- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-20
- Bylos Nr.
- e2A-311-538/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-03286-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Seselskytė, Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė
- Suinteresuotas asmuo
- Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos, Klaipėdos miesto savivaldybė, Valstybės įmonė „Turto bankas“, Valstybės įmonė „Registrų centras“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- A. N., J. N., A. S., D. M., R. S., uždarosios akcinės bendrovės „Turtasta“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Seselskytės,
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. N., J. N., A. S., D. M., R. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Turtasta“ pareiškimą dėl nuosavybės teisių į pastatus pripažinimo, suinteresuotas asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, I. S., suinteresuoti asmenys Klaipėdos miesto savivaldybė, Valstybės įmonė „Turto bankas“, Valstybės įmonė „Registrų centras“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami pripažinti A. N. ir J. N. nuosavybės teises į pagalbinio ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti A. S. nuosavybės teisę į 1/6 dalį pagalbinio ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), į patalpą 1-6; pripažinti D. M. nuosavybės teisę į 1/6 dalį pagalbinio ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), į patalpą 1-2; pripažinti R. S. nuosavybės teisę į 1/6 dalį pagalbinio ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), į patalpą 1-3; pripažinti UAB „Turtasta“ nuosavybės teisę į 1/3 dalį pagalbinio ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), į patalpas 1-4 ir 1-5.
2. Nurodė, kad A. ir J. N. priklauso žemės sklypas ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini). A. S. priklauso butas (duomenys neskelbtini). D. M. priklauso kūrybinės dirbtuvės (duomenys neskelbtini). R. S. priklauso parduotuvė (duomenys neskelbtini). I. S. priklauso butas (duomenys neskelbtini). UAB „Turtasta“ priklauso butai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Šalia namų yra 1979 m. statybos pagalbinio ūkio pastatai: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), susidedantis iš 2 patalpų, kuriuo naudojasi A. ir J. N. ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), susidedantis iš 6 patalpų, kuriuo naudojasi gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), patalpų savininkai: patalpa 1-1 naudojasi I. S., ji yra skirta butui (duomenys neskelbtini); patalpa 1-2 naudojasi D. M., ji yra skirta kūrybinėms dirbtuvėms (duomenys neskelbtini); patalpa 1-3 naudojasi R. S., ji yra skirta parduotuvei (duomenys neskelbtini); patalpa 1-4 naudojasi UAB „Turtasta“, ji yra skirta butui (duomenys neskelbtini); patalpa 1-5 priklauso UAB „Turtasta“, ji yra skirta butui (duomenys neskelbtini); patalpa 1-6 naudojasi A. S., ji yra skirta butui (duomenys neskelbtini). Ūkio pastatuose laikomas namų apšildymui reikalingas kuras. Šie ūkio pastatai yra aprašyti ir gyvenamųjų namų archyvinėje byloje, nurodyti jų statybos metai ir parametrai, jie pažymėti ir namų žemės sklypų planuose, tačiau pastatai nėra įregistruoti kaip atskiri daiktai nekilnojamojo turto registre. Gyvenamuosius namus privatizavę asmenys nuosavybės teises perleido kitiems asmenims, tuo pačiu perduodami ir naudojimąsi minėtais ūkiniais pastatais, dabartiniai savininkai ir toliau naudojasi ūkiniais pastatais kaip savo. Pareiškėjų įsitikinimu, jie atitinka visas sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekse (toliau – CK) nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti.
