- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-21
- Bylos Nr.
- e2-1454-1157/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23694-2021-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Virgailienė Mečkauskienė
- Ieškovas
- N. K.
- Atsakovas
- E. K., G. K., V. U.
- Trečiasis asmuo
- notaras Laurynas Žukas, notarė Aldona Adomaitienė
- Advokatai
- Dovydas Raišutis, Gitana Šimkutė
atsakovams E. K., G. K., V. U., atsakovės G. K. atstovui advokato padėjėjui Dovydui Raišučiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. K. ieškinį atsakovams E. K., G. K., V. U. dėl turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, mirus buvusiam sutuoktiniui, nustatymo, tretieji asmenys – notaras Laurynas Žukas ir notarė Aldona Adomaitienė.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės N. K. (toliau – ir ieškovė) ieškinį atsakovams E. K., G. K. ir V. U. (toliau – ir atsakovas) dėl turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, mirus buvusiam sutuoktiniui, nustatymo, kuriame ieškovė prašo padalinti ieškovės N. K. ir A. K. (A. K.), mirusio (duomenys neskelbtini), santuokoje įsigytą turtą – žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), ir butą su rūsiu, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas) lygiomis dalimis, ir pripažinti ieškovei N. K. nuosavybės teises į ½ dalį Žemės sklypo ir ½ dalį Buto.
Šalies argumentai
2. Ieškovė paaiškino, jog Vilniaus miesto 4-ajame notarų biure yra užvesta paveldėjimo byla (duomenys neskelbtini) mirus buvusiam ieškovės N. K. sutuoktiniui – A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) paskutinė deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini). Dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimo kreipėsi atsakovai – mirusiojo sutuoktinė G. K., mirusiojo dukra V. U. ir mirusiojo sūnus E. K., kurie pretenduoja į mirusiojo vardu registruotą Žemės sklypą ir Butą, kurie buvo įgyti ieškovės ir mirusiojo A. K. santuokos, įregistruotos (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje (akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) metu, kuri (duomenys neskelbtini), ieškovės ir mirusiojo bendru sutarimu, buvo nutraukta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. birželio 19 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2¹?-2149/2000.
3. 2020 m. rugpjūčio 28 d. ieškovė kreipėsi į Vilnius miesto 4-ą notarų biurą dėl nuosavybės teisės liudijimo į ½ dalį santuokoje įgyto turto, mirus buvusiam sutuoktiniui, išdavimo. 2020 m. rugsėjo 15 d. nutarimu dėl atsisakymo atlikti notarinį veiksmą nuspręsta atsisakyti ieškovei išduoti nuosavybės teisės liudijimą, atsižvelgiant į tai, kad atsakovai, t. y. buvusiojo sutuoktinio įpėdiniai, ginčija, jog turi būti taikoma bendraturčių lygių dalių prezumpcija. Ieškovės teigimu, ginčo tarp jos ir atsakovų dėl buvusių sutuoktinių lygių dalių prezumpcijos iki 2021 m. rugpjūčio 16 d. nebuvo. Tik tą dieną atsakovei G. K. nuvykus pas notarą dėl tokio pareiškimo išdavimo, po atsakovės pokalbio su notaru, atsakovė atsisakė tokį pareiškimą patvirtinti, dėl ko ieškovė priversta kreiptis teisminės gynybos dėl turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, mirus buvusiam sutuoktiniui, nustatymo.
4. Ieškovė pažymi, kad jos ir mirusiojo santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje. Santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė sūnus – atsakovas E. K.. Santuoka tarp šalių nutraukta Vilniaus miesto 1-apylinkės teismo 2000 m. liepos 3 d. sprendimu. Nutraukus santuoką ginčo Turtas tarp ieškovės ir mirusiojo nebuvo padalinti, kadangi dar po santuokos nutraukimo, atsižvelgiant į tai, kad šeimoje augo nepilnametis sūnus ir šalys susitaikė, ieškovė su mirusiu sutuoktiniu vedė bendrą ūkį dar porą metų – iki 2002 m. gruodžio mėnesio, kuomet nusprendė galutinai santykius nutraukti ir ieškovė su sūnumi – atsakovu E. K. išsikraustė iš ginčo buto. Ginčo turtas liko nepadalintas, nes ieškovei išsikraustant buvo nuspręsta, kad ½ dalis ginčo turto, įgyto santuokos metu, ir taip priklauso ieškovei, o likusi – mirusiajam priklausanti turto dalis bus palikta šalių sūnui – atsakovui E. K.. Ieškovė pažymi, kad mirusysis buvo taikus ir sukalbama asmenybė, ginčų tarp ieškovės ir mirusiojo niekada nekildavo, o ir pastarasis buvo įtikinęs ieškovę, jog atsakovo E. K. naudai yra sudaręs testamentą, dėl ko tikėti ir nepasitikėti buvusiuoju sutuoktiniu nebuvo pagrindų. Tik paveldėjimo byloje tapo žinoma, kad mirusysis turėjo dukrą iš kitų santykių – V. U..
