Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės, Larisos Šimanskienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Z. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Z. B. ieškinį atsakovei L. K. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo formos

12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka ( CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

14. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

16. Kartu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylą nagrinėjantis teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14 punktą; 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 51 punktą).

17. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovu, jog atsakovė turėjo galimybę šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau atsižvelgia ir į tai, kad ieškovui buvo suteikta teisė pasisakyti dėl naujų įrodymų pagrįstumo ir šia teise jis pasinaudojo – pateikė nuomonę dėl naujų įrodymų pridėjimo ir pateikė minėtų įrodymų vertinimą. Taip pat šiuo atveju kolegija nenustatė atsakovės piktnaudžiavimo įrodymų vėlesnio pateikimo teise, kadangi, kaip matyti iš jos paaiškinimų, šiuos įrodymus atsakovė teikia siekdama paneigti apeliacinio skundo argumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą priimti ir vertinti naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne) teisėtumo

18. Atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniu skundu ieškovas prašo pripažinti, jog ieškovas ir atsakovė bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo žemės sklypą, gyvenamąjį namą, garažą, ūkinį pastatą, viralinę, ir padalyti tarp sugyventinių bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytą nekilnojamąjį turtą, pripažįstant ieškovui asmeninės nuosavybės teises į 1/2 dalį šio nekilnojamojo turto, kolegija neanalizuoja ir nepasisako dėl kitų ieškiniu reikštų reikalavimų pagrįstumo, t. y. šioje apeliacine tvarka nagrinėjamojoje byloje nepasisakytina dėl ieškovo reikalavimų pripažinti bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe ieškinyje nurodytus automobilius bei ir UAB „Statuma“ akcijas, šio turto padalijimo bei kompensacijos priteisimo.

19. Taigi šioje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovo reikalavimus pripažinti, jog ieškovas ir atsakovė bendrosios dalinės nuosavybės įgijo nekilnojamąjį turtą, tačiau priteisė ieškovui 10 000 Eur kompensaciją už atsakovei priklausančio gyvenamojo namo, garažo, ūkinio pastato, viralinės, adresu Duomenys neskelbtini, pagerinimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Vienas iš apeliacinio skundo motyvų susijęs su argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, priteisęs ieškovui piniginę kompensaciją už atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimus, peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Apelianto teigimu, ieškovas aiškiai ir nedviprasmiškai suformulavo ieškinio reikalavimus, todėl teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva spręsti kompensacijos priteisimo klausimo. Atsakovė, atsikirsdama į šį apelianto argumentą, nurodo, jog ieškovas prašė atidalyti jo nuosavybės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, o atidalijimas galimas tiek natūra, tiek priteisiant piniginę kompensaciją, todėl teismas, nusprendęs taikyti atidalijimą, įvertino tai pinigine išraiška. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas apeliacinio skundo motyvas laikytinas nepagrįstu.

21. Visų pirma, pastebėtina, jog priešingai nei teigia atsakovė, pirmosios instancijos teismas neatidalijo ginčo turto. Iš skundžiamo sprendimo turinio aiškiai matyti, kad teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė tarp šalių buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos, ir atmetė ieškovo reikalavimus pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo turto. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šioje byloje esančių įrodymų pakanka tik pripažinti, jog ieškovas pagerino atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, todėl priteisė jam piniginę kompensaciją.

22. Antra, nors kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog ieškovas nereiškė reikalavimo priteisti jam piniginę kompensaciją už atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimus, ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti bylos nagrinėjimo ribų peržengimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tokiu atveju, kai ieškinyje yra pareikštas reikalavimas pripažinti ginčo turtą bendrąja jungtine nuosavybe ir priteisti kompensaciją už ieškovei tenkančią turto dalį, t. y. ieškovei įrodinėjant, jog ji prie ginčo turto pagerinimo prisidėjo tiek, kad šis turtas pripažintinas bendrąja jungtine nuosavybe, teismui nusprendus, kad ieškovės prisidėjimas prie ginčo turto nėra esminis, t. y. nesudarantis pagrindo pripažinti ginčo turtą bendrąja jungtine nuosavybe, jai priteista kompensacija tik už atliktus pagerinimus, laikytina, kad iš esmės tenkinta mažesnė ieškovės reikalavimo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2012). Šiuo atveju ieškovui reiškiant reikalavimą pripažinti ginčo ir kitą turtą bendrąja daline nuosavybe ir priteisti atsakovei iš ieškovo kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį, t. y. įrodinėjant, kad jis prie turto įgijimo / pagerinimo prisidėjo tiek, kad turtas pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, ir teismui nusprendus, kad ieškovas neįrodė tarp šalių buvus jungtinės veiklos santykius, t. y. nesant pagrindo pripažinti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe, ieškovui priteisus kompensaciją už atsakovei priklausančio turto pagerinimus, laikytina, jog buvo tenkinta mažesnė ieškovo reikalavimo dalis.

