- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-18
- Bylos Nr.
- 1A-113-875/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Laisvydas Zederštremas, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- A. B.
- Nukentėjusysis
- R. R.
- Civilinis ieškovas
- R. R.
- Advokatai
- Irmantas Motužis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laisvydo Zederštremo ir Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą dėl (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir paskirtas laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant: per 6 (šešis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; visą bausmės atlikimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Tuo pačiu nuosprendžiu patenkintas nukentėjusiojo R. R. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir iš A. B. nukentėjusiojo naudai priteista 1000 Eur, bei Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl patirtų išlaidų 374,05 Eur ir priteista iš A. B..
Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. R. atsisakius reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, šioje dalyje byla nutraukta.
Valstybės naudai iš A. B. priteista 374,05 Eur už nukentėjusiajam R. R. suteiktą Valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. B. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent: 2019 m. spalio 31 d. apie 21.00 val., kelyje (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių paskatų, tyčia kairės rankos kumščiu suduodamas vieną smūgį į veido sritį R. R., tuo padarydamas jam apatinės lūpos muštinę žaizdą ir keturių viršutinių dantų išmušimą (išnarinimą), taip nesunkiai sutrikdė R. R. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas advokatas I. Motužis prašo panaikinti (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendį nustačius, kad A. B. R. R. sužalojo esant būtinosios ginties situacijai, neperžengiant būtinosios ginties ribų ir baudžiamąją bylą nutraukti. Nukentėjusiojo R. R. ir civilinio ieškovo - Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, bei panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteista 374,05 Eur valstybės naudai už nukentėjusiajam suteiktą nemokamą teisinę pagalbą. Bylą prašoma nagrinėti žodinio proceso tvarka.
2.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įstatymo reikalavimų - išvadą, jog R. R. buvo sužalotas tyčia dėl asmeninių paskatų, teismas padarė remdamasis prielaida, o ne bylos duomenimis, daugelį bylos duomenų, neatskleidęs jų turinio reikšmės ir tarpusavio ryšio, logiškai to neargumentuodamas, vertino išimtinai kaip A. B. kaltės įrodymus. Be to, kai kurios esminės teismo išvados nėra aiškios ir suprantamos. Minėtų procesinių teisės normų pažeidimai laikytini esminiais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 3 dalies, kadangi jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
2.2. Skunde teigiama, jog iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra pakankamai aišku, kokias faktines aplinkybes nustatė teismas - neaišku, ar teismas A. B. nurodytas aplinkybes dėl to, kad pats nukentėjusysis pirmasis sugriebė jam už rankos ir jos nepaleisdamas užsimojo prieš A. B. kita ranka, laikė paneigęs, ar jų net nepaneiginėjo. Būtent teismas pažymėjo, kad A. B. „teismui pateikė gynybinę versiją, kad R. R. sužalojo esant būtinosios ginties situacijai, manydamas, kad jam reikėjo gintis nuo R. R., kuris galėjo jį sužaloti, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad manydamas, jog gali būti sužalotas, negalėjo pasišalinti nuo R. R., todėl pats sudavė jam smūgį. Teismui nekelia abejonių, kad kaltinamojo suduotas smūgis buvo tyčia dėl asmeninių paskatų, nes prieš tai buvo sumuštas E. B. dėl kurio ir važiavo ieškoti R. R.“. Akivaizdu, tokios teismo išvados yra ne tik neaiškios, neatitinkančios BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose keliamų reikalavimų nuosprendžio turiniui (iš nuosprendžio taip lieka neaišku, kokiomis aplinkybėmis suduotas smūgis nukentėjusiajam), tačiau jomis įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltinamajam - kaltinamojo parodymai menkinami tuo pagrindu, kad neva kaltinamasis nepateikęs savo parodymus, kad jis negalėjo pasišalinti, patvirtinančių įrodymų, tuo suponuojant, jog jei kaltinamasis nepateikia kažkokių jo parodymų patvirtinančių įrodymų, tai tuos parodymus neva galima vertinti tik kaip versiją. Tik nustačius, kokia buvo situacija prieš pat A. B. smūgį (buvo A. B. nurodytos aplinkybės apie paties nukentėjusiojo R. R. grėsmę A. B. sveikatai keliančius veiksmus ar ne) galimas pagrįsto, BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nuostatas atitinkančios nuosprendžio byloje priėmimas.
