- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-28
- Bylos Nr.
- e2A-716-936/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11730-2022-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Urmila Valiukienė
- Pareiškėjas
- R. S.
- Suinteresuotas asmuo
- J. M., J. S., T. S., R. R., A. K., A. B., valstybės įmonė Turto bankas
- Advokatai
- Irina Lemežytė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (pareiškėjos) R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys J. M., J. S., T. S., J. S., R. R., A. K., A. B. ir valstybės įmonė Turto bankas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja R. S. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į dalį pastogės, esančios pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėta 1A2p, kurios duomenys nurodyti 2017 m. liepos 11 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje (toliau – ir Pastogė).
Šalies argumentai
1.1. Pareiškėja pareiškime nurodė, kad jai priklauso ½ buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Butas), kuris buvo įgytas dovanojimo sutarties pagrindu. Butas yra pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1A2p. Likusi ½ dalis buto priklauso pareiškėjos vaikams, suinteresuotiems asmenims J. S. ir T. S.. Pareiškėja Bute gyveno nuo 1991 metų, butas ankščiau priklausė jos tėvams. Virš Buto yra atskira Pastogė, kurios dalį pareiškėja įrengė dar 1994 metais. Pažymėjo, kad Pastogė yra ne virš viso namo, o tik virš jai priklausančio buto. Pareiškėja yra įrengusi įėjimą iš jai priklausančio buto į Pastogę. Pareiškėja, manydama, kad yra teisėta Pastogės savininkė, dar 2017 m. liepos 11 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą, kad būtų parengta Buto ir Pastogės kadastrinių matavimų byla.
1.2. Šiuo konkrečiu atveju yra visos kasacinio teismo nurodytos aplinkybės pripažinti, kad pareiškėja nuosavybės teises į Pastogę įgijo įgyjamosios senaties pagrindu: 1) ji neįgijo nuosavybės teisių į Pastogę jokiu kitu pagrindu; 2) Pastogė nuosavybės teise nepriklauso valstybei ar savivaldybei, nėra įregistruota viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu; 3) pareiškėja sąžiningai valdo Pastogę nuo 1991 metų, ją įrengė, įrengė atskirą įėjimą iš jai priklausančio Buto, buvo ir yra įsitikinusi, kad niekas neturi daugiau už ją teisių į Pastogę, pareiškėjai nežinomos jokios kliūtys, trukdančios įgyti jai tą daiktą nuosavybėn; 4) pareiškėja Pastogę valdė teisėtai; 5) pareiškėja Pastogę valdė atvirai – kaip matyti iš Vilniaus šilumos tinklų 1998 m. kovo 23 d. įpareigojimų akto, apie įrengimą buvo žinoma netgi Vilniaus šilumos tinklams. Apie Pastogės valdymą buvo žinoma visiems kaimynams; 6) Pastogė nepertraukiamai valdoma nuo 1991 metų iki šiol; 7) pareiškėja Pastogę valdė kaip savo, t. y. buvo įsitikinusi, kad niekas kitas neturi daugiau teisių į Pastogę nei ji; 8) Pastogė valdoma daugiau nei 30 metų.
Atsiliepimas
2. Suinteresuoti asmenys J. S., T. S., R. R. ir J. S. atsiliepimais į pareiškimą prašė pareiškimą patenkinti.
3. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas atsiliepime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnį palėpė priskirtina bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomam turtui, taigi ji priklauso visiems daugiabučio namo butų savininkams, todėl pareiškėja turėtų pateikti duomenis, ar jai priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalis sutampa su jos faktiškai valdoma palėpės dalimi. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas nėra perėmęs kaip bešeimininkio jokio turto adresu (duomenys neskelbtini), todėl neturi materialinio bei procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi; teismui nustačius, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės atitinka nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi pagrindus, neprieštaraus pareiškimo patenkinimui.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė advokatė Irina Lemežytė palaikė pateiktą pareiškimą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
5. Suinteresuotas asmuo J. M. teismo posėdžio metu paaiškino, kad apie 1990-uosius metus pareiškėjos tėvas jo klausė, ar jis neprieštaraus, kad pareiškėjos tėvas įsirengtų palėpę. Jis neprieštaravo, sutikimą davė žodžiu. Tokį pat sutikimą davė ir buto Nr. 5 savininkui. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad palėpė jau daug metų yra įrengta, pareiškėja ja naudojasi ir niekas dėl to prieštaravimų nereiškia.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjos R. S. pareiškimo netenkino.
