Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-300-966/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-11-10
Bylos Nr.: 1A-300-966/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-36422-2024-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurga Vasiliauskienė, Jolanta Čepukėnienė, Aiva Survilienė
Nuteistasis: A. R., A. B.
Advokatai: Rimvydas Paulauskas, Kazys Bitaris

Kategorijos

1.1.5.1.1Būtinosios ginties samprata ir sąlygos (BK 28 str. 1–2 d.)
1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)
1.1.8.1Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai (BK 54 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)
1.1.8.6.6Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.)
1.1.8.6.9Veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą (BK 59 str. 1 d. 9 p.)
1.1.8.9.1Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas esant BK 62 str. 1 d. numatytoms sąlygoms (BK 62 str. 1 d.)
1.1.8.9.2Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas esant BK 62 str. 2 d. numatytoms sąlygoms (BK 62 str. 2 d.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-300-966/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36422-2024-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.1.7.1; 1.1.8.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.6; 1.1.8.6.9; 1.1.8.9.1; 1.1.8.9.2; 2.4.6.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNuTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. lapkričio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Aivos Survilienės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, Andriui Bandzinui,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,nuteistajam A. R. ir jo gynėjui advokatui Kaziui Bitariui,nuteistajam A. B. ir jo gynėjui advokatui Rimvydui Paulauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Rimvydo Paulausko ir nuteistojo A. R. bei jo gynėjo advokato Kazio Bitario apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 65 straipsnio 1 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. rugsėjo 19 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 65 straipsnio 1 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. rugsėjo 19 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. B. ir A. R. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2024 m. rugsėjo 16 d. vakare, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme kilusio tarpusavio konflikto metu A. B. sudavė kumščiais ne mažiau 5 smūgių nukentėjusiajam V. S. į kairįjį žandą ir į galvos sritį, o A. R. sudavė kumščiu ne mažiau vieno smūgio V. S. į kairįjį žandą, taip padarydami nukentėjusiajam galvos sumušimą, lydimą kraujosruvų veido, kairio smilkinio spenio audiniuose, kairio nosikaulio kremzlės lūžimo, muštinių žaizdų lūpose, kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu apie kairį smegenų pusrutulį, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais kairio pusrutulio smilkininėje, abiejų pusrutulių kaktinėse skiltyse, minkštuose dangaluose, kas sukėlė didelį galvos smegenų suspaudimą krauju, krešuliais, susikaupusiais po kietuoju smegenų dangalu, galvos smegenų pusrutulių dislokaciją į dešinę pusę, didelį galvos smegenų, smegenų kamieno pabrinkimą, dėl ko nuo sužalojimų visumos galvoje V. S. mirė. Taip A. B., veikdamas kartu su A. R., nužudė V. S..

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. R. ir jo gynėjas advokatas K. Bitaris prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. kovo 19 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą A. R. atžvilgiu nutraukti esant būtinosios ginties sąlygoms. Teismui nusprendus, kad vienas smūgis gynybos metu turėjo įtakos nukentėjusiojo mirčiai, skirti nuteistajam mažesnę nei numato įstatymas bausmę. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. R. ir A. B. kaltais dėl V. S. nužudymo, nuosprendį grindė pačių nuteistųjų parodymais, liudytojų R. L., J. T. parodymais, kurie matė nukentėjusiojo grumtynes su A. B., teismo medicinos specialisto išvadomis. Teismas taip pat nurodė, kad nuteistųjų kaltę įrodo ir kiti teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, tačiau jų nedetalizavo. Nei R. L., nei J. T. nematė A. R. veiksmų kilusio konflikto metu. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad būtent A. R. siekė išskirti konfliktuojančius asmenis, taip pat nebuvo įvertinti ir V. S. veiksmai, kuriais jis pats išprovokavo tarp jo ir A. B. kilusį konfliktą. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad A. R. savo veiksmais prisidėjo prie netyčinio V. S. nužudymo. Pats A. R. pripažino, kad sudavė tik vieną smūgį kumščiu, tačiau tai padarė tik bandydamas išskirti konfliktuojančius asmenis ir pats besigindamas. Tokie asmens veiksmai negali būti laikomi kaip netyčinis V. S. nužudymas.

2.2. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 358/2024(10) (t. 1, b. l. 122) nurodyta, kad A. R. padaryta odos nubrozdinimai dešinės rankos 2, 3 ir 4 pirštų pamatinių pirštakaulių projekcijų nugariniuose paviršiuose. Sužalojimai padaryti kietu buku ar bukais daiktais mažiausia vienu smūgiu ar trauminiu poveikiu 3–5 paros iki tyrimo pradžios (tyrimas pradėtas 2024 m. rugsėjo 20 d.), galimai ir užduotyje atlikti objektų tyrimą nurodytu ar jam artimu laiku. Tokio pobūdžio sužalojimai gali būti padaromi tiek tiesioginio smūgio, tiek ir kitokio kontakto metu. Ši specialisto išvada nepatvirtina, kad A. R. sužalojimus patyrė būtent smūgiuodamas V. S..

2.3. Pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai nustatė A. R. kaltės formą, t. y. kad jis veikė netiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju nuteistasis tik gynėsi, todėl teismas turėjo įvertinti būtinosios ginties sąlygas. Iš A. R. parodymų matyti, kad būtent V. S. puolė A. B., o jam (A. R.) bandant juos išskirti, jis pats gavo smūgį į šoną, todėl besigindamas sudavė vieną smūgį V. S. į galvos sritį – kairį žandą – kad šis baigtų muštis. Išskyrus A. B. ir V. S. konfliktas baigėsi ir po jo A. R. nuvedė nukentėjusįjį ant suoliuko ir paliko jį ten vieną, kadangi jis to prašė.

2.4. Sprendžiant klausimą ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, Nr. 2K-96-303/2020, Nr. 2K-73-495/2022, Nr. 2K-193-648/2022 ir kt.). A. R. besigindamas ir norėdamas išskirti A. B. ir V. S. nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį. Smūgis nebuvo tokio intensyvumo, kad būtų priskiriamas prie lemiamų ir svarbiausių smūgių, galėjusių sukelti nukentėjusiojo mirtį. A. R., priešingai nei A. B., veika pasireiškė tik trumpu vienkartiniu veiksmu, o ne ilgalaikiu aktyviu veikimu. A. B. nukentėjusiajam sudavė apie penkis smūgius į galvą. Taigi, A. R. veiksmų negalima vertinti kaip padarytų netiesiogine tyčia. Nuteistasis pagal savo asmenines savybes ir patirtį daugiausia galėjo suvokti, kad gali sužeisti nukentėjusįjį, tačiau jokiu būdu ne atimti jam gyvybę vienkartiniu savo veiksmu pats besigindamas.

2.5. A. R. nebuvo abejingas dėl kilusio konflikto tarp A. B. ir V. S., jis bandė juos išskirti ir sustabdė konfliktą. Vėliau V. S. nuvedė ant suoliuko. Po įvykusio konflikto V. S. buvo sąmoningas, todėl A. R. nemanė, kad būtų reikalinga jam iškviesti medicininę pagalbą. Nuteistojo veiksmai negali būti laikomi kaip netyčinis nužudymas, o turėtų būti traktuojami kaip būtinoji gintis.

2.6. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. R. laisvės atėmimo bausmę atsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika buvo atlikta apsvaigus nuo alkoholio, asmuo nėra teistas, dirbantis, iš dalies pripažino savo kaltę, o jo veiksmai buvo antraeiliai, t. y. jis sudavė tik vieną smūgį, tačiau vis tik jam paskyrė bausmę, kuri yra didesnė nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyti minimali laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis nėra linkęs nusikalsti ar pažeidinėti teisės normas, todėl jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, aiškiai prieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui, todėl atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, A. R. turėtų būti paskirta švelnesnė nei įstatyme numatyta bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis).