2.3. Apelianto nuomone, nuteistojo parodymai sumenkinti nepagrįstai. Nors nuteistasis A. B. viso baudžiamojo proceso metu šioje byloje pripažino, kad būtent jis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam, padarydamas jam sužalojimus, tačiau jis taip pat viso proceso metu tvirtino ir tai, kad sužalojimus nukentėjusiajam padarė besigindamas nuo akivaizdžiai gresiančio ir prasidėjusio paties nukentėjusiojo pavojingo kėsinimo į A. B. sveikatą - nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu momento, viso baudžiamojo proceso byloje metu, kaip ir apklausiamas teisme, A. B. davė parodymus, kad jis sudavė kumščiu į veidą R. R. besigindamas - kadangi šis pirmas sugriebė kaire ranka A. B. už dešinės ir nepaleisdamas jos, užsimojo smogti A. B. kita ranka. A. B. parodymai, prieš juos atmetant ar pripažįstant patikimais ar nepaneigtais, turėjo būti patikrinti kitų bylos duomenų kontekste, tačiau to padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymų įrodomajai reikšmei prioritetą nuteistojo parodymų atžvilgiu suteikė nepagrįstai.
2.4. Nukentėjusiojo R. R. parodymų įvertinimas visų bylos duomenų kontekste, jų raida viso baudžiamojo proceso metu nebuvo vertinama. Apelianto nuomone, bylos duomenų analizė nesudaro pagrindo nukentėjusiojo parodymų vertinti, pirmiausia, kaip nuoseklius, duotus sugebant išlikti objektyviam, kaip akcentuojamaa minėtoje kasacinėje praktikoje, kadangi parodymai esmingai kito viso proceso metu, o nukentėjusysis taip ir nesugebėjo paaiškinti savo parodymų kitimo priežasčių:
2.4.1. R. R. protokole - pareiškime ir liudytojo apklausos metu R. R. nurodė, kad dėl girtumo įvykį sunkai prisimena, tačiau jį sumušė bendradarbiai A. B. ir D. T., kad prisimena, jog jam sėdint jam sudavė ne mažiau dviejų smūgių į veidą, buvo tamsu, po suduotų smūgių jis bandė bėgti, tačiau jį minėti asmenys pasivijo ir sudavė dar vieną smūgį į veidą, tiksliai pamena, kad sužalojimus jam sukėlė būtent D. T. ir A. B..
2.4.2. 2019 m. lapkričio 6 d. papildomos apklausos metu nukentėjusysis R. R. parodė, kad jam einant keliu, iš pri jo privažiavusio automobilio iššoko vienas asmuo - A. B., kuris kažką sakė, sakė palaukti ir ėjo link jo. Parodė, kad dėl girtumo neprisimena, ar jis su A. B. ginčijosi, tačiau atsimena, kad A. B. jam sudavė ranka į veidą vieną smūgį. R. R. bandė bėgti, tačiau A. B. jį sugavo, privažiavo automobilis, kurį vairavo D. T. ir jis su A. B. įsėdo į automobilį. D. T. jam nesudavė.
2.4.3. 2019 m. lapkričio 20 d. akistatos su įtariamuoju A. B. metu nukentėjusysis R. R., atsakydamas į tyrėjos klausimą „dėl kokių priežasčių 2019 m. spalio 31 d. apie. 21 val. prieš Jus sėdintis asmuo Jums sudavė smūgį į veido sritį, kas išprovokavo šio smūgio sudavimą?“ atsakė „net nežinau, kodėl jis man sudavė smūgį į veido sritį. Gal dėl to, kad aš sumušiau kitą žmogų. Tokį E. B.. Prieš suduodant man smūgį aš net nesupratau, kodėl jį gavau. Aš elgiausi normaliai. Buvau labai girtas, bet manau, kad ant įtariamojo nepuoliau“.
2.4.4. Apklaustas teisme nukentėjusysis R. R. parodė, kad einant keliu, prie jo privažiavo D. T. automobilis, kurio šviesos jį apakino ir tuomet jis pajuto smūgį, po ko pradėjo bėgti. Smūgį jam sudavė A. B., kuris jį pasivijo ir įsitempė į automobilį.
2.5. Minėti prieštaravimai nukentėjusiojo parodymuose dėl jį sumušusių asmenų, smūgių skaičiaus, kūno padėties, kurioje esant patyrė smūgį, akistatos metu nukentėjusiojo išreikšta tikėtina pozicija (manau, kad nepuoliau) dėl to, ar jis pats puolė A. B. prieš patirdamas smūgį bei paties nukentėjusiojo parodymai apie stiprų girtumą įvykio metu yra aplinkybės, sudarančios pagrindą nukentėjusiojo R. R. parodymus vertinti kritiškai, nesuteikiant jiems pranašumo nuteistojo A. B. parodymų atžvilgiu.
2.6. Skunde akcentuojama, jog pirmosios instancijos nuosprendžio skyriuje „Kaltinamojo kaltės įrodymai“ nurodyti nukentėjusiojo R. R., liudytojų D. T., E. B., M. S., S. T., E. T. parodymai, 2019 m. lapkričio 25 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir įtariamojo A. B. parodymų patikrinimo vietoje kai kurie duomenys bei pasisakyta, kad A. B. kaltė visiškai įrodyta nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, užfiksuota informacija bei valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada. Vienok iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio visiškai nesuprantama, kodėl šie duomenys laikytini A. B. kaltinančiais, o ne teisinančiais įrodymais, be to, nuosprendyje net nenurodyta, kokia „užfiksuota informacija“ laikoma A. B. kaltės įrodymu - taigi net neaišku, kokia informacija teismas grindė A. B. kaltę.
2.7. Skunde apeliuojama į tai, kad nei vienas nuosprendyje nurodytų liudytojų nematė, kaip (nukentėjusiojo ar nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis) buvo sužalotas R. R. ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra jokių samprotavimų ar motyvų apie tai, kokiu būdu teismas šių liudytojų parodymus susieja būtent su nukentėjusiojo, o ne su nuteistojo pozicija dėl įvykio aplinkybių. Tačiau, apelianto manymu, visų nuosprendyje nurodytų liudytojų parodymai, vertinant juos visumoje bylos duomenų, sudaro pagrindą tikėti kaltinamojo, o ne nukentėjusiojo parodymais: liudytojas E. B. parodė, kad pas jį atvyko bendradarbis - nukentėjusysis R. R., paprašė jo išeiti į lauką, o E. B. išėjus - R. R. jį stipriai sumušė, sulaužė žandikaulį. Po to, netrukus E. B. apie sužalojimą papasakojo bendradarbiui D. T., kuris užsiminęs, kad reikia jį su R. R. sutaikyti; liudytoja S. T. patvirtino liudytojo E. B. parodymus; liudytojas E. T. parodė, kad jo draugas nukentėjusysis R. R. paskambino bendradarbiui E. B., po ko jie kartu nuėjo prie E. B. namų ir matė, kaip R. R. mušė E. B.. Po to, tą patį vakarą jis su R. R. bei pažįstamais M. S. ir Š. iš (duomenys neskelbtini) automobiliu išvyko į (duomenys neskelbtini), pakeliui automobilyje nukentėjusysis R. R., matyt dėl to, kad buvo „pergėręs“ ir nesuprato, ką daro, elgėsi agresyviai, ir buvo išlaipintas autobusų stotelėje; liudytojas M. S. parodė, kad su nukentėjusiuoju R. R. bei draugais E. T. ir Š. automobiliu važiavo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Pakeliui R. R. „pradėjo durnėti“ ir prie visų ieškoti priekabių, darėsi agresyvus, dėl ko buvo išlaipintas iš automobilio, tačiau dėl to R. R. sudavė smūgį ir pačiam M. S.; ludytojas D. T. parodė, kad vakare sužinojęs, kad bendradarbis R. R. sumušė bendradarbį E. B., jis su A. B., tikslu sutaikyti R. R. bei E. B., ėmėsi ieškoti R. R. ir sužinojo, kad jis yra paliktas draugų pakeliui iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Važiuodami su A. B. link (duomenys neskelbtini), pakeliui pamatė šviečiantį telefoną, o kadangi tuo metu A. B. bendravo telefonu su R. R., suprato, kad pakele eina R. R.. Privažiavus R. R., A. B. išlipo iš automobilio, o D. T. apsisuko kelyje ir vėl privažiavo prie R. R. ir A. B., kurie sulipo į jo automobilį. Važiuojant link (duomenys neskelbtini) R. R. atsiprašinėjo A. B., o A. B. pasakė važiuoti į ligoninę. Atsisukęs pamatę R. R. laikant susiėmus už veido, matėsi kraujo. (duomenys neskelbtini) sustojus prie sankryžos, A. B. pasišalino iš automobilio. A. B. pasakojo, kad pats vos negavo nuo R. R.. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš 2019 m. lapkričio 1 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato reagavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo tarnybinio pranešimo matyti, kad tą patį vakarą – 2019 m. spalio 31 d. apie 21.03 val., t. y., netrukus po patirto sužalojimo nukentėjusysis R. R. elgėsi agresyviai ir neadekvačiai policijos pareigūnų ir medicinos darbuotojų akivaizdoje (šaukė, keikėsi, spardėsi ir daužė aplinkinius objektus), dėl ko jam pačiam buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, R. R. nubaustas. Taigi, šių bylos duomenų visuma rodo, jog būtent nukentėjusysis R. R. tiek iki A. B. jam padaryto sužalojimo, tiek po to, A. B. nedalyvaujant, elgėsi itin agresyviai, smurtavo, kas logiškai dera būtent su nuteistojo A. B. viso baudžiamojo proceso metu duotais parodymais, kad jam priėjus prie R. R., būtent nukentėjusysis netikėtai sugriebė jam už rankos ir užsimojo prieš jį. Šios aplinkybės taip pat sustiprina abejones nukentėjusiojo R. R. parodymais, kad paliktas draugų pakeliui iki (duomenys neskelbtini), iki atvykstant A. B. ir D. T., jis jau buvo nusiraminęs.
