Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. P. P. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovui A. P. dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių teisinių pasekmių, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Klaipėdos rajone.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-11873-1180/2023 iš dalies tenkino būsimos ieškovės prašymą, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė laikiną nepilnamečio vaiko L. P. gyvenamąją vietą su mama, įpareigojo atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės. Teismas netenkino pareiškėjos prašymo uždrausti atsakovui bendrauti su dukra.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

12. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

13. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

14. Apeliantė pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – nuotraukas susirašinėjimo telefonu trumposiomis žinutėmis. Pažymėtina, jog naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos specifiką, siekdamas visapusiško ir teisingo bylos išnagrinėjimo, taip pat siekdamas išlaikyti protingą pusiausvyrą tarp proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir dispozityvumo principų, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, priima ir prideda prie bylos kartu su atskiruoju skundu naujai pateiktus įrodymus.

16. 2024 m. vasario 1 d. ieškovė byloje pateikė rašytinius paaiškinimus ir naujus rašytinius įrodymus – nuotraukas susirašinėjimo telefonu trumposiomis žinutėmis, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos dokumentus (vaiko situacijos vertinimo anketą, šeimos aplinkos sąlygų tyrimo aktą, vaiko nuomonės išklausymo aktą). Pažymėtina, kad, vadovaujantis CPK 323 straipsnyje numatytu apribojimu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui (CPK 302 straipsnis). Šios taisyklės aktualios ir paduodant bei nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis). Susipažinus su ieškovės pateiktų rašytinių paaiškinimų ir pridėtų įrodymų turiniu, matyti, kad ieškovė rašytiniais paaiškinimais nurodo aplinkybes ir įvykius, įvykusius po skundžiamos nutarties priėmimo. Svarbu yra tai, kad apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, tai reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja byloje keliamo klausimo iš naujo, o tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir jų į bylą pateiktus įrodymus, klausimą išsprendė tinkamai.

17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju priėmus ieškovės pateiktus papildomus paaiškinimus ir naujus įrodymus, byla turėtų būti nagrinėjama naujais aspektais, o tai užvilkintų patį bylos nagrinėjimą. Be to, pažymėtina tai, kad bendravimo su vaiku tvarka yra tęstinis procesas, todėl, pasikeitus aplinkybėms, šalis turi galimybę kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovės pateikti rašytiniai paaiškinimai neatitinka anksčiau aptarto teisinio reglamentavimo, konkrečiu atveju nėra pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje numatytų išimčių, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovės 2024 m. vasario 1 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus, kartu su jais pateiktus naujus įrodymus ir jų nevertina.

Dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo

18. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

20. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių, jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas, taip pat viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

21. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui; 5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; 6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose; 8) kitas, teismo manymu, reikalingas priemones. Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti vaiko interesus bendrauti su tėvais, gali būti taikomos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės – laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas. Ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

22. Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas, kaip viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, tėvai gyvena kartu ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

23. Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Pabrėžtina, jog tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

24. Skundžiama nutartimi ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo tenkintas iš dalies ir iki teismo sprendimo priėmimo nustatyta atskirai gyvenančio tėvo laikina bendravimo tvarka su nepilnamete dukra L. P..

25. Ieškovė (apeliantė) nesutikdama su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi savo atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas, ieškovės vertinimu, nustatydamas dukros bendravimo su atsakovu tvarką, neatsižvelgė į nepilnamečio vaiko amžių, įpročius, į tai, kad mažametė nėra nakvojusi svetimoje vietoje be mamos, be to, teismas nevertino atsakovo gyvenamosios vietos sąlygų, t. y. ar atsakovo motinos namuose, kur šiuo metu gyvena atsakovas, bus tinkamai užtikrinti mažamečio vaiko poreikiai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės teiginiais.

26. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, susijusios su bendravimo su vaiku tvarkos nustatymu, bus detaliai nagrinėjamos, vertinamos ir dėl jų pasisakoma bylą nagrinėjant iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kokia bendravimo su vaiku tvarka labiausiai atitiktų tiek vaiko, tiek šalių interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos nustatymui, taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus. Tuo tarpu nustatant specialią laikinąją apsaugos priemonę, kaip jau anksčiau buvo minėta, yra siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko prioritetiniais laikomus interesus ir tik ginčo nagrinėjimo metu.

27. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės pozicija, kad šalių dukra lyginės savaitės (pvz., 2 savaitė, 4 savaitė ir t. t.) savaitgaliais negali likti miegoti atsakovo gyvenamojoje vietoje, nes ji yra prisirišusi prie mamos ir niekada nėra miegojusi kitoje vietoje. Pažymima, kad šalių nepilnametė duktė yra daugiau nei penkerių su puse metų amžiaus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokio amžiaus vaikas jau nėra visiškai priklausomas nuo mamos. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad atsakovas negalėtų tinkamai pasirūpinti nepilnamete dukra, o pasiliekant miegoti atsakovo gyvenamojo vietoje, nebūtų užtikrinti svarbiausi vaiko poreikiai ir interesai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės dėstomi teiginiai apie atsakovo charakterį, elgesį ir pan. yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, o ne laikinųjų apsaugos priemonių klausimas. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad tėvas pažeistų vaiko interesus, darytų žalą vaikui ir tai būtų pagrindas apriboti tėvo bendravimą su vaiku iki minimalaus.

28. Ieškovės teigimu, atsakovas gyvena kartu su savo mama ir močiute 4 kambarių bute, kuriame nėra sąlygų vaikui miegoti, nes viename kambaryje miega atsakovo močiutė, kitame – atsakovo mama, trečias kambarys užkrautas daiktais, o svetainėje ant sofos miega atsakovas, be to, atsakovo motinos gyvenamojo būsto patalpų temperatūra žiemą vos siekia 16–17 laipsnių, šildosi elektriniais šildytuvais. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės teiginius vertina kritiškai. Teismo nuomone, keturių kambarių butas, kuriame gyvena trys suaugę asmenys, yra pakankamas tam, kad atsirastų tinkama vieta miegoti penkerių metų mergaitei. Be to, apeliantė pati teigia, kad butas yra šildomas elektriniais šildytuvais, o tai suteikia pagrindą daryti išvadą, jog bute yra galimybė reguliuoti šilumą ir nepilnametės miegamąją vietą pritaikyti vaiko poreikiams.

29. Pažymima, kad vaiko ryšys su abiem tėvais yra itin svarbus vaiko tapatybės jausmui, jo visapusiškai ir harmoningai raidai, todėl turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas galėtų palaikyti artimus ryšius su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų, remiantis tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principais. Vaiko interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai, ar jie gyvena kartu su vaiku ar skyriumi. Motina (tėvas), su kuriuo pasilieka gyventi vaikas, įgyja papildomų pareigų, iš kurių viena svarbiausia – užtikrinti vaiko bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikas negyvena.

30. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į byloje pateiktą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Klaipėdos rajone išvadą dėl ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Skyrius nurodė, kad atsakovės prašoma nustatyti vaiko bendravimo su tėvu tvarka yra pernelyg siaura. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus paaiškinimus, vaiko teisių apsaugos institucijos į bylą pateiktus duomenis, pagrįstai konstatavo, jog nors byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šiuo metu šalių santykiai yra konfliktiški, o ieškovės prašoma nustatyti bendravimo tvarka pernelyg riboja tėvo galimybę bendrauti su nepilnamečiu vaiku ir tai gali neigiamai paveikti tėvo ir vaiko tarpusavio ryšį. Tai neabejotinai pažeistų mažamečio vaiko interesus.

31. Apeliantės teigimu, kartu su atskiruoju skundu pateiktos nuotraukos susirašinėjimo telefonu trumposiomis žinutėmis neva patvirtina, kad atsakovas pats neišreiškia noro bendrauti su vaiku, nesirūpina geriausiais vaiko interesais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikta susirašinėjimo informacija tik pagrindžia, jog tarp šalių vyksta nesutarimai ir jų santykiai yra įtempti, tačiau šalių tarpusavio nesutarimai nesuteikia pagrindo maksimaliai apriboti tėvo galimybę bendrauti su vaiku.

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į prioritetinius šalių mažamečio vaiko interesus, į šalių ir išvadą teikiančios institucijos siūlymus, taip pat šalių įtemptus tarpusavio santykius, pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną bendravimo su vaiku tvarką. Teismo nustatyta laikinoji nepilnamečio vaiko bendravimo su tėvais tvarka šiuo momentu maksimaliai užtikrins vaiko interesus ir kiekvieno iš tėvų teises bendrauti su vaiku, žymiai nepažeis nė vieno iš tėvų teisių ir pareigų, taip pat skatins pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko ir tėvų poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos nustatymo.

33. Pažymėtina ir tai, kad, iš esmės pasikeitus aplinkybėms, šalys gali kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (panaikinimo).

34. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Kiti atskirojo skundo argumentai kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui šioje nutartyje plačiau neanalizuojami ir dėl jų nepasisakoma.

Dėl bylos procesinės baigties

35. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nagrinėjamą klausimą, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.