- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-11
- Bylos Nr.
- e2A-99-516/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00439-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Aldona Tilindienė, Vytautas Zelianka
- Ieškovas
- R. J.
- Atsakovas
- E. J., A. J.
- Trečiasis asmuo
- I. L.
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
- 2.4.2.9.2Bendroji jungtinė nuosavybės teisė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovams E. J. ir A. J. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, nuosavybės teisės pripažinimo, trečiasis asmuo – I. L.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ginčas kilo dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir nuosavybės teisės pripažinimo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti apsimestine ir negaliojančia 2018 m. gegužės 4 d. nekilnojamojo turto – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) r. sav. pirkimo–pradavimo sutarties (toliau – buto pirkimo–pardavimo sutartis), notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį dėl sandorio šalies – pirkėjų (įgijėjų) ir nustatyti, kad turto pirkėjai (įgijėjai) yra R. J. ir A. J., nustatant, kad R. J. ir A. J. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – butas) įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis bei priteisti iš atsakovės E. J. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Paaiškino, kad ieškovės sutuoktinis atsakovas A. J. 2018 m. vasario 6 d. sudarė su Luminor Bank AB Kredito linijos sutartį Nr. 5931926-Kl dėl 50 000 Eur kredito limito. Įsipareigojimams pagal sutartį užtikrinti hipotekos sutartimi ieškovė kartu su atsakovu įkeitė keturis žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) r. sav. Kredito lėšos buvo išmokėtos į atsakovo ūkininko A. J. sąskaitą, esančią Luminor Bank AB.
4. Ieškovė sužinojo, kad 2018 m. kovo 19 d. iš banko gautos kredito lėšos – 49 000 Eur – buvo pervestos į trečiojo asmens I. L. sąskaitą, paskirtyje nurodant ,,Už butą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)“, kur šiuo metu atsakovas faktiškai ir gyvena. 2018 m. kovo 19 d. papildomai trečiajam asmeniui I. L. iš A. J. sąskaitos buvo pervesta dar 1 000 Eur, paskirtyje nurodant „Už butą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)“. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų paaiškėjo, kad už kredito lėšas įgytas butas nėra įregistruotas nei jos sutuoktinio A. J. nei jos, kaip sutuoktinės, vardu. Nors atsakovas A. J. mėgino įtikinti, kad butas įgytas jo, kaip ūkininko vardu, tačiau paaiškėjo, kad 2018 m. gegužės 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi santuokos metu už bendras santuokines lėšas įgytas butas yra įregistruotas atsakovės E. J. vardu, taip nuslepiant santuokos metu įgytą turtą bei pažeidžiant jos, kaip sutuoktinės, teisėtus interesus.
5. Kad tikrasis buto pirkėjas yra jos sutuoktinis atsakovas A. J., o ne atsakovė E. J., patvirtina ne tik tai, kad tikroji sandorio šalis – jos sutuoktinis A. J. – įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdo, juo naudojosi), bet ir tai, kad sandorio sudarymui buvo kryptingai ruošiamasi, t. y. buvo sudaryta kredito limito sutartis, įkeistas už kredito lėšas sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kad iš banko gautos kredito lėšos tiesiogiai nukreiptos už perkamą turtą turto pardavėjai I. L., kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai, t. y. atsakovui A. J. ir ieškovei R. J., priklausančiomis lėšomis. Todėl yra pagrindas buto pirkimo–pardavimo sandorį, sudarytą 2018 m. gegužės 4 d. I. L. ir E. J. pripažinti apsimestiniu, t. y. sudarytu ne su tikrąją sandorio šalimi, ir kvalifikuoti ją kaip pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą trečiojo asmens I. L., iš vienos pusės, ir jos sutuoktinio atsakovo A. J. ir ieškovės R. J., iš kitos pusės.
Atsiliepimas
6. Atsakovai E. J. ir A. J. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės atsakovams jų turėtas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad atsakovė E. J. įvykdė visas pirkėjo pareigas pagal buto pirkimo–pardavimo sutartį: priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą. Aplinkybė, kad kainą už nupirktą butą atsakovė E. J. sumokėjo netiesioginiu būdu, t. y. atsakovui A. J. pervedant pinigus iš savo banko sąskaitos į pardavėjos I. L. (trečiojo asmens) banko sąskaitą, nesukūrė jokių naujų daiktinių ar prievolinių teisių į perkamą butą nei atsakovui A. J., nei jo sutuoktinei ieškovei R. J.
