- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-05
- Bylos Nr.
- e2A-103-730/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-00698-2025-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erinija Kazlauskienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Asmens
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai, V. M., invalidumas (neįgalumas) pirmą kartą buvo nustatytas iki jai suėjo 24-26 metai, tai yra „invalidumas nustatytas iš vaikystės“. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas tikslu gauti našlaičio pensiją. Nurodo, kad kreipėsi į įvairias institucijas ir įstaigas, kuriose galėjo būti duomenų apie pareiškėjos sveikatos būklę, kuriais remiantis būtų galima pagrįsti faktą dėl pareiškėjai nustatyto neįgalumo pradžios datos, prašė atgaline data įvertinti turimus medicininius dokumentus Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tačiau gautuose atsakymuose nurodoma, kad archyvuose tokie dokumentai nebesaugomi arba duomenų visai nėra. Agentūra galutiniu sprendimu rekomendavo kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Archyviniuose dokumentuose nėra išlikusio nustatyto invalidumo nuo vaikystės pažymėjimo, o ji pati jo neišsaugojo, tačiau tai nepaneigia juridinio fakto, jog medicininių dokumentų archyvuose, tai yra 1993 m. birželio 15 d. siuntime į MDEK pagrindinėje diagnozėje nurodytas „kurtumas nuo vaikystės“ bei duomenys, kad būdama vienerių metų amžiaus ji persirgo meningitu ir apkurto, mokėsi (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos 1993 m. liepos 1 d. ekspertizės akte nustatyta pagrindinė diagnozė – „kurtumas nuo vaikystės“, o invalidumo priežastis – „invalidumas iš vaikystės“. Taigi, ji yra kurčia nuo vaikystės, mokėsi specializuotoje kurčnebylių mokykloje, kas pareiškėjos teigimu patvirtina, kad invalidumas, kuris tuo metu buvo inicijuojamas vaikams iki 16 metų Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos asmens sveikatos priežiūros įstaigos, jai buvo nustatytas. Teigia, kad neįgalių nuo gimimo asmenų teisė į įstatymo nustatytą našlaičių pensiją, palyginti su asmenų, invalidumą įgijusių vėliau, teise, yra išskirtinė ir ši teisė tam tikra prasme yra prigimtinė, iš tokios rūšies neįgalumo kilusių teisių – teisės gauti našlaičių pensiją ir valstybės pareigos šią pensiją mokėti – negalima riboti reikalavimu neįgalumo (invalidumo) nuo vaikystės (gimimo) faktą sieti su atitinkama data – neįgalumo (invalidumo) pripažinimu, iki asmeniui sukanka 18 metų ar prašymo pateikimo data. Nurodo, kad negali kitokia tvarka gauti šį faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų ir prarastų/sudegusių (neperduotų į archyvą) dokumentų negalima atkurti, todėl juridinę reikšmę turintis faktas, kad invalidumas jai pirmą kartą buvo nustatytas iki jai suėjo 24 – 26 metai, nustatytinas teismine tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
2. Telšių apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą tenkino, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai invalidumas (neįgalumas) pirmą kartą buvo nustatytas iki jai suėjo 24-26 metai. Pagrindiniai teismo sprendimo motyvai:
3. Dėl faktinių aplinkybių nurodė, kad pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini), jos tėvai yra mirę. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) mokėsi (duomenys neskelbtini). Duomenų apie pareiškėjos sveikatą mokymosi laikotarpiu Telšių rajono savivaldybės administracijos archyve nėra, nes tokie duomenys nepriskiriami ilgo ar nuolatinio saugojimo kategorijai. 2024 m. rugsėjo 4 d. šeimos gydytoja išdavė medicinos dokumentų išrašą/siuntimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos diagnozė (duomenys neskelbtini). Kreipėsi pirmą kartą su dukra. Nustatytas invalidumas nuo vaikystės dėl kurčnebilystės, reikalinga nuolatinė aplinkinių pagalba. Anksčiausias gydytojo LOR įrašas apie pacientės diagnozę rastas 1998 m., tačiau ankstesnių medicininės kortelės duomenų gauti iš gydymo įstaigų nepavyko (pasak artimųjų kortelė sudegusi/pamesta). 2000 m. vasario 18 d. gydytojo LOR išrašas – (duomenys neskelbtini). 2024 m. sausio 23 d. Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyrius pateikė atsakymą į pareiškėjos 2024 m. sausio 16 d. prašymą, kuriame nurodė, kad pareiškėjai ir/ar jos tėvams invalidumo išmokos/pensijos nebuvo paskirtos ir mokėtos.
4. Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – neįgalumo nustatymo, teismas nurodė, kad pareiškėja neprašo nustatyti neįgalumo fakto nuo vaikystės, kas yra medikų, o ne teismo kompetencija, tačiau siekia nustatyti, jog praeityje egzistavo faktas – jai anksčiau nei iki sukako 27 m. (1993 m.) buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas). Teismo vertinimu toks prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti nustatytas, jis sukeltų pareiškėjai teisines pasekmes ir teismų praktikoje jau yra analogiško pobūdžio bylų, kurių vieną nurodė ir Agentūra 2025 m. balandžio 7 d. sprendime, pati pasiūlydama pareiškėjai kreiptis į teismą dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pažymėjo, kad pagal viešai prieinamą informaciją, mokslines publikacijas kurčiųjų mokyklose sovietmečiu buvo mokomi kurtumo negalią turintys vaikai; Lietuvoje veikė kurčiųjų mokyklos: Vilniuje, Kaune, Telšiuose, Rusnėje. Sovietmečiu specialusis ugdymas (defektologija) buvo griežtai atskirtas nuo bendrojo lavinimo, todėl specializuotose įstaigose galėjo ugdytis tik negalią turintys vaikai.
5. Dėl pareiškėjos neįgalumo iki jai suėjo 24-26 metai, teismas nurodė, kad pareiškėja mokėsi Telšių kurčiųjų mokykloje, tačiau jokių duomenų, apie jai nustatytą neįgalumą neišliko. Pareiškėjai, būnant (duomenys neskelbtini) metų amžiaus ((duomenys neskelbtini)) buvo išduotas siuntimas į MDEK, kuriame dviejų gydytojų nurodoma, kad pareiškėja nuo 1 metų persirgo meningitu ir apkurto, (duomenys neskelbtini) baigė (duomenys neskelbtini) klases, diagnozuotas „pilnas kurtumas abiejų ausų“, pagrindinė liga - „kurtumas nuo vaikystės“. Šio siuntimo pagrindu buvo surašytas ekspertizės aktas, kurioje nustatyta diagnozė - „kurtumas iš vaikystės“ ir invalidumo priežastis „invalidumas iš vaikystės“. Remiantis šiuo ekspertizės aktu pareiškėja 1993 m. kreipėsi į SODRA, jai buvo pradėta mokėti neįgalumo pensija. 1997 m. vasario 19 d. pareiškėjai buvo išduotas siuntimas į medicininės socialinės ekspertizės komisiją, 1997 m. vasario 20 d. pakartotinai atliktas vertinimas, surašytas ekspertizės aktas, kuriame nurodoma „invalidumo priežastis- invalidumas iš vaikystės“, dėl ko teismas sprendė, jog pareiškėja buvo neįgali.