23. Taigi manytina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, atsižvelgiant į ieškovo pareikštus procesinius reikalavimus, negali būti vertinamas kaip siurprizinis. Tačiau šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Argumentai, kuriais grindžiama tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, bus nurodyti toliau šioje nutartyje.

24. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad nuo 1993 metų iki pat ieškinio padavimo dienos (2018 m. kovo 6 d.) šalys gyveno kartu gyvenamajame name, adresu Duomenys neskelbtini., ir užaugino vaiką. Apeliantas skunde akcentuoja, jog jis ne tik kartu gyveno su atsakove, dalyvavo pirkimo procesuose, bet prie jų prisidėjo ir finansiškai, šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį, todėl visas atsakovės vardu įgytas nekilnojamasis turtas pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, ieškovui pripažįstant nuosavybės teisę į 1/2 dalį šio turto.

25. Atsižvelgdama į byloje nagrinėjamas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant, ar apeliantas ir atsakovė yra sudarę jungtinės veiklos sutartį, be kita ko, turi būti vadovaujamasi 1964 m. CK nuostatomis, reglamentuojančiomis tokių sutarčių turiniui ir formai keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis).

26. 1964 m. CK 472 straipsnis numatė, jog jungtinės veiklos sutartimi du ar kelis asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog pasiekti tikslui, nurodytam CK 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Pagal 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalį bendrąja daline jungtinės veiklos dalyvių nuosavybe laikomi jų įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas. 2000 m. CK šis sąrašas papildytas, įtvirtinant, kad, be jau išvardytų būdų, jungtinės veiklos tikslui pasiekti gali būti panaudojamos asmens profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (6.970 straipsnio 1 dalis). Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis, CK 6.971 straipsnio 1 dalis).

27. Taigi, pagal 1964 m. CK 472 straipsnį bendras turtas galėjo būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu; dalyvių įnešti pinigai galėjo būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos ar bendros pajamos, gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas, siekiant bendro ūkinio tikslo, gali būti darbas bendrame ūkyje.

28. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.).

29. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Išvados, ar įrodytos aplinkybės, kurios sudaro įrodinėjimo dalyką, turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas konstatuoja, kad tam tikros aplinkybės yra įrodytos tuomet, jeigu tokiai išvadai pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

30. Šiuo atveju išvados apie šalių jungtinės veiklos sutarties (ne) egzistavimą vertinimą komplikuoja tai, jog iš esmės nėra jokių tiesioginių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie kiekvienos šalies indėlį įsigyjant ginčo turtą. Bylos nagrinėjimo metu šalys pateikė skirtingą aplinkybių vertinimą, taip pat kardinaliai skirtingas aplinkybes nurodė ir byloje apklaustos liudytojos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje pateiktus duomenis ir vadovaudamasi įrodymų vertinimo taisyklėmis, labiau pagrįsta ir tikėtina laiko atsakovės poziciją – įgyjant turtą, kurį ieškovas prašo pripažinti bendrąja daline jo ir atsakovės nuosavybe, šalių nesiejo jungtinės veiklos santykiai.

31. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 1993 m. kovo 16 d. atsakovė pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu už 430 000 talonų įgijo butą, adresu Duomenys neskelbtini. 1993 m. kovo 16 d. atsakovė pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu už 62 100 talonų įgijo garažą, adresu Duomenys neskelbtini. 1995 m. kovo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė įgijo sodą su žemės sklypu, adresu Duomenys neskelbtini. 1996 m. spalio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo įgytas gyvenamasis namas, garažas, ūkinis pastatas, viralinė, adresu Duomenys neskelbtini., už 24 000 Lt. 1996 m. spalio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė įgijo žemės sklypą, adresu Duomenys neskelbtini., už 5118 Lt. 1996 m. lapkričio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 4000 Lt buvo parduotas garažas, adresu Duomenys neskelbtini.1996 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 32 000 Lt buvo parduotas butas, adresu Duomenys neskelbtini.

32. Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovė 1993 m. kovo 16 d. neturėjo finansinių galimybių įsigyti butą ir garažą, ir reiškė abejones dėl atsakovės nurodytų argumentų, jog reikalingą nekilnojamajam turtui įsigyti pinigų sumą atsakovei davė jos tėvas bei tėvo mama, pagrįstumo. Ieškovo teigimu, minėtą butą pirko ieškovas, kadangi turėjo pajamų iš vykdytos komercinės veiklos, taip pat dalį pinigų jam davė mama, pardavusi gyvenamąjį namą. Kaip matyti iš bylos duomenų, asmenys, galimai davę ieškovui ar atsakovei pinigų turtui įsigyti, yra mirę. Taip pat minėta, kad byloje apklaustos liudytojos parodė priešingas aplinkybes dėl nekilnojamojo turto įsigijimo – ieškovo iniciatyva apklausta liudytoja nurodė, kad butą ieškovas nupirko atsakovei siekdamas įrodyti savo jausmus, o atsakovės sesuo parodė, kad butą atsakovei padėjo nusipirkti atsakovės tėvas ir močiutė.

