- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-13
- Bylos Nr.
- 2-1176-370/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Virginija Čekanauskaitė, Artūras Driukas
- Kreditorius
- L. A.
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „DV nature line“
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės „Linas visiems“ kreditorės L. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 17 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Linas visiems“ prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „DV nature line“ bankroto byloje (bylos Nr. B2-1520-413/2015).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. spalio 17 d. nutartimi iškėlė atsakovui UAB „DV nature line“ bankroto bylą. Pareiškėjas BUAB „Linas visiems“ 2014 m. gruodžio 2 d. kreipėsi į teismą su prašymu patvirtinti 195 476,66 Lt (56 613,95 Eur) finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje. Nurodė, kad 2014 m. liepos 10 d. raštu kreipėsi į atsakovo bankroto administratorių, prašymas įtraukti šį finansinį reikalavimą, grindžiamą atsiskaitymų žiniaraščiais ir neapmokėtomis PVM sąskaitomis faktūromis, į atsakovo kreditorių sąrašą ir pateikti jį tvirtinti teismui. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 20 d. gavo atsakymą, juo atsakovo bankroto administratorius informavo, kad su pareiškėjo finansiniu reikalavimu nesutinka, nes pagal tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus atsakovas yra visiškai atsiskaitęs su pareiškėju.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 17 d. nutartimi atsisakė tvirtinti pareiškėjo finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje. Įvertinęs šalių argumentus ir byloje pateiktus įrodymus, teismas nenustatė, kad šalių 2012 m. rugsėjo 10 d., 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2013 m. kovo 31 d. tarpusavio atsiskaitymų aktai būtų nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl padarė išvadą, jog jie yra galiojantys ir teisėti. Įvertinęs pareiškėjo pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir minėtus tarpusavio atsiskaitymų aktus, teismas nustatė, kad 2013 m. gruodžio 31 d. akte nurodyta PVM sąskaita faktūra Nr. 2706 sutampa su viena iš pareiškėjo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų – Nr. 2716, todėl padarė išvadą, jog jos pagrindu pareiškėjo kildinama finansinio reikalavimo dalis negali būti tvirtinama. Išanalizavęs pareiškėjo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų tūrinį, teismas nustatė, kad jose be perduotinų prekių ir mokėtinos sumos nurodytos ir prekių perdavimo bei gavimo eilutės. Pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros gali būti prilyginamos ir prekių priėmimo–perdavimo aktams, tačiau tokiu atveju būtini abiejų šalių (tiekėjo ir gavėjo) parašai. Nustatė, kad dalis pareiškėjo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų – Nr. 2692, Nr. 268 ir 2680, kuriomis grindžiamas finansinis reikalavimas, nėra pasirašytos gavėjo (atsakovo), t. y. nepatvirtintas šiose sąskaitose nurodytų prekių gavimo faktas. Nesant byloje kitų leistinų įrodymų, pagrindžiančių prekių perdavimą atsakovui faktą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog minėtose sąskaitose nurodytos prekės buvo perduotos atsakovui. Nustatė, kad kitos pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros pasirašytos tuomečio atsakovo vadovo M. B., kuris direktoriaus pareigas ėjo nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. vasario 28 d., o PVM sąskaita faktūra Nr. 2696 M. B. pasirašyta dar iki jo paskyrimo direktoriumi, PVM sąskaita faktūra Nr. 2711 pasirašyta M. B. nedarbingumo laikotarpiu, PVM sąskaitos faktūros Nr. 2708 ir Nr. 2707 – poilsio dienomis. Be to, liudytoja L. A. patvirtino, kad kelias PVM sąskaitas faktūras vežė M. B. pasirašyti jam gydantis ligoninėje, tai, teismo vertinimu, įrodo, jog M. B. sąskaitose nurodytų prekių priėmime nedalyvavo. Teismas pažymėjo ir tai, kad liudytojais apklausti M. B., ir J. Ž. (buvusi pareiškėjo ir atsakovo buhalterė) nurodė, jog M. B. faktiškai nedalyvavo atsakovo valdyme, nesudarinėjo sutarčių, nepriiminėjo prekių, o tik pasirašinėjo L. A. jam pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Be to, M. B. pripažino, kad jas pasirašinėjo ir atgaline data. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros, kuriose prekių gavimą savo parašu patvirtino M. B., nelaikytinos tinkamu įrodymu, patvirtinančių prekių perdavimo atsakovui. Be to, atsakovo atstovas paaiškino, kad po bankroto bylos atsakovui iškėlimo administratoriui nebuvo perduoti dokumentai, pagrindžiantys pareiškėjo pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių įsigijimą ir jų perdavimą. Nesant kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių perdavimą atsakovui, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė savo finansinio reikalavimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atskirajame skunde pareiškėjo kreditorė L. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį ir patvirtinti pareiškėjo 56 613,95 Eur finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų suklastojimo. Apeliantės, kaip buvusios pareiškėjo direktorės, teigimu, atsakovo pateikti aktai pareiškėjo veiklos metu nebuvo sudaryti, nes ji pasirašė kito turinio aktus, kurių J. Ž. nepateikė pareiškėjo bankroto administratoriui, kaip to reikalauja ĮBĮ. Apeliantės nuomone, J. Ž. vienasmeniškai pasirašyti tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai yra suklastoti. Pareiškėjo bankroto administratoriui J. Ž. nepateikė ir suklastotų aktų, todėl jie negalėjo būti nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Apie šių aktų egzistavimą pareiškėjo bankroto administratorius sužinojo iš atsakovo bankroto administratoriaus tik 2014 m. lapkričio 24 d. ir iš karto kreipėsi į teismą. J. Ž., būdama pareiškėjo buhalterė, neperdavė pareiškėjo bankroto administratoriui dalies pareiškėjo apskaitos dokumentų, paliko nesutvarkytą buhalterinę apskaitą. Tas faktas, kad atsakovo teismui pateiktus tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus abiejų šalių (įmonių) vardu pasirašė tas pats asmuo J. Ž., tuo metu ėjusi tiek pareiškėjo, tiek atsakovo buhalterės pareigas, leidžia įtarti, jog ji netinkamai ir nesąžiningai vykdė savo pareigas, o būdama atsakovo akcininkė siekė išvengti prievolės sumokėti pareiškėjui skolą. Be to, J. Ž., dirbdama pas pareiškėją, neturėjo teisės pasirašyti tarpusavio atsiskaitymų suderinimų aktų. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pateiktus aktus pasirašė ne šalių vadovai, o tas pats asmuo, šie aktai yra negaliojantys.
2. Dėl parašų PVM sąskaitose faktūrose. Atsakovas 2012 m. birželio 15 d. išsinuomojo patalpas pareiškėjui nuosavybės teise priklausiusiame pastate. Pagal šalių 2012 m. birželio 20 d. sudarytą sutartį Nr. 2012/06/20 pareiškėjas įsipareigojo parduoti atsakovui audinius ir pagamintus tekstilės gaminius iš lino, o atsakovas įsipareigojo sumokėti už juos per 30 dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo dienos. Atsakovas suformuodavo užsakymus pareiškėjui, kuris pagal juos paruošdavo audinius arba pagamindavo tekstilės gaminius iš lino ir išrašydavo atsakovui PVM sąskaitas faktūras. Atsakovas, parduodamas šią produkciją savo pirkėjui, pridėdavo antkainį ir išrašydavo pardavimo dokumentą. Prekės buvo atkaunamos tuo pat po jų gavimo, atsakovas savo sandėlių neturėjo. Ginčo šalys dirbo tame pačiame pastate. PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos patiekus prekes vieną arba du kartus per mėnesį patiektų prekių kiekiui, kaip to reikalauja PVM įstatymas. Pagal šį įstatymą parašas PVM sąskaitoje faktūroje yra neprivalomas. Pareiškėjo PVM sąskaitose faktūrose išvardytų prekių perdavimą įrodo jų tolesnis pardavimas. Atsakovas neturėjo savo gamybos padalinio, todėl dalį audinių ir paslaugų pirko iš pareiškėjo. Šie pirkimai leido atsakovui vykdyti vėlesnius pardavimus Lietuvoje ir užsienyje. Vieno ar kito darbuotojo parašo PVM sąskaitose faktūrose buvimo faktas, jų pasirašymas viena arba kita data, arba jų nepasirašymas nepaneigia jose išvardytų prekių gavimo fakto. Teismas nesiejo atsakovo parduotų prekių kiekių su iš pareiškėjo pirktų prekių kiekiais.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjo bankroto administratorius prašo tenkinti atskirąjį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų. Sutiktina su apeliantės argumentais, kad J. Ž., būdama atsakovo vyr. buhalterė ir akcininkė, taip pat pareiškėjo vyr. buhalterė, neapskaitydama atsakovo apskaitoje pareiškėjo PVM sąskaitų faktūrų, patvirtintų šalių vadovų parašais, netinkamai ir nesąžiningai vykdė savo pareigas. Tikėtina, kad ji, būdama atsakovo akcininkė, siekė išvengti prievolės sumokėti pareiškėjui skolą. J. Ž. nesąžiningumą patvirtina ir eilė neteistų veiksmų pareiškėjo bankroto byloje. Apeliantė teisingai nurodo, kad pareiškėjo bankroto administratoriui apie šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus tapo žinoma tik 2014 m. lapkričio 24 d., todėl iki minėtos datos administratorius neturėjo galimybės ginčyti atsakovo byloje pateiktus aktus. Sutiktina ir su tuo, kad J. Ž. neturėjo teisės pasirašytų šių aktų.
2. Dėl parašų PVM sąskaitose faktūrose. Šiuo klausimu sutiktina su apeliantės argumentais ir nesutiktina su teismo motyvais, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių perdavimą atsakovui.
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovo bankroto administratorius prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Su pareiškėjo finansiniu reikalavimu nesutiktina, nes kyla pagrįstų abejonių, kad pateiktos PVM sąskaitos faktūros yra surašytos atgaline data. Teismas pagrįstai pripažino, kad M. B. pasirašytos PVM sąskaitos faktūros nelaikytinos tinkamu įrodymu, patvirtinančiu prekių perdavimą atsakovui. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių prekių perdavimo pagal kitas pareiškėjo pateiktas ir atsakovo nepasirašytas sąskaitas. Sutiktina su teismo motyvais, kad atsakovo pateikti tarpusavio atsiskaitymų aktai nėra pripažinti negaliojančiais. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį J. Ž. turėjo teisę pasirašyti tarpusavio skolų suderinimo aktus.
Šalies argumentai
2. Apeliantės nurodytos aplinkybės apie J. Ž. vėlavimą perduoti pareiškėjo bankroto administratoriui dokumentus ir kt. yra nesusijusios su šia byla. Jos nepatvirtina, kad pareikštas finansinis reikalavimas yra pagrįstas.
3. Sutiktina, kad PVM įstatymas nenumato, kad gavėjo parašas būtų privalomas PVM sąskaitos rekvizitas, tačiau tarp bylos šalių pasirašomos PVM sąskaitos atliko ne tik mokėjimo prievolės patvirtinimo funkciją, bet ir daiktų priėmimo–perdavimo funkciją.
4. Apeliantės teigimu, pareiškėjo PVM sąskaitose faktūrose išvardytų prekių perdavimą įrodo jų tolesnis pardavimas. Tačiau atsakovo bankroto administratorius įmonės dokumentuose neaptiko jokių duomenų, kad atsakovas kitiems asmenims būtų pardavinėjęs gaminius, įsigytus pagal šioje byloje pateiktas sąskaitas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Kauno apygardos teismas 2013 m. spalio 17 d. nutartimi iškėlė atsakovui UAB „DV nature line“ bankroto bylą. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo BUAB „Linas visiems“ atsakovo bankroto byloje pareikšto 195 476,66 Lt (56 613,95 Eur) finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimas. Pareiškėjo finansinis reikalavimas grindžiamas atsakovui už patiektas prekes išrašytomis ir pastarojo neapmokėtomis PVM sąskaitomis faktūromis: 2012 m. gruodžio 19 d. ALE Nr. 2716; 2012 m. gruodžio 3 d. ALE Nr. 2711; 2012 m. lapkričio 5 d. ALE Nr. 2708; 2012 m. lapkričio 5 d. ALE Nr. 2707; 2012 m. spalio 4 d. ALE Nr. 2705; 2012 m. rugsėjo 12 d. ALE Nr. 2703; 2012 m. rugsėjo 10 d. ALE Nr. 2696; 2013 m. vasario 28 d. ALEN Nr. 08; 2013 m. sausio 31 d. ALEN Nr. 07; 2013 m. sausio 7 d. ALE Nr. 2713; 2012 m. rugpjūčio 2 d. ALE Nr. 2692; 2012 m. liepos 25 d. ALE Nr. 2691; 2012 m. birželio 21 d. ALE Nr. 2680; 2013 m. vasario 4 d. ALE Nr. 2714. Atsakovo bankroto administratorius nesutikimą su pareiškėjo finansiniu reikalavimu grindžia tuo, kad pagal atsakovo turimus 2012 m. rugsėjo 10 d., 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2013 m. kovo 31 d. šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus atsakovas yra visiškai atsiskaitęs su pareiškėju, be to, didžioji dalis pareiškėjo byloje pateiktų PVM sąskaitų faktūrų nėra apskaityta atsakovo buhalterinėje apskaitoje.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą, didelį dėmesį skyrė prekių, nurodytų pareiškėjo pateiktose PVM sąskaitose faktūrose, perdavimo faktui atsakovui. Kartu pažymėjo, kad atsakovo pateikti šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai nėra nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl yra teisėti ir galiojantys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas. Viena vertus, kaip minėta, atsakovo pateiktus šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus laikė teisėtais ir galiojančiais. Kita vertus, nurodė, kad pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros Nr. 2692, Nr. 2691 ir Nr. 2680 yra nepasirašytos atsakovo atstovo, todėl nepatvirtina jose nurodytų prekių perdavimą atsakovui. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas didelį dėmesį skyrė PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių faktiniam perdavimui atsakovui. Pirmosios instancijos teismo išvadų prieštaravimas pasireiškia tuo, kad atsakovo pateiktame 2012 m. rugsėjo 10 d. šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nurodytas atsakovo įsiskolinimas pareiškėjui pagal pareiškėjo išrašytas ir atsakovo atstovo tiek pasirašytas, tiek nepasirašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. 2692, Nr. 2691 ir Nr. 2680. Taigi toks atsakovo elgesys, įtraukiant šias atsakovo nepasirašytas PVM sąskaitas faktūras į 2012 m. rusėjo 10 d. šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, parodo, kad, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo prekių perdavimą atsakovui nebūtinai patvirtina atsakovo atstovo parašas PVM sąskaitoje faktūroje. Be to, iš apeliantės pateiktos šalių 2012 m. birželio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties 2.1 punkto matyti, kad PVM sąskaita faktūra išrašoma galutinai suderinus užsakomų prekių kiekius, kainas ir terminus. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, nepagrįstai suabsoliutino atsakovo atstovo parašo buvimą PVM sąskaitoje faktūroje, kaip įrodymą, kad prekės atsakovui tikrai buvo perduotos. Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad PVM sąskaitose faktūrose Nr. 2692, Nr. 2691 ir Nr. 2680 nurodytų prekių gavimas nėra patvirtintas, skundžiamos nutarties išvada netenkinti pareiškėjo finansinio reikalavimo dalies, grindžiamos šiomis PVM sąskaitomis faktūromis, yra pagrįsta ir teisėta, kadangi, kaip minėta, jos yra įtrauktos į 2012 m. rugsėjo 10 d. šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovo pateikti aktai yra galiojantys, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Apeliantės argumentai dėl šių aktų suklastojimo grindžiami vien prielaidomis, todėl atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas finansinį reikalavimą grindė ir kitomis byloje pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurios buvo įtrauktos į šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus. Į 2012 m. rugsėjo 10 d. šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą taip pat buvo įtraukta PVM sąskaita faktūra Nr. 2696, todėl pareiškėjas nepagrįstai ja grindžia savo finansinį reikalavimą. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad ši PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta M. B. dar iki jo paskyrimo atsakovo direktoriumi, šiuo atveju neturi esminės reikšmės. Ši PVM sąskaita faktūra yra išrašyta, o ne pasirašyta 2012 m. rugsėjo 10 d. (M. B. atsakovo direktoriaus pareigas pradėjo eiti 2012 m. rugsėjo 11 d.), todėl M. B. pasirašyti ją galėjo vėliau, t. y. jau būdamas direktorius. Tačiau tai nekeičia esmės – minėta, kad pareiškėjas nepagrįstai PVM sąskaita faktūra Nr. 2696 grindžia savo finansinį reikalavimą, kadangi ji yra įtraukta į 2012 m. rugsėjo 10 d. šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai savo finansinį reikalavimą grindžia PVM sąskaita faktūra Nr. 2716, kuri yra įtraukta į kitą 2012 m. gruodžio 31 d. šalių tarpusavio atsiskaitymų aktą (jame tik neteisingai nurodytas PVM sąskaitos faktūros Nr. – 2706, tai patvirtino byloje apklaustos liudytojos). Apeliantė ir neginčija šios išvados.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas finansinį reikalavimą grindė ir PVM sąskaitomis faktūromis, kurios nebuvo įtrauktos į minėtus šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus, t. y. Nr. 2711, Nr. 2708, Nr. 2707, Nr. 2705, Nr. 2703, Nr. 08, Nr. 07, Nr. 2713 ir Nr. 2714. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo netvirtinti pareiškėjo finansinio reikalavimo dalies, grindžiamos šiomis PVM sąskaitomis faktūromis, nepaisant to, kad kai kurios iš jų išrašytos poilsio dienomis arba direktoriaus nedarbingumo laikotarpiu. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas akcentavo pastarąsias aplinkybes dėl to, kad nagrinėjamu atveju suteikė per didelę reikšmę šalių pasirašytomis PVM sąskaitoms faktūroms kaip prekių perdavimo aktams. Pažymėtina, kad minėtos PVM sąskaitos faktūros yra pasirašytos abiejų šalių, todėl aplinkybė, jog kai kurios iš jų nėra įtrauktos į atsakovo buhalterinę apskaitą, nelaikytina pagrindu netenkinti pareiškėjo kreditorinio reikalavimo dalies, grindžiamos šiomis PVM sąskaitomis faktūromis. Byloje nesant duomenų, paneigiančių, kad šiose PVM sąskaitose nurodytos prekės nebuvo pristatytos atsakovui, pareiškėjo prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo laikytinas iš dalies pagrįstu.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, pirmosios instancijos teismui pažeidus proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – tvirtintinas pareiškėjo 110 765,01 Lt (32 079,76 Eur) finansinis reikalavimas atsakovo bankroto byloje (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,
nutaria:
panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės –tenkinti iš dalies pareiškėjo BUAB „Linas visiems“ (j. a. k. 135508130) prašymą ir patvirtinti pareiškėjo BUAB „Linas visiems“ 32 079,76 Eur (trisdešimt dviejų tūkstančių septyniasdešimt devynių eurų 76 ct) finansinį reikalavimą atsakovo UAB „DV nature line“ (j. a. k. 132581988) bankroto byloje. Atmesti kitą prašymo dalį.