Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį, reiškiamą trečiojo asmens BUAB „SINE MODUM“ teisėms ginti, atsakovui „Swedbank lizingas“, UAB dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo BUAB „SINE MODUM“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl ieškovo A. S. ieškinį, reiškiamą trečiojo asmens BUAB „SINE MODUM“ teisėms ginti, ir atsakovo teisinių santykių, kilusių iš 2007 m. vasario 23 d. žemės išperkamosios nuomos sutarties (CK 6.503 straipsnis), ieškovo vertintos kaip žemės sklypo lizingo sutarties (CK 6.567 straipsnis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

2. Teismas neatskleidė bylos esmės ir neišnagrinėjo bylos iš esmės, todėl visi kiti skundžiamo sprendimo argumentai ir motyvai, išdėstyti dėl ieškovo nepareikšto reikalavimo dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, neturi jokios reikšmės, yra nesusiję su ieškovo pareikštais reikalavimais ir galėtų būti vertinami tik tuo atveju, jei būtų pareikštas reikalavimas pripažinti sutartį apsimestiniu sandoriu, tačiau visiškai neįtakoja nagrinėjamo ginčo - pripažinti išperkamosios nuomos sutartį lizingo sutartimi ir pripažinti sutartį negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyvioms normoms.

6. Byla nebuvo išnagrinėta ieškovo nurodytais pagrindais, todėl vadovaujantis CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsniu ir 329 straipsnio 1 dalimi byla turi būti perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

1. Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nagrinėti bylą apelianto ieškinyje pateiktos teisinės argumentacijos ribose atmestinas kaip nepagrįstas. Skundžiamame sprendime nėra analizuojami jokie kiti klausimai, kurie būtų nesusiję su ieškovo ieškinyje nurodytais reikalavimais. Teismo veiksmai kvalifikuojant ginčo teisinį santykį, aiškinant bei taikant atitinkamas teisės normas negali būti vertinami kaip ieškinio ribų peržengimas, kadangi nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami.

6. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos atmestinas kaip nepagrįstas. Nagrinėjamos bylos ir apelianto nurodomos Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtos bylos aplinkybės akivaizdžiai skiriasi. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes ir įrodymus, nenustatė, kad šalys būtų faktiškai sudariusios lizingo sutartį ir tik siekusios ją pridengti išperkamosios nuomos sutartimi.

Motyvuojamoji dalis

7. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir motyvuotai pasisakė dėl apelianto ieškinio reikalavimų ir pagrįstai juos atmetė, todėl jokių procesinės teisės normų pažeidimų, galėjusių lemti neva neišsamų bylos išnagrinėjimą, pirmosios instancijos teismas nepadarė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Todėl nagrinėtinas, aiškintinas ir vertintinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 str. 1 d.).

Nagrinėjamas ginčas dėl žemės išperkamosios nuomos sutarties pripažinimo lizingo sutartimi ir tokio sandorio teisinių padarinių.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškęs ieškovas, todėl ieškovo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

2007 m. vasario 23 d. tarp atsakovo„Swedbank lizingas“, UAB ir UAB „SINE MODUM“ buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. LT047031, pagal kurią atsakovas nuosavybės teise iš UAB „SINE MODUM“ nurodyto pardavėjo įsigijo UAB „SINE MODUM“ pasirinktus du žemės sklypus bei juose esančius pastatus ir inžinerinius tinklus ir perdavė juos UAB „SINE MODUM“ valdyti ir naudoti už užmokestį su sąlyga, kad jie pereis UAB „SINE MODUM“ nuosavybės teise, sumokėjus visus sutartyje numatytus mokėjimus. Turto išpirkimo laikotarpis – 36 mėnesiai, turto išpirkimo laikotarpio pabaiga – 2010 m. vasario 28 d. A. S. 2007 m. vasario 23 d. pasirašė laidavimo sutartį Nr. LT047031/L, pagal kurią įsipareigojo įvykdyti nuomininko UAB „SINE MODUM“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT047031. 2007 m. vasario 23 d. tarp atsakovo ir UAB „M.M.M projektai“ sudaryta minėto turto pirkimo – pardavimo sutartis. 2008 m. gruodžio 22 d. pranešimu atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB vienašališkai nutraukė su UAB „SINE MODUM“ išperkamosios nuomos sutartį bei atsiėmė turtą.

