- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-01
- Bylos Nr.
- e2A-419-425/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-26-3-00825-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Dambrauskaitė, Laimantas Misiūnas, Ramunė Čeknienė
- Ieškovas
- Kupiškio rajono savivaldybės administracijos
- Atsakovas
- UAB „B. V. Lietuva“
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „B. V. Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-266-1005/2020 pagal ieškovės Kupiškio rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei UAB „B. V. Lietuva“ dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų, ir atsakovės priešieškinį dėl pirmumo teisės pažeidimo ir įpareigojimo atnaujinti nuomos sutartį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu ieškovė Kupiškio rajono savivaldybės administracija prašė: 1) iškeldinti atsakovę iš ieškovei priklausančių užimtų negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), su visais atsakovei priklausančiais daiktais; 2) priteisti iš atsakovės 339,26 Eur turtinę žalą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) nustatyti atsakovei 1 mėnesio terminą, šį terminą skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, įvykdyti ieškinio pagrindinį reikalavimą, o už kiekvieną pradelstą dieną atsakovui skirti po 100 Eur baudą.
2. Nurodė, kad VšĮ „Kupiškio rajono savivaldybės asmens sveikatos priežiūros centras“ ir atsakovė 2014-06-16 sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis) 5 metų laikotarpiui. Kupiškio rajono savivaldybės taryba 2019-05-29 priėmė sprendimą, kuriuo negyvenamąsias patalpas perdavė Kupiškio rajono savivaldybės administracijai, t. y., ieškovei. Ieškovė raštu 2019-06-05 informavo atsakovę apie pasikeitusį ginčo patalpų savininką ir pasiūlė atsakovei sudaryti patalpų trumpalaikės nuomos sutartį, iki kol bus paskelbtas viešas patalpų nuomos konkursas ir nustatytas konkurso laimėtojas. Atsakovė su tokiu pasiūlymu nesutiko ir prašė nuomos sutartį atnaujinti, o pasibaigus nuomos sutarčiai neišsikraustė iš ginčo patalpų. Esant šioms aplinkybėms, ieškovė, būdama turto savininke, reiškė negatorinį ieškinį. Kartu ieškovė nurodė ir tai, kad ji turi teisę, o ne pareigą pratęsti nuomos sutartį, o be to ieškovė jau yra priėmusi sprendimą skelbti viešą patalpų nuomos konkursą.
3. Atsakovė pareikštu priešieškiniu prašė pripažinti, jog UAB „B. V. Lietuva“ turi pirmumo teisę atnaujinti 2014-06-14 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei įpareigoti Kupiškio rajono savivaldybės administraciją atnaujinti nuomos sutartį papildomam 5 metų terminui, taip pat, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad esant nuomos sutarties šalių susitarimui dėl nuomininko pirmumo teisės atnaujinti sutartį pasibaigus jos terminui, toks susitarimas sutarties šalims nustato atitinkamas teises ir pareigas. Nustačius, kad nuomininkas nėra pažeidęs nuomos sutarties sąlygų, jas vykdė tinkamai, yra pagrindas su nuomininku atnaujinti nuomos teisinius santykius neskelbiant naujo viešo konkurso dėl patalpų nuomos. Nagrinėjamu atveju atsakovė aiškiai išreiškė valią dėl nuomos sutarties atnaujinimo, kadangi tinkamai vykdė visus nuomos sutartyje numatytus įsipareigojimus, todėl savivaldybė privalo atnaujinti nuomos sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Skundžiamu Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies; iškeldino atsakovę UAB „B. V. Lietuva“ iš ieškovei Kupiškio rajono savivaldybės administracijai priklausančių negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), su visais atsakovei priklausančiais daiktais; nustatė atsakovei UAB „B. V. Lietuva“ 1 (vieno) mėnesio terminą, šį terminą skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, savanoriškai išsikelti iš ieškovei priklausančių negyvenamųjų patalpų, o pasibaigus šiam terminui už kiekvieną pradelstą dieną atsakovei skirti 100 Eur (vieno šimto eurų) baudą ieškovės Kupiškio rajono savivaldybės administracijos naudai; priteisė ieškovei Kupiškio rajono savivaldybės administracijai iš atsakovės UAB „B. V. Lietuva“ 339,26 Eur turtinę žalą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2019-10-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat iš atsakovės priteisė 90 Eur žyminio mokesčio valstybei; kitą ieškinio dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas priešieškinį atmetė.
6. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.482 straipsnyje įtvirtinta nuomininko pirmenybės teisė atnaujinti nuomos sutartį nėra imperatyvi, o turto nuomos viešo konkurso organizavimo tikslas yra sudaryti sutartį su asmeniu, kuris sutinka mokėti didžiausią nuomos mokestį, kas geriausiai atitinka savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principus, sprendė, kad ieškovės pasirinktas elgesys (atsisakymas atnaujinti nuomos sutartį su atsakovu) ne tik atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau tuo pačiu užtikrina skaidrią savivaldybei priklausančio turto nuomos tvarką bei Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą viešojo administravimo subjekto pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, įgyvendinant pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu.
7. Šiuo atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pasibaigus terminuotai nuomos sutarčiai atsakovė neišsikėlė iš jai pagal Sutartį perduotų patalpų, kurios nuosavybės teise priklauso ieškovei, todėl yra pagrindas ieškinį tenkinti ir atsakovę iškeldinti nustatant 1 mėnesio terminą. Kartu teismas nurodė, jog dėl atsakovės vykdomos veiklos pobūdžio (prekyba vaistais, medikamentais, medicinėmis priemonėmis ir pan.) išsikraustyti iš užimtų patalpų be neproporcingos žalos medicininėms prekėms gali tik pats atsakovas, kadangi medikamentų laikymo (saugojimo) bei transportavimo sąlygoms užtikrinti yra reikalingos ne tik specialios sąlygos, bet ir žinios, kaip tai padaryti. Dėl to teismas taikė įstatyme įtvirtintus padarinius – 100 Eur dydžio baudą atsakovei už kiekvieną pradelstą dieną įvykdyti teismo sprendimą nustatytais terminais, išieškant baudą iš kaltosios šalies ieškovės naudai, kas atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus ir skatina atsakovą savanoriškai įvykti teismo sprendimą nustatytais terminais.
8. Skundžiamame sprendime teismas nurodė ir tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovė iš ginčo patalpų nėra išsikėlusi, o toks elgesys pasibaigus nuomos sutarčiai pripažintinas neteisėtu (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi atsakovei ir po Sutarties pasibaigimo neišsikeliant iš ginčo patalpų ir jomis toliau naudojantis atsiranda pagrindas daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovei dėl to kyla neigiamos pasekmės, kadangi ieškovės nuosavybės teisė yra pažeidžiama, o tarp atsakovės neteisėtų veiksmų (neišsikėlimo) ir pasekmių (ieškovės nuosavybės teisės pažeidimo) yra priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Savo nuosavybės teisę ieškovė gina reikšdamas negatorinį ieškinį. Matyti, kad ieškovė pasirinko poziciją jam padarytą turtinę žalą prilyginti nuomos mokesčiui, kurį ieškovė būtų gavusi už laikotarpį nuo 2019-06-11 iki 2019-09-16, jei tarp šalių nuomos sutartis būtų pratęsta pirminėmis sąlygomis. Teismo nuomone, ieškovė prašo priteisti protingo dydžio žalą, imant domėn, kad pačios atsakovės elgesys (delsimas išsikelti iš užimtų patalpų) rodo, jog užimtos patalpos yra vertingos komercinei veiklai vykdyti ir tokio dydžio nuomos mokestį, ieškovas gali pagrįstai tikėtis gauti iš bet kurio išsinuomoti patalpas suinteresuoto asmens. Teismas vertino, kad išvestinis ieškovės reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra pagrįstas iš dalies ir ieškovei priteisiamos 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi ji yra viešasis juridinis asmuo.
