Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. K. ir atsakovės N. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei N. K. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant piniginę kompensaciją, bei atsakovės N. K. priešieškinį ieškovui V. K. dėl atidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės, išmokant piniginę kompensaciją.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu, kurį vėliau patikslino, teikė reikalavimus:

Pripažinti, kad ½ pastato – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ½ pastato – ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), ½ pastato – šiltnamio, (duomenys neskelbtini), ½ kitų inžinierinių statinių– kiemo statinių, (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso V. K.;

Atidalinti pastatą – gyvenamąjį namą, pastatą – ūkinį pastatą, pastatą – šiltnamį, kitus inžinierinius statinius– kiemo statinius ir žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), iš V. K. ir N. K. bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant gyvenamąjį namą, pastatą – ūkinį pastatą, pastatą – šiltnamį, kitus inžinierinius statinius– kiemo statinius ir žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), N. K. asmeninės nuosavybės teise, o V. K. priteisti iš N. K. 30 000,00 Eur piniginę kompensaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

Bendroji taisyklė dėl įrodymų pridėjimo yra ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37–38 punktai).

Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą pridėti prie bylos UAB korporacijos „Matininkai“ konsultaciją dėl turto retrospektyvinės vertės, nurodo, kad papildomas įrodymas yra reikšmingas, nustatant turto kainą santuokos nutraukimo metu.

Duomenų, jog šie duomenys negalėjo būti pateikti į bylą anksčiau pirmosios instancijos teismui, apeliantė nepateikė, apeliantė buvo atstovaujamas advokatės, kuriai neabejotinai turėjo būti žinomos procesinės galimybės savalaikiai teikti įrodymus. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog apeliantė iš esmės turėjo objektyvią galimybę prašomus prijungti įrodymus pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl prašymas dėl įrodymų prijungimo netenkintinas (CPK 314 straipsnis).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl buvusių sutuoktinių turto teisinio režimo ir dėl už turtą išmokėtinos piniginės kompensacijos dydžio.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Byloje nustatyta, kad ieškovas V. K. ir atsakovė N. K. susituokė (duomenys neskelbtini) Šiaulių rajono CMS. Šalių santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimu. Santuokos nutraukimas Šiaulių rajono civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotas (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) notarine tvarka patvirtinta nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartimi V. K. ir N. K. lygiomis dalimis nupirko gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, šiltnamį, kiemo statinius, (duomenys neskelbtini), už 30 000,00 Lt, nekilnojamieji daiktai registruoti abiejų pirkėjų nuosavybės teise po ½ dalį. Ieškovas V. K. (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi, o atsakovė N. K. (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi už 529,25 Lt įgijo po ½ dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini).

Dėl šalių įgyto turto teisinio režimo

Ieškovas apeliaciniu skundu nesutinka su tuo, kad ginčo turtui pirmosios instancijos teismas taikė bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad šalys manė, jog jų santuoka nutrūko teismui priėmus procesinį sprendimą dėl jų santuokos nutraukimo, todėl pirko Turtą lygiomis dalimis ir valdo jį bendrąja daline nuosavybe. Ieškovas mano, kad šalims sąžiningai suklydus dėl SŠK nustatyto santuokos nutraukimo momento, tikroji šalių valia buvo įgyti turtą ne bendrosios jungtinės, o bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovo argumentais neturi pagrindo sutikti.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalių santuokos nutraukimo teisme metu galiojo SŠK. Pagal SŠK 40 straipsnį, santuoka laikoma pasibaigusia nuo tada, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Įsiteisėjęs teismo sprendimas pagal SŠK 40 straipsnį savaime nesukėlė santuokos nutraukimo padarinių, jei jis nebuvo įregistruotas Civilinės metrikacijos įstaigoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2010). Bylos duomenys patvirtina, kad civilinės metrikacijos skyriuje šalių santuokos nutraukimas buvo įregistruotas tik (duomenys neskelbtini), t. y. šalys. teismo priimto procesinio sprendimo dėl santuokos nutraukimo iki ginčo turto įsigijimo santuokos nutraukimo procedūros neužbaigė, o jų santuoka de jure pasibaigė tik (duomenys neskelbtini).

Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

Civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai).