Šalies argumentai
5. Ieškovė nurodo, jog iš teismui teikiamų rašytinių įrodymų – Nekilnojamo turto išrašų, Ištuokos liudijimo, Vilniaus miesto 1-apylinkės teismo sprendimo matyti, kad ieškovė ir buvęs sutuoktinis – mirusysis A. K. – santuokoje, sudarytoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) įsigijo Žemės sklypą ir Butą su rūsiu, registruotus A. K., mirusio (duomenys neskelbtini), vardu, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė ir nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių asmeninio indėlio sukuriant turtą preziumuojama, jog jų dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnis) bei, vadovaujantis tokiu teisiniu reglamentavimu ir siekiant užtikrinti sutuoktinių turtinį lygiateisiškumą, nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių veiklos pobūdžio ar asmeninio indėlio sukuriant bendrą turtą, ieškovė pagrįstai mano, kad ginčo turtas (žemės sklypas ir butas) įgytas santuokoje dalintinas lygiomis dalimis – po ½ dalį ir ieškovei pripažintina nuosavybės teisė į ½ dalį Žemės sklypo ir Buto.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimu į ieškinį atsakovas E. K. prašo tenkinti ieškinį pilna apimtimi. Atsiliepime nurodo, jog sutinka su ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais bei keliamais reikalavimais. Papildomai atsakovas paaiškina, jog jis su mirusiuoju A. K. pastoviai nebendravo ir apie jo mirtį sužinojo tik iš notaro Lauryno Žuko gauto pranešimo. Ieškovei nutraukus su atsakovo tėvu santuoką, atsakovui tebuvo šešeri metai ir atsakovas, ieškovei išsikrausčius iš mirusiojo namų, su tėvu matėsi keletą kartų per visą savo gyvenimą. Atsakovas tik prisimena, kad kažkurį laiką gyveno kartu, o kiek tiksliai po santuokos nutraukimo – nurodyti negali. Atsakovas su tėvu (mirusiuoju A. K.) nebendravo ne dėl ieškovės kaltės, o dėl to, kad pats mirusysis to nepageidavo, kuris buvo labai uždaras. Atsakovui iki šiol nebuvo žinoma ir apie mirusiojo antrą santuoką ar turimą seserį. Tik paveldėjimo byloje paaiškėjo aplinkybės, kad atsakovas turi ir seserį – atsakovę V. U.. Tačiau atsakovas pažymi, kad visą gyvenimą žinojo, jog ateityje turės butą, nes tiek mirusysis, tiek ieškovė tvirtino, kad Butas yra jo palikimas. Apie kitą turtą – Žemės sklypą, atsakovas nieko pasakyti negali, tik pamena, kad kuomet buvo mažas – lankydavosi sode. Kokia prasme ir kokia dalimi atsakovui ateityje priklausys turtas, atsakovas nesigilino.
7. Atsiliepimu į ieškinį atsakovė G. K. prašo ieškovės N. K. ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės atsakovės naudai pastarosios patirtas bylinėjimosi išlaidas.
8. Atsakovė nesutinka su ieškovės teiginiu, jog „Santuoka tarp šalių nutraukta (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto 1-apylinkės teismo sprendimu. Nutraukus santuoką ginčo Turtas tarp ieškovės ir mirusiojo nebuvo padalinti, kadangi dar po santuokos nutraukimo šalys, atsižvelgiant į tai, kad šeimoje augo nepilnametis sūnus ir šalys susitaikė, ieškovė su mirusiu sutuoktiniu vedė bendrą ūkį porą metų – iki 2002 m. gruodžio mėn., kuomet nusprendė galutinai santykius nutraukti ir ieškovė su sūnumi – atsakovu E. K. išsikraustė iš ginčo buto“. Remdamasi iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo gautu Sprendimu dėl santuokos nutraukimo ir teismui pateiktu prašymu, atsakovė nurodo, jog ieškovė, teikdama „Ieškininį pareiškimą“, konkrečiai – argumentuodama savo teiginius, nurodė, kad „Turtinių ginčų nėra“, kas suponuoja išvadą, kad pati ieškovė, siekdama išsiskirti su A. K., nurodė, kad turtinių ginčų neturi, jo nedalina, ko pasekoje turtą paliko A. K. ir ginčo dėl jo nekėlė. Atsakovės manymu, ieškovė pati teikdama teismui ieškinį dėl santuokos nutraukimo ieškinio tvarka (ne bendru sutikimu) nurodė, kad „Turtinių ginčų nėra“ ir jokio nekilnojamojo turto šalys nedalino, kas reiškia, kad tokį turtą pripažino A. K. asmenine nuosavybe, tačiau dėl jo kreipiasi dabar, siekdama prisiteisti ½ turto dalį nesąžiningai, nors ieškinine tvarka toks klausimas jau buvo sprendžiamas. Todėl atsakovė daro išvadą, kad ieškovė, skirdamasi su A. K., turto dalybų klausimą išsprendė ir jis negali būti sprendžiamas pakartotinai dalinant palikimą. Teismo sprendimas dėl skyrybų ir turto dalybų nebuvo apskųstas apeliacine tvarka, todėl įsigaliojo.
