Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vinesa“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, R. B. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

7. Ieškovas 2023 m. vasario 22 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui paaiškinimus dėl atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą. Kadangi paaiškinimai iš esmės laikytini apeliacinio skundo papildymu, o apeliacinio skundo padavimo terminas paaiškinimų pateikimo metu jau buvo pasibaigęs, paaiškinimus atsisakytina priimti (CPK 307, 315 straipsniai).

13. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog, sistemiškai vertinant minėtas nuostatas, matyti, kad Lietuvos draudikų biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51 punktas; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017, 37 punktas; 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 43 punktas).

14. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad, nors Lietuvos draudikų biurui, veikiant tarpusavio pasitikėjimo principo pagrindu, nustatyta pareiga atlyginti eismo įvykio vietos draudikų biurui šio eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota, tačiau neapdrausta transporto priemone padarytos žalos, teisė šias sumas susigrąžinti iš transporto priemonės valdytojo pagal TPVCAPDĮ nustatyta tik esant jo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017 26 punktą; 2018 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018 44 punktą).

15. Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovės, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, jog tokio pobūdžio bylose Lietuvos draudikų biuras turi pateikti aiškius duomenis, kokius neteisėtus veiksmus atliko transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu, nurodyti, pagal kuriuos teisės aktus tokie veiksmai laikytini neteisėtais (eismo įvykio vietos kelių eismo taisyklės, kt.), ir juos pateikti, taip pat pateikti eismo įvykio vietos valstybės tarnybų dokumentus, patvirtinančius pažeidimą (jei tokių esama), kitus su eismo įvykio fiksavimu susijus duomenis (schemas, iš karto po eismo įvykio užfiksuotus eismo įvykio dalyvių liudijimus, kt.), dėl eismo įvykio padarytą žalą ir jos dydį pagrindžiančius dokumentus ir kt., kitaip tariant, įrodymus, pagrindžiančius eismo įvykyje dalyvavusio asmens civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Kokius konkrečius dokumentus ar duomenis siekdamas savo atgręžtinio reikalavimo patenkinimo turi pateikti biuras, priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos aplinkybių. Lietuvos draudikų biuras neprivalo teikti duomenų ir įrodymų dėl tų aplinkybių, dėl kurių byloje ginčo tarp šalių nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

16. Nagrinėjamoje byloje eismo įvykis, dėl kurio prašoma atlyginti žalą, įvyko Jungtinėje Karalystėje, o Lietuvos draudikų biuras, remdamasis taip pat ir Vidaus nuostatais, draudimo išmoką išmokėjo Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui, kuris administravo žalą ir išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiajai.

19. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Taigi atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 53 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

20. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nurodo, jog, atsižvelgdamas į atsakovės išreikštas abejones dėl jos atsakomybės už eismo įvykį, pateikė ieškovo Žalų administravimo departamento išvadas ir Jungtinės Karalystės nacionalinio draudikų biuro surinktus įrodymus: informaciją apie atsakovui pagal lizingo sutartį valdant transporto priemonę pažeistas kelių eismo taisykles – Jungtinės Karalystės kelių kodekso 144, 160, 161 straipsnius; oficialių Jungtinės Karalystės teisės turinį, gautą Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-194-545/2018; Jungtinės Karalystės teisėjų kolegijos gaires dėl asmens sužalojimų (,,Latwel dokumentas“), apžvalgą dėl Jungtinėje Karalystėje padarytų žalų administravimo. Kolegija, susipažinusi su pateiktais dokumentais dėl Jungtinės Karalystės teisės, sureguliuojant eismo įvykio metu sukeltos žalos atlyginimą, turinio, pabrėžia tokius esminius išaiškinimų dėl užsienio teisės turinio aspektus: labai dažnai pasitaiko, kad policija neatvyksta ir nepateikia oficialios ataskaitos apie eismo įvykį, jei jo metu nebuvo sunkaus asmens sužalojimo ar kitų išskirtinių aplinkybių, ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas buvo aplaidus, ir tai vertinama remiantis nusistovėjusia istorine teismo praktika; „Constat Amiable“ sutartinis faktų išdėstymo blankas Jungtinėje Karalystėje nenaudojamas, nebent jį užpildytą pateikia motorinės transporto priemonės vairuotojas iš užsienio; jei motorinės transporto priemonės vairuotojo iš užsienio pareiškimo nėra, reikalavimą reikia svarstyti remiantis pateiktais įrodymais, tai apima liudininkų pareiškimų, jei tokių yra, nagrinėjimą, Kelių kodekso taisyklių peržiūrėjimą, atsižvelgiant į transporto priemonių padėtį kelyje, ir patirtos žalos įvertinimą pagal ieškovo pareiškimą dėl eismo įvykio aplinkybių; jeigu reikalavimas atmetamas kaip neįrodytas, o ieškovas praneša apie ketinimą pradėti procesinius veiksmus, reikia įvertinti tikimybę sėkmingai apginti reikalavimą dėl nemažų teisinių išlaidų, kurios išauga, jeigu pradedama bylinėtis; net jei nustatoma, kad atsakovas negalėjo būti atsakingas už eismo įvykį, o reikalavimas atlyginti žalą apginamas, jei reikalavimas atlyginti žalą svarstomas Jungtinės Karalystės teisme, teisėjas išnagrinėja visus faktus ir įrodymus ir gali nuspręsti, kad atsakovas buvo atsakingas; į šią riziką reikia atsižvelgti nagrinėjant reikalavimus atlyginti žalą ir sprendžiant, ar verta patirti teisinių išlaidų juos ginant, dėl šios priežasties, kai sėkmingos gynybos perspektyva nėra didelė, reikalavimus atlyginti žalą galima spręsti ekonominiu pagrindu; daugeliu atveju, jei nėra liudininko ar policijos parodymų, atsakovas, norėdamas, kad jam pasisektų, turi patvirtinti savo dalyvavimą teisme; ieškovas, teigiantis, kad aplaidus kelių eismo dalyvis jam sukėlė asmens sužalojimą ar padarė žalos nuosavybei, turi įrodyti tris dalykus: 1) atsakovui privalomos rūpestingumo pareigos ieškovo atžvilgiu egzistavimą; 2) tos rūpestingumo pareigos pažeidimą dėl įstatymų reikalaujamų standartų nevykdžiusio atsakovo veiksmo ar neveikimo; 3) žalą, tiesiogiai padarytą atsakovo, jam nesilaikius pareigos, kuri nėra pernelyg nutolusi nuo nuostolių ir kurią įstatymai pripažįsta kaip sudarančią pagrindą atsakomybei, visus nurodytus dalykus turi įrodyti ieškovas.

21. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą užsienio teisės turinį, atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip akcentuota, ieškovas, teigiantis, kad aplaidus kelių eismo dalyvis jam sukėlė asmens sužalojimą ar padarė žalos nuosavybei, turi įrodyti tris dalykus: 1) atsakovui privalomos rūpestingumo pareigos ieškovo atžvilgiu egzistavimą; 2) tos rūpestingumo pareigos pažeidimą dėl įstatymų reikalaujamų standartų nevykdžiusio atsakovo veiksmo ar neveikimo; 3) žalą, tiesiogiai padarytą atsakovo, jam nesilaikius pareigos, kuri nėra pernelyg nutolusi nuo nuostolių ir kurią įstatymai pripažįsta kaip sudarančią pagrindą atsakomybei. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje byloje, siekdamas nustatyti, ar pagal Jungtinės Karalystės teisę kilo atsakovės civilinė atsakomybė, pagrįstai vertino tiek neteisėtų veiksmų, tiek priežastinio ryšio, tiek žalos sąlygas. Ieškovo pateikti Jungtinės Karalystės teisės turinį pagrindžiantys įrodymai patys savaime nepatvirtina, jog yra pagrindas konstatuoti atsakovės civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas dėl eismo įvykio, be kita ko, pagrindžia faktinių eismo įvykio aplinkybių įrodymai, kuriuos nagrinėjamoje byloje ir įvertino pirmosios instancijos teismas. Atkreiptinas dėmesys, jog iš esmės atsakovės atsakomybė dėl įvykio buvo nustatyta tik pagal kitos eismo įvykyje dalyvavusios vairuotojos parodymus (policija dėl eismo įvykio nebuvo iškviesta, eismo įvykio schema nebuvo nubraižyta, kitų įvykio liudininkų parodymų byloje nėra, vaizdo įrašų, nuotraukų nėra, teisminis procesas nevyko, žalos dydis buvo suderintas ikiteisminio proceso metu). 2018 m. liepos 13 d. medicinos ataskaitoje teismui, kurią surašė chirurgas, ortopedas, konsultantas H. S. D., skiltyje „Prognozė ir nuomonė“ nurodyta, jog J. V. papasakojo, kad 2017 m. spalio 17 d. pateko į eismo įvykį, kurio metu patyrė didelį smūgį; ji patyrė fizinius sužalojimus kaklo ir kairiojo peties srityje; sužalojimų požymiai atitinka tuos požymius, kurie gali atsirasti dėl apibūdinto įvykio pobūdžio. Atsakovė ginčijo savo kaltę dėl įvykio, pateikdama savo paaiškinimus, kurie iš esmės pagrįsti trečiojo asmens, įvykio metu vairavusio automobilį, paaiškinimais.

23. Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų nustatyta, kad „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoja J. V. kitą dieną kreipėsi į šeimos gydytoją dėl kelionės į užsienį, tačiau jokių nusiskundimų dėl patirtos traumos eismo įvykio metu neišsakė. Pirminis įrašas dėl eismo įvykio metu patirtos traumos užfiksuotas po savaitės – 2017-10-24, kai ji kreipėsi savo draudimo bendrovę dėl fizioterapijos.

24. Atsakovei išreiškus abejones dėl automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojos patirtų sužalojimų, byloje buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė. Atlikus ekspertizę, akte padarytos tokios išvados: remiantis J. V. medicininiais dokumentais ir atsižvelgiant į įvykio aplinkybes nustatyta, kad atlikus kairiojo peties ultragarso tyrimą negalima pagrįstai patvirtinti kūno sužalojimų (kaklo ir kairiojo peties sąnario), kuriuos J. V. galėjo patirti būtent 2017 m. spalio 17 d. eismo įvykio metu, kadangi nagrinėjamo eismo įvykio mechanizmas, nurodytas medikų įrašuose, – „kliudymo“ pobūdžio automobilių kontaktas ir po jo suvaldytas tiriamosios vairuojamas automobilis, esant prisegtam diržui, – nėra laikomas didelės energijos inercinės jėgos poveikiu, todėl kūno sužalojimo tikimybė nedidelė; be to, negalima paaiškinti kairiosios pusės peties traumos, kadangi šalyje, kurioje eismas vyksta kairiąja puse, vairuotojai eismo įvykio metu teoriškai galėtų patirti dešinės pusės peties sąnario traumą dėl saugaus diržo poveikio; kaklo trauma nepagrįsta objektyviais tyrimais.

25. CK 6.247 straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, reiškia, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę taip, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmajame etape conditio sine qua non testu (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija) nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrajame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-764/2003). Netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jai padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). Tačiau netiesioginis priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014).

26. Įvertinusi ieškovo pateiktus įrodymus, susijusius su užsienio teisės turiniu, taip pat faktinėmis eismo įvykio aplinkybėmis, atsakovės poziciją dėl eismo įvykio, trečiojo asmens paaiškinimus, ekspertizės išvadas, vertindama šiuos įrodymus kompleksiškai, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė regresinio reikalavimo patenkinimo sąlygų – transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio: byloje nėra patikimų duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog atsakovės valdyto automobilio vairuotojas yra kaltas dėl eismo įvykio, kad yra priežastinis ryšys tarp jo veiksmų (neveikimo), kilusio įvykio ir įrodinėjamos žalos.

27. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Vykdydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir nustatęs, jog byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 55, 56 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

28. Ieškovas nurodo, jog atsakovė, atsižvelgiant į jai tenkančią įrodinėjimo pareigą tokio pobūdžio byloje, nepateikė Jungtinės Karalystės teisės turinio ar juo pagrįstų įrodymų, kad Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras atsakingą už eismo įvykį asmenį nustatė pažeisdamas Jungtinės Karalystės teisės nuostatas.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tai, kad Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras turi kompetenciją administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą ir taikyti užsienio valstybės teisės aktus, nepaneigia teismų pareigos vertinti visus byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu daryti išvadą remiantis įrodymų pakankamumo taisykle dėl tam tikro fakto konkrečioje byloje egzistavimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, tai nereiškia, kad tokio biuro pateiktas teisės aktų aiškinimas laikomas oficialiu. Vidaus nuostatai, kaip išimtinai santykius tarp pačių draudikų biurų reguliuojantis aktas, kuris nėra ES teisės aktas, negali būti teisinis pagrindas eismo įvykio vietos valstybės biuro atliktam autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimui suteikti oficialaus rašytinio įrodymo statusą CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 48 punktas). Nagrinėjamu atveju atsakovė gynėsi ne siekdama paneigti konkretų ieškovo įrodinėjamą užsienio teisės turinį, bet skirtingai nurodomomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis. Byloje jokiais objektyviais įrodymais nėra paneigta automobilio vairuotojo pozicija dėl faktinių įvykio aplinkybių. Ją papildomai patvirtina atliktos teismo ekspertizės išvados.