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas advokatas Rimvydas Paulauskas prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. kovo 19 d. nuosprendį ir pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą A. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą, paskirti švelnesnę nei straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmę arba paskirti minimalią minėto straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. A. B. savo kaltės padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką neginčija. Jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad gindamasis nuo V. S. sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veido sritį, po to, abiem nugriuvus, vyko abipusės muštynės, dėl ko A. B. galėjo sužaloti nukentėjusįjį. Vis tik, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir nepripažino teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis konflikto su V. S. kilimo priežasties bei nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, dėl kurio nuteistasis A. B. privalėjo gintis. Teismas taip pat nepakankamai įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius požymius bei tai, kad jo šeima pasirūpino nukentėjusiojo laidotuvėmis. Dėl šių priežasčių A. B. buvo paskirta per griežta bausmė.

3.2. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš bausmės individualizavimo sąlygų, numatytų bendruosiuose bausmės skyrimo pagrinduose. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą, A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad jis savo kaltę iš esmės pripažino ir nuoširdžiai gailisi. Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino, tai kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tačiau byloje nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti ir kitas A. B. atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

3.3. Nuteistasis A. B. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad nukentėjusysis užsipuolė jį be jokio reikšmingo pagrindo – šaukė necenzūriniais žodžiais, grėsmingai artinosi link jo, užsimojo smogti ranka. Tokie prieš nuteistąjį nukreipti tyčiniai ir provokuojantys nukentėjusiojo veiksmai iššaukė atsakomąją A. B. reakciją – jis pirmas smogė nukentėjusiajam į veidą. Analogiškas konflikto kilimo priežastis nurodė ir nuteistasis A. R.. Abu nuteistieji, o taip pat ir byloje liudytojais apklausti V. Ž., A. B. parodė, kad V. S., būdamas neblaivus, elgdavosi neadekvačiai, agresyviai, be jokios priežasties užsipuldavo kitus asmenis. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes yra pagrindas A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

3.4. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis užsipuolė A. B., dėl ko jis buvo priverstas gintis nuo užpuolimo, šio užpuolimo metu buvo sužalotas, jam buvo padaryti kūno sužalojimai įvairiose kūno vietose. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad A. B. kūne rasti sužalojimai atitinka A. B. parodymus, jog jis su nukentėjusiuoju stumdėsi ir grūmėsi, tačiau teismas neįvertino to, kad pagal bylos aplinkybes jis buvo priverstas ginti save nuo nukentėjusiojo užpuolimo. Gynybinį A. B. veiksmų pobūdį nebejotinai įrodo tai, kad pagal specialisto, teismo medicinos eksperto išvadą įvykio metu dėl griuvimų, kritimų bei veikiant pašalinėms jėgoms A. B. įvairiose kūno vietose patyrė dvylika kūno sužalojimų ir vieną sužalojimą, būdingą smūgio sudavimui, kas atitinka A. B. aiškinimą apie suduotą smūgį į veido sritį. Šie jo veiksmai, netinkamai įvertinus kėsinimosi į jį pobūdį ir pavojingumą, peržengė įstatymo leistinas būtinosios ginties ribas, todėl yra pagrindas pripažinti A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veika buvo padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas.

3.5. BK 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Bylos duomenys patvirtina, kad A. B. sutuoktinė savo noru ir iniciatyva už šeimos lėšas organizavo V. S. laidotuves pagal krikščioniškas apeigas, apmokėjo visas laidojimo išlaidas, dėl ko valstybė nepatyrė jokių nuostolių. Šios aplinkybės parodo A. B. požiūrį į nukentėjusįjį bei padarytą nusikalstamą veiką ir leidžia daryti išvadą apie mažesnį jo pavojingumą. Nurodyta aplinkybė pripažintina nuteistojo A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

3.6. A. B., neginčydamas nusikalstamos veikos padarymo fakto nurodo, kad kai kurios skundžiamame nuosprendyje nurodytos išvados prieštarauja bylos duomenims, o neteisingas kai kurių aplinkybių konstatavimas galėjo turėti įtakos dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės termino. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas J. T. nurodė, kad įvykio vakarą matė susikibusį A. R. ir V. S.. A. jį pastūmė ir nukentėjusysis nuvirto. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje išdėstyta liudytojo parodymų esmė, klaidingai nurodytas su V. S. konfliktavęs asmuo – A. B. (nuosprendžio 4 puslapis). Vėliau nuosprendyje nurodoma, kad teismas remiasi liudytojo J. T. parodymais apie tai, kad šis liudytojas betarpiškai matė, kad nukentėjusysis grumiasi su A. B. (nuosprendžio 8 puslapis). Akivaizdu, kad liudytojo J. T. parodymai apie minimą situaciją yra susiję ne su A. B., o su kitu asmeniu, todėl remtis šiais liudytojo parodymais, kiek tai liečia nuteistąjį A. B., nėra pagrindo.

3.7. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl bausmės A. B. skyrimo motyvų, nepagrįstai nurodė, kad jam griežtesnė bausmė skirtina dėl to, jog jis betarpiškai konfliktavo su nukentėjusiuoju pavartodamas jo atžvilgiu smurtą. Tokia teismo išvada neatitinka bylos duomenų, kadangi neginčijamai galima konstatuoti, kad pats nukentėjusysis V. S. iš esmės be jokios priežasties užsipuolė A. B., kuris gindamasis prieš užpuoliką panaudojo smurtą. Pirmosios instancijos teisme A. B. paaiškino, kad jis apskritai vengė susitikti ir bendrauti su V. S. dėl pastarojo netinkamo, neprognozuojamo elgesio, ypač jam esant girtam. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus.

3.8. Teismo išvados apie konflikto su V. S. laiką prieštarauja byloje esantiems įrodymams. A. B. teigimu, konfliktas kilo šviesiu paros metu, apie 19.30 val. Vėliau jis su nukentėjusiuoju nebuvo susitikęs ir daugiau jo nebematė, su juo liko kitas nuteistasis A. R., kuris, jo teigimu, išvedė V. S. atokiau iš kiemo, pasodino prie stalo, kartu parūkė ir ten jį paliko. Toje vietoje nukentėjusysis ir buvo rastas miręs. Teismas, pasisakydamas dėl įvykio laiko ir darydamas išvadą, jog V. S. buvo paliktas be jokios pagalbos, rėmėsi liudytojos R. L. parodymais, kuri nurodė apie 21 val. mačiusi gulintį nukentėjusįjį kieme, netoli įėjimo į namą, o po kurio laiko jo ten nebebuvo. Pažymėtina, kad R. L. konflikto nematė, todėl vertinant šią situaciją yra svarbūs pirmosios instancijos teisme apklausto teismo medicinos eksperto Algirdo Jokšo paaiškinimai, kad nukentėjusysis V. S. po patirtų sužalojimų kelių valandų intervale dar galėjo atlikti tam tikrus veiksmus – kalbėti, vaikščioti, gintis, todėl tikėtina, jog po to, kai A. R. paliko jį prie staliuko, V. S. po kurio laiko galėjo ateiti keliasdešimt metrų iki kiemo, kur jį apie 21 val. matė R. L., o po to iš ten pasišalinti. Tai paaiškina A. B. teiginį, kad įvykis, kurio metu jis susimušė su nukentėjusiuoju, kilo ankščiau nei konstatavo teismas, t. y. apie 19.30 val.