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo teiginiai, jog jis manė santuoką buvusią nutrauktą dar (duomenys neskelbtini), kuomet buvo priimtas teismo procesinis sprendimas dėl santuokos nutraukimo, yra iš esmės grindžiamas deklaratyviais ieškovo paaiškinimais. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas nepateikė duomenų, kad ieškovas su atsakove ginčo turto pirkimo momentu nebegyveno kaip viena šeima, nevedė bendro ūkio, nesidalino pajamomis, kartu neaugino savo dviejų nepilnamečių vaikų, ir kiekvienas valdė savo turto dalį atskirai. Priešingai, atsakovė byloje paaiškino, kad V. K. grįžo į šeimą, šalys nusipirko ginčo namą ir gyveno kartu. Tokias pat aplinkybes patvirtino tiek atsakovės pakviesti liudyti asmenys (I. D., A. Š.). Be to, šalys nebuvo nustačiusios pasidalinimo šalims priklausančio turto tvarkos, kas patvirtina, kad turtą naudojo kartu. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas galutinai paliko šeimą (duomenys neskelbtini), todėl spręstina, kad šalių santuoka de facto iširo jau po Turto įsigijimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nurodo, kad atsižvelgus į tai, kad kuomet šalys įsigijo Turtą, šalių santuoka nebuvo pasibaigusi nei de jure, nei de facto, laikytina, kad Turtas buvo įsigytas santuokos metu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), ar jam įsigaliojus. Pažymėtina, kad tiek ginčo turto įsigijimo metu galiojusio SŠK 21 straipsnyje, tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Įstatymuose (SŠK 22 straipsnis, CK 3.89 straipsnis) numatyta ir asmeninė sutuoktinių nuosavybė, tačiau kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Toks faktas turi būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Jeigu byla teisme nagrinėjama įsigaliojus naujajam CK, tai turi būti daroma ne pagal SŠK, o pagal CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2002, 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006). Taigi, nors Turtas buvo įgytas 1996 m. ir 1998 m. Sutarčių pagrindu, sprendžiant dėl jo teisinio režimo turi būti taikomos CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos.

Pagal CK 3.87 straipsnį po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai jis atitinka CK 3.89 straipsnyje įvardytus kriterijus, lemiančius turto priskyrimą prie asmeninės nuosavybės. Santuokoje sutuoktinio įgytas turtas už asmeninės nuosavybės teise priklausančias lėšas gali būti pripažįstamas asmenine jo nuosavybe tik tuo atveju, jei buvo įvykdyta CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta sąlyga – aiškiai išreikšta valia įgyti turtą būtent asmeninėn nuosavybėn. Be to, turto priklausymas asmeninės nuosavybės teise gali būti įrodinėjamas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik turto išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010).

Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovo nurodomos lėšos, kurias jis nurodė sutaupęs nuo 1994 iki 1996 metų, yra taip pat preziumuojamos, kaip priklausančios abiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kadangi buvo įgytos šalių santuokos metu. Ieškovas kitų įrodymų, patvirtinančių, kad už dalį Turto sumokėjo asmeninės nuosavybės teise priklausančiomis lėšomis, nepateikė.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta ieškovo apeliacinio skundo argumentus, jog atsakovė atsiliepime į ieškovo ieškinį pripažino, kad šalys ginčo turtą įsigijo bendrosios dalinės nuosavybės būdu. Teismas pabrėžia, kad iš atsakovės atsiliepimo į ieškovo ieškinį turinio galima spręsti, jog atsakovė sutiko su ieškovo siūlomo turto padalinimo būdo rezultatu, t. y., kad ginčo turtas atitektų atsakovei, o ieškovui būtų išmokama kompensaciją, tačiau nesutiko su ieškovo prašomos kompensacijos dydžiu, tačiau toks sutikimas nereiškia pripažinimo dėl turtui taikytino teisinio režimo.

Dėl taikytino bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindo

Atsakovė apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo parinktą bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindą, nesutinka, kad faktinis santuokos iširimo pradžios momentas neturi reikšmės, nesutinka, kad šalių gyvenimo skyrium pradžios momentas svarbus tik nustatant, koks turtas turėtų būti dalintinas, bet ne dalintino turto vertei nustatyti, kadangi CK 3.100 straipsnio 5 punkte nurodytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pasibaigimo pagrindas – sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium (separacija). Be to, atsakovė teigia, kad jei teismas laiko, jog nėra pagrindo taikyti CK 3.100 straipsnio 5 punkto, tokiu atveju turėtų būti taikomas CK 3.100 straipsnio 4 punkte nustatytas bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindas ir nustatant kompensaciją už atsakovei iš ieškovo priteistą ginčo turtą reikėtų vertinti pagal (duomenys neskelbtini) buvusią turto vertę.

