Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Neringos Švedienės ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto kredito unijos ,,Vilniaus taupomoji kasa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškinį atsakovėms I. K. ir R. K. dėl skolos priteisimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) priteisti iš atsakovės I. K. 208 492,87 JAV dolerių skolą, 75 057,43 JAV dolerių delspinigius ir 8,5 proc. metines procesines palūkanas, sumokant priteistas sumas eurais pagal mokėjimo dieną galiojantį oficialų euro ir JAV dolerio kursą; 2) pripažinti negaliojančia 2021 m. balandžio 9 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp atsakovių I. K. ir R. K., ir taikyti restituciją – grąžinti atsakovei I. K. nuosavybės teise žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

2. Nurodė, kad 2009 m. lapkričio 17 d. su atsakove I. K. sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kuria suteikė atsakovei I. K. 220 000 JAV dolerių paskolą. Atsakovė I. K. netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal Sutartį, todėl ieškovė nuo 2012 m. spalio 3 d. vienašališkai nutraukė Sutartį.

3. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Verslo konsultantai“. Nemokumo administratorė 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi buvo atstatydinta ir ieškovės nemokumo administratore paskirta J. K., kuri, peržiūrėjusi ieškovės dokumentus, nustatė, kad atsakovė I. K. nėra grąžinusi ieškovei 208 492,87 JAV dolerių paskolos pagal Sutartį.

4. Paaiškino, kad iš atsakovės I. K. bankroto bylą iškėlusio Latvijos Respublikos teismo ar jo paskirto likvidatoriaus negavo 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamente (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – ir Reglamentas Nr. 1346/2000) nustatytos formos ir turinio pranešimo pateikti finansinį reikalavimą, todėl jo nepateikė atsakovės bankroto byloje, atitinkamai, ieškovės finansinis reikalavimas nebuvo įtrauktas į atsakovės įsipareigojimų dengimo planą. Pagal Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo (toliau – NĮ) 164 straipsnio 1 dalį skolininko atleidimo nuo tam tikrų įsipareigojimų būtinoji sąlyga yra konkrečios prievolės įtraukimas į atleidimo nuo skolų planą ir tinkamas įsipareigojimų, nustatytų minėtame plane, vykdymas. Todėl užbaigtas atsakovės I. K. bankroto procesas, neįtraukus skolos ieškovei pagal Sutartį į atsakovės įsipareigojimų dengimo planą, neatleidžia atsakovės nuo pareigos vykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį.

5. Atsakovė I. K., turėdama neįvykdytą prievolę ieškovei pagal Sutartį, 2021 m. balandžio 9 d. su atsakove R. K. – savo dukterimi – sudarė dovanojimo sutartį (toliau – Dovanojimo sutartis), kuria padovanojo atsakovei R. K. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas). Atsakovės I. K. turimo nekilnojamojo turto vertė 2022 m. birželio 27 d. duomenimis buvo 134 989,67 Eur (vertė apskaičiuota pagal Nekilnojamojo turto registro išrašuose nurodytas vidutines atitinkamo turto rinkos vertes), t. y. nėra pakankama įvykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį. Padovanodama atsakovei R. K. Žemės sklypą, atsakovė I. K. dar labiau sumažino ieškovės galimybę atgauti skolą pagal Sutartį. Užtikrinimo priemonės, kuriomis buvo užtikrinti atsakovės I. K. įsipareigojimai pagal Sutartį (2009 m. gruodžio 1 d. įkeitimas, 2009 m. lapkričio 25 d. įkeitimas, 2009 m. lapkričio 17 d. laidavimo sutartis), yra negaliojančios. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad atsakovės, sudarydamos Dovanojimo sutartį, buvo nesąžiningos. Atsakovės šios prezumpcijos nepaneigė. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovė prašo pripažinti Dovanojimo sutartį negaliojančia CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu (actio Pauliana) ir taikyti restituciją – grąžinti Žemės sklypą atsakovei I. K. nuosavybės teise.

6. Atsakovė I. K. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimu iškėlus atsakovei I. K. bankroto bylą, teismo paskirta nemokumo administratorė latvių kalba parengė pranešimą kreditoriams, informuojantį apie atsakovei iškeltą bankroto bylą ir kreditorių teisę per vieną mėnesį nuo sprendimo iškelti bankroto bylą priėmimo dienos pranešime nurodytai nemokumo administratorei pateikti finansinius reikalavimus, perdavė šį pranešimą ir 2014 m. gegužės 6 d. sprendimo kopiją atsakovei ir nurodė atsakovei pranešimą ir sprendimą išversti į lietuvių kalbą ir išsiųsti kreditoriams. Atsakovė I. K. pranešimą ir 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą išvertė į lietuvių kalbą, pasirašė pranešimus ir registruotais laiškais išsiuntė visiems savo kreditoriams, tarp jų ir tuometinei ieškovės nemokumo administratorei UAB „Verslo konsultantai“. Išsiuntusi pranešimus, atsakovė I. K. įrodymus apie tai elektroniniu paštu pateikė nemokumo administratorei.

7. Nei vienas iš siųstų pranešimų atsakovei nebuvo grąžintas. Pranešimo turinys iš esmės atitiko Reglamento Nr. 1346/2000 40 ir 42 straipsniuose nurodytą kreditoriams privalomą pateikti informaciją. Kadangi ieškovė, būdama informuota apie atsakovei I. K. iškeltą nemokumo bylą ir teisę pateikti finansinius reikalavimus, atsakovės bankroto byloje jų nepateikė, ieškovės reikalavimas pagal Sutartį nebuvo įtrauktas į atsakovės įsipareigojimų dengimo planą. Taigi, Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartimi nutarus baigti atsakovės nemokumo procesą ir atleisti atsakovę nuo visų likusių jos įsipareigojimų dengimo plane nurodytų įsipareigojimų, baigėsi ir atsakovės I. K. įsipareigojimai ieškovei pagal Sutartį. Kadangi Dovanojimo sutarties sudarymo metu atsakovė I. K. nebuvo ieškovės skolininkė, o ieškovė neturėjo galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės į atsakovę, todėl ieškovė neturi teisės ginčyti Dovanojimo sutartį CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu (actio Pauliana).

8. Atsakovė R. K. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad, sudarydama Dovanojimo sutartį, ji elgėsi sąžiningai. Atsakovei R. K. Dovanojimo sutarties sudarymo metu buvo žinoma, kad 2018 metais Latvijoje buvo baigtas jos motinos (atsakovės I. K.) bankroto procesas ir motina buvo atleista nuo visų jos neįvykdytų įsipareigojimų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10. Nurodė, kad atsakovė I. K., pateikusi nemokumo administratorei informaciją apie visus savo kreditorius ir informavusi kreditorius apie iškeltą bankroto bylą nemokumo administratorės nurodytu būdu, turėjo pagrindą tikėtis, kad kreditoriai yra informuoti tinkamai. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad kreipėsi į atsakovės I. K. bankroto bylą iškėlusį Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismą dėl atsakovės I. K. bankroto bylos dokumentų kopijų gavimo. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovės I. K. bankroto byloje daliai kreditorių buvo siunčiami Reglamento Nr. 1346/2000 40 ir 42 straipsniuose nustatytos formos ir turinio pranešimai, o ieškovei buvo išsiųstas atsakovės I. K. į bylą pateiktas pranešimas.

11. Atkreipė dėmesį, kad atsakovės I. K. veiksmai – visų kreditorių informavimas registruotais laiškais apie bankroto bylą ir duomenų apie tai pateikimas nemokumo administratorei – patvirtina, kad atsakovė I. K. nesiekė bankroto byloje nuslėpti duomenų apie savo kreditorius, tarp jų ir ieškovę.

12. Pranešime ieškovei buvo nurodyta iš esmės ta pati informacija, kuri turi būti nurodyta pagal Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnį (informacija apie iškeltą bankroto bylą, termino pateikti finansinius reikalavimus pabaiga, nuobaudos dėl minėto termino nepaisymo, tarnyba ar institucija, įgaliotos priimti pateiktus reikalavimus ir kitas nustatytas priemones). Pranešime nurodyta informacija buvo aiški ir pakankama, kad ieškovė galėtų realizuoti savo teisę nustatytais terminais pateikti finansinį reikalavimą atsakovės I. K. bankroto byloje.

13. Pranešimas buvo išsiųstas tuometinei ieškovės nemokumo administratorei UAB „Verslo konsultantai“ adresu (duomenys neskelbtini). Šis UAB „Verslo konsultantai“ adresas nurodytas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartyje, kuria UAB „Verslo konsultantai“ buvo paskirta ieškovės nemokumo administratore, ir buvo nurodytas Juridinių asmenų registre kaip UAB „Verslo konsultantai“ buveinės adresas. Ieškovė neteigė ir neįrodinėjo, kad pranešimo „Dėl I. K. nemokumo“ išsiuntimo metu Juridinių asmenų registre buvo nurodytas kitas UAB „Verslo konsultantai“ buveinės adresas, kad UAB „Verslo konsultantai“ viešai buvo nurodžiusi kitą veiklos ar korespondencijos gavimo adresą, kad po bankroto bylos ieškovei iškėlimo jai siunčiama korespondencija turėjo būti siunčiama ir buvo gaunama buvusiu ieškovės buveinės adresu (duomenys neskelbtini).

