Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės, ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Langų dizainas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1230-723/2019 pagal ieškovės UAB „Langų dizainas“ ieškinį atsakovei UAB „Rinvest“ dėl skolos ir netesybų priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

16. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

17. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

18. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės prievolės apmokėti sutartimis numatytas netesybas (delspinigius) už prievolės įvykdymo termino praleidimą, šalims skirtingai aiškinant sudarytos sutarties nuostatas, numatančias netesybų (delspinigių) dydį ir apmokėjimo tvarką.

19. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog ieškovė UAB „Langų dizainas“ ir atsakovė UAB „Rinvest“ 2017-04-18 ir 2017-05-07 sudarė Sutartis Nr. 170417-09, Nr. 170417-02 ir Nr. 170509-01, pagal kurias ieškovė įsipareigojo pagal atsakovės užsakymus pagaminti ir perduoti atsakovei gaminius, aprašytus sutarčių priede Nr. 1 (komerciniuose pasiūlymuose), bei suteikti šių gaminių sumontavimo atsakovės nurodytoje vietoje paslaugas, o atsakovė įsipareigojo priimti gaminius ir už juos atsiskaityti sutarčių nustatytomis sąlygomis (Sutarčių 1 p.). Aukščiau minėtų sutarčių 23 punktais šalys taip pat susitarė, kad už vėlavimą sumokėti gaminių kainos dalį atsakovė turės mokėti ieškovei 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo vėluojamos mokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Sutartyse šalys atskirai nenumatė nuostatų dėl pavėluoto atsiskaitymo sumų užskaitymo tvarkos. Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškiniu įrodinėjo, kad atsakovės pavėluotos dalinės įmokos pirmiausiai buvo užskaitomos delspinigiams dengti. Tuo tarpu atsakovės nesutikimas su ieškiniu buvo grindžiamas tuo, kad ieškovė per visą šalių sutartinių santykių laikotarpį (dar nuo 2012 metų) niekada neskaičiavo ir nereikalavo mokėti delspinigių. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nustatęs, jog visą šalių sutartinių santykių buvimo laiką ieškovė praktikavo įmokų paskirstymo tvarką mokėjimus įskaitydama pagrindinei skolai dengti ir tik prieš ieškinio teisme pareiškimą iš naujo paskirstė įmokas kita tvarka, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018-10-26 preliminarų sprendimą pakeitė ir galutiniu sprendimu ieškovės ieškinį atsakovei UAB „Rinvest“ dėl skolos ir netesybų priteisimo atmetė. Apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko nurodydama, kad ieškovė neprivalo įrodinėti įmokos skaičiavimo tvarkos. Be to, jokios kitokios įmokų paskirstymo tvarkos atsakovė nenurodydavo, todėl ieškovė įmokas skirstė pagal CK paskirstymo taisykles, kuriomis vadovavosi pateikdama ieškinį, bei kurių paskaičiavimas yra detaliai nurodomas ieškinyje. Savo vidinėje buhalterinėje apskaitoje ieškovė visada skaičiuodavo jai pagal sutartis priklausančius delspinigius. Jų reikalavimas, ar nepareikalavimas yra ieškovės, o ne atsakovės diskrecijos teisė. Tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą konstatavo, kad ieškovė turėjo savo vidinės apskaitos dokumentais papildomai įrodinėti įmokų paskirstymo tvarką, nors atsakovės pateikti byloje mokėjimai įrodo, kad pastaroji atlikdama įmokas jokios kitos, nei CK numatyta, tvarkos nenurodė. Tokiu būdu, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškovės teises civiliniame procese. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškinį dėl skolos ir netesybų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl įmokų paskirstymo ir įrodymų vertinimo