3. Suinteresuotas asmuo I. S. pateikė pareiškimą su savarankiškais reikalavimais, kuriuo prašė pripažinti nuosavybės teises į 1/6 pagalbinio ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), į patalpą 1-1. Prašymą grindė analogiškais motyvais ir argumentais, nurodytais pareiškėjų pareiškime.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Nustatė, kad A. N. ir J. N. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pagalbinio ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nustatė, kad A. S. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pagalbinio ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpą, kuri Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėta 1-6. Nustatė, kad D. M. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pagalbinio ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpą, kuri Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėta 1-2. Nustatė, kad R. S. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pagalbinio ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpą, kuri Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėta 1-3. Nustatė, kad UAB „Turtasta“ įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pagalbinio ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpas, kurios Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtos 1-4 ir 1-5. Suinteresuoto asmens I. S. reikalavimą tenkino ir nustatė, kad I. S. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pagalbinio ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpą, kuri Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėta 1-1. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Pagrindiniai teismo sprendimo motyvai:
4.1. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 85 patvirtinto detaliojo plano eksplikacijoje nurodytas griautinų pastatų žymėjimas „siūlomi nugriauti pastatai“ neįrodo, kad yra priimtas galutinis sprendinys nugriauti statinius.
4.2. Tai, kad šalia gyvenamojo namo buvo sandėliukai, kuriais naudojosi namo gyventojai patvirtina ir tai, jog teikdami prašymus privatizuoti butus, dalis namo gyventojų (L. P., S. K. ir I. G.) nurodė, jog kieme yra sandėliukas.
Atsiliepimas
4.3. Suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės nurodomi norminiai teisės aktai neįrodo, kad ginčo pastatai buvo pastatyti valstybės lėšomis ir nepatvirtina valstybės nuosavybės teisės į ginčo pastatus (sandėlius), kadangi nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų ginčo pastatus esant valstybės nuosavybe.
4.4. Sprendžiant dėl pareiškėjų ir suinteresuoto asmens I. S. reikalavimų pagrįstumo, tai, ar gyvenamuosiuose namuose (duomenys neskelbtini) įrengtas miesto centrinis šildymas esminės reikšmės neturi, kadangi sandėliukai gali būti naudojami ne tik kurui, tačiau ir kitiems buityje reikalingiems kitiems daiktams laikyti.
4.5. Klaipėdos miesto savivaldybė neįrodinėjo, kad šie pastatai turėtų būti griaunami dėl jų avarinės būklės.
4.6. Iš šio pastato kadastrinių matavimų bylos matyti, kad pastatą sudaro šešios patalpos, tačiau jų dydis nėra vienodas, todėl pareiškėjams ir suinteresuotam asmeniui I. S. nuosavybės teisės pripažintinos į atitinkamais indeksais pažymėtas patalpas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
5. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybė prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų pareiškimą. Skundą grindžia šiais argumentais:
5.1. Teismas skundžiamame sprendime neįvertino, jog ginčo statiniai nebuvo skirti pareiškėjų gyvenamųjų namų poreikių tenkinimui.
5.2. Mažiausiai iki 2013 m. lapkričio 20 d. ginčo statiniais nebuvo naudojamasi, todėl teismas įgyjamosios senaties terminą turėjo pradėti skaičiuoti nuo 2013 m. lapkričio 21 d. ir tai su sąlyga, jog ginčo statinių remontai buvo atlikti sekančią dieną, o ne 2019 m. birželio 28 d.
5.3. Neaiškus teismo sprendimo 47 punkto motyvas, jog VĮ Registrų centro pasyvumas reiškia tam tikrų aplinkybių patvirtinimą.
5.4. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. liepos 10 d. sprendime jau konstatavo prejudicinį faktą, jog ginčo statinius buvo numatyta griauti pagal teritorijų planavimo dokumentus, todėl neaišku, kodėl šis teismas konstatuoja priešingai.
5.5. Nei pareiškėjai, nei teismas neturėjo duomenų, jog Jono kalnelio tvarkymo darbai neatitinka teritorijų planavimo dokumentų ar kad savivaldybės darbų apimtys neatitinka teritorijų planavimo dokumentų.