14. Atsakovės I. K. pateiktas AB Lietuvos pašto 2014 m. gegužės 14 d. nefiskalinis kvitas Nr. 59479 yra tinkamas įrodymas, kad atsakovės pasirašytas pranešimas ir prie jo pridėta Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimo kopija su vertimu į lietuvių kalbą buvo išsiųsta tuometinei ieškovės nemokumo administratorei UAB „Verslo konsultantai“ adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė, teigdama, kad toks pranešimas ir jame nurodyti dokumentai ieškovei (tuometinei ieškovės nemokumo administratorei UAB „Verslo konsultantai“) nebuvo įteiktas, ar kad 2014 m. gegužės 14 d. atsakovė išsiuntė ne pranešimą su jame nurodytais dokumentais, o galimai kitą korespondenciją, neįrodyti.

15. Pažymėjo, kad atsakovės kreditoriai AB DNB bankas, AB DNB lizingas ir AB SEB bankas, kuriems ji tokiu pačiu būdu išsiuntė analogiško turinio pranešimus, pateikė finansinius reikalavimus atsakovės I. K. nemokumo administratorei pranešime nurodytu adresu ir buvo įtraukti į atsakovės įsipareigojimų dengimo planą.

16. Aplinkybės, kad pranešimą ieškovei apie Latvijoje iškeltą bankroto bylą atsakovė I. K. išsiuntė ne Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys ir šis pranešimas ne visiškai atitiko Reglamento Nr. 1346/2000 42 straipsnyje nurodytą formą ir turinį, nėra pagrindo vertinti kaip akivaizdų ieškovės teisių pažeidimą. Pranešime nurodyta informacija ir prie jos pridėti dokumentai buvo pakankami ir aiškūs, kad ieškovė galėtų pateikti finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje, be to, pranešimas buvo išsiųstas tinkamu adresu ir būdu.

17. Ieškovei nustatytu terminu nepateikus finansinio reikalavimo atsakovės I. K. bankroto byloje, ieškovė neteko kreditorės statuso ir reikalavimo teisės atsakovei pagal Sutartį tiek atsakovės bankroto byloje, tiek ir Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartimi baigus atsakovės I. K. nemokumo procesą ir atleidus atsakovę nuo visų likusių jos įsipareigojimų dengimo plane nurodytų įsipareigojimų.

18. Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartimi baigus atsakovės I. K. nemokumo procesą ir atleidus atsakovę nuo visų likusių jos įsipareigojimų dengimo plane nurodytų įsipareigojimų, baigėsi ir atsakovės I. K. įsipareigojimai ieškovei pagal Sutartį. Todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės I. K. 208 492,87 JAV dolerių skolą ir 75 057,43 JAV dolerių delspinigius pagal Sutartį negali būti tenkinamas.

19. Viena iš sąlygų ginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu yra kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į skolininką buvimas ginčijamo sandorio sudarymo metu (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovė neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę I. K., todėl ieškovė neturi teisės ginčyti sutartį actio Pauliana pagrindu. Atitinkamai, ieškovės reikalavimas pripažinti Dovanojimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją taip pat negali būti tenkinamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

20. Ieškovė likviduojama dėl bankroto kredito unija ,,Vilniaus taupomoji kasa“ (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – apeliantės ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

20.1. Skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatuota, kad atsakovės išsiųstas 2014 m. gegužės 14 d. pranešimas dėl nemokumo yra tinkamas informavimas Reglamento Nr. 1346/2000 prasme ir patvirtina, jog atsakovė elgėsi sąžiningai bei nesiekė bankroto byloje nuslėpti duomenų apie savo kreditorę – apeliantę. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog apeliantė apie atsakovės I. K. bankroto bylą ir teisę šioje byloje pareikšti finansinį reikalavimą nebuvo informuota Reglamento Nr. 1346/2000 40 ir 42 straipsniuose nustatyta tvarka, jis vertino atsakovės veiksmus bankroto proceso Latvijoje metu ir padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė buvo sąžininga ir nesiekė nuslėpti duomenų apie savo kreditorius, tarp jų ir apeliantę, todėl jos reikalavimas neva buvo teisėtai ir pagrįstai nurašytas.

20.2. Byloje negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad atsakovė I. K. 2014 m. gegužės 14 d. išsiuntė apeliantei pranešimą dėl nemokumo, taip pat, nėra įrodymų, kad pranešimas buvo įteiktas. Priešingai, į bylą pateikti įrodymai – apeliantės gautų dokumentų registras, patvirtina, kad tokio dokumento ji niekada nebuvo gavusi.

20.3. Atsakovės I. K. 2014 m gegužės 14 d. pašto siuntos kvitas (kopija) įrodo tik tai, kad ji 2014 m. gegužės 14 d. išsiuntė korespondenciją tuometinei apeliantės nemokumo administratorei, todėl nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismo vertinimu 2014 m. gegužės 14 d. pašto siuntos kvitas turėtų patvirtinti būtent pranešimo dėl nemokumo išsiuntimą – atsakovė galėjo 2014 m. gegužės 14 d. išsiųsti bet kokią, visiškai nesusijusią, korespondenciją (kvito kopijoje nėra nurodoma kokia korespondencija siųsta), išsaugoti siuntos kvitą ir vėliau jį prisegti prie pranešimo dėl nemokumo.

20.4. Aplinkybes, kad apeliantė nežinojo apie atsakovei I. K. iškeltą bei užbaigtą bankroto bylą Latvijoje papildomai pagrindžia ir tai, kad jos 2023 m. sausio 17 d. į bylą pateiktame gautos korespondencijos (dokumentų) sąraše ginčui aktualiu laikotarpiu, matyti, kad jokia siunta iš atsakovės gauta nebuvo, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime šių aplinkybių nevertino.

20.5. Atsakovė sąmoningai nenurodė apeliantės kaip kreditorės pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, nors apie turimą skolą neabejotinai žinojo, kadangi 2012 m. rugsėjo 18 d. iš antstolio A. B. asmeniškai, pasirašytinai priėmė apeliantės pranešimą dėl įsiskolinimo pagal Sutartį. Jeigu atsakovė būtų siekusi sąžiningai bankrutuoti Latvijoje, o ne išvengti atsiskaitymo su apeliante, ji, neabejotinai žinodama apie negrąžintą skolą pagal Sutartį, siekdama nepažeisti kreditoriaus (apeliantės), esančio kitoje valstybėje, teisių ir teisėtų interesų, būtų apeliantę nurodžiusi kreditoriumi jau 2014 m. balandžio 24 d. teikdama pareiškimą Latvijos teismui.

20.6. Atsakovės pateikti paaiškinimai, kad ją konsultavęs asmuo Latvijoje nurodė, jog teikiant pareiškimą nėra būtina nurodyti visus kreditorius, nebuvo pagrįsti jokiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas atsisakė apklausti atsakovės nurodomą, ją konsultavusį asmenį, kadangi šis asmuo negalėjo patvirtinti ar paneigti jokių reikšmingų bylai aplinkybių, nes nebuvo atsakovės nemokumo administratoriaus. Apeliantė nėra ir negali būti atsakinga už atsakovės savarankiškai pasirinktų paslaugų tiekėjų (nemokumo administratorės Latvijoje) ar kitų asmenų – atsakovę konsultavusio asmens suteiktų paslaugų, konsultacijų kokybę ir atitiktį teisės aktams. Būtent atsakovė pasirinko šiuos paslaugų tiekėjus, todėl ir teisines pasekmes dėl jų suteiktų paslaugų kokybės turi prisiimti atsakovė, o ne apeliantė.

20.7. Atsakovės veiksmai, kuomet teikiant pareiškimą Latvijos teismui pasirenkama neatskleisti neabejotinai žinomos informacijos apie turimą skolą apeliantei, laikytini nesąžiningais ir suvaržančiais apeliantės galimybę pareikšti atsakovės nemokumo byloje savo reikalavimą. Atitinkamai, atsakovė prisiėmė riziką, kad jai pradėta ir užbaigta bankroto byla Latvijoje neturės įtakos apeliantės reikalavimui, t. y. prievolės apeliantei turės būti vykdomos, neatsižvelgiant į atsakovės bankroto bylos pabaigą. Priešingu atveju atsakovės teisės būtų ginamos apeliantės sąskaita ir būtų sudaroma prielaida formuotis ydingai praktikai, kai nesąžiningi skolininkai galėtų būti atleidžiami nuo įsipareigojimų tiems kreditoriams, kurių apskritai nenurodė bankroto byloje. Tokiu būdu būtų paneigiami ne tik kasacinio teismo praktikoje nurodomi Latvijos nemokumo proceso sąžiningumo ir maksimalių kreditorių reikalavimų patenkinimo principai, bet ir nemokumo esmė – nesąžiningas skolininkas įgytų didesnę įstatymo apsaugą nei sąžiningas subjektas, atskleidžiantis savo kreditorius.

