Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. U. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 5 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi – 1 metai 6 mėnesiai ir 25 dienos, prie neatliktos bausmės dalies pridedant 3 mėnesius laisvės atėmimo, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams 25 dienoms; bausmės vykdymo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio priėmimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis E. U. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, mano, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai jį nuteisė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį, todėl prašo priimti naują išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir E. U. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje

7. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas E. U. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl E. U. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. U. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) E. U., nukentėjusiąją S. S., liudytoją K. K., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek E. U. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – E. U. teisinančius – įrodymus (paties E. U. parodymus). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo E. U. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

9. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

10. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. U. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, nepripažino ir parodė, kad jis gyvenime prieš moterį nėra rankos pakėlęs, byloje nagrinėjamo įvykio metu jokio konflikto tarp jo ir nukentėjusiosios S. S., nebuvo, jie nesipyko, nukentėjusioji jį nepagrįstai kaltina smurtavus prieš ją (1 t., b. l. 79-80, 158).

11. Nors viso proceso metu E. U. parodymai dėl byloje nagrinėjamo konflikto aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos E. U. parodymus ir vadovavosi nukentėjusiosios S. S., liudytojo K. K., taip pat rašytine bylos medžiaga ir jų pagrindu nustatė, kad E. U. 2021 m. birželio 22 d. apie 19.30 val. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus žodiniam konfliktui, smurtavo prieš savo šeimos narę – sugyventinę S. S., tuo nukentėjusiai S. S. sukėlė fizinį skausmą.

12. Nukentėjusioji S. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu abu buvo išgėrę alaus, jai paskambino kaimynas dėl šuns, sugyventinis E. U. dėl to susinervino, jam sukilo pavydas ir jis pradėjo smurtauti jos atžvilgiu – trenkė per veidą, tampė už plaukų, pasiguldė ją lauke, šaukė. Konfliktas vyko ir lauke, ir kambaryje. Po konflikto jai ant veido ir rankų buvo mėlynės (1 t., b. l. 159). Iš esmės tokius pačius parodymus nukentėjusioji S. S. davė ir apklausta ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 48-49).

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios S. S. viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais patikėjo ir rėmėsi. Nukentėjusiosios S. S. duoti parodymai dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi, logiški ir aiškūs. Nukentėjusiosios S. S. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai liudytojo K. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu matė, kaip S. S. gulėjo, o vyriškis apžergęs ją jai kumščiavo, mušė (1 t., b. l. 58-59, 158-159); 2021 m. birželio 23 d. įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b. l. 19-24); 2021 m. birželio 22 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo (1 t., b. l. 15-18); 2021 m. birželio 23 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje (1 t., b. l. 26); 2021 m. birželio 23 d. asmens apžiūros protokole (1 t., b. l. 27); VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono greitosios medicinos pagalbos stoties 2021 m. birželio 28 d. rašte (1 t., b. l. 37-40) užfiksuoti duomenys; Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 44-45) dėl S. S. nustatytų kūno sužalojimų, jų padarymo būdo užfiksuoti duomenys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo E. U. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

14. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusioji S. S. bei liudytojas K. K. galėjo apkalbėti E. U., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojas K. K. teisme parodymus davė praėjus beveik 6 mėnesiams nuo jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, todėl natūralu, kad daugumos aplinkybių dėl savo garbaus amžiaus detaliai negalėjo prisiminti, tad tai, kad liudytojas apklausiamas pirmosios instancijos teisme negalėjo nurodyti, jog byloje nagrinėjamo įvykio metu smurtaujantį prieš S. S. matė būtent E. U., nėra pagrindas nesivadovauti šio liudytojo parodymais. Be to, liudytojas teisiamajame posėdyje patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą, kur buvo nurodęs, kad matė, kaip E. U. smurtavo prieš S. S., todėl teismas pagrįstai rėmėsi šio liudytojo parodymais. Nukentėjusioji S. S. ir liudytojas K. K. parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, E. U. kaltei pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir kad ją padarė būtent E. U.. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis E. U. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. Byloje nustatytas konflikto pobūdis, nuteistojo E. U. elgesys, naudojant fizinį smurtą nukentėjusiosios S. S. atžvilgiu, patvirtina, kad E. U. suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus (sugyventinės S. S.) sveikatą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – E. U. išteisinti, nėra pagrindo.

16. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. U. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas ne tik E. U. atliktus neteisėtus veiksmus bei S. S. patirtus sužalojimus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Nuteistojo E. U. apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kad S. S. jį nepagrįstai apkaltino tam, kad jis būtų pasiųstas į kalėjimą, o ji galėtų lakstyti pas vyrus, yra nepagrįsti, todėl nuteistojo apeliacinis skundas netenkintinas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam E. U. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl nuteistajam E. U. paskirtos bausmės

17. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

18. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas E. U. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą nubaudė laisvės atėmimu 5 mėnesiams. Skirdamas bausmę E. U. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad E. U. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tiesiogine tyčia, į kaltininko asmenybę – į tai, kad E. U. pilnametis, nevedęs, tris kartus teistas, tarp jų ir už analogišką nusikalstamą veiką nukentėjusiosios S. S. atžvilgiu, atlieka laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose iki 2023 m. liepos 5 d., baustas administracine tvarka, nedirbantis, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, į tai, kad nusikaltimas padarytas dėl emocinio nesusivaldymo, padidėjusio pykčio ir agresyvumo sugyventinės S. S. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas E. U. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė.

19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo E. U. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam E. U. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (laisvės atėmimas 5 mėnesiams), subendrinta ir vienu trečdaliu sumažinta bausmė (laisvės atėmimas 6 mėnesiams) ir galutinė su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme subendrinta bausmė (1 metai 9 mėnesiai 25 dienos laisvės atėmimo) nėra per giežtos ar aiškiai neteisingos, mažinti jas ar paskirti švelnesnes kitos rūšies bausmes nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistajam E. U. ankstesniais teismų nuosprendžiais už nusikalstamas veikas skirtos švelnesnės bausmės (areštas) teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam E. U. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė ir galutinė su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme subendrinta bausmė yra tinkamai individualizuotos, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. gruodžio 10 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

20. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartimi nuteistajam E. U. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja. Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. vasario 8 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje, remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 6 punktu, prašoma iš E. U. valstybės naudai priteisti 75 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

21. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Taigi teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021).

22. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo E. U. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Gynėja nuteistajam E. U. buvo paskirta ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam E. U. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Bylos duomenimis nuteistasis E. U. iki nusikalstamos veikos padarymo nedirbo (1 t., b. l. 126), taip pat nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (1 t., b. l. 127), tačiau yra darbingas, kitų objektyvių duomenų apie nuteistojo turtinę padėtį byloje nėra. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma ir gynėjos pateiktu pranešimu apie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidas), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo E. U. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. U. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš E. U. valstybės naudai 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.