- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-23
- Bylos Nr.
- e2A-563-943/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00317-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Egidija Tamošiūnienė
- Atsakovas
- Z. P.
- Ieškovas
- M. B.
- Trečiasis asmuo
- V. B.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Z. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. B. ieškinį atsakovui Z. P. dėl sandorio nuginčijimo ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo V. B..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė M. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2010 m. vasario 16 d. skolos raštą dėl trečiojo asmens 209 000 Lt skolos atsakovui, taikyti restituciją ir iš atsakovo trečiajam asmeniui priteisti 34 199 Eur.
2. Ieškovė paaiškino, kad šis sandoris pripažintinas negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį, nes V. B. buvo pasirašytas atsakovui grasinant fiziniu smurtu nužudyti jo šeimą. Trečiojo asmens veiksmai buvo priešingi jo tikrajai valiai, jis nenorėjo skolintis pinigų iš atsakovo, pinigų iš atsakovo negavo. Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1467-153/2015 pagal Z. P. ieškinį atsakovui V. B. dėl skolos priteisimo atsakovas V. B. pasirašė taikos sutartį bijodamas, kad Z. P. įvykdys savo grasinimus. Be to, ginčijamas sandoris pažeidė ieškovės teises, o jam nebuvo gautas sutikimas pagal CK 3.92 straipsnio 2 dalį. Sandorį pripažinus negaliojančiu turi būti taikyta restitucija bei trečiajam asmeniui priteisti 34 199 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančia trečiojo asmens V. B. pasirašyto skolos rašto dalį, pagal kurią jis iš atsakovo Z. P. pasiskolino vieną antrąją dalį šiame rašte nurodytos 209 000 Lt (60 000 Eur) sumos. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2010 m. vasario 16 d. trečiasis asmuo surašė skolos raštą, kuriame nurodė, jog pasiskolino iš atsakovo 209 000 Lt, kas atitinka 60 000 Eur. Grąžinimo datą nurodė 2010 m. spalio 16 d., užstatą – 11,20 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), raštelį pasirašė nurodydamas savo vardą ir pavardę. Dėl šios skolos grąžinimo kreditorius 2013 metais pareiškė ieškinį, kurio pagrindu buvo pradėta civilinė byla Nr. 2-1467-153/2015. 2015 m. balandžio 24 d. nurodytoje byloje buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria susitarta, kad V. B. iki 2015 m. spalio 1 d. turi sumokėti 32 000 Eur.
5. Teismas sprendė, jog abi sandorio šalys pripažino, kad iki ginčo skolos rašto pasirašymo atsakovas keletą kartų paskolino trečiajam asmeniui po kelis ir keliolika tūkstančių litų. Atsakovas tų sumų tiksliai negalėjo įvardinti dėl, jo teigimu, paskolos sutarčių sugrąžinimo trečiajam asmeniui po jų įvykdymo. Trečiasis asmuo teismui paaiškino, kad dėl sveikatos būklės jam yra sutrikusi atmintis, todėl teigė negalintis nurodyti visų jį ir atsakovą siejusių teisinių santykių aplinkybių. Dėl šios priežasties teismas nutarė vadovautis 2015 m. sausio 9 d. pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytais faktais. Pareiškime V. B. patvirtino, jog 2004 m. gegužės 26 d. iš atsakovo pasiskolino 10 000 Lt, 2004 m. spalio 14 d. – 5 000 Lt, 2005 m. liepos 10 d. – 7 000 Lt, 2005 m. lapkričio 9 d. – 11 000 Lt, 2006 m. vasario 8 d. – 10 000 Lt, 2004 m. gegužės 26 d. – dar 10 000 Lt, tuo būdu nurodytu laikotarpiu iš viso pasiskolindamas 53 000 Lt. Šios sumos negrąžinus, 2010 m. pradžioje atsakovas ėmė grasinti fiziniu susidorojimu su juo ir jo šeimos nariais, todėl trečiasis asmuo pasirašė ginčo skolos raštą. Teismo nuomone, trečiasis asmuo pripažįsta, jog ginčo sandorio sudarymo metu atsakovui buvo skolingas 53 000 Lt (15 349,86 Eur), o atsakovas pripažįsta, kad 2010 m. vasario 16 d. trečiajam asmeniui paskolino ne 209 000 Lt, kurios atitikmuo eurais sutartyje įvardintas 60 000, o pusę šios sumos (103 385,81 Lt), kurios atitikmuo eurais pagal sutartį yra 30 000 Eur.