30. Ieškovas nurodo, jog teismas neįvertino svarbios aplinkybės, kad atsakovė dar iki kreipimosi į teismą momento buvo patenkinusi 2019 m. balandžio 4 d. ieškovo pretenziją dėl dalies žalos, sukeltos ginčo transporto priemone, atlyginimo ir taip pripažino savo kaltę dėl įvykio. Kaip matyti iš pateiktos mokėjimo nurodymo kopijos, atsakovė 2019 m. balandžio 23 d. pervedė ieškovui 4 252,09 Eur. Pati atsakovė teigia, jog atlygino dalį žalos dėl to, kad iki tol niekada nebuvo gavusi regresinės pretenzijos, neturėjo patirties, kaip tokiu atveju reikia elgtis, kokių įrodymų iš ieškovo pareikalauti, kad būtų galima aiškiai ir tvirtai nuspręsti, ar ieškovo reikalavimas yra teisiškai pagrįstas; ieškovas, pareikšdamas minėtą pretenziją, neinformavo atsakovės, kad eismo įvykio metu neva buvo sužalota automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoja. Kolegijos vertinimu, nurodytas faktas turi būti įvertintas ne atskirai, bet kompleksiškai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais: atsakovė nepripažino ieškovo reikalavimo dėl kitos žalos dalies atlyginimo pagrįstumo, viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, jog jos atsakomybės taikymo sąlygos nėra įrodytos, automobilį vairavusio vairuotojo paaiškinimai nuoseklūs ir atitinka įvykio vertinimą, kurį jis buvo pateikęs ikiteisminio žalos atlyginimo sureguliavimo proceso metu (2108 m. sausio 15 d. pranešime apie eismo įvykį išdėstyta vairuotojo pozicija ir pateikta įvykio schema), ekspertizės išvados papildomai patvirtina kitų bylos įrodymų turinį, taigi atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos įvertintos visų bylos įrodymų kontekste, atitinkamai paskirstant įrodinėjimo pareigą.

31. Ieškovas taip pat kritikuoja tai, jog byloje buvo paskirta ekspertizė, mano, jog ją turėjo atlikti ne Lietuvos ekspertai, remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 27 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-231-585/2021. Kolegijos vertinimu, šioje byloje nesivadovautina nurodyta nutartimi kaip precedentine, nes joje iš esmės buvo sprendžiamas procesinis klausimas, ar tikslinga skirti ekspertizę byloje; prašymas paskirti ekspertizę atmestas, nurodyta, jog byloje yra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti ir patikrinti bylai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su eismo įvykio metu transporto priemonėms padaryta žala ir jos dydžiu; be to, teisėjų kolegija sutiko su ieškovo argumentais, kad apeliantė, žinodama, jog ekspertizė byloje turėtų būti atlikta atsižvelgiant į Vokietijos teisės aktų nuostatas, nesiėmė jokių veiksmų ir nepasiūlė asmens, kompetentingo tokią ekspertizę atlikti.

32. CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, gali paskirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai; prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ekspertizė yra skiriama, kai nagrinėjant bylą būtina išsiaiškinti klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, ir negali būti skiriama siekiant išsiaiškinti teisės klausimus. Faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva ir jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-248/2020).

33. Kolegija pažymi, jog šioje byloje paskirtos ekspertizės metu ekspertams buvo pavesta atsakyti į faktinio pobūdžio specialiųjų žinių reikalaujančius klausimus – dėl priežastinio ryšio tarp įvykio ir kilusios žalos, taigi ieškovo kritika dėl ekspertizės paskyrimo nepagrįsta. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ieškovo argumentas, kad Lietuvos ekspertų išvadomis negali būti paneigtos Jungtinės Karalystės ekspertų išvados. Ekspertizės akto įrodomoji reikšmė procese nėra suabsoliutinta, tai yra tik vienas iš bylos įrodymų, jis neturi teismui iš anksto nustatytos galios, nėra privalomas ir vertinamas laikantis bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių. Tas pat pasakytina ir apie ieškovo pateiktų Jungtinėje Karalystėje surašytų medicinos dokumentų turinį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas įrodymų pakankamumo, įrodymų įvertinimo taisyklių; surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas apeliacinės instancijos teismas pripažįsta teisiškai pagrįstomis.

34. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.

Dėl bylos procesinės baigties

35. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, pagrindo pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

36. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jam nepriteistinas. Atsakovė pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 573 Eur teisinės pagalbos išlaidų, prašo priteisti iš ieškovo jų atlyginimą. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovės patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio numatyto tokio pobūdžio išlaidų maksimalaus dydžio, atsakovei iš ieškovo priteistinas 1 573 Eur teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vinesa“ iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro priteisti 1 573 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų septyniasdešimt trijų eurų) teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.