33. Ieškovas, siekdamas įrodyti, jog tuo metu vertėsi komercine veikla ir turėjo pakankamai pinigų, teigė, jog vertėsi automobilių pirkimu–pardavimu, ir pateikė teismo priimtus sprendimus civilinėse bylose bei raštelį, kuriuo N. A. L. įsipareigojo ieškovui iki 1994 m. vasario 20 d. sumokėti už perkamą automobilį.

34. Iš 1995 metų sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-78/95 matyti, kad ieškovui iš S. B. buvo priteista 1300 Lt suma, kurią ieškovas buvo paskolinęs S. B.. Iš 1995 metų sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-79/95 turinio matyti, kad ieškovas 1993 metais buvo davęs pavedimą S. B. nupirkti automobilį. Iš 1993 m. gruodžio 16 d. raštelio nustatyta, kad N. A. L. įsipareigojo ieškovui iki 1994 m. vasario 20 d. sumokėti už perkamą automobilį. Kolegija pažymi, kad šių įrodymų pagrindu galima spręsti apie galbūt vykdytą komercinę veiklą, tačiau atsižvelgiant į pateiktus duomenis nėra galimybės įvertinti tokios veiklos apimties bei gautų pajamų dydžio, taip pat iš šių įrodymų akivaizdu, kad lėšos, gautos pardavus automobilį N. A. L., ar 13 000 Lt suma, priteista 1995 m. sausio 20 d sprendimu, negalėjo būti panaudotos atsakovei 1993 m. kovo 16 d. įsigyjant butą ir garažą.

35. Taip pat pastebėtina, kad sandoris dėl buto ir garažo pirkimo buvo sudarytas 1993 m. kovo 16 d., o ieškovo mama gyvenamąjį namą Šiauliuose pardavė 1993 m. kovo 22 d.

36. Ieškovo argumentai, jog tai, kad butas ir garažas buvo pirkti bendrai, įrodo ir aplinkybė, jog atsakovei nebuvo būtinybės pirkti garažo, kadangi tuo metu atsakovė neturėjo automobilio ir garažą turėjo atsakovės motina, laikytini nepakankamais ieškovo įrodinėjamoms aplinkybėms pagrįsti. Byloje nėra ginčo, jog atsakovė turėjo vairuotojo pažymėjimą, todėl aplinkybė, jog įsigyjant garažą atsakovė neturėjo automobilio, nelaikytina pakankama išvadai, jog atsakovė neturėjo pagrindo įsigyti garažo. Iš apeliacinio skundo nėra aišku, kaip aplinkybė, jog garažą turėjo atsakovės motina, yra susijusi su atsakovės poreikiu pirkti / nepirkti garažo, todėl plačiau dėl to nepasisakytina.

37. Kolegijos vertinimu, pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai, kuriais ieškovas įrodinėjo, jog atsakovės tėvas ir jos močiutė neturėjo galimybių duoti atsakovei reikiamos pinigų sumos turtui įsigyti, nelaikytini pakankamais išvadai dėl blogos minėtų asmenų turtinės padėties padaryti. Pastebėtina, jog šioje byloje nebuvo įrodinėjama ir tiriama atsakovės tėvo ir atsakovės močiutės turtinė padėtis, todėl kolegija plačiau šiuo klausimu neturi galimybės pasisakyti.

38. Taigi, kolegijos vertinimu, pateiktų į bylą duomenų nepakanka išvadai, jog ieškovas prisidėjo prie atsakovės vardu 1993 m. kovo 16 d. įgyto buto, adresu Duomenys neskelbtini, ir garažo, adresu Duomenys neskelbtini, pirkimo.

39. Taip pat, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti atsakovės teiginiais, jog ieškovas neprisidėjo ir prie sodo bei žemės sklypo 1995 metais pirkimo.