6. Teismas konstatavo, kad ieškovė ir trečiasis asmuo nepateikė jokių įrodymų apie 2010 m. vasario 16 d. skolos rašto pasirašymą dėl atsakovo fizinio ar psichologinio smurto. Skolos rašto originale nėra jokių perbraukimų, nėra įrodymų, jog pasirašymo metu jis buvo neadekvačiai paveikiamas dėl neįgalumo. Ieškovė ir trečiasis asmuo neįvardijo (nekonkretizavo) jokių nenaudingų sąlygų, dėl kurių trečiasis asmuo buvo priverstas sudaryti ginčo sandorį. Priešingai, trečiasis asmuo patvirtino, jog paskolos buvo reikalingos dėl nuostolingo darbo nekilnojamojo turto srityje, kuomet jis turtą pirko pabrangimo metu, taigi jo valia gauti paskolą buvo.
7. Teismas pažymėjo, kad atsakovui pripažinus, jog trečiajam asmeniui perdavė ne 60 000 Eur, o 30 000 Eur, sandorio dalis dėl likusios pinigų sumos (30 000 Eur) pripažintina negaliojančia kaip neatitinkanti CK 6.870 straipsnio 1 dalies reikalavimų (CPK 187 straipsnio 2 dalis).
8. Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, atkreipė dėmesį, kad iš dalies patenkinus neturtinį reikalavimą, ieškovei iš atsakovo priteisiama 31 Eur žyminio mokesčio, o valstybei iš atsakovo – 6,50 Eur žyminio mokesčio, taip pat įvertinus pripažintą skolos dydžio faktą, 7,74 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Bendra iš atsakovo valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma – 14,24 Eur, o iš ieškovės – 738 Eur žyminio mokesčio.
9. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčą dėl skolos dydžio proceso dalyviai savanoriškai sureguliavo civilinėje byloje Nr. 2-1467-153/2015 pasirašyta taikos sutartimi, taip pat įvertinęs priežastis dėl kurių susidarė šios išlaidos (nepagrįstą reikalavimą panaikinti sandorio dalį, dėl kurios įvykdymo buvo susitarta taikiai), į atsakovo pripažintą faktą dėl faktinės skolos sumos, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nutarė proceso dalyvių turėtų advokato pagalbos išlaidų tarpusavyje nepaskirstyti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovas Z. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Teismas pažeidė šalių teisių pusiausvyros principą, nes tenkindamas ieškinį iš dalies nepriteisė bent dalies atsakovo turėtų atstovavimo išlaidų, tuo tarpu iš atsakovo ieškovei priteista 31 Eur bylinėjimosi išlaidų.
10.2. Atsakovo įsitikinimu, šalys savo teisinius santykius modifikavo sudaryta taikos sutartimi, kuria sulygo, kad skola pagal paskolos raštelį yra 32 000 Eur. Šia taikos sutartimi, kuri patvirtinta teismo nutartimi, šalys sureguliavo civilinį teisinį ginčą ir pripažinti paskolos sutartį negaliojančia teismas neturėjo teisinio pagrindo. Vadinasi, ieškovė apskritai neturėjo teisės reikšti ieškinį.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė M. B. prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 31 Eur žyminio mokesčio, likusią apeliacinio skundo dalį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad apeliantas nepateikė jokių duomenų, kad M. B. savo procesinėmis teisėmis naudojosi netinkamai arba jos elgesys proceso metu buvo netinkamas, todėl nėra pagrindo teigti, jog teismas priimdamas sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nebūtų galėjęs vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalimi. Visgi, sutiktina su atsakovo pozicija, kad teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei priteista 31 Eur žyminio mokesčio, yra naikintina.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
13. Apeliaciniu skundu atsakovas Z. P. skundžia tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
14. Nagrinėjamoje byloje ieškovė buvo pareiškusi neturtinį reikalavimą dėl teisinių santykių modifikavimo (sutarties pripažinimo negaliojančia) ir materialinį reikalavimą dėl restitucijos taikymo, priteisiant trečiajam asmeniui 34 199 Eur. Ieškovės reikalavimas dėl teisinių santykių modifikavimo buvo tenkintas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pasiskolinta viena antroji dalis skolos rašte nurodytos sumos, o likusi ieškinio dalis atmesta.