9. Katu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad esant nustatytoms tokioms aplinkybėms bei padarytoms išvadoms pareikštas priešieškinys negali būti tenkinamas ir yra atmetamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „B. V. Lietuva“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės Kupiškio rajono savivaldybės administracijos ieškinio dalį kuria prašoma iškeldinti atsakovę iš užimamų patalpų; taip pat tenkinti pareikštą priešieškinį, pripažinti, jog atsakovė turi pirmumo teisę atnaujinti 2014-06-14 Sutartį bei įpareigoti ieškovę atnaujinti Sutartį papildomam 5 metų terminui;, taip pat priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
10.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kadangi padarė nepagrįstas išvadas bei nepagrįstai nesivadovavo nuomininko pirmenybės teise atnaujinti sutartį reglamentuojančiomis nuostatomis ir Materialiojo turto nuomos tvarkos aprašo nuostatomis.
10.2. Pabrėžia, kad teismas, pažeisdamas CK 6.482 straipsnio 1 dalį bei Aprašo 50 punktą, įvertino tai, jog atsakovė neturi pirmenybės teisės atnaujinti sudarytos Sutarties. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, jog ieškovės pareiga atnaujinti Sutartį nėra imperatyvi bei netinkamai aiškino nurodytą kasacinio teismo praktiką. Šiuo atveju atsakovei nuomos pirmumo teisę užtikrina Sutarties sąlygos, CK 6.482 straipsnis bei Aprašas. Nors iš tiesų valstybės ir savivaldybės turtas turi būti valdomas siekiant maksimalios naudos, tačiau Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas ne tik numato, jog turtu turi būti disponuojama, jis valdomas efektyviai, tačiau teisės aktuose ir teisės doktrinoje aiškiai numatyta, jog, valstybės ir savivaldos institucijos sutartiniuose santykiuose su privačiais asmenimis dalyvauja lygiais pagrindais, todėl sutartiniuose santykiuose visos šalys, turi elgsi laikantis tokios sutarties sąlygų, imperatyvių teisės aktų reikalavimų.
10.3. Be to, nepaisant aplinkybės, jog ne tik CK, tačiau ir viešosios teisės aktuose, konkrečiai Aprašo 50 punkte, o taip pat ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintame apraše „Dėl valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomos“ aiškiai numatytas specialus atvejis, kada patalpos gali būti išnuomojamos esamam jų nuomininkui, neskelbiant konkurso, o būtent esamam nuomininkui pasinaudojant pirmumo teise atnaujinti sutartį, sutiktina, jog svarbu, kad būtų užtikrinamas efektyvumo ir maksimalios naudos visuomenei principas, tačiau ginčo atveju ieškovė net nesvarstė atsakovės pirmumo teisės išsinuomoti patalpas, pasibaigus Sutarties galiojimo laikui, nevertino galimybės pasinaudoti nuompinigių už valstybės ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) nustatytomis sąlygomis ir pasiūlyti atsakovei padidintą nuomos mokestį, o nesutartus, tik tuomet skelbti konkursą ir pareikalauti atsakovės atlaisvinti patalpas. Būtent Taisyklių taikymas tokiu atveju ir užtikrina Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnyje įtvirtintų principų laikymąsi.
10.4. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nepagrįstai pripažino, jog ieškovė neturėjo pareigos atnaujinti Sutarties, nors toks ieškovės elgesys akivaizdžiai neatitinka viešosios teisės normų, juo labiau kad nuomos sutarties vykdymas joje numatyta tvarka teisės aktų apimtimi (Aprašo 50 punktas) taip pat laikytinas užtikrinančiu visuomenės interesą.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Kupiškio rajono savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
11.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti. Šiuo atveju eismas tinkamai taikė CK 6.482 straipsnio 1 dalies nuostatas bei atsižvelgė į tai, kad ši nuostata nėra imperatyvi. Atsakovei po Sutarties pasibaigimo neišsikeliant iš ginčo patalpų ir jomis toliau naudojantis ieškovei kyla neigiamos pasekmės, kadangi yra pažeidžiama ieškovės nuosavybės teisė.
11.2. Papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė sutiko su Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų sprendimu Kupiškio rajono savivaldybei pervesdama priteistą pinigų sumą su palūkanomis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
13. Nagrinėjamu atveju, įvertinus šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, galima vertinti, kad byloje ginčas kyla dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė Kupiškio rajono savivaldybės administracija turi teisę, bet ne pareigą, atnaujinti nekilnojamojo turto nuomos sutartį su atsakove.