6. Dėl neįgalumo nustatymo momento, teismas nurodė, kad iš visumos į bylą pateiktų medicininių dokumentų teismui nekyla abejonių, kad pareiškėja visiškai apkurto dar vaikystėje, būdama 1 metų amžiaus po persirgto meningito ir tokia jos sveikatos būklė nesikeičia visą gyvenimą. Iki 1991 metų lapkričio 28 d., kai buvo priimtas Invalidų socialinės integracijos įstatymas, vaikams iki 16 metų amžiaus invalidumo grupės nebuvo nustatomos. Vaikams iki 16 metų amžiaus invalidumą nustatydavo valstybinių gydymo ar profilaktikos ir specializuotų įstaigų, teikiančių medicininę pagalbą vaikams ir paaugliams, medicininės socialinės ekspertizės komisijos, kurios spręsdavo dėl invalidumo fakto, pobūdžio, priežasties, atsiradimo laiko. Nagrinėjamu atveju, tokių tiesioginių įrodymų, kad pareiškėjai, būnant nepilnamete, medicininės socialinės ekspertizės komisija buvo nustačiusi invalidumą nėra, tačiau teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja mokėsi (duomenys neskelbtini), medicininiai dokumentai patvirtina, kad jai buvo nustatytas neįgalumas iš vaikystės, atsižvelgęs į tai, kad viešai skelbiamomis publikacijomis kurčiųjų mokyklose sovietmečiu buvo mokomi kurtumo negalią turintys vaikai, darė išvadą, kad pareiškėjai neįgalumas buvo nustatytas, dėl ko nusprendė pareiškėjos pareiškimą tenkinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
7. Apeliaciniu skundu apeliantė prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
7.1. Nurodo, kad pareiškėja su prašymu dėl invalidumo pensijos skyrimo su pareiškimu pensijai skirti į Socialinio draudimo Telšių skyrių kreipėsi 1993 m. liepos 15 d., kartu pateikdama 1993 m. liepos 1 d. invalidumo pažymą, kurioje nurodyta, kad 1993 m. liepos 1 d. ekspertizės aktu pirminio tikrinimo metu jai nustatytas III grupės invalidumas „be termino“, ligos diagnozė – „invalidumas iš vaikystės“. Pensijų skyrimo komisijos prie Telšių rajono (miesto) LDT VK socialinio aprūpinimo tarybos posėdžio 1993 m. liepos 27 d. protokolu pareiškėjai nuo 1993 m. liepos 1 d. paskirta invalidumo pensija. Kadangi pareiškėjai invalidumas „iš vaikystės“ nustatytas jai būnant (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, tai yra neatitinkant pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, suteikiančių gauti našlaičių pensiją, pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama „nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai invalidumas (neįgalumas) pirmą kartą buvo nustatytas iš vaikystės“ ir, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas tikslu gauti našlaičių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį tėvą A. R. ir (duomenys neskelbtini) mirusią motiną K. R..
7.2. Nurodo, kad teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimo išaiškinimą, kad neįgalumu (invalidumu) laikoma tokia asmens būklė, kuri nustatyta kompetentingų įstaigų, kad nei Pensijų įstatyme, nei kituose įstatymuose nėra nustatyta, kad asmens, sergančio atitinkama liga (-omis), tapimas invalidu konstatuojamas kitaip, nei kompetentingoms įstaigoms nustatant jam invalidumą (neįgalumą), t. y. invalidumą (neįgalumą) nustatančiai komisijai priėmus sprendimą dėl invalidumo fakto; teisės gauti našlaičių pensiją pripažinimui yra svarbus ne asmens susirgimo, o jo pripažinimo neįgaliuoju (invalidu momentas), nepagrįstai sprendžia, kad gali būti nustatytas pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, kad jai anksčiau iki sukako (duomenys neskelbtini) m. ((duomenys neskelbtini)) buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas), kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja neprašo nustatyti neįgalumo fakto nuo vaikystės, kas akivaizdu, yra medikų, o ne teismo kompetencija. Pažymėjo, kad teismas nurodė, kad teismų praktikoje yra analogiško pobūdžio bylų, tačiau teismas neanalizavo Agentūros sprendime nurodytos bylos, pažymi, kad minėtos bylos nepavyko rasti informacinėje sistemoje (Nr. e2YT-1104-1014/2023) neaišku kokia tai byla, ir ar ji buvo skundžiama kasacine tvarka.