6.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), yra šeši butai. Pareiškėja ir jos sūnūs suinteresuoti asmenys J. S. bei T. S. yra buto Nr. 4, kurio bendras plotas yra 51,40 kv. m, bendraturčiai (pareiškėjai priklauso ½ buto dalis, o jos sūnums – po ¼ dalį). Pareiškėja ½ dalies buto savininke tapo 2013 m. balandžio 16 d. dovanojimo sutarties, kuria ½ dalį buto jai padovanojo V. S., pagrindu. Suinteresuotų asmenų T. S. ir J. S. nuosavybės teisės į butą (po ¼ dalį) atsirado 2011 m. rugpjūčio 23 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo pagrindu po J. S. mirties. Butas Nr. 4 įgytas nuosavybėn privatizavimo būdu J. S. vardu. Šio buto 1992 m. balandžio 23 d. pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartyje duomenų apie įgyjamą pastogę ar jos dalį nėra.
6.2. Kitų daugiabučio namo butų savininkai yra suinteresuoti asmenys J. S. (butas Nr. 1), R. R. (butas Nr. 2), A. K. (butas Nr. 3), A. B. (butas Nr. 5) ir J. M. (butas Nr. 6). Iš pareiškėjos pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad butai Nr. 1, Nr. 3, Nr. 5 ir Nr. 6 buvo įgyti privatizavimo būdu, jų pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartyse nėra duomenų apie pastogės patalpų įgijimą nuosavybės teise. Buto Nr. 2 privatizavimo sutarties byloje nėra, tačiau byloje pateiktoje 1992 m. gegužės 14 d. mainų sutartyje dėl buto Nr. 2 taip pat nėra duomenų apie kartu su butu Nr. 2 perduodamas teises į pastogę. Valstybei atstovaujanti valstybės įmonė Turto bankas atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad valstybė nėra perėmusi nuosavybės teisių į jokias daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), esančias patalpas. Taigi byloje nėra ginčo dėl to, kad pastogės patalpos nėra valstybės nuosavybė, taip pat nėra duomenų, kad pastogės patalpos būtų įgytos privatizavimo metu atskirų butų savininkų asmeninėn nuosavybėn.
6.3. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjos nurodomos pastogės patalpos buvo įgytos tam tikrų asmenų asmeninėn nuosavybėn, taip pat jos nėra valstybės nuosavybė, todėl darytina išvada, kad pastogės dalis, dėl kurios pareiškėja prašo nustatyti įgyjamosios senaties juridinį faktą, yra daugiabučio namo butų savininkų bendroji dalinė nuosavybė (CK 4.82 straipsnio 1 dalis, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatyme (toliau – DGNKPPSBĮ) 2 straipsnio 15 dalies 3 punktas). pareiškėjos akcentuojama aplinkybė, jog pastogės dalis buvo įrengta dar 1994 metais, šiam teisiniam kvalifikavimui įtakos neturi, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnį bendraturčių teisėms ir pareigoms įgyvendinti taikomos Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, nepaisant to, ar tos teisės ir pareigos atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taip pat pastogės dalies kvalifikavimui bendrosios nuosavybės objektu neturi teisinės reikšmės aplinkybė, jog ši patalpa nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre kaip bendrosios nuosavybės objektas, nes, pirma, teisinė juridinio fakto registracija atlieka tik turimos teisės išviešinimo funkciją, tačiau savaime nesukuria teisių ir pareigų ir negali suvaržyti savininko teisių, antra, butų savininkų bendrosios nuosavybės teisė į bendro naudojimo patalpas kyla iš įstatymo, todėl teisinė registracija bendraturčių tarpusavio santykiams nėra reikšminga.