2.8. Skunde argumentuojama, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas konstatuotų faktines aplinkybes, jog A. B. nukentėjusiajam sudavė besigindamas nuo jį ranka sugriebusio ir laikiusio, o kita ranka užsimojusio prieš jį nukentėjusiojo R. R., tuo pačiu konstatuotina, jog R. R. buvo sužalotas A. B. veikiant būtinosios ginties situacijai ir neperžengiant jos ribų, nepriklausomai nuo tokios aplinkybės, kaip „galėjimas pasišalinti“. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybės apie A. B. galimybę pasišalinti, jei jos netgi būtų teisiškai reikšmingos, pirmos instancijos teismo taip pat net nebuvo išsiaiškintos ir konstatuotos - kaip minėta, teismas tik pažymėjo, jog A. B. nepateikė įrodymų, jog negalėjo pasišalinti nuo R. R.. Taigi, pirmosios instancijos teismo akcentai į nepateikimą įrodymų apie galimybę pasišalinti, netiesiogiai atskleidžiantys teismo požiūrį, jog būtinosios situacijos situacija galima tik besiginančiajam nesant galimybės pasišalinti, rodo nepagrįstą būtinosios ginties situacijos eliminavimą nuosprendyje ir netinkamą BK 28 straipsnio 1, 2 dalių taikymą. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina A. B. R. R. sužalojimo metu veikus būtinosios ginties sąlygomis ir neperžengiant būtinosios ginties ribų, dėl ko baudžiamasis procesas negalimas.
Įrodymų tyrimo atnaujinimas.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, išklausius proceso dalyvius, protokoline 2021 m. vasario 18 d. nutartimi buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, siekiant ištirti teismo posėdyje nuteistojo A. B. gynėjo advokato I. Motužio pateiktą dokumentą iš Lietuvos probacijos tarnybos (duomenys neskelbtini) regiono skyriaus, kuriame nurodyta, kad nukentėjusysis R. R. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kuris (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2020 m. sausio 24 d. nutartimi subendrintas su (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi (kuria subendrintos bausmės pagal (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2019 m. spalio 22 d. nuosprendį (nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį) ir 2019 m. spalio 8 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą (nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį). Į probacijos skyriaus registrą įtrauktas 2020 m. rugsėjo 10 d. (BPK 324 straipsnio 6 dalis).
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
6. Nuteistojo A. B. gynėjas advokatas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl A. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Mano, kad A. B. veikė neperžengiant būtinosios ginties ribų. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, daro išvadą, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendyje padarytos išvados dėl A. B.kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos, t. y., kad A. B. nesunkiai sužalojo nukentėjusiojo R. R. sveikatą.