7. Atsakovai A. J. ir E. J. 2018 m. kovo 19 d. sudarė paskolos sutartį (toliau – paskolos sutartis), kuria atsakovas A. J. perdavė atsakovės E. J. nuosavybėn 50 000 Eur, o atsakovė E. J. įsipareigojo grąžinti atsakovui A. J. tokią pat pinigų sumą. Paskolos gavėjos E. J. reikalavimu paskolos sumą paskolos davėjas A. J. perdavė jai pervesdamas pinigus atsakovės E. J. nurodytam trečiajam asmeniui I. L. Tokiu vienu veiksmu buvo įvykdyta atsakovo A. J. kaip paskolos davėjo prievolė perduoti paskolos sumą ir atsakovės E. J. būsima prievolė sumokėti perkamo buto kainą.
8. Atsakovas A. J. yra ūkininkas ir veikdamas kaip ūkininkas, sudarė su Luminor Bank AB Kredito linijos sutartį Nr. 5931926-K1 dėl 50 000 Eur kredito, kurio nurodyta paskirtis – apyvartinėms lėšoms papildyti. Ieškovė R. J., nedalyvaudama ūkininko ūkio veikloje ir nebūdama ūkininko partnere, neturi jokių galių priimti sprendimus dėl ūkininko ūkio veiklos – kokias kultūras auginti, kokią techniką pirkti, kokią nuomoti, kokią parduoti, kiek skolintis, kiek perskolinti ir panašiai. Atsakovas A. J. gavo iš Luminor Bank AB kreditą, tačiau nepavykus panaudoti pinigų pagal numatytą paskirtį, pasikeitus situacijai, jis nusprendė perskolinti ūkio veiklai skirtus pinigus atsakovei E. J. Kadangi šie pinigai buvo skirti ūkininko ūkio veiklai, atsakovas A. J. turėjo teisę vienašališkai spręsti dėl jų panaudojimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad faktinės bylos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog būtent atsakovas A. J. yra tikrasis ginčo buto pirkėjas, o paskolos paėmimo tikslas buvo buto pirkimas. Atsakovės E. J. ir liudytojos I. P. paaiškinimai patvirtina, kad perkamas butas atsakovei buvo reikalingas pačiai gyventi, o planuojamos iš turimo nekilnojamojo turto pardavimo gauti lėšos leido jai planuoti buto įsigijimą. Todėl pripažinti, kad ji nupirko butą, kurį faktiškai ketino pirkti ieškovė R. J. ir atsakovas A. J., nėra pagrindo. A. J. neketino pirkti kartu su ieškove butą, o tik skolino pinigus atsakovei E. J. Todėl ir atsakovų sudarytą paskolos sutartį laikyti akivaizdžiai niekine ir pripažinti ją ex officio (lot. pagal pareigas) negaliojančia teismas pagrindo neturi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde ieškovė R. J. prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Teismas vertino tik pateiktas sutartis, tačiau nevertino bylos duomenų visumos: sandorių chronologijos, atsakovų santykių ir atsakovo kitų įnašų į butą, fakto, kad ieškovė ir atsakovas bendrai moka atsakovo paimtą paskolą, jai užtikrinti buvo įkeistas bendrąja jungtine nuosavybe valdomas turtas. Be to, akivaizdu, kad atsakovė neturėjo lėšų ginčo buto pirkimui ir įrengimui.
11.2. Įstatymas neįpareigoja ieškovės registruoti jungtinės veiklos su atsakovu. Taigi, tai, kad ieškovė nėra registruota Ūkininkų registre kaip atsakovo partnerė, nepaneigia jos dalyvavimo ūkio veikoje. Atsižvelgiant į tai, banko suteikta paskola buvo bendras sutuoktinių turtas.