3.9. Iki suėmimo A. B. dirbo ir išlaikė šeimą, jis turi du nepilnamečius vaikus, pagal gyvenamąją vietą ir darbovietėje charakterizuojamas teigiamai. Pirmosios instancijos teismas paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę, nes neatsižvelgė į pirmiau nurodytas aplinkybes, kurios lengvina jo atsakomybę. Nuteistojo atsakomybę lengvina keturios aplinkybės, nusikalstamą veiką jis padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas, nuoširdžiai gailisi. Nukentėjusysis buvo palaidotas nuteistojo lėšomis ir todėl valstybė nepatyrė jo laidojimo išlaidų, todėl atsižvelgiant į nuteistojo šeiminę padėtį, konflikto su nukentėjusiuoju kilimo aplinkybes, yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas ir nuteistajam A. B. paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę negu BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Nusprendus, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta sąlyga, nagrinėjamu atveju yra pagrindas paskirti A. B. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą minimalią septynerių metų laisvės atėmimo bausmę.

4. Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. R. ir jo gynėjo advokato K. Bitario ir nuteistojo A. B. gynėjo advokato R. Paulausko apeliaciniai skundai atmetami.

5. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinių skundų argumentais bei skundžiamu nuosprendžiu, atlikusį įrodymų tyrimą, įvertinusi pirmosios instancijos teismo surinktus ir ištirtus įrodymus, palyginusi juos tarpusavyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pripažinti A. R. ir A. B. kaltais pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistųjų veiksmai, kuriais jie konflikto metu sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą, padarydami sužalojimus, nuo kurių visumos nukentėjusysis mirė, buvo padaryti veikiant netiesiogine tyčia. Byloje pagrįstai nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad A. R. ir A. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Be to, apygardos teismas tinkamai individualizavo nuteistiesiems paskirtas bausmes, kurios atitinka teisingumo principą ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo jų švelninti remiantis apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais.

Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo

6. Apeliaciniuose skunduose neginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. kad nuteistieji, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kilusio tarpusavio konflikto metu sudavė smūgius nukentėjusiajam V. S.: A. B. sudavė kumščiais ne mažiau 5 smūgių nukentėjusiajam V. S. į kairįjį žandą ir į galvos sritį, o A. R. sudavė kumščiu ne mažiau vieno smūgio V. S. į kairįjį žandą, taip nukentėjusiajam buvo padaryti šios nutarties aprašomojoje dalyje nurodyti sužalojimai (nutarties 1 pastraipa), nuo kurių visumos V. S. mirė. Tačiau nuteistasis A. R. ir jo gynėjas K. Bitaris nesutinka su nuteistojo A. R. veiksmų teisiniu vertinimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad A. R. veiksmus, lėmusius V. S. mirtį atliko veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. A. B. gynėjo R. Paulausko apeliaciniame skunde nuteistajam prašoma sušvelninti jam paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis, t. y. dėl to, kad nusikalstama veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas.

7. A. R. ir jo gynėjo skunde teigiama, kad pats A. R. pripažino, jog nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį ir tai padarė bandydamas išskirti konfliktuojančius asmenis (nuteistąjį A. B. ir nukentėjusįjį V. S., kuris puolė A. B.) bei pats besigindamas nuo nukentėjusiojo. A. B. gynėjo R. Paulausko skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir nepripažino teisiškai reikšmingomis konflikto su V. S. kilimo priežasties bei nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, dėl kurio A. B. privalėjo gintis. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teismo posėdyje papildomai apklaususi nuteistuosius, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais dėl būtinosios ginties situacijos buvimo nuteistųjų veiksmuose.

8. Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta asmens teisė į būtinąją gintį (BK 28 straipsnis). Asmuo neatsako pagal BK jei jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Aptariamo straipsnio 3 dalyje įtvirtinta būtinosios ginties ribų peržengimo samprata. Būtinosios ginties ribų peržengimu laikomi atvejai, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ar pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika (BK 28 straipsnio 3 dalis). Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos.

9. Teismų praktikoje įtvirtintos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyvai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31-788/2015, Nr. 2K-38-788/2020, Nr. 2K-73-495/2022, Nr. 2K-128-648/2023 ir kt.).

10. Kaip teisinga nurodyta A. R. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurių priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas, todėl nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti tarp nuteistųjų ir V. S. kilusio konflikto priežastis bei eigą.

Žemesnės instancijos teismas

11. Pirmosios instancijos teisme apklaustas A. R. nurodė, kad 2024 m. rugsėjo 16 d. vakarą jis savo šeimos bute vartojo alkoholinius gėrimus kartu su A. B., J. T. ir A. R. (tėvu). Kartu su A. B. išėjo į kiemą, kuriame sutiko nukentėjusįjį. V. S. pradėjo šaukti necenzūrinius žodžius, pirmiausia puolė A. B. ir šie pradėjo muštis. Jis bandė juos išskirti, tačiau nukentėjusysis sudavė jam į šoną, dėl ko jis dešinės rankos kumščiu trenkė nukentėjusiajam į kairį skruostą. Po to A. B. vėl pradėjo muštis su V. S., kiek tai truko – nežino, nes ėjo atlikti gamtinių reikalų. Po konflikto A. B. išėjo, jis nuvedė nukentėjusįjį ant suoliuko, kartu su juo parūkė ir paliko jį ten sėdėti (t. 3, b. l. 123–124). A. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2024 m. rugsėjo 16 d. apie 19 val. išėjo pas A. R. pasiimti kolonėlės. Prie A. R. namų išvydo V. S., kuris jį stebėjo ir ėjo link jo šaukdamas necenzūrinius žodžius. Priartėjęs V. S. mojosi jam trenkti, dėl ko jis sudavė V. S. į lūpą. Jie susikibo, nugriuvo ant žemės ir grūmėsi. Po to pamatė tarp jų į tarpą lendantį A. R., kuris juos išskyrė. Matė, kad A. R. su V. S. apsikeitė po vieną smūgį. Jis iškart atsistojo ir nuėjo pas A. R. į namus, išgėrė, parūkė ir grįžo namo. Apie 20.40 val. susitiko su A. R., nuėjo alkoholio ir apie 21.30 val. grįžo pas A. R. į namus ir ten maždaug iki 22 val. vartojo alkoholį (t. 3, b. l. 148). Taigi, nors pirmosios instancijos teisme abu nuteistieji nurodė, kad muštynės su nukentėjusiuoju kilo būtent pastarajam juos užpuolus, svarbu pažymėti, kad tiek A. R., tiek A. B. parodymai dėl konflikto kilimo aplinkybių viso proceso metu nebuvo nuoseklūs.

12. Apklausimas liudytoju iš karto po įvykio A. R. tvirtino, kad įvykio dieną pas J. T. vartojo alkoholį, V. S. su jais nebuvo, namo grįžo jau sutemus, su niekuo nesimušė ir nekonfliktavo (t. 2, b. l. 34–35). 2024 m. rugsėjo 20 d. apklausiamas įtariamuoju A. R. pripažino, kad sudavė nukentėjusiajam į kairį žandą, bet šis nuo jo smūgio nenukrito. Taip pat nurodė, kad konfliktas kilo tada, kai jis su A. B., prieš tai vartoję alkoholį pas J. T., ėjo į parduotuvę pirkti alkoholio ir prie jo namų sutiko V. S.. Konfliktas prasidėjo dėl to, jog A. B., kuris nemėgo V. S., kažką pasakė nukentėjusiajam, šis atsakė atgal, abu ėmė žodžiuotis, tada A. B. sudavė V. S., šis sudavė atgal, dėl ko kilo muštynės (t. 2, b. l. 52–54). Taigi duodamas parodymus neužilgo po nagrinėjamo įvykio, A. R. jokių aplinkybių, kad V. S. pirmas būtų puolęs jį ar A. B. nenurodė, priešingai – nurodė, kad konfliktą iniciavo A. B..