20. Ieškovė UAB „Langų dizainas“ apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo galutiniu sprendimu, kuriuo ieškovės ieškinys atsakovei UAB “Rinvest” dėl skolos ir netesybų priteisimo buvo atmestas, argumentuodama tuo, jog teismas nepagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju nesąžininga yra ne atsakovė, pažeidusi sutarčių sąlygas, bet ieškovė, su kuria nebuvo tinkamai ir laiku atsiskaityta. Apeliantės teigimu, teismas savo sprendime pats pripažino, kad pagal CK 6.54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas taisykles, jei sutarties šalys nesusitaria dėl įmokų paskirstymo (šiuo atveju, šalys to nebuvo padariusios) yra taikomos CK 6.54 straipsnyje numatytos įmokų paskirstymo taisyklės, kas reiškia, jog ieškovė ir neprivalo įrodinėti įmokos skaičiavimo tvarkos. Be to, pagal CK 6.54 straipsnio 5 dalį, kreditorius (t. y. ieškovė) turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse. Šiuo atveju jokios kitokios įmokų paskirstymo tvarkos atsakovė nenurodydavo, todėl ieškovė įmokas skirstė pagal CK paskirstymo taisykles, kuriomis vadovavosi pateikdama ieškinį, bei kurių paskaičiavimas yra detaliai nurodomas ieškinyje. Tačiau su tokia apeliantės dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka šioje nutartyje nurodomų argumentų pagrindu.

21. CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 6, 7 dalys), pagal kurį atsiranda prievoliniai teisiniai šalių tarpusavio santykiai, teisės ir pareigos.

22. Kasacinis teismas ne kartą konstatavo, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes bei kitas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas gali būti absoliutinamas, ypač tada, kai šalys skirtingai argumentuoja savo tikruosius ketinimus dėl sutarties ar atskiros jos sąlygos. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys.

23. Aiškinant ginčo sutarties sąlygas dėl netesybų būtina atsižvelgti į tai, koks yra netesybų tikslas. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Netesybos tarp šalių nustatomos siekiant keleto tikslų. Vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Netesybų prigimtis yra dvilypė. Vadovaujantis CK 6.70 straipsnio 1 dalimi, netesybos yra vienas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, o pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį ir 6.258 straipsnį,– viena civilinės atsakomybės formų. Netesybos, kaip vienos iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, atlieka skatinamąją prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, kuri pasireiškia iki prievolės įvykdymo momento, ir užtikrinamąją funkciją, kuri atsiranda po prievolės įvykdymo termino suėjimo. Netesyboms, kaip prievolių užtikrinimo būdui, taip pat būdinga tai, kad šalys: a) gali iš anksto, t. y. dar prieš prievolės pažeidimą, nustatyti atsakomybės už prievolės pažeidimą dydį; b) turi galimybę išieškoti netesybas už patį prievolės pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodinėti patirtų nuostolių; c) savo nuožiūra formuoja susitarimo dėl netesybų sąlygas: netesybų dydį, skaičiavimo tvarką ir pan. Netesybos kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma atlieka nuostolių kompensuojamąją funkciją, nes atlygina nukentėjusiai šaliai patirtus nuostolius. Taigi sutartinėmis netesybomis šalys, siekdamos sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, iš anksto susitaria, kokio dydžio netesybos bus mokamos, jeigu laiku ar tinkamai nebus vykdomi sutartiniai įsipareigojimai, ir netesybų kiekvienos iš šalių naudai dydis yra šalių derybų objektas.

24. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė UAB „Langų dizainas“ ir atsakovė UAB „Rinvest“ 2017-04-18 ir 2017-058-07 sudarė Sutartis Nr. 170417-09, Nr. 170417-02 ir Nr. 170509-01, pagal kurias ieškovė įsipareigojo pagal atsakovės užsakymus pagaminti ir perduoti atsakovei gaminius, aprašytus sutarčių priede Nr. 1 (komerciniuose pasiūlymuose), bei suteikti šių gaminių sumontavimo atsakovės nurodytoje vietoje paslaugas, o atsakovė įsipareigojo priimti gaminius ir už juos atsiskaityti sutarčių nustatytomis sąlygomis (Sutarčių 1 p.). Ieškovė ir atsakovė aukščiau minėtų sutarčių 23 punktais, be kita ko, susitarė, kad už vėlavimą sumokėti gaminių kainos dalį atsakovė turės mokėti ieškovei 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo vėluojamos mokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Sutartyse šalys atskirai nenumatė nuostatų dėl pavėluoto atsiskaitymo sumų užskaitymo tvarkos. Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovė tiek ieškiniu, tiek ir apeliaciniu skundu įrodinėjo, kad atsakovės pavėluotos dalinės įmokos pirmiausiai buvo užskaitomos delspinigiams dengti. Tuo tarpu atsakovės nesutikimas su ieškiniu bei apeliaciniu skundu yra grindžiamas tuo, kad ieškovė per visą šalių sutartinių santykių laikotarpį (dar nuo 2012 metų) niekada neskaičiavo ir nereikalavo mokėti delspinigių.

25. Nurodytu aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 6.54 straipsnis nustato įmokų paskirstymo principus. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, tuo atveju, kai šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu. Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą. Trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti. Ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Taigi pagal CK 6.54 straipsnio 1 dalį šalys sutartimi gali nustatyti ir kitokį įmokų paskirstymą, negu jis nustatytas šiame CK straipsnyje. Todėl to paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse. Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs (CK 6.54 straipsnio 6 dalis). CK 6.55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola (CK 6.55 str. 2 d.). Įmokų paskirstymą, kai yra kelios skolos, reglamentuoja CK 6.55 straipsnis, pagal kurio 1 dalį skolininkui suteikiama teisė mokėjimo metu pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Ribojama tik skolininko galimybė be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Tuo atveju, kai skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas. Jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola. Jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms (CK 6.55 straipsnio 2 dalis).

26. Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje taip pat yra konstatavęs, jog šalys tarpusavio sutartimi turi teisę susitarti dėl kitokio įmokų, gautų vykdant prievolę, paskirstymo, nei nustatyta CK 6.54 normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017, 22 punktas). Taikant CK 6.54 straipsnyje įmokų paskirstymo tvarką (taip pat ir šalių susitarimu nustatytą kitokią įmokų paskirstymo tvarką), būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių santykius vykdant prievolę pagal prekių (paslaugų) tiekimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003), būtina nustatyti ar buvo išreikšta sutarties šalių valia dėl įmokų paskirstymo tvarkos ar ne, kokia ši tvarka buvo nustatyta, ar, vykdant sutartį, šalių valia nepasikeitė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-378/2017, 26 punktas). Sutartinių santykių dalyvių valios išraiška turi būti nustatoma aiškinant šalių sudarytą sutartį, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje bei suformuotomis kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Viena iš sutarčių aiškinimo taisyklių yra ta, kad, aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 str. 5 d.). Taigi aptariamo reguliavimo kontekste svarbu įvertinti, ar ginčo atveju buvo susitarta dėl kitokios įmokų paskirstymo tvarkos (CK 6.54 straipsnis).

27. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.).