9. Taip pat atsakovė nurodo, jog nepagrįstas ieškovės teiginys, jog ji su mirusiu sutuoktiniu vedė bendrą ūkį dar porą metų – iki 2002 m. gruodžio mėnesio, kuomet nusprendė galutinai santykius nutraukti, kadangi 2000 m. birželio 19 d. teismo sprendime ir ieškovės ieškinyje dėl santuokos nutraukimo buvo nurodyta, kad 1,5 metų iki santuokos nutraukimo su A. K. negyvena, t. y. preliminariai laikotarpiu nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2000 m. birželio 19 d. nebuvo vedamas bendras ūkis ir tai pakartotinai patvirtino abu Vilniaus miesto apylinkės teisme, tad daroma išvada, kad ieškovė šiame ieškinyje nurodo neteisingą ir niekuo nepagrįstą informaciją.
10. Be to, atsakovė nurodo, jog Butas įgytas pagal (duomenys neskelbtini) dienos pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad šis butas įgytas A. K. asmeninėn nuosavybėn (ieškovė sutartyje nenurodyta). Papildomai atsakovė nurodo, jog A. K. asmeninę nuosavybę į Butą patvirtina ir (duomenys neskelbtini) sutartis (notarinė) tarp T. K. ir A. K., kurioje nurodoma, kad T. K. dovanoja sūnui A. K. 14.000 litų, buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui, kas patvirtina, jog Butą A. K. įgijo asmenines nuosavybės teise iš lėšų, kurias gavo iš savo mamos. Buto kaina pagal notarinę pirkimo pardavimo sutartį buvo 13 342 litų, o A. K. iš mamos gavo 14 000 litų. Notarinę pinigų dovanojimo sutartį ir nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį skyrė tik 1 darbo diena.
Žemesnės instancijos teismas
11. Dėl Žemės sklypo atsakovė paaiškina, kad namas, esantis Žemės sklype yra padovanotas (duomenys neskelbtini) metais A. K. tėvo M. K. pagal (duomenys neskelbtini) notarinę pirkimo – pardavimo sutartį, todėl toks turtas yra laikomas asmenine A. K. nuosavybe ir negali būti padalintas ieškovei ½ dalimi. Žemės sklypas įgytas pagal (duomenys neskelbtini) Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Iki tol pagal 1997 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities valdytojo administracijos pranešime „Dėl sodo sklypo Vilniaus mieste pardavimo sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) nariui A. K. ir sodininkų bendrijai išnuomoto žemės sklypo ploto patikslinimo“ (pridedama) rašte nurodyta, kad A. K. nuomojosi žemę, ant kurios buvo jam dovanotas namas ir elgėsi su sklypu kaip namo priklausiniu, todėl tai vėl gi pripažįstama kaip A. K. asmenine nuosavybe.
12. Taigi ieškovė į A. K. turtą (kaip asmeninį) neturi teisės pretenduoti ½ dalimi, kadangi visas nurodytas ir išvardintas turtas buvo kaip asmeninis A. K. turtas ir įgytas ne iš bendrų šeimos lėšų, tačiau iš asmeninių A. K. lėšų, kurios gautos kaip dovana, arba kai kurie turto vienetai perleisti šeimos narių taip pat kaip dovana.
13. Galiausiai atsakovė nurodo, jog ji su A. K. nuo santuokos sudarymo kartu gyveno Bute ir kartu iš savo lėšų prižiūrėjo Butą ir namą su Žemės sklypu, todėl toks turtas, kartu saugotas, prižiūrėtas buvo atsakovės ir jos vyro A. K.. Atsakovės nuomone, remiantis išdėstytu, teikti tapatų ieškinį turėtų ne ieškovė, o atsakovė.