11.3. Visos byloje pateiktos sutartys akivaizdžiai buvo sudarytos tik dėl akių, todėl turi būti panaikintos teismo ex officio. Paskolos sutartyje nėra nustatytos palūkanos ir paskolos grąžinimo terminai, o paskolos grąžinimas nėra užtikrintas konkrečiomis priemonėmis; atsakovė nėra atlikusi jokių įmokų pagal paskolos sutartį.
Atsiliepimas
12. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
12.1. Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2YT-6614-925/2018 nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina tikrus atsakovės E. J. ketinimus asmeninėn nuosavybėn įsigyti gyvenamąjį būstą ir paneigia ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovė buvo atsakovo A. J. statytinė šiam įsigyjant butą iš trečiojo asmens I. L.
12.2. Aplinkybė, kad atsakovė E. J. neturėjo pakankamos pinigų sumos butui pirkti, nenulėmė jos sprendimo pasiskolinti pinigų būtent iš atsakovo A. J. Jeigu atsakovas nebūtų galėjęs paskolinti jai pinigų buto pirkimui, atsakovė E. J. būtų pasirinkusi vieną iš daugybės kitų variantų.
12.3. Paskolos sutartis nėra apsimestinė. Atsakovai paaiškino, kad pagal pirminį jų susitarimą atsakovė E. J. grąžins gautą paskolą atsakovui A. J. po to, kai parduos jai priklausantį mišką. Atsakovė E. J. nurodė, kad miško pardavimo reikalus yra pavedusi savo sūnui M. J., kuris pagal specialybę yra miškininkas ir rūpinasi tuo, kad miškas būtų parduotas maksimaliai naudingai.
12.4. Teismas nesiekė patvirtinti, kad ūkininko ūkis ir jo turtas nėra ieškovės R. J. ir atsakovo A. J. bendroji jungtinė nuosavybė ir kad ieškovė neturi teisių į ūkininko ūkiui skirtus kredito pinigus. Teismas, remdamasis atsakovo A. J. išdėstytu supratimu apie ūkininko ūkiui skirtų kredito pinigų panaudojimo paskirtį ir tikslus, padarė išvadą, kad atsakovas neketino pirkti buto kartu su ieškove. Tokia teismo išvada logiška ir teisinga.
12.5. Nagrinėjant bylą Kauno apygardos teisme buvo išsiaiškinta – tai patvirtino ir abu atsakovai, kad jie nusprendė gyventi kartu kaip sutuoktiniai faktinėje šeimoje. Susiklosčius tarp atsakovų tokio pobūdžio asmeniniams santykiams yra normalu ir priimtina, kai faktinėje šeimoje gyvenantys asmenys vienas kitą remia ir padeda tiek morališkai, tiek ir materialiai.
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo I. L. prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl naujų rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos
15. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – atsakovo kortelės sąskaitos išrašą, kurį prašo pridėti prie bylos. Nurodo, kad anksčiau šie duomenys nebuvo pateikti, nes ieškovei nebuvo žinoma apie išraše nurodytų prekių įsigijimą.
16. Atsakovai prieštarauja ieškovės R. J. apeliaciniame skunde išdėstytam prašymui priimti naujus įrodymus, kadangi jų pateikimas neatitinka CPK 314 straipsnyje nurodytų sąlygų: ieškovė šių įrodymų neteikė pirmosios instancijos teismui, nors juos turėjo ir apeliaciniame skunde nenurodė nė vienos aplinkybės, kodėl įrodymų pateikimo būtinybė galėjo iškilti vėliau. Be to, pateikiamas dokumentas neatitinka autentiškumui ir formai keliamų reikalavimų.
17. Atsakovai, atsikirsdami į ieškovės pateiktus naujus rašytinius įrodymus, kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė naujus rašytinius įrodymus: A. J. ieškinį atsakovei R. J. dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-3324-1084/2019; R. J. atsiliepimą į A. J. ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-3324-1084/2019; trečiojo asmens Luminor Bank AS atsiliepimą į A. J. ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-3324-1084/2019.
18. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Viena ribotos apeliacijos civiliniame procese išraiškos formų –ribojimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).
19. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės pateiktą naują rašytinį įrodymą, nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 314 straipsnyje ir jį aiškinančioje kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 20, 21 punktus, 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą), priimti ir vertinti šį naują įrodymą.