40. Nustatyta, kad 1995 m. kovo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė įgijo sodą su žemės sklypu, adresu Duomenys neskelbtini. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, jog šiam sodui pirkti buvo panaudoti pinigai, gauti iš atsakovės pusseserės vyro S. B. pagal 1995 m. sausio 20 d. teismo sprendimą, kuriuo buvo ieškovui priteista 13 000 Lt suma. Vertindama šių argumentų pagrįstumą kolegija atkreipia dėmesį, jog žemės sklypą sodininkų bendrijoje „Minija“ atsakovė įgijo pagal 1995 m. kovo 18 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3021 ir, kaip teigia atsakovė, teisę įsigyti šį turtą ji turėjo todėl, kad buvo sodininkų bendrijos narė. Taip pat atsakovė nurodo, kad žemės sklypo kaina buvo iki 100 Lt, todėl ieškovo nurodytos 13 000 Lt sumos mokėti nereikėjo. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nurodęs, jog prie minėto sodo žemės sklypo prisidėjo pinigų suma, kurią gavo iš S. B.. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į visuotinai žinomas aplinkybes, jog tuo metu sodininkų bendrijų nariams pateikus prašymus skirti žemės sklypus būdavo skiriamas žemės sklypas ir suteikiami leidimai šiuos plotus išsipirkti, o kainos buvo daugiau simbolinės, labiau tikėtinomis laiko atsakovės nurodytas sodo ir žemės sklypo įsigijimo aplinkybes.

41. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, jog 1996 m. spalio 17 d. įgyjant gyvenamąjį namą, garažą, ūkinį pastatą ir viralinę už 24 000 Lt, ir 1996 m. spalio 29 d. įgyjant žemės sklypą už 5118 Lt, atsakovė neturėjo reikiamos pinigų sumos šiam turtui įgyti. Pirmosios instancijos teismui teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose ieškovas nurodė, kad jis šiam namui pirkti iš J. V. pasiskolino 4000 JAV dolerių (tuo metu tai atitiko 20 000 Lt), o likusius 9 000 Lt ieškovas turėjo. Taigi iš šių paaiškinimų galima daryti išvadą, kad ieškovas byloje įrodinėjo, jog už 1996 metais atsakovės vardu įgytą turtą sumokėjo apeliantas. Atsakovės teigimu, už ši turtą sumokėjo ji, tačiau ne turto pirkimo dieną, o vėliau – pardavusi jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą su garažu (1996 m. lapkričio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 4000 Lt parduotas garažas;1996 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 32 000 Lt parduotas butas, adresu Duomenys neskelbtini).

42. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto pastebėjimu, jog 1996 m. spalio 17 d. gyvenamojo namo ir kitų statinių pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad pirkėjai 24 000 Lt sumokėti prieš sutarties sudarymą, tačiau nesant jokių įrodymų apie ieškovo turėtas santaupas ir esant jokiais įrodymais nepatvirtintai aplinkybei apie pinigų skolinimąsi iš J. V. mano, jog labiau tikėtina atsakovės versija, t. y. jog už gyvenamąjį namą ir kitus statinius atsakovė sumokėjo praėjus maždaug mėnesiui po sutarties sudarymo, pardavusi jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą.

43. Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina ieškovo argumentus, kuriais jis grindė aplinkybes, kodėl savo vardu negalėjo / nenorėjo registruoti nekilnojamojo turto. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė (tas pačias priežastis nurodo ir apeliaciniame skunde), jog tuo metu jis vertėsi komercija – pirko ir pardavė automobilius, įrankius, stakles ir pan., o ši komercinė veikla Lietuvos Respublikai atgavus nepriklausomybę ir tuo metu dar galiojant 1964 m. Baudžiamajam kodeksui buvo kvalifikuojama kaip spekuliacija. Vertindama šį ieškovo argumentą kolegija pažymi, jog spekuliacija 1994 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. I-551 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, pataisos darbų ir baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“ buvo dekriminalizuota (pripažinta nepavojinga ir neužtraukianti baudžiamosios atsakomybės). Taigi 1996 metais sudarant ginčo turto pirkimo–pardavimo sandorius ieškovo nurodyta komercinė veikla buvo dekriminalizuota, todėl pagrindo vengti ieškovui savo vardu registruoti nekilnojamąjį turtą nebuvo.

44. Taigi šiuo atveju nėra pateikta pakankamai objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima įsitikinti apie ieškovo įneštą piniginį įnašą į bendrą jungtinę veiklą įsigyjant ginčo turtą (CK 6.970 straipsnis 2 dalis, CPK 178 straipsnis), taip pat nėra jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog ieškovas kokia nors dalimi dengė, jo teigimu, bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančio turto išlaikymo išlaidas (CK 6.971 straipsnio 5 dalis). Kolegijos vertinimu, vien tik asmenų gyvenimas kartu nėra lemiamas ir vienintelis kriterijus sprendžiant, ar tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, todėl tai, jog šalys gyveno kartu ir susilaukė vaiko, atsižvelgiant į anksčiau nutartyje nurodytas aplinkybes nelaikytina pakankamomis aplinkybėmis išvadai, jog įsigyjant ginčo turtą tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis.