5.6. Teismas nustatydamas į ginčo pastatus įgyjamąją senatį neatsižvelgė į viešąjį interesą.
Atsiliepimas
6. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemė tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti ir Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimą panaikinti, pareiškėjų pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimo argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
6.1. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-236-265/2019 paliko nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2- 5537-901/2018, kuriuose aiškiai pasisakyta, kad „iki 2013 m. lapkričio 20 d. ginčo statiniais nebuvo naudojamasi“, pasisakyta, kad „ginčo statiniai numatyti nugriauti pagal teritorijų planavimo dokumentus“, „ginčo statiniai buvo neprivatizuotini pagal Klaipėdos miesto valdybos 1992-01-15 potvarkį“. Teismai taip pat pasisakė, kad „Tarp ginčo statinių ir gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) nėra funkcinio ryšio“.
6.2. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. liepos 10 d. sprendimo konstatuojamojoje dalyje pažymėta, kad Klaipėdos apylinkės teismo savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 28, patvirtinti sprendiniai, kuriuose (duomenys neskelbtini), namo kieme esantis sandėliukas pažymėtinas kaip griautinas, ko teismas net nevertino.
6.3. Šiuo konkrečiu atveju yra pažeistas įgyjamosios senaties visumos principas, nes pagal išnagrinėtas civilines bylas turinčias prejudicinį faktą šioje civilinėje byloje, neišlaikytas CK 4.68 straipsio 1 dalyje įtvirtintas terminas, pažeista CK 4.26 straipsnio 3 dalis, CK 4.70 straipsnio 1 dalis, CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys bei CK 4.68 straipsnis.
Atsiliepimas
7. Suinteresuotas asmuo UAB „Turtasta“ prašo skundą atmesti. Atsiliepimo argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
7.1. Nagrinėtoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš teismui pateiktos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), archyvinės bylos dalies apie ūkinius pastatus matyti, jog namas nuo 1850 m. turėjo du pagalbinio ūkio pastatus - tvartus, vėliau vietoje minėtų pagalbinio ūkio pastatų 1979 m. pastatyti ginčo statiniai.
7.2. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pažymėjo, jog sandėliukai gali būti naudojami ne tik kurui, tačiau ir kitiems buityje reikalingiems daiktams laikyti.
7.3. Teismas pagrįstai nustatė, jog ginčo turtas nėra įregistruotas jokio asmens vardu.
7.4. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrįstų ir pakankamų duomenų, kad savivaldybė sandėliukus statė, valdė ar naudojo.
7.5. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės nurodomi norminiai teisės aktai neįrodo, jog ginčo pastatai buvo pastatyti valstybės lėšomis, jie nepatvirtina valstybės nuosavybės teisės į ginčo pastatus (sandėliukus) ir nėra pateikti jokie kitokie rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų ginčo pastatus esant valstybės nuosavybe.
7.6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai ir suinteresuotas asmuo I. S. ginčo patalpas (sandėliukus) valdė atvirai, teisėtai, ginčo statiniais buvo naudojamasi pagal nuo seno nusistovėjusią tvarką, kiekvieno buto savininkai naudojosi konkrečiu sandėliuku ir tarp gyventojų ginčo dėl to kokiam butui koks sandėliukas priklauso nebuvo.
7.7. Teismas nenustatė, jog pradedant naudoti konkretų sandėliuką būtų naudota prievarta ar slaptas užvaldymas, nurodytos ginčo patalpos buvo valdomos sąžiningai visą valdymo laiką.
7.8. Klaipėdos miesto savivaldybė, ketindama nugriauti ginčo statinius, dėl jų atlaisvinimo kreipėsi į pareiškėjus, kaip šių ginčo statinių valdytojus.
7.9. Nors Klaipėdos miesto savivaldybės administracija savo apieliaciniame skunde teigia, jog įgyjamosios senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2019 m. birželio 28 d., tačiau akivaizdu, jog apeliantė neteisingai nustatinėja įgyjamosios senaties termino skaičiavimo pradžią, ją nepagrįstai siedamas tik su viena iš sandėliukų priežiūros aplinkybe.
7.10. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog įgyjamosios senaties terminas prasidėjo dar 1979 metais, kada pirmieji butą privatizavę savininkai pradėjo naudotis ginčo sandėliukais, vėliau naudojimąsi perėmė savininkais tapę pareiškėjai bei suinteresuotas asmuo I. S..
7.11. Teritorijų planavimo sprendiniai, jų įgyvendinimas neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl įgyjamosios senaties, t. y. aplinkybė dėl teritorijų planavimo sprendinių nekliudo nustatyti visas būtinąsias sąlygas, kurios nustatinėtinos sprendžiant dėl nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties būdu.
7.12. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, patvirtina tik tai, jog teismas pagrįstai uždraudė savivaldybei griauti statinius, kadangi buvo pateikti įrodymai apie ketinimą griauti ginčo statinius ir kilo pagrįstų abejonių dėl ketinimo atlikti galimai neteisėtus veiksmus.
Šalies argumentai
7.13. Apeliantės teiginiai apie viešą interesą yra nepagrįsti, nes apeliantė nepateikė įrodymų apie tai, kad Jono kalnelio sutvarkymo projekto vykdymas yra sustabdytas.
Atsiliepimas
8. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjai prašo skundą atmesti. Atsiliepimo argumentai:
8.1. Pareiškėjai nebandė nuslėpti jokios informacijos ar klastoti kokius tai duomenis. Tai, kad kai kurios dokumentų kopijos buvo pateiktos nespalvotos, yra tik techninis dalykas.
8.2. Tai, kad teismas ankstesnėje byloje nustatė, jog sandėliukai nebuvo privatizuoti kartu su butais, yra prejudicinis faktas šioje byloje, kuris tik patvirtina sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, įrodant, kad pareiškėjai ir I. S. ginčo sandėliukų neįgijo kartu su butais.
8.3. Kaip prejudicinis faktas šioje byloje laikytina aplinkybė, kurią nustatė teismai ankstesnėje byloje, kad ginčo sandėliukai nebuvo privatizuotų butų priklausiniai, kas reiškia, kad jie buvo atskiri, savarankiški turto objektai, kas įrodo, kad jie galėjo priklausyti bet kam ir paneigia jų automatinį priskyrimą valstybei ar savivaldybei.
8.4. Teismų įsiteisėjusiais sprendimais konstatuota, jog tai, kad tam tikri pastatai neprivatizuotini, nesant patikimų duomenų apie tai, kad jie buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės objektas, savaime nepatvirtina jų priklausymo valstybei fakto.
8.5. Ar šie sandėliukai turi būti griaunami, ar ne, nėra ginčo ir įrodinėjimo šioje byloje dalykas, kaip ir nebuvo prieš tai buvusioje byloje ir neturi jokios įtakos nuosavybės teisių atsiradimui ar praradimui. Sandėliukų nenugriovimo ar nugriovimo pasekmės taip pat nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