Dėl teismo teisės nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nustatytų CPK 93 straipsnio 2 dalyje
15. Bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės ieškinio tenkinimo iš dalies atveju įtvirtintos CPK 93 straipsnio 2 dalyje. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
16. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
17. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros.
18. Ginčijama sprendimo dalimi teismas, įvertinęs bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastis ir atsižvelgęs į atsakovo pripažintą faktą dėl faktinės skolos sumos, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nutarė proceso dalyvių turėtų advokato pagalbos išlaidų tarpusavyje nepaskirstyti. Su tokia teismo išvada atsakovas nesutinka ir mano, jog bylinėjimosi išlaidos tokioje situacijoje turėtų būti paskirstomos taikant bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat dėsto argumentus, susijusius su ieškovės teise ginčyti jo su trečiuoju asmeniu sudarytus sandorius, tačiau, kaip minėta, šios bylos nagrinėjimo dalyką sudaro tik teismo sprendimo dalies, susijusios su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, teisėtumo ir pagrįstumo patikra. Apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniu skundu apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų ir neturi teisės jų peržengti. Todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su materialinio teisinio reikalavimo tenkinimo byloje galimybėmis, nevertinami ir plačiau dėl jų tenkinimo pirmosios instancijos teismo sprendimu nepasisakoma.
19. Kaip minėta, byloje buvo pareikšti turtinio ir neturtinio pobūdžio reikalavimai. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2010 m. vasario 16 d. skolos raštą dėl trečiojo asmens 209 000 Lt skolos atsakovui, taikyti restituciją ir iš atsakovo trečiajam asmeniui priteisti 34 199 Eur. Taigi, galima teigti, kad pagrindinis ieškovės ieškinio reikalavimas – pripažinti sandorį negaliojančiu, o restitucijos taikymas tėra išvestinis reikalavimas, kuriuo siekiama šalis grąžinti į pradinę iki ginčijamo sandorio sudarymo buvusią padėtį. Ieškovės reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo tenkintas iš dalies, nes atsakovas Z. P. teismo posėdžio metu nurodė, jog pagal sutartį buvo paskolinta „apie 30 000 Eur“ (2017 m. spalio 16 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 47 min.). Taigi, atsakovas iš dalies pripažino ieškovės ieškinio reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, todėl teismas sprendė, jog sandorio dalis dėl 30 000 Eur paskolos suteikimo pripažintina negaliojančia (CPK 6.870 straipsnio 1 dalis). Visgi, ieškovė pareiškė nepagrįstą reikalavimą dėl likusios sandorio dalies pripažinimo negaliojančia, dėl kurios, be kita ko, buvo sutarta sudarius taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-1467-153/2015. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas, spręsdamas advokato pagalbos išlaidų paskirstymo klausimą, šių aplinkybių pagrindu pagrįstai nustatė būtinybę nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, todėl teisingai sprendė, kad šalių atstovavimo išlaidos tarpusavyje nepaskirstytinos. Pažymėtina, kad teismas aiškiai nurodė, jog tik atstovavimo išlaidas skirstomos ne pagal bendrąsias bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisykles, todėl teigti, jog ieškovei M. B. iš atsakovo negalėjo būti priteista 31 Eur žyminio mokesčio nėra pagrindo. Be to teismas, įvertinęs ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus dėl šios žyminio mokesčio dalies priteisimo, atkreipia dėmesį, jog ieškovė M. B. turi teisę pati savo nuožiūra pasirinkti įgyvendinti ar neįgyvendinti jos teismo sprendimu įgytą reikalavimo teisę dėl šios žyminio mokesčio dalies priteisimo iš atsakovo Z. P. (dispozityvumo principas, CPK 13 straipsnis).
20. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsprendė šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliantui nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.