- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-29
- Bylos Nr.
- e2A-608-881/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00983-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas
- Ieškovas
- Z. R., L. D.
- Atsakovas
- L. G.
- Kategorijos
- 2.6.10.1Civilinės atsakomybės samprata
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Vilijos Mikuckienės (pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Z. R. ir L. D. bei atsakovės L. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta priteisti iš atsakovės L. G. trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei „Alzida“ nuostolių atlyginimą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai Z. R. ir L. D., likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Alzida“ akcininkai, kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydami priteisti iš atsakovės L. G. trečiojo asmens LUAB „Alzida“ naudai 47 698,04 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 25 d. sprendimu ieškovų ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės L. G. LUAB „Alzida“ 1 140 Eur nuostoliams atlyginti.
3. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl bendrovei padarytų nuostolių atlyginimo ir atsakomybės rūšies (materialinės ar civilinės) taikymo, kai bendrovės vadovo įsakymai dėl darbuotojų atleidimo iš darbo teismo sprendimais pripažinti neteisėtais ir bendrovės valdybos sprendimas dėl vadovo paskyrimo teismo sprendimu pripažintas neteisėtu.
Žemesnės instancijos teismas
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 18 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-23351-996/2017, tenkinto ieškovės N. R. ieškinį dėl UAB „Alzida“ direktoriaus įsakymų (skiriant drausmines nuobaudas – papeikimą ir atleidimą iš darbo) panaikinimo ir pripažino, kad N. R. atleista iš darbo neteisėtai, ieškovei buvo priteista su darbo santykiais susijusios išmokos ir bylinėjimosi išlaidos. Minėtame teismo sprendime teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, kad įmonės vadovė (L. G.) tinkamai organizuoti įmonės darbo nepajėgė, bet kokiais būdais siekė darbo sutarties nutraukimo, pasitelkdama grasinimus, kas patvirtino ieškovės atleidimo iš darbo neadekvatumą, neproporcingumą, prieštaravimą bendriesiems teisės principams.
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-21478-631/2017, tenkino ieškovės L. D. ieškinį dėl UAB „Alzida“ direktoriaus įsakymo (skiriant drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo) panaikinimo ir pripažino, kad L. D. atleista iš darbo neteisėtai pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, ieškovei priteisė su darbo santykiais susijusios išmokos bei bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, kad UAB „Alzida“ direktorė, skirdama ieškovei nuobaudą – atleidimą iš darbo – piktnaudžiavo savo, kaip stipresnės darbo santykių šalies padėtimi, pažeidė esminius darbo santykių reguliavimo principus – sąžiningumą ir protingumą.
6. Teismams nustačius, kad bendrovės direktorė tendencingai, sąmoningai kūrė situacijas, siekdama skirti darbuotojams drausmines nuobaudas ir atleisti iš darbo, bet kokiais būdais siekė darbo sutarties nutraukimo, net pasitelkdama grasinimus, tokios aplinkybės, kaip teisinės pagalbos pasitelkimas, neturi teisinės reikšmės ir negali būti vertinamos kaip švelninančios atsakomybę ar atleidžiančios nuo jos.
7. Atsakovės neteisėti veiksmai yra nustatyti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriuose konstatuota, kad jos veikla personalo valdymo srityje neatitiko rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kiek tai būtina vadovaujant bendrovei. Tokiu būdu, direktorė pažeidė jai, kaip bendrovės darbuotojai, nustatytas pareigas, o tai sudaro pagrindą atsakovės kaltę vertinti kaip neatsargumą dėl per didelio pasitikėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
8. Tai, kad dėl neteisėtai taikytų darbuotojams drausminių nuobaudų ir atleidimo iš darbo bendrovė patyrė 47 698,04 Eur nuostolių, kurie yra ieškinio suma, patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimas bei faktiniai duomenys dėl vykdymo išlaidų, kurių šalys neginčija.