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pateiktas naujas rašytinis įrodymas objektyviai turėjo ir galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Ieškovė, išskyrus deklaratyvų teiginį, nepateikė jokių kitokių duomenų, kad jos pateiktas naujas rašytinis įrodymas atsirado po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad dėl šių pateiktų duomenų atsakovai taip pat ėmėsi teikti naujus rašytinius įrodymus, jų pridėjimas prie bylos reikštų pirmosios instancijos teisme pradėto įrodinėjimo proceso tąsą. Kadangi nė vienas iš šalių pateiktų naujų rašytinių įrodymų neatitinka CPK 314 straipsnyje nustatytų sąlygų, ir, kaip matyti iš toliau dėstomų šios nutarties motyvų dėl ginčo esmės, nėra būtinas teisingam šios bylos išnagrinėjimui, teisėjų kolegija, vadovaudamasi be kita ko, proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principais, šalių pateiktus naujus rašytinius įrodymus atsisako pridėti bylos (CPK 314 straipsnis).
Dėl apsimestinio sandorio požymių
21. Apeliantė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, jog buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo apsimestinis sandoris. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, su šiais apeliantės argumentais dėl toliau nurodomų priežasčių neturi pagrindo sutikti.
22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013). Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 16 punktas; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 39 punktas; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 31 punktas).
23. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi). Pažymėtina, kad įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-686/2015; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015; 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-1075/2019).
24. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-415/2015; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015).
25. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina fakto, kad apeliantės ginčijamas sandoris yra apsimestinis sandoris. Kaip matyti iš apeliantės argumentų, esminiu apsimestinio sandorio požymiu apeliantė laiko faktą, kad atsakovė E. J. neturėjo pakankamai lėšų butui įsigyti, o visas reikalingas pinigines lėšas jai suteikė atsakovas A. J. Kaip matyti iš bylos duomenų, didžiąją dalį buto kainos iš tiesų sumokėjo atsakovas A. J. – 2018 m. kovo 19 d. mokėjimo pavedimu jis sumokėjo už butą trečiajam asmeniui I. L. 49 000 Eur. Nors ši aplinkybė, ją vertinant izoliuotai nuo kitų bylos duomenų, galėtų būti laikoma vienu iš galimų apsimestinio sandorio požymių, tačiau kiti bylos duomenys suteikia pagrindą visiškai priešingai išvadai, kaip teisingai ir konstatavo pirmosios instancijos teismas.
26. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, derybas dėl buto pardavimo su trečiuoju asmeniu I. L. vedė išimtinai atsakovė E. J. Atsakovė taip pat sudarė rankpinigių ir mokėjimo už butą tvarkos sutartį bei buto pirkimo–pardavimo notarinę sutartį. Poreikis atsakovei įsigyti butą byloje yra įrodytas ir apeliantės nepaneigtas.
27. Pagal bylos duomenis atsakovas A. J. trečiajam asmeniui pinigines lėšas už butą pervedė su konkrečiu teisiniu pagrindu – pagal atsakovų 2018 m. kovo 19 d. paskolos sutartį. Kaip teisingai nurodo atsakovai, ši paskolos sutartis byloje nėra ginčijama. Kita vertus, apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad sutartis sudaryta tik dėl akių, nes atsakovė nėra grąžinusi jokios jos dalies, joje nėra nustatytos palūkanos ir paskolos grąžinimo terminai, o paskolos grąžinimas nėra užtikrintas konkrečiomis priemonėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės argumentai yra deklaratyvūs.
28. Pagal pirmiau nurodytus apeliantės argumentus šiuo atveju teismas turi pareigą tik patikrinti ar paskolos sutartis nėra akivaizdžiai niekinis sandoris (CK 1.78 straipsnio 4 dalis). Tam, kad ex officio (lot. pagal pareigas) pripažintų sandorį niekiniu ir negaliojančiu, teismas privalo įsitikinti, jog, pirma, yra akivaizdžių aplinkybių ir byloje nereikia aiškintis papildomų aplinkybių, pagrindžiančių, kad sandoris yra niekinis ir dėl to negaliojantis bei šalis neturi pareigos to įrodinėti, nes priešingu atveju šalis turėtų reikšti reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu ir leistinomis priemonėmis pagrįsti tokią savo poziciją (CPK 178 straipsnis), antra, toks teismo veikimas nepažeis civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principų, pagal kuriuos teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas pirmiausiai yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019).