6.4. Nagrinėjamu atveju pareiškėja teisę įgyti įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teisę į dalį pastogės grindžia šio daikto atviru ir nepertraukiamu valdymu, kaip ji nurodo, daugiau kaip 30 metų. Kaip šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus pareiškėja pateikė 1998 m. kovo 23 d. AB „Vilniaus šilumos tinklai“ aktą, kuriame konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) buto įrengtoje palėpėje sumontuoti ir savavališkai prijungti prie namo šildymo sistemos papildomi šildymo pritaisai, todėl tuometis buto savininkas J. S. įpareigotas sudaryti sutartį dėl gyvenamųjų patalpų padidėjusio ploto šildymo, taip pat VšĮ Būsto ir urbanistikos plėtros fondo 2000 m. gruodžio 28 d. pažyma Nr. 1416, prie kurios pridėtame dokumente apie pagrindinius techninius pastato duomenis nurodyta, kad 1994-1998 metais buvo įrengtos palėpės apšiltinant stogą ir įrengiant Velux tipo langus. Aplinkybę, kad palėpė įrengta maždaug tuo metu, patvirtino ir suinteresuotas asmuo J. M., duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu. Pareiškėja taip pat pateikė antstolio Rimanto Vižainiškio 2022 m. balandžio 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame užfiksuota, jog į pastogės dalį galima patekti tik laiptais iš pareiškėjos buto, o pastogės dalis, esanti virš pareiškėjos buto, yra įrengta ir joje faktiškai gyvenama.
6.5. Tačiau pareiškėja nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti įgyjamosios senaties institutą, atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, t. y. ji nenurodė nuosavybės teisės įgijimui prilygintino daikto valdymo atsiradimo pagrindo, nepagrindė, kuo remiantis galėjo būti pagrįstai įsitikinusi, kad turi daugiau teisių nei kiti asmenys į pastogę, nesirėmė tuo, kad ėmėsi reikiamų teisinių veiksmų savo nuosavybei įteisinti, tačiau dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių negalėjo to padaryti, ar pan. Pareiškėja apskritai nenurodė jokio teisinio pagrindo, prilygintino nuosavybės teisės įgijimo pagrindui, kuriuo ji grindžia savo pareiškimą, išskyrus tai, kad pastoge (jos dalimi, esančia virš pareiškėjos buto) buvo faktiškai naudojamasi, ji buvo įrengta, įėjimas į Pastogę yra tik iš pareiškėjos buto. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjos ar jos tėvų atlikti palėpės rekonstrukcijos darbai yra atlikti teisėtai, t. y. nėra pateikta leidimo atlikti rekonstrukcijos darbus, bendraturčių sutikimų ir pan. Suinteresuoto asmens J. M. paaiškinimai, kad pareiškėjos tėvas prašė jo sutikimo įsirengti palėpę, leidžia spręsti, jog pareiškėjos tėvas suvokė, kad be namo bendraturčių sutikimo negali įgyti pastogės asmeninės nuosavybės teise. Pareiškėja rėmėsi ir tuo, kad atliko pastogės patalpų kadastrinius matavimus, tačiau kadastrinių matavimų tikslas yra nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymas, t. y. daiktą apibūdinančių duomenų surinkimas; tai nėra pagrindas nuosavybės teisei į daiktą įgyti.
6.6. Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėja, kad įstatymuose nėra nustatyto draudimo privatiems asmenims priklausančius daiktus įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu. Tačiau, minėta, įgyjamosios senaties pagrindu daiktas gali būti įgyjamas, jeigu yra nustatoma sąlygų visuma. Viena iš būtinų sąlygų yra įgijėjo sąžiningumas. Pareiškėjos atveju nėra bent vienos iš būtinų sąlygų daiktui įgyjamąja senatimi įgyti, nes pareiškėja (jos tėvai, kaip ankstesni buto savininkai) turėjo žinoti, kad pastogė priklauso visiems butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl pareiškėja neturėjo pagrindo manyti esanti teisėta ir sąžininga pastogės dalies valdytoja ir negali būti tokia pripažinta. Aplinkybė, kad palėpė buvo valdoma atvirai ir nepertraukiamai, šios išvados nepaneigia, nes dėl kiekvienos įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygos spręstina atskirai, t. y. daiktas turi būti valdomas ne tik atvirai ir nepertraukiamai, bet ir sąžiningai bei teisėtai. Konstatavus, kad pastogė įstatymo pagrindu yra visų namo butų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, teisinė registracija bendraturčių tarpusavio santykiams teisinės reikšmės neturi, todėl jos nebuvimu negali būti remiamasi kaip pagrindu vienam iš bendraturčių įgyti nuosavybę į bendrą turtą įgyjamąja senatimi.