9. Pirmosios instancijos teismas sprendė ieškinį tenkinti iš dalies, priteisiant iš atsakovės trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, 3 vidutinių darbo užmokesčių dydžio sumą nuostoliams atlyginti. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1090-258/2018 nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 3 d. dieną tarp L. G. ir jos įgalioto asmens A. S. buvo pasirašyta neterminuota darbo sutartis, kuria darbdavys UAB „ALZIDA“ įsipareigojo mokėti darbuotojui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų darbo užmokestį (380 Eur) nustatant dviejų darbo valandų per mėnesį trukmę (valandinis atlygis 190 Eur).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
10. Ieškovai Z. R. ir L. D. apeliaciniu skundu prašo priteisti iš atsakovės L. G. LUAB „Alzida“ naudai 46 558,04 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitoje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas padarė išvadą, kad atsakovės atsakomybė turi būti nustatoma pagal DK nustatytas materialinės atsakomybės normas.
10.2. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinus atsakovės paskyrimus bendrovės direktore negaliojančiais ab initio, laikytina, kad atsakovė nuostolius bendrovei sukėlė apskritai neturėdama direktorės įgaliojimų, neteisėtai, kaip pašalinis asmuo. Tokiu atveju atsakovės atsakomybė gali būti nustatoma ir pagal bendrąsias civilinės atsakomybės normas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsnius).
10.3. Tačiau net ir vertinant atsakovės atsakomybę, kaip bendrovės vadovės atsakomybę, tai nepaneigia, kad atsakovės atsakomybė gali ir turi būti nustatoma pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017. Todėl sprendžiant dėl atsakovės padarytų nuostolių bendrovei atlyginimo, taikytinos ne darbo teisės normos, o civilinius teisinius žalos atlyginimo santykius reglamentuojančios teisės normos.
10.4. Net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovės atsakomybė turi būti nustatoma pagal materialinę atsakomybę reglamentuojančias normas, nėra jokio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovės kaltės forma yra neatsargumas ir tuo pagrindu iš jos priteistinų nuostolių sumą riboti trimis vidutinio darbo užmokesčio dydžiais. Atsakovė nuostolius bendrovei sukėlė tyčia, elgėsi sąmoningai ir aiškiai suvokdama savo veiksmų galimas pasekmes, todėl net ir taikant materialinės atsakomybės normas, bendrovei iš atsakovės turi būti priteista visa nuostolių suma – 47 698,04 Eur.
10.5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl byloje liudytoja apklaustos atleistos darbuotojos N. R. parodymų bei kitos atleistos darbuotojos, ieškovės L. D. paaiškinimų. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino šių asmenų parodymų ir paaiškinimų, kurie aiškiai patvirtina, kad atsakovė, atleisdama minėtas darbuotojas iš darbo, nuostolius bendrovei padarė tyčia, sąmoningai.
10.6. Sprendžiant dėl atsakovės kaltės rūšies, svarbu įvertinti ir kontekstą, kuriame atsakovė atleido dvi darbuotojas – tarp ieškovų iš vienos pusės, ir atsakovės bei ją palaikančių akcininkų iš kitos pusės tuo metu vyko teisminiai ginčai. Atsakovė, padedama ją palaikančių akcininkų, pasiskyrė save į svarbiausias pareigas bendrovėje (bendrovės direktore, valdybos nare).
11. Atsakovė L. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų Z. R. ir L. D. ieškinį atmesti visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad valdybos sprendimo, kuriuo atsakovė paskirta laikinai eiti direktorės pareigas, pripažinimas negaliojančiu, savaime nepanaikino darbo teisinių santykių tarp atsakovės ir LUAB „Alzida“. Tačiau sprendime atsakovės veiksmuose nepagrįstai konstatuota kaltė.
11.2. Kaltė yra būtina materialinės atsakomybės taikymo sąlyga. Vadovo veiksmų neteisėtumas (įsakymo dėl atleidimo nuginčijimas) savaime nereiškia kaltės. Skundžiamame sprendime teismas padarė priešingą išvadą – laikydamas, kad veiksmų neteisėtumas yra nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, šiuo pagrindu sprendė, kad atsakovės veiksmai neatitiko rūpestingo žmogaus standarto. Todėl teismo išvada, kad atsakovės veiksmuose yra kaltė, padaryta nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos, todėl sprendimas yra neteisėtas.