20.8. Atsakovės I. K. nesąžiningumą apeliantės atžvilgiu papildomai pagrindžia ir nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įgijimo ir perleidimo istoriniai duomenys, kurie pagrindžia, kad atsakovė sistemiškai ruošėsi bankroto bylai Latvijoje – iki bankroto bylos iškėlimo perleido jai priklausantį nekilnojamąjį turtą savo dukteriai, kitai atsakovei R. K. dovanojimo sutartimi, kad sumažintų kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į jai priklausantį turtą, o vėliau, jau po bankroto bylos Latvijoje užbaigimo, per porą metų (kai kuriais atvejais ir per trumpesnį laikotarpį) – šį nekilnojamąjį turtą vėl susigrąžino savo nuosavybėn.

20.9. Iš atsakovės nekilnojamojo turto sandorių matyti, kad visas atsakovės gyvenimas iš esmės vyko Lietuvoje, todėl abejonių dėl atsakovės sąžiningumo kelia ir jos sprendimas inicijuoti bankroto procedūras Latvijoje. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės į bylą pateiktame jos tuometiniame kreditorių sąraše visi iš 7 (septynių) kreditorių taip pat buvo tik Lietuvoje. Taigi, atsakovė neturėjo ir nė vieno kreditoriaus Latvijoje.

20.10. Negalima sutikti ir su sprendimo išvada, neva atsakovės į bylą pateikti pranešimai kreditoriams kartu su 2014 m. gegužės 14 d. pašto kvitais patvirtina jos sąžiningumą apeliantės kaip kreditoriaus atžvilgiu – kadangi iš atsakovės bankroto bylos medžiagos matyti, kad reikalavimų atsakovės bankroto byloje nepateikė dauguma kreditorių, kuriuos atsakovė informavo. Todėl ši aplinkybė yra laikytina labiau neįrodyta, nei įrodyta – vertintina apeliantės naudai.

20.11. Sprendimu nepagrįstai konstatuota, kad atsakovės 2014 m. gegužės 14 d. pranešime pateikta informacija iš esmės atitiko Reglamento 1346/2000 nuostatas ir buvo pakankama, kad apeliantė galėtų realizuoti savo teisę pateikti reikalavimą atsakovės nemokumo byloje. Reglamento 1346/2000 40, 42 straipsnių imperatyvios nuostatos atsakovės nemokumo proceso bylos Latvijoje iškėlimo metu (2014 m. gegužės 6 d.) aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė užsienio kreditorių informavimo tvarką, todėl apeliantė, kaip užsienyje esantis, specifinis atsakovės kreditorius, kurio teisėti lūkesčiai bei interesai dėl tinkamo informavimo, turi būti ginami ir užtikrinami specifine tvarka, turėjo gauti būtent Reglamento 1346/2000 40, 42 straipsnių nuostatas atitinkantį „Kvietimą pateikti reikalavimą. Privalomieji terminai.“ iš specifinio Reglamente nurodyto subjekto – teismo arba likvidatoriaus, su visa tokiame kvietime privaloma pateikti informacija, o ne būti informuota atsakovės nurodomu būdu – atsakovei savarankiškai išsiunčiant pranešimą dėl nemokumo (kuris niekada nebuvo gautas ir galimai iš viso nebuvo išsiųstas) bei paskelbiant informaciją atsakovės nuožiūra pasirinktame leidinyje.

20.12. Ieškovės įsitikinimu, būtent dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir ištyrė faktines bylos aplinkybes dėl atsakovės nesąžiningumo ir pašto kvito įrodomosios galios, buvo prieita ir prie nepagrįstos išvados – jog imperatyvių Reglamento 1346/2000 40 bei 42 straipsnių nuostatų, kurių taikymo praktika atskleista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pažeidimas, neva nelaikytinas akivaizdžiu apeliantės interesų pažeidimu, ir sudaro pagrindą nurašyti atsakovės daugiau nei 200 000 JAV dolerių skolą, kylančią iš verslo kredito.

20.13. Sprendime netinkamai pritaikius kasacinio teismo praktiką ir Latvijos teisės aktų nuostatas, nepagrįstai konstatuota, kad pasibaigus atsakovės bankroto procesui ji buvo atleista ir nuo įsipareigojimų apeliantei vykdymo. Jau pačiame pirmosios instancijos teismo teiginyje yra prieštaravimas – teismas nurodo, kad Latvijos Uogrės teismas atleido atsakovę nuo visų likusių jos įsipareigojimų dengimo plane numatytų įsipareigojimų, tačiau kartu atleidžia atsakovę ir nuo prievolės apeliantei vykdymo, kai ji dėl nesąžiningų atsakovės veiksmų niekada nebuvo įtraukta į atsakovės įsipareigojimų dengimo planą.

20.14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria sprendime remiasi pirmosios instancijos teismas, nagrinėjimu atveju negali būti precedentu, nes nesutampa bylų ratio decidendi (argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas). Priešingai nei nutartyje, kuria remiasi pirmosios instancijos teismas, minimi kreditoriai, apeliantė nebuvo nei įtraukta į atsakovės nemokumo proceso bylą, nei kokiu nors būdu informuota apie atsakovės nemokumo bylos iškėlimą. Nagrinėjamu atveju precedentu gali būti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015, kurioje buvo taikomos tos pačios NĮ nuostatos, kaip ir šioje byloje – dėl skolininko atleidimo nuo likusių reikalavimų užbaigus bankroto bylą Latvijoje.

20.15. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi NĮ 73 straipsniu ir priėjo prie nepagrįstos išvados, kad apeliantė per šioje nuostatoje nurodytą terminą nepateikė reikalavimo atsakovės bankroto byloje, todėl jos reikalavimas atsakovės atžvilgiu yra nebegaliojantis. NĮ nurodyta, kad skolininko nemokumo proceso pabaigoje yra nurašomi tik tie kreditorių reikalavimai, kurie buvo įtraukti į prievolių dengimo planą. Taip pat pačiame atsakovės 2018 m. vasario 27 d. Latvijos teismo sprendime, kuriuo buvo užbaigta jos nemokumo byla, aiškiai nurodyta, kad atsakovė yra atleidžiama tik nuo plane nurodytų, nepatenkintų kreditorių reikalavimų.

20.16. Iš Latvijos Respublikos Senato Civilinių bylų departamento sprendimo, priimto byloje Nr. SKC-101/2022 matyti, jog priešingai, nei sprendimu nurodė pirmosios instancijos teismas – NĮ 73 straipsnio apsauga atsakovės atžvilgiu dėl apeliantės reikalavimo pasibaigimo negali būti taikoma – kadangi atsakovė žinojo apie turimą skolą ir privalėjo tai nurodyti teikdama pareiškimą Latvijos teismui. Atsakovei apeliantės nenurodžius kaip kreditorės (pasielgus nesąžiningai) – reikalavimas priteisti įsiskolinimą pagal Sutartį turi būti tenkinamas.

21. Atsakovė I. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

21.1. Jei apeliantė būtų buvusi rūpestinga ir apdairi bei laiku pareikalavusi grąžinti skolą, būtų sužinojusi apie atsakovės nemokumo procedūrą, galėjusi pateikti prašymą atnaujinti terminą finansinio reikalavimo pateikimui ir tokį reikalavimą pateikti. Kaip teigia apeliantė, dokumentai buvo peržiūrėti tik 2018 m. spalio 11 d., pasikeitus nemokumo administratorei. Taigi, apeliantės dokumentai buvo peržiūrimi tik po 4 metų nuo bankroto bylos jai iškėlimo, kai atsakovė faktiškai buvo bankrutavusi ir bankroto procedūra buvo baigta. Toks apeliantės elgesys lemia vienareikšmišką vertinimą, kad neigiamos pasekmės kilo dėl pačios apeliantės nerūpestingumo.

21.2. Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose ir viso teisminio proceso metu nutyli, dėl kokių priežasčių jos dokumentai buvo peržiūrėti tik 2018 m. spalio 11 d. pasikeitus nemokumo administratorei. Apeliantės bankroto byla buvo iškelta 2014 m. vasario 7 d., o nemokumo administratore paskirta UAB „Verslo konsultantai“ (profesionalūs teisininkai). Apeliantė nenurodo, kokios priežastys lėmė tai, kad apeliantė, atstovaujama profesionalių teisininkų, turinčių pareigą peržiūrėti visas apeliantės kreditorines ir debitorines skolas, aktualiu laikotarpiu, vykdant atsakovės nemokumo procedūras (nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. vasario 27 d.) neperžiūrėjo Sutarties ir su ja susijusių dokumentų ir nepateikė jokio reikalavimo ar prašymo dėl informacijos pateikimo. Atsižvelgiant į tai, labiau tikėtina, kad apeliantės nemokumo administratorė UAB „Verslo konsultantai“ gavo pranešimą dėl atsakovės nemokumo bylos procedūros, tačiau skolą laikė beviltiška.

21.3. Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde, apeliantė pabrėžia išimtinai formalius procedūrinius pažeidimus, kurie neturėjo jokios įtakos ir neapribojo apeliantės galimybių realizuoti savo teises ir pareikšti finansinių reikalavimų. Kiti atsakovės kreditoriai, gavę analogiškus pranešimus kaip ir apeliantė, savo teises realizavo ir buvo įtraukti į atsakovės bankroto bylą.

21.4. Byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, kad atsakovė 2014 m. gegužės 6 d. registruotu paštu išsiuntė pranešimą tuometinei apeliantės bankroto administratorei UAB ,,Verslo konsultantai“. Įrašas apie atsakovei iškeltą bankroto bylą buvo įregistruotas Latvijos nemokumo registre. Papildomai 2014 m. gegužės 15 d. apie atsakovei pradėtą nemokumo procesą buvo viešai paskelbta ir dienraštyje „Lietuvos Rytas“, nurodant informaciją apie I. K. paskirtą fizinio asmens nemokumo administratorių. Akivaizdu, kad atsakovė ir (ar) ją atstovaujanti nemokumo administratorė bei dokumentus tvarkantis teisininkas, atliko visus veiksmus, siekdami paviešinti informaciją apie atsakovės bankrotą.

21.5. Apeliantė nesilaikė imperatyvių teisės aktų reikalavimų arba tyčia ir sąmoningai nepateikė į bylą gaunamų dokumentų registro, todėl visos abejonės vertintinos atsakovės naudai. Priešingu atveju apeliantės argumentai būtų patvirtinti jos neteisėtu veikimu ir (ar) sąmoningu neveikimu. Apeliantė įrodymais negali pateisinti savo neveikimo ar neteisėto veikimo, tiek savalaikiai nereikalaujant skolos (pagal laidavimo institutą nutraukus Sutartį) iš atsakovės, tiek neprašant pateikti informacijos ir (ar) nevedant jokios komunikacijos su atsakove daug metų, tiek nevedant privalomo gaunamų dokumentų registro ir tokių dokumentų archyvavimo.

21.6. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantė, kurią atstovavo profesionalūs teisininkai, nesilaikė sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimų, nebuvo apdairi ir rūpestinga, lengvabūdiškai arba sąmoningai savalaikiai nereikalavo iš atsakovės skolos padengimo ir būtent dėl jos pačios netinkamo elgesio, jai ir kilo neigiamos pasekmės. Remiantis šio dešimtmečio kredito įstaigų ar bendrovių skolų valdymo vadybos praktika yra neįtikima kaip kredito įstaiga nereikalauja iš skolininko didesnės nei du šimtai tūkstančių skolos pagal nutrauktą kredito sutartį.

21.7. Atsakovė, pateikusi jos nemokumo administratorei informaciją apie visus savo kreditorius ir informavusi kreditorius apie iškeltą bankroto bylą nemokumo administratorės nurodytu būdu, turėjo pagrįstą pagrindą tikėtis ir manyti, kad kreditoriai yra informuoti tinkamai. Tikslo nuslėpti informaciją nuo apeliantės atsakovė neturėjo. Inicijavo bankroto procedūrą siekdama atstatyti mokumą.

21.8. Apeliantės ieškinio teisiniai argumentai, dėstymas ir išvados iš esmės yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-823/2022 selektyvus citavimas, nors minėtos nutarties ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Apeliantės nurodomoje nutartyje Latvijos Respublikoje bankrutuojantis asmuo tyčia neinformavo kreditorių apie bankroto bylą ir dėl to turėjo prisiimti riziką ir atsakomybę, o nagrinėjamu atveju matyti, kad atsakovė informavo kreditorius bent keliais būdais ir jie realizavo savo, kaip kreditorių teises. Iš byloje pateikto nemokumo administratoriaus sudaryto kreditorių registro matyti, kad kreditoriai – AB DNB bankas, AB DNB lizingas, AB SEB bankas pareiškė finansinius reikalavimus atsakovės bankroto byloje. Nė vienas atsakovės siųstas pranešimas negrįžo kaip neįteiktas. Taigi pranešimų turinys iš esmės atitiko Reglamento Nr. 1346/2000 40, 42 straipsniuose nustatytą privalomą nurodyti informaciją.

21.9. Remiantis Nemokumo įstatymo nuostatomis, sėkmingai užbaigus fizinio asmens nemokumo procesą, fizinis asmuo yra atleidžiamas ne tik nuo likusių prievolių kreditoriams, nurodytiems atleidimo nuo skolų plane, bet ir nuo prievolių tiems kreditoriams, kurie Nemokumo įstatyme nustatyta tvarka nepareiškė reikalavimų skolininko bankroto procese. Priešingu atveju, galimas piktnaudžiavimas, t. y. kreditoriai, suprasdami, kad didžioji dalis skolos gali būti neatgauta, gali tyčia nereikšti reikalavimų bankroto byloje ir reikalauti skolą grąžinti po bankroto bylos pabaigos, kaip šiuo atveju ir elgiasi apeliantė.

21.10. Priešingai nei nurodo apeliantė, atsakovę bankroto byloje atstovaujantis asmuo turėjo pakankamą kompetenciją profesionaliai atstovauti atsakovę fizinio asmens bankroto byloje kaip jos įgaliotas atstovas, kadangi yra Latvijos skolininkų asociacijos valdybos pirmininkas ir Latvijos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu sudarytos Nemokumo teisinio reguliavimo tobulinimo darbo grupės narys. Atsakovė neturėjo jokio pagrindo nepasitikėti jo kvalifikacija, tuo labiau kad buvo gavusi rekomendacijas. Teiginiai apie tai, kad pagal Latvijoje suformuotą teismų praktiką, teikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniams asmeniui, būtina nurodyti tik kreditorius, kurie pasinaudojo savo galiojančia reikalavimo teise, nėra, kaip teigia apeliantė, tik deklaratyvūs atsakovės teiginiai, o kompetentingas jos įgalioto atstovo, kuris yra šios srities profesionalas, nurodymas, pagrįstas, Latvijos Respublikos teisės aktų nuostatomis.

21.11. Apeliantės argumentai dėl atsakovės nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įgijimo ir perleidimo neįrodo atsakovės nesąžiningumo. Jeigu atsakovė, kaip teigia apeliantė, būtų buvusi nesąžininga, ji nebūtų vėl ėmusi kreditų, paskolų ir pirkusi namo, priešingai, ji savo vardu nebūtų įgijusi jokio turto, kad tariamiems kreditoriams nebūtų iš ko realizuoti savo reikalavimų.

21.12. Turto dovanojimo sandoriai buvo sudaromi praėjus keliems metams po bankroto bylos pabaigos. Pagal Dovanojimo sutarties 5.1 papunktį, dovanotoja patvirtino, kad į dovanojamą turtą tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų, kad dovanojamas turtas neįkeistas, neareštuotas, jis nėra teisminio ar ikiteisminio ginčo objektas, taip pat kad dovanotojo teisė valdyti, naudotis ir disponuoti turtu neatimta ir neapribota, nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos apdovanotojo nuosavybės teisei į turtą, nėra kitų nuosavybės teisių suvaržymų, kurie trukdytų apdovanotajam naudotis ar disponuoti turtu arba jį valdyti. Taigi šalys nesiekė ką nors apgauti, išvengti ar kitaip paslėpti turtą, kadangi atsakovė turto įgijo daugiau nei perleido.

21.13. Nors apeliantė nurodo, kad egzistuoja actio Pauliana sąlygų visetas, tačiau iš byloje esančių faktinių aplinkybių ir įrodymų visumos galima spręsti, kad faktiškai nėra nė vienos CK 6.66 straipsnyje nustatytos būtinosios sąlygos šio instituto taikymui.

22. Atsakovė R. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

22.1. Ieškinys atsakovei I. K. buvo pateiktas praėjus daugiau kaip keturiems metams nuo jos bankroto proceso pabaigos pagal Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartį ir praėjus daugiau kaip metams nuo pranešimo apie pasibaigusią bankroto bylą įteikimo apeliantei dienos, taigi toks elgesys neatitinka CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nustatytos kreditoriaus pareigos elgtis sąžiningai skolininko atžvilgiu ir imtis aktyvių veiksmų, nereikalaujančių neprotingų laiko ar finansinių sąnaudų, nuostoliams sumažinti.

22.2. Pirmosios instancijos teismas padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas, kad atsakovės I. K. veiksmai – visų kreditorių informavimas registruotais laiškais apie bankroto bylą ir duomenų apie tai pateikimas bankroto administratorei – patvirtina, kad atsakovė I. K. nesiekė bankroto byloje nuslėpti duomenų apie savo kreditorius, tarp jų ir apeliantę.

22.3. Atsakovė I. K. tinkamai informavo apeliantę (kreditorę) apie inicijuotą bankroto procesą ir užtikrino galimybę imtis priemonių savo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams apginti. Atsakovės veiksmai atitinka tiek Reglamentu Nr. 2015/848, tiek Reglamentu Nr. 1346/2000 nustatytą kreditorių informavimo tvarką.

22.4. Iš teisme apeliantės atstovės duotų paaiškinimų ir rašytinio įrodymo – 2023 m. sausio 17 d. į bylą pateikto gautos korespondencijos (dokumentų) sąrašo už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki birželio mėnesio, matyti, kad apeliantė nesilaikė jai privalomų teisės aktų reikalavimų, gaunamų paštu dokumentų neregistravo, gaunamų dokumentų registrų nevedė ir jų nesaugojo teisės aktuose nustatytą laiką. Nors tokią imperatyvią pareigą apeliantei nustatė Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V-152 patvirtintos „Nevalstybinių organizacijų ir privačių juridinių asmenų dokumentų rengimo, tvarkymo ir apskaitos taisyklės“ ir Lietuvos vyriausio archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtinta „Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklė“.

22.5. Apeliantės argumentai, susiję su atsakovės I. K. nekilnojamojo turto įgijimo ir perleidimo istoriniais duomenimis, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Dovanodama atsakovei R. K. turtą, atsakovė I. K. buvo įsitikinusi, kad šis turtas niekaip nėra ir negali būti suvaržytas, nes visos jos neįvykdytos prievolės kreditoriams pasibaigė prieš tris metus Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismui priėmus galutinį sprendimą jos bankroto byloje ir šiuo spendimu atleidus ją nuo neįvykdytų finansinių įsipareigojimų. Tiek atsakovė I. K., tiek ir atsakovė R. K. veikė sąžiningai, įvertino prielaidas ginčijamam sandoriui sudaryti, t. y. elgėsi rūpestingai ir apdairiai, todėl negalėjo ir neprivalėjo numatyti, kad sudaroma ginčijama Dovanojimo sutartis gali pažeisti turtines apeliantės teises ir teisėtus interesus. Jokie atsakovių veiksmai nesudaro pagrindo apeliantei ginčyti Dovanojimo sandorį. Restitucijos taikymas sąžiningo apdovanotojo atžvilgiu prieštarautų CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatoms bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

24. Apeliantė apeliacinį skundą padavė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas netenkino apeliantės ieškinio reikalavimų: 1) priteisti iš atsakovės I. K. 208 492,87 JAV dolerių skolą, 75 057,43 JAV dolerių delspinigius ir 8,5 proc. metines procesines palūkanas, sumokant priteistas sumas eurais pagal mokėjimo dieną galiojantį oficialų euro ir JAV dolerio kursą; 2) pripažinti negaliojančia Dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją – grąžinti atsakovei I. K. nuosavybės teise Žemės sklypą. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime netinkamai įvertino ir ištyrė bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė kasacinio teismo praktiką ir Latvijos Respublikos teisės aktų nuostatas, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir nusprendė ieškinio reikalavimų netenkinti. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

25. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

26. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Taigi apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).

27. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė Latvijos Respublikos Senato Civilinių bylų departamento 2022 m. spalio 3 d. sprendimą byloje Nr. SKC-101/2022, kuriame, jos nuomone, yra aiškinamos ir nagrinėjamu atveju taikytinos Nemokumo įstatymo nuostatos.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateikto dokumento turinį, atsižvelgdama į tai, kad atsakovės turėjo galimybę susipažinti su apeliantės pateiktais duomenimis, pateikti savo nuomonę dėl jų, taip pat į tai, kad toks poreikis atsirado po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo bei nenustačiusi apeliantės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, nutaria priimti pateiktus naujus įrodymus ir juos vertinti kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

Dėl bylai reikšmingų esminių faktinių aplinkybių

29. Remiantis byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 17 d. apeliantė ir atsakovė I. K. sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kuria apeliantė suteikė atsakovei 220 000 JAV dolerių paskolą. Atsakovė netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal Sutartį, todėl apeliantė nuo 2012 m. spalio 3 d. vienašališkai nutraukė Sutartį. Nutraukus Sutartį, atsakovė liko skolinga ieškovei 208 492,87 JAV dolerių.

30. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi iškėlė apeliantei bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „Verslo konsultantai“.

31. Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismas 2014 m. gegužės 6 d. sprendimu paskelbė atsakovės I. K. nemokumo procesą, kuris buvo baigtas Latvijos Uogrės rajono teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartimi. Šia nutartimi atsakovė I. K. buvo atleista nuo visų likusių jos įsipareigojimų dengimo plane nurodytų įsipareigojimų.

32. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi UAB „Verslo konsultantai“ buvo atstatydinta iš ieškovės bankroto administratorės pareigų ir ieškovės bankroto administratore paskirta J. K.. Pasikeitus apeliantės nemokumo administratoriui, buvo peržiūrėti archyviniai veiklos dokumentai ir nustatyta, kad atsakovė visą paskolos grąžinimo laikotarpį mokėjimus pagal Sutartį atlikdavo ne laiku ir ne paskolos grąžinimo grafikuose nustatytomis sumomis.

33. Apeliantė 2021 m. rugpjūčio 4 d. registruotu paštu išsiuntė atsakovei reikalavimą dėl įsiskolinimo pagal Sutartį grąžinimo.

34. Atsakovė 2021 m. rugpjūčio 19 d. apeliantei pateikė atsakymą, kuriame paaiškino, kad 2014 m. gegužės 6 d. Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismo sprendimu buvo paskelbtas jos nemokumo procesas. Atkreipė dėmesį, kad 2014 m. gegužės 14 d. registruotu paštu apeliantės nemokumo administratorei išsiuntė pranešimą, kuriuo informavo apie inicijuotą nemokumo procesą ir nurodė per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo paskelbimo pateikti finansinį reikalavimą. Pažymėjo, kad apeliantė per nurodytą terminą reikalavimo nepateikė, todėl jos finansinis reikalavimas nebuvo patvirtintas ir ji nebeturi reikalavimo teisės į atsakovę.

35. Esminis ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar apeliantė buvo tinkamai informuota apie atsakovės I. K. bankroto bylą Latvijoje ir apeliantės teisę pateikti finansinį reikalavimą atsakovės I. K. bankroto byloje, ir kokias pasekmes sukėlė galimai netinkamas apeliantės informavimas apie atsakovės I. K. bankroto bylą.

Dėl informavimo apie nemokumo procesą pareigos ir padarinių

36. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad apie atsakovės bankroto procesą jai žinoma nebuvo. Pasak apeliantės, atsakovė sąmoningai neinformavo apie bankroto bylą Reglamento Nr. 1346/2000 40, 42 straipsniuose nustatyta tvarka. Apeliantė nėra gavusi atsakovės siųsto pranešimo. Dėl šios priežasties apeliantė negalėjo pateikti reikalavimo atsakovės bankroto byloje. Taigi, atsakovės bankrotas Latvijos Respublikoje, nepanaikino jos pagal Sutartį neįvykdytų prievolių apeliantei.

37. Nagrinėjamoje byloje ginčo objektu tapusi bankroto byla yra susijusi su skirtingomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis – ji iškelta ir užbaigta Latvijos Respublikoje, o ginčas dėl jos sukeliamų teisinių pasekmių vyksta Lietuvos Respublikoje, todėl šiai bylai taikytinas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų. Nors Reglamentą Nr. 1346/2000 pakeitė 2017 m. birželio 27 d. įsigaliojęs Reglamentas Nr. 2015/848, tačiau jis taikomas tik nuo 2017 m. birželio 26 d., o bankroto byla atsakovei Latvijoje buvo iškelta 2014 m. gegužės 6 d, todėl šioje byloje taikytinos atsakovės nemokumo proceso bylos iškėlimo metu galiojusio Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatos.

38. Vadovaujantis Reglamento Nr. 1346/2000 1 straipsnio 1 dalimi, šis reglamentas taikomas kolektyvinio bankroto byloms, susijusioms su skolininko daliniu ar visišku teisės į turtą netekimu bei likvidatoriaus paskyrimu.

39. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio, kuriame reglamentuojami tarptautinės jurisdikcijos nemokumo bylose klausimai Europos Sąjungoje, 1 dalį, Europos Sąjungos valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti pagrindinę bankroto bylą. Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnis taikytinas sistemiškai su šio Reglamento 4 straipsniu – 3 straipsnis reglamentuoja tarptautinės jurisdikcijos, o 4 straipsnis – taikytinos teisės klausimus. Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla (lot. lex fori concursus), teisė. Pagal to paties Reglamento straipsnio 2 dalį valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Ji konkrečiai nustato: <...> c) atitinkamus skolininko ir likvidatoriaus įgaliojimus; <...> f) bankroto bylų pasekmes individualių kreditorių iškeltoms byloms, išskyrus neišspręstas bylas; g) reikalavimus, kurie turi būti nukreipti į skolininko turtą, ir reikalavimų, atsiradusių iškėlus bankroto bylą, vertinimą; h) taisykles, reglamentuojančias reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą.

40. Atsakovei bankroto byla buvo pradėta ir užbaigta Latvijos Respublikoje, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos pagrindinės Latvijos Respublikoje iškeltos nemokumo bylos teisinės pasekmės, kurios, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 1 dalies, 16, 17 bei 25 straipsnių nuostatas, yra nustatytinos pagal Latvijos Respublikos teisę.

41. Latvijos Respublikoje tiek fizinių, tiek juridinių asmenų nemokumo klausimus reglamentuoja 2010 m. liepos 26 d. priimtas Nemokumo įstatymas (latv. Maksātnespējas likums), įsigaliojęs 2010 m. lapkričio 1 d. („Latvijas Vēstnesis“, 124 (4316), 2010 m. rugpjūčio 6 d.). Pagal Nemokumo įstatymo 128 straipsnį fizinio asmens nemokumo procesas susideda iš fizinio asmens bankroto procedūros ir po jos einančios skolinių įsipareigojimų panaikinimo procedūros. Skolinių įsipareigojimų panaikinimo procedūros metu skolininko gaunamos pajamos yra naudojamos kreditorių reikalavimams tenkinti laikantis teismo patvirtinto atleidimo nuo skolų plano, o pasibaigus skolinių įsipareigojimų panaikinimo procedūros terminui likusios neįvykdytos skolininko prievolės panaikinamos (Nemokumo įstatymo 128 straipsnio 5 dalis).

42. Nemokumo įstatymo 164 straipsnyje nustatyta, kad skolininkui įvykdžius veiksmus, nurodytus atleidimo nuo skolų plane, likusios skolininko prievolės, nurodytos minėtame plane, panaikinamos, o vykdymo procesas dėl jų nutraukiamas (Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 dalis). Skolininkas nėra atleidžiamas nuo likusių prievolių, nurodytų atleidimo nuo skolų plane, jeigu jis nėra įvykdęs minėtame plane nurodytų veiksmų (Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 2 dalis). Sprendimą atleisti skolininką nuo likusių prievolių, nurodytų atleidimo nuo skolų plane, priima teismas, užbaigdamas skolinių įsipareigojimų panaikinimo procedūrą (Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 3 dalis). Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 4 dalyje išvardytos prievolės, nuo kurių vykdymo skolininkas užbaigus skolinių įsipareigojimų panaikinimo procedūrą nėra atleidžiamas.

43. Nemokumo įstatyme nustatyta, kad tam, jog kreditorių reikalavimai būtų įtraukti į fizinio asmens atleidimo nuo skolų planą, reikalinga kreditorių valia, kuri išreiškiama pateikiant reikalavimą nemokumo administratoriui. Nemokumo įstatymo 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimai skolininkui pateikiami administratoriui per vieną mėnesį nuo įrašo registre dėl skolininko bankroto bylos iškėlimo padarymo dienos, o 2 dalyje – kad jeigu kreditorius praleido šio straipsnio 1 dalyje nurodytą reikalavimo pateikimo terminą, jis savo reikalavimą skolininkui gali pareikšti per terminą, ne ilgesnį kaip šeši mėnesiai nuo įrašo padarymo Nemokumo registre dienos, bet ne vėliau kaip iki tos dienos, kurią šio įstatymo nustatyta tvarka bus sudarytas kreditorių reikalavimų tenkinimo planas. Kreditorių reikalavimų pateikimo terminų nesilaikymo teisines pasekmes reglamentuoja Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 1¹ dalis, kurioje nustatyta, kad pasibaigus šio įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje nurodytam kreditorių reikalavimų pateikimo terminui, sueina senaties terminas, todėl kreditorius praranda kreditoriaus statusą ir reikalavimo teisę į skolininką tiek skolininko nemokumo procese, tiek po to, kai skolininkas yra atleidžiamas nuo prievolių šio įstatymo 164 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju. Šio įstatymo 164 straipsnio 4 dalies 1, 2, ir 4 punktuose nurodytiems reikalavimams senaties terminas netaikomas.

44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad sprendžiant, ar Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 1¹ dalyje nurodytos teisinės pasekmės gali būti taikomos konkrečiam kreditoriui, turi būti atsižvelgiama į tai, jog Nemokumo įstatymas, nustatydamas kreditorių reikalavimų pateikimo terminus, kartu nustato reikalavimą dėl tinkamo kreditorių informavimo apie pradėtą nemokumo procesą. Tik tinkamai apie nemokumo procesą informuotas kreditorius turi galimybę pareikšti savo reikalavimus skolininko nemokumo procese, taip pat tik tinkamai informuotam kreditoriui gali būti taikomas Nemokumo įstatymo 73 straipsnyje įtvirtintas senaties terminas ir jo pasibaigimo teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323-823/2021).

45. Užsienio kreditorių informavimo taisyklės išdėstytos Reglamento Nr. 1346/2000 40 ir 42 straipsniuose. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnio 1 dalį iškėlus bankroto bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos šalies teismas arba jo paskirtas likvidatorius nedelsdamas informuoja žinomus kreditorius, kurių gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitose valstybėse narėse. Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kas turi būti nurodyta pranešime kreditoriams: atskiru pranešimu pateiktoje informacijoje nurodoma termino pabaiga, nuobaudos dėl minėto termino nepaisymo, tarnyba ar institucija, įgaliotos priimti pateiktus reikalavimus ir kitas nustatytas priemones. Tokiame pranešime taip pat nurodoma, ar kreditoriai, kurie turi pirmumo teisę arba kurių reikalavimai užtikrinti užstatu, turi pateikti reikalavimus.

46. Reglamento Nr. 1346/2000 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad 40 straipsnyje numatyta informacija pateikiama valstybės, kurioje iškeliama byla, valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų. Tam naudojama forma, kurios antraštė visomis oficialiomis Europos Sąjungos institucijų kalbomis yra „Kvietimas pateikti reikalavimą. Privalomieji terminai“. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, bet kuris kreditorius, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje iškelta byla, gali pateikti savo reikalavimą tos kitos valstybės narės valstybine kalba arba viena iš jos valstybinių kalbų. Tačiau tokiu atveju jo reikalavimo antraštė „Reikalavimo pateikimas“ turi būti užrašyta valstybės, kurioje iškelta byla, valstybine kalba arba viena iš jos valstybinių kalbų. Be to, iš jo gali būti pareikalauta pateikti vertimą į valstybės narės, kurioje iškelta byla, valstybinę kalbą arba į vieną iš jos valstybinių kalbų.

47. Pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1346/2000 40 ir 42 straipsniai savo esme yra išimtys iš jau minėtos taisyklės, kad bankroto procesas vyksta pagal valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisę. Reglamento 40 bei 42 straipsniuose nėra remiamasi ar nukreipiama į bankroto bylą iškėlusios valstybės teisinėje sistemoje įprastus informavimo būdus ir tvarką – Reglamente nustatyta autonominė pareiga informuoti kitose Europos Sąjungos valstybėse esančius kreditorius apie bankroto bylą, nurodyti minimalūs informavimo rekvizitai. Ši teisės norma nedraudžia valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisės aktuose įprasta tvarka nustatyti papildomą informavimo reikalavimų arba kreditoriams palankesnio teisinio režimo, tačiau Reglamento Nr. 1346/2000 nurodymai turi būti vykdomi visais atvejais. Šios prievolės subjektai – teismas arba likvidatorius (nemokumo administratorius).

48. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. C24125314 buvo patvirtinta atsakovės I. K. įsipareigojimų padengimo procedūros pabaiga ir užbaigtas fizinio asmens nemokumo procesas, atsakovė atleista nuo likusių jos 2014 m. spalio 15 d. (su 2015 m. kovo 1 d. pakeitimais) įsipareigojimų padengimo plane nurodytų įsipareigojimų. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovei apie atsakovei Latvijoje pradėtą nemokumo procesą Reglamento Nr. 1346/2000 40 ir 42 straipsniuose nustatyta tvarka, t. y. atsakovės bankroto bylą iškėlusiam teismui arba paskirtam nemokumo administratoriui išsiunčiant ieškovei Reglamento Nr. 1346/2000 40 ir 42 straipsniuose nustatytos formos ir turinio pranešimą, pranešta nebuvo. Teismo paskirta nemokumo administratorė latvių kalba parengė pranešimą kreditoriams ,,Dėl I. K. nemokumo“, perdavė šį pranešimą ir 2014 m. gegužės 6 d. sprendimo kopiją atsakovei, kad ši išverstų pranešimą ir sprendimą į lietuvių kalbą ir išsiųstų kreditoriams. Atsakovė išvertė nemokumo administratorės parengtą pranešimą ,,Dėl I. K. nemokumo“ bei teismo sprendimą į lietuvių kalbą ir 2014 m. gegužės 14 d. išsiuntė tuometinės ieškovės nemokumo administratorės UAB ,,Verslo konsultantai“ adresu (duomenys neskelbtini). Įrašas apie atsakovei I. K. iškeltą bankroto bylą buvo įregistruotas Latvijos nemokumo registre, taip pat dienraštyje ,,Lietuvos Rytas“ 2014 m. gegužės 15 d. buvo publikuotas pranešimas, kad Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismas pradėjo atsakovės nemokumo procesą, nurodyta informacija apie paskirtą nemokumo administratorę.

49. Kaip matyti iš byloje pateikto ieškovei adresuoto 2014 m. gegužės 14 d. pranešimo ,,Dėl I. K. nemokumo“ turinio, ieškovei buvo nurodyta, kad Latvijos Uogrės rajono teismas 2014 m. gegužės 6 d. priėmė sprendimą paskelbti atsakovės I. K. nemokumo procesą. Pranešime taip pat nurodyta, kad nemokumo administratore buvo paskirta S. K., pateikta detali informacija apie jos kontaktinius duomenis, sertifikato numeris, nurodyta, kad finansiniai reikalavimai turi būti pateikti nemokumo administratorei per mėnesį nuo sprendimo paskelbimo. Kartu su vertimu į lietuvių kalbą prie pranešimo pridėtas Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimas. Atsakovė kartu su pranešimu teismui pateikė AB Lietuvos pašto 2014 m. gegužės 14 d. kvitą Nr. 59479, kuris patvirtina registruotos pašto siuntos išsiuntimą tuometinei ieškovės nemokumo administratorei UAB ,,Verslo konsultantai“ adresu (duomenys neskelbtini).

