Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2152-232/2016 pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apelianto teigimu, neteisėtais ir šališkais sąmoningais ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmais sutrukdžius išsiaiškinti eismo įvykio vaizdo įrašo klastotės ir vagystės aplinkybes, nebuvo nustatytas tikrasis eismo įvykio kaltininkas ir buvo neteisėtai nuteistas ieškovas, taip jam padarant turtinę ir neturtinę žalą. Apeliantas taip pat nurodo, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusi teisėja, priėmusi skundžiamą sprendimą, yra suinteresuota bylos baigtimi ir turėjo nusišalinti, nes Vilniaus apygardos teismas yra kaltinamas tuo, jog baudžiamosios bylos Nr. 1-36-276/2007 daiktinis įrodymas (vaizdo įrašo diskelis) buvo pavogtas bylai esant būtent šio teismo žinioje, be to, teisėja iš pradžių atsisakė nagrinėti ieškovo ieškinį dėl to, kad ieškovas nėra konkrečiai suformulavęs ieškinio dalyko, tačiau ši pirmosios instancijos teismo nutartis buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo.

Dėl teisėjo suinteresuotumo bylos baigtimi

Tinkama teisės į nešališką teismą užtikrinimo garantija yra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normų, reglamentuojančių nušalinimo institutą, taikymas. CPK 64 straipsnis nustato, kad teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas ir vertėjas, negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios sukelia abejonių dėl jų nešališkumo. Pagrindai teisėjui (teisėjams) nušalinti (ar nusišalinti) išvardinti CPK 65 ir 66 straipsniuose. Nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas prieš bylą pradedant nagrinėti iš esmės (CPK 68 straipsnio 2 dalis). Pagal teismų praktiką asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012).Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, peticijos Nr. 19874/92).Nagrinėjamu atveju ieškovas teisėjos L. U. suinteresuotumą bylos baigtimi grindžia tuo, kad neva kelių policija kaltina Vilniaus apygardos teismą, kuriame dirba ši teisėja, jog baudžiamosios bylos daiktinis įrodymas (vaizdo įrašo diskelis) buvo pavogtas būtent bylai esant apygardos teismo žinioje. Tačiau pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-00674-11, pradėtas dėl baudžiamosios bylos Nr. 1-36-276-2007 įrodymo – diskelio CD-R Verbatim su jame įrašytu vaizdo įrašu apie eismo įvykį – praradimo, buvo sustabdytas, nenustačius nusikalstamą veiką padariusio asmens, ir jokie įtarimai nei Vilniaus apygardos teismo darbuotojams, nei kitiems asmenims ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikšti. Be to, kaip teisingai pastebėjo atsakovė, 2012 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 3-iojo NVT skyriaus prokuroro M. N. nutarime sustabdyti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-2-00674-11 konstatuota, kad baudžiamosios bylos priedas (CD) galėjo būti prarastas ne tik Vilniaus apygardos teisme, bet ir laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 11 d., t. y. bylą gavus Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, kur, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, dar nurodyta, jog gauta byla su kompaktiniais diskeliais, tiek ir vėliau, ją gražinant į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą. Taigi, priešingai nei interpretuoja apeliantas, jokio pagrindo teigti, kad Vilniaus apygardos teismas yra kaltinamas daiktinio įrodymo praradimu, ir, tuo labiau, jog dėl vykusio ir šiuo metu sustabdyto įrodymo dingimo aplinkybių tyrimo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja yra suinteresuota šios bylos baigtimi, nėra, todėl apelianto pareikštas nuogąstavimas dėl teisėjos šališkumo nėra objektyviai pagrįstas.Savo ruožtu ta aplinkybė, kad teisėjos nutartis, kuria nustatyti ieškovo ieškinio trūkumai, buvo panaikinta apeliacinės instancijos teismo, pagal CPK nustatytą reguliavimą nėra kliūtis tam pačiam teisėjui bylą nagrinėti iš esmės ir, priešingai nei mano ieškovas, savaime nesudaro pagrindo abejoti teisėjos nešališkumu, nesuinteresuotumu konkrečios bylos baigtimi. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad visos apelianto nurodytos, tariamai teisėjos suinteresuotumą bylos baigtimi pagrindžiančios, aplinkybės, ieškovui buvo žinomos dar iki bylą pradėjus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės, tačiau, kaip teisingai akcentavo atsakovė, ieškovas jokių nušalinimų teisėjai per visą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laiką nereiškė, kas tik papildomai pagrindžia pirmiau padarytos išvados, jog šiuo atveju nėra absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, teisingumą.