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo atsakovų sudarytą paskolos sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu. Pirma, ginčo nėra, kad atsakovas paskolos sumą atsakovei perdavė (CK 6.870 straipsnis). Atsakovai sudarė rašytinę paskolos sutartį (CK 6.871 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, paskolos sutartis atitinka paskolos teisiniams santykiams keliamas sąlygas – byloje yra nustatytas paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą.
30. Apeliantės teiginiai, kad atsakovė nėra grąžinusi jokios jos dalies, joje nėra nustatytos palūkanos ir paskolos grąžinimo terminai, o paskolos grąžinimas nėra užtikrintas konkrečiomis priemonėmis nepatvirtina, kad paskolos sutartis yra akivaizdžiai apsimestinė.
31. Pirma, pagal paskolos sutartį, paskolos sumos grąžinimas yra numatytas ne dalimis su konkrečiais terminais, o iki 2023 metų. Taigi, iki šios dienos atsakovė pagal sutartį neturėjo grąžinti jokios paskolos dalies. Faktą, kad atsakovė iš esmės yra pajėgi grąžinti paskolą patvirtina byloje pateikti duomenys apie jos finansinius išteklius ir galimybes (pvz. pagal pateiktus banko pasiūlymus dėl paskolų, paskolos ar jos dalies refinansavimas yra galimas).
32. Antra, tai, kad paskolos sutartyje nėra nustatytos palūkanos ar prievolių užtikrinimo priemonės juo labiau nėra akivaizdus apsimestinio sandorio požymis. Palūkanos ir prievolių užtikrinimo priemonės nėra būtinosios paskolos teisinių santykių sąlygos, tuo labiau ir nėra būdingos, kai paskolos teisiniai santykiai susiformuoja tarp artimų asmenų. Šiuo atveju taip ir yra – abu atsakovai patvirtino, kad jie nusprendė gyventi kartu kaip sutuoktiniai faktinėje šeimoje.
33. Minėta, kad teismas sandorius pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nesant šalies reikalavimo gali tik tuomet, kai tam nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų. Šiuo atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės nurodytos aplinkybės savaime neliudija apie paskolos sutarties akivaizdų apsimestinumą ir nesudaro savarankiško pagrindo teismui ex officio konstatuoti šio sandorio niekinį pobūdį.
34. Nepaneigus, kad atsakovų sudaryta paskolos sutartis yra realus ir teisines pasekmes sukeliantis sandoris, tai sudaro pagrindą atmesti visus kitus apeliantės argumentus dėl būto pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo. Byloje įrodyta, kad atsakovė butą įsigijo visiškai savarankiškai: skolintomis lėšomis sumokėjo už butą, savarankiškai vedė derybas ir pasirašė ginčijamą sutartį. Kita sandorio šalis – trečiasis asmuo I. L. – patvirtino tiek atsakovės valią įsigyti butą, tiek savo valią parduoti butą atsakovei. Atsižvelgiant į tai, apeliantė neįrodė, kad buto pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris (CPK 178, 185 straipsniai). Atsakovės argumentai dėl bendrosios jungtinės nuosavybės netinkamo panaudojimo šiuo atveju neturi teisinės reikšmės nagrinėjam ginčui ir turi būti sprendžiami santuokos nutraukimo byloje.
35. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo pagrindus, nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, pagrįstai konstatavo, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį dalį niekine ir negaliojančia, kaip sudarytą ne su tikrąja sandorio šalimi, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas (326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo
36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovės apeliacinis skundas nėra tenkinamas, atsakovai turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
37. Atsakovai pateikė duomenis, kad patyrė iš viso 800 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovų prašomos priteisti išlaidos neviršija vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 ir 8.11 punktais nustatytą maksimalų dydžio. Atsižvelgiant į tai, atsakovams iš ieškovės priteistina po 400 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei E. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš ieškovės R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.