- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-23
- Bylos Nr.
- e2A-287-464/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-06681-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- L. K.
- Atsakovas
- R. T.
- Trečiasis asmuo
- A. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios individualios įmonės ,,ASV statyba“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1527-657/2020 pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovėms R. T. ir bankrutavusiai individualiai įmonei ,,ASV statyba“ dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, trečiasis asmuo A. K..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė L. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama perkelti jai visas pirkėjos teises ir pareigas pagal 2020 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1, sudarytą atsakovių BIĮ „ASV statyba“ ir R. T., priteisti iš jos atsakovei R. T. 2 000 Eur turto kainą ir priteisti solidariai iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad nuo 1995 m. kovo 8 d. sodo namas, o nuo 2000 m. lapkričio 14 d. ir žemės sklypas, esantys adresu (duomenys neskelbtini), priklausė ieškovei ir buvusiam jos sutuoktiniui, trečiajam asmeniui A. K., bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5859-944/2017 buvo nutraukta jos ir trečiojo asmens santuoka ir padalytas turtas, kiekvienam sutuoktiniui paskiriant asmeninėn nuosavybėn po 1/2 šio turto dalį. Ieškovei buvo žinoma, kad jos buvusiam sutuoktiniui priklausiusiai IĮ ,,ASV statyba“ buvo iškelta bankroto byla, tačiau jai nepranešta, kad kreditorių reikalavimų tenkinimas buvo nukreiptas į trečiajam asmeniui priklausančią ginčo turto dalį, t. y. į 1/2 dalį sklypo ir sodo pastato. Teigia, kad tik 2020 m. kovo 6 d. jai tapo žinoma, kad ginčo turtas buvo parduotas atsakovei R. T..
3. Ieškovės teigimu, ginčo sandoriu buvo pažeista jos, kaip bendraturtės, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.79 straipsnyje įtvirtina pirmenybės teisė pirkti bendrąja daline nuosavybe esančią parduodamo turto dalį. Tik po ginčo sandorio sudarymo jai tapo žinoma, kad atsakovės BIĮ ,,ASV statyba“ kreditoriai priėmė sprendimą trečiojo asmens turtą parduoti varžytynių būdu, o neįvykus nei pirmosioms, nei vėliau paskelbtoms antrosioms varžytynėms, nuspręsta turtą parduoti laisvame pardavime. Kadangi turtas nebuvo parduodamas viešųjų varžytynių būdu, ieškovei, kaip bendraturtei, turėjo būti pasiūlyta šį turtą įsigyti pirmumo teise. Atsakovės bankroto administratorė šios pareigos neatliko, todėl egzistuoja CK 4.79 straipsnio 3 dalyje numatytas pagrindas ieškiniui patenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškovės L. K. ieškinį patenkino visiškai: (1) perkėlė ieškovei L. K. visas pirkėjos teises ir pareigas pagal 2020 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1, sudarytą atsakovės BIĮ „ASV statyba“ ir R. T., t. y. teises į 1/2 dalį 0,0660 ha žemės sklypo ir 1/2 dalį 46,09 kv. m bendro ploto sodo pastato, esančių adresu (duomenys neskelbtini); (2) priteisė iš ieškovės atsakovei R. T. 2 000 Eur, sumokėtus už ginčo turtą; (3) priteisė ieškovei iš atsakovės BIĮ „ASV statyba“ bankroto administravimui skirtų lėšų 1 308,13 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nustatė, kad ieškovei ir trečiajam asmeniui A. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis turtas – 0,0660 ha žemės sklypas ir 46,09 kv. m bendro ploto sodo pastatas, kuris, nutraukus jų santuoką Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5859-944/2017, buvo padalytas, ieškovei ir trečiajam asmeniui asmeninės nuosavybės teise priskiriant po 1/2 dalį šio turto. Taip pat trečiajam asmeniui A. K. asmeninės nuosavybės teise atiteko IĮ „ASV statyba“, kuriai 2018 m. birželio 20 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartimi buvo leista išieškoti iš BIĮ „ASV statyba“ savininkui A. K. priklausančio turto, todėl kreditoriai 2019 m. rugpjūčio 14 d. susirinkime nutarė parduoti savininkui A. K. priklausančią ginčo nekilnojamo turto dalį tokia tvarka: pirmosiose varžytynėse nustatant pradinę pardavimo kainą 15 000 Eur, antrosiose – 12 000 Eur; nepardavus turto iš varžytynių, pardavinėti laisvai už ne mažesnę kaip 7 000 Eur kainą; nepardavus turto laisvame pardavime per 2 mėnesius, parduoti jį už didžiausią pasiūlytą kainą. Kadangi bankroto administratorės paskelbtos tiek pirmosios, tiek antrosios varžytynės neįvyko, 2019 m. gruodžio 6 d. internetiniame tinklapyje www.aruodas.lt buvo paskelbta informacija apie ginčo turto pardavimą už 7 000 Eur kainą. Tačiau ir už nurodytą kainą pirkėjų neatsirado, todėl skelbimas buvo patikslintas, nurodant, kad 1/2 dalies sodo namo ir žemės sklypo pardavimo kaina yra 1 000 Eur, o turtas bus parduotas už didžiausią pasiūlytą kainą. Ginčo turtas pirkimo–pardavimo 2020 m. kovo 5 d. sutartimi buvo parduotas atsakovei R. T. kaip didžiausią, 2 000 Eur kainą pasiūliusiai pirkėjai.
6. Teismas pažymėjo, kad CK 4.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga informuoti kitus bendraturčius apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui netaikoma tik CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatytos išimties atveju – kai bendrąja nuosavybe esančio daikto dalis parduodama iš viešųjų varžytynių. Nagrinėjamu atveju neįvykus dvejoms varžytynėms šis turtas buvo parduodamas ne iš varžytynių, taigi pagrindo minėtos išimties taikymui nebuvo. Tokią savo išvadą teismas grindė, be kita ko, ir kasacinio teismo praktika, kurioje pasisakoma, kad tuo atveju, kai turtas parduodamas ne priverstinio, o savanoriško aukciono būdu, turi būti laikomasi CK 4.79 straipsnio reikalavimų. CK 4.79 straipsnio išimtis netaikytina tada, kai turtas parduodamas kitokia nei Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-475-611/2016).
7. Teismo vertinimu, bankroto administratorė po dviejų neįvykusių parduodamo turto varžytynių turėjo pareigą pranešti ieškovei apie parduodamą bendrosios nuosavybės turto dalį, kaip tai nustatyta CK 4.79 straipsnio 3 dalyje. Nepranešus ieškovei ir bendro turto dalį įsigijus trečiajam asmeniui, buvo pažeista ieškovės pirmenybės teisė įsigyti bendrosios nuosavybės turto objektą, pažeisti imperatyvūs įstatymo reikalavimai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atsakovė BIĮ ,,ASV statyba“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
8.1. Bendrovės bankroto proceso metu savanoriški aukcionai nėra vykdomi, nes bankroto administratorius neturi teisės laisvai spręsti, parduoti turtą ar ne. Bendrovių bankroto procesą reglamentuojantys teisės aktai nustato, kad bendrovės turtas jos bankroto proceso metu privalo būti parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Todėl turto pardavimas bankroto proceso metu visuomet vykdomas priverstiniu būdu, neatsižvelgiant į tai, ar turtas priverstinai parduodamas iš varžytynių, ar jis parduodamas pagal kitą kreditorių susirinkimo nustatytą tvarką, pavyzdžiui, apie jo pardavimą skelbiant internete. Dėl to teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo turto pardavimas šiuo konkrečiu atveju buvo vykdomas ne priverstiniu, o savanorišku būdu.
8.2. Ginčo turtas buvo parduotas varžytynių principu, t. y. apie turto pardavimą buvo paskelbta viešai, dėl turto pirkimo–pardavimo kainos buvo varžomasi ją keliant, o turtas parduotas tam asmeniui, kuris pasiūlė didžiausią kainą.
8.3. Ieškovei buvo žinoma apie turto pardavimą, kadangi ji buvo bylos šalimi, kurioje buvo nagrinėjamas ieškinys dėl žalos, padarytos BIĮ ,,ASV statyba“, atlyginimo. Toje byloje buvo pateiktas ir kreditorių susirinkimo nutarimas parduoti ginčo turtą. Be to, pati ieškovė, su ja susiekus bankroto administratorei, atsisakė turtą pirkti.
8.4. Tuo atveju, jei BIĮ „ASV statyba“ būtų oficialiai raštu pasiūliusi ieškovei tiesiog pirkti turtą už didžiausią pasiūlytą kainą, ieškovė būtų galėjusi pasiūlyti 1 Eur turto pirkimo kainą, o bankroto administratorius būtų priverstas už tokią kainą turtą parduoti.
Atsiliepimas
9. Ieškovė L. K. atsiliepime į atsakovės BIĮ ,,ASV statyba“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo tokius argumentus:
9.1. Apeliacinio skundo teiginiai, kad ieškovė žinojo apie buvusio sutuoktinio, trečiojo asmens A. K., įmonės bankroto bylos iškėlimą, kad jo turtas bus pardavinėjamas, o skelbimas apie turto pardavimą buvo paskelbtas viešai internete, nesudaro pagrindo vertinimui, kad ieškovė žinojo / turėjo žinoti apie turto pardavimą. Be to, tokie argumentai negali paneigti CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatytos bendraturčio informavimo tvarkos.
9.2. Atsakovės bankroto administratorė ne tik neinformavo ieškovės apie parduodamą bendro turto dalį, bet ir neleido jos nupirkti. Ieškovei atsitiktinai sužinojus apie galimai parduodamą sodo dalį ir dėl to susisiekus su administratore telefonu, pokalbis buvo trumpas, neinformatyvus ir net pašiepiantis.
9.3. Analogiškoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gegužės 24 d. priimtoje nutartyje (civilinės bylos Nr. 2A-308-798/2018) konstatavo, kad atsižvelgiant į aplinkybę, kad bendraturčiui įstatymu yra įtvirtinta pirmenybės teisė įsigyti bendrosios nuosavybės turto dalį, svarbu, jog asmuo, organizuojantis tokio turto dalies pardavimą laikytųsi teisės normose nustatytos turto pardavimo tvarkos, be kita ko, ir reikalavimo tinkamai pranešti apie turto dalies pardavimą bendraturčiui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamą turto dalį, esančia bendrąja nuosavybe, kai turtas parduodamas bankrutuojančios individualios įmonės kreditorių nustatyta tvarka
10. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl CK 4.79 straipsnyje įtvirtintos bendraturčio pirmenybės teisės pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamo turto dalį ir pranešimo jam tvarkos aiškinimo ir taikymo, kai, bankrutuojančios individualios įmonės savininko turto nepavykus parduoti dvejose varžytynėse, šis turtas buvo parduotas paskelbiant apie jo pardavimą viešuose skelbimų portaluose.
11. Pagal nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių (CK 4.79 straipsnio 1 dalis). Dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui (CK 4.79 straipsnio 2 dalis).
12. Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia faktinė situacija, kad apeliantės BIĮ ,,ASV statyba“ kreditorių reikalavimų patenkinimui buvo nukreiptas išieškojimas į jos savininkui A. K. asmeninės nuosavybės teise priklausančią turto dalį – 1/2 dalį 0,0660 ha ploto sodo sklypo ir 1/2 dalį 46,09 kv. m ploto sodo namo, kurio kita analogiško dydžio dalis priklauso ieškovei A. K.. Kitaip tariant, išieškojimo veiksmai bankroto byloje buvo nukreipti į turtą (jo dalį), kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso dviem bendraturčiams.
13. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio (2018 m. spalio 25 d. redakcija, galiojusi nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 1 dalį, įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas: 1) gyvūnai, produktai, kitas greitai gendantis ar galintis greitai prarasti savo prekinę vertę turtas – už administratoriaus, atsižvelgiant į analogiškų objektų (prekių) faktinių sandorių rinkoje kainas, nustatytą (kai turtas įkeistas – suderinus su įkaito turėtoju) kainą; 2) nekilnojamasis ir įkeistas turtas, taip pat turtas, kurio vertė viršija 250 bazinių socialinių išmokų dydžio sumą, išskyrus šios dalies 1 ir 4 punktuose ir šio straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus atvejus, – iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka; 3) kitas ir neparduotas dvejose varžytynėse šios dalies 2 punkte nurodytas turtas – kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka tos pačios apimties ir detalumo, kaip buvo siūloma varžytynių metu.
14. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantės kreditorių susirinkimas 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu nustatė tokią ginčo turto pardavimo tvarką – turtą pardavinėti varžytynėse Vyriausybės nustatyta tvarka, pirmosiose varžytynėse už pradinę 15 000 Eur kainą, antrosiose – už 12 000 Eur kainą, kainos didinimo intervalas – 100 Eur; nepardavus iš varžytynių, turtą pardavinėti laisvai, apie pardavimą skelbiant viešai internete už ne mažesnę kaip 7 000 Eur kainą; turto nepardavus laisvame pardavime per 2 mėnesius, turtą pardavinėti už didžiausią pasiūlytą kainą.
15. Vadinasi, kreditorių valia buvo priimtas toks sprendimas, kad tuo atveju, jei turto nepavyktų realizuoti ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu būdu – varžytynėse, jis bus parduodamas laisva tvarka už kreditorių nustatytą kainą, o nepardavus ir už šią kainą, turtas bus parduotas didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Kreditoriai, priimdami tokį nutarimą realizavo ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą savo teisę, o tuo pačiu ir pareigą, dėl turto realizavimo tvarkos jo nepavykus parduoti ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu būdu (varžytynėse), nustatymo.
16. Bylos duomenys patvirtina, kad internetiniame pardavimo skelbimų puslapyje www.aruodas.lt 2019 m. gruodžio 3 d. buvo įkeltas skelbimas, kuriame nurodyta, jog ginčo turtas parduodamas už 7 000 Eur kainą, o 2020 m. vasario 11 d. atliktas skelbimo pakeitimas, turto pardavimo kainą sumažinus iki 1 000 Eur bei nurodžius, kad jis bus parduotas už didžiausią pasiūlytą kainą. Trečiajam asmeniui priklausanti sodo namo ir žemės sklypo dalis buvo parduota 2020 m. kovo 5 d., apeliantei su atsakove R. T. sudarius ne varžytynėse parduodamo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1. Šios sutarties preambulėje, be kita ko, pažymima ir tai, kad turto nepavykus parduoti laisvame pardavime per 2 mėnesius už ne mažesnę kaip 7 000 Eur kainą, jis parduodamas didžiausią kainą pasiūliusiai pirkėjai, atsakovei R. T..
17. Nei apeliantė, nei kiti byloje dalyvaujantys asmenys neginčija pirmosios instancijos teismo konstatuoto fakto, kad turtas buvo parduotas ne ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka, o pačių kreditorių pasirinktu būdu – parduodant jį laisvai didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, t. y. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta tvarka. Pirkimo–pardavimo sutarties pavadinime taip pat yra nuorodyta, kad ši sutartis sudaroma bankroto procese, tačiau ne dėl turto, parduoto varžytynėse.
18. Apeliantės teigimu, nagrinėjamoje byloje analizuojama situacija, kai turtas buvo parduotas ne ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu, bet kitu kreditorių nustatytu būdu, taip pat atitinka CK 4.79 straipsnio 1 dalyje numatytos išimties taikymo sąlygas, todėl bankroto administratoriui pareiga informuoti bendraturtę apie ketinimą parduoti skolininko turto dalį, kitaip nei sprendė teismas, nekilo – bet kuriuo atveju turtas buvo parduotas priverstine tvarka, o ne savanoriško pardavimo procese. Tokie apeliacinio skundo argumentai stokoja pagrįstumo.
19. Vertindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
20. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 17 punktas).
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Teismo precedentų laikymasis išreiškia teisės stabilumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą idėją. Todėl ir teismų praktikos koregavimo neišvengiamas, objektyvus būtinumas paprastai turi būti nulemtas priežasčių, kurios yra svaresnės nei poreikis išsaugoti teisės stabilumą ir užtikrinti, kad iš esmės panašiose situacijose esančių asmenų bylos būtų sprendžiamos vienodai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 17 punktas).
22. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju aktualūs yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-475-611/2016, pateikti išaiškinimai dėl CK 4.97 straipsnio 1 dalyje numatytos išimties aiškinimo ir jos taikymo sąlygų. Toje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta išimtis, jog bendraturtis neturi būti informuojamas apie bendrąja nuosavybe esančio daikto dalies pardavimą, apima ir tuos atvejus, kai turtas parduodamas ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta tvarka. Tačiau ši CK 4.79 straipsnio 1 dalies taikymo išimtis negali būti aiškinama pernelyg plečiamai ir ji netaikytina, kai turtas parduodamas kitokia nei ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 42-45 punktus).
23. Cituojamoje kasacinio teismo byloje Nr. e3K-3-475-611/2016 išaiškinimai pateikti tokių faktinių aplinkybių kontekste: tos bylos bankrutuojančios bendrovės kreditoriai, nepavykus parduoti bendrąja daline nuosavybe priklausančios turto dalies dvejose varžytynėse, priėmė nutarimą jį parduoti už didžiausią pasiūlytą kainą, apie parduodamą turtą skelbti vietinėje ir respublikinėje spaudoje, tinklapyje www.aruodas.lt. Akivaizdu, kad nagrinėjamo ginčo faktinės aplinkybės yra beveik tapačios kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje vertintoms faktinėms aplinkybėms. Kitaip tariant, analogiškų nagrinėjamai bylai faktinių aplinkybių kontekste kasacinis teismas jau yra pasisakęs dėl to, kad ir bankroto byloje realizuojant skolininko turtą kita nei varžytynės tvarka CK 4.79 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis netaikoma.
24. Pažymėtina, kad visiškai toks pats teisės aiškinimas pateikiamas ir vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje, nurodant, jog CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtis – bendraturčio pirmenybės teisės nebuvimas, kai parduodama iš viešųjų varžytynių, – negali būti aiškinama plečiamai ir prie tokios išimties gali būti priskiriamas tik vienas skolininkui priklausančio turto priverstinio turto pardavimo būdas – turto pardavimas iš varžytynių, bet ji netaikoma kitiems skolininkui priklausančio turto priverstinio pardavimo būdams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-611/2018).
25. Taigi pagal teisminių precedentų doktriną tokie aukščiausios instancijos teismo išaiškinimai buvo privalomi bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, jie yra privalomi ir apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog turtą parduodant ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, netaikytina CK 4.79 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis, eliminuojanti pardavėjo pareigą informuoti bendraturtį apie parduodamą turto dalį bei pasiūlyti jam šią dalį įsigyti pirmumo tvarka.
26. Jokių naujų argumentų, išskyrus tuos, kad bankroto procese bendrovės, o šiuo konkrečiu atveju – individualios įmonės savininko turto dalies realizavimas visuomet yra priverstinio pobūdžio, nors tokių aplinkybių neaktualumą, sprendžiant dėl pirmenybės teisės, savo jurisprudencijoje jau yra įvertinęs kasacinis teismas, apeliantė nenurodė. Todėl pagrindo nukrypti nuo suformuoto precedento teisėjų kolegija neįžvelgia.
27. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus ir tokius apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovei buvo žinoma apie būsimą jos buvusio sutuoktinio turto dalies realizavimą, todėl ji turėjo domėtis jo pardavimu, teikti savo pasiūlymus. Įrodymų, kad apeliantė raštu ieškovei pranešė apie bendrosios turto dalies pirkėją ir jos siūlomą kainą, suteikiant galimybę apeliantei apsispręsti ar ji sutinka už šią kainą pirkti parduodama dalį, byloje nėra.
28. Aiškindamas CK 4.79 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios bendraturčio, ketinančio parduoti savo dalį, pareigą pranešti raštu apie tai kitiems bendraturčiams, paskirtį, kasacinis teismas yra nurodęs, kad ji skirta kitų bendrosios nuosavybės teisės dalyvių interesams apsaugoti, pažyminti ir tai, jog CK 4.79 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos taip, kad be pagrindo apsunkintų ar varžytų bendrosios nuosavybės dalį parduodančio asmens teisinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2007; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-378/202, 26 punktas).
