Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė), Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), ir nubausta:

pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – 100 (vieno šimto) MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės sudėtos jas iš dalies sudedant ir V. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė 120 (vieno šimto dvidešimties) MGL dydžio bauda. V. D. įpareigota baudą sumokėti per 24 (dvidešimt keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. D. nuteista už tai, kad ji, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d., būdama IĮ „E.“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. reg. (duomenys neskelbtini)) direktore ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 21 straipsnio l dalį būdama atsakinga už bendrovės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos, dėl ko nebuvo išsaugoti IĮ „E.“ dokumentai, o būtent: 2013 m. gruodžio 6 d. pertvarkant IĮ „E.“ į UAB „A.“, nesudarė ir tyrimui nepateikė pertvarkomos individualios įmonės balanso, dokumentų, patvirtinančių buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų IĮ „E.“ perdavimą UAB „A.“, IĮ „E.“ prekių įsigijimo, (PVM sąskaitų faktūrų), kasos aparatų žurnalų, bankų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašų, kasos dokumentų (kasos pajamų bei išlaidų orderių) už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d., dėl ko iš dalies negalima nustatyti IĮ „E.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d., taip pažeisdama Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 2004 m. kovo 30 d. Nr. IX-2084 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 papunktį: „1. Valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės“. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 19 straipsnio 1 ir 2 dalį: „1. Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą; 2. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsakymą 1997 m. rugpjūčio 15 d. Nr. 38 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų“ „kad kasos operacijų apskaitos pirminiai dokumentai, materialinių vertybių priėmimo kvitai, finansinės apskaitos registrai (didžiosios knygos, bendrieji žurnalai ir kitos tipinės ir laisvos finansinės apskaitos registrų formos), PVM sąskaitos-faktūros saugomi 10 metų.Be to, V. D. nuteista už tai, kad ji, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., būdama UAB „A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktorė ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 21 straipsnio l dalį būdama atsakinga už bendrovės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, nenustatė įmonės dokumentų saugojimo tvarkos, dėl ko nebuvo išsaugoti UAB „A.“ dokumentai, o būtent: pertvarkant IĮ „E.“ į UAB „A.“, nesudarė ir tyrimui nepateikė 2013 m. gruodžio 6 d. pertvarkomos individualios įmonės balanso, dokumentų, patvirtinančių buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų IĮ „E.“ perdavimą UAB „A.“, UAB „A.“ prekių įsigijimo, (PVM sąskaitų faktūrų), kasos aparatų žurnalų, bankų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašų, kasos dokumentų (kasos pajamų bei išlaidų orderių), už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. birželio 30 d., dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „A.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. birželio 30 d., taip pažeisdama Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 2004 m. kovo 30 d. Nr. IX-2084 - 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 papunktį: „1. Valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės“. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 19 straipsnio 1 ir 2 dalį: „1. Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. 2. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų.“, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsakymą 1997 m. rugpjūčio 15 d. Nr. 38 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų“ „kad kasos operacijų apskaitos pirminiai dokumentai, materialinių vertybių priėmimo kvitai, finansinės apskaitos registrai (didžiosios knygos, bendrieji žurnalai ir kitos tipinės ir laisvos finansinės apskaitos registrų formos), PVM sąskaitos-faktūros saugomi 10 metų.Apeliaciniame skunde nuteistoji V. D. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo ji būtų išteisinta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, konstatuojant, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Skunde apeliantė nurodo, kad su priimtu nuosprendžiu nesutinka, nes nėra jokių įrodymų, kad ji padarė BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Kaltinimą dėl nusikalstamos veikos už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. birželio 30 d. prokurorė jai pateikė 2015 m. gruodžio 28 d., nors dar 2015 m. spalio 5 d. Kauno apygardos administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1530-414/2015 panaikino VĮ Registrų centro Kauno filialo Juridinių asmenų registro tvarkytojo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą ir įpareigojo pastarąją įmonę išregistruoti Juridinių asmenų registre V. D. iš UAB „A.“ direktorės ir akcininkės pareigų. Taigi, dar daugiau kaip du mėnesius iki kaltinimo pareiškimo prokurorei buvo žinoma, kad ji nepagrįstai 2014 m. kovo 28 d. UAB „A.“ vienintelio akcininko N. S. sprendimo pagrindu Juridinių asmenų registre buvo įregistruota nuo 2014 m. balandžio 1 d. vienintele UAB „A.“ akcininke ir direktore.Kritiškai apeliantė vertina ir teismo nuosprendžio išvadą, kad ji buvo IĮ „E.“ direktore nuo 2013 m. gegužės 29 d. Teismas negebėjo visapusiškai išanalizuoti ir kritiškai bei nuosekliai įvertinti byloje esančių įrodymų, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatą. Bylos dokumentai (t. 1, b. l. 54, 114) rodo, kad IĮ „E.“ buvo įregistruota Juridinių asmenų registre 2013 m. birželio 3 d. Pati teisėja nuosprendyje nurodė, kad pagal VĮ „Registrų centras“ pateiktus juridinio asmens duomenis nustatyta, kad UAB „A.“ (buvusi „E.“ tiriamuoju laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo V. D.), tačiau toliau nuosprendyje vis tiek rašo, kad ji dirbo nuo 2013 m. gegužės 29 d.Kitas neteisingai išspręstas klausimas nuosprendyje - ar ji buvo UAB „A.“ direktore laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas nuosprendyje netinkamai nustatė ir ištyrė šį laikotarpį. Ji negalėjo eiti UAB „A.“ direktorės pareigų 2013 m. gruodžio 31 d., nes tą pačią dieną pareigas pradėjo eiti nauja bendrovės direktorė S. G.. UAB „A.