Dėl teisinio precedento

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nukrypo nuo jau suformuotos teismų praktikos sprendžiant klausimą dėl išperkamosios nuomos kvalifikavimo lizingo sutartimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-136/2010). Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto teiginiu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties išaiškinimas neturi precedento galios šioje nagrinėjamoje byloje, kadangi nesutampa bylų faktinės aplinkybės, apelianto nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis nerodo susiformavusios teismų praktikos ginčo dalyko klausimais. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Dėl nurodytų motyvų, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjant šioje byloje kilusį ginčą nėra pagrindo atsižvelgti į apelianto nurodomoje nutartyje pateiktus išaiškinimus.

Dėl teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius

Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje konstatuota, kad pagal bendrąją taisyklę teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo. Tačiau faktinis ir teisinis ieškinio pagrindas skiriasi. Teisinis ginčo pagrindas – ginčo santykiui taikytinos materialiosios teisės normos. Nors įstatymas neįpareigoja nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, tačiau ieškovui nėra draudžiama ieškinyje, be faktinio ieškinio pagrindo, nurodyti ir teisinį ieškinio pagrindą. Taigi ieškinyje ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan. Tačiau, kaip ne kartą savo nutartyse yra nurodęs kasacinis teismas, teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Remivilas“ v. AB „SEB lizingas“, byla Nr. 3K-3-154/2013). Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „X servisas“ v. UAB „Autorealybė“, bylos Nr. 3K-3-457/2011; kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui „Swedbank lizingas“, UAB, prašydamas pripažinti tarp trečiojo asmens BUAB „SINE MODUM“ ir atsakovo 2007 m. vasario 23 d. sudarytą išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT047031 negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikyti restituciją, priteisti iš atsakovo trečiojo asmens naudai 4 543 263,47 Lt, 1 830 607,63 Lt nuostolių atlyginimo, 8,05 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neperžengė ieškinio ribų, t. y. nepakeitė nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo. Skundžiamame sprendime nėra analizuojami jokie kiti klausimai, kurie nebūtų susiję su apelianto ieškinio reikalavimais. Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pirmiausia svarbu tinkamai kvalifikuoti ginčo santykius, t.y. nustatyti teisinį ieškinio pagrindą. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas teisinį ieškinio pagrindą identifikavo ir bylą sprendė tik pagal ginčijamą materialųjį teisinį santykį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo veiksmai kvalifikuojant ginčo teisinį santykį, aiškinant bei taikant atitinkamas teisės normas negali būti vertinami kaip ieškinio ribų peržengimas, nes tokiu atveju nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas nėra keičiami.