11.3. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai įvardijo kaltės apibrėžimą – tai elgesio neatitikimas rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartui (lot. bonus pater familias). Tačiau sprendime atsakovės veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal šį standartą – atrinkta tik ta teismų sprendimų medžiaga, kurioje išryškinti aktyvūs veiksmai dėl atleidimo.
11.4. Remiantis formuojama teismų praktika, vadovo siekis eliminuoti destruktyvaus darbuotojo veiksmus yra pateisinamas vadovo elgesio standartas (nepaisant to, kad pats atleidimas ir yra pripažintas neteisėtu).
11.5. Ginčo atveju bendrovė atleido N. R. ir L. D. dėl jų veiksmų, galėjusių privesti bendrovę prie bankroto (ir už ką būtų atsakiusi atsakovė, kaip vienasmenis valdymo organas). N. R. bei L. D. selektyviai pasirašinėjo bandymų protokolus, neišrašinėjo sąskaitų faktūrų, todėl bendrovė 2017 m. sausio–vasario mėnesį uždirbo tik 219 Eur pajamų. Akivaizdu, kad tai kenkėjiški prieš bendrovę nukreipti veiksmai, į kuriuos įmonės vadovė turėjo reaguoti. Vien tai, kad atleidimai galiausiai buvo pripažinti neteisėtais, yra tik neteisėtų veiksmų konstatavimas, bet nepasiteisinusi atleidimo rizika nelemia atsakovės kaltės.
11.6. Atleistos darbuotojos nepakluso atsakovės, kaip bendrovės vadovės, nurodymams. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-3276-816/2018 medžiagoje yra pateikti duomenys, kad bendrovės vadovė uždraudė priimti užsakymus. Tačiau nurodytos darbuotojos nepakluso – užsakymai priiminėti žinant, kad jų atlikimu bus galima spekuliuoti (neatlikus, atsakinga pirmiausia galėtų būti apeliantė, kaip bendrovės vadovė) (jų registruota net 127, o pajamų gauta vos pora šimtų eurų).
11.7. Atsakovė, valdydama įmonę, rėmėsi profesionalaus teisininko (advokato) konsultacijomis. Sprendime teismas nepagrįstai nurodė, kad advokato pagalba teikta epizodiškai – tik vieną mėnesį, kadangi advokatas nuolat konsultavo atsakovę ir kitus įmonės akcininkus.
Atsiliepimas
12. Ieškovai Z. R. ir L. D. atsiliepime į atsakovės L. G. apeliacinį skundą prašo netenkinti atsakovės L. G. apeliacinio skundo, visus kitus klausimus, susijusius su Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, išspręsti atsižvelgiant į ieškovų Z. R. ir L. D. apeliacinio skundo reikalavimus. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Atsakovės veiksmų neteisėtumas ir kaltė atleidžiant darbuotojas iš darbo yra akivaizdžiai byloje nustatyti faktai, kurių atsakovės pateikti argumentai nepaneigia. Atsakovė, net ir sutikdama eiti bendrovės vadovo pareigas, neturėdama nei įgūdžių, nei žinių, nei patirties personalo valdymo srityje nebuvo rūpestinga ir apdairi tiek, kiek yra būtina siekiant užimti vadovaujančias pareigas ir prisiimti atsakomybę.
12.2. Atsakovė prieš darbuotojas sąmoningai kūrė situacijas, kad galėtų neteisėtai jas atleisti iš darbo, taip elgėsi sistemingai, ne vieną kartą ir net ne vienos darbuotojos, o dviejų darbuotojų atžvilgiu.
13. Atsakovė L. G. atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovų Z. R. ir L. D. 2019 m. lapkričio 25 d. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimo visa apimtimi ir pakeisti skundžiamą sprendimą taip, kaip prašoma atsakovės L. G. 2019 m. lapkričio 23 d. apeliaciniame skunde dėl minėto sprendimo. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad valdybos sprendimo, kuriuo atsakovė išrinkta laikinai eiti vadovės pareigas, nuginčijimas savaime nepanaikina darbo teisinių santykių (nes darbo santykių restitucija netaikoma). Taip pat skundžiamame sprendime padaryta teisinga išvada, kad restitucijos negalimumas darbo teisėje reiškia, jog darbo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo dienos.