“ akcininkės J. S. 2013 m. gruodžio 31 d. sprendime nenurodyta nei nuo kada ji buvo atleista iš direktorės pareigų, nei nuo kada S. G. buvo priimta į šios bendrovės direktorės pareigas. Teismas nuosprendyje nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalies nuostatos ir nepagrįstai nelaikė, kad ji 2013 m. gruodžio 31 d. jau nedirbo UAB „A.“ direktore, kadangi nuo šios datos direktore pradėjo dirbti S. G.. Tai, ką savo sprendime nusprendė akcininkė J. S., teismas turėjo vertinti kritiškai. Taip pat, kaip ir liudytojo A. S. parodymus, kai apklausiamas 2016 m. birželio 16 d. teismo posėdžio metu jis parodė, kad UAB „A.“ akcijų gal ir turėjęs, o mama tai tikrai, kas reiškė, kad teismas turėjo dar vertinti ir kitą UAB „A.“ visuotinio akcininkų ir steigėjų susirinkimo protokolą (2013 m. gruodžio 31 d.), kuriuo šios bendrovės akcininkai ir steigėjai D. S., N. S., A. S. ir J. S. taip pat sprendė jos atleidimo iš bendrovės direktorės klausimą. Nors pastarajame visuotiniame akcininkų susirinkimo sprendime nuspręsta ją atleisti iš direktorės pareigų nuo 2013 m. gruodžio 31 d., faktiškai ji direktorės darbo teisinius santykius su UAB „A.“ nutraukė pačiai prašant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalies pagrindu 2013 m. gruodžio 30 d. Tai patvirtina ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą (priedas Nr. 2). Todėl teismas neįvertino aplinkybės, kad faktiškai ji dirbo UAB „A.“ direktore viena diena trumpiau, t. y. iki 2013 m. gruodžio 30 d. Apeliantė pažymi, kad UAB „A.“ (buvusi IĮ „E.“) direktoriai buvo ir yra: V. D. - nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., S. G. - nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. vasario 19 d., N. S. - nuo 2014 m. vasario 20 d. iki dabar.Kauno apylinkės teismas netinkamai pritaikė BK 223 straipsnio 1 dalies nuostatas ir padarė nepagrįstas išvadas, kad ji nesaugojo UAB „A.“ (IĮ „E.“) buhalterinės apskaitos dokumentų. Teismas nenustatinėjo jokio priežastinio ryšio tarp jos veikos ar neveikimo buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo srityje ir dėl to susidariusių pasekmių, t. y. negalimumo nustatyti UAB „A.“ (IĮ „E.“) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. Teismas neišsiaiškino jos teisinio statuso, realios padėties bei galimybių pilnai atlikti direktorės funkcijas UAB „A.“ aplinkybių. Nuosprendyje analizuotos žalingos pasekmės dėl jos tariamos nusikalstamos veikos yra dirbtinai pritemptos, hiperbolizuojant tariamą veikos pavojingumą. Teismas visiškai nevertino aplinkybių, kaip buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas šioje byloje, kokie tikslai ir uždaviniai buvo jam keliami, kaip buvo paskirstomas laikas ir resursai renkant bylos duomenis, apskritai, ko buvo siekta ir pasiekta šioje baudžiamojoje byloje. Teismas neįvertino, kad prokurorė esminių kitų asmenų padarytų nusikaltimų pagal pareiškėjų UAB „S.“, UAB „K.“ ir jos pareiškimus, pateiktus policijai ir prokuratūrai, netyrė. Apeliantė skunde pažymi, kad ji niekada neveikė savo iniciatyva kaip savarankiška IĮ „E.“ direktorė, galinti priimti savarankiškus valdymo sprendimus ir priversti šios įmonės finansavimą atlikusį buvusį policininką A. S. kartu su visu S. klanu vykdyti jos sumanymus bei įmonės valdymo sprendimus. Jeigu ji būtų nepasitikėjusi A. ir N. S., o veikusi savarankiškai kaip įmonės direktorė, ji nebūtų padėjusi parašo ant IĮ „E.“ savininkės sprendimo 2013 m. lapkričio 25 d. pertvarkyti IĮ „E.“ į UAB „A.“, neturėdama garantijų iš A. S. dėl jokių neigiamų turtinių pasekmių jai neatsiradimo ateityje, o būtų įdėmiai studijavusi CK 2.104 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl pertvarkomo juridinio subjekto dalyvio subsidiarinės atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles per ateinančius tris metus po įmonės pertvarkymo. Tačiau ji nekritiškai pasitikėjo A. S.. Tikriesiems įmonės savininkams N. S., A. S. ir galimai kitiems asmenims užteko tik paslėpti nuo kreditorių įmonės turtą bei dokumentus 2014 m. vasario 21 d. ir visa atsakomybė akimirksniu už įmonės prievoles kreditoriams subsidiariai turėjo užgulti jos pečius. Taip ir įvyko 2014-2015 metais, vos ji pradėjo gintis nuo A. S. reikalavimų pasirašyti vis naujus asmeninius vekselius, garantinius raštus ir laidavimo sutartis. Pirmiausia ji neteko darbo UAB „A.“, o vėliau turėjo gintis teismuose, reikšdama reikalavimus dėl kelių vekselių pripažinimo negaliojančiais, gintis nuo subsidiarinės atsakomybės, kai UAB „A.“ neatsiskaitė su parduotuvės patalpų nuomotoju ir prekių tiekėjais. Jeigu ji būtų buvusi savarankiška įmonės vadovė ir savininkė, savo įmonę būtų registravusi bent jau savo gyvenamosios vietos adresu, o ne tikrųjų įmonės savininkų J. S. ir A. S. gyvenamosios vietos adresu. Būdama tikrąja vadove, ji nebūtų tariamai perleidusi UAB „A.“ akcijų A. S. motinai J. S. ir pasirašiusi po 2013 m. gruodžio 10 d. akcininkų sąrašu, kuriame nurodyta, kad akcijų perleidimo sandoris tarp jos ir J. S. sudarytas diena vėliau, negu akcininkų sąrašas ir negu ji kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo Juridinių asmenų registrą. Jei ji būtų veikusi savarankiškai, nebūtų susidariusi tokia situacija, kai įmonės akcininkas ir direktorius N. S. be jos valios, leidimo ar sutikimo, jai nežinant, priėmė 2014 m. kovo 28 d. UAB „A.“ vienintelio akcininko sprendimą, kuriuo jai paliko išvogtos ir išgrobstytos bendrovės atsakomybę prieš kreditorius, įforminęs ją bendrovės direktore ir akcininke taip pat Juridinių asmenų registre, o pats kartu su giminaičiu A. S. išvyko į Jungtinę Karalystę. Teismas nepagrįstai kritiškai įvertino jos parodymus, kuriais ji pagrindė, kad realiai nebuvo direktorė, o tik statytinė, nėjo visa apimtimi direktorės pareigų, o tik pasirašinėjo sandorius įmonės vardu. Teismas neteisingai vertino ir liudytojų S. G., J. M., V. D. parodymus apie tai, kad viską valdė N. S. ir A. S.. Apklaustas liudytoju, A. S. patvirtino aplinkybes, kad jis bandė darbuotis kartu su apeliante, kuri vadovavo maisto prekių parduotuvėje, o jis buvo tik pinigų davėjas, investuotojas, nustatė tvarkos režimą, duodavo pinigus atlyginimui, mokėdavo pinigus už įmonės įrangą, teisines paslaugas. N. S. pabandė steigti IĮ „E.“, jis prižiūrėjo tvarką parduotuvėje, vykdė tik vizualią priežiūrą. A. S. nepripažino aplinkybės, kad apeliantė buvo UAB“ „A. (IĮ „E.