28. Kasacinis teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).

29. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, ginčo šalys sudarytų sutarčių pagrindu nebuvo susitariusios (raštu) dėl įmokų paskirstymo tvarkos. Tačiau vien šis faktas nesudaro prielaidų taikyti ieškovės pageidaujamo įmokų paskirstymo teisinio reguliavimo, išdėstyto apeliacinės instancijos nutarties 22 punkte. Nors atsakovė mokėjimo dokumentuose nenurodydavo įmokos paskirties, apeliantė nesinaudodavo įstatyme numatyta teise atsisakyti priimti įmokas. Be to, analizuojant tarp šalių dar nuo 2012 metų susiklosčiusius santykius matyti, kad ieškovė neinformuodavo atsakovės apie įmokų paskirstymo tvarką, t. y. kad buvo skaičiuojami delspinigiai, kurie jai atlikus mokėjimus buvo įskaitomi pirmiausiai ir tik po to dengiama pagrindinė atsakovės skola, nors šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti ir informuoti viena kitą apie atliekamus veiksmus (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis). Svarbu ir tai, jog esant ilgalaikiams sutartiniams teisiniams santykiams, ieškovė nereiškė reikalavimų dėl delspinigių. Priešingai, buvo sudaromi nauji sandoriai, kas patvirtina, kad praktikoje delspinigių šalys niekada neskaičiavo ir realiai dėl jų derybų nevedė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad tarp šalių egzistavo kiti abipusiai susitarimai, kurių laikėsi abi šalys. Atitinkamai tarp ginčo šalių nesant susitarimų dėl delspinigių, ieškovės iš atsakovės gaunamas įmokos nebuvo skirstomos ieškovės nurodoma tvarka, t. y. pirmiausia įmokas paskirstant netesyboms mokėti, o tik tada pagrindinei prievolei padengti. Tuo labiau, jog kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartyje nustatyta sąlyga, jog, pirkėjui laiku neatsiskaičius, pardavėjas turi teisę pareikalauti mokėti delspinigius, lemia tai, kad delspinigiai skaičiuojami ne automatiškai, pirkėjui laiku neapmokėjus sąskaitos, bet pardavėjui pareikalavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2004), o nagrinėjamu atveju, kaip ir buvo minėta, ieškovė iš atsakovės niekada iki ieškinio pateikimo momento nereikalavo mokėti delspinigių. Taigi toks ieškovės elgesys, kai taikyti įstatyme numatytą įmokų paskirstymo tvarką, kuri neatitiko tarp šalių susiklosčiusios praktikos, taigi ir jų susitarimo, buvo pareikalauta tik pareiškus ieškinį, t. y. šalių santykiams nutrūkus ir iškilus ginčui, pagrįstai buvo pripažintas nesąžiningu.

30. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė, nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliuoja tik į nutarties 22 punkte nurodytą teisinį reguliavimą, kuris, ieškovės nuomone, turėtų būti taikomas nesant šalių susitarimo dėl kitokios įmokų paskirstymo tvarkos. Tačiau apeliacinio skundo argumentais nėra paneigtos teismo išvados, jog analizuojamu atveju šalys visgi buvo susitarusios dėl kitokios įmokų paskirstymo tvarkos kurią ir taikė savo praktikoje.

31. Kitokio aiškinimo, remiantis aukščiau išdėstytu, nelemia ir ieškovės apeliacinio skundo argumentas, jog savo vidinėje buhalterinėje apskaitoje apeliantė visada skaičiuodavo jai pagal Sutartis priklausančius delspinigius, kadangi apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Priešingai, byloje esantys įrodymai šį ieškovės teiginį paneigia.

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad įmokų paskirstymo teise kreditorius turi pasinaudoti iš karto gavęs skolininko įmokas. Toks reikalavimas seka iš Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio reikalavimų, nustatytų dėl juridinių asmenų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimo ir registravimo. Pagal nurodytos teisės normos 1 dalį visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais. Be to, pagal šio straipsnio 4 dalį apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-378/2017). Nagrinėjamu atveju ieškovės į bylą buhalteriniai dokumentai tokios informacijos nerodo.