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi 2014 m. gegužės 14 d. pranešimo apie atsakovės I. K. nemokumą turinį bei atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės išsiųstame pranešime nurodyta informacija iš esmės atitinka Reglamento Nr. 1346/2000 40 ir 42 straipsnių nuostatas. Atsakovės ieškovei išsiųsto pranešimo turinys yra aiškus ir konkretus. Pranešime yra nurodyta esminė informacija apie atsakovei I. K. pradėtą nemokumo procesą, paaiškinta per kiek laiko ir kam kreditorius turi pateikti reikalavimą nemokumo procese, nurodyti duomenys apie paskirtą nemokumo administratorę, pateikti jos kontaktiniai duomenys. Vien tai, kad pranešimo antraštė neatitiko Reglamento Nr. 1346/2000 42 straipsnio 1 dalyje nustatytos formos, jame nebuvo nurodytos pasekmės dėl reikalavimo nepateikimo, ar kad pranešimą išsiuntė ne nemokumo administratorė, niekaip nepagrindžia, jog iš pranešimo turinio nebuvo galima suprasti, jog tai kvietimas pateikti finansinį reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-398-421/2017, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, konstatavo, kad ne bet koks, o tik akivaizdus teisių pažeidimas gali būti pagrindas atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą bankroto byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tokio paties turinio bei formos pranešimai buvo išsiųsti ir kitiems atsakovės kreditoriams, dalis jų atsakovės bankroto byloje pateikė finansinius reikalavimus: AB DNB bankas 2014 m. gegužės 22 d. raštu pareiškė 933 078,21 Eur finansinį reikalavimą; AB DNB lizingas 2014 m. gegužės 22 d. raštu pareiškė 2 302 006,97 Eur finansinį reikalavimą; AB SEB bankas 2014 m. birželio 2 d. raštu pareiškė 125 516,48 Eur finansinį reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad nepaisant formalių neatitikimų, pranešime nurodyta informacija iš esmės atitiko Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas ir buvo pakankama, kad apeliantė galėtų realizuoti savo teisę pateikti finansinį reikalavimą atsakovės I. K. bankroto byloje.

51. Nors apeliantė akcentuoja, kad kartu su pranešimu atsakovės pateiktas AB Lietuvos pašto 2014 m. gegužės 14 d. kvitas (kopija) vienareikšmiškai nepagrindžia, jog apeliantės nemokumo administratorei buvo išsiųstas būtent pranešimas apie atsakovės nemokumą, o ne kokia nors kita korespondencija, tačiau remiantis byloje pateiktais duomenimis, su šiuo argumentu nėra pagrindo sutikti. Visų pirma, kaip matyti, toks pat AB Lietuvos pašto kvitas yra prisegtas prie kiekvieno atsakovės kreditoriams siųsto pranešimo. Antra, visuose kvituose yra nurodyta ta pati išsiuntimo data – 2014 m. gegužės 14 d., o kiekvieno iš pranešimų išsiuntimo laikas skiriasi vos viena ar keliomis minutėmis. Trečia, AB DNB ir AB DNB lizingas reikalavimus atsakovės bankroto byloje pateikė praėjus kiek daugiau nei savaitei nuo pranešimo išsiuntimo (pranešimas buvo išsiųstas 2014 m. gegužės 14 d., o finansiniai reikalavimai pateikti 2014 m. gegužės 22 d.). Ketvirta, skundžiamame sprendime pažymėta, kad apeliantė kreipėsi į atsakovės bankroto bylą nagrinėjusį Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismą dėl atsakovės I. K. bankroto bylos dokumentų kopijų gavimo, tačiau byloje nepateikė įrodymų, kad atsakovės bankroto byloje daliai kreditorių buvo išsiųsti Reglamento Nr. 1346/2000 40 ir 42 straipsniuose nustatytos formos ir turinio pranešimai, o apeliantei buvo išsiųstas atsakovės į bylą pateiktas pranešimas. Penkta, apeliantės byloje pateiktas 2023 m. sausio 17 d. ,,Likviduojamos dėl bankroto KU ,,Vilniaus taupomoji kasa“ 2014 m. gegužės – birželio mėn. gautų dokumentų sąrašas“ buvo sudarytas tik 2023 m. sausio 17 d., taigi vienareikšmiškai nepatvirtina, jog 2014 metais negalėjo būti gautas pranešimas. Šešta, pranešimas buvo išsiųstas 2014 m. gegužės 14 d., t. y. prieš devynerius metus, todėl šiuo metu nėra galimybės patikrinti ar siunta buvo įteikta apeliantei. Nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantei buvo išsiųstas būtent pranešimas apie pradėtą bankroto procesą, o ne kita korespondencija, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė buvo tinkamai informuota apie atsakovės bankroto procesą.

52. Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad net jeigu pranešimą atsakovė ir būtų išsiuntusi, o apeliantė jį gavusi (su kuo apeliantė nesutinka), šis atsakovės nurodomas informavimo apie nemokumo bylą Latvijoje būdas negalėtų būti laikomas tinkamu, nes: 1) atsakovė I. K. buvo nesąžininga ir nenurodė apeliantės kaip savo kreditorės pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo; 2) atsakovė nenurodė, todėl teismas neinformavo ir apeliantė neturėjo galimybės pateikti finansinį reikalavimą; 3) dėl nurodytų atsakovės nesąžiningų veiksmų apeliantės finansinis reikalavimas nebuvo įtrauktas į atsakovės nemokumo bylą Latvijoje, todėl užbaigtas atsakovės nemokumo procesas Latvijoje teisinių padarinių apeliantės atžvilgiu nesukelia, o apeliantės finansinis reikalavimas atsakovės atžvilgiu yra galiojantis.

53. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad skolininko, kurio veiksmai užsienyje vykstančiame nemokumo procese neatitinka sąžiningumo principo (skolininkas nuslepia nemokumo procesui reikšmingą informaciją apie turimus kreditorius, taip suvaržydamas pastarųjų galimybę šiame procese pareikšti savo reikalavimus), teisės negali būti ginamos kreditorių sąskaita. Skolininkas, pasirinkdamas neatskleisti informacijos apie jam žinomus kreditorius (taip pat ir kreditorius, kurių reikalavimai atsirado nemokumo proceso metu), prisiima riziką, kad jam pradėtas nemokumo procesas neturės įtakos šių kreditorių reikalavimams, t. y. prievolės šiems kreditoriams turės būti vykdomos neatsižvelgiant į nemokumo proceso pabaigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-684/2021; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323-823/2021).

54. Remiantis byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad atsakovė I. K. 2014 m. balandžio 23 d. Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismui pateikė paraišką dėl nemokumo. Paraiškoje nurodė, kad gavo antstolio pažymą, kurioje buvo pateikta informacija apie nuo 2014 m. balandžio 3 d. pritaikytas laikinąsias priemones vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) bei neįvykdytus įsipareigojimus AB DNB bankui, kurių bendra suma sudaro 2 640 008,08 Lt (764 599, 19 Eur). Taip pat pažymėjo, kad nuo 2013 metų gauna minimalias pajamas, turto ar piniginių santaupų neturi, todėl nėra galimybių padengti susidariusių finansinių įsiskolinimų. Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismas 2014 m. gegužės 6 d. priėmė sprendimą byloje Nr. C24125314, kuriuo atsakovės paraišką tenkino, paskelbė atsakovės I. K. nemokumo procesą ir paskyrė sertifikuotą nemokumo administratorę. Atsakovė 2014 m. gegužės 14 d. išsiuntė pranešimus ,,Dėl I. K. nemokumo“ šiems kreditoriams: 1) AB ,,DNB lizingas“; 2) AB DNB bankas; 3) kredito unijos ,,Vilniaus taupomoji kasa“ nemokumo administratorei UAB ,,Verslo konsultantai“; 4) AB SEB bankui; 5) Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos; 6) R. K. AB DNB bankas 2014 m. gegužės 22 d. raštu pareiškė 933 078,21 Eur finansinį reikalavimą, AB DNB lizingas 2014 m. gegužės 22 d. raštu pareiškė 2 302 006,97 Eur finansinį reikalavimą, AB SEB bankas 2014 m. birželio 2 d. raštu pareiškė 125 516,48 Eur finansinį reikalavimą.

55. Kaip matyti iš byloje pateiktų 2014 m birželio 17 d. bei 2014 m. spalio 21 d. kreditorių finansinių reikalavimų sąrašo, taip pat, 2014 m. spalio 14 d. I. K. galutinio bankroto procedūros išlaidų sąrašo, 2014 m. lapkričio 10 d. pranešimo apie bankroto procedūros pabaigą turinio, nemokumo administratorė nustatė, kad atsakovės bankroto byloje neužtikrinti šie kreditorių finansiniai reikalavimai: 1) AB SEB banko reikalavimo dydis 125 516,48 Eur; 2) AB DNB banko reikalavimo dydis 993 078,21 Eur; 3) AB DNB lizingas reikalavimo dydis 667 707,30 Eur, parengė ir kreditoriams išsiuntė galutinį atsakovės I. K. bankroto procedūrų išlaidų sąrašą, nustatydama kreditorių finansinių reikalavimų padengimo tvarką. Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismas 2018 m. vasario 27 d. priėmė nutartį byloje Nr. C24125314, kuria nutarė nutraukti atsakovės įsipareigojimų dengimo procedūrą ir atleisti ją nuo visų likusių jos 2014 m. spalio 15 d. (su kovo 1 d. pakeitimais) įsipareigojimų dengimo plane nurodytų įsipareigojimų.

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės I. K. iki bankroto ir bankroto proceso metu atlikti veiksmai, suponuoja išvadą, kad atsakovė I. K. nesiekė nuslėpti duomenų apie savo kreditorius. Nors paraiškoje dėl nemokumo yra nurodytas tik vienas kreditorius – AB DNB bankas, byloje yra pateikta kitų duomenų, patvirtinančių, kad atsakovės I. K. fizinio asmens bankroto bylą administravusiai nemokumo administratorei buvo pateikti dokumentai, leidžiantys identifikuoti Lietuvoje esančią atsakovės kreditorę – apeliantę. Kaip ir minėta (žr. šios nutarties 53 punktą), tinkamas kreditoriaus teisės pateikti finansinį reikalavimą bankroto procese įgyvendinimas yra neįmanomas be skolininko sąžiningumo: bendradarbiavimo su kreditoriais ir institucijomis, teisingos bei išsamios informacijos apie egzistuojančius kreditorius, tarp jų – ir užsienio, nemokumo administratoriui ar nemokumo bylą iškėlusiam teismui prieš ir per bankroto bylą atskleidimo. Tiek byloje pateikti registruotu paštu atsakovės išsiųsti pranešimai kreditoriams, tiek ir 2014 m. gegužės 15 d. I. K. elektroninis laiškas atsakovės nemokumo administratorei, su pridėtais įrodymais apie kreditorių informavimą apie atsakovės atžvilgiu pradėtą nemokumo procesą, įrodo, kad atsakovė nemokumo administratorei atskleidė visą reikalingą informaciją apie kreditorius. Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti atsakovės paaiškinimais, kad Latvijoje teisiniais klausimais ją konsultavęs asmuo nurodė, kad paraiškoje nėra būtina nurodyti visus kreditorius, todėl paraiškoje dėl nemokumo atsakovė nurodė tik vieną kreditorių, nes tuo metu šio kreditoriaus naudai jau buvo vykdomas priverstinis išieškojimas.

57. Nemokumo įstatymas 164 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai skolininkas įvykdė veiksmus, nurodytus atleidimo nuo skolų plane, likusios šio asmens prievolės, nurodytos minėtame plane, panaikinamos, o vykdymo procesas dėl jų nutraukiamas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį skolininkas nėra atleidžiamas nuo likusių prievolių, nurodytų atleidimo nuo skolų plane, jeigu jis nėra įvykdęs minėtame plane nurodytų veiksmų. Taigi, pagal Latvijoje nustatytą teisinį reglamentavimą, sėkmingai užbaigus fizinio asmens nemokumo procesą, fizinis asmuo yra atleidžiamas ne tik nuo likusių prievolių kreditoriams, nurodytiems atleidimo nuo skolų plane, bet ir nuo prievolių tiems kreditoriams, kurie Nemokumo įstatyme nustatyta tvarka nepareiškė reikalavimų skolininko bankroto procese.

58. Nagrinėjamu atveju byloje pateikti rašytiniai įrodymai paneigia apeliantės argumentą, kad dėl atsakovės I. K. nesąžiningų veiksmų apeliantės finansinis reikalavimas nebuvo įtrauktas į atsakovės bankroto bylą Latvijos Respublikoje. Kaip ir minėta (žr. šios nutarties 49–50 punktus), atsakovė I. K. 2014 m. gegužės 14 d. išsiuntė apeliantei pranešimą su informacija apie pradėtą nemokumo procesą. Aplinkybę, kad pranešimas buvo išsiųstas, patvirtina, kartu su pranešimu teismui pateikta AB Lietuvos pašto kvito kopija Nr. 59479. Nors pranešimą išsiuntė ne Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnyje nurodyti asmenys, o pranešimo turinys ne visiškai atitiko Reglamento Nr. 1346/2000 40 ir 42 straipsniuose nurodytą formą ir turinį, vis dėlto, pranešime nurodyta informacija ir prie jo pridėti dokumentai buvo aiškūs ir pakankami, kad apeliantė galėtų įgyvendinti savo teisę dėl finansinio reikalavimo atsakovės bankroto byloje pateikimo. Kadangi apeliantė Nemokumo įstatymo 73 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytu terminu nepateikė finansinio reikalavimo atsakovės bankroto byloje, ji neteko kreditorės statuso. Latvijos Respublikos Uogrės rajono teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartimi baigus atsakovės I. K. bankroto procesą ir atleidus ją nuo visų likusių įsipareigojimų dengimo plane nurodytų įsipareigojimų, baigėsi ir atsakovės įsipareigojimai apeliantei pagal Sutartį. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia apeliantė, nagrinėjamu atveju užbaigtas atsakovės nemokumo procesas Latvijoje apeliantės atžvilgiu sukelia teisines pasekmes ir leidžia daryti išvadą, kad apeliantės finansinis reikalavimas atsakovės I. K. atžvilgiu yra nebegaliojantis.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

59. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje pateikti atsakovės I. K. nekilnojamojo turto įgijimo ir perleidimo istoriniai duomenys pagrindžia, kad atsakovė buvo nesąžininga ir sistemiškai ruošėsi bankroto bylai Latvijoje – iki bankroto bylos iškėlimo perleido jai priklausantį nekilnojamąjį turtą savo dukteriai, atsakovei R. K., dovanojimo sutartimi, kad sumažintų kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į jai priklausantį turtą, o vėliau, po bankroto bylos Latvijoje užbaigimo – šį nekilnojamąjį turtą vėl susigrąžino savo nuosavybėn.

60. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar apeliantė buvo tinkamai informuota apie atsakovės I. K. bankroto bylą Latvijoje ir apeliantės teisę pateikti finansinį reikalavimą atsakovės I. K. bankroto byloje, ir kokias pasekmes sukėlė galimai netinkamas apeliantės informavimas apie atsakovės I. K. bankroto bylą. Apeliantė byloje pateikė duomenis apie atsakovės 2010 m. balandžio 8 d. sudarytą dovanojimo sutartį, 2011 m. gegužės 25 d. sudarytą dovanojimo sutartį ir 2018 m. gruodžio 18 d. sudarytą dovanojimo sutartį. Paminėti duomenys apie atsakovės nekilnojamojo turto įgijimo ir perleidimo sandorius, viena vertus, niekaip nepagrindžia, kad apeliantė buvo netinkamai informuota apie atsakovės nemokumo procesą, taigi nėra šio bylos nagrinėjimo dalykas. Kita vertus, jie buvo sudaryti dar iki 2014 m. pradėtos atsakovės bankroto procedūros arba jai pasibaigus, taigi nagrinėjamu atveju neturi reikšmės vertinant atsakovės sąžiningumą bankroto proceso metu, todėl teismui nėra pagrindo jais vadovautis.

61. Apeliantė taip pat nepagrįstai remiasi Latvijos Respublikos Senato Civilinių bylų departamento 2022 m. spalio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. SCK-101/2022, kuriame, jos nuomone, pateikti išaiškinimai, susiję su Nemokumo įstatymo nuostatų taikymu, paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovės I. K. atžvilgiu turi būti taikoma Nemokumo įstatymo 73 straipsnyje nustatyta apsauga. Kaip matyti iš Latvijos Respublikos Senato Civilinių bylų departamento 2022 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. SCK-101/2022 turinio, teismas nustatė, kad skolininkas kreditorių atžvilgiu buvo nesąžiningas, t. y. nuslėpė informaciją apie savo kreditorius, apie pradėtą bankroto procesą neinformavo nei kreditorių, nei nemokumo administratoriaus. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad atsakovė I. K. elgėsi nesąžiningai ar sąmoningai neatskleidė duomenų apie turimus kreditorius, todėl Latvijos Respublikos Senato Civilinių bylų departamento 2022 m. spalio 3 d. sprendime pateikti išaiškinimai šiuo atveju neturi teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

62. Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje inicijuotos ir užbaigtos fizinio asmens bankroto bylos teisinius padarinius Lietuvos Respublikoje, įvertino visus bylos duomenis pagal proceso teisės normų nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir nenukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

63. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

64. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į kiekvienos bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

65. Apeliantė byloje pateikė prašymą priteisti 2 541 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė I. K. ir atsakovė R. K. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje nepateikė, todėl nėra pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovėms priteisimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.