Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Nijolė Griškevičienė, sekretoriaujant Ievai Mockutei, dalyvaujant ieškovo atstovui D. V., atsakovo atstovams advokatui J. S. ir K. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės VĮ Turto banko ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-05-22 nutarimo Nr. 522 pagrindu VĮ Turto bankui buvo perduotos LAIB reikalavimo teisės, taip pat ir reikalavimo teisė į A. G. individualios gamybinės komercinės įmonės „Eglė“ negrąžintos skolos likutį.

Vykdant skolos išieškojimą dalis skolos – 254,06 Eur (877,22 Lt) – buvo išieškota. Išieškojimą iš atsakovo įmonės vykdė antstolė I. G., kuri nustačiusi, kad atsakovo įmonė išregistruota, 2014-05-09 kreipėsi su prašymu į teismą vykdomojoje byloje Nr. 0051/12/00131 S-7448 pakeisti skolininką A. G. individualią gamybinę komercinę įmonę „Eglė“ į šios įmonės savininką A. G. Klaipėdos apygardos teismas apeliacine instancija išnagrinėjęs bylą 2014-11-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1793-730/2014 panaikino Plungės rajono apylinkės teismo 2014-09-10 nutartį, kuria tenkintas antstolės prašymas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine instancija išnagrinėjęs antstolės skundą 2015-10-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-510-313/2015 paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nesant galimybės įvykdyti teisių perėmimą vykdymo procese, nes kai yra susiklostę subsidiariosios atsakomybės teisiniai santykiai, prievolės pobūdžio nustatymas yra teismo, bet ne antstolio prerogatyva.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į prievolės pobūdį (paskola suteikta neribotos atsakomybės įmonei, kurios turtas nėra atribotas nuo savininko – atsakovo turto), į Lietuvos formuojamą teismų praktiką, kada netaikomas teisių perėmimas (CPK 596 str.), o reikalaujama skolą priteisti ir iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko, A. G. individualios gamybinės komercinės įmonės „Eglė“ skolą prašo priteisti iš įmonės savininko fizinio asmens A. G. ieškovo naudai. Prašo atstatyti ieškinio senatį, jei bus konstatuota, kad senaties terminas praleistas.

Atsakovo atstovai su ieškiniu nesutinka ir nurodė, kad reikalavimo teisė į atsakovą A. G., kaip į įmonės savininką, yra atsiradusi ne nuo 2015-10-09 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo, o nuo pirminio kreipimosi į teismą, t. y. nuo 1995 m. IĮ „Eglė“ neturėjo turto ir 2000 m. vykdomojoje byloje buvo surašytas išieškojimo negalimumo aktas, todėl nuo 2000 m. ieškovas, turėdamas reikalavimo teisę, jos tinkamai negynė, todėl praleido ieškinio senatį.

Ieškinys tenkintinas šiais motyvais.

Kaip nustatyta bylos medžiaga, Plungės rajono apylinkės teismo 1995-05-25 sprendimu iš A. G. individualios gamybinės komercinės įmonės „Eglė“ buvo priteista skola.

Atsižvelgiant į tai, kad visa skola nėra grąžinta (346 732 Lt skola ir 17 336,60 Lt bylinėjimosi išlaidų, grąžinta – 877,22 Lt), nes A. G. individuali įmonė 2001-12-29 likviduota, ieškovas nesant galimybės nukreipti išieškojimą į neribotos atsakomybės įmonės savininko turtą, kreipėsi į teismą prašydamas priteisti skolą iš A. G..

Tarp šalių nėra ginčo nei dėl pagrindinės prievolės atsiradimo pagrindų, nei dėl šios prievolės dydžio – yra įsiteisėjęs Plungės rajono apylinkės teismo 1995-05-25 sprendimas (CPK 182 str. 1 d. 2 p.), kuriuo skola priteista iš atsakovo įmonės, t.y. konstatuota, kad paskola buvo panaudota atsakovo įmonės komercinėje-ūkinėje veikloje, asmeninės naudos iš to gavo pats atsakovas (CK 2.50 str. 4 d.), tačiau atsakovas mano, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos ir ieškovo nurodytų aplinkybių, A. G. individuali gamybinė komercinė įmonė „Eglė“ 2001-12-29 likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų rejestro ne Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o supaprastinta tvarka paties atsakovo sprendimu nepranešant apie tai kreditoriams, t.y. ieškovui nebuvo sudaryta galimybė pareikšti savo reikalavimų ir gauti jų patenkinimą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko prievolės laikomos pasibaigusiomis tik tada, jeigu kreditoriams sudaroma galimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą bankroto proceso metu ne tik iš įmonės turto, bet, jo nepakankant, nukreipiant išieškojimą ir į asmeninį savininko turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-12-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1186/2003).

Todėl ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti atsakovo, kaip juridinio asmens dalyvio, nesąžiningumą – žinodamas apie skolą ieškovui, jis nepranešė kreditoriui apie planuojamą įmonės likvidavimą. Dėl nurodytos priežasties nėra pagrindo taikyti CK 6.128 straipsnyje įtvirtintos bendros prievolės pasibaigimo taisyklės, o taikytina šio straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta nuoroda į išimtis, konkrečiai nagrinėjamu atveju taikytina CK 2.50 str. 3 dalis (kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai).

Iš bylos medžiagos matyti, kad tik 2015-10-09 nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išsprendė ginčą dėl skolininko pakeitimo galimybės CPK 596 straipsnio tvarka, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas (CK 1.125 str., 1.130 str. 2 d.).

Esant šioms aplinkybėms, ieškinys tenkintinas visiškai.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti ir priteisti iš A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) VĮ Turto bankui 105 187,50 Eur skolą.

Sprendimą per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui padavus apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos teismui.