Teisėjų kolegija su šiais atsakovės argumentais neturi pagrindo sutikti. Kaip pagrįstai atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodė ieškovas, separacija kaip pagrindas sutuoktinių bendrajai jungtinei nuosavybei pasibaigti (CK 3.100 straipsnio 5 punktas) nėra tapatus šalių pradėjimui gyventi skyrium. CK 3.73 straipsnyje reglamentuojamos separacijos negalima painioti su faktiniu sutuoktinių gyvenimu skyrium, kurio nėra patvirtinęs teismas. CK 3.73 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienas sutuoktinis gali kreiptis su prašymu į teismą dėl gyvenimo skyrium patvirtinimo, jeigu dėl tam tikrų aplinkybių, nors ir nepriklausančių nuo kito sutuoktinio, bendras jų gyvenimas tapo netoleruotinas (neįmanomas) arba gali iš esmės pakenkti jų nepilnamečių vaikų interesams, arba sutuoktiniai nesuinteresuoti tęsti bendrą gyvenimą. CK 3.77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad priimdamas sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, visais atvejais teismas privalo išspręsti sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimus, jeigu šie klausimai nenustatyti sutuoktinių vedybų sutartyje. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šalys, pradėjusios gyventi skyrium, nesusitarė dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teise jiems priklausančio turto padalinimo. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija nurodo, kad ginčo šalims faktiškai gyvenant skyrium ir turto padalinimo klausimui nesant išspręstam, nėra pagrindo taikyti CK 3.100 straipsnio 5 punkto, kaip pagrindo bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei pasibaigti.

Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčo šalių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pasibaigimo momentu negalėjo pripažinti ir CK 3.100 straipsnio 4 punkte nurodyto teisinio pagrindo, t. y. momento, kuomet de jure buvo nutraukta ginčo šalių santuoka – (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimu santuokinio turto padalijimo klausimas nebuvo spręstas, o santuokos nutraukimą įregistravus Šiaulių rajono civilinės metrikacijos skyriuje šis klausimas liko neišspręstas iki šiol. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo ir atsakovės santuokos nutraukimo metu galiojusio SŠK 36 ir kiti straipsniai, priešingai negu 2000 m. CK trečiosios knygos normos (3.51, 3.59 straipsniai) ir 2002 m. CPK normos (CPK 385 straipsnis), nereikalavo nutraukiant santuoką toje pačioje byloje spręsti dėl santuokos nutraukimo padarinių (vaikų išlaikymo, turto padalijimo, kreditorių teisių į sutuoktinių prievoles ir kt.), todėl po santuokos nutraukimo pagal SŠK normas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto padalijimo klausimai įprastai sprendžiami bendru buvusių sutuoktinių sutarimu arba pagal vieno iš buvusių sutuoktinių ieškinį teismo sprendimu kitoje byloje.

Pažymėtina, kad dalijamo turto vertės nustatymas yra viena esminių teisingo turto padalijimo garantijų. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 3.119 straipsnio reikalavimas dalijamą bendrą turtą įvertinti rinkos kainomis, galiojančiomis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, reiškia, jog turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, o jeigu byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme – tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigia bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis priimta civilinėje byloje O. R. v. G. R., bylos Nr. 3K-3-415/2008).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, nurodžiusi, kad objektyvus dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų, pažymėjo ir tai, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), o lingvistinis CK 3.119 straipsnio aiškinimo metodas, sistemiškai jį siejant su bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigą nustatančiu CK 3.100 straipsniu, galėtų būti įmanomas tik idealiai susiklosčius aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

Teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, kad nors ginčo šalių santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini), nes tada buvo įregistruotas santuokos pasibaigimas pagal Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimą, tačiau jų bendro turto padalijimo klausimas sprendžiamas kur kas vėliau, t. y. praėjus dešimčiai metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, dėl šioje byloje sprendžiamo ginčo ypatumų negalima sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad ginčo turto vertės nustatymo momentas turėtų būti sietinas su bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigą nustatančiu CK 3.100 straipsnio 4 punktu (bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga santuokos nutraukimo atveju), kadangi šalims de jure nutraukus santuoką, šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalinimo klausimas nebuvo išspręstas ir abejas ginčo šalis toks neapibrėžtumas dėl Turto teisinio statuso tenkino.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovė, teigianti, jog ieškovas, neprisidėjęs prie bendro turto išlaikymo, nepagrįstai praturtėjo atsakovės sąskaita, nes jam priteistina kompensacija kur kas didesnėmis rinkos kainomis, nei buvusiomis anksčiau, visų pirma, elgėsi neapdairiai, teisiškai neįforminusi susitarimo su ieškovu dėl bendro turto padalinimo, o antra, atsakovė viena pati naudojosi ginčo turtu, jame gyveno, ieškovas šiuo turtu nesinaudojo.

Dėl atsakovės investicijų į ginčo turtą kompensavimo ir dalintino turto vertės

Ieškovas apeliaciniu skundu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo mažinti ieškovui mokamos kompensacijos už atsakovei priteistą ieškovo Turto dalį. Taip pat ieškovas nurodė, kad panaudos bei bendraturčių tarpusavio teisinius santykius reglamentuojančios materialinės teisės normos tam tikra apimtimi turi būti taikomos ir bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę valdančių asmenų ginčuose. Ieškovo vertinimu, nors ir bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, bet turto savininkai, įprastai sutuoktiniai, yra bendraturčiai, tik jų dalys preziumuojamai lygios, todėl ir bendrą turtą sutuoktiniai turi valdyti bendru sutarimu, o CK 4.77 straipsnis numato, kad jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto. Jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims.