“) direktorė, kadangi jis ją įvardino UAB „A.“ (II „E.“) vedėja. N. S. taip pat dirbo parduotuvėje. Finansų steigėju A. S. įvardijo save, dar ir N. S. mama buvo paėmusi paskolą. Taigi, A. S. oficialiai patvirtino teismo posėdyje aplinkybę, kad jis, N. S., D. S. ir J. S. yra UAB „A.“ steigėjai ir akcininkai nuo 2013 m. birželio 3 d., t. y. nuo IĮ „E.“ įsteigimo Juridinių asmenų registre pradžios.Skunde pažymima, kad pareiškėja UAB „S.“ irgi gerai žinojo, kas tvarkė visus reikalus UAB „A.“, nes pareiškime policijai įvardino atsakingu asmeniu N. S.. UAB „K.“, kreipdamasi į Kauno apylinkės teismą dėl skolos išieškojimo už nuomą iš UAB „A.“, taip pat įvardino laiduotoją N. S., o kreipdamasi į prokuratūrą dėl galimos nusikalstamos veikos, nurodė ir įvardino potencialų kaltininką N. S., o ne ją. Tai rodo, kad ji negalėjo nustatyti jokios buhalterinių dokumentų saugojimo tvarkos IĮ „E.“ (UAB „A.“) laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 30 d.Apeliantė atkreipia dėmesį, kad net jeigu ji būtų išleidusi įsakymą dėl dokumentų saugojimo tvarkos nustatymo tiek būdama IĮ „E.“, tiek UAB „A.“ direktore, dėl kitų asmenų veiksmų (neveikimo), vien tik įsakymu nustatyta dokumentų saugojimo tvarka nebūtų išsaugojusi bendrovės dokumentų. Teismas netyrė, kad kiti asmenys, galimai N. S. ir A. S., atliko nusikalstamus veiksmus - pasisavinimo ir paslėpė UAB „A.“ (IĮ „E.“) dokumentus. Kiti asmenys taip pat dėl nerūpestingumo neatliko savo kaip direktoriaus pareigų. Atleidus ją iš direktorės pareigų nuo 2013 m. gruodžio 30 d., pažeidus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 9.2. punkto nuostatas, keičiantis atsakingam asmeniui, nebuvo inventorizuota UAB „A.“ turto (prekių, dokumentų ir kt.) dalis, kuri turėjo būti perduodama naujai direktorei S. G.. S. G. atleidus iš direktorės pareigų, inventorizacija irgi nebuvo atlikta. Bendrovės direktorius N. S. spruko neperdavęs jo paskirtai direktorei jokio turto, įskaitant ir dokumentus, palikęs iš UAB „K.“ išnuomotas parduotuvės patalpas tuščias, be dalies UAB „K.“ priklausančio kilnojamojo turto. Po apeliantės dirbusi direktore S. G. nesiėmė jokių veiksmų išleisti teismo laikomą kaip pakankamą apsaugoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentams įsakymą dėl bendrovės duomenų saugojimo tvarkos. To paties darbo neatliko ir pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo dabartinis UAB „A.“ direktorius N. S.. Ir S. G., ir N. S. galėjo ir privalėjo ištaisyti jos klaidas, kadangi bendrovė veiklą vykdė, finansinę atskaitomybę, deklaracijas valstybinei mokesčių inspekcijai ar Sodrai teikė laiku, sudarinėjo ir vykdė sandorius su prekių ir paslaugų tiekėjais, vykdė pinigines operacijas per banką ar per kasą.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406-895/2015 konstatavo, kad net ir nustačius, jog tokio įsakymo dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos nebuvo, tai savaime nereiškia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir tai vertinama tik kaip viena iš aplinkybių, patvirtinančių aplaidų apskaitos tvarkymą. Skunde pažymima ir tai, kad apeliantė nebuvo atleista iš darbo už kokius nors pažeidimus, jai UAB „A.“ niekada nereiškė jokių pretenzijų ar reikalavimų ieškiniuose, pareiškimuose teismui ar policijai bei prokuratūrai dėl neišsaugotų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų. Taigi, jos veiksmai nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su UAB „A.“ atsiradusiomis pasekmėmis.Teismo nuosprendyje padaryta nepagrįsta išvada, kad dėl jos veikų nebuvo galima nustatyti IĮ „E.“ (UAB „A.“) prekių įsigijimo dokumentų, kasos aparatų žurnalų, bankų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašų, kasos dokumentų už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d., nes ji, pertvarkydama IĮ „E.“ į UAB „A.“, nesudarė ir tyrimui nepateikė pertvarkomos įmonės balanso. Jeigu ji būtų pažeidusi Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatą, tai Juridinių asmenų registro tvarkytojas nebūtų įregistravęs naujo pertvarkytos įmonės teisinio statuso. Tai nebuvo joks nusikaltimas, nes ir bendrovės vyr. finansininkė V. D. patvirtino, kad prieš naujus - 2014 metus, ji jau buvo parengusi įmonės balansą, jis buvo atspausdintas ir kad apskritai jokių įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų 2013 metais netrūko, jie buvo saugomi. Be to, nebuvo jokių trukdymų bendrovei teikti finansinės atskaitomybės, prašymų, deklaracijų. Taigi, teismo nuosprendžio išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-895/2016 5.1.3. punkte suformuotai nuostatai, kad teismai turi įvertinti aplinkybę, ar, užtikrinus tinkamą apskaitos dokumentų saugojimą, kita šių asmenų kaltai padaryta veika (veikimas ar neveikimas) nulėmė tokių apskaitos dokumentų praradimą. Ji netgi hipotetiškai fiziškai negalėjo užtikrinti UAB „A.“ buhalterinių apskaitos dokumentų, kadangi nuo 2013 m. gruodžio 30 d. jau nebedirbo UAB „A.“ direktore, kiti asmenys - S. G. ir N. S., turėjo užtikrinti apskaitos dokumentų saugumą, kad jie nebūtų prarasti.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ją nuteisė du kartus už tą patį nusikaltimą, išskirdamas į du atskirus laikotarpius abu nusikaltimus, nors CK 2.104 straipsnio 1 dalis nustato, kad įmonės pertvarkymas - tai juridinio asmens teisinės formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas. Tai reiškia, kad IĮ „E.“ tik pakeitė savo teisinę formą, ką patvirtina ir aplinkybė, kad nepasikeitė įmonės kodas, pertvarkius ją į UAB „A.“. Todėl teismas nepagrįstai surado dvi nusikalstamas veikas, nes įmonę, kurios apskaita buvo aplaidžiai tvarkoma, nepagrįstai padalino į dvi atskiras įmones nusikaltimo sudėties aspektu. Taip nėra, nes IĮ „E.“ finansinė apskaita ir buhalteriniai apskaitos dokumentai sudaro vieningą ir tęstinę UAB „A.“ buhalterinės apskaitos ir dokumentų sistemą. Dėl to jai buvo paskirta 20 MGL didesnė bausmė ir nepagrįstai taikytos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistoji V. D. ir jos gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.Nuteistosios V. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Apeliaciniame skunde iš esmės ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu V. D. veiksmuose buvo nustatyti aplaidaus apskaitos tvarkymo (BK 223 straipsnio 1 dalis) požymiai. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, kitą rašytinę bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuteisdamas kaltinamąją, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o jo išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo priimtas remiantis tiek kaltinamosios, tiek liudytojų (UAB „A.“ dirbusių darbuotojų, šios įmonės produkcijos tiekėjų) parodymais, specialisto pateiktomis išvadomis bei pačios specialistės parodymais. Teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimą, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo fakto. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.Nagrinėjamu atveju apeliantė ginčija savo kaltės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį įrodytumą, teigdama, kad ji niekada neveikė savo iniciatyva kaip savarankiška IĮ „E.“ bei UAB „A.“ direktorė, t. y. ji buvo tik „statytinė“, pasirašinėjanti sandorius įmonės vardu. Visą abiejų įmonių veiklą koordinavo bei joms vadovavo A. S. ir N. S., kurie yra tikrieji įmonės savininkai ir kuriais ji nekritiškai pasitikėjo. Apeliacinės instancijos teismas šiems argumentams nepritaria ir juos laiko V. D. gynybine versija.BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių alternatyvių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai tai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo, o aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas tik neatsargiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-305/2009).BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų visų trijų veikų sudėtys yra materialios, todėl baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai šio straipsnio dispozicijoje numatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga. Priežastinio ryšio nustatymas yra loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nustatinėjama loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Tačiau šio objektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio įrodinėjimas yra teismo, o ne specialistų ar ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik specialiomis žiniomis gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-489/2015). Nustatydami kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo teismai neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, būtina analizuoti nustatytų kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar būtent dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, įvertinti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo galimybes (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-142-895/2016).Nagrinėjamu atveju V. D. inkriminuotas kaltinimas dėl buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimo, o Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje (2001 m. lapkričio 6 d. redakcija Nr. IX-574) nustatyta, kad ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, jog įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. To paties įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų. Todėl būtina nustatyti, ar V. D. realiai atliko įmonės direktorės pareigas, t. y. ar ji yra tinkamas subjektas, kadangi tais atvejais, kai formaliai įmonės vadovu esantis asmuo realiai įmonės vadovo funkcijų neatlieka, baudžiamosios atsakomybės subjektu pagal BK 223 straipsnį gali būti pripažintas asmuo, faktiškai vadovaujantis įmonei (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-507/2015, 2K-615-507/2015).Byloje nustatyta, kad V. D. 2013 m. gegužės 29 d. pasirašė IĮ „E.“ nuostatus (t. 1, b. l. 54-57), ji tuo pačiu metu tapo individualios įmonės vienasmeniu valdymo organu (t. 1, b. l. 110), Juridinių asmenų registre ši įmonė įregistruota 2013 m. birželio 3 d. (t. 1, b. l. 114). Nusprendus minėtą individualią įmonę pertvarkyti į uždarąją akcinę bendrovę, V. D. 2013 m. lapkričio 25 d. pasirašė naujos teisinės formos bendrovės „A.“ įstatus (t. 1, b. l. 45-53), taip pat kreipėsi į Juridinių asmenų registrą, prašydama įregistruoti pakeistus įmonės steigimo dokumentus (t. 1, b. l. 72-75). Pakeisti steigimo dokumentai ir akcininko duomenys registre įregistruoti 2013 m. gruodžio 6 d. (t. 1, b. l. 80). V. D., kaip bendrovės direktorė, taip pat teikė Juridinių asmenų registrui pasikeitusį akcininkų sąrašą, t. y. pateikė duomenis apie J. S. (t. 1, b. l. 81-87). Be to, IĮ „E.“ sąskaitos, esančios AB „Swedbank“, parašo teisę nuo 2013 m. birželio 25 d. turėjo V. D. (t. 1, b. l. 166-167), sąskaitos, esančios Akademinėje kredito unijoje parašo teisę nuo 2013 m. liepos 15 d. taip pat turėjo nuteistoji (t. 1, b. l. 161). Pasikeitus įmonės teisiniam statusui, V. D. ir toliau atliko direktorės funkcijas. UAB „A.“ sąskaitų parašo teisę AB „DNB“ banke ji turėjo nuo 2013 m. gruodžio 13 d. (t. 1, b. l. 171). Naudodamasi turima parašo teise, apeliantė iniciavo ne vieną pinigų pervedimo operaciją vadovaujamos bendrovės vardu kitoms įmonėms, su kuriomis bendradarbiavo darbo klausimais, sudaryčių sutarčių pagrindu. Pervedimai daryti skirtingu laikotarpiu, kas patvirtina, jog V. D. sprendė atsiskaitymo su tiekėjais klausimus, žinojo, kurioms įmonėms bendrovė yra skolinga ir pan. Apeliaciniame skunde nuteistoji nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino liudytojų S. G., J. M. bei V. D. parodymus. Pažymėtina, jog šioje byloje buvo apklausta kur kas daugiau liudytojų nei nurodo apeliantė, todėl apylinkės teismas rėmėsi visų apklaustųjų nurodytomis aplinkybėmis, neišskirdamas kurio nors vieno liudytojo parodymų. Priešingu atveju, būtų pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. S. G. UAB „A.“ pradėjo kasininke dirbti nuo 2013 m. spalio 23 d. ir dirbo iki 2014 m. vasario 21 d. Ikiteisminio tyrimo metu ji teigė, kad tuo metu oficialiai direktorės pareigas ėjo V. D., tačiau faktiškai visai veiklai vadovavo N. S.. V. D. dirbdavo įvairius kitus darbus, tvarkydavo vidaus dokumentus, dėdavo prekes ir pan. (t. 3, b. l. 2). Teisiamojo posėdžio metu S. G. detalizavo savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydama, kad darbo sutartį pasirašė su V. D., tačiau darbo pokalbis vyko su N. S.. Iš pradžių ji manė, kad bendrovės savininkė yra V. D., tačiau vėliau suprato, jog atsakingas N. S., nes šis atsiskaitinėdavo su tiekėjais, o vekselius jo liepimu pasirašinėdavo V. D.. Iš šių parodymų visumos darytina išvada, jog S. G., būdama kasininke, pilnai nesuprato direktoriaus atliekamų funkcijų, nors ir teigė suprantanti, kad direktorė ir kasininkė yra skirtingos pareigos. Kaip nurodė minėta liudytoja, nuteistoji turėjo savo atskirą kabinetą, suvedinėjo į programą sąskaitas, pasirašinėdavo vekselius, kaip direktorė pasirašydavo ir į kasos knygą, tuo tarpu ji kepė bandeles, valė, krovė lentynas, dirbo su kasos aparatu. Akivaizdu, jog darbo pobūdis bei darbo sąlygos abiejų moterų iš esmės skyrėsi. Taigi, nors S. G. galimai nesuprato savo, kaip ji nurodo, bendradarbės funkcijų bei darbo apimties, tačiau iš jos parodymų turinio spręstina, kad V. D. atliko vadovo funkcijas. J. M. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad, kiek suprato, bendrovės savininkai buvo A. S. ir N. S., kuris padėdavo priiminėti sprendimus bendrovėje. A. S. dažniausiai atvažiuodavo į darbo pabaigą ir stebėdavo, kad nebūtų vykdomos vagystės iš parduotuvės, darbo pabaigoje jis užrakindavo parduotuvę ir įjungdavo signalizaciją, rytais parduotuvę atrakindavo (t. 3, b. l. 13-14). Teisiamojo posėdžio metu J. M. patvirtino, jog V. D. buvo bendrovės direktorė, tačiau klausydavo N. S.. Vis dėlto, liudytojos parodymai nepatvirtina, kad nuteistoji būtų buvusi sistemingai bauginama, jai būtų grasinta, ji neturėtų laisvės savarankiškai priimti sprendimus bendrovės valdymo klausimais. J. M. iš esmės patvirtino, kad nuteistoji nebuvo tik „statytinė“ direktorė, ji pastoviai būdavo darbe iki 6-7 valandų, pajamuodavo sąskaitas į kompiuterį, susitikdavo su tiekėjais, pasirašydavo į kasos knygą, be to, turėjo savo atskirą darbo kabinetą, kuriame buvo laikomi visi dokumentai, sąskaitos. Šie duomenys patvirtina, kad V. D. realiai vykdė direktorės funkcijas, ji nebuvo iškviečiama į darbą tik tuomet, kai reikėdavo ką nors pasirašyti. Be to, pažymėtina ir tai, kad J. M. yra apeliantės pažįstama, jos yra anksčiau kartu dirbusios, o UAB „A.“ pastaroji buvo įdarbinta būtent dėl pažinties su V. D.. Todėl darytina išvada, jog ši liudytoja yra suinteresuota apeliantei padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, kita vertus, J. M. teisiamojo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad „V. D. įmonėje prisiėmė viską ant savęs, tapo jos direktore“. Taigi, nuteistoji suprato, kokią atsakomybę prisiima.Liudytoja V. D., nors teisiamojo posėdžio metu taip pat teigė, kad viskam vadovavo A. S. ir N. S., tačiau pripažino, kad darbo sutartį pasirašė su V. D., kuri užsakinėjo prekes, pasirašinėdavo, kai reikėjo, kaip įmonės savininkė. Jokia dokumentų saugojimo tvarka įmonėje nebuvo patvirtinta ir V. D. nesidomėjo šių dokumentų laikymo vieta bei saugojimu. Dokumentai buvo saugomi jos darbo kabinete, tačiau į jį galėjo bet kas patekti. Taigi, įvertinus šių trijų liudytojų parodymus, matyti, kad N. S. darė įtaką direktorei V. D. priimant sprendimus dėl atsiskaitymų su tiekėjais, padėdavo atrinkti darbui tinkamus darbuotojus, tačiau liudytojų parodymai nepatvirtina, kad V. D. veikdavo išskirtinai tik su N. S. žinia, nieko nesuprato apie įmonės valdymą ir pan. Apylinkės teismas pagrįstai įvertino visų apklaustų liudytojų parodymų visumą, iš kurios matyti, jog santykiuose su trečiaisiais asmenimis apeliantė veikė laisva valia, save aiškiai identifikuodama kaip įmonės direktorę. UAB „S.“, UAB „J.“ pardavimų vadybininkai P. V. ir K. B. parodė, kad sutartis dėl atitinkamos produkcijos tiekimo pasirašė su UAB „A.“ direktore V. D.. UAB „K.“ plėtros vadovas D. K. pripažino, kad negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį pasirašė IĮ „E.“ savininkė V. D.. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistoji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė, jog buvo IĮ „E.“, vėliau UAB „A.“ direktorė, pasirašinėjo su tiekėjais sutartis, tiekėjus ji parinkdavo pati savarankiškai, tačiau su A. S. ir N. S. derindavo jų kandidatūras (t. 3, b. l. 24-25). V. D. aiškino ir tai, kad A. S. ir N. S. valdė elektroninę bankininkystę, tačiau ši aplinkybė paneigta aukščiau minėtais AB „Swedbank“, AB „DNB“ bankų bei Akademinės kredito unijos raštais, kuriuose nurodyta, jog parašo teisę turėjo V. D.. Be to, nuteistoji yra pripažinusi, jog žinojo, kad buhalterinės apskaitos dokumentai turi būti saugomi dešimt metų. Nepaisant to, ji nurodė, kad nežinojo, jog yra atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą ir dokumentų saugojimą. Išeidama iš darbo ji jokių dokumentų pasirašytinai niekam neperdavė, priėmimo-perdavimo aktų nepildė. Šiuos nuteistosios teiginius aukštesnysis teismas vertina kritiškai, net jei iš tiesų V. D. trūko kompetencijos atlikti direktorės pareigas, tai nėra pagrindas atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės. Darytina išvada, kad asmuo, savo noru tapęs įmonės vadovu (apeliantė teigia, kad buvo įkalbėta Aido ir N. S. įsteigti IĮ „E.“, tačiau tai nekeičia esmės, nes galutinį sprendimą ji priėmė pati, laisva valia), negali būti atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigų ir įsipareigojimų, kylančių įmonės direktoriui, vykdymą vien dėl to, kad jis neturi specialaus išsilavinimo ar kompetencijos. Be to, šiuo atveju apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad prekyboje V. D. dirba apie 15-17 metų, todėl turi didelę darbo patirtį šioje srityje, kas suponuoja ir išvadą apie direktorės pareigų bei funkcijų suvokimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad UAB „A.“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų, vyko ne vienas civilinis procesas dėl skolų ir delspinigių priteisimo. Nagrinėjamu atveju aktualus Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimas, kuriuo tenkintas UAB „I.“ ieškinys. Šioje byloje buvo kilęs ginčas dėl V. D. statuso įmonėje. V. D. atstovas advokatas Egidijus Milašius tuo metu teismui dėstė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir nagrinėjamame apeliaciniame skunde, t. y. kad V. D. buvo tik „statytinė“, be to, ji pati yra kreipusis į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl N. S. ir A. S. galimai neteisėtų veiksmų. Visi šie argumentai buvo atmesti, nustatant, jog V. D. turėjo pakankamai įgūdžių ir žinių veiklai organizuoti bei turėjo suprasti įmonės savininko, o vėliau direktoriaus pareigas ir atsakomybės apimtį (t. 3, b. l. 171-175). Nuspręsta, jog V. D. yra subsidiariai atsakinga pagal UAB „A.“ prievoles. Minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir nerevizuojamas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog šis sprendimas laikytinas prejudiciniu faktu. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Vis dėlto, ši taisyklė taikoma civiliniame procese, baudžiamajame procese ir baudžiamojoje teisėje galioja kitokie principai, todėl ne visos aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti civiliniame procese ar administracinėje teisenoje, bus neįrodinėjamos ir automatiškai turės teisinę reikšmę ir baudžiamajame procese. Taigi, įsiteisėjęs Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimas laikytinas vienu iš įrodymų, pagrindžiančių, jog V. D. buvo reali IĮ „E.“, o vėliau UAB „A.“ vadovė – direktorė. Įvertinusi aukščiau aptartų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad V. D. suprato, kokioms įmonėms vadovauja, žinojo savo atsakomybės ribas, veikė, nors ir tardamasi su į įmonę finansus investavusiais asmenimis, tačiau savarankiškai. Ji nebuvo vien formali vadovė, todėl yra tinkamas subjektas BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos sudėties prasme. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, ko ji nebūtų dariusi, jei būtų buvusi savarankiška įmonės vadovė, t. y. būtų registravusi įmonę savo gyvenamosios vietos adresu, nebūtų tariamai perleidusi UAB „A.“ akcijų A. S. motinai J. S. ir pasirašiusi po 2013 m. gruodžio 10 d. akcininkų sąrašu ir pan., vertinamos tik kaip prielaidos ir tikimybės, kuriomis negalima remtis sprendžiant asmens kaltės ar nekaltumo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas vertina tai, ką V. D. padarė arba nepadarė, nors turėjo padaryti, tačiau ne tai, ką būtų galėjusi ar norėjusi padaryti.Kitas byloje analizuotinas aspektas yra tai, ar tarp apeliantės veikos/neveikimo ir dėl to kilusių padarinių – negalimumo iš dalies nustatyti UAB „A.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, yra priežastinis ryšys. V. D. skunde atkreipia dėmesį, kad net jeigu ji būtų išleidusi įsakymą dėl dokumentų saugojimo tvarkos nustatymo tiek būdama IĮ „E.“, tiek UAB „A.“ direktore, dėl kitų asmenų veiksmų (neveikimo) vien tik įsakymu nustatyta dokumentų saugojimo tvarka nebūtų išsaugojusi bendrovės dokumentų. Kiti po jos atleidimo direktoriaus pareigas ėję asmenys taip pat nesiėmė jokių veiksmų, siekdami ištaisyti jos klaidas. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad IĮ „E.“ vienintelė savininkė ir vadovė iki šios įmonės pertvarkymo buvo V. D.. Pertvarkius individualią įmonę į uždarąją akcinę bendrovę, direktorė nepasikeitė. Taigi, pirminiai įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo sukurti vadovaujant apeliantei ir būtent ji privalėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad šie dokumentai būtų patikimai saugomi ir neprarasti. Pažymėtina ir tai, kad V. D. kaltinimas yra inkriminuotas dėl to, kad ji nenustatė reikiamos dokumentų saugojimo tvarkos, o ne dėl to, kad ji sąmoningai prarado šiuos dokumentus. Šiame nuosprendyje jau minėta, kad apeliantė jokios buhalterinių dokumentų saugojimo tvarkos nenustatė, įmonėje nebuvo paskirto atsakingo asmens, kuris rūpintųsi minėtų dokumentų saugojimu įstatymų nustatytą laikotarpį. Atkreiptinas dėmesys, kad buhalterinė apskaita įmonėje buvo vedama, šiam darbui atlikti buvo pasamdyta buhalterė, kuri visus dokumentus (ar bent jau daugumą jų) laikė savo kabinete, į kurį galėjo bet kas patekti. Nuteistoji net nesidomėjo šių dokumentų laikymo vieta bei sąlygomis. V. D. neatliko nė vieno aktyvaus veiksmo, bandydama įgyvendinti jai kaip ūkio subjekto vadovui kylančią pareigą dėl tinkamo buhalterinės dokumentacijos išsaugojimo. Nebuvo priimtas nei direktorės įsakymas, nei kokios nors vidaus tvarkos taisyklės, net žodžiu apeliantė nebuvo įpareigojusi nei vieno darbuotojo imtis priemonių buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimui. Pertvarkant įmonę, turėjo būti sudarytas individualios įmonės balansas, tačiau tai nebuvo padaryta. Specialisto išvada Nr. 5-2/201 (t. 2, b. l. 83-98) nustatyta, kad tyrimui pateiktuose dokumentuose nėra duomenų apie tai, ar atlikus IĮ „E.“ pertvarkymą, buvo perduoti buhalterinės apskaitos ir kiti dokumentai UAB „A.“. Specialisto išvada Nr. 5-2/4 (t. 2, b. l. 105-123) nustatyta, kad ūkinės finansinės veiklos tyrimui UAB „A.“ nepateikė: prekių įsigijimo dokumentų; kasos aparatų operacijų žurnalų; bankų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašų; kasos dokumentų (kasos pajamų bei išlaidų orderių); išrašytų PVM sąskaitų faktūrų. Tyrimui buvo pateiktas 2013 m. gruodžio 31 d. balansas ir balanso, išimto iš kompiuterinės programos, 2014 m. gegužės 30 d. duomenys (nenurodyta už kurį laikotarpį). Tačiau nustatyti bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ir kita turi būti galima pagal buhalterinės apskaitos dokumentus, tuo tarpu buhalterinės apskaitos programos duomenys negali būti laikomi buhalterinės apskaitos dokumentais, nes jie neatitinka dokumentui keliamų reikalavimų, kaip, pavyzdžiui, iš programos duomenų negalima nustatyti buhalterinės apskaitos dokumentą surašiusio ir pasirašiusio asmens (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580/2014). Papildoma specialisto išvada Nr. 5-2/131 (t. 2, b. l. 135-213) nustatyta, kad specialisto išvadų 2014 m. gruodžio 12 d. Nr. 5-2/201 ir 2015 m. sausio 9 d. Nr. 5-2/4 esmė nesikeičia. Tiriamuoju laikotarpiu (nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 30 d.) iš dalies negalima nustatyti UAB „A.“ (buvusi IĮ „E.“) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Šis padarinys kilo būtent dėl apeliantės kaip direktorės neveikimo, t. y. turimos pareigos imtis priemonių įmonės dokumentams ir apskaitos registrams išsaugoti nevykdymo. Todėl tarp jos neveikimo ir sukeltų padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas – tai norminiais aktais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas. Nustačius, kad tokios tvarkos nebuvo laikytasi ir dėl to kilo šiame straipsnyje numatyti padariniai, aplinkybė, jog nuteistosios darbo laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentai galimai dingo vėliau, nepašalina jos baudžiamosios atsakomybės (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234/2012). Baudžiamąją atsakomybę dėl norminiais aktais nustatytos buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymo lemia ne tai, ar tie dokumentai yra buvę, o tai, ar dėl trūkstamų dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuo atveju nustatyta, kad nuteistosios V. D. vadovavimo bendrovei laikotarpiu nustatytos dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikyta ir nei vienas dokumentas neperduotas ją pakeitusiai bendrovės direktorei. Taigi, šių aplinkybių pakanka atsakyti baudžiamąja tvarka pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.Apeliaciniame skunde nuteistoji ginčija savo kaip direktorės darbo pradžios ir pabaigos laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. D. IĮ „E.