7.3. Nurodo, kad teismas nors ir pripažino, kad tiesioginių įrodymų, jog pareiškėjai būnant nepilnamete, medicininės socialinės ekspertizės komisija buvo nustačiusi invalidumą, nėra, priešingai negu teigia pareiškėjos atstovė, kad invalidumas pareiškėjai buvo nustatytas, tik archyviniuose dokumentuose nėra išlikusio nustatyto invalidumo nuo vaikystės pažymėjimo, o ji pati jo neišsaugojo, tačiau daro nepagrįstą išvadą, jog pakanka įrodymų ir labiausiai tikėtina, kad invalidumas pareiškėjai pirmą kartą buvo nustatytas iki jai suėjo 24 – 26 metai; pareiškėja negali kitokia tvarka gauti šį faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų ir prarastų dokumentų negalima atkurti, todėl jos nurodytas juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas teismine tvarka. Pažymi, kad į bylą patikti dokumentai patvirtina, kad invalidumas nuo vaikystės pirmą kartą buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) d., pareiškėjai esant (duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Pažymi, kad pagal teisinį reglamentavimą neįgalumu (invalidumu) laikoma tokia asmens būklė, kuri yra nustatoma kompetentingų įstaigų. Tapimas invalidu (neįgaliuoju) negalimas kitaip, nei kompetentingoms įstaigoms nustatant invalidumą, t. y. invalidumą (neįgalumą) nustatančiai komisijai priėmus sprendimą dėl neįgalumo fakto (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimas).
Atsiliepimas
8. Pareiškėja pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti, Telšių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
8.1. Nurodo, kad pareiškėja ne kartą kreipėsi į valstybės įgaliotas institucijas, kad realizuoti savo turimą subjektinę teisę į našlaičių pensiją, netenkinus prašymų, buvo rinkti archyviniai dokumentai, kurie nei gydymo įstaigoje, nei savivaldybėje nebuvo išsaugoti, todėl jų buvo neįmanoma atkurti. 2024 m. rugsėjo 9 d. pareiškėja pateikė prašymą Agentūrai nustatyti jai neįgalumą atgaline data, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu patvirtintu Dalyvumo lygio nustatymo kriterijų ir tvarkos aprašu Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nei 2024 m. rugsėjo 24 d. Panevėžio teritorinio skyriaus sprendimu „Dėl dalyvumo lygio“, nei Agentūros Sprendimų kontrolės skyriaus 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimu „Dėl V. M. dalyvumo lygio“, iš esmės nesprendė pateikto prašymo, t. y. prašymą išnagrinėjo visiškai formaliai, neįsigilindami į prašymo esmę, tiesiog konstatuodami jau patvirtintą neterminuotai pareiškėjos turimą darbingumo lygį iš naujo. Pareiškėja ginčijo sprendimą, kuris 2025 m. vasario 11 d. Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus priimtu sprendimu, tenkinant pareiškėjos skundą, buvo panaikintas, įpareigojant Agentūrą priimti naują teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl dalyvumo lygio. Iš minėto sprendimo, kurio Agentūra neskundė, konstatuojamosios dalies, matyti, jog LAGK nurodė, kad Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo 19 str. nustatyta, jog dalyvumo lygis gali būti nustatomas neterminuotai, kai neprognozuojami aplinkos veiksnių įtakos ir (ar) asmens organizmo funkcijų sutrikimų pasikeitimai, galintys daryti įtaką asmens dalyvumo lygio pasikeitimui, ir (ar) asmens organizmo funkcijų sutrikimai yra nuolatinio, nekintamo pobūdžio.
8.2. Nurodo, kad pareiškėja neprašo nustatyti neįgalumo fakto nuo vaikystės, kas akivaizdu, yra medikų, o ne teismo kompetencija, tačiau siekia nustatyti, jog praeityje egzistavo šis faktas, tai yra jai anksčiau nei iki sukako (duomenys neskelbtini) m. ((duomenys neskelbtini)) buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas). Pareiškėja visiškai apkurto vaikystėje, būdama 1 metų amžiaus po persirgto meningito ir tokia jos sveikatos būklė nesikeičia visą gyvenimą. Būtent 1993 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ministerijos Plungės socialinės ekspertizės komisijos ekspertizės akte yra konstatuota invalidumo priežastis – invalidumas iš vaikystės, kuri suinteresuotų asmenų yra nuolat sutapatinama su 10 punkte nurodyta pagrindine diagnoze „kurtumas iš vaikystės“, ignoruojant, jog įrašą „invalidumas iš vaikystės“ padarė Ekspertizės komisija, t. y. specialistai, turintys pakankamai tuo metu informacijos ir specialių žinių bei tinkamą kvalifikaciją, kad suvokti ekspertizės akte vartojamos sąvokos „invalidumas iš vaikystės“ reikšmę.