Atsiliepimas
14. Tretieji asmenys teismo nustatytu terminu atsiliepimų nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismo posėdžio metu ieškovė prašė ieškinį tenkinti visa apimtimi jame nurodytais motyvais. Paaiškino, jog santuoką su mirusiuoju sudarė (duomenys neskelbtini) metais, tais pačiais metais gimė ir sūnus. Po kelių mėnesių po sūnaus gimimo, įkūrė (duomenys neskelbtini) (vykdė (duomenys neskelbtini)). Įmonės akcijas įgijo būdami santuokoje. Po kurio laiko (duomenys neskelbtini) įsigijo Butą, o vėliau Butą perrašė vyro vardu. Butas buvo fiktyviai parduotas už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą. Ieškovė paaiškino, kad Butą visąlaik tvarkė kaip savo ir tuomet, kol jis buvo (duomenys neskelbtini) valdyme. Paaiškino, jog mirusiojo mama padovanojo pinigus, kadangi šeima planavo pirkti didesnį butą. Dovanotų pinigų realiai teigia nemačiusi. Po ištuokos dar maždaug iki 2003 metų gyveno kartu.
16. Dėl sklypo ieškovė paaiškino, jog tėvas buvusiam sutuoktiniui dovanojo namą, o vėliau jie, būdami santuokoje, sklypą išpirko iš valstybės.
17. Santuokos nutraukimo byloje nurodyta, kad turtinių ginčų nebuvo, kadangi šalys dėl nieko nesiginčijo, o žodžiu buvo sutarta, kad tai yra bendras turtas, po mirties atiteksiantis vaikams. Be to, tais laikais skiriantis niekas netikrindavo turto. Dėl nurodyto termino, kiek laiko šalys negyveno kartu, ieškovė paaiškino, jog skyrybų metu reikėdavo teismui pasakyti, kad negyveni kartu apie metus, priešingu atveju teismas neišskirdavo. Tačiau faktiškai, ieškovės teigimu, kartu su mirusiuoju gyveno iki 2003 metų. Taip pat paaiškino, jog po velionio mirties nei buto, nei sklypo ji neprižiūrėjo.
Šalies argumentai
18. Ieškovės atstovė paaiškino, jog turtas įgytas po santuokos sudarymo, nutraukiant santuoką liko nepadalintas. Preziumuojama, jog sutuoktinių dalys yra lygios – nuosavybė į ½ dalį ginčo turto. Įgyjant turtą, nebuvo mirusiojo valios įgyti jį asmeninėn nuosavybėn. Atstovės manymu, sandoris dėl pinigų dovanojimo nepagrindžia, kad Butas įgytas asmeninėn nuosavybėn. Taip pat nurodo, jog nėra įrodymų, kad atsakovė G. K. su mirusiuoju vedė bendrą ūkį nuo 1998 metų. Prašo priteisti sumokėtą žyminį mokestį.
Atsiliepimas
19. Atsakovė G. K. teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, jog su mirusiuoju A. K. Bute gyveno kartu nuo 1999 metų (tiksliau, nuo 1998 metų žiemos). Papildomai nurodė, jog 1999 m. Ernestas buvo pas atsakovę, kai tėvas išvažiavo jam gimtadienio proga pirkti striukės. Tą dieną jis nakvojo (duomenys neskelbtini). 2000 m. vaikas pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini) mokyklą.
20. Taip pat paaiškino, jog ieškovės ir mirusiojo šeima pinigų niekada neturėjo, mirusysis liko su didelėmis skolomis. Nurodė, jog pinigų dovanojimo faktą galėtų paliudyti mirusiojo sesuo, be to, dar gyvas vienas iš (duomenys neskelbtini) akcininkų, tačiau apklausti liudytojais šių asmenų atsakovė neprašė.
21. Atsakovės atstovas šalia atsiliepime išdėstytų argumentų nurodė, jog ieškovė klaidina teismą, teigdama, jog su mirusiuoju gyveno iki 2003 metų. Atkreipė dėmesį, jog santuokos nutraukimo bylos ieškinyje ieškovė nurodė, jog kartu su mirusiuoju iki santuokos nutraukimo negyveno 1,5 metų. Tuo tarpu priešingus teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Taip pat nepateikė jokių įrodymų apie (duomenys neskelbtini) akcijų turėjimą. Turtas prižiūrėtas atsakovės, be to, Butas įgytas iš dovanotų lėšų.
22. Atsakovė V. U. teismo posėdžio metu nurodė, jog ginčą palieka spręsti teismo nuožiūra. Atsakovė paaiškino, jog yra mirusio A. K. dukra iš pirmos santuokos. Ilgą laiką (nuo 1992 m. iki 2008 metų) su tėvu nebendravo. Viską žino tik iš pasakojimų. Kiek jai žinoma, žemė buvo senelių, perrašyta tėvui. Atsakovės teigimu, dėl pilietybės neturėjimo, seneliai negalėjo persirašyti žemės, todėl perrašė vaikams. Atsakovė paaiškino nežinanti apie žmonių santykius su tėvu. Netiki, jog ieškovė nežinojo apie jos egzistavimą. Atsakovės nuomone, žemė buvo senelių, todėl turėtų būti palikta vaikams. Be to, neprieštarauja, kad atsakovė G. K. toliau gyventų Bute.