13. Iš A. B. 2024 m. rugsėjo 20 d. įtariamojo apklausos protokolo (t. 3, b. l. 6–7) matyti, kad jis dar kitaip aiškino konflikto su V. S. pradžios aplinkybes, o įvykio detalių atsiminti negalėjo. Nurodė, jog jis ėjo pas A. R. pasiimti kolonėlės, atėjęs pas A. R. matė A. R. ir V. S. sėdinčius ant laiptų, kilo žodinis konfliktas, tačiau apklausos metu A. B. negalėjo nurodyti, kas tiksliai pradėjo konfliktą, bet nurodė pamenantis, kaip sudavė nukentėjusiajam į veidą, taip pat nurodė, kad gerai neatsimena, bet lyg ir A. R. trenkė V. S.. Taigi ir A. B. pirmosios apklausos metu aplinkybių, kad buvo puolamas V. S. taip pat nenurodė. Aplinkybę, kad V. S. artinosi link jo kažką šaukdamas ir iškėlęs ranką, dėl ko jis suprato, kad šis ruošiasi smūgiuoti, A. B. nurodė tik 2024 m. spalio 9 d. įtariamojo apklausoje (t. 3, b. l. 10–11). Iš tos pačios dienos akistatos protokolo (t. 2, b. l. 58–59) matyti, kad ir A. R. jau nurodė, jog tai V. S. norėdamas suduoti puolė A. B., o tuomet A. B. – nukentėjusįjį. Akistatos metu A. B. šiuos A. R. parodymus patvirtino. Tačiau kaip matyti iš nuteistųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolų (t. 2, b. l. 62–76; t. 3, b. l. 14–20), nuteistieji ir parodymų patikrinimo vietoje metu skirtingai nurodė susitikimo su V. S. aplinkybes (vietą, laiką), muštynių vietą, o A. B. galiausiai nurodė, kad smurtavimo aplinkybių ir vietos neatsimena.

14. Apklausiami 2025 m. rugsėjo 24 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji negalėjo logiškai paaiškinti savo parodymų kitimo ir nesutapimo priežasčių. A. R. patvirtino, kad teisingiausi jo parodymai yra tie, kuriais parodė, kad V. S. puolė, o A. B. gynėsi, taip pat tvirtino, kad suėmimo vykdymo metu gautas raštelis dėl kaltės prisiėmimo, apie kurį buvo davęs parodymus (teisėjų kolegijos pastaba – 2024 m. spalio 29 d. įtariamojo A. R. papildomos apklausos protokolas t. 2, b. l. 78–79), įtakos parodymų pakeitimui neturėjo. A. B. nurodė, kad labai daug galvojo apie įvykį ir palaipsniui viskas susidėliojo, pradžioje sunku buvo atsiminti, nes buvo išgėręs. 2025 m. spalio 27 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. R. dar kartą pakeitė savo parodymus ir tvirtino, kad teisingiausi yra jo 2024 m. rugsėjo 20 d. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuomet jis parodė, kad A. B. pirmas ėmė žodžiuotis su V. S. ir pastarajam sudavė. Nuteistasis A. R. dėl tokio parodymų keitimo paaiškino, kad suėmimo metu gautas raštelis su pasiūlymu prisiimti kaltę ir patirtas spaudimas iš kitų kalinių, vis tik įtakojo jį, kad jis duotų A. B. palankius parodymus, todėl jis ikiteisminio tyrimo metu ėmė tvirtinti, kad A. B. gynėsi nuo V. S. puolimo.

15. Siekiant patikrinti nuteistojo A. R. parodymus, apeliacinės instancijos teismo posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka buvo pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu liudytojo A. R. (tėvo) duoti parodymai apie tai, kad neužilgo po to, kai per bendras išgertuves A. R., A. B., J. T. ir V. S. išėjo į lauką, o po 5-10 minučių į namus grįžo tik A. B. ir A. R., sūnus A. R. jam pasakė, kad A. B. „prikibo“ prie V. S., mušė pastarąjį ir jei ne A. R. (nuteistasis), tai A. B. būtų užmušęs nukentėjusįjį (t. 1, b. l. 60–61). Taigi iš šio liudytojo parodymai patvirtina, kad nuteistasis A. R. ir savo tėvui jokių aplinkybių dėl agresyvaus V. S. puolimo nenurodė, o pasakojo, kad tai A. B. inicijavo konfliktą su nukentėjusiuoju.

16. Taigi nuteistųjų viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu duoti parodymai dėl aplinkybių, susijusių su konflikto pradžia, smurto prieš V. S. priežastimis, buvo nenuoseklūs, prieštaravo tarpusavyje, iš pradžių nuteistieji tokių neatitikimų priežasčių negalėjo logiškai paaiškinti, vėliau nuteistasis A. R. parodymų kaitą teisino siekiu padėti nuteistajam A. B., todėl vėlesnių nuteistųjų parodymų, kad nukentėjusysis V. S. puolė nuteistąjį A. B., o šis gindamasis sudavė nukentėjusiajam, dėl ko ir kilo tolimesnės muštynės, nėra pagrindo vertinti, kaip patikimų ir teisingų, akivaizdu, kad tokie parodymai duoti tik siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti. Šioje byloje kitų duomenų, kurie patvirtintų nuteistųjų iškeltą versiją dėl nukentėjusiojo V. S. agresyvaus puolimo jų atžvilgiu, nėra. Šios aplinkybės, priešingai nei tvirtinama A. B. gynėjo R. Paulausko skunde, nepatvirtina ir liudytojų V. Ž. bei A. B. parodymai dėl V. S. agresyvaus elgesio esant neblaiviam, kadangi šie liudytojai įvykio vakarą V. S. nematė, su juo nebendravo.

17. Nuteistojo A. R. parodymai dėl aplinkybės, kad ir jis sudavė smūgį į galvą nukentėjusiajam gindamasis nuo nukentėjusiojo puolimo bandydamas išskirti besimušančius buvo nuoseklūs. Visų jo apklausų įtariamuoju ir kaltinamuoju metu jis teigė, kad norėjo išskirti besimušančius A. B. ir V. S., įsikišo tarp jų, tačiau V. S. jam sudavė smūgį į dešinį šoną, dėl ko jis kumščiu sudavė pastarajam į kairį skruostą, kad baigtų muštis, jo smūgis nebuvo stiprus, nes V. S. nuo jo smūgio nenukrito, o toliau muštynės vėl tęsėsi tarp A. B. ir V. S.. Tačiau vien parodymų nuoseklumas neturi lemiamos reikšmės sprendžiant kaltės klausimą dėl jų patikimumo. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų būtent tokias nuteistojo A. R. nurodytas aplinkybes dėl jo suduoto smūgio nukentėjusiajam priežasčių, o vertinat šiuos nuteistojo parodymus visų byloje surinktų įrodymų kontekste, matyti, kad tokius parodymus kiti įrodymai byloje paneigia.

18. A. B. parodymų dėl šios aplinkybės vertinti kaip patikimų ir jais vadovautis teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo. Nors teisiamojo posėdžio metu A. B. nurodė, kad muštynių su V. S. metu jis pamatė tarp jų į tarpą lendantį A. R., kuris juos išskyrė, matė, kad A. R. su V. S. apsikeitė po vieną smūgį, tačiau apklausiamas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis nurodė tik tiek, kad ir A. R. lyg sudavė smūgį V. S. (t. 3, b. l. 6–7). 2024 m. spalio 9 d. apklausoje A. B. jokių aplinkybių dėl A. R. pastangų nutraukti muštynes taip pat nenurodė (t. 3, b. l. 10–11), o apklausiamas dar vėliau, 2024 m. gruodžio 12 d., A. B. jau nurodė atsiminęs, kad jam besimušant su V. S., A. R. lindo tarp jų bandydamas juos išskirti, tačiau neatsiminė, ar A. R. ir V. S. sudavė smūgius vienas kitam (t. 3, b. l. 25–26). Taigi tokiais nenuosekliais A. B. parodymais dėl šios aplinkybės nėra pagrindo remtis, toks parodymų pasikeitimas vertinamas kaip siekis padėti A. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės, galimai mainais į analogiškas A. R. pastangas keičiant parodymus A. B. palankia linkme.

