. 0051/12/00131 skolininko pakeitimo – iš A. G. IGKĮ „Eglė“ į šios įmonės savininką A. G.. Teisminiai ginčai dėl skolininko vykdomojoje byloje Nr. 0051/12/00131 pakeitimo pagrįstumo ir teisėtumo vyko laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2015 m. spalio 9 d. (žr. šios nutarties 19 punktą). Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, jog 2000–2001 m. antstolei nustačius, kad įmonė jokio turto neturi, nebuvo poreikio kreiptis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš įmonės savininko, kadangi antstolė vykdė priverstinį skolos išieškojimą iš įmonės ir ieškovė pagrįstai bei teisėtai tikėjosi, jog vykdymo procese skolininkė, neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, bus pakeista į jos savininką (CPK 596 straipsnis), nes tokia praktika vykdymo procese buvo susiklosčiusi.Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantui apie jo likviduotos įmonės skolą, priteistą 1995 m. buvo neabejotinai žinoma, vykdomo priverstinio skolos išieškojimo faktas taip pat buvo žinomas arba turėjo būti žinomas. 2012 m. sausio 11 d. antstolė nustatė apie A. G. IGKĮ „Eglė“ išregistravimą iš juridinių asmenų registro ir A. G. 2012 m. gegužės 22 d. skunde pirmą kartą nurodė, kad jis, kaip fizinis asmuo, su skola nesutinka (vykdomoji byla Nr. 0051/12/00131,t. I, l. 42–43). Taigi, 2012 m. ieškovė sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2012 m. buvo padengta 254,06 Eur (877,22 Lt) skolos dalis, todėl ir ši aplinkybė paneigia apelianto teiginius, kad 2000–2001 m. ieškovė turėjo kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo iš įmonės savininko. Kasaciniam teismui 2015 m spalio 9 d. pasisakius dėl negalimumo vykdomojoje byloje Nr. 0051/12/00131 pakeisti skolininkę A. G. IGKĮ „Eglė“ į savininką A. G., ieškovė neteko galimybės priverstinio skolos vykdymo procese nukreipti išieškojimą į IGKĮ „Eglė“ turtą įsiteisėjusio Plungės rajono apylinkės teismo 1995 m. gegužės 25 d. sprendimo pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, nepraleidusi ieškinio senaties (2012 m. sužinojo apie savo teisės pažeidimą, o 2015 m. spalio 9 d. sužinojo apie neturėjimą teisės vykdomojoje byloje Nr. 0051/12/00131 nukreipti išieškojimą į IGKĮ „Eglė“ savininko turtą), pagrįstai ir teisėtai kreipėsi į teismą prašydama priteisti skolą iš A. G. (buvusio likviduotos IGKĮ „Eglė“ savininko).

Dėl ginčo esmės

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 9 d. nutartyje konstatavo, jog įsiteisėjusio Plungės rajono apylinkės teismo 1995 m. gegužės 25 d. sprendimo, kuriuo iš A. G. individualios gamybinės komercinės įmonės „Eglė“ VĮ Turto banko (tuomet Lietuvos akcinio inovacinio banko) naudai priteista 346 732 Lt (100 420,52 Eur) paskolos ir 17 336,60 Lt (5021,03 Eur) teismo išlaidų atlyginimo, nei kito juridinio fakto pagrindu A. G. neatsirado prievolė padengti individualios įmonės skolas, jam neperėjo prievolė, siejusi individualią įmonę ir išieškotoją materialiuose teisiniuose santykiuose. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčą dalyje dėl individualios įmonės savininko atsakomybės atsiradimo ir pasibaigimo, kadangi jo, kaip buvusio įmonės savininko, civilinė atsakomybė atsiranda savarankiškais pagrindais, reglamentuojančiais įstatymo, numatančio civilinę atsakomybę individualios įmonės savininkui.Kaip ne kartą savo nutartyse yra nurodęs kasacinis teismas, teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008). Nustatyta, kad ieškovas ieškinį grindė CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.Tam, jog atsirastų juridinio asmens dalyvio pareiga subsidiariai atsakyti savo turtu pagal juridinio asmens prievolę, būtina nustatyti dvi sąlygas: pirma, juridinio asmens dalyvio veiksmai, dėl kurių juridinis asmuo negali vykdyti savo prievolės, buvo nesąžiningi, antra, juridinis asmuo negali vykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, t. y. egzistuoja teisiškai reikšmingas priežastinis dalyvio nesąžiningų veiksmų ir atsiradusios žalos ryšys. Tik nustačius šias abi sąlygas teismas gali konstatuoti, kad juridinio asmens dalyviui kilo subsidiarioji atsakomybė pagal juridinio asmens prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2014). Byloje nustatyta, jog 2000–2002 m. laikotarpiu antstolė vykdė skolos išieškojimą iš A. G. IKGĮ „Eglė“. Skolos priverstinio išieškojimo eigoje A. G. savo IGKĮ „Eglė“ supaprastinta tvarka 2001 m. gruodžio 29 d. likvidavo ir išregistravo iš juridinių asmenų registro. Apeliantas, kaip juridinio asmens savininkas, neinformavo ieškovės ir (ar) antstolės apie ketinimą įmonę likviduoti supaprastinta tvarka, taip pat nepranešė apie skolininkės išregistravimą iš juridinių asmenų registro. Antstolė, vykdydama priverstinį išieškojimą iš IGKĮ „Eglė“ 2012 m. sausio 11 d. sužinojo apie A. G. IGKĮ „Eglė“ išregistravimą iš juridinių asmenų registro (vykdomoji byla Nr. 0051/12/00131,t. I, l. 4). Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes ir rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. G., kaip juridinio asmens dalyvio, veiksmai, dėl kurių likviduota IGKĮ „Eglė“ negali vykdyti savo prievolės, buvo nesąžiningi bei likviduota IGKĮ „Eglė“ negali vykdyti prievolės dėl A. G. nesąžiningų veiksmų, t. y. egzistuoja teisiškai reikšmingas priežastinis dalyvio nesąžiningų veiksmų ir atsiradusios žalos ryšys. Todėl teisėjų kolegijai nustačius šias abi sąlygas galima konstatuoti, kad A. G. kilo subsidiarioji atsakomybė pagal jo likviduotos IGKĮ „Eglė“ prievolę.