8. BK 138 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.
9. Šioje vietoje atkreipiamas pirmosios instancijos teismo dėmesys, jog jis turi pareigą tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes, t. y. teisiamajame posėdyje privalo kruopščiai ištirti visus byloje surinktus įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, kitus bylai reikšmingus rašytinius duomenis, juos sugretinti tarpusavyje, pašalinti esančius prieštaravimus, įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei, vadovaudamasis įstatymu, priimti teisėtą ir pagrįstą BPK reikalavimus atitinkantį procesinį sprendimą (nuosprendį ar nutartį). Kai paduodamas apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų bei teismo padarytų išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti skundžiamą nuosprendį (nutartį) priėmusio teismo atliktą įrodymų vertinimą (jei reikia – ir pats tirti įrodymus) bei padarytų išvadų teisingumą. Tikrindamas apskųsto nuosprendžio (nutarties) pagrįstumą ir teisingumą, apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo laikytis BPK 20 straipsnio nuostatų ir savo sprendime nurodyti motyvus (BPK 331, 332 straipsniai). Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43/2006, 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-163-303/2017).
10. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad A. B. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl nesunkaus nukentėjusiojo R. R. sveikatos sutrikdymo nuteistas remiantis ne prielaidomis, o byloje surinktų įrodymų visuma. Faktą, kad būtent nuteistasis smūgiavo nukentėjusiajam ir, kad po jo smūgio nukentėjusiajam iškrito dantys, patvirtina nukentėjusysis R. R., kuris pirmosios instancijos teisme parodė, kad A. B. sudavė vieną smūgį, to neginčija ir pats nuteistasis A. B., kuris pirmosios instancijos teisme nurodė, kad R. R. sudavė vieną smūgį į veido sritį ir ant kelio pamatė R. R. dantį. Nukentėjusiojo sužalojimus patvirtina ir specialisto išvada. Nesant abejonių dėl nuteistojo A. B. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam R. R., aukštesnysis teismas plačiau apie tai nepasisako.
11. Aukštesnysis teismas pritaria skundo argumentams dėl nukentėjusiojo R. R. parodymų kitimo, tačiau esminė aplinkybė, kad būtent A. B. vieną kartą sudavė jam į veidą, buvo nustatyta dar ikiteisminio tyrimo metu, po ko ikiteisminis tyrimas buvo vedamas būtent ta linkme, ir dėl to aukštesniajam teismui nekyla jokių abejonių.
12. Esminis skundo argumentas yra baudžiamojo įstatymo – BK 28 straipsnio taikymas ir aiškinimas. Apeliantas teigia, kad A. B. padarė nesunkų sveikatos sužalojimą nukentėjusiajam esant būtinosios ginties situacijai, neperžengiant būtinosios ginties ribų.
13. Atsižvelgiant į byloje keliamą būtinosios ginties klausimą, pirmiausia trumpai apžvelgtinos esminės nuostatos, susijusios su minėto instituto taikymu. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi taikant BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažįstant veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.
14. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reguliavimas numato šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-7-313/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018). Tuo pačiu svarbu pažymėti ir tai, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ir neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui. Būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015, 2K-416-942/2016).
15. Nuteistojo gynėjo versija dėl būtinosios ginties atmetama kaip nepagrįsta, kadangi byloje analizuojamo įvykio metu apeliantas neveikė būtinosios ginties sąlygomis, o tyčia nesunkiai sutrikdė asmens sveikatą.
16. Smulkiau nedėstant nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų, matyti, jog nurodytų proceso dalyvių pozicijos dėl įvykio aiškiai išsiskyrė – apeliantas tvirtina buvęs priverstas gintis, nukentėjusysis tikina, kad smurtą patyrė visiškai be aiškių priežasčių.
17. Atsižvelgiant į tai, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, tikslinga paanalizuoti apelianto argumentus, kuriais grindžiamas A. B. neva grėsęs pavojus. Taigi, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis akcentuoja, jog pirmas veiksmus pradėjo nukentėjusysis – pirmasis sugriebė jam už rankos ir jos nepaleisdamas užsimojo prieš A. B. kita ranka.
18. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad teisė į būtinąją gintį nekyla esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015, 2K-163-303/2017).
19. Byloje nustatyta, kad viso įvykio pradžia buvo nukentėjusiojo R. R. smurtas prieš E. B.. Kaip ir nurodė liudytojas E. B. pirmosios instancijos teisme, jis paskambino D. T. ir pasakė apie jo sumušimą, po ko, D. T. viską išklausęs, išvažiavo. Tuomet liudytojas D. T. duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme parodė, kad su A. B. nusprendė važiuoti ieškoti R. R., o jį suradus nuvažiuoti pas E. B. ir juos sutaikyti. Jiems suradus R. R., išleido A. B., pavažiavo apsisukti. Ir reziumė, liudytojui D. T. paleidus nuteistąjį A. B., šis smūgiuoja nukentėjusiajam. Kaip ir nurodė pats nuteistasis A. B. pirmosios instancijos teisme, kad sudavė R. R. vieną smūgį į veido sritį, po ko ant kelio pamatė R. R. dantį. Tačiau teigia, jog smūgį nukentėjusiajam sudavė gindamasis, kadangi R. R. iš karto jį puolė.