10. CPK 321 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.
11. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl teismo sprendimo, kuriuo pripažinta, jog pareiškėjai ir suinteresuotas asmuo I. S. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Faktinės aplinkybės
12. Nustatyta, kad pareiškėjams A. N. ir J. N. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,0281 ha, esantis (duomenys neskelbtini) bei gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), jie gyvenamąjį namą įgijo 2002 m. lapkričio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) iš A. Š., privatizavusio namą pagal 1993 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui A. S. nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa - parduotuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), įgyta paveldėjus iš A. S. ir A. S., pirkusių patalpą iš A. C., kuris šia patalpą privatizavo dalimis pagal 1996 m. rugsėjo 18 d. ir 1997 m. sausio 8 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui D. M. priklauso negyvenamoji patalpa - kūrybinės dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), įgytos 2008 m. lapkričio 7 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu iš I. M. ir P. M., pirkusių šias patalpas iš L. G., kuri patalpas pirko iš R. K., kuris šias patalpas įgijo iš R. F., privatizavusios patalpas pagal 1993 m. vasario 9 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui R. S. nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa - parduotuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), įgyta 2005 m. liepos 13 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu iš I. A., kuriai šios patalpos perėjo 2005 m. birželio 20 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu iš V. A., kuris patalpas paveldėjo iš V. A., privatizavusio šias patalpas pagal 1995 m. rugpjūčio 3 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai UAB „Turtasta“ nuosavybės teise priklauso butai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esantis (duomenys neskelbtini), įgyti 2014 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu iš UAB „Rekosta“. Butą (duomenys neskelbtini), UAB „Rekosta“ įgijo remiantis 2009 m. liepos 16 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. (duomenys neskelbtini) iš V. P., L. P. ir P. P., kurie 2007 m. birželio 6 d. paveldėjo šį butą iš L. P., privatizavusios šį butą pagal (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Butą (duomenys neskelbtini), UAB „Rekosta“ įgijo remiantis 2009 m. spalio 9 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. (duomenys neskelbtini) iš S. K., privatizavusios šį butą pagal 1995 m. rugpjūčio 3 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Suinteresuotam asmeniui I. S. nuosavybės teise priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įgytas 2017 m. sausio 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu iš P. M. ir I. M., pirkusių šį butą iš I. G., kuri butą privatizavo pagal 1995 m. rugpjūčio 3 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad šalia pareiškėjų ir suinteresuoto asmens I. S. gyvenamųjų namų yra du ūkio pastatai, pastatyti 1979 m., t. y. unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu 2I1p, susidedantis iš 2 patalpų, į kurias nuosavybės teises prašo pripažinti A. N. ir J. N., ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 3I1p, susidedantis iš 6 patalpų, į kurias nuosavybės teisę prašo pripažinti pareiškėjai A. S. (patalpos indeksas 1-6), D. M. (patalpos indeksas 1-2), R. S. (patalpos indeksas 1-3), UAB „Turtasta“ (patalpos indeksu 1-4 ir 1-5) ir suinteresuotas asmuo I. S. (patalpos indeksas 1-1). Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų ir suinteresuoto asmens I. S. reikalavimus tenkino. Suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija su teismo sprendimu nesutinka, argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
Dėl ginčo
13. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
14. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos.
15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
16. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.). Taip pat kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pasisakyta, kad tuo atveju, jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018).
17. Pažymėtina, kad VĮ „Turto bankas“ nurodė, kad ginčo sandėliukai nepriklauso Valstybei.
18. Kaip byloje nustatyta, ginčo sandėliukų priklausymą Valstybei apeliantė įrodinėjo 1992 m. sausio 15 d. Klaipėdos miesto valdybos potvarkiu Nr. 21, 1992 m. kovo 31 d. Klaipėdos miesto tarybos sprendimu Nr. 52 ir 1959 m. gruodžio 31 d. Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimu Nr. 652.
19. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų - sprendimų analogiškose bylose. Žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų - precedentų tų kategorijų bylose. Be to, teismas turi pareigą laikytis tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (2006 m. kovo 28 d. Letuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008, Nr. 3K-7-328-248/2015).
20. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-362-459/2018 konstatuota, kad 1959 m. gruodžio 31 d. Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimas Nr. 652, neįrodo, kad ūkiniai pastatai su ginčo patalpa buvo pastatyti valstybės lėšomis ir nepatvirtina valstybės nuosavybės teisės į ginčo sandėliuką, kadangi nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų ginčo sandėliuką esant valstybės nuosavybe. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1108-459/2015, Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. E2A-472-357/2018, be kita ko, konstatuota, kad Klaipėdos miesto valdybos 1992 m. sausio 15 d. potvarkis Nr. 21 bei Klaipėdos miesto tarybos 1992 m. kovo 31 d. sprendimas patys savaime neįrodo, jog ginčo pastatas priklausė valstybei ar savivaldybei, tai, kad tam tikri pastatai neprivatizuotini, nesant patikimų duomenų apie tai, kad jie buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės objektas, savaime nepatvirtina jų priklausymo valstybei fakto. Taigi pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės nurodomi norminiai teisės aktai neįrodo, kad ginčo pastatai buvo pastatyti valstybės lėšomis ir nepatvirtina valstybės nuosavybės teisės į ginčo pastatus (sandėlius), juo labiau, byloje nėra jokių duomnenų, kad suinteresuotas asmuo juos valdo patikėjimo teise.
21. Atmestini apeliantės argumentai, kad mažiausiai iki 2013 m. lapkričio 20 d. ginčo statiniais nebuvo naudojamasi, todėl teismas įgyjamosios senaties terminą turėjo pradėti skaičiuoti nuo 2013 m. lapkričio 21 d. ir tai su sąlyga, jog ginčo statinių remontai buvo atlikti sekančią dieną, o ne 2019 m. birželio 28 d.
22. Pagal CK 4.22 straipsnio 1 dalį daikto valdymu, kaip pagrindu įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti jį kaip savą. CK 4.27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas gali atsirasti fiziškai užvaldžius daiktą, taip pat daikto fiziškai neužvaldžius, bet kai perduodantis valdyti daiktą asmuo nurodo, kad daiktas perduotas, jei nėra jokių kliūčių patekti į tą daiktą ar kitu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti.
23. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad daikto valdymo teisė, kurios pagrindu gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, nėra siejama su vienu konkrečiu asmeniu, nes nustačius, kad kelių asmenų valdymas atitinka CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, laikas, kurį šie asmenys valdė statinius, skaičiuojamas kartu (CK 4.71 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 11/2012).
24. Nors apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kada statinių pagerinimai buvo atlikti, teigia, kad 2013 m. lapkriči0 21 d. nuotraukoje pagerinimų nebuvo, o jie užfiksuoti tik 2019 m. birželio 28 d. nuotraukose, tačiau, pažymėtina, jog ši aplinkybė nėra esminė nustatant įgyjamosios senaties termino pradžią. Kaip byloje nustatyta, gyvenamuosius namus privatizavę asmenys nuosavybės teises perleido kitiems asmenims, tuo pačiu perduodami ir naudojimąsi minėtais ūkiniais pastatais, dabartiniai savininkai ir toliau naudojasi ginčo pastatais kaip savo, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įgyjamosios senaties terminas yra skaičiuojamas nuo 1979 metų, kada buvo pastatyti šie ginčo statiniai, ir naudojimasis jais tęsiasi daugiau nei 10 metų.
25. Esant nurodytoms aplinkybėms, nustatytam teisiniam reglamentavimui ir kasacinio teismo praktikai, darytina išvada, kad pareiškėjai ir suinteresuotas asmuo I. S. įrodė visas CK 4.68–4.71 straipsniuose įtvirtintas sąlygas įgyjamajai senačiai konstatuoti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai ir suinteresuotas asmuo I. S. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pagalbinio ūkio patalpas, esančias atitinkamai (duomenys neskelbtini).
26. Nors apeliantė teigia, kad ginčo sandėliukai pagal teritorijų planavimo dokumentus turi būti griaunami, tačiau pažymėtina, kad teritorijų planavimo sprendiniai, jų įgyvendinimas neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant įgyjamosios senaties nustatymo faktą.
27. Taip pat atmestini ir apeliantės argumentai dėl viešojo intereso, nes apeliantė nenurodė ir nepagrindė, kokią įtaką turi įgyjamosios senaties nustatymo faktas į ginčo statinius viešajam interesui (CPK 178, 185 straipsniui).
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, bei teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Dėl procesinės bylos baigties
29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir jas tinkamai taikė, padarė pagrįstas išvadas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
30. Nustatyta, kad pareiškėjas J. N. patyrė 800 Eur teisinės pagalboas išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, todėl atmetus apeliacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš apeliantės (CPK 93 straisnio 1 dalis, CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės pareiškėjui J. N. 800 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.