Dėl sutarčių aiškinimo

Tam, kad būtų kvalifikuoti sutartiniai teisiniai santykiai svarbu nustatyti tikrąjį sutarties turinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas tokį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Sutarčių aiškinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje. Aiškindamas šiame straipsnyje išdėstytą reglamentavimą, kasacinis teismas ne kartą konstatavo, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas“ v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; kt.). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-151/2010; kt.). Aiškinant sutarties, iš kurios vykdymo byloje kyla ginčas, turinį ir prasmę svarbu nustatyti tas aplinkybes, kurios atskleistų faktinius šalių veiksmus sutartį sudarant ir ją vykdant. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010, remdamasi teismų formuojama praktika (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „ Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010), konstatavo, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant nustatyti, ar sutartis turėtų būti perkvalifikuojama į lizingo sutartį, pirmiausia svarbu išaiškinti ginčo sutarties sąlygas, o tam svarbu išsiaiškinti tikruosius šalių tikslus, ketinimus, siekius. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tikrieji trečiojo asmens BUAB „SINE MODUM“ ketinimai sudarant sutartį buvo įgyti tam tikrą turtą nuosavybės teise, jo kainą sumokant dalimis, siekė įgyti minimo turto valdymo ir naudojimo teises nuo sutarties sudarymo dienos, o „Swedbank lizingas“, UAB ketinimai buvo gavus atitinkamą atlygį perleisti turtą nuosavybės teisę klientui. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai ir šalių paaiškinimai suponuoja išvadą, kad šalių ketinimai ir tikslai atitiko tiek juridinio asmens, tiek fizinio asmens interesus, tikslus, kurie neprieštarauja nei viešam interesui, nei galiojančioms teisės normoms. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių tikrieji ketinimai buvo aiškūs ir vienareikšmiški prieš sudarant sutartį bei sutarties sudarymo metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme ieškovas nepateikė jokių argumentų ar motyvų, kuriais būtų neigęs ar kitaip įrodinėjęs UAB „SINE MODUM“ tikruosius ketinimus, tikrąją valią ar sutarties sąlygų turinio bei pasekmių aiškinimą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad UAB „SINE MODUM“ sudarydama išperkamosios nuomos sutartį siekė įgyti turtą nuosavybės teise, o atsakovas – gavus atitinkamą atlygį (3 765 060,24 EUR) perleisti turtą nuosavybės teisę UAB „SINE MODUM“. Šią faktinę aplinkybę atskleidžia būtent išperkamosios nuomos sutarties nuostatos. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys sudarė tokį sandorį, kokį šalys turėjo galvoje, o sudaryti sandoriu nebuvo pridengiamas joks kitas, tame tarpe ieškovo nurodytas lizingo sutarties, sandoris. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pažymėjęs, kad sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandoris laikomas apsimestiniu, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Vadinasi, apelianto reikalavimas perkvalifikuoti sutartį iš esmės ir reiškia reikalavimą pripažinti, kad sutartis buvo apsimestinis sandoris, kuriuo buvo siekiama pridengti lizingo teisinius santykius. Teisėjų kolegija pažymi, tam, kad išperkamosios nuomos sutarčiai būtų galima taikyti lizingą reguliuojančias teisės normas, sandoris tuėtų būti pripažintas apsimestiniu (CK 1.87 str.). Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Be to, teismas gali ex officio nustatyti, jog šalių sudaryta išperkamosios nuomos sutartis yra apsimestinis sandoris ir perkvalifikuoti ją į lizingo sutartį. Kitaip tariant, atsižvelgiant į tai, pateikė šalys teisinius argumentus dėl sudaryto sandorio apsimestinumo, ar ne, teismas gali pats nuspręsti, kad sudaryta ginčijama sutartis yra apsimestinė. Tai yra teismo prerogatyva.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs faktines bylos aplinkybes tinkamai nustatė, kad ieškovo ieškinyje išdėstytos aplinkybės dėl požymių, atribojančių lizingo sutartį nuo išperkamosios sutarties, šių sutarčių esmės ir tiklsų panašumų bei skirtumų yra nereikšmingos ginčo išsprendimui. Dėl to negalima teigti, kad vienoje iš sutarčių nustačius kitai sutarčiai būdingų požymių, reiktų spręsti klausimą dėl sudaryto sandorio apsimestinumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties šalys turi teisę sudaryti sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų ir požymių, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindiniai finansinio lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių atribojimo kriterijai yra sutarties tikslas, mokamo mokesčio pobūdis bei daikto naudojimo paskirtis, dėl ko, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sutarties kvalifikavimo į lizingo sutartį, pirmiausiai, vadovavosi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, ir visiškai teisingai atsižvelgė į šalių tikslą kaip vieną pagrindinių kriterijų, kuriuo vadovaujantis yra aiškinamos sutartys (CK 6.193 str.) ir kurio pagrindu lizingo sutartis yra atribojama nuo išperkamosios nuomos sutarties. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į aplinkybę, kad reikalavimo dėl lizingo sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal 1.80 straipsnio nuostatas, patenkinimui yra reikšminga bei pakankama viena įstatyme numatyta imperatyvi sąlyga, nurodanti, kad lizingo sutarties dalyku negali būti žemės ir gamtos ištekliai, pagrindo teigti, kad šalys sudarė išperkamosios nuomos sutartį, prieštaraujančią įstatymui, nėra pagrindo. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme metu ieškovas neginčijo nei sutartyje nustatytų sandorio tikslų nei susitarimų dėl tų tiklsų įgyvendinimo tvarkos bei sąlygų, nei numatytų pasekmių, taip pat nenurodė jokių pagrįstų motyvų, kurias vadovaudamosis šalys galėjo turėti tikslą pridengti sudarytuoju sandoriu kitą sandorį.

Ieškovas apeliacinį skundą taip pat grindžia tuo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalių pasirašyta sutartis neprieštaravo atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB veiklos tikslams gauti atitinkamą atlygį ir kad iš esmės ieškiniu yra suponuojama nuomonė, jog atsakovas, neturėdamas galimybės verstis jam įprasta lizingo finansinės nuomos paslauga tuo atveju, kai sprendžiamas klausimas dėl žemės įsigijimo, bando išvengti įstatymo imperatyvių reikalavimų ir dėl to sudaro analogišką lizingo sutarčiai sutartį, pavadindamas ją išperkamosios nuomos sutartimi, yra klaidingos ir neturi jokios reikšmės ieškovo pareikštų reikalavimų nagrinėjimui bei nesusijusios su byla. Apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius apelianto argumentus kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.568 straipsnio 1 dalies analizė yra tikslinga ir reikšminga tuo atveju, jeigu atsakovas, neturėdamas galimybės verstis jam įprasta lizingo veikla sudarant sandorius dėl žemės įsigijimo, bandytų išvengti imperatyvių įstatymo reikalavimų ir sudarytų analogišką lizingo sutarčiai sutartį, pavadindamas ją išperkamosios nuomos sutartimi.