23. Atsakovas E. K. teismo posėdžio metu sutiko su ieškinio reikalavimais, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus. Nurodė, jog tame bute jis gyveno, augo, todėl butas turėtų likti šeimoje. Papildomai paaiškino, jog vaikystėje buvo daug persikraustymų. Tėvas išgerdavo. Matė, kaip keldavo ranką prieš mamą. Tėvas nebuvo žmogus, kurį labai gerbtų. Atsakovės G. K. teigia neatsimenantis. Pamena, jog buvo pas kažkokią moterį, tačiau nepamena, kad būtų nakvojęs bute, kuriame anksčiau šeima gyveno. Paaiškino, jog pradinėse klasėse šeima dar gyveno Bute. Nedalyvavo nei tėvo laidotuvėse, nei vėliau kapo tvarkyme, kadangi nieko nežinojo, niekas jo neinformavo apie mirtį. Paaiškina, jog pradžioje atsakovė G. K. prašė tiesiog ją palikti gyventi Bute iki mirties. Taip pat nurodė, jog apsilankęs Bute, pamatė, jog jame remontas – tas pats, kurį darė jo mama.
24. Tretieji asmenys (notarai Laurynas Žukas ir notarė Aldona Adomaitienė) teismo posėdyje nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
25. Ieškinys tenkintinas iš dalies.
26. Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjo bylą pagal ieškovės N. K. (toliau – ir ieškovė) ieškinį atsakovams G. K., E. K. ir V. U. dėl turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, mirus sutuoktiniui, nustatymo, tretieji asmenys – notaras Laurynas Žukas ir notarė Aldona Adomaitienė. Ieškovė prašė padalinti ieškovės N. K. ir A. K., mirusio (duomenys neskelbtini), santuokoje įsigytą turtą – žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), ir butą su rūsiu, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas) lygiomis dalimis, ir pripažinti ieškovei N. K. nuosavybės teises į ½ dalį Žemės sklypo ir ½ dalį Buto.
27. Sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, yra taikomos CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis). CK 3.87 straipsnyje yra įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija turtui, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Pažymėtina, kad tiek darbo užmokestis, tiek pensija, tiek ir investiciniai čekiai, gauti gyvenant santuokoje, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl ir daiktas, įsigytas už šias lėšas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002).
28. Tačiau CK 3.89 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju yra aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Kitaip tariant, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; kt.).
29. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylu skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
30. Byloje nustatyta, jog ieškovė su mirusiuoju A. K. santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) Santuoka nutraukta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000 m. birželio 19 d. sprendimu (sprendimas įsiteisėjo 2000 m. liepos 3 d., ištuoka užregistruota 2000 m. liepos 11 d.).
31. Ieškovės prašomas padalinti turtas įgytas atitinkamai (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas) ir (duomenys neskelbtini) (Butas), t. y. ieškovei ir A. K. būnant santuokoje.
32. Nesutikdama su ieškinio reikalavimu padalinti santuokoje įsigytą turtą, atsakovė G. K. nurodo, jog nutraukiant ieškovės ir mirusiojo A. K. santuoką, sprendimu buvo išspręstas sutuoktinių turto padalijimo klausimas, kadangi teikdama ieškininį pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, ieškovė nurodė, jog turtinių ginčų nėra.
33. Teismo vertinimu, toks atsakovės argumentas laikytinas nepagrįstu. Visų pirma, vienos iš šalių nurodymas procesiniame dokumente, jog turtinių ginčų nėra, savaime nereiškia, jog teisme buvo sprendžiamas klausimas dėl šalių turto padalijimo. Be to, turto padalijimo klausimas pačiame teismo sprendime dėl santuokos nutraukimo apskritai nesprendžiamas. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovės ir mirusiojo A. K. santuokos nutraukimo metu galiojusio SŠK 36 ir kiti straipsniai, priešingai negu 2000 m. CK trečiosios knygos normos (3.51, 3.59 straipsniai) ir 2002 m. CPK normos (CPK 385 straipsnis), nereikalavo nutraukiant santuoką toje pačioje byloje spręsti dėl santuokos nutraukimo padarinių (vaikų išlaikymo, turto padalijimo, kreditorių teisių į sutuoktinių prievoles ir kt.), todėl po santuokos nutraukimo pagal SŠK normas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto padalijimo klausimai įprastai sprendžiami bendru buvusių sutuoktinių sutarimu arba pagal vieno iš buvusių sutuoktinių ieškinį teismo sprendimu kitoje byloje (žr., pvz., Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-168-883/2021 ir kt.). Taigi, vien ieškovės deklaratyvus teiginys procesiniame dokumente, jog tarp šalių turtinių ginčų nėra, nesudaro pagrindo spręsti, jog santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas buvo išspręstas.