13.2. Aplinkybė, kad įstaigos vadovo skirta drausminė nuobauda (atleidimas iš darbo) panaikinta teisme, nesukuria teisinio pagrindo konstatuoti vadovo kaltės, nes vadovo kaltės laipsnis yra per mažas, kad būtų prielaidos materialinei atsakomybei kilti. Ginče teismų sprendimai dėl atleidimo pripažinimo neteisėtais prejudicinę reikšmę turi tik neteisėtų veiksmų, o ne kaltės aspektu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įmonės vadovo atsakomybės prigimties (civilinės ar materialinės) ir nuostolių atlyginimo neteisėtai atleidus įmonės darbuotojus. Taigi, visų pirma, apeliacinės instancijos teismas įvertina pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovės (įmonės vadovės) statuso ir teisinės atsakomybės prigimties bei įvertina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė klausimą dėl prašomų nuostolių atlyginimo.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.
17. Ieškovai 2020 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos apeliaciniame teismui pateikė paaiškinimus, kuriuos prašo prijungti prie bylos ir nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas tokį prašymą atmeta. Žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme galimas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2171/2013). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra. Todėl ieškovų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka atmetamas.
Dėl atsakovės teisinio statuso
18. Ieškovai ieškinyje įrodinėjo, kad atsakovei L. G. dėl padarytos įmonei žalos neteisėtai atleidžiant LUAB „Alzida“ įmonės darbuotojas N. R. bei L. D., taikytina civilinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad atsakovė L. G., neteisėtai atleisdama LUAB „Alzida“ įmonės darbuotojas N. R. bei L. D., veikė kaip įmonės vadovė ir jai taikytos materialinę darbuotojo atsakomybę reglamentuojančios DK normos.
19. Ieškovai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir argumentuoja, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinus atsakovės paskyrimus bendrovės direktore negaliojančiais ab initio, laikytina, kad atsakovė nuostolius bendrovei sukėlė neturėdama direktorės įgaliojimų, neteisėtai, kaip pašalinis asmuo. Tokiu atveju teisiškai atsakovės atsakomybė gali būti nustatoma ir pagal bendrąsias civilinės atsakomybės normas.
20. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės atsakomybės prigimties, pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti konkrečias šioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes dėl atsakovės L. G. teisinio statuso. Sprendžiant šį klausimą, svarbu įvertinti byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su L. G. skyrimu LUAB „ALZIDA“ vadove.
21. UAB „ALZIDA“ valdyba 2016 m. rugpjūčio 3 d. posėdyje nusprendė bendrovės vadovą V. D. 2016 m. rugpjūčio 3 d. atšaukti iš UAB „ALZIDA“ vadovo pareigų ir paskirti L. G. nuo 2016 m. rugpjūčio 4 d. laikinai eiti UAB „ALZIDA“ vadovės (direktorės) pareigas, kol bus paskirtas konkurso būdu išrinktas UAB „ALZIDA“ vadovas. UAB „ALZIDA“ valdyba 2017 m. gegužės 9 d. posėdyje nusprendė paskirti L. G. laikinai eiti UAB „ALZIDA“ vadovės (direktorės) pareigas.
22. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1090-258/2018, nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimą ir 2017 m. rugsėjo 28 d. papildomą sprendimą pakeisti ir ieškinį tenkinti iš dalies bei pripažino negaliojančiais nuo priėmimo momento (ab initio) UAB „ALZIDA“ valdybos 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimus.
Žemesnės instancijos teismas
23. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-30-560/2019, nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. sprendimą dalyje pakeisti ir pripažinti negaliojančiu nuo priėmimo momento (ab initio) UAB „ALZIDA“ 2017 m. gegužės 9 d. valdybos sprendimą 2-uoju darbotvarkės klausimu „Dėl UAB „ALZIDA“ vadovo paskyrimo“.
24. Neteisėti veiksmai, kurių pagrindu ieškovai prašo atlyginti žalą, yra siejami su neteisėtais LUAB „ALZIDA“ darbuotojų atleidimais. LUAB „ALZIDA“ vadovė L. G. 2017 m. kovo 10 d. įsakymu atleido L. D., o 2017 m. kovo 24 d. įsakymu atleido N. R..
