Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-173-606/2020

Teisėja Laimutė Venckuvienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48975-2019-8

2020 m. spalio 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eduardo Maškevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Arūno Ivanciaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. (V. K.), gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2019 m. lapkričio 16 d. veikos) – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2020 m. vasario 28 d. veikos) – laisvės atėmimu septyniems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios bausmės, paskirtos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020 m. vasario 28 d. veika), pridedant švelnesnę bausmę, paskirta subendrinta dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. lapkričio 17 d. 5 val. iki 2019 m. lapkričio 18 d. 16.35 val. (2 dienos), nuo 2020 m. vasario 28 d. 5.24 val. iki 2020 m. vasario 29 d. 15.35 val. (2 dienos), ir suėmimo laikas nuo 2020 m. kovo 5 d. iki nuosprendžio paskelbimo.

Iš V. K. priteista J. V. 150 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žaloms atlyginti, Valstybinei ligonių kasai prie SAM 105,05 Eur gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. K. nuteistas už tai, kad 2019 m. lapkričio 16 d., apie 22 val., bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu sugyventinei J. V. tyčia dešinės rankos kumščiu vieną kartą trenkė į kairę galvos pusę, taip padarydamas poodinę kraujosruvą galvos plaukuotosios dalies kairėje smilkininėje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. V. K. nuteistas ir už tai, kad 2020 m. vasario 28 d., apie 3 val., bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su sugyventine J. V. metu tyčia kaire ranka sugriebė J. V. už plaukų bei dešinės rankos kumščiu ne mažiau kaip 3 kartus smogė jai į veidą, taip sukeldamas J. V. fizinį skausmą ir padarydamas dešinio paakio ir kairio žando poodines kraujosruvas, kaktos kairės pusės ir dešinio skruosto odos įdrėskimus, ir taip sukėlė nukentėjusiajai J. V. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę, ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Apeliaciniame skunde teigiama, kad V. K. veiksmuose dėl 2019 m. lapkričio 16 d. sudavimo kumščiu J. V. į galvą nėra tyčios, nes V. K. nesuprato, kam sudavė, tai padarė automatiškai dėl J. V. sukelto skausmo įkandus į lyties organą, todėl V. K. dėl šio epizodo pripažintas kaltu visiškai nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes. Nurodoma, kad 2019 m. lapkričio 16 d. po tariamai patirto smurto, tarp J. V. ir V. K. jokio priešiškumo nebuvo atsiradę, V. K. kartu su J. V. važiavo į ligoninę, vėliau J. V. kartu su V. K. važiavo į lombardą užstatyti kompiuterį, kartu su V. K. važiavo pirkti alkoholinių gėrimų ir nuo 2019 m. lapkričio 16 d. 22 val. iki 2019 m. lapkričio 17 d. 5 val. juos vartojo kartu su V. K.. J. V. dėl pagalbos niekur nesikreipė, todėl nėra pagrindo išvadai, kad J. V. buvo sumušta dėl V. K. tyčinių ir smurtinių veiksmų. J. V. buvo nustatytas 1,78 promilės neblaivumas, ji būdama tokios būsenos galėjo apskritai neprisiminti visų 2019 m. lapkričio 16 d. įvykio aplinkybių.

9. Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. K. neneigia 2019 m. lapkričio 16 d. sudavęs kumščiu smūgį J. V. į galvą, tačiau, jo tvirtinimu, jis taip pasielgė netyčia.

10. Teisiamajame posėdyje, kaip ir apeliaciniame skunde, nuteistasis V. K. taip pat tvirtino, kad atsibudo nuo stipraus skausmo varpoje, todėl pašoko ir smūgiavo vieną kartą ranka J. V. į galvą automatiškai. Dėl suduoto smūgio ir pats išsigando pamatęs, kad nuo smūgio J. V. pakaušyje iššoko guzas. Jis iškvietė greitosios medicinos pagalbą ir J. V. išvežė į ligoninę, jis važiavo kartu. Palikęs J. V. priimamajame, pats grįžo namo (t. 4, b. l. 41–44).

17. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įrodymų visuma pakankama V. K. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei dėl to, kad jis konflikto metu nukentėjusiajai J. V. tyčia dešinės rankos kumščiu vieną kartą trenkė į galvos kairę pusę ir taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, įrodyti.

22. Iš 2020 m. vasario 28 d. Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto policijos komisariato vyr. patrulio A. B. tarnybiniame pranešime užfiksuotų duomenų nustatyta, kad J. V. atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad 2020 m. vasario 28 d., apie 4.30 val., jai nuėjus miegoti, po kelių minučių į jos kambarį atėjo V. K. ir apipylė ją vandeniu, rankomis paėmęs jai už plaukų, dešinės ir kairės rankos kumščiu apie 4-6 kartus jai trenkė į veidą (žandikaulį, nosį), taip sukeldamas fizinį skausmą ir išgąstį. Policijos pareigūnas užfiksavo J. V. veido kairėje pusėje patinimą ir kraujosruvą (t. 2, b. l. 9–12).