Teisėjų kolegija su tokiais ieškovo argumentais neturi pagrindo sutikti. Teisėjų kolegija sutinka, kad bendroji jungtinė nuosavybė turi būti valdoma, naudojama bendru sutarimu, tačiau ne pagal CK 4.75 ir 4.77 straipsnius, tačiau pagal CK 3.92 straipsnį, kuris neriboja atsakovės galimybės pagerinti bendrąja jungtine nuosavybe valdomą turtą.

Teisėjų kolegija nurodo, kad, kaip minėta šios nutarties 45 punkte, ginčo turto padalijimo klausimas nutraukiant šalių santuoką dar nebuvo išspręstas, todėl bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ginčo turtui nėra pasibaigusi.

CK 3.98 straipsnis nustato sutuoktinių teisę į kompensaciją. Pagal šio straipsnio 1 dalį jeigu prijungus turtą, kuris yra sutuoktinio asmeninė nuosavybė, padidėjo turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, vertė, tai sutuoktinis, dėl kurio asmenine nuosavybe esančio turto padidėjo turto vertė, turi teisę gauti kompensaciją iš bendro turto. Pagal šio straipsnio 4 dalį CK 3.98 straipsnyje numatytos kompensacijos išmokamos, kai baigiasi bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, dėl to atmestinas ieškovo prašymas taikyti ieškinio senatį atsakovės reikalavimui kompensuoti jos investicijas į ginčo turtą.

Byloje nustatyta, kad atsakovė į ginčo turtą investavo 39 494,05 Eur, dėl ko ginčo turto vertė pakilo 30 proc., šias aplinkybes patvirtina UAB korporacijos „Matininkai“ konsultacija, kurioje nurodyta, kad dėl atliktų namo remonto darbų turto vertė galėjo padidėti apie 30 proc., lyginant hipotetinę nesuremontuoto panašaus ar tokio pat namo bei kitų statinių kainą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškovas turto vertės padidėjimo neginčija, nors ir nesutinka, kad dėl to turi būti mažinama ieškovui priteistina kompensacija. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovė, investavusi asmeninės nuosavybės teise jai priklausančias lėšas į Turtą, turi teisę gauti kompensaciją už turto vertės padidėjimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytus argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ieškovui priteistinos kompensacijos dydį 30 proc. dydžiu.

Papildomai teisėjų kolegija pasisako dėl atsakovės argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl atsakovės kartu su priešieškiniu teismui pateiktų objektyvių duomenų –VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, kuriame nurodytos nekilnojamųjų daiktų vidutinės rinkos vertės. Remiantis šiais duomenimis ginčo turto vertė (duomenys neskelbtini) buvo 35 625,00 Eur. Kaip pagrįstai atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodė ieškovas, valstybinės įmonės išvada dėl vidutinės rinkos vertės buvo abstrakti, padaryta neatsižvelgiant į realią ginčo turto būklę, tuo tarpu turto vertintojo išvada dėl ginčo turto vertės buvo atlikta realiai apžiūrėjus vertinamą turtą, todėl UAB korporacijos „Matininkai“ konsultacijoje nustatyta ginčo turto vertė laikytina tikslesne.

Taip pat teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus dėl kompensacijos ieškovui mažinimo už ieškovo pasiimtą šalių automobilį , kadangi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalių automobilio ieškovas jau daug metų neturi, be to, atsakovei atiteko visi namų apyvokos reikmenys ir kiti namų valdoje buvę kilnojamieji daiktai, todėl remiantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais, nėra pagrindo šia suma mažinti ieškovui priteistinos kompensacijos dydžio.

Dėl bylos procesinės baigties

Aptartų motyvų pagrindu teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai netenkinami, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovams ir tretiesiems asmenims – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

Atmetus atsakovės N. K. apeliacinį skundą, iš atsakovės valstybei priteistina 283 Eur žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 4 d. nutartimi buvo atidėtas iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo dienos (CPK 84 straipsnis).

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jam nėra priteisiamos bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą. Atsakovė su atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti 600 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas buvo atmestas visa apimtimi, šios atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės.

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jai nėra priteisiamos bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą. Ieškovas pateikė prašymą priteisti 484 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas buvo atmestas visa apimtimi, o ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, jos priteistinos iš atsakovės.

Atlikus vienarūšių bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, iš ieškovo atsakovei priteisiama 116 Eur (600 Eur - 484 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės N. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 116 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės N. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 283 Eur žyminio mokesčio valstybei (įmokos kodas 5660).