19. Liudytojo J. T. parodymai, priešingai nei nurodoma A. R. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, patvirtina būtent A. R. smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. J. T. apklausimas teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad per bendras jo, A. R., A. B., V. S. išgertuves, būtent tarp nuteistojo A. R. (liudytojas įvardijo „A.“) ir V. S. kilo žodinis konfliktas, kad šie pykdamiesi išėjo į kiemą, o liudytojas kartu su G. R. ir A. B. išėjęs į kiemą pamatė, kaip A. R. sudavė V. S. dėl ko šis nukrito (t. 2, b. l. 54–55; t. 3, b. l. 127–129). Nors liudytojas patvirtino, kad įvykio vakarą buvo neblaivus ir mažai ką atsimena, ikiteisminio tyrimo metu A. R. veiksmus V. S. atžvilgiu įvardijo kaip trenkimą užsimojus, o teisiamojo posėdžio metu – kaip pastūmimą, neatsiminė, kur tuo metu buvo ir ką darė A. B., tačiau jis ir apklausiamas teisme ir ikiteisminio tyrimo metu jo atmintyje išlikusias aplinkybes nurodė iš esmės vienodai, t. y. kategoriškai tvirtino, kad matė, kaip V. S. nukrito po susigrūmimo su A. R.. Netikėti tokiais liudytojo J. T. parodymais teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, jokio šio liudytojo suinteresuotumo bylos baigtimi nėra nustatyta, iš esmės nuoseklius parodymus jis davė būdamas prisiekęs sakyti tiesą ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės dėl melagingų parodymų davimo. Sutiktina su A. R. ir jo gynėjo skundo argumentu, kad liudytojas J. T. nematė visos muštynių su V. S. eigos, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu šio liudytojo parodymai atskleidžia kitokią įvykių eigą betarpiškai prieš pat V. S. mirtimi pasibaigusio konflikto pradžią, nei nurodė nuteistieji, nepatvirtina nuteistųjų iškeltos versijos, kad jie atsitiktinai sutiko agresyviai nusiteikusį V. S. kieme, kur pastarasis pirmas puolė A. B., patvirtina, kad bendrų išgertuvių metu kilo žodinis konfliktas, kuris nukentėjusiajam ir nuteistiesiems išėjus į lauką, peraugo į fizinius veiksmus vienas kito atžvilgiu. Taip pat tokie liudytojo parodymai paneigia nuteistojo A. R. parodymus, kad jis sudavė V. S. tik gindamasis nuo pastarojo smurto, tačiau nukentėjusysis nenugriuvo, o patvirtina, kad ir pats A. R. buvo agresyviai nusiteikęs nukentėjusiojo atžvilgiu, jo suduotas smūgis buvo toks stiprus, kad nukentėjusysis nuo smūgio nugriuvo.

Žemesnės instancijos teismas

20. Nuteistojo A. R. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išvadas dėl nuteistojo A. R. kaltės grindė liudytojo J. T. parodymais, kad liudytojas matė, kaip V. S. grumiasi su A. B.. Nors nuteistojo A. R. ir jo gynėjo skunde ši aplinkybė neaptariama, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, aprašydamas liudytojo J. T. parodymus darė klaidų dėl jų turinio. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, aprašant liudytojo J. T. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, buvo nurodyta, jog liudytojas parodė, jog matė kaip „A. B. buvo susikibęs su V. S.“. Vėliau, dėstant motyvus dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo (nuosprendžio 8 lapas), teismas nurodė, kad konstatuojant A. B. ir A. R. kaltę, įrodomąja prasme vieni reikšmingiausių įrodymų yra tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymai, o būtent, liudytojo J. T. parodymai, „kuris betarpiškai matė, kad nukentėjusysis grumiasi su A. B.“. Tačiau kaip matyti iš 2025 m. sausio 27 d. Klaipėdos apygardos teisme vykusio teisiamojo posėdžio protokolo, duodamas parodymus liudytojas J. T. patvirtino matęs, kaip A. buvo susikibęs su V., A. pastūmė ir V. nugriuvo (t. 3, b. l. 128), taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose jis taip pat nurodė matęs, kaip A. kažkaip užsimojo ir trenkė V. (liudytojo vadinamam V.) (t. 1, b. l. 54–55). Iš liudytojo parodymų visumos matyti, kad liudytojas A. vadino nuteistąjį A. R., taip atskirdamas jį nuo bendravardžio tėvo A. R., kuris taip pat dalyvavo išgertuvėse bei aiškiai įvardindamas ir kartu kompanijoje buvusį nuteistąjį A. B., taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad liudytojo J. T. parodymai patvirtina A. B. ir V. S. grumtynes. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu ši klaida nelaikytina esminiu skundžiamo nuosprendžio trūkumu ir nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti, kadangi klaidingai interpretuoti liudytojo J. T. parodymai, nors teismo įvardinti, kaip vieni reikšmingiausių, nelėmė neteisingų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymo ar kvalifikavimo. Teismo išvados buvo grindžiamos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, pakankama abiejų nuteistųjų kaltei pagrįsti – pačių nuteistųjų parodymais, specialistų išvadomis, patvirtinančiomis tiek nukentėjusiajam, tiek nuteistiesiems padarytų sužalojimų pobūdį, kiekį, padarymo mechanizmą, teismo medicinos eksperto paaiškinimais ir kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

21. Iš 2024 m. rugsėjo 18 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus specialisto išvados Nr. M127/2024(10) (t. 1, b. l. 109–118) matyti, kad nukentėjusiajam buvo padaryti įvairūs sužalojimai veido bei galvos srityje, kas patvirtina aplinkybę, jog nukentėjusiajam tikslingai buvo smūgiuojama į gyvybiškai svarbų organą – galvą, kai tuo tarp iš 2024 m. rugsėjo 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus specialisto išvados Nr. G 356/2024(10) (t. 1, b. l. 126–127) matyti, kad A. B. buvo nustatytos kraujosruvos rankų, šonkaulių, nugaros srityje, taip pat įvairūs nubrozdinimai rankų, kojų ir dešinės ausies srityje, poodinės kraujosruvos kairio pakinklio duobėje, dešinėje blauzdoje – pakinklio duobėje. Specialisto išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad kai kurie iš nurodytų sužalojimų, pvz., poodinės kraujosruvos su odos nubrozdinimais dešiniame petyje, kairiame žaste, poodinė kraujosruva kairiame šone, odos nubrozdinimai kairėje plaštakoje, dešinėje ausyje, kairiame dilbyje, dešinės kojos nykštyje, kairėje pėdoje, dešiniame kelio sąnaryje, dešiniame dilbyje, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, ties 3 delnakaulio – pirštakaulio sąnario nugariniu paviršiumi, galėjo būti padaryti užduotyje atlikti objektų tyrimą nurodomu ar jam artimu laiku. Didesnė tikimybė, kad jie, išskyrus odos nubrozdinimą kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, ties 3 delnakaulio – pirštakaulio sąnario nugariniu paviršiumi, kuris būdingesnis smūgio sudavimui, galėjo atsirasti griūnant ar krentant, veikiant pašalinėms jėgoms.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad A. B. kūne buvo nustatyta daugiau įvairių nubrozdinimų ir poodinių kraujosruvų, savaime nepatvirtina jo teiginių, jog jis veikė gindamasis nuo nukentėjusiojo. Pirmiau aptartoje specialisto išvadoje nurodyta, kad didesnė dalis A. B. nustatytų sužalojimų – įvairūs odos nubrozdinimai rankų, kojų ir liemens srityse yra būdingi griuvimui, kritimui, veikiant pašalinėms jėgoms, o ne tiesioginiam smūgio poveikiui. Pats A. B. neneigė, kad buvo susikibęs su nukentėjusiuoju ir nugriuvęs ant žemės, jis taip pat nurodė, kad griūdamas ant žemės susižeidė ausį (t. 3, b. l. 148), todėl akivaizdu, kad A. B. padarytų sužalojimų kilmė visiškai atitinka jo paties nurodytas aplinkybes ir nepatvirtina jo versijos apie aktyvų nukentėjusiojo puolimą.