Dėl sutarties teisinio kvalifikavimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pirmiausia svarbu tinkamai kvalifikuoti ginčo santykius, t.y. nustatyti teisinį ieškinio pagrindą. Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje nurodyta, kad kvalifikuojant sutartis svarbiausia yra nustatyti, ko šalys sutarties sudarymu siekė - sudaryti sąlygas naudotis daiktu, ar įgyti daiktą nuosavybės teise. Jeigu iš šalių sudarytos sutarties sąlygų matyti, kad šalys susitarė dėl turto nuosavybės perleidimo (nepriklausomai, ar nuosavybė pereitų sutarties sudarymo metu, ar ateityje), tai sutartis negali būti kvalifikuojama kaip finansinė ar kitokia nuoma. Sutartys, kurių pagrindinis tikslas yra perleisti nuosavybę, negali būti kvalifikuojamos nei finansine, nei kitokia nuoma, nes nuoma yra atlygintinio naudojimosi santykiai, o nuosavybės perleidimas yra pirkimo - pardavimo esminis bruožas (požymis). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kvalifikuojant sutartį svarbu išsiaiškinti, koks yra pagrindinis sutarties tikslas, t.y. kas dominuoja - nuosavybės (pirkimo) ar nuomos (naudojimosi) elementai. Jeigu į nuompinigius įskaičiuojama daikto (žemės) kaina ir dėl to bendros įmokos gerokai padidėja, gavėjui pradeda dominuoti ne naudojimosi, o nuosavybės interesas, o davėjo funkcija transformuojasi iš finansavimo už daikto naudojimą į pirkėjo kreditavimą, ką ir numato CK 6.411 straipsnis, apibrėžiantis pirkimą–pardavimą išsimokėtinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. sausio mėn. 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013).