34. Taip pat, pasisakydama dėl Žemės sklypo įsigijimo aplinkybių, atsakovė G. K. nurodo, jog ginčo Žemės sklype esantis namas buvo jo tėvo M. K. padovanotas A. K. ir buvo pastarojo asmeninė nuosavybė. Todėl iš valstybės išpirktas Žemės sklypas, kuriame stovi asmeninės nuosavybės teise A. K. priklausantis namas, buvo įgytas asmeninėn nuosavybėn.
35. Teismo vertinimu, su tokiu atsakovės teiginiu sutikti taip pat nėra pagrindo. Įvertinus šio sprendimo 27-28 punktuose nurodytą reglamentavimą bei teismų praktiką, darytina išvada, jog tam, kad santuokos metu įgytas turtas būtų pripažintas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, turi būti nustatyta sąlygų visuma, t. y. turtas turi būti įgytas tiek už asmenines lėšas, tiek aiškiai išreikšta valia tokį turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog Žemės sklypas būtų įgytas iš išskirtinai mirusiojo A. K. lėšų. Sklypas įgytas praėjus ketveriems metams nuo santuokos sudarymo, taigi tuo metu šalių gautos pajamos buvo laikomos bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių gaunamų pajamų dydžio.
36. Aplinkybė, jog ginčo Žemės sklype stovėjo A. K. asmeninės nuosavybės teise priklausantis namas, neleidžia teigti, jog tai sąlygojo tik asmeninių turtinių teisių į tą žemės sklypą ieškovui sukūrimą. Ginčo žemės sklypo įsigijimui buvo panaudotos santuokinės lėšos (kaip buvo minėta anksčiau, tiek darbo užmokestis, tiek pensija, tiek ir investiciniai čekiai, gauti gyvenant santuokoje, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė), sklypo įsigijimo metu šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, todėl nesant įrodymų, jog žemės sklypas buvo įsigytas būtent mirusiojo asmeniniams poreikiams tenkinti, nėra pagrindo jo pripažinti asmenine nuosavybe. Be to, netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Kadangi santuoka tarp sutuoktinių buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta (duomenys neskelbtini), todėl laikytina, jog valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu A. K. vardu įgytas Žemės sklypas yra bendroji jungtinė bylos šalių nuosavybė.
37. Kasacinis teismas yra išaiškinęs (CPK 4 straipsnis), kad nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia, bet turto ar jo dalies nepadalijimo atveju buvę sutuoktiniai nenustoja būti jo (turto) bendraturčiai; nutraukus santuoką ir buvusiems sutuoktiniams nepadalijus santuokoje įgyto turto, jo (turto) teisinis režimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasikeičia į bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje bendraturčių dalys nenustatytos, kartu tai reiškia, kad tokiems turtiniams teisiniams santykiams taikytinos ne šeimos, o daiktinės teisės normos (CK 4.72–4.92 straipsniai) (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1348-933/2021 ir joje cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-695-219/2015 kita kasacinio teismo praktika).
38. CK 4.73 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios.
39. Remiantis išdėstytu, teismas sprendžia, kad yra pagrindas padalinti N. K. (buvusi pavardė K.) ir A. K. santuokoje, t. y. (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties (duomenys neskelbtini) pagrindu, įgytą turtą – žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis, nustatant, kad A. K., mirusiam (duomenys neskelbtini), mirties dieną priklausė, o N. K. priklauso asmeninės nuosavybės teise po ½ dalį nurodyto Žemės sklypo.
40. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovės ieškinys šioje dalyje tenkintinas, pripažįstant, kad N. K. asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis santuokoje su A. K. įgyto žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini).
41. Nesutikdama su ieškinio reikalavimu pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ½ dalį Buto, atsakovė G. K. nurodo, jog Butas buvo įgytas už mirusiojo asmenines lėšas, kurias jam dovanojo motina būtent Buto įsigijimui.
42. Atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus (Notarės patvirtintą (duomenys neskelbtini) sutartį, kuria T. K. dovanojo sūnui A. K. 14 000 litų buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui; (duomenys neskelbtini) Buto pirkimo – pardavimo sutartį, kuria pardavėjas (duomenys neskelbtini) pardavė pirkėjui A. K. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) už 13 342 Lt; Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000 m. birželio 19 d. sprendimą, kuriame užfiksuota, jog sutuoktiniai 1,5 metų kartu nebegyvena) darytina išvada, jog Butas buvo įgytas už A. K. asmenines lėšas, sutuoktiniams jau kartu nebegyvenant. Taip pat, vertinant aplinkybę, jog Buto įsigijimo metu šalys jau gyveno skyriumi, darytina išvada, jog pagrįstu laikytinas atsakovės teiginys, jog mirusysis Butą įsigijo asmeninėn nuosavybėn.