20. Vertinant aptartą faktinę situaciją ir sprendžiant esminį klausimą – ar buvo pavojingas kėsinimasis ar muštynės, būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusįjį ir nuteistąjį siejo darbiniai santykiai, konfliktų anksčiau nebuvo, nuteistajam pagrindo bijoti R. R. taip pat nebuvo. Nukentėjusysis buvo girtas ir agresyvus (tą patvirtina ir byloje apklausti nukentėjusiojo draugai - liudytojai M. S. ir E. T.), kaip pats nuteistasis teigė, jis buvo blaivus. Pastebėtina tai, kad ir kokie nuteistojo siekiai nukentėjusiojo R. R. atveju buvo, net ir jei norėjo sutaikyti jį su E. B., tačiau tamsiu paros metu, privažiuojant prie R. R., ir kaip pats nuteistasis parodė, kad jam bėgant link R. R. nuo kitos gatvės pusės, taip keliant R. R. grėsmę, tikėtina, kad fizinis kontaktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo galėjo būti, tačiau nei žymių nei nežymių sveikatos sužalojimų apeliantas, akivaizdu, nepatyrė, o tai paneigia apeliacinio skundo argumentus dėl būtinosios ginties sąlygų egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas ir jam suduotų smūgių skaičius, jų lokalizacija ant nukentėjusiojo kūno, sužalojimų pobūdis rodo, jog A. B. veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio, dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad į nuteistąjį buvo pradėtas realus kėsinimasis ir todėl buvo kilusi būtinosios ginties situacija.
21. Taigi, atsižvelgdama į visus anksčiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti, jog A. B. priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ar neteisėtas. Priešingai nei tvirtinama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, pastarojo kaltė yra pilnai įrodyta, BK 28 straipsnio nuostatos netaikytos pagrįstai, nenustačius, jog nuteistajam grėsė pavojingas, akivaizdus bei realus pavojus, suteikiantis teisę į būtinąją gintį. Nors apeliaciniu skundu prašoma pasisakyti dėl būtinosios ginties ribų peržengimo, tačiau toks klausimas plačiau neaptartinas. Šioje vietoje pažymėtina, kad iš BK 28 straipsnio 3 dalies formulavimo matyti, kad būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik sunkaus sveikatos sutrikdymo ir gyvybės atėmimo atvejais (viena iš būtinųjų sąlygų veiką vertinti kaip būtinosios ginties ribų peržengimą).
22. Atsižvelgiant į tai, kad atmetamas nuteistojo A. B. gynėjo advokato apeliacinis skundas dėl baudžiamosios bylos nutraukimo, atitinkamai atmetamas ir skundo argumentas dėl nukentėjusiojo R. R. ir civilinio ieškovo - Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių palikimo nenagrinėtais, bei nuosprendžio dalies dėl 374,05 Eur priteisimo valstybės naudai už nukentėjusiajam suteiktą nemokamą teisinę pagalbą panaikinimo.
23. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinis skundas atmestinas, o apylinkės teismo nuosprendis paliktinas nepakeistas.
24. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog patenkinus Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl patirtų išlaidų iš kaltinamojo A. B. priteista 374,05 Eur, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, Šiaulių teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 35,44 Eur žalos atlyginimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui už nukentėjusiajam R. R. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kad motyvuojamoje dalyje teismas tinkamai nurodė civilinio ieškinio dydį, tačiau rezoliucinėje dalyje įsivėlė rašymo apsirikimo klaida, šioje dalyje nuosprendžio rezoliucijos 7 pastraipa „Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl patirtų išlaidų 374,05 Eur patenkinti ir priteisti iš kaltinamojo A. B.“ tikslintina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
nutaria:
atmesti nuteistojo A. B. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą.
Patikslinti (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio rezoliucijos 7 pastraipą nurodant, kad iš A. B. Šiaulių teritorinės ligonių kasos naudai priteistina 35,44 Eur (trisdešimt penki eurai 44 euro ct) žalos atlyginimo.
Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.