Dėl ginčo esmės

Valstybės pareigūnų atsakomybė už žalą, padarytą ikiteisminio tyrimo, teisminio proceso metu, yra reglamentuojama CK 6.272 straipsnio 1 dalyje.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2017 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44-969/2017; kt.)Spręsdami tokio pobūdžio ieškinius teismai, vadovaudamiesi CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, t. y. atsižvelgdami į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, inter alia įvertinusi ieškovo apeliacinio skundo ir atsakovės atsiliepimo į jį argumentus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir (ar) prokurorų neteisėtų veiksmų ar neteisėto neveikimo, dėl kurių ieškovui būtų padaryta žala.Kaip pagrįstai nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu ieškovas A. L. pripažintas kaltu dėl 2005 m. spalio 22 d., 21.49 val., Ukmergės – Geležinio Vilko gatvių sankryžoje įvykusio eismo įvykio. Pirmiau nurodyto nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas buvo net kelis kartus patikrintas tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismų, tačiau paliktas galioti be pakeitimų. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek apeliacinės instancijos, tiek ir kasacinės instancijos teismas, be kita ko, nagrinėjo ir jau tuo metu ieškovo bei jo advokato iškeltą eismo įvykio vaizdo įrašo suklastojimo versiją, tačiau Vilniaus apygardos teismui paskyrus vaizdo įrašo komisinę ekspertizę, apklausus ekspertus ir įvertinus kitus byloje surinktus įrodymus, šis A. L. argumentas buvo paneigtas. 2010 m. liepos 2 d. nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmetęs ieškovo kasacinį skundą, konstatavo, kad gynybos iškelta vaizdo įrašo suklastojimo versija buvo kruopščiai patikrinta: skirtos dvi ekspertizės, išklausyti ekspertai, išaiškintos vaizdo įrašo gavimo aplinkybės, apklausti asmenys, kurie galėjo ką nors apie tai žinoti. Kasacinis teismas akcentavo, kad bylos faktinės aplinkybės buvo nustatytos ne vien tik pagal eismo įvykio vaizdo įrašą, bet įvertinus įrodymų visumą, kurios visiškai pakanka konstatuoti, jog būtent A. L. padaryti KET pažeidimai sukėlė eismo įvykį ir jo metu kilusius padarinius.Savo ruožtu, vien tik ieškovo šiuo metu nagrinėjamoje civilinėje byloje išdėstytas nesutikimas su jo atžvilgiu priimtais teismų procesiniais sprendimais, kurių teisingumas šioje byloje negali būti kvestionuojamas, savaime nepagrindžia nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nei prokurorų veiksmų neteisėtumo, nepakankamo rūpestingumo, tiriant ieškovo išdėstytą versiją dėl vaizdo įrašo suklastojimo, todėl apelianto skundo argumentas, kad baudžiamojo proceso metu liko neišsiaiškintas tikrasis eismo įvykio kaltininkas, o jis (ieškovas) buvo nuteistas neteisėtai, atmestini.Teisėjų kolegija taip pat atmeta ir ieškovo argumentus, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokurorai sąmoningai ir tendencingai trukdė atlikti ieškovo pateiktos VGTU mokslininkų išvados tyrimą, šališkai nutraukė pradėtą baudžiamosios bylos atnaujinimo procesą ir taip sutrukdė išsiaiškinti tikrąjį įvykio kaltininką bei ieškovui įrodyti savo nekaltumą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovo argumentai dėl neva po generalinio prokuroro 2010 m. gruodžio 17 d. nutarimo pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių A. L. baudžiamojoje byloje, pastarajam pateikus VGTU prof. A. J. parengtą ir l. e. rektoriaus pareigas E. K. Z. pasirašytą raštą dėl vaizdo įrašo suklastojimo, atliekamų pareigūnų ir prokurorų sąmoningų trukdymo bei faktų slėpimo veiksmų, paremti tik iškreipta ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų atliktų veiksmų ir tyrimo eigos interpretacija, tačiau ne konkrečiais šių veiksmų neteisėtumą pagrindžiančiais įrodymais (CPK 178, 185 straipsniai).Antai, ieškovui pateikus minėtą VGTU prof. A. J. raštą, kuriame nurodoma, kad ištyrus ieškovo advokato pateiktą