14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką atsakovės nurodoma CK 6.482 straipsnio 1 dalies nuostata dėl nuomininko pirmenybės teisės yra dispozityvi, o ne imperatyvi, todėl ieškovė, būdama viešuoju juridiniu asmeniu, turi pakankamą pagrindą siekti viešo konkurso būdu gauti kuo didesnę naudą, t.y. pajamas iš nuomos.
15. Pirmiausia pažymėtina tai, kad teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės aptarė bei įvertino visus teisingo sprendimo priėmimui reikšmingus įrodymus, nustatė faktines aplinkybes bei aptarė atsakovės nurodytus argumentus. Atsižvelgdamas į tai be sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, apeliacinės instancijos teismas papildomai byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo išdėstytų duomenų nekartoja bei pasisako dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
16. Vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės nuostatas, reglamentuojančias nuomininko pirmenybės teisę atnaujinti nuomos sutartį, bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka.
17. Išties, CK 6.482 straipsnyje reglamentuojama nuomininko pirmenybės teisė atnaujinti sutartį. Pagal šio straipsnio 1 dalį, nuomininkas, tvarkingai vykdęs pagal nuomos sutartį prisiimtas pareigas, pasibaigus sutarties terminui turi pirmenybės teisę palyginti su kitais asmenimis atnaujinti sutartį. Tačiau aptariamam kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamas ginčas yra susijęs su specifiniu teisiniu objektu – savivaldybei priklausančiu nekilnojamuoju turtu, kurio valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką reglamentuoja viešoji teisė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės ar savivaldybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus. Valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas privatiems asmenims yra susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl įstatymas tokiam perleidimui nustato specialius reikalavimus, kurie dažniausiai yra imperatyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-196/2006; Nr. 3K-3-400/2009; kt.).
18. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarka ir sąlygos reglamentuojamos specialiame Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme. Vadovaujantis Įstatymo 9 straipsniu, valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis šiais principais: 1) visuomeninės naudos – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; 2) efektyvumo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; 3) racionalumo – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; 4) viešosios teisės – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Šios nuostatos reiškia, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu negali būti disponuojama savo nuožiūra, kad visi sprendimai dėl savivaldybei priklausančio turto turi būti pagrįsti teisės aktų nuostatomis, kad šis turtas turi būti naudojamas tik tokiu būdu, kuris geriausiai atitinka visuomenės, o ne pavienių privačių subjektų, interesus (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-81-790/2019).
19. Kartu reikšminga ir tai, jog vadovaujantis CK 1.1 straipsnio 2 dalimi, teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarčių dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sudarymas ir vėlesnis jų vykdymas turi atitikti principines šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų normas, sutarties laisvės principas turi būti derinamas su Įstatymo 9 straipsnyje nustatytais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-248/2015). Nors valstybės materialiojo turto nuomos sutartims taikytinos ir bendrosios CK 6 knygos XXVIII skyriaus normos, be kita ko, bendrosios nuostatos, nuomos sutarčių šalių teises ir pareigas bei nuomos sutarties pabaigą nustatančios normos, tačiau jos taikytinos atsižvelgiant į specialų valstybės turto nuomos reglamentavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-22/2009; Nr. 3K-3-252-248/2015).
20. Nuomos teisinius santykius reglamentuojančios CK normos, konkrečiai CK 6.482 straipsnio 1 dalis, numatanti nuomininko pirmenybės teisę atnaujinti sutartį, nėra nei speciali nuostata Įstatymo prasme, nei imperatyvi, nei tiesiogiai susijusi su viešu konkursu ir jo pagrindu sudarytina sutartimi.
21. Negana to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, CK 6.482 straipsnyje imperatyvia forma neįtvirtinta papildoma nuomininko apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-23-611/2018; Nr. e3K-3-331-403/2019), toks reikalavimas nenumatytas ir Įstatyme bei šalių sudarytoje Sutartyje (12 punktas). Negana to, Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2015-02-19 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintose Kupiškio rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos tvarkos aprašo 50 punkte, priešingai nei tvirtina apeliantas, numatyta ne pareiga, o teisė atnaujinti nuomos sutartį CK nustatyta tvarka.
22. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad iškovė neturėjo pareigos atnaujinti su atsakove sudarytą Sutartį, kadangi teisės aktai bei šiuo klausimu formuojama teismų praktika tokios pareigos ieškovei neįtvirtina.
23. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantė, kaip juridinis asmuo, privalėjo įvertinti nuomojamų ginčo patalpų statusą bei tai, kad disponavimą juo reglamentuoja specialieji teisės aktai, dėl kurių daugiau nei 10 metų trunkanti nuoma ne tik gali būti apsunkinta (pasibaigus nuomos sutarties terminui), tačiau ir negalima. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, susijusios su atsakoves ketinimu mokėti didesnį nuomos mokestį, nedaro įtakos susiklosčiusio teisinio ginčo vertinimui bei nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino teisinį santykį reglamentuojančias materialines normas. Kita vertus, atsakovė deklaruojamas aplinkybes dėl didesnio nuomos mokesčio mokėjimo faktiškai gali įgyvendinti dalyvaudama naujai paskalbtame konkurse bei pasiūlydama didesnę kainą.
24. Papildomai pažymėtina, kad, skirtingai nei privačios nuosavybės teisės atveju, kada šios teisės turėtojas savo sąskaita įgyja nuosavybėn turtą ir, siekdamas tenkinti savo poreikius, turi teisę įgyvendinti šią teisę sudarančias teises (valdyti, naudoti, disponuoti) pats savo nuožiūra, tik nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, viešoji nuosavybė skirta viešiesiems poreikiams tenkinti, viešosios nuosavybės teisės subjektai (valstybė ir savivaldybės) nuosavybės teises įgyvendina atitinkamų institucijų pagalba, todėl viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas reguliuojamas imperatyviomis įstatymų leidėjo įtvirtintomis nuostatomis. Įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinti valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai, t. y pamatinės viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo nuostatos.
25. Visuomeninės naudos principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo turi būti disponuojama rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą. Efektyvumo principas reikalauja, kad sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei. Valstybės ir savivaldybių turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo turi atitikti ir racionalumo principą, pagal kurį toks turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas. Taigi savininko (valstybės, savivaldybių) teisių į viešosios nuosavybės teisės objektus įgyvendinimas atitiktų visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principus, valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama atsakingai (tausojant, nešvaistant), siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, be kita ko, gaunant iš šio turto maksimalią naudą. Dėl to, tiek sutarčių dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sudarymas, tiek vėlesnis jų vykdymas turi atitikti principines šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų normas – sutarties laisvės principas turi būti derinamas su Įstatyme nustatytais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2014).
26. Taigi savivaldybės taryba, įgyvendindama savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, taip pat ir, nustatydama savivaldybei nuosavybės teise priklausančio materialaus turto nuomos tvarką, priimdama sprendimus, susijusius su konkrečių savivaldybei nuosavybės teise priklausančių nuosavybės teisės objektų nuoma, privalo vadovautis ir Įstatyme įtvirtintu efektyvumo principu, pagal kurį sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei.
27. Atsižvelgiant į tai, kad iš nuomos sutartimi, kuri yra atlygintinė, nuomojamo turto nuomotojo gaunama nauda pirmiausiai pasireiškia nuomos mokesčio forma, o maksimali nauda – kiek įmanoma didesnio nuomos mokesčio gavimu, ką pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad turto nuomos viešo konkurso organizavimo tikslas ir yra sudaryti sutartį su asmeniu, kuris sutinka mokėti didžiausią nuomos mokestį, savivaldybės turto nuoma viešo konkurso būdu, vertintina kaip atitinkanti Įstatyme įtvirtintą efektyvumo principą bei leidžiančių užtikrinti ne vieno privataus subjekto, o visuomenės interesus.
28. Dėl kitų apeliantės argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jų vertinimas neturėtų jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui.
29. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bei įvertinęs skundžiamame sprendime išdėstytas išvadas, faktinius bylos duomenis bei šalių procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė materialinės teisės nuostatas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio ar faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.