23. Tuo tarpu nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galvos ir veido srityje savo pobūdžiu ir lokalizacija akivaizdžiai liudija apie intensyvų, gyvybei pavojingą smurtą, naudotą prieš jį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai patvirtina, kad būtent nuteistųjų veiksmai buvo agresyvesni, tikslingai nukreipti į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą.

Žemesnės instancijos teismas

24. Nors A. R. neneigė sudavęs smūgį nukentėjusiajam, tačiau jam ant rankos nustatytus nubrozdinimus jis bandė paaiškinti kaip atsiradusius remonto darbų A. B. namuose metu ir taip paneigti V. S. suduoto smūgio stiprumą. Tačiau šią nuteistojo versiją ir argumentus, kad jo suduotas smūgis nebuvo intensyvus, paneigia byloje surinktų įrodymų visuma – jau minėti liudytojo J. T. parodymai, kad nuo A. R. smūgio nukentėjusysis nukrito, specialisto išvada dėl A. R. nustatytų sužalojimų (t. 1, b. l. 122). Sutiktina, kad specialisto išvadoje Nr. G358/2024(10) A. R. nustatyto krumplių nubrozdinimo padarymo mechanizmas nėra konkrečiai nustatytas, nurodyta, jog nubrozdinimai A. R. galėjo atsirasti tiek tiesioginio smūgio metu, tiek kitokio kontakto metu, tačiau nuteistasis A. B., apeliacinės instancijos teisme patvirtinęs, kad A. R. padėjo jam atlikti sienų glaistymo darbus, vis tik kategoriškai paneigė, kad atlikdamas šiuos darbus A. R. susižalojo krumplius, paaiškindamas, kad atliekant glaistymo darbus krumplių susižaloti nebuvo įmanoma. Teisėjų kolegija sutinka, kad tokio pobūdžio darbai paprastai nėra susiję su mechaniniu poveikiu krumplių srityje ir objektyviai mažai tikėtina, kad atliekant glaistymo darbus būtų galima patirti tokio tipo sužalojimus, dėl ko nuteistojo A. R. versija, kad minėti sužalojimai atsirado jam atliekant glaistymo darbus, atmestina kaip nepagrįsta.

25. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad A. R. nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusysis V. S. jam sudavė smūgį į kairį šoną, dėl ko jis turėjo gintis, taip pat nepatvirtina ir specialisto išvada Nr. G358/2024(10), kadangi apžiūrint A. R. tokius parodymus patvirtinančių sužalojimų ant jo kūno nebuvo nustatyta (t. 1, b. l. 122).

26. Taigi, visi pirmiau aptarti duomenys leidžia spręsti, kad bendrų išgertuvių metu tarp neblaivių nuteistųjų ir nukentėjusiojo V. S. kilo konfliktas, kuris vėliau peraugo į abipuses muštynes. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios. Kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, o puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2007, Nr. 2K-638/2007, Nr. 2K-428/2008, Nr. 2K-392/2021, Nr. 2K-275/2013). Abipusėms muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-62-489/2015, Nr. 2K-124-719/2022).

27. Nors nagrinėjamu atveju nuteistųjų pozicija dėl konflikto kilimo priežasčių proceso metu kito, vis tik, įvertinus pirmiau aptartus nuteistųjų bei liudytojų parodymus, darytina išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje abi konflikto pusės – tiek nuteistieji, tiek nukentėjusysis – vieni kitų atžvilgiu buvo nusiteikę agresyviai, o jų veiksmai buvo nukreipti ne į savęs apsaugojimą, o į vienas kito puolimą bei sužalojimą. A. R. ir A. B. veiksmus nulėmė ne būtinybė gintis nuo nukentėjusiojo, tačiau tarp jų ir nukentėjusiojo kilusio žodinio konflikto peraugimas į fizinį smurtą.

28. Įvertinus visas pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta viena iš privalomųjų būtinosios ginties sąlygų – pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis nuteistųjų atžvilgiu, dėl ko teisė į būtinąją gintį A. R. ir A. B. nekilo. Nenustačius būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo svarstyti ir apie būtinosios ginties ribų peržengimą.

Dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus ir jų reikšmės kilusiems padariniams

29. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, nei vienas iš nuteistųjų neneigia smūgiavęs V. S., tačiau A. R. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nuteistasis nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį, smūgis nebuvo tokio intensyvumo, kad būtų priskiriamas prie lemiamų ir svarbiausių smūgių, galėjusių sukelti nukentėjusiojo mirtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie skundo argumentai nėra pagrįsti, nes ne tik tarp A. B., bet ir tarp A. R. atliktų neteisėtų veiksmų (suduotų smūgių) ir V. S. mirties yra priežastinis ryšys.

30. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina mirties kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), ar mirtis buvo dėsningas veikos padarinys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2011, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-428/2013, Nr. 2K-28-976/2015, Nr. 2K-322-511/2016 ir kt.).

31. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. M127/2024(10) V. S. galvos ir veido srityje nustatytų sužalojimų – kraujosruvų, nubrozdinimų, muštinių žaizdų – visuma sukėlė kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu apie kairį smegenų pusrutulį, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais kairio pusrutulio smilkininėje, abiejų pusrutulių kaktinėse skiltyse, minkštuosiuose galvos smegenų dangaluose, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, o nagrinėjamu atveju sukėlė ir nukentėjusiojo mirtį.

Žemesnės instancijos teismas

32. Pirmosios instancijos teisme taip pat buvo apklaustas išvadą parengęs teismo medicinos ekspertas Algirdas Jokšas (t. 3, b. l. 145–147). Ekspertas nurodė, kad nėra galimybės nustatyti nuo kurio smūgio įvyko kraujo išsiliejimas. Nustatyta, kad nukentėjusiajam sužalojimai padaryti šešiais smūgiais. Jis paaiškino, kad visi smūgiai, suduoti galvos priekinėje, apatinėje ir šoninėje dalyse, sukėlė pereinamųjų venų, kurios jungiasi su galvos smegenų paviršiumi, ir strėlinių ančių plyšimus. Nuo kažkurio iš smūgių įvyko pirminis išsiliejimas, tačiau sekantys smūgiai ir toliau stimuliavo kraujo išsiliejimą. Ekspertas taip pat nurodė, kad nėra galimybės nustatyti, kuris smūgis buvo suduotas pirmas, o kuris – paskutinis.

33. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat atmetus kaip nepagrįstus nuteistojo paaiškinimus, kad jo suduotas smūgis nebuvo intensyvus (šios nutarties 24 pastraipa), darytina išvada, kad ta aplinkybė, kad A. R. nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį, jo atsakomybės nešvelnina, ar juo labiau, nešalina. Net vienas smūgis, patekęs į bendrą smūgių visumą, galėjo inicijuoti kraujo išsiliejimą arba prisidėti prie tolesnio jo stimuliavimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, V. S. sužalojimai, kvalifikuoti sunkiu sveikatos sutrikdymu, yra būtent abiejų nuteistųjų smurtinių veiksmų jo atžvilgiu – smūgių į galvą pasekmė, ir kad tarp nustatytų nuteistųjų veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Todėl nagrinėjamu atveju abu nuteistieji pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl A. R. kaltės formos

34. A. R. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nuteistojo kaltės formą, nepagrįstai pripažindamas, kad jis veikė netiesiogine tyčia. Gynėjas akcentuoja, kad A. R. veika pasireiškė tik trumpu vienkartiniu veiksmu, nuteistais pagal savo asmenines savybes ir patirtį daugiausiai galėjo suvokti, kad gali sužeisti nukentėjusįjį, tačiau jokiu būdu ne atimti jam gyvybę vienkartiniu veiksmu pats besigindamas.

35. BK 129 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika gali būti padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai, suvokdamas, kad jo veiksmai gali sukelti kito žmogaus mirtį. Tiesioginės tyčios atveju asmuo tokių padarinių nori, jų siekia, o netiesioginės – nors ir nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti.

36. Iš byloje surinktų ir teismo tinkamai ištirtų įrodymų visumos matyti, kad V. S. buvo sužalotas ir mirė nuo A. R. ir A. B. jam suduotų smūgių. Smūgiai nukentėjusiajam buvo suduoti į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą – galvą, o tokie veiksmai akivaizdžiai kelia pavojų asmens sveikatai ar gyvybei, teisė į būtinąją gintį nebuvo nustatyta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad A. R., būdamas suaugęs, veiksnus asmuo, aiškiai suvokė, jog net ir vienas jo suduotas smūgis gali sužaloti nukentėjusįjį ar sukelti jo mirtį. Suduodamas smūgį V. S. į galvą ir matydamas, kad smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo ir A. B., A. R. sąmoningai leido kilti padariniams – nukentėjusiojo mirčiai. Todėl apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. R. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

37. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, be kita ko, nesutinkama su jiems paskirtomis bausmėmis, akcentuojant, kad jos yra per griežtos, todėl prieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui. Teisėjų kolegija su šiais skundų argumentais neturi pagrindo sutikti.

38. Bausmės skyrimas nėra savitikslis, ji skiriama siekiant baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės tikslų, kurių objektas yra žmogus. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik kai ji bus individualizuota, t. y. paskirta atsižvelgiant į kaltininko asmenybės bruožus ir resocializacijos poreikius. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiems asmenims skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

39. Skiriant bausmę teisingumo principo įgyvendinimas pasireiškia tuo, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos. Taigi, teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, Nr. 2K-68-942/2016, Nr. 2K-98-1073/2019).

Žemesnės instancijos teismas

40. Skirdamas bausmes nuteistiesiems apygardos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininkų asmenybes, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

41. Skundžiamu nuosprendžiu A. B. paskirta 9 metų laisvės atėmimo bausmė, tokia bausmė dvejais metais viršija šio straipsnio sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmės minimumą ir yra dvejais metais mažesnė už šio straipsnio sankcijos vidurkį, kuris yra vienuolika metų.

42. Skirdamas bausmę A. B. teismas įvertino, kad jis padarė tyčinį smurtinio pobūdžio nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Savo kaltę iš esmės pripažino ir nuoširdžiai gailisi, tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat buvo nustatyta ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte – veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nuteistojo A. B. gynėjo teigimu nagrinėjamu atveju egzistuoja dar dvi A. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose, t. y., kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys bei, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas.

43. Pasisakant dėl šių apeliacinio skundo argumentų, visų pirma pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas taikomas tuo atveju, jei veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas nustato baudžiamąją atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą. Šioje byloje, kaip jau minėta, nenustatyta, kad A. B. prieš V. S. veikė esant būtinosios ginties situacijai, taigi nėra teisinio pagrindo spręsti ir dėl būtinosios ginties ribų peržengimo. Todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos aplinkybės kaip lengvinančios A. B. atsakomybę. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą išimtį ir A. B. paskirti švelnesnę, nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta minimali, laisvės atėmimo bausmę.

44. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Ši kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-440/2013, Nr. 2K-412/2014).

45. Kaip jau aptarta pirmiau, byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad nukentėjusysis provokavo konfliktą, elgėsi rizikingai ar ėmėsi kokių neteisėtų veiksmų nuteistojo atžvilgiu. Bylos duomenų visuma patvirtina, kad asmenys nesaikingai vartojo alkoholį, tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo buvo kilęs žodinis konfliktas, kuris vėliau peraugo į muštynes. Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

46. A. B. gynėjo skunde nurodoma, kad pagal BK 59 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Gynėjo teigimu, tokia aplinkybe nagrinėjamu atveju galėtų būti pripažinta tai, kad A. B. sutuoktinė savo noru ir iniciatyva už šeimos lėšas organizavo V. S. laidotuves pagal krikščioniškas apeigas, apmokėjo visas laidojimo išlaidas, dėl ko valstybė nepatyrė jokių nuostolių.

47. Nors pagal BK 59 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes, tačiau paprastai tokios aplinkybės turi rodyti mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistojo A. B. sutuoktinė A. B. pasirūpino nukentėjusiojo V. S. laidotuvėmis bei apmokėjo laidojimo išlaidas (t. 3, b. l. 114, 119–120). Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja A. B. parodė, kad seniūnijos Facebook paskyroje pamatė, jog nukentėjusįjį ruošiama laidoti jo nešarvojant, o pervežant tiesiai į kapines, todėl pasitarusi su artimaisiais ji nusprendė palaidoti nukentėjusįjį (t. 3, b. l. 125). Taigi, iš šių liudytojos parodymų matyti, kad būtent ji, o ne A. B. ėmėsi iniciatyvos palaidoti V. S.. Tokie nuteistojo sutuoktinės veiksmai nėra susiję nei su mažesniu A. B. įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumu, nei su paties nuteistojo asmenybės pavojingumu, taip pat ši aplinkybė neturėjo jokios tiesioginės įtakos nusikaltimo padarymui, dėl ko vertinti ją kaip A. B. atsakomybę lengvinančią nėra pagrindo.

48. Skunde taip pat pažymima, kad nuteistasis iki suėmimo dirbo ir išlaikė šeimą, taip pat, kad jis turi du nepilnamečius vaikus, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šios aplinkybės buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo. Nors iš byloje esančių pažymų matyti, kad tiek darbovietės (t. 3, b. l. 113), tiek seniūnijos (t. 3, b. l. 115) A. B. charakterizuojamas teigiamai, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo pateikti medicinos dokumentų išrašai apie nuteistojo mažametėms dukroms 2025 m. rugpjūčio 14 d. teiktas gydytojo psichiatro konsultacijas, nustatytą stresą (t. 4, b. l. 58, 59), Pagėgių savivaldybės administracijos Stoniškių seniūnijos seniūnės Dalios Alkimavičienės 2025 m. liepos 18 d. charakteristika, kurioje nurodoma, kad nuteistojo A. B. sutuoktinei A. B. sunku vienai pasirūpinti dviem nepilnametėmis dukromis (t. 4, b. l. 60), tačiau nagrinėjamu atveju tai nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Dar iki nusikalstamos veikos padarymo A. B. turėjo sutuoktinę, augino du mažamečius vaikus, dirbo, tačiau tai nesulaikė ir neatgrasė jo nuo žiauraus nusikaltimo įvykdymo. Suvokdamas savo veiksmų pobūdį ir galimas pasekmes, A. B. sąmoningai pasirinko elgtis nusikalstamai ir tokiu būdu atėmė kitam žmogui gyvybę, todėl minėtos aplinkybės nelaikytinos faktoriumi, leidžiančiu vertinti nuteistojo asmenybę kaip mažiau pavojingą nei įvertino pirmosios instancijos teismas ir spręsti, kad jam paskirta bausmė yra per griežta.

