Telšių apylinkės teismo sprendimas

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų teisėja Aida Stulpinienė

suinteresuoto asmens Asmens su negalia teisių agentūros prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Tinai Simovič,

suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei Dainai Sodienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Pareiškėjos tėvas A. R. mirė (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 16).

2024 m. kovo 13 d. viešoji įstaiga (duomenys neskelbtini) ligoninė pateikė atsakymą Nr. V3-(1.12 Mr) į pareiškėjos 2024 m. vasario 28 d. prašymą, kuriame nurodė, kad duomenų ir medicininių dokumentų apie pareiškėjos dėl (duomenys neskelbtini) nustatytą invalidumą, neturi (e. b. l. 32).

2024 m. rugsėjo 9 d. pareiškėja pateikė Agentūrai prašymą nustatyti jai neįgalumą atgaline data (e. b. l. 33-83).

2025 m. sausio 3 d. pareiškėja Lietuvos administracinių ginčų komisijai pateikė skundą dėl (duomenys neskelbtini) Agentūros Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalies, prašydama panaikinti (duomenys neskelbtini) Agentūros Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį „Dėl dalyvumo lygio termino nustatymo“ ir įpareigoti Agentūrą priimti naują teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą (e. b. l. 101-104).

2025 m. vasario 11 d. Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyrius priėmė sprendimą Nr. 21RE4-30 (AG4-3/20-2025), kuriuo nusprendė pareiškėjos skundą tenkinti - panaikinti Agentūros Sprendimų kontrolės skyriaus (duomenys neskelbtini) sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl V. M. dalyvumo lygio“ dalyje dėl dalyvumo lygio termino ir įpareigoti Agentūrą priimti naują teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl dalyvumo lygio (e. b. l. 106-116).

2025 m. balandžio 7 d. Agentūra priėmė sprendimą Nr. STS-2216 „Dėl 2025 m. vasario 11 d. Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus sprendimo Nr. 21RE4-30 (AG4-3/20-2025) vykdymo“, kuriuo nusprendė pareiškėjos prašymo 35 procentų dalyvumo lygio nustatymo nuo 2024 m. rugsėjo 4 d. atstatyti atgaline data, netenkinti (e. b. l. 118-121).

Byloje sprendžiama dėl juridinę reikšmė nustatymo, t. y. patvirtinimo, kad pareiškėjai invalidumas (neįgalumas) pirmą kartą buvo nustatytas iki jai suėjo 24-26 metai.

Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 445 straipsniu teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010; 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011).

Pareiškėja nurodo, kad invalidumas jai buvo nustatytas nuo vaikystės, ji turėjo invalidumo pažymėjimą, mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje, tačiau jokių dokumentų, patvirtinančių jai nustatytą neįgalumą neišliko, todėl savo reikalavimus grindžia medicininiuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis. Iš bylos medžiagos matyti, kad 1993 m. birželio 15 d. (pareiškėjai esant 27 metų amžiaus) pareiškėjai V. M. (ikisantuokinė pavardė R.) buvo išduotas siuntimas į MDEK (e. b. l. 46), kuriame dviejų gydytojų J. V. ir V. L. M. nurodoma, kad pareiškėja nuo 1 metų amžiaus persirgo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) mokykloje baigė 9 klases; diagnozuotas „(duomenys neskelbtini)“, pagrindinė liga nustatyta „(duomenys neskelbtini)“. Šio siuntimo pagrindu 1993 m. liepos 1 d. MDEK buvo surašytas ekspertizės aktas (e. b. l. 44-45), kuriame nurodoma, kad atliekamas pirminis tikrinimas, nustatoma diagnozė „(duomenys neskelbtini)“ ir invalidumo priežastis „invalidumas iš vaikystės“. Remiantis šiuo ekspertizės aktu pareiškėja 1993 m. kreipėsi į SODRĄ, jai buvo pradėta mokėti neįgalumo pensija. Vėliau, 1997 m. vasario 19 d. pareiškėjai buvo išduotas siuntimas į medicininės socialinės ekspertizės komisiją (e. b. l. 48-49), 1997 m. vasario 20 d. pakartotinai atliktas vertinimas, surašytas ekspertizės aktas, kuriame analogiškai nurodoma „invalidumo priežastis- invalidumas iš vaikystės“ (e. b. l. 50-51). Pagal tuos pačius duomenis pareiškėjos sveikatos vertinimas buvo atliekamas periodiškai, jai iki šiol neterminuotai yra nustatytas neįgalumas. Pareiškėjos tėvai yra mirę, todėl ji siekia realizuoti Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę gauti našlaičio pensiją. Pagal šią įstatymo nuostatą pareiškėjai galėtų būti skirta našlaičių pensija tuo atveju, jeigu teismas nustatytų juridinę reikšmę turintį faktą, kad pirmą kartą pareiškėjai buvo nustatytas neįgalumas (invalidumas) iki jai suėjo 24 - 26 metai. Pareiškėja teigia, kad pirminiai dokumentai, kuriais jai buvo nustatytas invalidumas vaikystėje, egzistavo, tačiau nėra išlikę, jai nepavyko jų gauti pasikreipus į skirtingas institucijas ir archyvus.

