Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Dziko apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2024 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirta 30 (trisdešimt) MGL arba 1500 Eur dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. R. paskirta galutinė bausmė – 20 (dvidešimt) MGL arba 1000 Eur dydžio bauda, nustatant baudos sumokėjimo terminą – keturi mėnesiai nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityti 8 (aštuonis) MGL už laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2022 m. spalio 26 d. 14 val. 06 min. iki 2022 m. spalio 27 d. 15 val. 05 min. (dvi paros), taip pat nuo 2024 m. rugpjūčio 26 d. 9.40 val. iki 2024 m. rugpjūčio 28 d. 9 val. 30 min. (dvi paros).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. R. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, pasikėsino įgyti narkotines medžiagas, o būtent: 2022-10-26 apie 14 val., (duomenys neskelbtini) mieste, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, pasikėsino iš A. B. už 80 eurų įgyti narkotinių medžiagų – karfentanilio ir metadono, kurias pagal susitarimą, A. B. turėjo jam atnešti į namo, esančio (duomenys neskelbtini) laiptinę ir jam perduoti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2022-10-26 26 dieną, apie 14 val. 06 min., A. B. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), buvo sulaikyta, o narkotines medžiagas – karfentanilį, kurio kiekis 0,00049 g., ir metadoną – kurio kiekis 0,011 g., įvykio vietos apžiūros metu, rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, Nr. 2K-550/2008, Nr. 2K-638/2010, Nr. 2K- 106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-327/2010, Nr. 2K-123/2011, Nr. 2K-7-54-677/2015). Nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-450/2010, Nr. 2K-7-107/2013).

8. Kaip nustatyta nagrinėjamu atveju iš baudžiamosios bylos duomenų, nuteistasis D. R. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. spalio 27 d., 2024 m. rugpjūčio 26 (3 t., 85-86, 99-100 b.l.) neigė savo kaltę, tai yra iš esmės tvirtino kaltinime nurodytomis aplinkybėmis su A. B. susitikęs „šiaip pabendrauti“, nieko nenorėjęs įsigyti. Taip pat ir jų akistatos metu (3 t., 106-108 b.l.) neigė A. B. nurodomas aplinkybes apie tai, kad jie (D. R. ir A. B.) „susidėjo“ pinigus, narkotikams įsigyti, kuriuos būtų vėliau kartu suvartoję. Teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis D. R., po pokalbio su gynėja, nurodė pripažįstantis savo kaltę bei paaiškino norėjęs įsigyti narkotikų, kadangi anksčiau vartojo, taip pat nurodė, nuo pat pradžių galvojęs prisipažinti, tačiau to nepadaręs dėl A. B., kuriai tai būtų dar vienas epizodas, taip pat, jog gailisi (4 t., 61-62 b.l.). Atkreiptinas dėmesys, jog D. R. ikiteisminio tyrimo metu vengė bendrauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnu, nesilaikydamas jam skirtų kardomųjų priemonių – rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir dokumentų paėmimo, sąlygų po pirmosios apklausos išvyko iš Lietuvos Respublikos, dėl ko jo baudžiamoji byla buvo išskirta, bei grįžo tik po daugiau nei metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek nuteistojo elgesys po veikos įvykdymo tiek jo pozicija ikiteisminio tyrimo metu, priešingai pirmosios instancijos teismo išvadoms, nesudaro pagrindo spręsti, jog D. R. teisminio bylos nagrinėjimo metu išsakytas prisipažinimas ir nurodomas gailestis laikytini nuoširdžiais bei pakankamais pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, toks prisipažinimas laikytinas deklaratyviu bei atliktu tik dėl byloje surinktų kaltinančių įrodymų, taip pat siekiant palengvinti savo teisinę padėtį, tai yra, jog byla būtų išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka bei, atitinkamai, sumažinama skirtina bausmė. Atsižvelgiant į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, konstatuotina, jog ši D. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė buvo nustatyta nepagrįstai ir yra šalintina.

10. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimo ir papildymo 2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573 ir 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymas Nr. XIV-3060, be kita ko, pakeitę tiek bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, tiek ir specialiosios dalies normas, tarp jų ir BK 259 straipsnio 1 dalies sankciją, joje įtvirtindamas papildomas alternatyvias bausmės rūšis. Atsižvelgiant į tai, kad naujojo įstatymo nuostatos lengvina nuteistojo teisinę padėtį (BK 3 straipsnio 2 dalis), taip pat vadovaujantis aktyvaus teismo konstitucine samprata bei siekiant proceso greitumo ir racionalumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-635-976/2015), D. R. nusikalstama veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 259 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikuojama į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) bei iš naujo spręstinas nuteistajam skirtos bausmės peržiūrėjimo klausimas, be kita ko, atsižvelgiant į prokuroro skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės.

11. Pagal baudžiamąjį įstatymą, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020 ir kt.). Taip pat, be pirmiau minėtų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teismas turi atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Padarius išvadą, jog baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijoje nustatyta bausmė (jos dydis) būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui ar kaltinamojo asmenybei, teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnyje nustatytais pagrindais gali parinkti švelnesnę bausmę ar jos dydį, nei, kad numatyta įstatyme, tačiau visais atvejais tai turi būti daroma motyvuotai, tai yra išdėstant tiek taikomą teisės normą, tiek konkrečius, švelnesnės bausmės taikymą nulemiančius argumentus.

13. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas D. R. už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskyrė 30 MGL, arba 1500 Eur, dydžio bauda, kurią, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, dar sumažino vienu trečdaliu ir D. R. paskyrė galutinę bausmę – 20 MGL arba 1000 Eur dydžio baudą. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu parinkdamas D. R. skirtinos bausmė rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, o būtent, jog veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje – nebuvo baigta, ja nebuvo padaryta jokia žala, taip pat įvertino ir nuteistąjį charakterizuojančius duomenis – anksčiau buvo teistas už tyčinius nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, ir turi neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, baustas administracine tvarka, neįrašytas į psichiatrinę ir priklausomybės ligų įskaitą, dirbantis, taip pat byloje nėra duomenų, kad D. R. per pastaruosius 2 metus būtų padaręs ar įtariamas padaręs nors vieną nusikalstamą vietą ar administracinį nusižengimą. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti D. R. paskiriant sankcijoje numatytą baudos bausmę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo parinkta bausmės rūšimi bei kartu konstatuoja nesant teisinio pagrindo D. R. skirti naujai įsigaliojusiame įstatyme numatytą švelnesnę bausmės rūšį – viešuosius darbus, kadangi D. R. yra dirbantis, taip pat nėra jo sutikimo dėl minėtos bausmės atlikimo, ar nuteistajam skirti griežtesnę bausmės rūšį, kaip, kad apeliaciniu skundu prašo prokuroras. Dėl apeliacinio skundo argumentų, prokuroro vertinimu, nulemiančių griežtesnės bausmės rūšies nei bauda parinkimą, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau ir minėta pirmiau, siekiant paskirti teisingą bausmę, turi būti vertinama visa bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingų aplinkybių visuma, neišskiriant bei nesuteikiant nė vienai iš jų didesnės reikšmės. Sutiktina, jog D. R. praeityje yra teistas iš esmės už analogiškas nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, tačiau kartu pažymėtina ir tai, jog veiką už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu D. R. įvykdė dar 2022 metais bei, kaip akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, duomenų, jog per pastarąjį laikotarpį nuteistasis būtų įvykdęs ir kitas nusikalstamas veikas baudžiamojoje byloje nėra, taip pat ši veika nebuvo baigta ir nutrūko pasikėsinimo stadijoje, taip pat kaip pats D. R. nurodė teisminio bylos nagrinėjimo metu – gydėsi Ispanijoje, yra pakeitęs gyvenimo būdą, narkotinių medžiagų nebevartoja. Atsižvelgusi į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju D. R. skundžiamu nuosprendžiu skirta baudos bausmė yra pakankama BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems bausmės skyrimo tikslams pasiekti bei jos keisti į švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį nėra pagrindo.

