Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Jelenos Šiškinos, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ ieškinį atsakovei R. K. dėl skolos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, negautų pajamų (nuostolių) ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiama ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo iniciatyva panaikino vartojimo sutarties bendrųjų sąlygų nuostatą, kuria nustatytas 12 (dvylikos) procentų dydžio metinių procesinių palūkanų dydis, taip pat ar teismas pagrįstai tik iš dalies priteisė sutarties sudarymo mokestį bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

10.5. Nustačius, jog apeliantės ieškinio reikalavimai tenkintini visa apimtimi,skundžiamo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteisintos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

12. Ieškovė nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimis, kuriomis: 1) tik iš dalies buvo patenkintas ieškinio reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo; 2) atmestas ieškinio reikalavimas dėl 12 procentų procesinių palūkanų priteisimo; 3) tik iš dalies tenkintas ieškovės reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Dėl sutarties sudarymo mokesčio

15. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, šioms byloms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes: precedento sukūrimo laiką; precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; precedento argumentacijos įtikinamumą; įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2011).

16. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jis remiasi apeliacinės instancijos teismo praktika, suformuluota analogiškose bylose (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-494-1187/2023, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-744-855/2023ir kt.), kuriose buvo konstatuota, kad mokestis, susijęs su sutartinių įsipareigojimų prisiėmimu ir vykdymu, nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo ir gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.

17. Pažymėtina, kad ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė visiškai jokių argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi pacituota apeliacinės instancijos teismų praktika. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nenurodė, kokia kita teismų praktika pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis, kad padarytų kitokias(ieškovei palankias) išvadas. Taigi, ši ieškovės apeliacinio skundo dalis yra visiškai nepagrįsta.

18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo pacituotą teismų praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ja vadovavosi, t. y. tinkamai taikė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tik iš dalies tenkino ieškinio reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, todėl nėra pagrindo keisti šios sprendimo už akių dalies.

Dėl sutartyje numatytų procesinių palūkanų normos

19. Apeliantė nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi panaikinti su atsakovu sudarytos vartojimo sutarties bendrųjų sąlygų nuostatą, kuria nustatytas 12 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų dydis. Apeliacinės instancijos teismas iš su tokiais ieškovės teiginiais taip pat nesutinka.

20. Visų pirma pažymėtina, kad ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi gausia apeliacinės instancijos teismų praktika, kurioje nurodyta, tokia standartinė sąlyga dėl procesinių palūkanų dydžio, kokia yra įtvirtinta Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 6.2 punkte, yra vertinama kaip nesąžininga, nes nustato neproporcingai didelę kredito gavėjo civilinę atsakomybę (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-494-1187/2023 ir joje nurodyta teismų praktika).

21. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimo už akių dalį dėl procesinių palūkanų grindė suformuotais precedentais kitose bylose, taigi vien dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmetamas. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas išsamiau pasisakys dėl šios skundžiamo sprendimo už akių dalies pagrįstumo.

22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos gali būti dvejopo pobūdžio – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018). Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).

23. Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018).

24. Nagrinėjamu atveju, Sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte nustatyta, kad vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku ir dėl to vartojimo kredito davėjui kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo. Vartojimo kredito sutarties standartinėje informacijoje taip pat šalių numatytos Vartojimo kredito gavėjo išlaidos pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais, bei analogiškai nurodoma, kad pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus bus skaičiuojamos 12 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo.

25. Šiuo atveju vertinant Sutartyje nustatytų 12 proc. dydžio procesinių palūkanų dydžio atitiktį teisiniam reglamentavimui bei sąžiningumo ir protingumo principams, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad vertinamos vartojimo kredito sutarties sąlygos, todėl aktualios bei papildomai taikytinos vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančios teisės normos (CK XVIII1 skyrius).

26. CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje ginčas kyla iš vartojimo sutarties, turi pareigą ex officio įvertinti tokios sutarties sąlygų atitiktį vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kriterijams, įtvirtintiems CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje. CK 6.228⁴ straipsniu įgyvendinama Tarybos 1993 m. balandžio 5 d. direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva), todėl, taikant nurodyto straipsnio nuostatas, jos aiškintinos atsižvelgiant ir į Direktyvos tekstą bei tikslus, aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

27. Kasacinis teismas yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės. Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

28. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nurodyta reiškia, jog nesąžiningų sąlygų kontrolė taikoma vartojimo sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

29. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, Sutarties sąlyga dėl procesinių palūkanų dydžio, įtvirtinta Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte bei atkartota Standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą yra standartinė, pradinės kreditorės iš anksto parengta sutarties sąlyga. Sąlyga dėl procesinių palūkanų dydžio nėra aptarta paskolos sutarties specialiosiose sąlygose. Dėl šios priežasties darytina labiau tikėtina išvada, jog dėl jos atsakovė neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su ja supažindinta, todėl ši vartojimo sutarties sąlyga nebuvo individualiai aptarta (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis).

30. Pažymėtina, kad ieškovė neįrodinėjo, jog minėta sąlyga būtų buvusi individualiai aptarta su atsakove, t. y., jog atsakovė būtų turėjusi galimybę daryti įtaką nustatant procesinių palūkanų dydį. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog Sutarties nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl procesinių palūkanų, šalių buvo aptartos individualiai, kad dėl Sutarties sąlygų vyko derybos ar susirašinėjimas, kad atsakovė turėjo realią galimybę daryti įtaką jų turiniui. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Sutarties nuostatos dėl procesinių palūkanų dydžio šalių nebuvo individualiai aptartos (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis).

31. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta prezumpcija, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar atitinkama vartojimo sutarties sąlyga buvo nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą (netinkamą įvykdymą), teismas turi spręsti atsižvelgdamas į CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, pagal kurią ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu (bet ne vieninteliu) iš kriterijų taip pat gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Pareiga įrodyti aplinkybes, pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį patvirtinančias, kad Sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui (CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis).

34. Nagrinėjamu atveju, ginčo vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte įtvirtintas daugiau kaip du kartus didesnis procesinių palūkanų dydis, nei būtų skaičiuojamas pagal įstatymo nuostatas. Ieškovė nenurodė tokį procesinių palūkanų dydį pateisinančių priežasčių ir neargumentavo tokio nukrypimo nuo įstatyme įtvirtinto procesinių palūkanų dydžio būtinybės (CPK 178 straipsnis).

35. Toks procesinių palūkanų dydis, apeliacinės instancijos teismo nuomone, laikytinas akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovės) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju.

36. Taigi, Sutarties sąlyga, numatanti tokį nepagrįstai didelį procesinių palūkanų dydį, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta nustatančia neproporcingai didelę atsakovės civilinę atsakomybę, ir, atitinkamai, nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

37. Pažymėtina, jog CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Taigi, teisiniu reguliavimu, pagal kurį ginčo Sutarties nuostatos šiuo atveju pripažintinos negaliojančiomis ir byloje netaikytinomis, nėra ribojama verslininko ir vartotojo teisė susitarti, tačiau užtikrinama vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsauga.

38. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko), todėl tokiu atveju vartojimo santykiuose negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus.

40. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nurodytą ginčo Sutarties nuostatą negaliojančia, iš esmės paneigė šalių susitarimo teisę, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl procesinių palūkanų (ne)priteisimo

41. Apeliantė nurodė, kad šalys laisva valia susitarė dėl 12 procentų dydžio procesinių palūkanų ir teismas ne tik, kad būtų sumažinęs prašomas priteisti procesines palūkanas iki 5 procentų, bet jų visai nepriteisė, t. y. apeliantės teigimu teismas galėjo arba sumažinti sutartines palūkanas iki 5 procentų, arba priteisti 5 procentų dydžio palūkanas įstatymo pagrindu.

42. Pripažinus Sutarties sąlygą nustatančia neproporcingai didelę atsakovės civilinę atsakomybę ir, atitinkamai, nesąžininga, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje, t. y. tokia sąlyga pripažintina negaliojančia nuo sutarties sudarymo, atitinkamai išnyksta pagrindas Sutarties pažeidimo atveju tenkinti reikalavimą dėl Sutartyje numatytų kompensuojamųjų palūkanų priteisimo. Nors iš CK 6.37 straipsnio 2, 3 dalių, 6.210 straipsnio 1 dalies nustatyto teisinio reglamentavimo išplaukia, kad, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, tačiau ši nuostata savo pobūdžiu yra dispozityvi – įstatyme įtvirtinto 5 procentų dydžio procesinės palūkanos mokėtinos tuo atveju, jei nėra šalių susitarimo dėl kitokio tokių palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju toks susitarimas buvo, tačiau pripažinus ji niekiniu (negaliojančiu), pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva spręsti dėl įstatymo numatyto 5 procentų dydžio palūkanų priteisimo. Nėra ginčo, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė nebuvo pareiškusi prašymo dėl įstatymo numatytų palūkanų priteisimo (CK 6.37 straipsnio 2, 3 dalys, 6.210 straipsnio 1 dalis).

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad naujausioje Vilniaus apygardos teismo formuojamoje praktikoje apeliacinės instancijos teismai jau yra išnagrinėję procesinių palūkanų priteisimo problemą, kad Vartojimo sutarties sąlyga dėl kompensuojamųjų sutartinių palūkanų pripažįstama niekine (negaliojančia) (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-315-1097/2023; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-494-1187/2023; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1108-861/2023; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1090-340/2023; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-1436-794/2023, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1459-661/2023).

44. Minėtose bylose teismų buvo pripažinta, kad pripažinus Vartojimo sutarties sąlygą dėl kompensuojamųjų palūkanų normos niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento, nėra pagrindo priteisti įstatymo numatytas palūkanas teismo iniciatyva, be ieškovės atitinkamo prašymo. Ieškovė įstatyme įtvirtinto 5 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisti neprašė, o teismai, kaip minėta, pripažinę sutarties sąlyga nesąžininga ir negaliojančia, privalo tik netaikyti tokios sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

45. Kadangi pirmosios instancijos teismas tik iš dalies tenkino ieškinį, o apeliacinės instancijos teismas šią sprendimo už akių dalį paliko nepakeistą, tai ir dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo dėl visų pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Dėl procesinės bylos baigties

46. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, bei su jomis susijusią gausią apeliacinės instancijos teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

47. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

48. Ieškovės apeliacinio skundo reikalavimai netenkinti, todėl nėra pagrindo iš atsakovo priteisti ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.