6.7. Šiame sprendime konstatavus, kad Pastogė, kurią pareiškėja siekia įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, yra namo butų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, dėl pareiškėjos teisių įgyvendinimo spręstina ne taikant įgyjamosios senaties institutą, bet vadovaujantis daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančiomis teisės normomis.
6.8. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra reikšminga pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad buto Nr. 5 savininkas įteisino savo nuosavybės teisę į dalį daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), pastogės. Visų pirma, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Antra, iš pareiškėjos pateiktų įrodymų matyti, kad pastogės dalis kaip buto Nr. 5 dalis buvo įteisinta ir įregistruota įstatymų nustatyta tvarka, t. y. buto Nr. 5 rekonstrukcija, įrengiant palėpę, buvo atlikta turint statybą leidžiantį dokumentą, o 1998 m. lapkričio 23 d. buvo sudarytas statinio priėmimo naudoti aktas, jis suderintas nustatyta tvarka ir įregistruotas Valstybinėje statinių statybos inspekcijoje, šio akto pagrindu butas Nr. 5 įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Tuo tarpu pareiškėja, minėta, nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų, kokiu pagrindu ji įsirengė palėpę ir galėjo pagrįstai manyti, jog niekas neturi daugiau už ją teisių į valdomą turtą, t. y. valdymo teisėtumą pagrindžiančių duomenų, išskyrus patį valdymo faktą, pareiškėja nepateikė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Pareiškėja R. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir pareiškėjos pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
7.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nuosavybės teisių į Pastogę, kaip bendrosios nuosavybės objektą, negalima įgyti įgyjamosios senaties pagrindu. CK 4.68 straipsnis nustato, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Taigi įgyjamosios senaties esmė ir yra, kad asmuo įgyja nuosavybės teises į kitam asmeniui priklausantį daiktą.
7.2. Šiuo atveju teismas neatsižvelgė į faktą, kad pareiškėja 30 metų valdė pastogės dalį, kad ją valdė atvirai, yra įsirengusi patekimą iš jai priklausančio Buto, apie valdymą buvo žinoma ne tik kitiems namo patalpų savininkams, bet net ir valstybinėms institucijoms. Pažymėta, kad nė vienas iš trečiųjų asmenų, išskyrus VĮ Turto bankas, kuris patvirtino, kad neturi teisinio suinteresuotumo byloje, ne tik neprieštaravo pareiškėjos valdymui, bet netgi sutiko su prašymu pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja nuosavybės teises į Pastogę įgijo įgyjamosios senaties pagrindu. Taigi namo patalpų savininkai neprieštaravo ir nereiškė jokių pretenzijų, kad pareiškėja užvaldė Pastogę ir ją daugiau nei 30 metų valdė kaip savo. Be to, buto, adresu (duomenys neskelbtini), savininkas analogiškai užvaldė likusią pastogės dalį ir ją prijungė prie jam priklausančio buto, kas patvirtina, kad ir pareiškėja, kurios tėvams priklausęs butas (vėliau jos paveldėtas butas), buvo po jos užvaldyta pastogės dalimi ir nesant kitų patalpų savininkų pretenzijoms į pastogės dalį, buvo sąžiningai įsitikinusi, kad niekas kitas neturi teisių į Pastogę.
7.3. Tuo tarpu aplinkybė, kad pastogė yra bendrojo naudojimo objektas, nėra įstatyme numatytas pagrindas, dėl kurio nuosavybės įgijimas įgyjamąja senatimi negalimas. Teismas tokios teisės normos taip pat nenurodė. Šiuo atveju nėra nė vienos iš minėtų sąlygų: pareiškėja Pastogę valdė atvirai, Pastogė nuosavybės teise nepriklauso valstybei ar savivaldybei ir niekam nėra registruotos nuosavybės teisės į ją. Šią aplinkybę pripažino ir pats teismas. Taigi aplinkybė, kad pastogė pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą priskirtina bendrojo naudojimo objektams ir valdoma bendrosios dalinės nuosavybės teise, nepanaikina pareiškėjos teisės įgyti nuosavybės teisių į Pastogę įgyjamąja senatimi.