Dėl CK 2.50 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

Apelianto nuomone, primotosios instancijos teismas, netinkamai taikė CK 2.50 straipsnį. CK 2.50 straipsnyje reglamentuojami juridinių asmenų atsakomybės pagal savo prievoles klausimai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog analizuojant šio straipsnio nuostatas lingvistiniu ir sisteminiu aiškinimo metodais, teigtina, kad 2.50 straipsnio 1–3 dalyse reglamentuojami visų rūšių juridinių asmenų atsakomybės pagal savo prievoles aspektai, o CK 2.50 straipsnio 4 dalyje – pateikiama juridinių asmenų klasifikacija, apibūdinamas neribotos civilinės atsakomybės turinys bei pateikiama neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų klasifikacija. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamas atvejis, kai subjektas, esantis juridinio asmens savininku ar bendraturčiu arba nors ir neišsaugojusiu nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgijusiu prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu – juridinio asmens dalyvis, savo nesąžiningais veiksmais lėmęs juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles, privalo atsakyti pagal juridinio asmens prievolę subsidiariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2014). Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje nustatyto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2009; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Tokio paties turinio nesąžiningi juridinio asmens dalyvio veiksmai sudaro pagrindą civilinei atsakomybei kilti nepriklausomai nuo to, kokio juridinio asmens (ribotos ar neribotos civilinės atsakomybės) dalyvis jis yra. Priešingas aiškinimas neatitiktų nei civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų, tokių kaip subjektų lygiateisiškumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, teisingumo ir protingumo (CK 1.2 straipsnis, 1.5 straipsnio 1 dalis), nei formuojamos kasacinio teismo praktikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog taikyti atsakomybę už A. G. (juridinio asmens dalyvio) nesąžiningą elgesį kreditorės atžvilgiu, t. y. A. G., žinodamas apie įmonės skolą, priteistą Plungės rajono apylinkės teismo 1995 m. gegužės 25 d. sprendimu, nepranešė ieškovei (kreditorei) apie planuojamą IGKĮ „Eglė“ likvidavimą supaprastinta tvarka ir 2001 m. gruodžio 29 d. įmonę likvidavo, yra teisinga ir pagrįsta. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė šią materialiosios teisės normą.Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Klaipėdos apygardos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino, tačiau neišsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo. Nagrinėjamojoje byloje ieškinio kaina yra 105 187 Eur, todėl mokėtinas už ieškinį dėl skolos priteisimo žyminis mokestis už ieškinį sudaro 2 227 plius 1 proc. nuo ieškinio sumos, t. y. 3 278,87 Eur (2 227 Eur + 1 051,87 Eur) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio CPK 83 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas (tame tarpe ir žyminis mokestis), išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Teisėjų kolegija sprendžia priteisti valstybei iš atsakovo 3 278,87 Eur bylinėjimosi, kurias sudaro žyminis mokestis už ieškinį, pirmosios instancijos teisme išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 79 straipsnio 1 dalis, CPK 96 straipsnio 1dalis).Atsakovas ginčijo viso teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, už paduotą apeliacinį skundą turėjo sumokėti tokio paties dydžio žyminį mokestį, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartimi atsakovui buvo atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo sprendimo (nutarties) šios civilinėje byloje priėmimo (b. l. 63). Apeliacinį skundą atmetus valstybės naudai iš A. G. priteistina 3 278,87 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, kurią sudaro žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 96 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, susumavusi priteistinas bylinėjimosi išlaidas, sprendžia valstybei iš atsakovo A. G. priteisti 6 557,74 Eur (3 278,87 Eur + 3 278,87 Eur) bylinėjimosi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose išlaidas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

P. K. apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 6 557,74 Eur bylinėjimosi išlaidų.