8.3. Nurodo, kad apeliantė nenurodė jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo procese padarytų materialinių ir proceso teisės pažeidimų, neskundė pirmosios instancijos teismo nustatytų nei faktinių, nei teisinių aplinkybių, lemiančių tokios išvados pagrįstumą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, būtent atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą, aktualų vertinamam laikotarpiui, bei į byloje esančius rašytinius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja nuo pat pirmos klasės mokėsi (duomenys neskelbtini), baigė ten (duomenys neskelbtini) klases, todėl, tikėtina, kad jai buvo nustatytas invalidumas. Teismas vertino, kad šią prielaidą patvirtina ir 1993 m. birželio 15 d. siuntime į MDEK bei 1993 m. liepos 1 d. ekspertizės akte pateikti duomenys. Akivaizdu, jog 1993 m., gydytojai vertino pateiktus medicininius duomenis ir pagal juos nurodė invalidumo priežastį „invalidumas iš vaikystės“. Ekspertizės akto 10, 13 punktuose pateiktos skirtingos sąvokos, teismui leidžia spręsti, jog jau suaugusiai pareiškėjai nustatydami neterminuotai III invalidumo grupę, medikai galėjo turėti duomenis apie jai nustatytą invalidumą vaikystėje. Vien tai, kad sulaukusi pilnametystės, pareiškėja tik būdama 27 metų amžiaus (iš esmės tik metais vėliau, nei reikalaujama pagal Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį) kreipėsi dėl invalidumo grupės nustatymo, nepaneigia fakto, jog invalidumas vaikystėje jai galėjo būti nustatytas. Teismo padarytose išvadose atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad keitėsi santvarka, ne visi dokumentai buvo išsaugoti, o asmeniui, turinčiam tokio pobūdžio negalią, sudėtinga savarankiškai savalaikiai įgyvendinti savo interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkinamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
11. Pirmiausia, apeliantė nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų, bylos faktinių aplinkybių. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad gali būti nustatytas pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjai anksčiau, tai yra iki sukako (duomenys neskelbtini) m. ((duomenys neskelbtini)) jai buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas), kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja neprašo nustatyti neįgalumo fakto nuo vaikystės, kas yra medikų, o ne teismo kompetencija, pažymi, kad teismas vadovavosi byla, kuri informacinėje sistemoje nerasta, neaišku kokia tai byla, ir ar ji buvo skundžiama kasacine tvarka. Teigia, kad pareiškėjai neįgalumas pirmą kartą buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), tai yra būnant (duomenys neskelbtini) metų amžiaus.
12. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad pareiškėja, gim. (duomenys neskelbtini), mokėsi (duomenys neskelbtini). Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus 2024 m. sausio 3 d. rašte pažymėta, kad gydytojų pažymos ar kitų dokumentų, susijusių su pareiškėjos sveikata mokymosi (duomenys neskelbtini), Telšių rajono savivaldybės administracijos archyve nėra. Remiantis pareiškėjos pateiktais medicininiais dokumentais nustatyta, kad medicininiuose dokumentuose padaryti įrašai „kurčnebylumas nuo gimimo“ arba „kurčnebylumas iš vaikystės“. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ministerijos ekspertizės aktuose (duomenys neskelbtini) padaryti įrašai – pagrindinė diagnozė (duomenys neskelbtini). Siuntimo į MDEK 1993 m. gegužės 15 d. rašte nurodyta, kad pareiškėja nuo vaikystės (1 metų amžiaus persirgo meningitu) apkurto, mokėsi (duomenys neskelbtini), baigė (duomenys neskelbtini) klases. 2024 m. rugsėjo 4 d. šeimos gydytoja pareiškėjai išdavė medicinos dokumentų išrašą/siuntimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos diagnozė (duomenys neskelbtini). Kreipėsi pirmą kartą su dukra. Nustatytas invalidumas nuo vaikystės dėl kurčnebilystės, reikalinga nuolatinė aplinkinių pagalba. Anksčiausias gydytojo LOR įrašas apie pacientės diagnozę rastas 1998 m., tačiau ankstesnių medicininės kortelės duomenų gauti iš gydymo įstaigų nepavyko (pasak artimųjų kortelė sudegusi/pamesta). 2000 m. vasario 18 d. gydytojo LOR išrašas – ligonė kurčnebylė nuo vaikystės (duomenys neskelbtini) Pareiškėja nurodo, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas tikslu gauti našlaičio pensiją. Bylos duomenimis pareiškėjos tėvas A. R. mirė (duomenys neskelbtini), motina K. R. (duomenys neskelbtini).
13. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas nustato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023)
14. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog prielaidos būtų motyvuotos, t. y. kad būtų pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir priešingų išvadų tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018).
15. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai invalidumas (neįgalumas) pirmą kartą buvo nustatytas iki jai suėjo 24-26 metai, tai yra „invalidumas nustatytas iš vaikystės“. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas tikslu gauti našlaičio pensiją. Minėta (nutarties 13-14 punktai), kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėja turėtų neginčijamus dokumentus, patvirtinančius jai nustatytą neįgalumą (iki jai suėjo 24 - 26 metai), tai jai nebereikėtų savo teisių ginti teismine tvarka. Nagrinėjamu atveju ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatyta, kad tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jog iki pareiškėjai suėjo 24-26 metai jai buvo nustatytas neįgalumas, byloje nėra, tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja yra kurčnebylė iš vaikystės ((duomenys neskelbtini)), ką patvirtina byloje pateikti medicininiai dokumentai, dėl ko byloje ginčo nėra, mokėsi (duomenys neskelbtini), į tai, kad į mokyklas vaikų priskyrimą specialiam ugdymui atlikdavo medikų ir pedagogų komisijos, teismas sprendė, kad pareiškėjai neįgalumas iš tiesų iki jai suėjo 24-26 metai buvo nustatytas. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutiktina.
16. Kaip minėta 13 punkte, vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023). Šiuo atveju iš pareiškėjos suformuluotų reikalavimų galima daryti išvadą, kad šiuo atveju pareiškėja neprašo nustatyti, kad ji iki 24-26 metų buvo neįgali, tačiau prašo nustatyti, kad neįgalumas buvo nustatytas iki minėto amžiaus, kadangi ji mokėsi (duomenys neskelbtini) ir pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus, buvo kurčniabylė iš vaikystės. Šiuo atveju byloje pateikti medicininiai dokumentai, Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ministerijos ekspertizės aktuose (duomenys neskelbtini) nurodytos aplinkybes, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja nuo vaikystės buvo neįgali, tai užfiksuota minėtuose rašytiniuose įrodymuose, nurodant „invalidumas iš vaikystės“, „kurčnebylumas nuo gimimo“ ar „kurčnebylumas iš vaikystės“, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju nėra sprendžiamas klausimas ar pareiškėja faktiškai buvo neįgali, kadangi tokio juridinio fakto pareiškėja nustatyti ir neprašo, tačiau byloje sprendžiamas klausimas ar pareiškėjai neįgalumas buvo nustatytas, kadangi ji mokėsi (duomenys neskelbtini).
17. Nors apeliantė nurodo, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas paminėjo teismų praktiką, kurios išsamiau neanalizavo ir tokios bylos apeliantei teismų informacinėje sistemoje nepavyko rasti (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. išnagrinėta civilinė byla Nr. e2YT-1104-1014/2023), tačiau remiantis Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-1104-1014/2023 nusprendė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog invalidumas fiziniam asmeniui, pirmą kartą buvo nustatytas iki jam suėjo 24 -26 metai. Minėtoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, kadangi nė viena įstaiga negalėjo pateikti pirminio dokumento, patvirtinančio kada pareiškėjui pirmą kartą buvo nustatytas invalidumas. Minėtoje byloje teismo sprendimas įsiteisėjo 2024 m. sausio 30 d.. Ta aplinkybė, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas plačiau nepasisakė dėl minėtoje byloje suformuotos praktikos, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo teismo sprendimo, kadangi pirmosios instancijos teismo išvada, jog teismų praktikoje yra panašaus pobūdžio bylų, atsižvelgiant į tai, kas yra nurodyta, iš esmės laikytina teisinga. Kita vertus, tokią praktiką patvirtina ir Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-428-212/2011, kurioje taip pat teismo buvo nustatytas juridinis faktas, jog pareiškėjas yra neįgalus nuo (duomenys neskelbtini). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-1075/2019). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 11-17 punktuose, atmestini apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tinkamai nemotyvavo teismo sprendimo, nepasisakydamas dėl teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose.
18. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje pakanka įrodymų ir labiausiai tikėtina, kad invalidumas pareiškėjai pirmą kartą buvo nustatytas iki jai suėjo 24 – 26 metai. Teigia, kad pareiškėjos atžvilgiu III invalidumo grupė dėl invalidumo priežasties „invalidumas iš vaikystės“ pirmą kartą būnant (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, buvo nustatyta nuo (duomenys neskelbtini) (nurodyta pagrindinė diagnozė: kurtumas iš vaikystės), dėl ko pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų skirti našlaičių pensiją, pažymi, kad tai patvirtina ir 2008 m. balandžio 9 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją V. M.“ bei 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją V. M.“, kuriais pareiškėjai atsisakyta skirti našlaičių pensiją, ir kurių ji neskundė. Su šiais apeliantės argumentais nesutiktina.
19. Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėja prašo nustatyti juridinį faktą su tikslu gauti našlaičio pensiją. Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusio (paskelbto mirusiu) asmens vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni mirusio (paskelbto mirusiu) asmens vaikai ir įvaikiai, pripažinti asmenimis su negalia (iki 2023 m. gruodžio 31 d. – nedarbingais ar iš dalies darbingais, iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 24 metai, taip pat tie, kurie dėl ligos ar traumos, atsiradusios, iki jiems sukako 24 metai, padarinių asmenimis su negalia (iki 2023 m. gruodžio 31 d. – nedarbingais ar iš dalies darbingais, iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) pripažinti po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo asmenimis su negalia (iki 2023 m. gruodžio 31 d. – nedarbingais ar iš dalies darbingais, iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) dienos nuolat yra pripažinti asmenimis su negalia (iki 2023 m. gruodžio 31 d. – nedarbingais ar iš dalies darbingais, iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais).
20. Nėra ginčo dėl aplinkybės, kad tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jog pareiškėjai mokantis (duomenys neskelbtini), jai buvo nustatytas invalidumas, nėra. Pareiškėja pateikė įrodymus, tai yra Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus 2024 m. sausio 13 d. raštą, kuriame nurodyta, kad gydytojų pažymos ar kiti dokumentai, susiję su asmenų sveikata, nepriskiriami ilgo arba nuolatinio saugojimo dokumentų kategorijai, todėl duomenų apie pareiškėjos sveikatą, mokymosi (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, Telšių rajono savivaldybės administracijos archyve nėra; viešosios įstaigos Regioninės Telšių ligoninės 2024 m. kovo 13 d. raštą, kad duomenų ir medicininių dokumentų apie pareiškėjos dėl ikikalbinio kurtumo vaikystėje nustatytą invalidumą, ligoninėje nėra.