vaizdo įrašą nustatyta, jog jis yra suklastotas, generalinio prokuroro 2010 m. gruodžio 17 d. nutarimu buvo pradėtas procesas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių išsiaiškinimo, siekiant nustatyti ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo. Priešingai nei nurodo apeliantas, iš pridėtos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad prokuratūra ir jos nurodymu atitinkami ikiteisminio tyrimo pareigūnai ėmėsi visų būtinų veiksmų A. J. išvadoje nurodytai aplinkybei dėl įrašo suklastojimo ištirti – buvo apklausti tiek A. J. ir E. K. Z., tiek ir baudžiamojoje byloje teismo ekspertizės aktą, kuriame buvo padaryta priešinga išvada, jog vaizdo įrašas nėra suklastotas, rengęs LTEC skaitmeninės informacijos laikmenose ekspertizių skyriaus vedėjas J. G., taip pat apklaustas UAB „Fima“, tiekiančios vaizdo stebėjimo sistemas, specialistas inžinierius. Tyrimo metu surinkti duomenys paneigė A. J. rašte išsakytos nuomonės teisingumą. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-00030-11 dėl melagingos specialisto išvados pateikimo buvo nutrauktas dėl to, jog tyrimo veiksmus, kuriais, remiantis 2010 m. gruodžio 17 d. generalinio prokuroro nutarimu, buvo siekiama išsiaiškinti prof. A. J. 2010 m. lapkričio 5 d. rašte nurodytas aplinkybes dėl vaizdo įrašo suklastojimo, privaloma buvo atlikti naujai paaiškėjusių aplinkybių tyrimo medžiagoje, o ne atskirame ikiteisminiame tyrime, todėl nebuvus pagrindo pradėti naują (atskirą) ikiteisminį tyrimą, pastarasis buvo nutrauktas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro G. B. 2011 m. kovo 15 d. nutarimu. Tačiau šis nutraukimas savaime nereiškė pačių tyrimo veiksmų, pradėtų pagal 2010 m. gruodžio 17 d. generalinio prokuroro nutarimą, dėl ieškovo pateiktos VGTU profesoriaus išvados pagrįstumo patikrinimo, nutraukimo, todėl, priešingai nei interpretuoja ieškovas, kelių policija pagrįstai, vadovaudamasi 2011 m. kovo 22 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 3-iojo NVT skyriaus prokuroro S. J. nurodymu, o ne savavališkai, 2011 m. balandžio 29 d. atliko E. K. Z. ir A. J. apklausą, kurios rezultatai buvo perduoti prokuratūrai.Kaip jau buvo minėta pirmiau šioje nutartyje, proceso dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių metu surinkti duomenys, rezultatai nepatvirtino prof. A. J. pateiktos nuomonės dėl baudžiamosios bylos įrodymo – vaizdo įrašo klastojimo pagrįstumo, todėl 2011 m. liepos 15 d. generalinio prokuroro nutarimu šis procesas (dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių) buvo nutrauktas, konstatavus, kad papildomai atliktų procesinių veiksmų tyrimo rezultatai nesudaro pagrindo siūlyti teismui atnaujinti bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atmetė ieškovo ir jo gynėjo skundą dėl generalinio prokuroro 2011 m. liepos 15 d. nutarimo, o Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi, konstatavęs, jog po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gegužės 9 d. nuosprendžio įsiteisėjimo nebuvo nustatyta ir nepaaiškėjo nei viena nauja aplinkybė, kuri viena, ar kartu su kitais įrodymais, patvirtintų, kad A. L. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, ar padarė lengvesnę nusikalstamą veiką, atmetė nuteistojo A. L. ir jo gynėjo advokato K. B. skundą, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartį paliko galioti. Taigi apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad apeliacinis teismas, nagrinėjęs generalinio prokuroro 2011 m. liepos 15 d. nutarimą, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi panaikino prokuratūros atliktą vaizdo įrašo tyrimą ir suteikė teisę tęsti eismo įvykio vaizdo įrašo klastotės ir vagystės nustatymo procesą, yra klaidinantis ir neatitinka tikrovės.Akcentuotina, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovas nesutinka su tyrimo metu padaryta išvada dėl VGTU mokslininkų nuomonės (vaizdo įrašo klastojimo klausimu) nepasitvirtinimo, o