25. Taigi, nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kad LUAB „ALZIDA“ valdybos sprendimai, kuriais L. G. buvo skirta įmonės vadove, po šio ginčo nagrinėjimui aktualių įvykių (LUAB „ALZIDA“ darbuotojų L. D. ir N. R. atleidimo) buvo pripažinti negaliojančiais nuo jų priėmimo momento (ab inition). Minėta, kad ginčo šalys dėl šių aplinkybių vertinimo nesutaria. Ieškovai apeliaciniame skunde argumentuoja, kad atsakovė L. G. nuostolius įmonei sukėlė iš viso neturėdama vadovės įgaliojimų, veikdama kaip pašalinis asmuo. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad valdybos sprendimo, kuriuo atsakovė išrinkta laikinai eiti vadovės pareigas, nuginčijimas savaime nepanaikina darbo teisinių santykių (nes darbo santykių restitucija netaikoma). Todėl atsakovė, priimdama 2017 m. kovo 10 d. įsakymą dėl L. D. atleidimo bei 2017 m. kovo 24 d. įsakymą dėl N. R. atleidimo, veikė kaip direktorė – UAB ,,ALZIDA“ darbuotoja.
26. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aplinkybė, jog nuo priėmimo momento (ab initio) LUAB „ALZIDA“ valdybos sprendimai dėl L. G. skyrimo LUAB „ALZIDA“ vadove pripažinti negaliojančiais, nereiškia, kad atsakovės veiksmai nagrinėjamo ginčo atveju neturėtų būti vertinami kaip įmonės vadovės.
27. Visų pirma, įmonės valdybos sprendimų panaikinimas nereiškia, kad tokiu atveju gali būti taikomos įprastos restituciją reglamentuojančios teisės normos. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad akcininkų sprendimai nelaikytini sandoriais. CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Taigi sandoris – veiksmai, kuriais fiziniai ar juridiniai asmenys siekia ir sukuria tam tikrus teisinius padarinius (sukuria, pakeičia arba panaikina civilines teises ir pareigas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2014). Tai reiškia, kad įmonės akcininkų sprendimai nėra laikomi sandoriais ir jiems negali būti taikomos sandorių negaliojimą reglamentuojančios teisinės pasekmės.
28. Teismų praktikoje, vertinant įmonės vadovo teisinį statusą, išskiriamas faktinis (de facto) ir teisinis (de jure) įmonės vadovas. Faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).
29. Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Taigi ieškovas, siekdamas pagrįsti atsakovo, kaip de facto vadovo statusą, turi įrodyti, kad tas asmuo sistemingai atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus. Tokių veiksmų nustatymas yra fakto klausimas ir jis yra vertinamas individualiai kiekvienos konkrečios bylos atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).
30. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Taigi, darbuotojų priėmimas į darbą, atleidimas yra būtent įmonės vadovo funkcija.
31. Iš bylos aplinkybių visumos galima teigti, kad L. G. nuo UAB „ALZIDA“ valdybos 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo paskirti ją įmonės vadove, atliko iš esmės įmonės vadovui būdingas funkcijas (darbuotojų atleidimas, vadovavimas įmonės veiklai ir kita). Šių funkcijų atlikimas buvo pastovus. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovė L. G. 2017 m. kovo 10 d. įsakymu atleisdama L. D., o 2017 m. kovo 24 įsakymu atleisdama N. R., veikė kaip faktinė įmonės vadovė, t. y. atliko įmonės vadovui būdingas funkcijas.
32. Todėl nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl atsakovės galimai padarytos žalos atlyginimo, laikytina, kad ji veikė kaip įmonės faktinė vadovė. Tačiau vien pripažinus, kad L. G. nagrinėjamu atveju veikė kaip UAB „ALZIDA“ vadovė, savaime nerodo, ar jos šioje byloje ginčijami veiksmai turi būti vertinami pagal darbo (materialinės) ar civilinės teisės normas.
Dėl atsakovės atsakomybės formos
33. Byloje tarp šalių kilo ginčas, kokia teisinės atsakomybės forma turėtų būti taikoma atsakovei L. G. dėl neteisėto įmonės darbuotojų atleidimo. Ieškovai argumentuoja, kad L. G. turi būti taikoma civilinė atsakomybė remiantis CK 2.87 straipsniu, ABĮ 37 straipsnio 8 dalimi. Atsakovė su tokiais argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovės L. G. veiksmai kvalifikuotini pagal materialinės (darbo) teisės normas.
34. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, įprastai juridinio asmens vadovo atsakomybės klausimas už neteisėtą darbo sutarties nutraukimą su darbuotoju spręstinas taikant DK nustatytas materialinės atsakomybės normas, nes atleisdamas darbuotoją vadovas veikia kaip darbdavio atstovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017; 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-313/2018).
35. Kasacinis teismas, vienodindamas teismų praktiką dėl įmonės vadovo civilinės ir darbo (materialinės) atsakomybės atskyrimo, suformavo teisės aiškinimo taisyklę, kad ar bendrovės vadovui taikytina civilinė ar materialinė pagal darbo teisės normas kylanti atsakomybė, nustatoma atsižvelgiant į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį – jei vadovas padaro žalos veikdamas pagal savo, kaip valdymo organo, kompetenciją, jam taikoma civilinė atsakomybė. Nustačius, kad vadovas bendrovei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, kartu nepažeisdamas savo, kaip bendrovės vadovo, kompetencijos, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę. Ieškovui, reiškiančiam reikalavimą taikyti vadovui civilinę atsakomybę, tenka pareiga įrodyti, kad pažeista būtent įstatyme įtvirtinta vadovo pareiga, o ne darbuotojui DK numatytos pareigos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017).
36. Tai reiškia, kad esminiu vadovo civilinės ir materialinės atsakomybės atribojimo kriterijumi naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomas ne vadovo veiklos adresatas, o pažeistų vadovo pareigų pobūdis, nepriklausomai nuo to, ar pažeidimas pasireiškia santykiuose su trečiaisiais asmenimis ar bendrovės viduje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017).
37. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl atsakovės L. G. atsakomybės, svarbu įvertinti, ar įmonės faktinės vadovės veiksmai neteisėtai atleidžiant įmonės darbuotojas, laikytini netinkamų darbo ar fiduciarinių (rūpestingumo, sąžiningumo) įmonės vadovo pareigų atlikimu. Sprendžiant šį klausimą, svarbu įvertinti reikšmingų individualių bylos aplinkybių visumą.
38. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 18 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-23351-996/2017, pripažino neteisėtu N. R. atleidimą iš darbo UAB „ALZIDA“ pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-21478-631/2017, pripažino neteisėtu L. D. atleidimą iš darbo UAB „ALZIDA“ pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą.
39. Pažymėtina, kad nors Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 6 d sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1078-910/2018 tenkino atsakovo UAB „Alzida“ apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą ieškovės L. D. ieškinį atmetė, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-405-1075/2018, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 6 d. sprendimą ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą.
40. Taigi, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad L. G. sprendimai atleisti L. D. ir N. R. yra neteisėti (CPK 182 straipsnio 2 dalies). Nagrinėjamu atveju ieškovai kaip faktinį ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrindą iš esmės nurodo būtent neteisėtus atsakovės veiksmus dėl minėtų darbuotojų atleidimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai leidžia teigti, kad L. G. kaip faktinės įmonės vadovės veiksmai, remiantis formuojama aktualia kasacinio teismo praktika, sprendžiant dėl ieškovų ieškinio reikalavimų, turi būti vertinami pagal darbo (materialinę) atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.
41. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovės L. G. veiksmai kvalifikuotini pagal darbo (materialinės) teisės normas.
Dėl atsakovės materialinės atsakomybės sąlygų
42. Materialinę atsakomybę reglamentuoja DK nuostatos, galiojusios ieškovų įrodinėjimų neteisėtų atsakovės veiksmų (N. R. bei L. D. atleidimo metu) atlikimo metu. DK 246 straipsnis, reglamentuojantis materialinės atsakomybės sąlygas, nustatė, kad materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.
43. Teismų praktikoje nurodoma, kad DK 246 straipsnis, reglamentuojantis materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, be dviejų specialiųjų sąlygų (pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais bei žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla), įtvirtina keturias bendrąsias materialinės atsakomybės sąlygas – žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir pažeidėjo kaltę, būdingas ir civilinei atsakomybei (CK 6.245–6.248 straipsniai), tačiau nenustato specialiųjų šių sąlygų taikymo taisyklių (išskyrus kaltės formos reikalavimus visiškai materialinei atsakomybei kilti, įtvirtintus DK 255 straipsnyje). CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę, ir teismų praktika, formuojama šias teisės normas aiškinant ir taikant, pagrįstai gali būti taikoma ir nustatant darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-313/2018).
44. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra visos L. G. darbo (materialinę) atsakomybę nustatančios materialinės sąlygos.
45. Neteisėtus L. G. veiksmus nagrinėjamu atveju rodo aptarti įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais nustatyta, kad L. G. sprendimai atleisti L. D. ir N. R. yra neteisėti (CPK 182 straipsnio 2 dalies). Iš esmės šalys atsakovės veiksmų neteisėtumo neginčija. Taigi šiuo atveju egzistuota pirmoji ir būtina materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai.
46. Pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovės kaltę dėl neteisėtai atleistų darbuotojų. Teismas sprendė, kad įvertinus tai, kad atsakovės neteisėti veiksmai yra nustatyti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, konstatuotina, jog atsakovės veikla personalo valdymo srityje neatitiko rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kiek tai būtina vadovaujant bendrovei. Todėl atsakovė pažeidė jai, kaip bendrovės darbuotojai, nustatytas pareigas, o tai sudaro pagrindą atsakovės kaltę vertinti kaip neatsargumą dėl per didelio pasitikėjimo.
47. Apeliaciniame skunde atsakovė ginčija, kad pirmosios instancijos teismas sutapatino atsakovės neteisėtus veiksmus su jos kalte. Ieškovai apeliaciniame skunde argumentuoja, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovės kaltės forma yra neatsargumas, kadangi byloje esantys įrodymai ir duomenys aiškiai patvirtina, kad atsakovė nuostolius bendrovei padarė tyčia. Ieškovų teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad atsakovė, atleisdama įmonės darbuotojas N. R. ir L. D., sąmoningai sukėlė žalą įmonei. Atsakovė prieš darbuotojas sąmoningai kūrė situacijas, kad galėtų neteisėtai darbuotojas atleisti iš darbo, taip elgėsi sistemingai, ne vieną kartą ir net ne vienos darbuotojos, o dviejų darbuotojų atžvilgiu.
48. CK 6.248 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. CK nuostatos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę, nedetalizuoja, kokie elementai civilinės atsakomybės prasme sudaro atskirų kaltės formų, t. y. tyčios ir neatsargumo, sudėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-687/2019).
49. Skirtingai nuo civilinės atsakomybės, materialinės atsakomybės darbo teisės prasme atvejais žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nepreziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009). Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti. Kaltės forma lemia tik galimos priteisti iš darbuotojo žalos dydį – esant tyčiai darbuotojas privalo visiškai atlyginti darbdaviui padarytą žalą, o esant neatsargumui galimos priteisti žalos dydis yra ribojamas trijų vidutinių darbuotojo darbo užmokesčių dydžiu, išskyrus DK 254 straipsnyje įtvirtintus atvejus. Taigi ieškovas turi įrodyti kaltės faktą materialinei atsakomybei kilti, o nuo kaltės formos priklauso darbuotojo materialinės atsakomybės apimtis. Pareiga įrodyti atsakovo kaltę bei tyčią siekiant visiškos materialinės atsakomybės tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-313/2018).
50. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovės kaltės forma yra neatsargumas. Nors įmonės darbuotojų L. D. ir N. R. atleidimai pripažinti neteisėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, tai savaime nereiškia, kad atsakovė neteisėtus veiksmus padarė tyčia. Tyčia kaip darbo (materialinės) atsakomybės sąlyga gali būti nustatoma tik esant aiškiai apibrėžtiems darbuotojo siekiamas sukelti įmonei žalą. Tuo tarpu neatsargumas siejamas su situacija, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai ir dėl tokių aplaidžių veiksmų sukelia žalą.