21. Atsižvelgiant į tai, kad ypatingosios teisenos, kurios tikslas – patikrinti ir apsaugoti neginčijamas privataus asmens teises, kartu garantuojant ir viešojo intereso apsaugą, bylose teismui tenka aktyvus vaidmuo (CPK 443 straipsnio 8 dalis), į tai, kad šioje byloje reiškiami reikalavimai susiję su neįgalaus asmens interesais, Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. sausio 15 d. nutartimi nutarė nustatyti terminą iki 2026 m. sausio 26 d. Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriui pateikti duomenis ar pareiškėjos priėmimo į (duomenys neskelbtini) laikotarpiu buvo privaloma sąlyga, kad būtų sveikatos įstaigoje priimamam į mokyklą vaikui nustatytas invalidumas, jei taip, prašoma pateikti turimus įrodymus. Telšių rajono savivaldybės administracija 2026 m. sausio 26 d. pateikė raštą, kuriame nurodė, jog Telšių rajono savivaldybės administracijos archyve nėra dokumentų su informacija apie tai, kokias sąlygas (duomenys neskelbtini) metais priėmimo metu į (duomenys neskelbtini) turėjo atitikti asmuo, tai yra ar šioje mokykloje galėjo mokytis tik asmenys, kuriems sveikatos įstaigose yra nustatytas neįgalumas. Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. sausio 29 d. nutartimi nutarta nustatyti terminą iki 2026 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pateikti duomenis apie mokinių priėmimo tvarką ir sąlygas į kurčiųjų mokyklas Lietuvoje (duomenys neskelbtini) metų laikotarpiu, tai yra ar minėtu laikotarpiu moksleivių priėmimui buvo būtina nustatyto neįgalumo (invalidumo) sąlyga, tuo atveju, jei yra duomenų, ir apie (duomenys neskelbtini) priėmimo tvarką minėtam laikotarpiui. Klaipėdos apygardos teisme 2026 m. vasario 6 d. gautas Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos raštas, jog apie tvarkas ar sąlygas dėl priėmimo į kurčiųjų mokyklas Lietuvoje neturi informacijos, nes tai nėra ilgojo saugojimo dokumentai, tai yra teismas išnaudojo visas galimybes surinkti rašytinius įrodymus, kurių pagrindu būtų galima nustatyti ar minėtoje ugdymo įstaigoje galėjo mokytis tik tie asmenys, kuriems yra nustatytas neįgalumas.
22. Atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra įrodymų, kokias sąlygas turėjo atitikti asmuo priimamas į (duomenys neskelbtini), į tai, kad tokie įrodymai apeliacinės instancijos teismui taip pat nebuvo pateikti (nutarties 21 punktas), šiuo atveju pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi netiesioginiais įrodymais, tai yra jog pareiškėja remiantis pateiktais medicininiais dokumentais, ekspertizės aktais, pripažinta, kaip neįgali iš vaikystės, remdamasis moksliniais šaltiniais pažymėjo, kad specializuotose įstaigose galėjo ugdytis tik negalią turintys vaikai, o mokinių priėmimas į specialiąsias mokyklas buvo atliekamas medikų ir pedagogų komisijose. Su pirmosios instancijos išvadomis sutiktina. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog prielaidos būtų motyvuotos, t. y. kad būtų pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir priešingų išvadų tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-701/2024). Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018).
23. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad byloje pateikti medicininiai įrodymai neabejotinai patvirtina, kad pareiškėja buvo neįgali nuo vaikystės, tai yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, į tai, kad medicininiuose dokumentuose padaryti gydytojų įrašai „invalidumas iš vaikystės“, „kurčnebylumas nuo gimimo“ ar „kurčnebylumas iš vaikystės“, į tai, jog pareiškėja mokėsi specializuotoje (duomenys neskelbtini) m. laikotarpiu, į tai, jog apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog sovietmečiu specialusis ugdymas buvo atskirtas nuo bendrojo lavinimo, dėl ko specializuotose įstaigose galėjo ugdytis tik negalią turintys vaikai, daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti tikėtiną išvadą, jog pareiškėjai iš tiesų neįgalumas buvo nustatytas jau vaikystėje, tai yra iki 24-26 metų amžiaus, dėl ko šiuo atveju medicininiuose dokumentuose ir yra naudojamos sąvokos „invalidumas ar kurčnebylumas iš vaikystės“. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tai, jog sulaukusi pilnametystės, pareiškėja tik būdama 27 metų amžiaus (iš esmės tik metais vėliau, nei reikalaujama pagal Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį) kreipėsi dėl invalidumo grupės nustatymo, nepaneigia fakto, jog invalidumas vaikystėje jai galėjo būti nustatytas, o šiuo atveju nutarties 18-23 punktuose nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjai neįgalumas iš tiesų buvo nustatytas, atsižvelgiant į gydytojų padarytus įrašus, mokymosi specializuotoje ugdymo įstaigoje faktą.
24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nusprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, taikė materialinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, kurį naikinti ir ar pakeisti apelianto apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties.
25. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
26. Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė materialinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, kurį naikinti ir ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, dėl ko nutariama apeliacinio skundo reikalavimų netenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantei apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, apeliantei jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Pareiškėja duomenų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Telšių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.