prokuroras atmetė ieškovo prašymą atlikti dar vieną vaizdo įrašo ekspertizę, savaime nepagrindžia tyrimo atlikimo tendencingumo, šališkumo, siekimo sutrukdyti ieškovui įrodyti jo nekaltumą, nes, kaip buvo nurodyta, vaizdo įrašo klastojimo aplinkybės buvo jau ne kartą vertintos net tik prokurorų ir pareigūnų, bet ir teismų, dar nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-36-276/2007, kurioje, dar esant byloje diskeliui su vaizdo įrašu, buvo atliekama tiek ekspertizė, tiek išsami specialistų apklausa, ir kurioje ieškovas taip pat buvo pateikęs kito privataus specialisto nuomonę dėl galimo įrašo suklastojimo. Pastebėtina, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, išnagrinėjęs A. L. skundą dėl prokuroro S. J. 2011 m. gegužės 15 d. nutarimo, kuriuo buvo atmestas A. L. advokato prašymas atlikti vaizdo įrašo kopijos komisijinę ekspertizę, jokių BPK pažeidimų ar kitokių prokuroro neteisėtų veiksmų nekonstatavo ir 2011 m. birželio 13 d. nutartimi ieškovo skundo netenkino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų sąmoningą ar kitokį trukdymą išsiaiškinti eismo įvykio vaizdo įrašo diskelio (baudžiamosios bylos įrodymo) praradimo (vagystės) aplinkybes.2011 m. rugsėjo 29 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-00674-11 pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, požymius (tarnybos pareigų neatlikimas ar netinkamas jų atlikimas) dėl paaiškėjusios aplinkybės, kad nebuvo išsaugotas prie baudžiamosios bylos prijungtas diskelis CD-R su jame įrašytu eismo įvykio vaizdo įrašu. Tačiau 2012 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 3-iojo NVT skyriaus prokuroro M. N. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-00674-11 buvo sustabdytas, konstatavus, kad tikslaus bylos priedo (kompaktinio diskelio) praradimo laiko, aplinkybių, taip pat dėl kokių asmenų kaltės (tyčinės ar neatsargios), išnaudojus visas priemones, nustatyti nepavyko. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 3-iojo NVT skyriaus vyriausiasis prokuroras E. M. 2012 m. spalio 17 d. nutarimu atmetė A. L. atstovo skundą dėl pirmiau nurodyto prokuroro M. N. nutarimo, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi atmetė ieškovo ir jo atstovo skundą dėl 2012 m. spalio 17 d. vyriausiojo prokuroro nutarimo, konstatavęs, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai byloje Nr. 10-2-00674-11 laiku, pakankamai intensyviai ir kryptingai atliko būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus, nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti buvo atlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai – apklausti galimai su veika susiję ar apie veikos aplinkybes ką nors žinantys asmenys, išreikalauti tyrimui reikšmingi dokumentai iš teismų, atlikti kiti būtini tyrimo veiksmai, tačiau nepaisant visų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, tyrimo metu nepavyko nustatyti veiką padariusio asmens.Apeliantas be bendro pobūdžio nepasitenkinimo ta aplinkybe, kad nebuvo rastas nusikalstamą veiką padaręs asmuo ir tyrimas dėl vaizdo įrašo diskelio dingimo buvo sustabdytas, nenurodė jokių konkrečių įrodymų, galinčių bent tikėtinai pagrįsti prokurorų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumą, jų tyčinį siekimą sutrukdyti išsiaiškinti diskelio praradimo aplinkybes. Priešingai, ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, kad buvo imtasi visų įmanomų veiksmų minėtoms aplinkybėms išsiaiškinti, o vien tik tai, jog ieškovas nėra patenkintas šio tyrimo rezultatu ir galimybės dar kartą padaryti originalaus vaizdo įrašo ekspertizę nebuvimu, nesudaro pagrindo konstatuoti pareigūnų bei prokurorų neteisėtų veiksmų ir atsakovės pareigos atlyginti ieškovui žalą, tuo labiau, kad, kaip minėta, daiktinis įrodymas buvo prarastas jau įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui, šio diskelio turinys buvo išsamiai, tikrinant ieškovo versiją dėl