24. 2020 m. vasario 28 d. Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto PK 1-ojo veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja I. Y. asmens apžiūros protokole išsamiai surašė J. V. nustatytus sužalojimus, t. y. buvo matoma, kad jos veidas patinęs, kraujosruva po dešine akimi, įbrėžimai dešinėje veido pusėje šalia nosies, kraujosruva kairiame žande netoli lūpų, įbrėžimas kairėje kaktos pusėje, paraudimas ties kairiu antakiu (t. 2, b. l. 54). Visi asmens apžiūros protokole nurodyti J. V. nustatyti sužalojimai objektyviai užfiksuoti ir fotolentelėse (t. 2, b. l. 57–58).

28. Atsižvelgiant į aptartus duomenis, nėra pagrindo abejoti tuo, kad 2020 d. vasario 28 d. nukentėjusiąją J. V. sužalojo V. K., o ne, kaip teigiama apeliaciniame skunde, kad J. V. galėjo susižaloti ir pati. Pažymėtina, kad šiuo atveju fakto, jog sudavė smūgius nukentėjusiajai J. V., iš esmės neneigė ir pats nuteistasis V. K..

29. Iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo V. K. parodymų nustatyta, kad 2020 m. vasario 28 d. jis pasigedo savo pinigų, todėl pažadino J. V., ji pasakė, kad nieko nematė. Jis susierzino ir trenkė jai tikrai ne 6 kartus, o apie 2-3 kartus delnu į veidą. Pripažino ir tą faktą, kad sugriebė jai už plaukų. Taip pat patvirtino, kad iki 2020 m. vasario 28 vakaro J. V. sužalota nebuvo. Po to, kai sudavė smūgius, atsigulė šalia J. V. ir užmigo. J. V. iškvietė policiją, policijos pareigūnai jį pažadino, išsivežė į areštinę.

30. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis 2020 m. vasario 28 d., V. K. parodymus duoti atsisakė (t. 2, b. l. 116), 2020 m. kovo 6 d. apklausos metu jis jau pripažino, kad buvo paėmęs J. V. už plaukų ir, jo teigimu, porą kartų sudavė į veidą, tačiau dėl girtumo neprisiminė, dėl kokių priežasčių taip pasielgė (t. 3, b. l. 38–39).

31. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus dėl 2020 m. vasario 28 d. V. K. padarytos nusikalstamos veikos, kilus abejonių dėl nukentėjusiajai J. V. suduotų smūgių skaičiaus, visas abejones aiškindamas nuteistojo naudai, pagrįstai patikslino kaltinimą ir pripažino, kad įrodyta, jog V. K. tyčia kaire ranka sugriebė J. V. už plaukų bei dešinės rankos kumščiu ne mažiau kaip 3 kartus smogė jai į veidą, taip J. V. sveikatą sužalojo nežymiai.

Dėl šeimos nario sampratos ir BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo

32. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertindamas faktines aplinkybes, skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nustatė, jog nuketėjusiosios J. V. ir nuteistojo V. K. santykių turinys iš esmės atitinka šeimos teisinius santykius (BK 248 straipsnis) ir pripažino jų tarpusavio santykius kaip šeimos santykiu BK 140 straipsnio 2 dalies prasme. Kad nuketėjusioji J. V. ir nuteistasis V. K. negali būti laikomi šeimos nariais, motyvuojama tuo, jog V. K. neturėjo teisės gyventi socialiniame būste (duomenys neskelbtini), nes tarp Klaipėdos miesto savivaldybės ir J. V. sudaryta nuomos sutartis pasibaigė jau 2017 m. lapkričio 4 d., o nuo 2018 m. lapkričio 5 d. nuomos sutartis neterminuotam laikotarpiui buvo sudaryta su O. V.. V. K. teigimu, jų santykiai lydimi tik nuolatinių išgertuvių ir nėra būdingi šeimos santykiams. Be to, apeliaciniame skunde daroma prielaida, kad skundžiamu nuosprendžiu V. K. veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas dešimčiai mėnesių galbūt dėl to, jog nebūtų paneigta Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 17 d. nutartimi padaryta faktinių aplinkybių vertinimo klaida sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės taikymo, nes Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 17 d. nutartyje jau buvo suformuota išankstinė išvada, kad J. V. ir V. K. yra šeimos nariai.