7.4. Nepagrįstas teismo argumentas, kad pareiškėja nelaikytina sąžininga įgijėja, nes vadovaujantis DGNKPPSBĮ palėpės patalpas priskyrė prie bendrojo naudojimo patalpų. Visgi pats teismas sprendime pripažino, kad šis įstatymas įsigaliojo tik 1995 metais, t. y. vėliau nei pareiškėja pradėjo valdyti pastogę. Taigi šiuo atveju netaikomas principas, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, nes nesant priimtam įstatymui, pareiškėja negalėjo numatyti, kad ateityje pastogė bus priskirta į bendrojo naudojimo objektų sąrašą. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, nė vienas iš kitų namo patalpų savininkų nepretendavo, niekada nereiškė jokių pretenzijų į pareiškėjos valdomą Pastogę. Suinteresuotas asmuo J. M. paaiškino, kad pareiškėjos tėvas prašė jo sutikimo įsirengti palėpę. Tačiau teismas klaidingai vertino šią aplinkybę, nurodydamas, kad pareiškėjos tėvas suvokė, kad be namo bendraturčių sutikimo negali įgyti pastogės asmeninės nuosavybės teise. Priešingai, ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėja, elgdamasi sąžiningai, pasidomėjo, ar nebus daugiau pretenduojančių į pastogę, ir gavusi visų butų savininkų neigiamus atsakymus (išskyrus buto adresu (duomenys neskelbtini), kuris įsirengė ir atsidalino pastogės dalį, esančią virš jam priklausiusio buto), buvo pagrįstai ir sąžiningai įsitikinusi, kad nė vienas iš namo butų savininkų nepretenduoja į Pastogę, neturi jokių reikalavimų ir ketinimų ją valdyti kaip savo, todėl įsirengė Pastogę ir ją 30 metų valdė kaip savo.
7.5. Pareiškėjos įsitikinimą, kad kiti neturi nuosavybės teisių į Pastogę, patvirtina jau minėtas faktas, kad buto, adresu (duomenys neskelbtini), kuris yra po likusia pastogės dalimi, savininkas analogiškai užvaldė likusią pastogės dalį ir ją prijungė prie jam priklausančio buto. Pažymėta, kad Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pripažino pastogės prijungimą prie buto teisėtu ir nereikalavo jokių nuosavybės teises į pastogę patvirtinančių dokumentų (1998 m. lapkričio 23 d. Aktas Nr. (duomenys neskelbtini)). Kaip nustatė teismas, tokių ir nebuvo, nes Pastogė niekam nebuvo įregistruota asmeninės nuosavybės teise. Žinodama šį faktą, pareiškėja buvo įsitikinusi, kad niekas kitas neturi daugiau teisių į Pastogę, nes kiti butai buvo kituose aukštuose, todėl nebuvo realios galimybės jiems patekti į Pastogę.
7.6. Pirmosios instancijos teismas formaliai taikydamas teismų praktiką, neatsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, atmesdamas pareiškėjos prašymą, iš esmės sudarė prielaidas kilti ginčams dėl objekto, dėl kurio jau 30 metų yra nusistovėjusi valdymo tvarka, tarp namo savininkų nėra jokių ginčų ir pretenzijų. Tokiu būdu teismas pažeidė CK 1.5 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 3 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, CPK 2 straipsnyje nustatytą pareigą atkurti teisinę taiką, o priešingai – sudarė prielaidas kilti ginčams ateityje.
Atsiliepimas
8. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ pateiktame atsiliepime į pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra, tačiau taip pat nurodo, kad pagal CK 4.82 straipsnio 4 – 5 dalis palėpė priskirtina bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomam turtui, kurioje buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės dalis yra lygi jam nuosavybės teises priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad nėra antrosios įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygos – yra žinomas palėpės savininkas, t. y. palėpę bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo visi (duomenys neskelbtini) name esančių butų savininkai. Tuo atveju, jeigu apeliantė pateiktų paskaičiavimus ir / ar įrodymus apie jai proporcingai priskirtinos palėpės dalies sutapimą su faktiškai valdoma dalimi ar trūkstamos dalies išsipirkimą iš kitų savininkų, galimai galėtų būti reiškiamas reikalavimas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe kitoje savarankiškoje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).
10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
11. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjos R. S. pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
12. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), yra 6 gyvenamosios paskirties patalpos. Apeliantei R. S. priklauso ½ dalis šiame pastate esančio buto Nr. 4, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 51,40 kv. m ploto, įgyto 2013 m. balandžio 16 d. dovanojimo sutarties pagrindu, likusi dalis po ¼ priklauso T. S. ir J. S., kurie turtą paveldėjo po J. S. mirties pagal 2011 m. rugpjūčio 23 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimą. Suinteresuotiems asmenims priklauso likę kiti daugiabučiame name esantys butai, t. y. J. S. priklauso butas Nr. 1, R. R. – butas Nr. 2, A. K. – butas Nr. 3, A. B. – butas Nr. 5 ir . M. – butas Nr. 6.
13. (duomenys neskelbtini) valdybos atstovas ir J. M. 1993 m. lapkričio 9 d., sudarė buto Nr. 6, esančio (duomenys neskelbtini), 66,52 kv. m ploto, pirkimo – pardavimo sutartį. (duomenys neskelbtini) seniūnijos rajono (miesto) valdyba ir G. P. 1992 m. kovo 17 d. sudarė buto Nr. 5, esančio (duomenys neskelbtini), 40,76 kv. m ploto, pirkimo – pardavimo sutartį. (duomenys neskelbtini) seniūnijos rajono (miesto) valdyba ir J. S. 1992 m. balandžio 3 d. sudarė buto Nr. 1, esančio (duomenys neskelbtini), 51,41 kv. m ploto, pirkimo – pardavimo sutartį. (duomenys neskelbtini) seniūnijos rajono (miesto) valdyba ir A. K. 1992 m. liepos 1 d. sudarė buto Nr. 3, esančio (duomenys neskelbtini), 66,04 kv. m ploto, pirkimo – pardavimo sutartį. (duomenys neskelbtini) seniūnijos rajono (miesto) valdyba ir J. S. 1992 m. balandžio 23 d. sudarė buto Nr. 4, esančio (duomenys neskelbtini), 51,04 kv. m ploto, pirkimo – pardavimo sutartį. P. M. N. 1992 m. gegužės 14 d. sutarties pagrindu įgijo butą Nr. 2, esantį (duomenys neskelbtini), 40,27 kv. m. ploto. Šiomis sutartimis pastogės patalpos nebuvo perleistos nei vienam iš daugiabučio gyvenamojo namo bendrasavininkų.
14. Iš buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylos, kuri sudaryta 2017 m. liepos 14 d., matyti, kad butas yra su pastogės patalpomis, bendras buto plotas 86,68 kv. m, nurodyta, kad 1994 metais atliktas paprastas remontas. Pastogėje yra trys patalpos, plane pažymėtos 4-5 (kambarys – virtuvė, 29,45 kv. m ploto), 4-6 (sanitarinis mazgas, 2,74 kv. m. ploto) ir 4-7 (pagalbinė patalpa, 3,80 kv. m ploto). Į šias Pastogės patalpas patenkama iš Buto. R. S. 2017 m. birželio 9 d. raštu, atliekant kadastrinius Buto matavimus, nurodė, kad pastogės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), virš buto Nr. 4, buvo įrengtos 1994 metais.
15. Iš Vilniaus šilumos tinklų atstovo 1998 m. kovo 23 d. įpareigojimų akto matyti, kad apžiūrint Buto šildymo sistemas, nustatyta, kad šio buto įrengtoje palėpėje sumontuoti ir savavališkai prisijungti prie namo šildymo sistemos papildomi šildymo prietaisai, dėl to padidėjo šilumos sąnaudos Buto šildymui, bei pasiūlyta J. S. sudaryti sutartį dėl padidėjusio buto ploto šildymo.
16. Būsto ir urbanistikos plėtros fondo 2000 m. gruodžio 28 d. rašte nurodyta, kad 681-oji DNSB, esanti (duomenys neskelbtini), dalyvauja Energijos taupymo / būsto demonstraciniame projekte ir įdiegtos šilumos energiją taupančios priemonės apmokėtos iš valstybės teikiamų lengvatinio kredito lėšų, kartu su šiuo raštu pateikti pagrindiniai pastato, esančio (duomenys neskelbtini), techniniai duomenys, kuriuose nurodoma, kad 1994-1998 metais įrengtos palėpės, apšiltinant stogą ir įdedant VELUX tipo langus.