vaizdo įrašo suklastojimo, ištirtas nagrinėjant baudžiamąją bylą, o ir proceso dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių metu negauta duomenų, leidžiančių pagrįstai suabejoti baudžiamosios bylos rezultato teisingumu ir naujos ekspertizės atlikimo būtinumu, todėl, kaip visiškai teisingai pastebėjo atsakovė, aplinkybė, jog buvo sustabdytas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-00674-11, nesudaro pagrindo manyti, kad buvo sutrukdyta išsiaiškinti tikrąjį eismo įvykio kaltininką.Apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priėjo išvadą, jog ieškovo argumentai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokurorų veiksmai yra neteisėti, nes nebuvo išaiškintos ieškovo kaltės įrodymo – eismo įvykio vaizdo įrašo klastotės ir vaizdo įrašo diskelio vagystės aplinkybės, yra nepagrįsti. Šiame kontekste atkreiptinas apelianto dėmesys, kad CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatyta teismo pareiga motyvuoti sprendimą glausta forma, tuo tarpu kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). Taigi ieškovo apeliaciniame skunde dėstomas argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl visų ieškovo detaliai ieškinyje nurodomų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmų po 2010 m. gruodžio 17 d., kai buvo pradėtas procesas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, nepatvirtina skundžiamo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, taigi ir jo panaikinimo būtinybės.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė ir nevertino, ar tyrėja A. Š. teisėtai ir pagrįstai organizavo psichiatrinę ekspertizę ieškovo psichikos būklei nustatyti. Priešingai nei nurodė ieškovas, pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog pareigūnai (taigi ir ieškovo nurodoma tyrėja) pažeidė kokias nors baudžiamojo proceso normas, o pats ieškovas net nenurodė, kokias konkrečiai BPK normas, jo nuomone, tyrėja pažeidė. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovui, skirtingai nei jis interpretuoja, nebuvo atliekama teismo psichiatrinė ekspertizė, o tik atliktas specialisto tyrimas, atsakant į tyrėjos užklausą, ar ieškovui yra tikslinga skirti teismo psichiatrinę ekspertizę, įvertinus aplinkybę, jog ieškovas gydėsi (duomenys neskelbtini), todėl ieškovo argumentai, susiję su neva netinkama ekspertizės paskyrimo ir atlikimo tvarka (neinformavus advokato, prokuroro ir teismo) atmestini. Taip pat kaip visiškai nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais pripažintini ir ieškovo teiginiai, kad tyrėja ieškovo medicininę kortelę iš klinikos gavo apgaulės būdu, todėl šie ieškovo argumentai taip pat atmestini.Atmestini, kaip deklaratyvūs, ir ieškovo argumentai apie tai, kad tyrėjos-inspektorės A. A. tarnybiniame pranešime nurodytas neva buvęs ieškovo neblaivumas, nors dar nebuvo gauti kraujo mėginių analizės rezultatai, padarė neigiamą įtaką visam procesui ir yra viena iš priežasčių, kodėl per 10 metų ieškovas negali įrodyti savo nekaltumo. Kaip pagrįstai nurodė atsakovė atsiliepime, A. L. apsvaigimo nuo alkoholio faktas, kaip veiką kvalifikuojanti aplinkybė, ieškovui nebuvo inkriminuota ir teismų nebuvo vertinta, todėl negalėjo sukelti jam jokių neigiamų padarinių. Nors teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju ieškovui turėjo būti skaičiuojamas būtent nuo 2011 m. kovo 15 d., o ne nuo 2012 m. lapkričio 26 d. (kadangi ieškovas įrodinėja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumą ne tik vaizdo įrašo klastojimo išsiaiškinimo, bet ir diskelio dingimo tyrimo kontekste), remdamasi pirmiau šioje nutartyje nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad ieškinio senaties taikymo klausimas šiuo atveju nedaro įtakos bylos teisiniam rezultatui, nes ieškovui neįrodžius ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, ieškovo ieškinys pagrįstai atmestas, taigi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.