45. Papildomai pažymėtina, kad spręsdama dėl ieškovo reikalavimo pripažinti bendrąja daline nuosavybe žemės sklypą, kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tokio objekto, kaip žemės sklypas, specifiškumas lemia, jog jį sukuriant (įsigyjant) nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes šis turtas įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą, todėl sklypas negali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-684/2015). Teisėjų kolegija primena, jog šioje nutartyje yra konstatuota, kad žemės sklypo įsigijimo metu šalių nesiejo jungtinės veiklos santykiai, todėl vadovaujantis minėta išvada ir remiantis kasacinio teismo išaiškinimu spręstina, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atsakovės vardu registruoto žemės sklypo pripažinti bendrąja daline nuosavybe.

46. Taigi 1996 m. spalio 17 d. atsakovei pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigyjant gyvenamąjį namą, garažą, ūkinį pastatą, viralinę, esančius Duomenys neskelbtini, ir 1996 m. spalio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigyjant žemės sklypą, esantį Duomenys neskelbtini., šalių nesiejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, todėl teisinio pagrindo ieškovui pripažinti nuosavybės teisę į 1/2 dalį minėto turto nėra.

47. Tačiau kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų pakanka įsitikinti, jog minėti jungtinės veiklos santykiai tarp šalių susiklostė jiems nusprendus rekonstruoti gyvenamąjį namą.

48. Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad gyvenamojo namo rekonstrukcija vyko nuo 1998 metų (atsakovės teigimu) ar 2000 metų (ieškovo teigimu) iki 2018 metų. Kaip apeliaciniame skunde teigiama, šios rekonstrukcijos rezultatas – ūkinis pastatas, garažas, viralinė, kurie sujungti į vieną pastatą.

49. Šioje byloje apeliantas įrodinėjo, kad šalims gyvenant kartu buvo parengtas gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektas, kuris buvo įvykdytas (gyvenamasis namas rekonstruotas) ir gyvenamojo namo plotas nuo 126,13 m² padidėjo iki 225,87 m², pasak apelianto, byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, jog minėtas nekilnojamasis turtas buvo iš esmės pagerintas ir sukurtas naujas nekilnojamasis daiktas. Atsakovė neneigė, jog visus statybinius darbus atliko ieškovas, tačiau teigė, jog ginčo turtas nebuvo pagerintas iš esmės, o argumentus, jog ieškovas piniginėmis lėšomis neprisidėjo prie ginčo turto rekonstrukcijos bei bendro ūkio, įrodinėjo pateikdama įrodymus apie asmenine ieškovo nuosavybės teise įgytą nekilnojamąjį turtą. Iš pateikto Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ieškovas įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį Duomenys neskelbtini. (vidutinė žemės sklypo rinkos vertė – 17 900 Eur); 2020 m. sausio 3 d. įregistruota ieškovo nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą (vidutinė pastato rinkos vertė – 48 500 Eur). Kolegijos nuomone, šie atsakovės į bylą pateikti nauji įrodymai suteikia pagrindą labiau tikėtinai išvadai, jog asmeninės ieškovo lėšos nebuvo skiriamos bendram ūkiui, arba buvo skiriama maža šių lėšų dalis, tačiau šių įrodymų nepakanka išvadai, jog rekonstruojant ginčo turtą šalių nesiejo jungtinės veiklos santykiai.

50. Visų pirma, kaip jau minėta, Civiliniame kodekse ir teismų praktikoje pripažįstama, kad jungtinės veiklos įnašu gali būti pripažįstamas ne tik tam tikras piniginis indėlis, bet ir prisidėjimas darbu. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas įrodinėjo, kad nuo ginčo turto rekonstrukcijos pradžios, t. y. nuo 2000 metų iki 2018 metų atliko statybinius darbus, t. y. prisidėjo prie ginčo turto esminio pagerinimo savo darbu. Kolegijos vertinimu, atsakovo darbas, trukęs 18 metų, šiuo atveju negali būti vertinamas kaip savanoriška pagalba rekonstruojant gyvenamąjį namą, todėl manytina, jog nuolatinis ieškovo prisidėjimas darbu rekonstruojant atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą yra pakankama aplinkybė konstatuoti jungtinės veiklos sutartį. Kolegija taip pat labiau tikėtinais laiko ir apelianto argumentus, jog prie ginčo turto rekonstrukcijos prisidėjo ir tam tikra dalimi asmeninių lėšų, nors tokių tiesioginių įrodymų byloje ir nėra. Ieškovo argumentus, jog statybinių medžiagų pirkimo dokumentų neišsaugojo dėl praėjusio ilgo laiko tarpo, patvirtina aplinkybė, jog tokių kvitų neišsaugojo ir į bylą nepateikė ir atsakovė. Todėl aplinkybė, jog byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų apie ieškovo investuotas asmenines pinigines lėšas į ginčo turto rekonstrukciją, nepaneigia tokių investicijų galimybės. Byloje esančių įrodymų taip pat pakanka išvadai, jog ginčo turtas buvo pagerintas iš esmės.

51. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo nustatyta, kad gyvenamasis namas, esantis adresu Duomenys neskelbtini., yra: a) aukštų skaičius – 1; b) stogo danga – asbestcementis; c) bendras plotas – 126,13 m²; d) gyvenamosios paskirties patalpų skaičius – 1; v) kambarių skaičius – 2; e) vidutinė rinkos vertė – 4 667 Eur; f) statybos pabaigos metai – 1986. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad garažas, ūkinis pastatas, viralinė, esantys adresu Duomenys neskelbtini., yra: a) garažo užstatytas plotas – 31 m²; b) garažo vidutinė rinkos vertė – 719 Eur; c) ūkinio pastato užstatytas plotas – 36 m²; d) ūkinio pastato vidutinė rinkos vertė – 570 Eur; e) viralinės užstatytas plotas – 25 m²; f) viralinės vidutinė rinkos vertė – 980 Eur; g) visų pastatų statybos pabaigos metai – 1986. Į bylą pateiktas gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektas, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir Statybos inspekcijos Klaipėdos rajono tarnybos leidimas Nr. 4/20000207, išduotas 2000 m. vasario 7 d., 2019 m. sausio 17 d. apžiūros aktas, taip pat pateikta vaizdo medžiaga, statybos darbų sąmata ir byloje buvo atlikta ekspertizė.

52. Iš ekspertizės akto Nr. 90901 matyti, kad nekilnojamojo turto vertintojas teismo ekspertas R. G., atsakydamas į klausimą apie nekilnojamųjų daiktų (gyvenamojo namo ir pastatų) pagerinimą, atsakė, kad „nekilnojamieji daiktai: gyvenamojo namo <...>, garažo <...>, ūkinio pastato <...>, viralinės <...>, esančių Duomenys neskelbtini., yra pagerinti. Jų vertė atlikus rekonstrukciją padidėjo 96 proc.“. Iš pateiktos darbų sąmatos bei kitų byloje esančių įrodymų matyti, kad gyvenamajame name buvo pakeisti gyvenamojo namo langai, stogas, lauko durys, atnaujinta šildymo sistema, pristatyti du nedideli priestatai, įrengta mansarda, garažas, ūkinis pastatas ir viralinė sudaro vieną bendrą mūrinį ūkinį pastatą, kuris apmūrytas raudonomis plytomis, pakeista stogo danga į molio čerpių; gyvenamojo namo plotas nuo 126,13 m² padidėjo iki 225,87 m².

53. Sutiktina su atsakovės argumentais, jog ieškovo pateiktoje atliktų darbų sąmatoje nurodytos darbų kainos kelia pagrįstų abejonių, tačiau ši aplinkybė nepaneigia anksčiau padarytos išvados, jog ginčo turtas buvo pagerintas iš esmės ir, be kita ko, pagerintas ieškovo darbu bei, labai tikėtina, tam tikra dalimi piniginių lėšų.

54. Taigi šių anksčiau nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovo prisidėjimas prie atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio ginčo turto rekonstravimo yra esminis, t. y. sudarantis pagrindą pripažinti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe. Tačiau kolegija nesutinka su ieškovo vertinimu, jog aplinkybė, kad jis, savo darbu bei piniginėmis lėšomis prisidėjęs prie esminio ginčo turto pagerinimo, įgijo teisę į 1/2 ginčo turto nuosavybės dalį. Kadangi jau anksčiau šioje nutartyje padaryta labiau tikėtina išvada dėl šalis siejusių jungtinės veiklos santykių rekonstruojant ginčo turtą, spręstina, kad indėlis į ginčo turto pagerinimą buvo bendras, todėl atsižvelgiant į tai, kad rekonstruotas atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas, ieškovui gali būti pripažintina nuosavybės teisė į 1/2 dalį atliktų pagerinimų, t. y. į 1/4 dalį nuosavybės teisės į ginčo turtą.

55. Apibendrinant tai, kas nurodyta ir aptarta, darytina išvada, kad yra pagrindas pripažinti, jog gyvenamasis namas, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, garažas, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, ūkinis pastatas, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, viralinė, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esantys adresu Duomenys neskelbtini., ir įregistruoti atsakovės L. K. vardu, yra ieškovo Z. B. ir L. K. bendroji dalinė nuosavybė, ir pripažinti ieškovui Z. B. nuosavybės teisę į 1/4 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, 1/4 dalį garažo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, 1/4 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, 1/4 dalį viralinės, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančių adresu Duomenys neskelbtini.

56. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ginčo turtas nebuvo pagerintas iš esmės, todėl sprendimo dalis, kuria ieškovui priteista piniginė kompensacija, naikintina ir dėl šios sprendimo dalies priimtinas naujas sprendimas – ieškovui pripažintina nuosavybės teisė į 1/4 dalį gyvenamojo namo, ūkinio pastato, garažo ir viralinės; kita sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

58. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalys).

59. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas įrodymais pagrindė 4916,50 Eur turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: 1000 Eur išlaidos už ekspertizės atlikimą, 302,50 Eur išlaidos už lokalinės sąmatos parengimo paslaugas, 364 Eur sumokėtas žyminis mokestis, 3250 Eur atstovavimo išlaidos.

60. Atsakovė rašytiniais dokumentais pagrindė 2100 Eur išlaidas, susijusias su teisinės pagalbos teikimu.

61. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teikiant ieškinį nebuvo atskleista tikroji ginčijamojo nekilnojamojo turto rinkos vertė (CPK 86 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad ekspertizės akto duomenys patvirtina, jog po pastatų rekonstrukcijos nekilnojamojo turto rinkos vertės gerokai pasikeitė ir šiuo metu viso nekilnojamojo turto, į kurį ieškovas prašo nustatyti jo dalinę nuosavybę (žemės sklypą ir statinius), vidutinė rinkos vertė yra 120 000 Eur (t. 2, b. l. 65). Atsižvelgęs į tai, jog ieškovas kėlė reikalavimus pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/2 ginčijamo nekilnojamojo turto dalį, turtinio reikalavimo suma dėl nekilnojamojo turto buvo 60 000 Eur, mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 1125 Eur.

62. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog apskaičiuojant mokėtino žyminio mokesčio dydį reikia vadovautis duomenimis, patvirtinančiais realią nekilnojamojo turto vertę, tačiau pažymi, jog byloje atliktos ekspertizės išvadoje nurodyta, kad gyvenamojo namo, ūkinio pastato, garažo ir viralinės vidutinė rinkos vertė yra 102 000 Eur, o ne 120 000 Eur. Minėtoje ekspertizės išvadoje nėra minima žemės sklypo vertė. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo nustatyta, kad žemės sklypo (unikalus Nr. Duomenys neskelbtini), esančio adresu Duomenys neskelbtini., vertė – 926 Eur.

63. Taigi ieškiniu ieškovas pareiškė neturtinį reikalavimą – pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe, už kurį mokėtinas žyminis mokestis sudaro 75 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis); ir turtinio pobūdžio reikalavimą – atidalyti ir priteisti ieškovui 1/2 dalį prašomo turto ir turto natūra, kurio bendra vertė – 111 822 Eur (102 000 Eur + 926 Eur + 8 896 Eur). Mokėtinas žyminis mokestis skaičiuotinas nuo pusės minėtos sumos ir sudaro 1064 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Iš viso ieškovas už ieškiniu reikštus reikalavimus turėjo sumokėti 1139 Eur (1064 Eur + 75 Eur). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas už ieškinį sumokėjo 364 Eur žyminį mokestį.

64. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad ieškovas pareiškė devynis reikalavimus dėl objektų pripažinimo daline nuosavybe po 1/2 dalį arba priteisimo natūra (9 x 11,11 proc. = 100 proc.). Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka iš dalies tenkintas tik ieškinio reikalavimas dėl gyvenamojo namo, garažo, ūkinio pastato ir viralinės pripažinimo daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe pripažįstant ieškovui nuosavybės teisę į 1/4 dalį šio turto, todėl laikytina, kad buvo patenkinta 27,78 proc. ieškinio reikalavimų (5 x 11,11 proc. / 2).

65. Taigi atsižvelgiant į tai, kad atmesta 72,22 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovo mokėta žyminio mokesčio dalis sudaro 822,59 Eur (1139 Eur x 72,22 proc. / 100 proc.). Kadangi ieškovas yra sumokėjęs 364 Eur žyminį mokestį, likusi mokėtina žyminio mokesčio dalis sudaro 458,59 Eur (822,59 Eur – 364 Eur).

66. Atsakovė, atsižvelgiant į tai, kad patenkinta 27,78 proc. ieškinio reikalavimų, valstybei turi sumokėti 316,41 Eur (1139 Eur x 27,78 proc. / 100 proc.) žyminio mokesčio dalį.

67. Minėta, kad ieškovas turėjo 4916,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į patenkintų ieškinio reikalavimų proporciją (27,78 proc.), ieškovui iš atsakovės priteistina 1365,80 Eur (4916,50 Eur x 27,78 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

68. Atsakovė turėjo 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl atsižvelgiant į atmestų ieškinio reikalavimų proporciją (72,22 proc.), jai iš atsakovo priteistina 866,64 Eur (1200 Eur x 72,22 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

69. Atlikus įskaitymą ieškovui iš atsakovės priteistina 499,16 Eur (1365,80 Eur – 866,64 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

70. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš šalių priteistas žyminis mokestis valstybei, ir panaikinti sprendimo dalį, kuria iš ieškovo priteistos bylinėjimosi išlaidos atsakovei, ir dėl šios sprendimo dalies priimti naują sprendimą.

71. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).

72. Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 364 Eur žyminį mokestį ir turėjo 1700 Eur išlaidų, susijusių su teisinės pagalbos teikimu – apeliacinio skundo parengimu. Iš viso ieškovas turėjo 2064 Eur bylinėjimosi išlaidų.

73. Apeliaciniu skundu ieškovas reiškė turtinio pobūdžio reikalavimą – atidalyti ir priteisti ieškovui 1/2 dalį prašomo turto ir turto natūra, kurio bendra vertė – 102 926 Eur (102 000 Eur + 926 Eur). Todėl mokėtina žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis sudaro 997 Eur.

74. Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 1000 Eur.

75. Pažymėtina, kad ir ieškovo, ir atsakovės bylinėjimosi išlaidos, susijusios su teisinės pagalbos teikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (2015 m. kovo 19 d. redakcija) rekomenduojamų priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių.

76. Apeliaciniu skundu ieškovas prašė pripažinti, kad ieškovas ir atsakovė bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo žemės sklypą, gyvenamąjį namą, garažą, ūkinį pastatą ir viralinę, ir padalyti tarp sugyventinių bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytą nekilnojamąjį turtą, pripažįstant ieškovui Z. B. asmeninės nuosavybės teises į 1/2 dalį šio nekilnojamojo turto. Taigi ieškovas pareiškė penkis reikalavimus dėl objektų pripažinimo daline nuosavybe po 1/2 dalį (5 x 20 proc. = 100 proc.). Apeliacinės instancijos teismas reikalavimą pripažinti, kad ieškovas ir atsakovė bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo žemės sklypą, atmetė (20 proc.), o kitos apeliacinio skundo reikalavimų dalies (80 proc.) tenkino pusę, todėl laikytina, kad patenkinti ieškovo apeliacinio skundo reikalavimai sudaro 40 proc.

77. Taigi atsižvelgiant į tai, kad atmesta 60 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, ieškovo mokėta žyminio mokesčio dalis sudaro 598,20 Eur (997 Eur x 60 proc. / 100 proc.). Kadangi ieškovas yra sumokėjęs 364 Eur žyminį mokestį, likusi mokėtina žyminio mokesčio dalis už apeliacinį skundą sudaro 234,20 Eur (598,20 Eur – 364 Eur).

78. Atsakovė, atsižvelgiant į tai, kad patenkinta 40 proc. apeliacinio reikalavimų, valstybei turi sumokėti 398,80 Eur (997 Eur x 40 proc. / 100 proc.) žyminio mokesčio dalį.

79. Atsižvelgiant į patenkintų ieškovo apeliacinio skundo reikalavimų proporciją (40 proc.), ieškovui iš atsakovės priteistina 680 Eur (1700 Eur x 40 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

80. Atsižvelgiant į atmestų ieškovo apeliacinio skundo reikalavimų proporciją (60 proc.), atsakovei iš ieškovo priteistina 600 Eur (1000 Eur x 60 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

81. Atlikus įskaitymą ieškovui iš atsakovės priteistina 80 Eur (680 Eur – 600 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. sprendimą pakeisti.

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui priteista 10 000 Eur piniginė kompensacija, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies. Pripažinti, jog gyvenamasis namas, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, garažas, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, ūkinis pastatas, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, viralinė, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esantys adresu Duomenys neskelbtini., ir įregistruoti atsakovės L. K. vardu, yra ieškovo Z. B. ir L. K. bendroji dalinė nuosavybė. Pripažinti ieškovui Z. B. nuosavybės teisę į 1/4 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, 1/4 dalį garažo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, 1/4 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, 1/4 dalį viralinės, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančių adresu Duomenys neskelbtini.

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovo Z. B. atsakovei L. K. priteista 2100 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovui Z. B. iš atsakovės L. K. priteisti 499,16 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sumažinti iš ieškovo Z. B. valstybei priteistą žyminį mokestį nuo 574 Eur iki 458,59 Eur.

Padidinti iš atsakovės L. K. priteistą žyminį mokestį valstybei nuo 187 Eur iki 316,41 Eur.

Kitą Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš ieškovo Z. B. valstybei priteisti 234,20 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Iš atsakovės L. K. valstybei priteisti 398,80 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti iš atsakovės L. K. ieškovui Z. B. 80 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.