UAB „SINE MODUM“ ir atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB 2007 m. vasario 23 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT047031. Nuomos sutarties objektas – kitos paskirties žemės sklypai ir juose esantys pastatai bei inžinieriniai tinklai, adresu (duomenys neskelbtini). Išperkamosios nuomos sutarties 3.1 punkte nurodoma, kad lizingo bendrovė, įsigaliojus šiai sutarčiai (sutarties 2.2 p.) jos pagrindu sudaro su kliento nurodytu pardavėju turto pirkimo – pardavimo sutartį ir po to pagal sutartį perduoda turtą klientui valdyti ir naudotis verslo tikslais bei įvykdžius įsipareigojimus pagal išperkamosios nuomos sutartį, įsigyti minėtą turtą nuosavybės teise. Pagal sutarties 3.5.4 punktą, jeigu pirkimo – pardavimo sutartyje nenumatyta kitaip, turtą priimti pagal kiekį, kokybę, kompleksiškumą ir kitus kriterijus per normaliai tam reikalingą laiką, kartu priimdamas su turto disponavimu susijusius bei kitus dokumentus, surašant turto priėmimo – perdavimo aktą. Šalims ir pardavėjui susitarus, turtas gali būti perduotas klientui iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Tokiu atveju atskiras turto perdavimo – priėmimo aktas nesurašomas, o turto pirkimo – pardavimo sutartis taip pat laikoma ir turto perdavimo – priėmimo aktu. Šioje sutartyje yra aptartos bendrosios žemės sklypo ir jame esančių statinių įsigijimo ir naudojimo sąlygos: perkamo turto mokėjimo grafikas, turto pirkimo iš pardavėjo sąlygos, turto perdavimo – priėmimo tvarka, turto naudojimas, šalių teisės ir pareigos, turto išankstinio išpirkimo tvarka, sankcijos už netinkamą sutarties vykdymą. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad šalys siekė perleisti turtą nuosavybės teise, detaliai aptarė mokėjimo tvarką, nuosavybės perėjimo momentą ir sąlygas, galima turto išankstinį išpirkimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos ir pateiktos tarp šalių sudarytos sutarties turinio, tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių esminis elementas buvo žemės sklypų ir jame esančių statinių, inžinerinių įrenginių nuosavybės perėjimas, o ne nuoma. Pirma, įmokų grafikas apibrėžiamas kaip sutarties mokesčio ir sutartinių įmokų mokėjimo tvarkaraštis (sutarties bendrųjų sąlygų 1.2 p., 1.16 p.). Įmokos siejamos su turto išpirkimu, o ne su turto nuoma. Įmoka susideda iš dviejų dalių - turto išpirkimo kainos ir palūkanų. Ginčo turto išpirkimo įmoka apibrėžiama kaip pinigų sumos su PVM, kurias pagal įmokų grafiką klientas (šiuo atveju - apeliantas) moka lizingo bendrovei, dengdamas turto vertę (sutarties bendrųjų sąlygų 1.21 p.). Kitaip tariant, turto išpirkimo imoka siejama ne su naudojimosi turtu, bet su turto įgijimu nuosavybės teise imoka. Antra, sutartyje yra aiškiai nurodyta, jog atsakovas ginčo objektą įsigijo su tikslu perduoti turtą klientui valdyti ir naudotis verslo tikslais bei, įvykdžius įsipareigojimus pagal sutartį, įsigyti jį nuosavybės teise. Be to, sutartyje numatyta, kad sutarčiai pasibaigus turto nuosavybės teisė yra perduodama klientui (sutarties bendrųjų sąlygų 3.1 p. ir 10.2 p.). Iš šių sąlygų matyti, jog sutarties šalys siekė perleisti atsakovo įsigytą turtą nuosavybės teise apeliantui, o ne sudaryti sąlygas apeliantui minėtą turtą nuomotis. Sutartyje akcentuojama, kad atsakovas ginčo objekto nuosavybės teisę turi tik sutarties laikotarpiu, kas reiškia, jog ginčo objekto nuosavybės teisė pasibaigus sutarčiai pereina apeliantui (sutarties bendrųjų sąlygų 4.6 p., 6.1 p.). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad šalys sutartį sudarė turėdamos tikslą perduoti įsigytą žemės sklypą, jame esančių statinių ir inžinerinių tinklų nuosavybės teise apeliantui, kai tik šis įvykdys visus finansinius įsipareigojimus pagal sutartį, o ne nuomoti turtą, t.y. dominavo pirkimo - pardavimo, o ne nuomos santykiai. Žemės nuoma (kaip tokia) apskirtai nebuvo numatyta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijama sutartis atitinka pirkimo - pardavimo išsimokėtinai teisinius santykius ir turi būti kvalifikuojama kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, kurios apibrėžtį pateikia CK 6.411 straipsnis – pagal daiktų pirkimo - pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje nustatytos kainos, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė ieškovo reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai atskleidė šalių ketinimus sudarant sutartį, tinkamai nustatė, kad buvo sudarytas būtent toks sandoris, kokį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, sudarytu sandoriu nebuvo pridengiamas joks kitas, tame tarpe ir ieškovo nurodomas lizingo sutarties sandoris, tačiau netinkamai kvalifikavo pačią ginčo sutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsisakius tenkinti ieškinį dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo taikyti restituciją ir priteisti palūkanas.

Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys atmestas, ir sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti ar pakeisti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis sustabdytas priverstinio vykdymo procesas pagal hipoteką, kuria užtikrintas kreditoriaus „Swedbank lizingas“ UAB reikalavimas skolininkui UAB „SINE MODUM“, kylantis iš 2007 m. vasario 23 d. išperkamosios nuomos sutarties Nr. LT047031 iki šioje byloje įsiteisės teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismui atmetus ieškovo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys, įsiteisėja, todėl turi būti panaikinamos byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus apeliacinio skundo iš apelianto atsakovui priteistinos išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, atsižvelgdama į atsakovo pateikto prašymo dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti apskaičiavimo pagrįstumą, nagrinėjamos bylos sudėtingumą, ginčo pobūdį, kreditoriaus advokatų atliktus procesinius veiksmus – paruoštą atskirąjį skundą, į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus užmokesčių dydžius, sprendžia, kad priteistina atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB naudai iš ieškovo A. S. 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, 31,19 Lt kitų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, viso 3031,19 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų (CPK 88 str., 93 str., 98 str. 2 d., Rekomendacijų 8.11, 8.15, 8.16 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą nepakeistą.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis sustabdytas priverstinio vykdymo procesas pagal hipoteką (hipotekos kodas Hipotekos registre (duomenys neskelbtini)), kuria užtikrintas kreditoriaus „Swedbank lizingas“ UAB reikalavimas skolininkui UAB „SINE MODUM“, kylantis iš 2007 m. vasario 23 d. išperkamosios nuomos sutarties Nr. LT047031 iki šioje byloje įsiteisės teismo sprendimas.

Priteisti iš ieškovo A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB, kodas 111568069, naudai 3031,19 Lt (tris tūkstančius trisdešimt vieną litą 19 centų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.