43. Pažymėtina, jog minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, jame konstatuoti faktai šalims turi res judicata galią ir iš naujo nebeįrodinėjami. Be to, atsakovė G. K. teikdama paaiškinimus teismo posėdžio metu iš esmės patvirtino teismo sprendime dėl santuokos nutraukimo nurodytas aplinkybes. Vien ta aplinkybė, jog ieškovė savo žodiniais paaiškinimais (nepateikdama jokių kitų įrodymų) teismo posėdžio metu teismui įrodinėjo, kad Butą šalys įgijo dar gyvendamos kartu ir kad netgi turtui būnant (duomenys neskelbtini) nuosavybe, šalys šiuo turtu naudojosi kaip savo, nepaneigia į bylą pateiktų rašytinių dokumentų. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu ieškovės buvo klausiama, ar bus teikiami įrodymai apie bendrovės akcijų įsigijimą ir pan., tačiau ji tokių įrodymų teismui pateikti nepageidavo.
44. Pažymėtina, jog nors bylose kylančiose iš šeimos teisinių santykių teismo vaidmuo yra aktyvus, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog sutuoktinių tarpusavio turtiniuose ginčuose, kurie su vaikų teisėmis ir interesais nesusiję, teismas turi būti aktyvus tiek, kiek reikia, kad būtų užtikrintas sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), jų interesų pusiausvyra ar apsaugotos vieno iš sutuoktinių teisės ir interesai, kurių jis dėl kokių nors objektyvių aplinkybių negali pats tinkamai ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2010). Taigi proceso teisės normomis teismas šeimos bylose įgalinamas veikti aktyviai, kad būtų maksimaliai apsaugoti nepilnamečių vaikų interesai, o ginčų, nesusijusių su vaikų teisėmis ir interesais atvejais, būtinybė veikti aktyviai turi būti konstatuojama ir pagrindžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2014). Nagrinėjamu atveju, teismas, spręsdamas buvusių sutuoktinių turto padalijimo klausimą, nenustatė būtinybės veikti aktyviai ir pats savo iniciatyva rinkti papildomus įrodymus, jog būtų paneigti rašytiniais įrodymais pagrįsti faktai. Tai laikytina šalių pareiga, todėl būtent ieškovei kilo pareiga paneigti byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose užfiksuotas aplinkybes.
45. Taip pat ieškovė teismo posėdžio metu teigė, jog realiai pinigai nebuvo dovanojami, ji tų pinigų nematė, be to, pinigų dovanojimą ir buto pirkimą skiria pakankamai ilgas laiko tarpas (21 diena), tačiau teismo vertinimu, tokie ieškovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Visų pirma, pinigų dovanojimo faktas patvirtintas notarine sutartimi, todėl tokio įrodymo nuginčijimui nepakanka žodžiu išreikštų šalies abejonių tokio sandorio egzistavimu. Dovanotų pinigų suma yra panaši sumai, už kurią Butas buvo nupirktas (dovanota 14 000 Lt, Butas nupirktas už 13 342 Lt). Be to, minėtoje pinigų dovanojimo sutartyje aiškiai nurodyta, jog pinigai dovanojami būtent Buto įsigijimui ir pinigai dovanojami sūnui A. K., o ne abiem sutuoktiniams. Vertinant šį įrodymą kartu su teismo sprendimu dėl santuokos nutraukimo, akivaizdu, jog šalims kartu nebegyvenant, motina neturėjo tikslo dovanoti pinigų šeimos būsto įsigijimui. Vien aplinkybė, jog nuo pinigų dovanojimo iki Buto pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo praėjo ne 1 (kaip nurodyta atsiliepime), o 21 diena, nesudaro pagrindo, jog pinigai nebuvo panaudoti būtent Buto pirkimui ar kad Butas buvo pirktas ne už asmenines sutuoktinio lėšas.
46. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Butą A. K. įgijo asmeninės nuosavybės teise, todėl šioje dalyje ieškovės reikalavimas atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
47. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1–2 dalys). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
48. CPK 93 straipsnio nuostatos reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles. Kertinis principas, kuriuo paremtos šios taisyklės, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
49. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėms nėra būdingas absoliutumas – proceso įstatymas suteikia teismui teisę nukrypti nuo šių taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis), tačiau tiek, kiek susiję su tokios teisės įgyvendinimu, būtina akcentuoti, kad proceso įstatymo nuostata, reglamentuojanti šią teismo teisę, yra bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimtis. Vadinasi, procesinės nuostatos, sudarančios CPK 93 straipsnio 4 dalies turinį, negali būti aiškinamos per plačiai – nukrypimas nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių yra galimas tik šių nuostatų expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) reglamentuotais pagrindais (netinkamas šalies procesinis elgesys ir kt.). Be to, išskirtinas ir dar vienas šių procesinių nuostatų taikymo aspektas – teismas, nukrypdamas nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, turi argumentuotai atskleisti, koks yra CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo pagrindas, t. y., pvz., aiškiai įvardyti, koks šalies procesinis elgesys šios normos taikymo prasme laikytinas (ne)tinkamu ir kokios aplinkybės patvirtina atitinkamo elgesio (ne)tinkamumą. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
50. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015).
51. Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-563-943/2018).
52. Išnagrinėjus bylą iš esmės, ieškovės reikalavimai tenkinti iš dalies, t. y. ieškovės reikalavimas dėl pripažinimo nuosavybės teisės į ½ dalį Žemės sklypo tenkintas, o reikalavimas dėl pripažinimo nuosavybės teisės į ½ dalį Buto atmestas. Taigi vertinant formaliai, tenkinta 50 proc. ieškovės reikalavimų, atitinkamai atmesta taip pat 50 proc. reikalavimų.
53. Ieškovė pateikė duomenis, jog ji sumokėjo 755 Eur žyminio mokesčio, atstovavimo išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė, kadangi nurodė jų nepatyrusi. Atsižvelgiant į tai, kad buvo tenkinta 50 procentų ieškinio reikalavimų, iš atsakovų ieškovės naudai priteistina 378 Eur žyminio mokesčio. Kita vertus, atsakovas E. K. sutiko su ieškinio reikalavimais ir juos palaikė, o atsakovė V. U. į bylą buvo įtraukta dėl to, jog yra mirusiojo dukra, o teismo posėdžio metu paaiškino, jog palieka ginčą spręsti teismo nuožiūra. Tuo tarpu su ieškiniu visiškai nesutiko atsakovė G. K.. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus šio sprendimo 49-51 punktuose nurodytą kasacinio teismo praktiką, teismo vertinimu, sąžininga būtų atsakovę V. U. atleisti nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo ieškovei, o tarp atsakovų E. K. ir G. K. žyminio mokesčio ieškovei atlyginimą padalinti per pusę, iš kiekvieno iš šių atsakovų ieškovės naudai priteisiant po 189 Eur.
54. Atsakovė G. K. pateikė duomenis, jog patyrė 350 Eur atstovavimo išlaidų (2021 m. spalio 14 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 1068050 pagal sąskaitą faktūrą SPES Nr. 21-247).
55. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatančiais priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsakovės patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų nustatytų dydžių.
56. Tenkinus 50 procentų ieškovės reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, t. y. atsakovei pateikus dokumentus, jog ji patyrė 350 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovės priteistina 175 Eur suma.
57. Atlikus šalims priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumų įskaitymą, ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 14 Eur (189 Eur – 175 Eur) bylinėjimosi išlaidų.
58. Byloje patirta 10,50 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (Vilniaus miesto apylinkės teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bylos viršelio vidinė pusė) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
59. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, iš ieškovės N. K. valstybės naudai priteistina 5,25 Eur šių išlaidų (10,50:2). Kadangi bendra valstybės naudai priteistina suma viršija minimalią valstybei priteistiną sumą, šios išlaidos, kartu su priteistinu žyminiu mokesčiu, iš ieškovės priteistinos.
60. Atsižvelgiant į šio sprendimo 53 punkte išdėstytus argumentus, atsakovė V. U. nuo šių bylinėjimosi išlaidų atleidžiama. Tuo tarpu atsakovams E. K. ir G. K. tenkanti procesinių dokumentų siuntimo suma neviršija 5,00 Eur dydžio sumos (5,25:2=2,63 Eur), todėl nepriteistina (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ir Finansų ministrų 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268–270, 376 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškovės N. K. ieškinį tenkinti iš dalies.
Nustatyti, kad ieškovei N. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), įgyto santuokoje su A. K. (A. K.), asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti ieškovei N. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės G. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 14 Eur (keturiolika eurų) sumokėto žyminio mokesčio.
Priteisti ieškovei N. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo E. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 189 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt devynis eurus) sumokėto žyminio mokesčio.
Priteisti iš ieškovės N. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 5,25 Eur (penkių eurų 25 ct) sumą, sumokant šią sumą į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, mokėjimo kvitą pateikiant teismui.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Įsiteisėjusią sprendimo kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centras.