Pagal Konstitucinio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimą, neįgalumu (invalidumu) laikoma tokia asmens būklė, kuri nustatyta kompetentingų įstaigų; nei Pensijų įstatyme, nei kituose įstatymuose nėra nustatyta, kad asmens, sergančio atitinkama liga (-omis), tapimas invalidu konstatuojamas kitaip, nei kompetentingoms įstaigoms nustatant jam invalidumą (neįgalumą), t. y. invalidumą (neįgalumą) nustatančiai komisijai priėmus sprendimą dėl invalidumo fakto. Teisės gauti našlaičių pensiją pripažinimui yra svarbus ne asmens susirgimo, o jo pripažinimo neįgaliuoju (invalidu) momentas. Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens SODROS atstovė nurodė, kad teismas negali nustatyti neįgalumo fakto. Su tokiais suinteresuoto asmens atstovės argumentais teismas sutinka, tačiau sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, pareiškėja neprašo nustatyti neįgalumo fakto nuo vaikystės, kas akivaizdu, yra medikų, o ne teismo kompetencija, tačiau siekia nustatyti, jog praeityje egzistavo faktas – jai anksčiau nei iki sukako 27 m. (1993 m.) buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas). Teismo vertinimu toks prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti nustatytas, jis sukeltų pareiškėjai teisines pasekmes ir teismų praktikoje jau yra analogiško pobūdžio bylų, kurių vieną nurodė ir Agentūra 2025 m. balandžio 7 d. sprendime Nr. STS-2216, pati pasiūlydama pareiškėjai V. M. kreiptis į teismą dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018). Taigi žodiniai ir rašytiniai paaiškinimai civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis).

Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami ir netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013).

Iš pareiškėjos pareiškimo turinio, jos atstovės paaiškinimų teisme, visumos į bylą pateiktų medicininių dokumentų teismui nekyla abejonių, kad pareiškėja visiškai (duomenys neskelbtini) dar vaikystėje, būdama 1 metų amžiaus po persirgto (duomenys neskelbtini) ir tokia jos sveikatos būklė nesikeičia visą gyvenimą. Iki 1991 metų lapkričio 28 d., kai buvo priimtas Invalidų socialinės integracijos įstatymas, vaikams iki 16 metų amžiaus invalidumo grupės nebuvo nustatomos. Vaikams iki 16 metų amžiaus invalidumą nustatydavo valstybinių gydymo ar profilaktikos ir specializuotų įstaigų, teikiančių medicininę pagalbą vaikams ir paaugliams, medicininės socialinės ekspertizės komisijos, kurios spręsdavo dėl invalidumo fakto, pobūdžio, priežasties, atsiradimo laiko. Nagrinėjamu atveju, tokių tiesioginių įrodymų, kad pareiškėjai, būnant nepilnamete, medicininės socialinės ekspertizės komisija buvo nustačiusi invalidumą nėra. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė pateikė informaciją, kad ligoninėje nėra duomenų ir medicininių dokumentų apie V. M. dėl (duomenys neskelbtini) nustatytą invalidumą (e. b. l. 32). SODRA pateikė informaciją, kad užbaigtų bylų saugykloje nėra duomenų apie iki 1993 m. liepos 1 d. V. M. ar už ją jos tėvams mokėtą negalios pensiją (e. b. l. 30). Tokios informacijos neturi ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyrius (e. b. l. 27). (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyrius patvirtino, kad V. M. (R.) 1974 m.–1982 m. mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje-internate. Gydytojų pažymos ir kiti dokumentai, susiję su asmenų sveikata, nepriskiriami ilgo arba nuolatinio saugojimo dokumentų kategorijai, todėl (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos archyve nėra duomenų apie V. M. (R.) sveikatą, mokymosi (duomenys neskelbtini) mokykloje-internate laikotarpiu (e. b. l. 24). Klaipėdos regioninio valstybės archyvo (duomenys neskelbtini) filialo, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėja nuo 1 iki 9 klasės mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje (e. b. l. 74-78, 79-83). Analogiška informacija apie pareiškėjos mokymąsi (duomenys neskelbtini) mokykloje nurodyta ir aukščiau aptartuose siuntimuose į MDEK, ekspertizės aktuose, kuriais pareiškėjai nustatytas neįgalumas nuo 1993 m. liepos 1 d. neterminuotai.