33. Teisėjų kolegija išanalizavusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus taip pat pastebi, jog šalių įgaliotų atstovų pasirašytame tarpusavio įsiskolinimo 2018-10-01 akte dėl skolų suderinimo (el. b. 1t., b. l. 66-71) yra aiškiai nurodyta, kad tuo metu atsakovė buvo skolinga ieškovei 60.175,79 EUR. Šiame akte nėra jokių pastabų dėl atsakovei priskaičiuotų delspinigių ar pažymėta, jog įsiskolinimo suma nurodyta neįskaitant delspinigių. Ieškovės buhalterės 2018-02-01 pasirašytame patvirtinime, pateiktame atsakovės auditą atlikusiai įmonei UAB „Audito standartas“ (el. b. 1 t., b. l. 76), nurodyta, kad atsakovės skola ieškovei 2017-12-31 dienai buvo 138.356,79 EUR. Jokių duomenų apie priskaičiuotus delspinigius taip pat nenurodyta. Be to, priešingai nei teigia apeliantė, tarpusavio atsiskaitymo (užskaitos) aktai yra įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio ir šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu ginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1326/2000; 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1321/2000). Remiantis ieškovės buhalterės 2018-02-01 pasirašytu patvirtinimu matyti, jog apeliantė, be kita ko, buvo įpareigota pateikti visus jai žinomus atsakovės UAB „Rinvest“ užbalansinius įsipareigojimus, nurodant jų pobūdį, sumą ir valiutą. Tačiau kaip matyti iš byloje esančių duomenų, tokios pareigos ji neįvykdė, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šalių į bylą pateikti tarpusavio užskaitos aktai parodo, kad ieškovė aktuose nurodytas sumas laikė pagrindine ir galutine atsakovės skola jai.

34. Taigi šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės ne tik patvirtina, kad apeliantė neskaičiavo delspinigių, bet ir akivaizdžiai prieštarauja ieškovės apeliaciniame skunde dėstomai pozicijai, kad atsakovės atliekamais mokėjimais buvo dengiama ne skola, o delspinigių įsipareigojimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė norėdama užskaityti atsakovės sumokėtą sumą kaip delspinigius, turėjo apskaičiuoti konkretų jų dydį ir apskaityti savo buhalterinėje apskaitoje išrašant apskaitos dokumentą bei informuoti atsakovę apie esamą situaciją. Kaip teisingai pažymėjo atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, tai, kad įstatymas numato galimybę pirma eile įskaityti delspinigius, o po to pagrindinę skolą, neatleidžia ieškovės nuo pareigos informuoti atsakovę apie tokius įskaitymus ir likusius įsiskolinimus, vadovaujantis bei remiantis šalių bendradarbiavimo, kooperavimosi principais, suformuluotais CK 6.200 straipsnio 2 dalyje.

35. Šių aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos sutinka pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad per visą sutartinių santykių laikotarpį šalys fiksuodavo tik pagrindinę skolą, o delspinigiai nebuvo skaičiuojami ir jie nebuvo įskaitomi į skolų suderinimo ir kitus šalių rengiamus tarpusavio ūkinių komercinių santykių apskaitos dokumentus, dėl delspinigių sumokėjimo atsakovei nebuvo reiškiamos pretenzijos. Kitaip tariant, visą šalių sutartinių santykių buvimo laiką apeliantė praktikavo įmokų paskirstymo tvarką mokėjimus įskaitydama pagrindinei skolai dengti ir tik prieš ieškinio teisme pareiškimą iš naujo paskirstė įmokas kita tvarka. Toks sutarties šalies elgesys šioje byloje negali būti laikomas sąžiningu (CK 6.4 str., 6.200 str. 1 d.), todėl dėl tokio ieškovės elgesio ieškovės ieškinys negali būti tenkinamas, ką iš esmės teisingai ir padarė pirmosios instancijos teismas.

36. Kritiškai vertintinas ir apeliantės teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo iniciatyva naudojo kitoje civilinėje byloje teiktą ieškovės ieškinį bei vertino minėtame ieškinyje nurodytas aplinkybes kaip įrodymą atsakovės pozicijai pagrįsti.

37. Kaip jau minėta, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013). Be to, remiantis CPK 179 straipsnio 2 dalimi, teismas turi teisę naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų.

