Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-960-945/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-06-17
Bylos Nr.: e2A-960-945/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-01582-2017-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bartninkas, Mindaugas Šimonis, Edvardas Paliokas
Atsakovas: M. B.
Trečiasis asmuo: E. T., M. S., L. A., J. Ž., S. B., G. B.

Kategorijos

2.6.10.2.1Neteisėta veika
2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
2.6.10.2.4Žala
3.31.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-960-945/2020Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01582-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4; 3.31.18.1 (S)

Kaunoapygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 17 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Edvardo Palioko ir Mindaugo Šimonio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „DV nature line“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „DV nature line“ ieškinį atsakovui M. B., tretiesiems asmenims E. T., M. S., L. A., J. Ž., S. B. ir G. B. dėl žalos atlyginimo priteisimo ir atsakovo M. B. priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „ALETA naturalis“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo M. B. 31 683,78 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje ir atsiliepime į priešieškinį nurodoma, kad 2015 m. liepos 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo patvirtintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Linas visiems“ 32 079,76 Eur finansinis reikalavimas ieškovės bankroto byloje, kylantis iš PVM sąskaitų faktūrų Nr. 2711, Nr. 2708, Nr. 2707, Nr. 2705, Nr. 2703, Nr. 08, Nr. 07, Nr. 2713 ir Nr. 2714. Pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 2711, Nr. 2708, Nr. 2705, Nr. 2713 ir Nr. 2714 atsakovas, kuris nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. vasario 28 d. ėjo ieškovės direktoriaus pareigas, ieškovės vardu iš UAB „Aleta“ (vėliau pavadinimas pakeistas į UAB „Linas visiems“) įsigijo įvairių tekstilės gaminių, kurių vertė yra 31 683,78 Eur. Pagal šias sąskaitas įgytos prekės nėra įtrauktos į ieškovės buhalterinės apskaitos registrus, nepanaudotos bendrovės veikloje, taip pat nėra jokių duomenų, kad prekės perduotos vėlesniems bendrovės vadovams, jos neperduotos ir ieškovės bankroto administratoriui. Atsakovas, pasisavindamas arba kitaip prarasdamas 31 683,78 Eur vertės prekes, neveikė rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai, išimtinai įmonės interesais, todėl privalo atlyginti ieškovei padarytą žalą. Priešieškinio reikalavimą dėl PVM sąskaitomis faktūromis įformintų sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškovė prašė atmesti nurodydama, kad ginčijamų sandorių teisėtumo klausimas, atsakovo argumentai dėl jo nedalyvavimo bendrovės veikloje, dėl jo vaidmens pasirašant ginčijamas PVM sąskaitas faktūras jau yra įvertinti Kauno apygardos teisme ir Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėtose bylose. Atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad faktiškai bendrovės veiklai vadovavo kiti asmenys (J. Ž., L. A.). Kauno apylinkės teisme ir Kauno apygardos teisme apeliacine tvarka buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės ieškinį atsakovams E. T., J. Ž., M. S., M. B. ir L. A., kurioje buvo pareikštas ir reikalavimas dėl žalos atlyginimo L. A., formaliai neturėjusiai ryšių su ieškove. Byloje buvo įrodinėjama, kad L. A. faktiškai (de facto) dalyvavo ieškovės valdyme, tačiau teismai pripažino, jog šiai aplinkybei nustatyti nėra pakankamai įrodymų.

Šalies argumentai

2. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais ieškovės, atstovaujamos atsakovo, pasirašant 2012 m. gruodžio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2711, 2012 m. lapkričio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2708, 2012 m. spalio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2705, 2013 m. sausio 7 d. sąskaitą faktūrą Nr. 2713, 2013 m. vasario 4 d. sąskaitą faktūrą Nr. 2714 sudarytus pirkimo–pardavimo sandorius, restitucijos netaikyti. Priešieškinyje ir atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė buvęs įdarbintas ieškovės direktoriumi 0,25 etato, tačiau faktinių direktoriaus pareigų niekada neatlikęs, darydavęs tik pagalbinius darbus. Atsakovui yra diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas, depresijos tipas, jo darbingumo lygis yra tik 40 proc., todėl akivaizdu, kad toks asmuo nėra tinkamas kandidatas direktoriaus pareigoms užimti. Ieškovės akcininkai, matydami ir žinodami, kad atsakovas yra pažeidžiamas, o dėl ligos kartais iš viso negali suprasti savo veiksmų reikšmės, fiktyviai skyrė jį direktoriumi, siekdami savo tikslų, už atsakovą jam paskirtas funkcijas faktiškai atliko kiti asmenys. Kadangi atsakovas į direktoriaus pareigas buvo priimtas fiktyviai, sąskaitų faktūrų pasirašymo metu negalėjo tinkamai suprasti savo veiksmų, jo atžvilgiu negalima taikyti civilinės atsakomybės. Atsakovas ginčo PVM sąskaitas faktūras pasirašė ne tik dėl savo blogos psichinės būklės, tačiau ir dėl kitos šalies tyčinės apgaulės, klaidinimo, dėl susidėjusių aplinkybių, nes dėl pasitikėjimo tariamai jam padedančia L. A., pasirašė nei sau, nei ieškovei nenaudingus sandorius.

Atsiliepimas

3. UAB „ALETA naturalis“ atsiliepimu į ieškinį ir priešieškinį prašė ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, susijusius su bendrove, atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad UAB „ALETA naturalis“ buvo įsteigta 2013 m. balandžio 8 d., išrašant ieškinyje minimas sąskaitas faktūras nedalyvavo, todėl nesutinka su priešieškinio reikalavimu įtraukti bendrovę į bylą atsakove.