49. Nors skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė ir vertino, kad A. B. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteistas (teistumas išnykęs), tačiau tokia teismo išvada prieštarauja bylos duomenims. Kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (t. 2, b. l. 154–157), A. B. 2023 m. rugpjūčio 9 d. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nubaustas 6 mėnesių laivės apribojimo bausme. Bausmę jis atliko 2024 m. vasario 9 d., todėl vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunkčiu, A. B. yra laikomas teistu dar trejus metus po šios bausmės atlikimo. Taigi šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką A. B. įvykdė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Kaip matyti iš 2023 m. rugpjūčio 9 d. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų teismo baudžiamojo įsakymo, A. B. buvo teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką (nukentėjusiajam galva sudavė į galvą) (t. 2, b. l. 158–165). A. B. baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 166–168). Šios aplinkybės nuteistąjį charakterizuoja neigiamai, atskleidžia nuteistojo polinkį į smurtinį elgesį, neatsakingą požiūrį į elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas.

50. Įvertinus visas pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis yra teisingas ir proporcingas jo padaryto nusikaltimo bei nuteistojo asmenybės pavojingumui. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtoji bausmė nei rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl jos keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiui neturėjo reikšmės aplinkybė, kad skundžiamame nuosprendyje aprašant liudytojo J. T. parodymus, buvo klaidingai nurodyta nuteistojo, kurį liudytojas matė smurtaujant prieš nuketėjusįjį, pavardė. Kaip yra aptarta šios nutarties 20 pastraipoje, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nelėmė neteisingų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymo ar kvalifikavimo, intensyvų A. B. smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu patvirtina įrodymų visuma, kurios apeliaciniu skundu neginčija ir pats nuteistasis. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, teismas nors ir lakoniškai, tačiau pagrįstai konstatavo, kad A. B. veikė aktyviau nei A. R., taigi bausmės dydis buvo parinktas įvertinus jo veiksmų pavojingumą atsižvelgiant į jo pavartoto smurto intensyvumą, aktyvų dalyvavimą konflikte, susikibimą ir grumtynes su nukentėjusiuoju.

52. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. R. paskyrė 8 metų laisvės atėmimo bausmę. A. R. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistajam A. R., atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, turėtų būti paskirta švelnesnė nei įstatyme numatyta bausmė.

53. Skirdamas bausmę A. R. apygardos teismas konstatavo, kad nuteistasis padarė tyčinį smurtinio pobūdžio nusikaltimą, kuris priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Teismas nurodė, kad A. R. savo kaltę iš esmės pripažino ir nuoširdžiai gailisi, dėl ko pripažino tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat nustatė ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas taip pat įvertino, kad nusikalstamos veikos padarymo metu A. R. buvo neteistas (teistumas išnykęs), dirbo. Taip pat teismas atsižvelgė, kad A. R. atliko antraeilį vaidmenį suduodamas vieną smūgį, todėl jam buvo paskirta švelnesnė bausmė nei nuteistajam A. B..

54. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, suteikiančios teismui teisę išeiti už baudžiamojo įstatymo ribų ir skirti kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, buvo pakeistos 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojus BK pakeitimams (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), įsigalioję pakeitimai švelnina nuteistojo padėtį lyginant su įstatymo nuostatomis, galiojusiomis nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl teisėjų kolegija vertins būtent naujosios redakcijos įstatymo taikymo galimybę nuteistojo atžvilgiu.

55. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-21-719/2020, Nr. 2K-40-648/2020, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-185-495/2020).

56. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-125-689/2021). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti taip pat ne mažiau svarbu kaltininko asmenybė, kurios vertinimas sudarytų prielaidas daryti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-281-942/2018).

57. Nors nusikalstamos veikos padarymo metu A. R. buvo neteistas (teistumas išnykęs), tačiau kaip matyti iš byloje esančių duomenų (t. 2, b. l. 14–20), praeityje jis vieną kartą teistas už smurtinio pobūdžio nusikaltimą, padarytą savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 straipsnio 2 dalis), prieš tai vienas ikiteisminis tyrimas dėl analogiškos nusikalstamos veikos padarymo jo atžvilgiu buvo nutrauktas susitaikius su nukentėjusiu asmeniu. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. R. smurtinis elgesys nebuvo atsitiktinis ir charakterizuoja jį kaip linkusį nepaisyti visuomenėje nusistovėjusių elgesio ir moralės normų asmenį. Nuteistasis padarė vieną žiauriausių nusikaltimų – atėmė kito žmogaus gyvybę. A. R. suvokė, kad jo veiksmai yra pavojingi nukentėjusiojo gyvybei, tačiau nepaisė akivaizdžios rizikos ir suduodamas smūgį į vieną pavojingiausių žmogaus kūno vietų – galvą – sąmoningai prisiėmė galimas sunkias pasekmes. Tokie veiksmai rodo ne atsitiktinį, o sąmoningą ir neatsakingą asmens elgesį, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad A. R. padaryta veika iš esmės išsiskiria mažesniu pavojingumu ar, kad jo asmenybė leidžia daryti išvadą apie švelnesnės bausmės tikslingumą.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, jos dydį parenkant kiek didesnį nei minimalus jos dydis, remiantis aukščiau išdėstytų ir pirmosios instancijos teismo įvertintų aplinkybių visuma, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, yra proporcinga nuteistojo padaryto nusikaltimo bei jo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, todėl jos mažinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

59. A. B. gynėjo skunde taip pat nurodoma, kad teismo išvados apie konflikto su V. S. laiką prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Šioje skundo dalyje nurodomi argumentai, susiję su neteisingai nurodyta konflikto pradžia, taip pat ta aplinkybe, kad po patirtų sužalojimų V. S. kelias valandas galėjo vaikščioti, kalbėti, gintis, teigiant, kad po to, kai A. R. paliko nukentėjusįjį prie stalo, jis po kurio laiko galėjo ateiti keliasdešimt metrų iki kiemo, kur jį apie 21 val. matė R. L., o po to iš ten pasišalinti.

60. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytos aplinkybės dėl tikslaus konflikto su nukentėjusiuoju laiko nustatymo šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, nes ji neturi įtakos nei nusikalstamos veikos kvalifikacijai, nei nustatytoms esminėms įvykio faktinėms aplinkybėms. Kaip matyti iš teismo specialisto išvados Nr. M 127/2024 (10) bei eksperto A. Jokšo paaiškinimų, nukentėjusiojo mirtis įvyko dėl smūgių sukelto kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu apie kairį smegenų pusrutulį, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais kairio pusrutulio smilkininėje, abiejų pusrutulių kaktinėse skiltyse, minkštuose dangaluose. Ekspertas nurodė, kad po tokių sužalojimų asmuo tam tikrą laiką galėjo atlikti kai kuriuos veiksmus (kalbėti, vaikščioti, gintis), todėl tai, kad liudytoja R. L. apie 21 valandą matė apie kieme gulintį nukentėjusįjį, o praėjus kuriam laikui, tarpe tarp 21 ir 22 valandų, jo kieme nebematė, kas leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis galėjo atsikelti ir pats nueiti prie stalo, ties kuriuo ryte buvo rastas jau miręs, nepaneigia nustatytos įvykių eigos. Apygardos teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, kad būtent nuteistųjų A. R. ir A. B. panaudotas fizinis smurtas nulėmė nukentėjusiojo mirtį, pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo A. B. parodymus apie ankstesnį konflikto su nukentėjusiuoju laiką paneigia surinktų įrodymų visuma, todėl nurodyti apelianto pasvarstymai apie galimą kitokį įvykio laiką laikytini deklaratyviais ir neturinčiais reikšmės nei įrodymų vertinimui, nei paskirtos bausmės pagrįstumui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. B. gynėjo advokato Rimvydo Paulausko ir nuteistojo A. R. bei jo gynėjo advokato Kazio Bitario apeliacinius skundus.

Teisėjos Jolanta ČepukėnienėAiva SurvilienėJurga Vasiliauskienė