“ direktore buvo nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d., o UAB „A.“ direktore – nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Apeliantė su šiomis datomis nesutinka ir nurodo, kad IĮ „E.“ direktore ji buvo nuo 2013 m. birželio 3 d., t. y. nuo tada, kai ši įmonė buvo užregistruota Juridinių asmenų registre, o iš UAB „A.“ direktorės pareigų pasitraukė 2013 m. gruodžio 30 d. savo pačios iniciatyva. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos pradžios laikotarpį, atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas, kurios numato, kad, kai individualios įmonės savininkas kartu yra įmonės vadovas, jam priskiriama individualios įmonės vadovo kompetencija. Individualios įmonės savininkas gali individualios įmonės vadovu paskirti kitą asmenį, jei tai nustatyta individualios įmonės nuostatuose. Apie individualios įmonės vadovo paskyrimą arba su juo sudarytos darbo ar civilinės sutarties pasibaigimą ne vėliau kaip per penkias dienas turi būti pranešta juridinių asmenų registrui. Kai individuali įmonė steigiama, individualios įmonės vadovu paskirtas asmuo pradeda eiti vadovo pareigas nuo individualios įmonės įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos. Nagrinėjamu atveju V. D. buvo IĮ „E.“ savininkė ir tuo pačiu vadovė, kadangi kitas vadovas nebuvo skiriamas. Tuo atveju, jei būtų surastas kitas vadovas, tuomet jis savo pareigas pradėtų eiti nuo individualios įmonės įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos, tačiau šiuo atveju įmonei vadovausiantis asmuo nebuvo ieškomas. Todėl 2013 m. gegužės 29 d., kai buvo pasirašyti įmonės nuostatai, V. D. tapo šios įmonės vadove – direktore. Tai numatyta ir minėtų nuostatų 4.1 punkte: „Įmonė turi vienasmenį valdymo organą – Įmonės vadovą – direktorių. Įmonės savininkas, jeigu nėra paskirtas kitas asmuo vadovu, kartu yra ir vienasmenis Įmonės valdymo organas – Įmonės vadovas – direktorius, jam priskiriama įmonės vadovo kompetencija“. Įvertinusi šių nuostatų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad V. D. IĮ „E.“ vadovė – direktorė buvo nuo 2013 m. gegužės 29 d., todėl keisti skundžiamą nuosprendį šiuo aspektu nėra pagrindo.Apeliantė skunde nurodo, kad 2013 m. gruodžio 31 d. UAB „A.“ direktorės pareigų jau nėjo, o ir galimybės to daryti neturėjo, nes tą pačią dieną buvo priimta nauja direktorė S. G.. Iš byloje esančio UAB „A.“ visuotinio akcininkų ir steigėjų susirinkimo protokolo (t. 3, b. l. 190) matyti, kad 2013 m. gruodžio 31 d. vykusiame visuotiniame akcininkų susirinkime, dalyvaujant bendrovės steigėjai D. S. ir akcininkei J. S., sekretoriaujant V. D., buvo nuspręsta V. D. atleisti iš UAB „A.“ direktorės pareigų ir nuo 2013 m. gruodžio 31 d. į šios bendrovės direktorės pareigas paskirti S. G.. Šis sprendimas atsispindi ir VĮ „Registrų centras“ pateiktoje informacijoje (t. 1, b. l. 116). UAB „A.“ įstatų 7.3 punktas įtvirtina nuostatą, kad bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, <...> visuotinis akcininkų susirinkimas. Bendrovės vadovas pradeda eiti pareigas nuo jo išrinkimo, jei su juo sudarytoje sutartyje nenustatyta kitaip. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl situacijos, kai tą pačią dieną yra atleidžiamas vienas direktorius ir paskiriamas kitas, yra pasisakęs Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendime (t. 3, b. l. 55-57). Šiame įsiteisėjusiame sprendime padaryta išvada, jog tokiu atveju pirmojo direktoriaus įgaliojimai veikti UAB „A.“ vardu tą pačią akimirką pasibaigia. Teikti dokumentus apie pasikeitusį vadovą Juridinių asmenų registrui turi naujai išrinktas vadovas. Tokiu būdu yra užtikrinamas gero administravimo principas. Be to, iš prie apeliacinio skundo pateiktos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą (t. 4, b. l. 108-109) matyti, kad V. D. darbo UAB „A.“ draudimo pabaiga yra 2013 m. gruodžio 30 d. Įvertinusi šiuos duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2013 m. gruodžio 31 d. V. D. realiai jau nebebuvo UAB „A.“ direktorė ir negalėjo veikti bendrovės vardu, todėl kaltinimas nuteistajai tikslinamas, nurodant, kad UAB „A.“ direktore ji buvo nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į kitus kaltinimo formuluotės teiginius, prasilenkiančius su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Jau minėta, kad IĮ „E.“ nuostatai buvo pasirašyti 2013 m. gegužės 29 d., Juridinių asmenų registre ši įmonė įregistruota 2013 m. birželio 3 d., tačiau kaltinime nurodoma, kad atitinkami dokumentai tyrimui buvo nepateikti už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. Atitinkamai tuo pačiu laikotarpiu negalima iš dalies nustatyti IĮ „E.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti padariniai galėjo kilti tik nuo 2013 m. gegužės 29 d., kadangi 2013 m. sausio 1 d. IĮ „E.“ dar neegzistavo, taigi nebuvo ir jokių buhalterinių dokumentų, kuriuos reikėtų saugoti įstatymų nustatyta tvarka. Analizuojant kitą V. D. inkriminuotą veiką, matyti, kad ji nuteista už tai, jog dėl jos neveikimo iš dalies negalima nustatyti UAB „A.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. birželio 30 d. Šis laikotarpis, aukštesniojo teismo vertinimu, taip pat nustatytas netiksliai, kadangi neatsižvelgta į 2015 m. spalio 5 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo panaikintas VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo Juridinių asmenų registro tvarkytojo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimas ir 2014 m. gegužės 12 d. informacinis raštas Nr. (3.9.3.)SJ-523 „Dėl duomenų išregistravimo“. VĮ „Registrų centras“ Kauno filialas įpareigotas išregistruoti V. D. iš UAB „A.“ direktorės ir akcininkės nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2015 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. nutartimi (t. 4, b. l. 23-26) nustatyta, kad pagal galiojančius Juridinių asmenų registro duomenis UAB „A.“ direktorius ir akcininkas nuo 2014 m. vasario 20 d. yra N. S.. Byloje taip pat nustatyta, kad nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. vasario 19 d. direktorės pareigas atliko S. G.. Darytina išvada, kad apeliantė privalo atsakyti tik už tuos padarinius, kurie sukelti jos vadovavimo įmonei laikotarpiu ir yra nulemti jos kaip direktorės turimos pareigos nevykdymu. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad V. D. yra neteisingai nuteista du kartus už tą patį nusikaltimą, nepagrįstai išskiriant du atskirus laikotarpius dėl įvykusio įmonės pertvarkymo. Apeliantės teigimu, jai inkriminuoto nusikaltimo sudėties aspektu dviejų atskirų įmonių nėra, kadangi IĮ „E.“ finansinė apskaita ir buhalteriniai apskaitos dokumentai sudaro vieningą ir tęstinę UAB „A.“ buhalterinės apskaitos ir dokumentų sistemą. Teisėjų kolegija sutinka, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino IĮ „E.“ ir UAB „A.“ kaip du visiškai atskirus juridinius asmenis. Juridinio asmens pertvarkymas – tai juridinio asmens formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkyto juridinio asmens teises ir pareigas (CK 2.104 straipsnio 1 dalis). Priešingai nei įmonės reorganizavimo ar likvidavimo atvejais, įmonės pertvarkymo atveju juridinis asmuo nesibaigia, o tik keičia teisinę formą (šiuo atveju iš individualios įmonės į uždarąją akcinę bendrovę). Taigi, IĮ „E.“ nebuvo likviduota, todėl sutiktina su apeliantės skundo teiginiais, kad visa individualios įmonės dokumentacija turėjo persikelti į uždarosios akcinės bendrovės apskaitą ir būti toliau tęsiama, tvarkoma. Pertvarkius individualią įmonę, direktorės V. D. atsakomybė dėl buhalterinių dokumentų, apskaitos registrų saugojimo nepasibaigė ir neatsirado vėl iš naujo UAB „A.“ įregistravus Juridinių asmenų registre. Ši pareiga tęsėsi visą laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. Todėl, darytina išvada, jog šiuo atveju yra padaryta viena tęstinė nusikalstama veika, kurią sudaro du epizodai, ir kuri atitinka BK 223 straipsnio 1 dalies sudėtį. Įvertinus visus aukščiau aptartus kaltinimo, pagal kurį apeliantė nuteista, netikslumus ir juos ištaisius, laikytina, jog V. D. nuteista už tai, kad ji:laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d., būdama IĮ „E.“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. reg. (duomenys neskelbtini)) direktore ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 21 straipsnio l dalį būdama atsakinga už bendrovės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos, dėl ko nebuvo išsaugoti IĮ „E.“ dokumentai, o būtent: 2013 m. gruodžio 6 d. pertvarkant IĮ „E.“ į UAB „A.“, nesudarė ir tyrimui nepateikė pertvarkomos individualios įmonės balanso, dokumentų, patvirtinančių buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų IĮ „E.“ perdavimą UAB „A.“, IĮ „E.“ prekių įsigijimo, (PVM sąskaitų faktūrų), kasos aparatų žurnalų, bankų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašų, kasos dokumentų (kasos pajamų bei išlaidų orderių) už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d., dėl ko iš dalies negalima nustatyti IĮ „E.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d., taip pažeisdama Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 2004 m. kovo 30 d. Nr. IX-2084 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 papunktį: „1. Valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės“. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 19 straipsnio 1 ir 2 dalį: „1. Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą; 2. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsakymą 1997 m. rugpjūčio 15 d. Nr. 38 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų“ „kad kasos operacijų apskaitos pirminiai dokumentai, materialinių vertybių priėmimo kvitai, finansinės apskaitos registrai (didžiosios knygos, bendrieji žurnalai ir kitos tipinės ir laisvos finansinės apskaitos registrų formos), PVM sąskaitos-faktūros saugomi 10 metų;tęsdama nusikalstamą veiką, ji, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., būdama UAB „A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) (buvusi IĮ „E.“)) direktorė ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 21 straipsnio l dalį būdama atsakinga už bendrovės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, nenustatė įmonės dokumentų saugojimo tvarkos, dėl ko nebuvo išsaugoti UAB „A.“ dokumentai, o būtent: pertvarkant IĮ „E.“ į UAB „A.“, nesudarė ir tyrimui nepateikė 2013 m. gruodžio 6 d. pertvarkomos individualios įmonės balanso, dokumentų, patvirtinančių buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų IĮ „E.“ perdavimą UAB „A.“, UAB „A.“ prekių įsigijimo, (PVM sąskaitų faktūrų), kasos aparatų žurnalų, bankų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašų, kasos dokumentų (kasos pajamų bei išlaidų orderių), už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „A.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., taip pažeisdama Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 2004 m. kovo 30 d. Nr. IX-2084 - 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 papunktį: „1. Valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės“. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 19 straipsnio 1 ir 2 dalį: „1. Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. 2. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų.“, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsakymą 1997 m. rugpjūčio 15 d. Nr. 38 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų“ „kad kasos operacijų apskaitos pirminiai dokumentai, materialinių vertybių priėmimo kvitai, finansinės apskaitos registrai (didžiosios knygos, bendrieji žurnalai ir kitos tipinės ir laisvos finansinės apskaitos registrų formos), PVM sąskaitos-faktūros saugomi 10 metų.Kadangi apeliantei paliekamas tik vienas nuteisimas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, todėl naikinamas pirmosios instancijos teismo atliktas bausmių bendrinimas, kuriuo galutinė subendrinta bausmė V. D. nustatyta 120 MGL dydžio bauda. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtoji bausmė už atskirą nusikalstamą veiką – 100 MGL dydžio bauda – yra adekvati ir proporcinga padarytos veikos pobūdžiui bei pavojingumui. BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato galimybę teismui už nesunkų nusikaltimą skirti baudą iki 500 MGL dydžio, taigi, šiuo atveju apeliantei paskirta bauda yra gerokai mažesnė nei galimas baudos bausmės vidurkis, nepaisant to, kad jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Remiantis išdėstytu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms.