Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus A. B. kreditorinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Group Europa Investment“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas patikslino kreditoriaus A. B. kreditorinį reikalavimą, pareikštą UAB „Group Europa Investment“ bankroto byloje, padidindamas jį 350 402,84 Eur suma, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais ir patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

15. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi UAB „Group Europa Investment“ buvo iškelta bankroto byla, o 2019 m. vasario 12 d. nutartimi buvo patvirtintas bankrutuojančios bendrovės kreditorių reikalavimų sąrašas. Šia nutartimi, be kita ko, buvo patvirtintas kreditoriaus A. B. 38 348 Eur reikalavimas, grindžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. vykdomuoju raštu civilinėje byloje Nr. 2-23231-845/2015 dėl 38 348 Eur skolos išieškojimo ir antstolio I. G. 2018 m. spalio 26 d. patvarkymu dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo (4 t., b. l. 3–4). Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria buvo patvirtina ši A. B. kreditorinio reikalavimo dalis, yra įsiteisėjusi ir neginčijama.

16. Be pirmiau nurodyto 38 348 Eur reikalavimo, patvirtinto Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartimi, kreditorius A. B. UAB „Group Europa Investment“ bankroto byloje taip pat buvo pareiškęs prašymą patvirtinti jo 350 402,84 Eur kreditorinį reikalavimą, kildinamą iš jo ir bankrutuojančios bendrovės 2005 m. kovo 8 d. paskolos sutarties. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. ir 2020 m. spalio 29 d. nutartimis šis prašymas buvo patenkintas iš dalies, o Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 25 d. ir 2021 m. sausio 12 d. nutartimis atitinkamai Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. ir 2020 m. spalio 29 d. nutartys buvo panaikintos ir klausimas dėl A. B. kreditorinio reikalavimo patikslinimo buvo perduotas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Vilniaus apygardos teismas, dar kartą įvertinęs A. B. reikalavimo pagrįstumą, ginčijama 2021 m. vasario 24 d. nutartimi patikslino jo reikalavimą, padidindamas jį 350 402,84 Eur suma. Priimdamas tokį procesinį sprendimą, teismas nurodė, kad šiuo atveju byloje nebuvo įrodyta, jog UAB „Group Europa Investment“, vykdydama 2005 m. kovo 8 d. paskolos sutartį, būtų grąžinusi kreditoriui A. B. prašomą patvirtinti paskolos dalį.

17. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria buvo patikslintas A. B. kreditorinis reikalavimas, kadangi, jo vertinimu, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, UAB „Group Europa Investment“ ne tik nėra skolinga A. B., tačiau būtent A. B. turi įsiskolinimų šiai bendrovei. Grįsdamas tokią poziciją, apeliantas nurodo, kad A. B. ir bankrutuojančią UAB „Group Europa Investment“ siejo ne tik paskolos sutartis, iš kurios yra kildinamas jo ginčijamas reikalavimas, bet ir įvairios kitos paskolos, reikalavimų perleidimo ir taikos sutartys. Apeliantas nurodo, kad teismas, siekdamas įvertinti, ar A. B. pareikšti reikalavimai yra pagrįsti, turėjo išreikalauti apelianto nurodytus bankrutuojančios bendrovės banko sąskaitų išrašus už atitinkamus laikotarpius ir kompleksiškai įvertinti visus jo nurodytus sandorius, tačiau nepaisant to, priimdamas skundžiamą nutartį, teismas išsamiai ir tinkamai neįvertino šių bylai reikšmingų aplinkybių ir dėl šios priežasties nepagrįstai padidino A. B. kreditorinio reikalavimo sumą. Todėl nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka turi būti įvertinta, ar, pirma, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo apelianto nurodytas aplinkybes, jo vertinimu, paneigiančias A. B. 350 402,84 Eur reikalavimo pagal minėtą paskolos sutartį buvimą (įvertino jo nurodytus kitus sandorius, mokėjimus ir pan.); antra, byloje pakanka įrodymų spręsti, kad paskola (jos dalis), suteikta 2005 m. kovo 8 d. sutarties pagrindu, buvo grąžinta A. B..

18. Šiame kontekste, visų pirma, pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką, bankroto procese pareikštų kreditorinių reikalavimų nagrinėjimo ir vertinimo tvarka ir išsamumas priklauso nuo to, kiek yra apibrėžti pareikšti reikalavimai ir koks yra jų įgyvendinimo etapas (pvz., bankroto byloje reikalaujama suma jau yra priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu, reikalavimai priteisti konkrečią sumą yra pareikšti teisme, bet dar nėra išnagrinėti ar reikalavimai dar net nebuvo pareikšti teisme). Tuo atveju, jeigu, kaip nagrinėjamoje byloje, kreditoriaus reikalavimai nebuvo pareikšti teisme iki bankroto bylos iškėlimo skolininkui ir jų pagrįstumas dar nenustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, teismui perduodamas kreditoriaus reikalavimas ir jį patvirtinantys dokumentai, o teismas sprendžia, ar reikalavimas yra visiškai ar iš dalies pagrįstas, ir jį visiškai ar iš dalies patvirtina arba atsisako tvirtinti. Pastaruoju atveju bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę bankrutuojančios įmonės atžvilgiu, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-160/2011, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2011, 2012 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012).

19. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad teismas, vertindamas bankroto byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumą, turi būti aktyvus. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009, 2016 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-706/2016). Tai reiškia, kad, nepaisant aktyvaus teismo vaidmens bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dalyvaujančių byloje asmenų pareiga pagrįsti savo įrodinėjamas aplinkybes išlieka aktuali. Aktyvus teismo vaidmuo bankroto procese neeliminuoja dalyvaujančių byloje asmenų pareigos įrodinėti jų nurodytus argumentus ir atsikirtimus.

20. Kaip minėta, apelianto ginčijamas A. B. kreditorinis reikalavimas yra kildinamas iš paskolos sutarties. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi, paskolos sutartis yra realinė, ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, kad paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018).

21. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2005 m. kovo 8 d. A. B. ir UAB „Group Europa Investment“ sudarė paskolos sutartį (5 t., b. l. 67), kuria A. B. suteikė pastarajai bendrovei 1 425 231,51 Eur paskolą, o UAB „Group Europa Investment“ įsipareigojo grąžinti A. B. šią sumą jam pareikalavus. Sudarydamos paskolos sutartį šalys susitarė, kad paskola gali būti grąžinama dalimis ir kad paskolos gavėja įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui 1 425 231,51 Eur sumą arba jos atitikmenį Jungtinių Amerikos Valstijų doleriais (USD) pagal paskolos sutarties sudarymo dienos arba paskolos sumos (jos dalies) grąžinimo dienos Eur ir USD kursą. Teisę pasirinkti paskolos grąžinimo būdą ir valiutą paskolos sutarties šalys suteikė paskolos davėjui A. B.. Iš byloje pateiktų UAB „Group Europa Investment“ banko sąskaitos išrašų (5 t., b. l. 57, 192–194) matyti, kad paskolos sutarties sudarymo dieną (2005 m. kovo 8 d.) A. B. pervedė paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą UAB „Group Europa Investment“. Tokios aplinkybės patvirtina, kad paskolos sutartis buvo realiai sudaryta, o joje nurodyta pinigų suma buvo pervesta UAB „Group Europa Investment“. Pažymėtina, kad paskolos suteikimo fakto neginčija ir dalyvaujantys byloje asmenys.

22. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad UAB „Group Europa Investment“ iš dalies atsiskaitė su A. B. pagal paskolos sutartį. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateiktas kreditoriaus A. B. 2014 m. liepos 30 d. pareiškimas, adresuotas Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuriuo jis prašė grąžinti dalį pagal paskolos sutartį suteiktos sumos, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 31 d. teismo įsakymas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2L-32360-535/2014, kuriuo A. B. prašymas buvo patenkintas ir iš skolininkės UAB „Group Europa Investment“ priteista 1 118 629,96 Eur skola, taip pat delspinigiai, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos (5 t., b. l. 68–70, 74). Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m vasario 19 d. nutartimi buvo patvirtinta A. B. ir UAB „Group Europa Investment“ taikos sutartis, sudaryta vykdymo procese, kuria šalys susitarė, jog minėto teismo įsakymo pagrindu neišieškota suma bus atlyginta perleidžiant A. B. UAB „Group Europa Investment“ 3 386 192,27 Lt (980 709,07 Eur) reikalavimo teisę bendrovės „S.C. Europa Group S.r.l.“ atžvilgiu. Tokiu būdu A. B. buvo grąžinta 1 118 629,96 Eur paskolos dalis. Įrodymų (pakvitavimų, mokėjimo nurodymų, kuriuose būtų pažymėta, kad A. B. grąžinama konkrečios paskolos dalis ir pan.), tiesiogiai patvirtinančių, kad likusi 306 601,55 Eur paskolos suma būtų grąžinta A. B., byloje nėra.

23. Pirmiau minėta, kad apeliantas, grįsdamas savo poziciją, jog UAB „Group Europa Investment“ yra visiškai atsiskaičiusi su A. B. pagal paskolos sutartį, remiasi duomenimis apie kitus šių asmenų sudarytus sandorius. Apelianto teigimu, teismas, spręsdamas klausimą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, turėjo įvertinti visus jo nurodytus sandorius ir mokėjimus, kurių pagrindu jis turėjo nustatyti, kad A. B. neturi reikalavimo teisės UAB „Group Europa Investment“ atžvilgiu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. B. ir UAB „Group Europa Investment“ tarpusavio teisiniai santykiai iš tikrųjų kilo ne tik iš paskolos sutarties, kuria yra grindžiamas patikslintas A. B. kreditorinis reikalavimas. Bankrutuojanti bendrovė ir pastarasis kreditorius buvo sudarę ne vieną paskolos sutartį, taip pat reikalavimų perleidimo, taikos sutartis, kuriomis, be kita ko, sprendė tarpusavio atsiskaitymo klausimus. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytos aplinkybės dėl kitų A. B. ir UAB „Group Europa Investment“ sudarytų sandorių ir jų tarpusavio atsiskaitymų, buvo tinkamai įvertintos priimant skundžiamą nutartį ir nesudaro pagrindo spręsti, kad UAB „Group Europa Investment“ visiškai atsiskaitė su A. B. pagal konkrečią 2005 m. kovo 8 d. paskolos sutartį, iš kurios yra kildinamas A. B. reikalavimas, pareikštas šioje byloje.

24. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nurodė, kad dalies apelianto išvardintų reikalavimų perleidimo ir taikos sutarčių, kurios, jo teigimu, turėtų būti įvertintos siekiant nustatyti A. B. kreditorinio reikalavimo pagal ginčo paskolos sutartį pagrįstumą, ryšys su ginčo paskolos sutartimi yra paneigtas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Antai iš apelianto pateiktų 2021 m. vasario 18 d. rašytinių paaiškinimų matyti, kad apeliantas, įrodinėdamas A. B. kreditorinio reikalavimo nepagrįstumą, be kita ko, rėmėsi reikalavimų teisių perleidimo ir taikos sutartimis, kurių šalimis buvo A. B., UAB „Europa Group Investment“, UAB „Amatas“, UAB „Autotradicija“, taip pat jų tarpusavio atsiskaitymais, kurie buvo įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus civilinę bylą Nr. e2A-798-178/2016. Tačiau iš šios teismo nutarties turinio matyti, kad joje aptariami sandoriai buvo atliekami atsiskaitant pagal kitas šalių sudarytas paskolos sutartis, o ne pagal 2005 m. kovo 8 d. paskolos sutartį, iš kurios yra kildinami šioje byloje prašomi patvirtinti A. B. reikalavimai. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apelianto nurodyti sandoriai, kuriais buvo atsiskaitoma pagal kitas paskolos sutartis, nėra susiję su nagrinėjamoje byloje prašomu patvirtinti kreditoriniu reikalavimu. Atitinkamai teismas pagrįstai netenkino ir apelianto prašymo išreikalauti UAB „Group Europa Investment“ ir A. B. 2014 m. liepos 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2 punkte nurodytą šalių susitarimą dėl reikalavimo teisės dalies perleidimo kainos bei UAB „Group Europa Investment“ atsiskaitomosios sąskaitos, esančios AB DnB banke, išrašą, nes šie įrodymai nėra susiję su atsiskaitymu pagal ginčui aktualią paskolos sutartį.

25. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad apelianto nurodytas sandoris dėl UAB „Group Europa Investment“ reikalavimo teisės bendrovės „S.C. Europa Group S.r.l“ atžvilgiu perleidimo A. B. ne tik nėra susijęs su nagrinėjamoje byloje pareikštu reikalavimu, bet taip pat jau buvo įvertintas bankroto byloje. Iš A. B. pateiktos 2014 m. gruodžio 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties matyti, kad šia sutartimi jam buvo perleistas 1 400 000 Eur reikalavimas bankrutuojančios bendrovės atžvilgiu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 13 d. teismo įsakymu, priimtu civilinėje byloje Nr. eL2-6892-235/2015, priteisė A. B. iš UAB „Group Europa Investment“ 1 400 000 Eur įsiskolinimą, 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos, ir 2 842 Eur bylinėjimosi išlaidų (5 t., b. l. 61). 2015 m. kovo 6 d. A. B. ir UAB „Group Europa Investment“ sudarė taikos sutartį, kuria skolininkė UAB „Group Europa Investment“ perleido A. B. 1 374 466 Eur reikalavimą bendrovės „S. C. Europa Group S.r.l.“ atžvilgiu ir liko skolinga jam 38 348 Eur sumą (5 t., b. l. 62–64). Ši suma, likusi nepadengta po taikos sutarties sudarymo, yra patvirtinta UAB „Group Europa Investment“ bankroto byloje įsiteisėjusia teismo nutartimi (žr. šios nutarties 15 punktą). Iš aptartų aplinkybių matyti, kad minėta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kuria remiasi apeliantas, nėra aktuali sprendžiant, ar bankrutuojanti bendrovė atsiskaitė su A. B. pagal ginčo paskolos sutartį.

26. Sprendžiant dėl A. B. reikalavimo patvirtinimo taip pat nėra aktualūs ir apelianto išdėstyti duomenys, kad A. B. ir UAB „Group Europa Invenstment“ sudarius kitą taikos sutartį, A. B. buvo grąžinta 1 118 629 Eur suma. Nors ši taikos sutartis, priešingai nei pirmiau aptarti apelianto nurodyti sandoriai, buvo sudaryta atsiskaitant pagal šiam ginčui aktualią 2005 m. kovo 8 d. paskolos sutartį, kaip jau minėta šioje nutartyje (žr. plačiau nutarties 22 punktą), reikalavimas dėl 1 118 629 Eur sumos išieškojimo nagrinėjamoje byloje nėra reiškiamas. A. B. prašo priteisti jam sumą, kuri liko nepadengta sudarius taikos sutartį, patikslindamas ją pagal paskolos sutarties nuostatas dėl Eur ir USD kurso. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad šios aplinkybės nepaneigia A. B. prašomo patvirtinti reikalavimo, kildinamo iš paskolos sutarties, pagrįstumo.

27. Grįsdamas savo argumentus, kad bankrutuojanti bendrovė atsiskaitė su A. B. pagal paskolos sutartį, apeliantas taip pat rėmėsi ir duomenimis apie šios bendrovės atliktus mokėjimus A. B.. Apeliantas nurodė, kad UAB „Group Europa Investment“ pervedė A. B. 150 000 Eur, kuriuos 2012 m. liepos 3 d. gavo iš UAB FMĮ „Orion Securities“, taip pat papildomai pervedė A. B. 39 556 Eur. Vis dėlto, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad šie mokėjimai yra susiję su A. B. ir UAB „Group Europa Investment“ sudaryta paskolos sutartimi, iš kurios yra kildinamas apelianto ginčijamas A. B. kreditorinis reikalavimas UAB „Group Europa Investment“ bankroto byloje. Nors apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismas, siekdamas įvertinti jo išdėstytų aplinkybių pagrįstumą, turėjo išreikalauti jo nurodytus banko sąskaitų išrašus, iš kurių matytųsi, kad pirmiau minėti mokėjimai buvo atlikti, apeliantas nepaaiškino, kodėl šie mokėjimai turėtų būti vertinami kaip atliekami būtent pagal ginčui aktualią paskolos sutartį, kai byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. B. ir bankrutuojančią bendrovę siejo daug įvairių paskolos sutarčių. Apeliantas šiuo atveju nepagrindė jo nurodytų mokėjimų sąsajų su nagrinėjamoje byloje pareikštu reikalavimu.

28. Be pirmiau aptartų duomenų, susijusių su suinteresuotų asmenų sudarytomis reikalavimų perleidimo ir taikos sutartimis, apeliantas savo poziciją dėl UAB „Group Europa Investment“ atsiskaitymo pagal 2005 m. kovo 8 d. paskolos sutartį papildomai grindė ir tuo, kad A. B., kreipdamasis į teismą su prašymu išduoti teismo įsakymą dėl šios paskolos sutarties pagrindu mokėtinos sumos priteisimo, paprašė priteisti jam tik dalį (1 118 629,96 Eur) paskolintų lėšų, o ne visą paskolos sumą. Tai, anot apelianto, patvirtina, kad su A. B. pagal paskolos sutartį buvo atsiskaitoma sudarant reikalavimų perleidimo ir taikos sutartis ar atliekant pinigų pervedimus iš kitų asmenų. Tačiau iš A. B. ir UAB „Group Europa Investment“ 2005 m. kovo 8 d. paskolos sutarties sąlygų matyti, kad paskolos suma pagal šią sutartį turėjo būti grąžinama pagal paskolos davėjo A. B. pareikalavimą, be to, iš sutarties sąlygų matyti, kad ji galėjo būti grąžinama tiek visa, tiek dalimis. Todėl šalims sutartyje aiškiai susitarus dėl paskolos grąžinimo tvarkos, kai paskolos suma gali būti grąžinama dalimis, ta aplinkybė, kad A. B. 2014 m. liepos 30 d. pareiškimu kreipėsi į teismą su prašymu priteisti tik dalį paskolos sumos, pati savaime, nesant kitų įrodymų, patvirtinančių, kad iki kreipimosi į teismą UAB „Group Europa Investment“ jau buvo iš dalies atsiskaičiusi su A. B. ar šalys buvo susitarusios dėl kitokio atsiskaitymo būdo, nepatvirtina, kad ši paskolos dalis buvo grąžinta. Apelianto išdėstytos prielaidos nėra pakankamos siekiant pagrįsti atsiskaitymo su A. B. faktą.

29. Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apelianto pateikti duomenys apie konkrečias A. B. ir UAB „Group Europa Investment“ sudarytas reikalavimų perleidimo ir taikos sutartis, atliktus mokėjimus ir pan., nesudaro pakankamo pagrindo vertinti, kad tokiu būdu UAB „Group Europa Investment“ atsiskaitė su A. B. pagal 2005 m. kovo 8 d. paskolos sutartį, iš kurios yra kildinamas prašomas patvirtinti reikalavimas. Iš byloje esančių duomenų ir skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas išsamiai įvertino visus apelianto argumentus, jo vertinimu, galinčius paneigti prašomo patvirtinti reikalavimo pagrįstumą, taip pat įvertino kitus byloje esančius įrodymus (sutartis, sąskaitų išrašus ir kt.), sudarė sąlygas byloje dalyvaujantiems asmenims teikti papildomus paaiškinimus ir įrodymus. Pažymėtina, kad apeliantas, nors ir kvestionuoja pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą, savo atskirajame skunde neginčija teismo išvadų, kad dalis jo nurodytų atsiskaitymų buvo vykdoma pagal kitas A. B. ir UAB „Group Europa Investment“ siejusias paskolos sutartis, nepateikia jokių paaiškinimų apie visų jo nurodytų sandorių ir atsiskaitymų ryšį su nagrinėjamoje byloje aktualia paskolos sutartimi, nepagrindžia, kokiu pagrindu jis teigia, kad konkretūs mokėjimai buvo atlikti pagal ginčo paskolos sutartį. Apeliantas tik deklaratyviai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino paskolos sutarties šalis siejusių teisinių santykių visumą. Taigi, apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad šioje byloje vertinamas A. B. reikalavimas nėra įvykdytas, nors, kaip minėta, pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, būtent jam tenka tokia pareiga.

30. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo patikslintas kreditoriaus A. B. reikalavimas, pateiktas UAB „Group Europa Investment“ bankroto byloje, yra teisėta ir pagrįsta. Apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia šios nutartyje padarytų išvadų. Todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą.