Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aušros Maškevičienės, Giedrės Seselskytės,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (buvusio Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo suinteresuotiems asmenims I. T., Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai (toliau – savivaldybės administracija), Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), Valstybės įmonei Turto bankas (toliau VĮ Turto bankas), Valstybės įmonei Registrų centras (toliau VĮ Registrų centras).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose ir pirmosios instancijos teisme nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Tačiau nagrinėjantis ginčą teismas kiekvienu atveju privalo ne tik visapusiškai išsiaiškinti ir įvertinti bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, bet ir tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį.CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).Pareiškėjo A. T. atstovė advokatė A. Z. 2018-03-05 pranešimu dėl papildomų įrodymų pateikimo nurodė, kad pareiškėjui A. T. pavyko gauti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Finansų ir turto departamento Turto skyriaus 2014-06-04 raštą Nr. (12.8.)-TU-5-200 „Dėl sandėliukų (duomenys neskelbtini)“, kuriuo atsakyta į UAB „Memel City Projects“ paklausimą. Šiame rašte nurodyta, jog Klaipėdos miesto savivaldybė nevaldo ūkinės paskirties pastatų esančių (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog nors pareiškėjo atstovė teikdama naujus įrodymus ir nurodė, kad teikiamą raštą pareiškėjui pavyko gauti jau po bylos nagrinėjimo apylinkės teisme, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pateiktas raštas sudarytas 2014-06-04 bei nesant nurodytų aplinkybių, kaip minėtas raštas buvo gautas, teisėjų kolegija negali objektyviai nustatyti, ar prašomas pridėti raštas gautas po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo prie bylos pridėti pareiškėjo pateiktą raštą, todėl šis įrodymas nepridėtinas.Taip pat byloje gautas apeliantės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos teisės skyriaus 2018-04-11 pranešimas dėl informacijos pateikimo, t. y. 2018-02-09 priėmimo-perdavimo aktas Nr. (48‑1)‑559K, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė perdavė Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybėn nekilnojamojo turto objektus su jiems priskiriamais priklausiniais. Pažymėtina, jog minimas priėmimo-perdavimo aktas buvo surašytas 2018-02-09, šios bylos nagrinėjimas buvo paskirtas 2018-03-29 bei tos pačios dienos nutartimi atidėtas procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apie vyksiantį teismo posėdį apeliantė buvo informuota 2018-03-13 pranešimu, todėl daro išvadą, kad apeliantė turėjo galimybę minimą priėmimo-perdavimo aktą pateikti iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dienos. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad prašomas pridėti dokumentas nebuvo pateiktas laiku, todėl teisėjų kolegija nutaria atsisakyti pridėti prie bylos 2018-02-09 priėmimo-perdavimo aktą.

Faktinės bylos aplinkybės

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo mama I. T. 1992-05-09 pirkimo‑pardavimo sutarties pagrindu (pagal LR 1991-05-28 įstatymą Nr. I-1374, Nr. 5-12953) įsigijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuriame kartu su savo tėvais I. T. ir J. T. nuo 1983 metų rugpjūčio mėnesio gyveno ir pareiškėjas A. T.. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, 2000-07-05 dovanojimo sutarties Nr. K1ES-6998 pagrindu, nuosavybės teisę į ginčo butą įgijo pareiškėjas A. T.. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis nuosavybės teises pareiškėjas yra įgijęs ir įregistravęs į ½ ūkinio pastato, bendras plotas 22,56 kv. m. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro pateikta informacija nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis ūkinis pastatas, statybos metai 1968, registro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), neįregistruotas. Nuo 2016 m. gruodžio 11 d. dovanojimo sutarties pagrindu pareiškėjui nuosavybės teise įregistruota ½ dalis ūkinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), 2016 m. lapkričio 30 d. VĮ Turto bankas pranešimu Nr.(15.23-21)SK4-12269 „Dėl informacijos pateikimo“ nustatyta, kad valstybei nepriklauso pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Iš 2017 m. gegužės 26 d. VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad pareiškėjo faktiškai valdoma ūkinė patalpa nėra įregistruota Klaipėdos miesto savivaldybės vardu, juridinio ar fizinio asmens vardu. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. vasario 6 d. raštu Nr. (31.1)RS2-120, nustatyta, kad Klaipėdos miesto savivaldybė, adresu (duomenys neskelbtini), jokio turto nevaldo, rašte nurodyta, kad VĮ Registrų centro duomenimis, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kieme esantys ūkiniai pastatai (jų dalys) (duomenys neskelbtini), registruoti privačių asmenų vardu. Byloje taip pat nustatyta, kad 1992 m. sausio 15 d. Klaipėdos miesto valdybos potvarkiu Nr. 21, 27 ir 57 punktuose nurodyti (duomenys neskelbtini) gyvenamieji namai, o po 67 punkto einančioje pastraipoje akcentuojamas visų ūkinių statinių neprivatizuotinumas. Analogiškai nustatyta ir 1992 m. kovo 31 d. Klaipėdos miesto tarybos sprendimo Nr. 52 32 punkte ir Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte – neprivatizuoti namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys, patikėjimo teise yra valdomi savivaldybių, kol bus perduoti savivaldybių nuosavybėn.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Byloje sprendžiamas ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nustatyta, jog pareiškėjas A. T. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į 6,11 kv. m. ploto ūkinę patalpą, plane pažymėtą simboliu 1-6, esančią ūkiniame pastate, pažymėtame simboliu 612p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68 str. 1 d. numato, kad asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Daiktas nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu įgyjamas esant šių sąlygų visetui: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų) (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas) (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis) (asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017-02-20 nutartis civilinėje byloje 3K-3-52-916/2017).Atkreiptinas dėmesys, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).Nagrinėjamu atveju, apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu kadangi jos nuomone, ginčo sandėliukų pastatas yra valstybės nuosavybė, todėl tokio turto įgijimas įgyjamąja senatimi yra negalimas. Įrodinėdama šias aplinkybes, apeliantė nurodė, kad pagal 1959-12-31 Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 652 (galiojusio iki 1978 m.) 12 p., Ministrų Taryba suteikė „vietinių Tarybų vykdomiesiems komitetams ir žinyboms teisę, remontuojant gyvenamuosius namus, vykdyti priedėlyje Nr. 7 išvardintus jų tvarkymo darbus iš lėšų, skirtų kapitaliniams remontui“. Atkreipė dėmesį, jog 1959-12-31 Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimo Nr. 652, Priedėlio Nr. 7, 11-12 p. reglamentuoja, kad gyvenamųjų namų tvarkymo darbai, kurie gali būti atliekami remontuojant namus iš lėšų, skirtų kapitaliniam butų fondo remontui, yra pagalbinių patalpų (išoriniai tambūrai, sandėliai malkoms, kiemo aptvėrimas ir t. t.) įrengimas ir kiemų teritorijų tvarkymas. Apeliantės vertinimu, minėti norminiai teisės aktai paaiškina ir įrodo, kokiu pagrindu šalia gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) atsirado ūkinės paskirties statiniai su ginčo patalpa. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais. Pažymėtina, jog apeliantės nurodomi norminiai teisės aktai neįrodo, kad ūkiniai pastatai su ginčo patalpa buvo pastatyti valstybės lėšomis ir nepatvirtina valstybės nuosavybės teisės į ginčo sandėliuką, kadangi nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų sandėliuką esant valstybės nuosavybe (CPK 12, 178, 197 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė šiais argumentais tiesiog daro prielaidas, jog ginčo sandėliukas atsirado šių teisės aktų pagrindu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, jog iš valstybės lėšų galimai atliekami gyvenamųjų namų bei pagalbinių patalpų remonto darbai buvo atliekami ir statant ūkinį pastatą adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra neginčytinų įrodymų, patvirtinančių valstybės nuosavybės teises į ginčo patalpą, todėl šie apeliantės argumentai atmestini.Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo metu byloje nebuvo patikimų duomenų apie tai, jog ginčo patalpos buvo sukurtos kaip valstybės nuosavybės objektas, kadangi daiktinės teisės į 6,11 kv. m. ploto ūkinę patalpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą simboliu 1-6, esančią ūkiniame pastate, pažymėtame simboliu 612p, nebuvo įregistruotos. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše taip pat nėra jokios informacijos apie tai, kad ūkinis pastatas praeityje buvo valdomas ar priklausė Klaipėdos miesto savivaldybei. Dar daugiau, į bylą yra pateiktas 2016-12-13 VĮ Turto bankas raštas Nr. (15.23-21)SK4-12269, kuriame nurodyta, jog VĮ Turto bankas nėra ir nebuvo gavęs duomenų apie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), galimą perėjimą valstybei, t. y. minėtas turtas valstybei nepriklauso. Taigi, šių aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo sandėliukas nuosavybės teise priklausė valstybei, ar Klaipėdos miesto savivaldybei. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog civilinėse bylose Nr. e2YT-10126-889/2016 ir e2YT-4277-889/2017 neginčytinai nustatyta, kad dalis (duomenys neskelbtini) esančių ūkinės paskirties patalpų jau yra privačios nuosavybės teisės objektai, teismo sprendimų analogiškose bylose pagrindu nuosavybės teisės įgyjamosios senaties pagrindu įregistruotos į ūkinės paskirties patalpas, t. y. į dalį ūkinių patalpų esančių tuo pačiu adresu nuosavybės teises įregistravo A. I. M. ir R. V.. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad ginčo patalpos nei valstybei nei savivaldybei nepriklausė, todėl darytina išvada, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu įgijo ginčo patalpas asmeninėn nuosavybėn.Taip pat apeliantė nurodė, kad byloje nėra įrodymų patvirtinančių realų/faktinį ginčo patalpos valdymą, kadangi pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad prižiūri ir remontuoja ginčo patalpą, turi nuo jos raktus bei ten laiko savo daiktus. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Pažymėtina, kad civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008.). Įvertinusi proceso šalių nurodomas aplinkybes bei byloje surinktus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog labiau tikėtina pareiškėjo A. T. išsakyta pozicija, jog nuo 1983 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjo tėvai, o vėliau ir pareiškėjas šią patalpą valdo ir ja naudojasi, prižiūri, tvarko ir remontuoja, t. y. šį turtą valdo kaip savo. Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas daro įvertinęs tai, kad pareiškėjas nuo 1983 metų rugpjūčio mėnesio gyvena adresu (duomenys neskelbtini), ginčo sandėliukas yra susijęs su pareiškėjo butu. Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad teismai, nagrinėdami civilines bylas dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo apie teismo posėdį paskelbia specialiame interneto tinklalapyje. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas 2017-06-23 nutartimi specialiame interneto tinklalapyje paskelbė informaciją, jog 2017 m. rugsėjo 4 d. 16.00 val. rašytinio proceso tvarka bus nagrinėjama civilinė byla pagal pareiškėjo A. T. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo bei pasiūlė ne vėliau kaip per 14 dienų nuo šio pranešimo paskelbimo spaudoje dienos suinteresuotiems asmenims kreiptis su pareiškimais į Klaipėdos miesto apylinkės teismą dėl jų įtraukimo dalyvauti procese. Atkreiptinas dėmesys, jog per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį, teisių į ginčo sandėliuką (neskaičiuojant Klaipėdos miesto savivaldybės) niekas nepareiškė. Be to, apeliantė į bylą nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus, jog jis prižiūri ir tvarko ginčo sandėliuką, todėl šie apeliantės argumentai taip pat laikytini nepagrįstais. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, bei teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Remdamasis išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti arba keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas reglamentuojamas CPK 93 straipsnyje. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.Pareiškėjo A. T. atstovė advokatė A. Z. prašo priteisti 400,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus – 2017-12-12 sąskaitą už teisines paslaugas Serija AZA Nr. 2017/091 ir 2017-12-14 mokėjimo nurodymą Nr. 341, apie 400,00 Eur sumos sumokėjimą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 822,80 Eur), į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų atstovavimo išlaidų, sprendžia, kad pareiškėjo prašymas priteisti 400,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, tenkintinas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).Apeliacinį skundą atmetus, atsakovų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos, j. a. k. 188710823, pareiškėjo A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 400,00 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.