4. Trečiasis asmuo M. S. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinio reikalavimų pagrįstumą vertinti teismo nuožiūra, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš šalies, kurios nenaudai bus išnagrinėta byla. Atsiliepime nurodoma, kad 2013 m. kovo 1 d. tampant ieškovės direktoriumi jam nebuvo perduotas joks ieškovės turtas, prekių likučiai, raktai nuo ieškovės patalpų, kuriose galimai buvo sandėliuojamos prekių atsargos. Kitose civilinėse bylose nustatytas prejudicinis faktas patvirtina ieškinyje nurodomas aplinkybes, kad nėra jokių duomenų apie PVM sąskaitose faktūrose, iš kurių kildinami ieškinio reikalavimai, nurodyto turto perdavimą trečiajam asmeniui.

5. Trečiasis asmuo E. T. atsiliepimu prašė ieškinio reikalavimų pagrįstumą vertinti teismo nuožiūra.

6. Tretieji asmenys S. B. ir G. B., atsakovo tėvai, atsiliepimu prašė ieškinį atmesti nurodydami, kad atsakovas su L. A. susipažino per jos vedamus jogos užsiėmimus, L. A. jam pasisiūlė padėti – priimti į darbą architekto pareigoms. Ji žinojo apie atsakovo sveikatos problemas. Atsakovas nevykdavo į darbą, ten nebūdavo, neturėjo raktų, antspaudo, faktinių direktoriaus pareigų niekada neatliko. Atsakovas yra labai patiklus, pasitiki artimų žmonių ir bendradarbių teiginiais, todėl galėjo būti pasinaudota jo sunkia sveikatos būkle, atsakovas galėjo būti suklaidintas, apgautas.

7. Trečiasis asmuo J. Ž. atsiliepimo į ieškinį ir priešieškinį nepateikė, teismo posėdžio metu nurodė, kad apie ginčo sąskaitas faktūras sužinojo 2014 m., kai UAB „Linas visiems“ pareiškė kreditorinį reikalavimą. Jeigu atsakovas apie sąskaitas būtų pranešęs, sąskaitos būtų įtrauktos į apskaitą. Atsakovas įmonėje lankėsi labai mažai, mažai bendravo, niekuo nesidomėjo. Jo parašų J. Ž. neprašydavo, nes turėjo prokūrą, pasirašytą M. S., atstovauti ieškovę VMI, bankuose, sudaryti sutartis dėl produkcijos tiekimo, gauti pinigus ir kt. Ji, kaip prokūristė, būtų galėjusi pasirašyti ginčo sąskaitas. L. A. žinojo, kad yra galiojanti prokūra. Sąskaitos galimai išrašytos atgaline data. Tokiomis didelėmis sumomis įmonė prekių nepirkdavo, įmonės mėnesio apyvarta buvo iki 20 000 Eur.

8. Trečiasis asmuo L. A. atsiliepimo į ieškinį ir priešieškinį nepateikė, teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka nei su ieškiniu, nei su priešieškiniu. Ji pakvietė atsakovą dirbti direktoriumi, tačiau realiai atsakovas buvo netinkamas direktoriauti, jis buvo ūkvedys, tiekimo darbuotojas, o kartais nedirbo nieko. Ieškovė ir UAB „Linas visiems“ turėjo bendrą buhalterę J. Ž.. Bankrutuojant UAB „Linas visiems“ J. Ž. tinkamai nesutvarkė finansinės apskaitos, todėl L. A. surinko dokumentus iš tiekėjų. J. Ž. buvo ieškovės prokūristė, todėl yra atsakinga už žalą. Sąskaitas atsakovui davė pasirašyti L. A. ir kiti asmenys. Ji vieną kartą vežė dokumentus atsakovui pasirašyti į ligoninę J. Ž. prašoma, nes nežinojo, kad J. Ž. prokūra galiojo. Jis pasirašė dokumentus kitu laiku, nei sąskaitose buvo nurodyta. Ieškovė įsigijo prekes už ginčo sąskaitose nurodytas sumas. Atsakovas nepasisavino nei prekių, nei lėšų. Ieškinio ir priešieškinio nebūtų buvę, jei būtų buvusi teisingai tvarkoma įmonės finansinė apskaita.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Kauno apylinkės teismas 2020 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

10. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, kad atsakovas, nors ir turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, jis nesusijęs su verslu (architektūros srityje), atsakovas buvo įdarbintas 0,25 etato, įmonės vadovu dirbo labai trumpą laiką, serga psichikos liga, vadovavimo įmonei laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d. stacionare buvo gydytas dėl psichinės būklės pablogėjimo, jam nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ir nuo 2013 m. sausio 14 d. iki 2038 m. vasario 28 d. mokama netekto darbingumo išmoka, kas reiškia, jog atsakovas darbingas iš dalies, į trečiųjų asmenų J. Ž. ir L. A. paaiškinimus, sprendė, jog atsakovas įmonėje buvo formalus (de jure) direktorius, tačiau faktiškai (de facto) vadovais buvo kiti asmenys.

11. Teismas nesutiko su ieškovės teiginiu, kad faktinių vadovų nepavyko nustatyti, ir sprendė, jog ginčo sąskaitų pasirašymo laikotarpiu faktiniais vadovais įmonėje buvo tretieji asmenys L. A. ir J. Ž.. Teismas nustatė, kad L. A. gerai žinojo ieškovės verslo padėtį, visose ginčo sąskaitose yra atsakovo ir L. A. parašai, nes prekės buvo įsigytos iš UAB „Aleta“ (vėliau pavadinimas pakeistas į UAB „Linas visiems“), kurioje L. A. dirbo direktore. Iš atsakovo, L. A., S. B. paaiškinimų teismas nustatė, kad atsakovas su L. A. artimai bendravo, pagal jos rekomendacijas buvo įdarbintas, tačiau įmonės veiklai nevadovavo, nekontroliavo, neturėjo raktų, neturėjo įmonės antspaudo. L. A. nuvežė atsakovui į ligoninę (besigydant dėl psichikos būklės pablogėjimo) pasirašyti ieškovės finansinius dokumentus. L. A. 2013 m. gegužės 23 d. prašyme Kauno m. apylinkės prokuratūrai nurodoma, kad ji nelegaliai vykdė ieškovės prekių pakrovimo darbus, rašėsi ant dokumentų ir save įvardino ieškovės direktoriaus pavaduotoja. Taip pat trečiasis asmuo teismui teikė sąskaitas faktūras ir kitus importo bei eksporto dokumentus, gaudama juos tiesiogiai iš tiekėjų ir prekių pirkėjų, kas įrodo, kad L. A. veikė kaip faktinė ieškovės vadovė. Susipažinęs su teismui pateiktais elektroniniais laiškais, teismas nustatė, kad juose L. A. atsakovo vadovavimo ieškovei laikotarpiu save įvardija ne tik UAB „Aleta“, bet ir ieškovės generaline direktore, savo kontaktuose nurodo ir ieškovės internetinę svetainę, sumoka grynuosius pinigus už ieškovę. Atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu įmonės buhalterė J. Ž. turėjo prokūrą, pasirašinėjo sąskaitas faktūras, perdavimo–priėmimo aktus ir kitus finansinius dokumentus, todėl taip pat pripažintina faktine (de facto) vadove. Tiek L. A., tiek J. Ž. šioje byloje nurodė, kad atsakovas įmonei faktiškai nevadovavo. Šios aplinkybės yra užfiksuotos Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartyje. Nors Lietuvos apeliacinis teismas Kauno apygardos teismo nutartį panaikino, tačiau minėtų aplinkybių nepaneigė. UAB „Aleta“ (UAB „Linas visiems“) direktore iki bankroto paskelbimo buvo trečiasis asmuo L. A., buhaltere nuo 2012 m. vasario 6 d. iki bankroto paskelbimo – trečiasis asmuo J. Ž., kuri nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. buhaltere taip pat dirbo UAB „DV nature line“, o 2013 m. kovo 15 d. tapo šios įmonės akcininke. UAB „Linas visiems“ ir UAB „DV nature line“ buvo įregistruotos ir veikė tuo pačiu adresu. Atsakovo, kaip socialiai pažeidžiamo asmens, priėmimas dirbti įmonės vadovu buvo naudingas, nes L. A. galėjo faktiškai vadovauti abiem įmonėms užsakant, perkant ir parduodant prekes, o J. Ž. taip pat nekontroliuojamai vedė įmonių apskaitą ir vykdė finansines operacijas. Tokios aplinkybės suponuoja išvadą, kad abiejų įmonių veikla buvo neatsiejamai susijusi, atsakovas, kaip vadovas, funkcijų faktiškai neatliko, todėl L. A. ir J. Ž. vadovauti ieškovei de facto nebuvo jokių kliūčių. Teismas pažymėjo ir tai, kad UAB „Aleta“ (UAB „Linas visiems“) ir ieškovei bankroto bylos iškeltos 2013 m. vasario 28 d. ir 2013 m. spalio 17 d., todėl akivaizdu, jog susijusių ir su mokumo problemomis susiduriančių įmonių finansinės atsakomybės perkėlimas atsakovui buvo naudingas L. A. ir J. Ž..

12. Nustatęs, kad įmonėje kaip faktiniai vadovai veikė L. A. ir J. Ž., teismas konstatavo, jog atsakovui atsakomybė nekyla, nes atsakovas įmonėje buvo formaliu (de jure) vadovu ir visų šios bylos aplinkybių kontekste nebuvo nustatyta bendrininkavimo siaurąja prasme su faktiniais vadovais požymių. Atsakovas, kaip formalus vadovas, įmonėje pasirašė finansinius dokumentus (ginčo sąskaitas faktūras) ne bendrininkaudamas ir siekdamas savanaudiškų tikslų, o įtakojamas L. A. ir J. Ž..

13. Teismas pažymėjo, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. dalinis sprendimas ir Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 12 d. dalinis sprendimas neturi reikšmės šios civilinės bylos dalykui, kadangi aspektas dėl formalaus (de jure) ir faktinio (de facto) vadovų nurodytoje byloje nebuvo įrodinėjamas ir nagrinėjamas.

14. Teismas nurodė, kad atsakovas yra pasirašęs 2012 m. gruodžio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2711 (25 271,82 Lt), tačiau tuo metu jis buvo gydomas ligoninėje, todėl prekių faktiškai negalėjo priimti. 2013 m. vasario 4 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 2714 (suma su PVM 35 358,30 Lt) nurodytų prekių neįmanoma identifikuoti. Teismo ekspertė negalėjo atsakyti į klausimus dėl ginčo sąskaitomis faktūromis įsigytų prekių panaudojimo ieškovės veikloje, nes ieškovės bankroto dienai nebuvo atlikta turimų prekių likučio inventorizacija ir nebuvo pateikti įvairūs finansiniai dokumentai, todėl dėl finansinių dokumentų trūkumo ir kitų paminėtų aplinkybių negalima spręsti, kad atsakovas prekes pasisavino.

15. Atsižvelgęs į Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 13 d. nutartyje nurodytas aplinkybes ir išvadas, kad byloje nėra įrodymų, jog ginčo sąskaitose faktūrose nurodomos prekės nebuvo pristatytos ieškovei, o PVM sąskaitų faktūrų pasirašymas poilsio ar direktoriaus nedarbingumo dienomis nesudaro pagrindo netvirtinti kreditorinio reikalavimo, teismas sprendė, jog nėra pagrindo pirkimo pardavimo sandorius pripažinti negaliojančiais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

16. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovo 31 683,78 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Net jeigu atsakovo sprendimai galimai buvo įtakojami kitų asmenų, tai nepašalina atsakovo atsakomybės. Kai fiduciarines pareigas įmonei pažeidžia tiek de jure vadovas, tiek faktinis vadovas ir dėl jų bendrų veiksmų kyla žala, jiems taikytina solidarioji civilinė atsakomybė. Prievolės solidarumo prezumpcijai kilti gali pakakti ir savarankiškų, nesuderintų atsakovų veiksmų, sukėlusių bendrą žalą (objektyvaus bendrininkavimo). Nagrinėjamoje byloje (net jei būtų nustatyta, kad egzistavo de facto vadovai) yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, prisidėjusius prie žalos įmonei kilimo (objektyviojo bendrininkavimo požymiai).

1.2. Teismai jau yra pasisakę, kad kitų asmenų dalyvavimas ieškovės veikloje nėra įrodytas, nustatę, jog tokios aplinkybės, kaip darbingumo lygis, sveikatos sutrikimai ir t. t., nešalina atsakovo atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesuvadovavo šiais prejudiciniais faktais.

1.3. Teismas negalėjo remtis J. Ž. ir L. A. paaiškinimais, kurie yra prieštaringi: J. Ž. teigė, kad L. A. per atsakovą darė įtaką ieškovės veiklai, o ši tvirtina, jog ieškovės reikalus tvarkė J. Ž.. L. A. žinojimas apie ieškovės veiklą, asmeniniai ryšiai su atsakovu, dalyvavimas sudarant sandorius su ieškove atstovaujant ieškovės tiekėją (UAB „Aleta“) bei duomenų apie ieškovę teikimas nagrinėjant bylą negali patvirtinti jos vadovavimo ieškovės veiklai. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų (tik atsakovo paaiškinimai), kurie patvirtintų, kad L. A. vadovavo ieškovės veiklai, taip pat įrodymų, jog ji kitaip darė įtaką atsakovui prarandant/pasisavinant produkciją, įsigytą pagal ginčo sąskaitas. J. Ž. viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad apie ginčo sąskaitas nieko nežinojo. Pats atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad apie minėtas sąskaitas būtų bent informavęs J. Ž., kuri būtų įgijusi galimybę įregistruoti ūkines operacijas.

Žemesnės instancijos teismas

1.4. Nors teismas nurodė, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. daliniu sprendimu ir Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 12 d. daliniu sprendimu nustatytos aplinkybės neturi reikšmės šiai bylai, kadangi minėtoje byloje nebuvo įrodinėjamas de jure ir de facto vadovavimo faktas, tokio fakto ieškovė neįrodinėjo ir nagrinėjamoje byloje, teismas apie jį pasisakė savo iniciatyva.

1.5. Ieškinio atmetimą lėmė ir tai, kad teismo ekspertizė negalėjo atsakyti į klausimus dėl ginčo PVM sąskaitomis faktūromis įsigytų prekių panaudojimo. Tačiau įrodinėjimo našta šiuo atveju turėjo tekti atsakovui, atsakingam už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą jo vadovavimo laikotarpiu (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizavimo taisyklių 9.2. punktas). Atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, neįrodė, kad įgyta produkcija yra panaudota bendrovės veikloje.

Atsiliepimas

17. Atsakovas atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų, susijusių su teisinės pagalbos atsakovui teikimu, atlyginimą valstybei. Atsiliepime akcentuojama, kad teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai sprendė, jog atsakovas nevykdė vadovo pareigų. Šias aplinkybes pripažino tiek L. A., tiek ir J. Ž.. Nors J. Ž. ir neigė žinojusi faktą apie ginčo sąskaitas, tačiau tai neduoda pagrindo netikėti kitais jos pripažintais faktais, taip pat netikėti L. A. parodymais, kad buhalterė J. Ž. išrašė ir perdavė sąskaitas faktūras L. A., kad ši nuvežtų jas pasirašyti atsakovui. Byloje nenustatytas faktas, kad pati L. A. būtų tvarkiusi, rašiusi buhalterinius dokumentus, abiejose įmonėse juos tvarkė tik J. Ž.. Ieškovė dėl inventorizacijos neatlikimo kaltina tik atsakovą. Atsakovą atleidžiant iš vadovo pareigų nei savininkas, nei naujas vadovas nekėlė klausimo dėl medžiagų ar turto perdavimo. Už tai, kad keičiantis vadovams nebuvo atliekamos inventorizacijos, atsakingi buvę bendrovės akcininkai. Atsakovas nepagrįstai kaltinamas netinkamu apskaitos tvarkymu, kadangi už apskaitą buvo atsakinga buhalterė. Byloje nenustatyta, kad atsakovas įtakojo, priėmė sprendimus bendrovės valdyme ar darbo organizavime. Jis neturėjo supratimo apie sudaromus sandorius, priimamus sprendimus. Ieškovė neįvertino, kad po atsakovo įmonės direktoriumi buvo jos savininkas, kuris buvo nepateisinamai pasyvus. Būtent jis privalėjo perduoti bankroto administratoriui turtą bei dokumentus. Ieškovė be pagrindo nesvarstė M. S. atsakomybės klausimo, o siekė atsakomybę perkelti atsakovui.

18. UAB „ALETA naturalis“ atsiliepimu prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir nurodo, kad byloje atliktos ekspertizės rezultatai leidžia spręsti, jog ieškovės administratorius neatliko pagrindinių savo pareigų, t. y. neišreikalavo, kad būtų perduotas įmonės turtas pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visi dokumentai. Neturėdama pagrindinių buhalterinių dokumentų ieškovė nuo 2013 m. vykdo bylinėjimąsi įvairiais lygmenimis. Šioje byloje į teismą buvo kreiptasi nesiekiant atsakomybėn patraukti tikruosius kaltininkus.

19. Tretieji asmenys G. B. ir S. B. atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti, palikti galioti skundžiamą sprendimą, priteisti 160 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas panašiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas.

20. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

22. Į bylą pateikti Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad atsakovas M. B. laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. vasario 28 d. ėjo ieškovės direktoriaus pareigas. Nurodytu laikotarpiu UAB „Aleta“ (vėliau pavadinimas pakeistas į UAB „Linas visiems“) išrašė ieškovei 2012 m. spalio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2705, 2012 m. lapkričio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2708, 2012 m. gruodžio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2711, 2013 m. sausio 7 d. sąskaitą faktūrą Nr. 2713, 2013 m. vasario 4 d. sąskaitą faktūrą, kuriose užfiksuotų ieškovei perleidžiamų prekių vertė atitinka ieškinio sumą. Iškėlus ieškovei bankroto bylą bei tvirtinant įmonės kreditorių sąrašą buvo kilęs ginčas dėl iš nurodytų sąskaitų kildinamo UAB „Linas visiems“ kreditorinio reikalavimo pagrįstumo. Nesutikimas su įmonei reiškiamu reikalavimu buvo grindžiamas tuo, kad sąskaitos nebuvo įtrauktos į ieškovės apskaitą, pasirašytos atsakovo, kuris faktiškai įmonės veikloje nedalyvavo ir dėl sveikatos sutrikimų negalėjo dalyvauti. Išsprendęs ginčą Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1176-370/2015 prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo tenkino iš dalies konstatuodamas, kad į bylą surinkti įrodymai neleidžia spręsti, jog ginčijamose sąskaitose nurodytos prekės ieškovei nebuvo perduotos, o PVM sąskaitų faktūrų pasirašymas poilsio ar direktoriaus nedarbingumo dienomis nesudaro pagrindo netvirtinti kreditorinio reikalavimo. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė atsakovo priešieškinį dėl sąskaitų pripažinimo negaliojančiomis. Apeliacine tvarka ši sprendimo dalis nėra skundžiama, todėl jos teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nepatenka į apeliacijos ribas.

23. Konstatavus, kad nėra pagrindo abejoti ginčijamų PVM sąskaitų faktūrų teisėtumu, taip pat nesant ginčo dėl to, kad pagal sąskaitas įsigytos prekės nebuvo perduotos ieškovės bankroto administratoriui po to, kai įmonei buvo iškelta bankroto byla, prašymas taikyti civilinę atsakomybę sietinas ne su pačiu sąskaitų pasirašymu, bet su tuo, jog įmonės vardu įsigytas turtas nebuvo panaudotas įmonės veikloje. Trečiojo asmens L. A. į bylą teikti duomenys apie ieškovės vykdytus pardavimus eksporto rinkose bei Lietuvoje, kurie neatitinka ieškovės buhalterinės apskaitos duomenų, viena vertus, buvo orientuoti į argumento, kad prekių neįtraukimas į ieškovės buhalterinę apskaitą nepatvirtina jų neperdavimo ieškovei fakto, įrodinėjimą, kita vertus, nėra pakankami išvadai, jog prekės buvo realizuotos įmonės veikoje, t. y. kad įmonė gavo su realizacija susijusias pajamas, daryti. Kaip matyti iš byloje paskirtos ekspertizės išvados turinio, esminė kliūtis, trukdanti įvertinti galimas prekių panaudojimo ieškovės veikloje galimybes, yra netinkamas ieškovės buhalterinės apskaitos tvarkymas.

24. Iš ieškovės buhalterinės apskaitos duomenų nesant galimybės nustatyti, kad prekės, kurių įsigijimas lėmė finansinės prievolės atsiradimą, buvo panaudotos įmonės veikloje, byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl to, ar atsakovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė už įmonės sąskaita įsigyto turto netinkamą panaudojimą ar neišsaugojimą. Atmesdamas ieškovės pareikštą ieškinį teismas akcentavo, kad atsakovas buvo de jure vadovas, o de facto įmonei vadovavo kiti asmenys. Sprendime detaliai išanalizuotos aplinkybės, leidusios teismui spręsti, kad de facto įmonei vadovavo J. Ž. ir L. A.. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad J. Ž. buvo ne tik ieškovės, bet ir UAB „Aleta“ buhalterė, taip pat 2013 m. kovo 31 d. tapo ieškovės akcininke, ginčo sąskaitų išrašymo metu ji turėjo prokūrą veikti įmonės vardu, be to, buvo panašia veikla kaip ir ieškovė užsiimančios UAB „Evasoft“, tarp kurios ir ieškovės buvo sudaromi sandoriai dėl prekių įsigijimo, direktorė. Būtent J. Ž. einant buhalterės pareigas buvo netinkamai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita, dėl ko, kaip minėta, nėra galimybės tiksliai nustatyti nei eksportuotų, nei Lietuvoje parduotų prekių kiekių bei kitų prekių identifikacinių požymių. L. A. ne tik vadovavo prekes pagal ginčo sąskaitas pardavusiai įmonei, bet ir, kaip patvirtino tiek atsakovas M. B., tiek ir pati L. A., organizavo atsakovo įdarbinimą įmonės vadovu, veždavo jam pasirašyti sąskaitas. Aktyvų L. A. dalyvavimą ieškovės veikloje patvirtina ir pirmosios instancijos teismo konstatuotos faktinės aplinkybės, kad ji nelegaliai vykdė ieškovės prekių pakrovimo darbus, rašėsi ant transporto įmonių ir kitų dokumentų, save įvardindama ieškovės direktoriaus pavaduotoja, elektroninio susirašinėjimo medžiagoje save įvardindavo ieškovės vadove, atlikdavo mokėjimus grynaisiais pinigais ieškovės vardu. Be to, tiek J. Ž., tiek ir L. A. bylos nagrinėjimo metu akcentavo, kad atsakovas faktiškai įmonės veikloje nedalyvavo, tik nurodė skirtingas aplinkybės dėl tikrojo faktinio įmonės vadovo: L. A. neteisėtais veiksmais kaltino tinkamai ieškovės buhalterinės apskaitos nesutvarkiusią J. Ž., o ši akcentavo L. A. įtaką atsakovui ir kišimąsi į įmonės veiklą. Nors šių trečiųjų asmenų atžvilgiu atsakomybės nebuvo prašoma taikyti, byloje buvo konstatuotas jų, kaip įmonės de facto vadovių, statusas ir ši aplinkybė apeliaciniu skundu nėra ginčijama.

25. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ieškovė iš esmės nesutinka su skundžiamo sprendimo išvada, kad kitų asmenų faktinis vadovavimas įmonei paneigia atsakovo, kuris buvo de jure įmonės vadovu, atsakomybę. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai fiduciarines pareigas įmonei pažeidžia tiek de jure vadovas, tiek faktinis vadovas, ir dėl jų bendrų veiksmų kyla žala, jiems taikytina solidarioji civilinė atsakomybė, kadangi, jei bendrovei vadovauja faktinis vadovas, esant paskirtam de jure vadovui, įstatymuose nustatytų valdymo organų narių pareigų privalo laikytis abu įmonės vadovai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015, 2018 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018). Dėl nurodytos priežasties vien kito asmens pripažinimas de facto vadovu pats savaime nėra pagrindas spręsti, kad de jure vadovui nebetaikomos įstatyme nustatytos pareigos, o kartu ir atsakomybė už tokių pareigų pažeidimą. Tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas de facto ir de jure vadovų bendrininkavimas siaurąja prasme, t. y. nustačius, kad žalos buvo padaryta abiejų vadovų suderintais veiksmais (subjektyvus bendrininkavimas) ar savarankiškais veiksmais, kurių kiekvienas tapo žalos atsiradimo priežastimi (objektyvus bendrininkavimas), turėtų būti taikoma solidari atsakomybė, o žalos patyrusiam asmeniui reikalavimą reiškiant tik vieno iš vadovų (šiuo atveju – de jure vadovo) atžvilgiu, egzistuotų pagrindas iš tokio vadovo priteisti visą žalos atlyginimą. Nurodytos aplinkybės pripažintinos pagrindu analizuoti, ar atsakovo veiksmuose yra visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.

26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų civilinė atsakomybė yra deliktinė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011, 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015, 2018 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

27. Atsakovo neteisėti veiksmai siejami su CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimu, sąlygų pasisavinti ar iššvaistyti įmonės turtą sukūrimu, taip pat tinkamu Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintų pareigų organizuoti buhalterinę apskaitą, išsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentus ir jų registrus nevykdymu, dėl ko ginčo sąskaitomis įsigytas turtas nebuvo perduotas vėlesniems vadovams bei įmonės bankroto administratoriui bei neliko galimybės įvertinti, ar turtas panaudotas įmonės apskaitoje. Konstatavęs, kad de facto įmonei vadovavo kiti asmenys, pirmosios instancijos teismas iš esmės sprendė, kad atsakovo veiksmai ar neveikimas būnant įmonės de jure vadovu negali būti vertinamas kaip bendrininkavimas siaurąja prasme, tapęs būtina sąlyga žalai kilti. Sutikdama su tokia pozicija teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

7.1. Įmonei tiek iki atsakovo paskyrimo vadovu, tiek ir po jo atleidimo iš vadovo pareigų vadovavo akcininkas M. S., o buhalterei J. Ž., kuri vėliau tapo ir įmonės akcininke, buvo išduota prokūra veikti įmonės vardu. Nors formaliai nedirbo įmonėje, itin aktyviai jos veikloje veikė ir L. A., kuri kartu su J. Ž. dirbo UAB „Linas visiems“ (L. A. buvo įmonės direktorė, o J. Ž. – buhalterė). Pati L. A. patvirtino, kad atsakovas įmonės vadovu tapo būtent jos iniciatyva. Net ir po atsakovo paskyrimo vadovu nebuvo panaikinta J. Ž. išduota prokūra, o L. A. toliau aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, kai atsakovas, tiek J. Ž., tiek ir L. A. tvirtinimu, vadovo funkcijų iš esmės nevykdė. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad esminio poreikio skirti atsakovą įmonės vadovu nebuvo, nurodytais veiksmais nebuvo siekiama sukurti fiduciarinių santykių, tačiau buvo sukurta faktiniams vadovams veikti palanki situacija.

7.2. Kad tikrasis atsakovo įdarbinimo įmonės vadovu tikslas nebuvo sukurti fiduciarinio pobūdžio santykius tarp įmonės ir aktyviai jos vardu veikiančio vadovo, patvirtina ir į bylą surinkti duomenys apie atsakovą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas serga lėtine psichikos liga, kuri periodiškai paūmėja, jam nustatytas ribotas darbingumas. Net ir per trumpą laikotarpį, kurio metu buvo paskirtas ieškovės vadovu, atsakovas dėl tokio paūmėjimo buvo gydomas stacionare. Į bylą pateiktose kitoje civilinėje byloje atliktose psichiatrinių ekspertizių išvadose akcentuojama, kad šio paūmėjimo metu atsakovas negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. De facto įmonei vadovavusiems asmenims ne tik buvo žinoma apie atsakovo sveikatos būklę, bet, kaip patvirtino tiek L. A., tiek J. Ž., atsakovui net į ligoninę buvo vežamos pasirašyti sąskaitos. Kitaip tariant, atsakovu, kuris faktinių vadovų funkcijų nevykdė, buvo naudojamasi kaip de jure vadovu dokumentams pasirašyti ir atsakomybei perkelti.

7.3. Nors apeliaciniame skunde akcentuojamas L. A. ir J. Ž. paaiškinimų dėl jų vaidmens ieškovės veikloje prieštaringumas, tiek pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės dėl jų, kaip de facto vadovų, statuso, tiek ir nurodytas faktas, kad ginčo sąskaitų išrašymo metu jos kartu veikė keliose įmonėse, kurioms vėliau buvo iškeltos bankroto bylos, bei galėjo turėti suinteresuotumą savo veiksmų pasekmes perkelti atsakovui, leidžia spręsti, jog proceso metu viena kitos atžvilgiu išsakyti kaltinimai tebuvo jų gynybinė pozicija. Pažymėtina, kad, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, L. A. dalyvavimas įmonės veikloje yra grindžiamas ne tik atsakovo ir J. Ž. paaiškinimais, bet ir kitais nutarties 27.1 punkte nurodytais L. A. veiksmus patvirtinančiais įrodymais. Nors J. Ž. tvirtino, kad ginčo sąskaitos jai nebuvo perduotos, faktas, jog ji tuo metu dirbo ne tik ieškovės, bet ir prekes pardavusios UAB „Aleta“ (UAB „Linas visiems“) buhaltere, o ieškovės vardu veikė ne tik kaip buhalterė, bet ir kaip prokūristė, šį trečiojo asmens argumentą leidžia vertinti kaip formalų siekį atsakomybę už netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą perkelti atsakovui.

7.4. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad atsakovui kitoje civilinėje byloje jau buvo pritaikyta atsakomybė už netinkamą iš įmonės sąskaitos išgrynintų piniginių lėšų panaudojimą, kas vertintina kaip prejudicinis faktas nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka. Aiškindamas CPK 182 straipsnio 2 punktą kasacinis teismas suformavo nuoseklią praktiką, kad faktai prejudiciniais pripažįstami tik tuo atveju, jeigu abiejose bylose dalyvauja tie patys asmenys ir vėliau nagrinėjamai bylai reikšmingas faktas išnagrinėtoje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2014, 2018 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 2019 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019). Nagrinėjamu atveju tvirtinant UAB „Linas visiems“ kreditorinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje ir vėliau atmetant ieškovės prašymą dėl proceso atnaujinimo buvo sprendžiamas ne atsakovo ar kitų asmenų atsakomybės, o sutartinių teisinių santykių tarp ieškovės ir UAB „Linas visiems“, kurių pagrindu pagal ginčo sąskaitas ieškovei parduotos prekės, egzistavimo faktas. Būtent šiame kontekste buvo konstatuotas faktas, kad atsakovo sveikatos būklė ar formalus jo, kaip ieškovės vadovo, statusas, nepaneigia ieškovės prievolės atsiskaityti už prekes.

7.5. N. K. apylinkės teismas 2016 m. liepos 20 d. daliniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2812-451/2016 ir Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 12 d. daliniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-193-254/2017 kaip žalos atlyginimą priteisė iš atsakovo jo vadovavimo įmonei laikotarpio pabaigoje ir po atsakovo atleidimo iš pareigų iš įmonės sąskaitos išgrynintas lėšas, kurių panaudojimo teisėtumo nepavyko nustatyti, kaip teisingai nurodoma skundžiamame sprendime, nurodytoje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl įmonės de facto ir de jure vadovų tarpusavio santykių. Nors reikalavimas priteisti pinigines sumas nurodytoje byloje buvo reiškiamas ne tik atsakovo, bet ir L. A. atžvilgiu, teismai L. A. veiksmus vertino ne per galimo faktinio vadovavimo įmonei prizmę, bet atsižvelgdami į atsakovo paaiškinimų, kad būtent L. A. išgrynino lėšas, kontekstą. Tuo nurodytoje byloje įrodinėtinos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad nurodytoje byloje Kauno apygardos teismas atsakomybės taikymą siejo ne su fiduciarinių pareigų pažeidimu, bet su vengimu perduoti įmonės turtą. Nurodytoje byloje buvo susiklosčiusi situacija, kai lėšos iš sąskaitos buvo išgryninamos ir po atsakovo atleidimo iš pareigų, dėl ko žala buvo susieta ir su įmonės turto bei lėšų neperdavimu, lėmusiu papildomos žalos atsiradimą.

7.6. Be to, aptariamu atveju žalos atsiradimas buvo siejamas su labai aiškiais ir konkrečiais veiksmais – įmonės lėšų išgryninimu ir panaudojimu ne įmonės veikloje. Šie veiksmai buvo atliekami 2013 m. vasario mėn. pabaigoje – 2013 m. kovo mėn. pradžioje, kai, vadovaujantis psichiatrinės ekspertizės išvadomis, po atlikto gydymo kurso, nesant kitų duomenų apie atsakovo psichinės sveikatos būklę, nebuvo pagrindo spręsti, kad atsakovas galėjo nesuprasti elementarių piniginių operacijų vykdymo pasekmių. Nagrinėjamoje byloje susiklostė visiškai kitokia faktinė situacija, kadangi atsakovas tik pasirašė sąskaitas, kurių pagrindu ieškovė įsigijo prekių. Duomenų, kad atsakovas turėjo pagrindą abejoti vykdomų sandorių realumu ir teisėtumu, į bylą nepateikta. Reikšminga ir tai, kad dalis operacijų buvo atlikta prieš pat atsakovo stacionarizavimą ar jam būnant gydymo įstaigoje, t. y. laikotarpiu, kai, kaip konstatuota psichiatrinės ekspertizės išvadoje, jis negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Be to, skirtingai nei įprastos pinigų išgryninimo operacijos atveju, klausimai, susiję su įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo tinkamumu, reikalauja specialių žinių ir nesąžiningai besielgiantys de facto įmonės vadovai, tarp kurių buvo ir įmonės buhalterė J. Ž., kuri, kaip minėta, nevykdė pareigos tinkamai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, galėjo tuo pasinaudoti. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad, nevertinus kitų asmenų, kurie veikė kaip de facto vadovai, veiksmų įtakos žalos atsiradimui, atsakomybės atsakovui už kitu laikotarpiu atliktus kitokio pobūdžio veiksmus taikymas nelaikytinas prejudiciniu faktu nagrinėjamoje byloje.

7.7. Vertinant pareigas, susijusias su buhalterinės apskaitos tvarkymu, pažymėtina, kad byloje atlikus ekspertizę buvo nustatytas buhalterinės apskaitos dokumentų nepakankamumas ir neišsamumas. Buhalterinių duomenų prieštaringumą patvirtina ir L. A. į bylą teikti duomenys apie ieškovės vykdytus prekių pardavimus užsienyje ir Lietuvoje. Dar kartą akcentuotina, kad J. Ž. buvo ne tik ieškovės, bet ir UAB „Linas visiems“ buhalterė, šios bendrovės bankroto byloje Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. nutartimi jai buvo paskirta bauda už įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimą bankroto administratoriui. Nurodytos aplinkybės atskleidžia, kad J. Ž. taip tvarkė ieškovės apskaitą, kad ne tik nėra duomenų apie ginčo sąskaitų ir jų pagrindu įsigytų prekių apskaitymą, bet ir nėra galimybės išanalizuoti įmonės vykdytų operacijų ir įvertinti, ar prekės nebuvo naudojamos įmonės veikloje. Kitaip tariant, būtent dėl trečiųjų asmenų veiksmų atsakovas, kuris buvo de jure vadovas, bet vadovo pareigų iš esmės nevykdė, neturėjo ne tik galimybės perduoti ginčo turtą vėlesniam įmonės vadovui ar bankroto administratoriui, bet ir galimybės įvertinti prekių panaudojimo įmonės veikloje realumo ir teisėtumo.

28. Apibendrindama nutarties 27 punkte aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu sprendimu pagrįstai buvo konstatuotas faktas, jog nėra sąlygų taikyti civilinę atsakomybę atsakovo atžvilgiu, kadangi nėra nustatytas nei atsakovo bendrininkavimo su de facto ieškovės vadovo pareigas vykdžiusiais asmenimis faktas, nei konkretūs jo veiksmai, kurie būtų sąlygoję žalos, susijusios su ginčo sandoriais įsigytų prekių galimu nepanaudojimu įmonės veikloje, atsiradimą. Dėl nurodytų priežasčių keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29. Skundą atmetus iš ieškovės trečiajam asmeniui S. B. priteisiamas 160 Eur atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas (CPK 93 straipsnis). Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas trečiajam asmeniui priteisiamas iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų. Tokią išvadą lemia teismų formuojama praktika, kad lėšas priteisus tiesiogiai iš atsakovės turėtų būti tvirtinamas papildomas kreditoriaus trečiosios eilės reikalavimas, kurio patenkinimo galimybės būtų ribotos. Tokia situacija bankrutuojančiai įmonei sukurtų nepateisinamą galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi, reiškiant nepagrįstus reikalavimus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013, 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-618-686/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-465-330/2017, 2017 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-161-798/2017). Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas iš administravimo išlaidoms skiriamų lėšų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi, užtikrina šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą, kadangi šios išlaidos turi būti atlyginamos pirmiau, nei pradedami tenkinti bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam asmeniui S. B., gim. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „DV nature line“, juridinio asmens kodas 132581988, bankroto administravimo išlaidoms skiriamų lėšų 160 Eur (šimto šešiasdešimties eurų) atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius BartninkasEdvardas PaliokasMindaugas Šimonis