29. Kaip atitinkamo turinio rašytinis pranešimas būtų apsunkinęs apeliantės teisinę padėtį, apeliaciniame skunde neįvardyta. Apeliantės teiginiai, kad ieškovei dar 2019 m. birželio 7 d. tapo žinoma apie tai, jog bus parduodamas ginčo turtas, be to, telefoninio pokalbio metu ji turtą atsisakė pirkti, nagrinėjamoje situacijoje nėra nei aktualūs, nei gali paneigti tekusią apeliantei pareigą raštu informuoti bendraturtę (ieškovę) apie ketinamo sudaryti su atsakove R. T. sandorio sąlygas (turto kainą). Nesant tokio pranešimo, negalima ir išvada, kad ieškovė atsisakė teisės pirkti turtą.
30. Šiuo aspektu pažymėtina dar ir tai, kad ieškovės sužinojimo momentą, t. y. 2019 m. birželio 7 d., apeliantė sieja su jos bankroto byloje priimtos Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties (civilinės bylos Nr. eB2-154-657/2021), kuria buvo leista išieškoti iš apeliantės savininkui priklausančio turto, pateikimo į kitą Kauno apygardos teismo civilinę bylą Nr. e2-10027-1052/2019 dėl žalos atlyginimo data (ieškovė joje buvo viena iš atsakovų). Akivaizdu, kad šis momentas negali būti tapatinamas su sužinojimu apie turto dalies pardavimą konkrečiam asmeniui už konkrečią kainą, juolab kad net ir kreditorių nutarimas parduoti turtą, nustatant jo pardavimo būdus ir kainas, buvo priimtas žymiai vėliau – 2019 m. rugpjūčio 14 d.
31. Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo civilinių bylų Nr. eB2-154-657/2021 ir Nr. e2-10027-1052/2019 procesinių duomenų, ieškovė nėra apeliantės bankroto bylos šalimi ar dalyvaujančiu joje asmeniu, o civilinė byla dėl žalos atlyginimo jos atžvilgiu 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi buvo nutraukta apeliantei atsisakius pretenzijų ieškovei (reikalavimo dalies), atitinkamai, ir prieiga prie elektorinės bylos jai buvo panaikinta 2019 m. rugpjūčio 20 d. (Lietuvos teismų informacinė sistema LITEKO; CPK 179 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, nėra ir jokio pagrindo teigti, kad ieškovei buvo prieinama informacija, susijusi su turto pardavimo tvarka, kuri būtų leidusi jai apsispręsti, ar pirkti bankroto procese parduodamą kitą turto dalį.
32. Jokių kitų duomenų, kad ieškovė buvo informuota apie priimtą kreditorių nutarimą ir jo faktinį įgyvendinimą, apeliantė nepateikė. Kaip minėta, nėra ir rašytinių įrodymų, kad ieškovei pranešta apie tai, už kokią didžiausią kainą turtą ketinama parduoti šią sumą siūliusiai atsakovei R. T., taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad ieškovė, turėdama pirmenybės teisę prieš kitus asmenius, būtų atsisakiusi nupirkti ginčo turtą būtent už šią kainą.
33. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovės teisės buvo pažeistos. Aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti teisėtą, pagrįstą ir teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo
34. Apeliantės BIĮ ,,ASV statyba“ turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nekyla, kadangi jos apeliacinis skundas netenkinamas.
35. Ieškovė prašo atlyginti jai 408,38 Eur išlaidas už suteiktas teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, pateikia šių išlaidų faktą bei dydį pagrindžiančius įrodymus – advokatų profesinės bendrijos 2020 m. lapkričio 13 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už suteiktas paslaugas, 2020 m. lapkričio 14 d. mokėjimo nurodymo kopiją. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nurodytus išlaidų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius jų dydžius, pripažįsta, kad ieškovei kompensuotinos visos jos patirtos apeliacinės instancijos teisme išlaidos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei L. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės bankrutavusios individualios įmonės ,,ASV Statyba“ (juridinio asmens kodas 300142522) 408,38 Eur (keturis šimtus aštuonis eurus ir 38 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, jas sumokant iš bankrutuojančios įmonės administravimui skirtų lėšų.