14. Visgi, nepaisant tinkamai parinktos bausmės rūšies, kurios, kaip ir aptarta pirmiau nėra pagrindo keisti ir pagal naujai įsigaliojusio įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija sutinka su prokuroro argumentais, jog nustatydamas nuteistajam skirtinos baudos bausmės dydį pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas), tai yra paskyrė švelnesnę baudos bausmę – 30 MGL, nei galima skirti už nesunkaus nusikaltimo padarymą bei tokio savo sprendimo iš esmės neargumentavo – nurodė tik tai, kad vadovaujantis BK 22 straipsnio 1 dalimi paskirtos baudos dydis sumažinamas mažiau minimalaus 50 MGL dydžio.

15. Pažymėtina, jog vadovaujantis BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktu už nesunkų nusikaltimą skirtina baudos bausmė yra nustatyta nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio. Nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad vadovaujantis BK 22 straipsnio 3 dalimi, asmuo už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką atsako pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį ir šio kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Bausmė tokiam asmeniui gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. Nustatydama D. R. skirtinos baudos bausmės dydį teisėjų kolegija atsižvelgia į jau pirmiau aptartas tiek D. R. asmenybę tiek įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei pobūdį apibūdinančias aplinkybes, taip pat į tai, kad nėra nustatyta jokių D. R. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo baudžiamąją atsakomybę sunkina tai, kad veika buvo įvykdyta recidyvisto (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Šių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog nuteistajam D. R. skirtina didesnė nei minimali baudos bausmė, kuri, atsižvelgus į bylos nagrinėjimo metu atliktą sutrumpintą įrodymų tyrimą, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, sumažinama vienu trečdaliu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuosprendyje aptartos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio nuostatų ir skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę.

16. Kaip ir minėta, prokuroras apeliaciniame skunde dėsto vertinimą, jog pirmosios instancijos teismas D. R. atžvilgiu taikė BK 62 straipsnio nuostatas, ir tai iš esmės patvirtina teismo nuoroda į BK 22 straipsnį, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog veikai nutrūkus pasikėsinimo stadijoje bausmė gali būti švelninama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

17. Teisėjų kolegija pažymi, jog veikos įvykdymo metu galiojusi BK 62 straipsnio redakcija numatė, jog teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. BK 62 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: <...> 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, <..>. Taigi, pagal įstatymo prasmę, esant nusikalstamai veikai nutrūkusiai pasikėsinimo stadijoje, pirmosios instancijos teismas D. R. galėjo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, tik nustatęs bent dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kas nustatyta nebuvo, bei nesant ir kitų įstatyme įtvirtintų sąlygų, minėtos nuostatos negalėjo būti taikomos.

18. Nors nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje BK 62 straipsnio redakcijoje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573) numatyta nemažai pakeitimų, lengvinančių nuteistųjų teisinę padėtį bei ši teisės norma turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo D. R. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies ar 2 dalies nuostatas nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi nėra nustatyta nė viena iš būtinųjų sąlygų – prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką tuoj po veikos padarymo ar užklupus darant nusikalstamą veiką, nuoširdus gailestis ir/ar pagalba ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką (BK 62 straipsnio 1 dalis), taip pat nėra nustatyta jokių D. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 62 straipsnio 2 dalis).

19. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, atsižvelgęs į apelianto ankstesnius teistumus, kurie veikų padarymo metu buvo neišnykę bei nepanaikinti įstatymų nustatyta tvarka, pripažino D. R. baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veikos buvo įvykdytos recidyvisto (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573), numato, jog sprendimas dėl asmens (ne)pripažinimo recidyvistu visais atvejais turi būti motyvuojamas – net jei asmuo turi neišnykusį ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą už tyčinį nusikaltimą (BK 3 straipsnio 2 dalis). Taip pat teismas, įvertinęs asmens charakteristiką, padaryto nusikaltimo pobūdį bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes, gali ir nepriimti sprendimo asmenį pripažinti recidyvistu, tai yra naujai įsigaliojusiomis įstatymo nuostatomis panaikintas aptariamos teisės normos savaiminis taikymas. Be to, nuo 2024 m. lapkričio 1 d. įsigalioję BPK 307 straipsnio pakeitimai (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2574 redakcija) nustato, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas ir sprendimas kaltinamąjį pripažinti recidyvistu ar pavojingu recidyvistu, jeigu teismas tai pripažįsta.

20. Teisėjų kolegija įvertinusi pirmiau aptartų, tiek D. R. charakterizuojančių, tiek jo įvykdytų veikų pobūdį apibūdinančių duomenų visumą, taip pat, jog dėl disponavimo narkotinėmis ir/ar psichotropinėmis medžiagomis jis yra teisiamas nebe pirmą kartą, turi neišnykusį ir įstatymo nepanaikintą teistumą (pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį), kas iš esmės patvirtina jį darant tapataus pobūdžio nusikalstamas veikas, konstatuoja, jog šiuo atveju net ir pagal naujai įsigaliojusį teisinį reglamentavimą, nėra teisinio pagrindo nelaikyti D. R. recidyvistu. Taigi skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė buvo nustatyta visiškai pagrįstai.

21. Taip pat nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 66 straipsnio 2 dalies redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573) numato, kad suėmimas ir (ar) laikinas sulaikymas į paskirtą bausmę įskaitomas pagal šio kodekso 65 straipsnio 1 dalies taisykles vieną suėmimo ir (ar) laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo ar arešto parai, šešių MGL dydžio baudai, devynioms viešųjų darbų valandoms, trims laisvės apribojimo dienoms. Atsižvelgus į tai, kad veikos padarymo metu galiojusi šio straipsnio redakcija numatė, jog įskaitant suėmimą ir (ar) laikiną sulaikymą į paskirtą bausmę, šis prilyginamas dvejų MGL dydžio baudai (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija Nr. X-1233), konstatuotina, jog naujasis baudžiamasis įstatymas lengvina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią ir taikomas iki šio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Taigi, keičiama ir skundžiamo nuosprendžio dalis dėl D. R. laikinajame sulaikyme išbūto laiko įskaitymo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

22. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos matyti, kad iš D. R. valstybės naudai prašoma išieškoti 206,25 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

23. Įvertinusi tai, kad apeliacinis procesas vyko pagal prokuroro skundą, pateiktą nuteistojo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, gynėjo dalyvavimas šiuo atveju buvo būtinas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis), taip pat, jog nuteistajam yra skirta baudos bausmė bei byloje nesant duomenų apie nuteistojo D. R. turtinę padėtį, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo iš nuteistojo D. R. išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Dziko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2024 m. lapkričio 7 d. nuosprendį pakeisti:

Pašalinti pripažintą D. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tai yra, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, D. R. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) ir paskirti 60 (šešiasdešimt) MGL 3000 Eur (trijų tūkstančių eurų) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir D. R. paskirti galutinę bausmę – 40 (keturiasdešimt) MGL 2000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityti 24 (dvidešimt keturis) MGL už laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2022 m. spalio 26 d. 14 val. 06 min. iki 2022 m. spalio 27 d. 15 val. 05 min. (dvi paros), taip pat nuo 2024 m. rugpjūčio 26 d. 9.40 val. iki 2024 m. rugpjūčio 28 d. 9 val. 30 min. (dvi paros).

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nepriteisti iš nuteistojo D. R. 206, 25 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą už jam suteiktą teisinę pagalbą.