33. Pažymėtina, kad galutinis konkrečių duomenų vertinimas ir jų pripažinimas ar nepripažinimas įrodymais atliekamas būtent bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu (BPK 20 straipsnis), o klausimui dėl atitinkamos kardomosios priemonės paskyrimo išspręsti įstatymas reikalauja duomenų, bet ne įrodymų (BPK 121 straipsnio 2 dalis), todėl paskiriant įtariamajam kardomąją priemonę – suėmimą – ir nagrinėjant jo skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo ar pratęsimo, įrodymai ir, kiek tiksliai nustatytos aplinkybės, nevertintini. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. kovo 5 d. nutartimi, kurią Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. kovo 17 d. nutartimi paliko galioti, pagrindą paskirti V. K. griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą – sudarė ne jo ir J. V. tarpusavio santykių esmė, o aplinkybė, jog jis pažeidinėjo jam paskirtas švelnesnes kardomąsias priemones. Pažymėtina, kad V. K. buvo įspėtas ir iš anksto žinojo, jog jeigu pažeidinės jam paskirtas švelnesnes kardomąsias priemones, jam gali būti paskirta ir griežčiausia kardomoji priemonė. Kartu akcentuotina, kad kardomosios priemonės – suėmimo – laikas įskaitomas į teismo nuosprendžiu paskirtą ne tik laisvės atėmimo bausmę (BK 66 straipsnio 1 dalis). Kardomasis kalinimas (suėmimas) į paskirtą bausmę įskaitomas pagal Baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies taisykles vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo ar arešto parai, dviejų MGL dydžio baudai, šešioms viešųjų darbų valandoms, dviem laisvės apribojimo dienoms (BK 66 straipsnio 2 dalis). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą taip pat numatyta ir laisvės atėmimo bausmė iki vienerių metų. Todėl visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad V. K. veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį iš esmės dėl to, kad būtų galima paskirti laisvės atėmimo bausmę, kartu neva nepaneigiant, kad V. K. ir J. V. buvo šeimos nariai.

34. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas labai išsamiai ir nuosekliai, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimais ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, išanalizavo šeimos nario sampratą, todėl apeliacinės instancijos teismas dar kartą to paties nekartoja bei konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat labai išsamiai aptarė V. K. ir J. V. tarpusavio santykius bei pagrįstai vertino jų tarpusavio santykius kaip šeimos santykį BK 140 straipsnio 2 dalies prasme. Kartu apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad vien tai, jog nuteistasis ir nukentėjusioji dažnai konfliktuoja, pykstasi, kartu vartoja alkoholinius gėrimus, šiuo konkrečiu atveju savaime nepaneigia jų šeiminių ryšių, nustatytų skundžiamu nuosprendžiu, o minėtos aplinkybės atskleidžia ne šeiminių ar nešeiminių santykių turinį, bet jų gyvenimo būdą. Apeliaciniame skunde aplinkybė, kad nuketėjusioji J. V. ir nuteistasis V. K. nebuvo šeimos nariai, iš esmės įrodinėjama tik tuo, kad nei V. K., nei J. V. neturėjo teisės gyventi socialiniame būste (duomenys neskelbtini), nes buvo pasibaigusi šio buto nuomos sutartis. Tačiau šiuo atveju aplinkybė, jog V. K. nusikalstamų veikų padarymo metu minėto buto nuomos sutartį su Klaipėdos miesto savivaldybe buvo sudariusi ne J. V., o jos dukra, visiškai nepaneigia fakto, kad nukentėjusioji J. V. ir toliau gyveno minėtame bute, į kurį grįždavo ir V. K.. Atkreiptinas dėmesys, kad J. V. yra nurodžiusi gyvenamosios vietos adresą ir deklaravusi gyvenamąją vietą būtent (duomenys neskelbtini), kur ir buvo padarytos abi nusikalstamos veikos, už kurias V. K. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.

35. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai visiškai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir yra tik nuteistojo pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija. Atsižvelgdamas į aptartų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažino V. K. ir J. V. tarpusavio santykius kaip šeimos santykiu BK 140 straipsnio 2 dalies prasme, ir V. K. už 2019 m. lapkričio 16 d. ir 2020 m. vasario 28 d. J. V. padarytus nežymius sveikatos sutrikdymus nuteisė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pagrįstai ir teisėtai.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte

36. Apeliaciniame skunde teigiama, kad veikų padarymui įtakos turėjo rizikingas ir provokuojantis nukentėjusiosios J. V. elgesys dėl to, kad ji V. K. nuolat įkalbinėjo apsilankyti bute (duomenys neskelbtini), permiegoti ir vartoti kartu alkoholinius gėrimus, slėpė V. K. pinigus, dokumentus bei asmeninius daiktus.

37. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-115-648/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014).

38. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro jokio pagrindo vertinti nukentėjusiosios J. V. elgesį kaip provokuojantį ar rizikingą, turėjusį įtakos nusikalstamos veikos padarymui BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. K. ir J. V. kartu vartojo alkoholį, nes jie abu vedė netinkamą gyvenimo būdą, šios aplinkybės neneigė ir nukentėjusioji, o būdamas neblaivus, V. K. tapdavo agresyvus, ir ne kartą pavartojo prieš J. V. fizinį smurtą. Pagal nuteistojo V. K. parodymus, J. V. slėpė V. K. pinigus 2020 m. vasario 28 d., jo teigimu, jis dėl to susinervino, tačiau akcentuotina, jog tuo metu, kai V. K. neva nerado pinigų, J. V. jau miegojo. Nuteistasis V. K. apklaustas 2020 m. vasario 28 d. parodymus duoti atsisakė (t. 2, b. l. 116), o 2020 m. kovo 6 d. apklausos metu pripažino, kad pažadino J. V. ir griebė jai už plaukų, porą kartų sudavė į veidą, tačiau dėl girtumo net neprisiminė, dėl kokių priežasčių taip pasielgė. 2019 m. lapkričio 16 d. nusikalstamą veiką teigė padaręs apskritai dėl neatsargumo, vėlgi skirtingai nurodydamas smurto pavartojimo priežastis. Ir tokie V. K. pasiteisinimai vertintini tik kaip jo gynybos versijos bei nėra jokio pagrindo pripažinti, kad veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiosios elgesys.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte

39. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis V. K. 2019 m. lapkričio 16 d. iškvietė greitąją pagalbą ir J. V. nuvežė į ligoninę, jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, turėjo pasirašyti 5 000 Eur vekselį ir tokiu būdu J. V. atlygino padarytą žalą, todėl ši aplinkybė turėtų būti pripažinta V. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

40. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažįsta tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t. y. kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, atsiprašo nukentėjusiųjų, stengiasi atlyginti žalą ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189/2013, 2K-212/2013, 2K-352-511/2015, 2K-119-689/2020).

41. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad V. K. būtų pasirašęs kokį nors dokumentą, kuriuo įsipareigojo gera valia atlyginti nukentėjusiajai nusikalstamais veiksmais padarytas žalas. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad po 2020 m. vasario 28 d. įvykio V. K. turėjo neva pasirašyti 5 000 Eur vekselį visai ne dėl žalos atlyginimo, o tam, kad J. V. grąžintų V. K. jo daiktus. Šiuo atveju skundžiamu nuosprendžiu iš V. K. nukentėjusiajai priteistos turtinė ir neturtinė žalos. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenimis nustatyta ir, kaip jau buvo aptarta, nuteistasis V. K. nuo pat pradžių siekė išvengti atsakomybės ir teikė įvairias versijas. Nuteistasis V. K. pripažino aplinkybę, kad 2019 m. lapkričio 16 d. sudavė nukentėjusiajai J. V. smūgį į galvą, kuri objektyviai nustatyta specialisto išvada. Iš Bendrojo pagalbos centro garso įraše užfiksuotų duomenų nustatyta, kad nuteistasis V. K., kviesdamas greitąją medicinos pagalbą, apskritai nurodė, jog J. V. paslydo ir susitrenkė galvą pati, iššoko guzas (t. 1, b. l. 65–67). Pirmosios apklausos metu apie suduotą smūgį irgi neparodė, o vėlesnių apklausų metu jau tvirtino, kad sudavė smūgį kumščiu J. V. į galvą netyčia (t. 3, b. l. 124–126). Liudytojas policijos pareigūnas E. P. parodė, kad įvykio naktį V. K. nesigailėjo dėl pavartoto smurto prieš nukentėjusiąją. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis vengė ir akistatos su nukentėjusiąja. Iš nuteistojo duotų parodymų visumos aiškiai matyti, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje nuoširdus nebuvo. Pažymėtina, kad nuteistajam suteikus paskutinį žodį, V. K. ir jo metu, nors teigė, kad gailisi padaręs nusikaltimus, tačiau labiau apgailestavo dėl pasekmių jam pačiam. Todėl šiuo atveju nuteistojo V. K. prisipažinimas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamas veikas, be to, nenustačius ir jo nuoširdaus gailėjimosi, negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Dėl bausmės

42. Apeliaciniu skundu, be kita ko, buvo prašoma skundžiamą nuosprendį pakeisti ir, tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, V. K. paskirti švelnesnę bausmę.

43. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nuteistojo V. K. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Tačiau visgi atkreiptinas dėmesys, kad atsižvelgdamas į nuteistąjį charakterizuojančius ir aptartus duomenis, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti kaltinamąjį nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. K. už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, parinko griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą – pagrįstai ir teisėtai, nustatyti konkretūs šios bausmės rūšies dydžiai atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo V. K. gynėjo advokato Arūno Ivanciaus apeliacinį skundą atmesti.