17. Antstolis Rimantas Vižainiškis 2022 m. balandžio 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodė, kad užėjus pro Buto įėjimo duris, patenkama į svetainę-valgomąjį, sujungtą su virtuve; svetainėje yra mediniai laiptai, kuriais pakilus, patenkama į Pastogę, kurioje įrengti: virtuvė su svetaine (svetainės palubėje įrengta miegamojo zona), gyvenamas kambarys, tamsus kambarys, vonios kambarys. Pastogės lubose įrengti septyni stoglangiai, yra krosninis židinys, patalpose yra išvedžiotos elektros, vandens ir kanalizacijos komunikacijos, įrengti karšto vandens boileris ir vandens filtrai, visos komunikacijos pajungtos ir veikia, kaba metaliniai radiatoriai. Pastogės patalpos vizualiai atrodo naudojamos: visur yra gyventojų asmeniniai daiktai, yra maisto produktai virtuvėje ir šaldytuve, auga kambarinės gėlės, yra naminiai gyvūnai (šuo ir katinas) bei jų daiktai. Konstatuota, kad į Pastogę galima patekti tik laiptais iš Buto.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar egzistuoja būtinosios sąlygos teismui nustatyti pareiškėjos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą (CK 4.68 straipsnio 2 dalis). Apeliantė R. S., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad įstatymas nedraudžia įgyjamosios senaties pagrindu įgyti bendrosios nuosavybės turto, be to, kiti pastato patalpų savininkai neprieštaravo ir nereiškė jokių pretenzijų, kad pareiškėja užvaldė Pastogę ir ją daugiau nei 30 metų valdė kaip savo, esant tokioms aplinkybėms, apeliantė buvo sąžiningai įsitikinusi, kad niekas kitas neturi teisių į Pastogę daugiau nei ji.
Dėl įgyjamosios senaties pagrindu įgijimo palėpės patalpų
19. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
20. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).
21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir apeliacinio skundo argumentas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas ir priėmė teisėtą sprendimą, todėl detaliai nekartodamas visų sąlygų konstatuoti faktui, kad nekilnojamasis daiktas įgytas įgyjamąja senatimi, pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundų argumentų ir esminių faktinių ir teisinių aplinkybių, dėl kurių Pastogė įgyjamosios senaties būdu negali būti įgyta.
22. Byloje nustatyta, kad Pastogė viešajame registre nėra įregistruota valstybės ar savivaldybės nuosavybe ar kito asmens (ne valdytojo) vardu. Tačiau pažymėtina, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas fizinių asmenų, ir šiuo metu jame esantys butai priklauso privatiems asmenims: pareiškėjai R. S., T. S. ir J. S. (butas Nr. 4), J. S. (butas Nr. 1), R. R. (butas Nr. 2), A. K. (butas Nr. 3), A. B. (butas Nr. 5) ir J. M. (butas Nr. 6). Iš byloje pateiktų sutarčių dėl butų pirkimo – pardavimo, nurodytų šios nutarties 13 punkte, nustatyta, kad nei vienam iš gyvenamojo namo bendraturčių nebuvo priskirtos gyvenamojo namo pastogės patalpos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pastogės patalpos yra butų savininkų bendroji dalinė nuosavybė (CK 4.82 straipsnio 1 dalis), tokio fakto neginčija ir apeliantė.
23. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektai daugiabučiame name yra ir bendrojo naudojimo patalpos bei kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams. Palėpės patapos nuo pat DGNKPPSBĮ įsigaliojimo, t. y. 1995 m. kovo 8 d., buvo priskirtos prie bendro naudojimo patalpų. CK 4.82 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Pažymėtina, kad bendraturčių teisėms ir pareigoms įgyvendinti taikomos Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, nepaisant to, ar tos teisės ir pareigos atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnis).
24. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad tuo atveju, jei palėpėje įrengta patalpa nėra teisiškai įregistruota, privatizavus name esančius butus ir kitas patalpas, palėpė, kaip bendro naudojimo patalpa, priklauso nurodyto namo butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.82 straipsnis 1 dalus). Todėl nustačius tokias aplinkybes, asmuo neturi pagrindo manyti esantis palėpėje įrengtos patalpos savininkas. Tokie veiksmai neatitinka įstatymo nustatytų daikto sąžiningo ir teisėto valdymo kaip nuosavo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2004).