Vienu iš argumentų pareiškimo tenkinimui pareiškėja nurodo, kad tai, jog jai invalidumas pirmą kartą buvo nustatytas anksčiau nei 1993 m. liepos 1 d. patvirtina ir mokymosi (duomenys neskelbtini) mokykloje faktas. Pagal viešai prieinamą informaciją, mokslines publikacijas (pvz. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto M. Pivoraitės 2023 m. magistro darbas „Negalia sovietmečiu: (duomenys neskelbtini) ugdymas Lietuvos SSR“; habil. Dr. Vytauto Karvelio publikacija „Neįgaliųjų padėtis XX a. Lietuvoje“) (duomenys neskelbtini) mokyklose sovietmečiu buvo mokomi (duomenys neskelbtini) negalią turintys vaikai; Lietuvoje veikė (duomenys neskelbtini) mokyklos: Vilniuje, Kaune, Telšiuose, Rusnėje. Sovietmečiu specialusis ugdymas (defektologija) buvo griežtai atskirtas nuo bendrojo lavinimo, todėl specializuotose įstaigose galėjo ugdytis tik negalią turintys vaikai. Mokinių priėmimas į specialiąsias mokyklas buvo vykdomas vadovaujantis Lietuvos švietimo ir sveikatos apsaugos ministerijos 1955 m. sausio 21 d. patvirtinta specialiąja instrukcija. Vyko vaikų atrinkimas specialiajam ugdymui, tą atlikdavo medikų ir pedagogų komisijos. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja nuo pat pirmos klasės mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje, baigė ten 9 klases, todėl, tikėtina, kad jai buvo nustatytas invalidumas. Šią teismo prielaidą patvirtina ir 1993 m. birželio 15 d. siuntime į MDEK bei 1993 m. liepos 1 d. ekspertizės akte pateikti duomenys. Akivaizdu, jog 1993 m., gydytojai vertino pateiktus medicininius duomenis ir pagal juos nurodė invalidumo priežastį „invalidumas iš vaikystės“. Ekspertizės akto 10, 13 punktuose pateiktos skirtingos sąvokos, teismui leidžia spręsti, jog jau suaugusiai pareiškėjai nustatydami neterminuotai III invalidumo grupę, medikai galėjo turėti duomenis apie jai nustatytą invalidumą vaikystėje. Vien tik tai, kad sulaukusi pilnametystės, pareiškėja tik būdama 27 metų amžiaus (iš esmės tik metais vėliau, nei reikalaujama pagal Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį) kreipėsi dėl invalidumo grupės nustatymo, nepaneigia fakto, jog invalidumas vaikystėje jai galėjo būti nustatytas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad keitėsi santvarka, ne visi dokumentai buvo išsaugoti, o asmeniui, turinčiam tokio pobūdžio negalią, sudėtinga savarankiškai savalaikiai įgyvendinti savo interesus.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, jog negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą; antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, taip pat būtų nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų. Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

Dėl to, teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs rašytinių įrodymų visetą, daro išvadą, kad labiausiai tikėtina, jog invalidumas pareiškėjai pirmą kartą buvo nustatytas iki jai suėjo 24-26 metai. Pareiškėja negali kitokia tvarka gauti šį faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų ir prarastų dokumentų negalima atkurti, todėl pareiškėjo nurodytas juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas teismine tvarka. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas našlaičių pensijos skyrimo tikslu (CPK 448 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 279, 444-448 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) invalidumas (neįgalumas) pirmą kartą buvo nustatytas iki jai suėjo 24-26 metai.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas našlaičių pensijos skyrimo tikslu.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.