51. Šiuo atveju įsiteisėjusiais teismų sprendimai nustatytos aplinkybės dėl neteisėtų įmonės darbuotojų L. D. ir N. R. atleidimų rodo, kad įmonės vadovė aiškiai pažeidė darbo teisinius santykius reglamentuojančias normas. Tačiau vien jų pažeidimas nereiškia, kad atsakovė tokiu būdu siekė tyčia (sąmoningai) daryti žalą įmonei. Nustatyti neteisėti atsakovės veiksmai leidžia teigti, kad ji, kaip įmonės vadovė, atleisdama įmonės darbuotojas, elgėsi nepakankamai apdariai ir rūpestingai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju nustatyta atsakovės kaltės forma yra neatsargumas.
52. Atsakovė apeliaciniame skunde argumentuoja, kad darbuotojo kaltė eliminuojama, jeigu darbuotojas atleidžiamas siekiant eliminuoti jo kenkėjiškus veiksmus ar tariamasi su profesionalu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad aplinkybė, jog atsakovei buvo teiktos teisinės paslaugos niekaip nepateisina įsitiesėjusiais teismų sprendimais pripažintų darbo teisės normų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad teismo sprendimais drausminių nuobaudų pripažinimą neteisėtomis lėmė ne teisės aiškinimo problematika, o faktinių aplinkybių vertinimas. Byloje taip pat nepateikta jokių įrodymų, kad atsakovė atleido įmonės darbuotojas dėl jų teisei priešingų veiksmų. Atvirkščiai, kaip minėta, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyti atsakovės padaryti DK normų pažeidimai. Todėl minėti atsakovės argumentai dėl jos kaltės šalinimo atmestini kaip nepagrįsti.
53. Byloje taip pat nekyla klausimų dėl atsakovės padarytos žalos dydžio. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl neteisėtai taikytų darbuotojams drausminių nuobaudų ir atleidimo iš darbo bendrovė patyrė 47 698,04 Eur nuostolių, kurie yra ieškinio suma, patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-21478-631/2017, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-23351-996/2017, bei faktiniai duomenys dėl vykdymo išlaidų, kurių šalys neginčija. Atitinkamai, nustačius atsakovės neteisėtus veiksmus ir neteisėtais veiksmais sukeltą žalą, galima spręsti dėl tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo (CK 6.247 straipsnis).
54. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė likusias materialinės atsakomybės sąlygas, kadangi nuostolių padarymo metu atsakovę ir LUAB „ALZIDA“ siejo darbo teisiniai santykiai (atsakovė buvo paskirta vadovauti įmonei ir veikė kaip faktinė įmonės vadovė) ir nuostolių atsiradimas susijęs su atsakovės darbine veikla (darbuotojų atleidimas) (ABĮ 37 straipsnio 8 dalis). Tai reiškia, kad ji buvo darbo teisiniais santykiais susijusi su LUAB „ALZIDA“ (veikė kaip faktinė įmonės vadovė).
55. Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai taikė darbo (materialinę) atsakomybę reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai pripažino, kad atsakovei L. G. turi būti taikoma darbo (materialinė), o ne civilinė atsakomybė.
56. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad egzistuojant atsakovės materialinės atsakomybes sąlygoms, iš atsakovės trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų (LUAB „ALZIDA“), turi būti priteisiama atsakovės 3 vidutinių darbo užmokesčių dydžio sumą (1 140 Eur) nuostoliams atlyginti.
57. Apibendrinant apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo atsakovės L. G. materialinės atsakomybės sąlygas ir pagrįstai sprendė, kad iš atsakovės trečiajam asmeniui nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų priteistinos žalos dydžio, taigi priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Dėl bylos baigties
58. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismas ieškovų ir atsakovės apeliacinius skundus atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
59. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai yra priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovai ir atsakovė pateikė prašymus atlyginti jų bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
60. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės netenkina ieškovų ir atsakovės apeliacinių skundų, tai reiškia, kad negalima nustatyti, jog sprendimas priimtas vienos iš šalių naudai. Atmetus šalių apeliacinius skundus, bylinėjimosi išlaidos tarp šalių nepaskirstomos.
Lietuvos apeliacinis teismas, Civilinių bylų skyriaus kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 25 d. teismo sprendimą palikti nepakeistą.