25. CK 4.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 34 punktas, 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2023). Pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas. Daiktą valdantis asmuo negali turėti daugiau teisių už jam žinomą savininką, nes niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CK 4.93 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2015).
26. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad pareiškėja nenurodė jokio teisinio pagrindo, prilygintino nuosavybės teisės į Pastogę įgijimo pagrindui, kuriuo ji grindžia savo pareiškimą, tokio pagrindo apeliantė nenurodė ir apeliaciniame skunde. Priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino trečiojo asmens J. M. duotus paaiškinimus, kurie patvirtina būtent faktą, kad pareiškėjos tėvas (buvęs Buto savininkas) suprato, kad reikalinga atsiklausti bendraturčių sutikimo, norint įsirengti palėpę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis faktas taip pat patvirtina, kad nors DGNKPPSBĮ įsigaliojo tik 1995 metais, t. y. vėliau nei pareiškėja (jos tėvai) pradėjo valdyti palėpę, nekeičia to, kad palėpė (erdvė tarp pastato viršutinės perdangos ir šlaitinio stogo) pagal savo naudojimo paskirtį yra bendro naudojimo patalpa CK 4.82 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi visi bendrosios dalinės nuosavybės savininkai buvo žinomi, todėl apeliantė negali turėti daugiau teisių į palėpės patalpas už jai žinomus savininkus. Nepaisant to, kad apeliantės tėvai savo lėšomis įsirengė palėpę ir prisijungė prie jiems priklausančio Buto, ji jos negali įgyti pagal įgyjamąją senatį, kadangi palėpės nuosavybės teisė priklauso daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkams. Byloje nėra duomenų, kad visi butų savininkai būtų atsisakę jiems priklausiusių pastogės dalių įstatymo nustatyta tvarka. Be to, pažymėtina, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad Pastogė įrengta ir prijungta prie Buto teisėtai, t. y. turtint tam atitinkamus leidimus atlikti tokius darbus, įskaitant ir bendraturčių sutikimą.
27. Pažymėtina, kad apeliantei nuosavybės teise priklauso dalis palėpės, lygi jai nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnio 7 dalis). Taigi apeliantė yra daikto, kurį nori įgyti įgyjamosios senaties būdu, bendrasavininkė, todėl tokia aplinkybė neatitinka nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti sąlygos – nebūti daikto savininku. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad disponavimo bendrosios nuosavybės teisės objektais klausimai spręstini bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuojančių teisės normų, o ne įgyjamosios senaties instituto pagrindu.
28. Apeliantė akcentuoja, kad ir buto, adresu (duomenys neskelbtini), savininkas analogiškai užvaldė likusią pastogės dalį ir ją prijungė prie jam priklausančio buto, kas patvirtina, kad ir pareiškėja, kurios tėvams priklausęs butas (vėliau jos paveldėtas butas), buvo po jos užvaldyta pastogės dalimi ir nesant kitų patalpų savininkų pretenzijoms į pastogės dalį, buvo sąžiningai įsitikinusi, kad niekas kitas neturi teisių į pastogę. Tačiau pažymėtina, kad iš pateiktų rašytinių įrodymų, t. y. Valstybinės statinių statybos inspekcijos 1998 m. lapkričio 23 d. akto Nr. 2588 nustatyta, kad butas Nr. 5, rekonstruotas, prijungiant palepę, turint projektą, pagal 1995 m. gruodžio 22 d. išduotą leidimą statyti Nr. (duomenys neskelbtini), ir pripažintas atitinkančiu nustatytus reikalavimus, todėl priimtas naudoti ir registruotas Nekilnojamojo turto registre. Kaip minėta, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad Buto rekonstrukcija, prijungiant prie jo Pastogę, buvo atlikta teisėtai, gavus tam atitinkamus leidimus ir kt., ir kad apeliantė pagrįstai galėjo manyti, kad niekas neturi daugiau teisių už ją į Pastogę.
29. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadai, kad yra visos sąlygos konstatuoti nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi fakto. Vien ilgas Pastogės valdymas negali būti pagrindu nustatyti įgijimo įgyjamąja senatimi faktą.
Dėl ginčo baigties
30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė teisės aktus ir teismų praktiką, todėl netenkindamas pareiškėjos pareiškimo, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimą nepakeistą.