38. Nagrinėjamu atveju ieškovės reiškiama pozicija (t. y. atsakovės pavėluotos dalinės įmokos pirmiausiai buvo užskaitomos delspinigiams dengti) byloje neatitiko byloje surinktų įrodymų, jiems prieštaravo, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog dar 2018-10-03 civilinėje byloje Nr. e2-12312-723/2018, t. y. iki nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo (t. y. 2018-10-25), ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB “Rinvest” dėl 36 120,31 EUR delspinigių pagal šioje byloje nagrinėjimo ginčo sutartis Nr. 170417-09, Nr. 170417-02 ir Nr. 170509 priteisimo, pagrįstai vertino ieškovės ieškinyje (civilinėje byloje Nr. e2-12312-723/2018) nurodytas aplinkybes kaip įrodymą atsakovės pozicijai (t. y. visa sutartinių santykių laikotarpį šalys fiksuodavo tik pagrindinę skolą) pagrįsti.

39. Remiantis ieškovės dar 2018-10-03 pateiktu ieškiniu civilinėje byloje Nr. e2-12312-723/2018, matyti, jog jokių užuominų, kad egzistuoja skola pagal ginčo sutartis ieškinyje nebuvo. Minėta ieškinyje taip pat nebuvo akcentuota, jog ieškovė reiškė atsakovei pretenzijas dėl delspinigių mokėjimo. Kadangi pareikštas ieškinys buvo su trūkumais (t. y. ieškovė ieškinyje delspinigius skaičiavo nuo atitinkamo skolos likučio už 181 dieną, tačiau nepagrindė tokio skaičiavimo logiškumo ir pagrįstumo) ir ieškovei jų neištaisius per nustatytą terminą, ieškinys 2018-10-23 teismo nutartimi buvo paliktas nenagrinėtu. Taigi nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pirminiu ieškiniu, t. y. pareikštu civilinėje byloje Nr. e2-12312-723/2018, ieškovė laikė, jog pagrindinė skola pagal ginčo sutartis yra atsakovės sumokėta ir reikalavo priteisti tik delspinigius. Tačiau sekančią dieną (t. y. 2018-10-24) ieškovė pareiškė naują (nagrinėjamoje byloje) ieškinį dėl skolos ir netesybų priteisimo, t. y. pakeitusi ankstesnį ieškinio pagrindą ir jau laikydamasi pozicijos, jog atsakovė pagrindinės skolos pagal ginčo sutartis nėra sumokėjusi (CPK 179 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie apeliantės veiksmai tik papildomai pagrindžia šioje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytą faktinę aplinkybę, jog per visą sutartinių santykių laikotarpį šalys fiksuodavo tik pagrindinę skolą, o delspinigiai nebuvo skaičiuojami ir jie nebuvo įskaitomi į skolų suderinimo aktus, dėl jų sumokėjimo atsakovei pretenzijos nebuvo reiškiamos. Toks ieškovės elgesys, kai taikyti įstatyme numatytą įmokų paskirstymo tvarką, kuri neatitiko tarp šalių susiklosčiusios praktikos, taigi ir jų susitarimo, buvo pareikalauta tik pareiškus ieškinį, t. y. šalių santykiams nutrūkus ir iškilus ginčui, negali buvo pripažintas sąžiningu.

40. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovės apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, susijusiais su netinkamu įrodymų vertinimu, tačiau kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, apeliantė visiškai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia ieškovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik ieškovės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Kaip matyti iš apskųsto sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė dėl visų esminių šalių argumentų. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog pirmiau aptarti ieškovės skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu, todėl sprendžia, jog ieškovės ieškinys dėl skolos ir netesybų priteisimo pagrįstai atmestas, pripažinus, jog visą šalių sutartinių santykių buvimo laiką ieškovė praktikavo įmokų paskirstymo tvarką mokėjimus įskaitydama pagrindinei skolai dengti ir tik prieš ieškinio teisme pareiškimą iš naujo paskirstė įmokas kita tvarka.

41. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, prieina išvados, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 str.). Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis) ir jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

43. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

44. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovė UAB „Rinvest“ turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į ieškovės UAB „Langų dizainas“ apeliacinį skundą parengimą. Tačiau atsakovė įrodymų, pagrindžiančių jos apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

45. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės UAB „Langų dizainas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.