Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. ir atsakovų Č. D. bei R. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovams Č. D. ir R. D. dėl baudos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

18.2. Civilinės bylos iškėlimas nepriklausė nuo atsakovės R. D. ir kito atsakovo veiksmų, kadangi pagrįsti reikalavimą priteisti netesybas priklauso asmeniui, prašančiam taikyti civilinę atsakomybę, bet ne atsikirtinėjančiam nuo reikalavimo asmeniui.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto

22. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys dėl baudos priteisimo iš atsakovų atmestas ir nepaskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, naujų įrodymų priėmimo, kitų ieškovo procesinių prašymų

23. Apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytus atvejus. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, proceso teisės normos nustato, kad apeliacine tvarka teismas paprastai bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens prašymu pripažįsta, jog, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

24. Nagrinėjamu atveju apeliantas skunde nenurodo jokių aplinkybių ir / ar argumentų, kodėl, jo vertinimu, yra būtinas apeliacinio skundo nagrinėjimas žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas, o tik pirmosios instancijos teisme priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrindo nukrypti nuo rašytinės proceso formos nagrinėjamu atveju nėra, todėl apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

26. Bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Kita vertus, CPK 314 straipsnyje nustatytas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014).

27. Pažymėtina, kad, vadovaujantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Apelianto kartu su skundu teikiami rašytiniai duomenys yra iš Nekilnojamojo turto registro prieinama informacija, su kuria esant poreikiui teismas gali susipažinti pats (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Be to, minėti rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir nutarties 26 punkte aptartus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas nepriima ir nevertina apelianto naujai pateiktų duomenų (Nekilnojamojo turto registro išrašų).

28. Tuo tarpu apelianto 2021 m. gegužės 27 d. pirmosios instancijos teismui pateiktas prašymas ir su juo pateikti priedai bei 2021 m. birželio 4 d. pateiktas prašymo priedas – 2021 m. birželio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas pagrįstai atsisakyti priimti, kadangi pateikti nesavalaikiai, o jų priėmimas būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą. Pastebėtina, kad 2021 m. gegužės 10 d. teismo posėdyje žodine nutartimi ieškovui buvo nustatytas galutinis terminas visiems įrodymams pateikti iki 2021 m. gegužės 20 d. 2021 m. gegužės 27 d. apeliantas pateikė teismui elektroninį susirašinėjimą tarp ieškovo, atsakovo ir advokatų V. B. bei J. M., kuris vyko 2010–2015 metais, taigi apeliantas šiuos elektroninius laiškus turėjo galimybę pateikti tiek kartu su ieškiniu (ieškinys pateiktas teismui 2016 m. lapkričio 23 d.), tiek kartu su kitais procesiniais dokumentais. Iš 2021 m. birželio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad jame antstolis M. L. konstatavo faktines aplinkybes, jog A. G. gali prisijungti prie elektroninio pašto dėžutės, kurios adresas (duomenys neskelbtini), taip pat užfiksavo keturis elektroninius laiškus ir jų priedus, išsaugotus nurodytoje pašto dėžutėje, kurie išsiųsti / atsiųsti 2011–2017 metais. Taigi, minėtus duomenis, užfiksuotus antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, apeliantas taip pat turėjo galimybę pateikti gerokai anksčiau, kadangi civilinė byla buvo nagrinėjama nuo 2016 metų, o nesavalaikis jų pateikimas (nustačius ieškovui galutinį terminą visiems įrodymams pateikti) sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui atsisakyti juos priimti. Be to, kaip nurodo ir pats apeliantas skunde, dalis šių el. laiškų buvo pateikti į bylą dar 2017 m. gruodžio 12 d. (DOK-46756).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų įrodymų nepriėmimas neturi įtakos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų išvadų teisėtumui ir pagrįstumui, nes, netgi ir priėmus apelianto nurodomus įrodymus, tai nenulemtų kitokio ginčo šioje byloje teisinio įvertinimo, – pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino apelianto veiksmus (iš atsakovo gautų procesinių dokumentų siuntimą advokatui elektroniniu paštu) kaip mažareikšmius vykdant pavedimo sutartį, o pateiktų elektroninių laiškų turinys šios išvados nepaneigia.

31. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai atsisakius priimti minėtus rašytinius duomenis, nėra pagrindo jų pridėti į bylą ir apeliacinės instancijos teisme.

32. Apeliantas skunde prašo skirti byloje rašysenos ekspertizę, siekiant nustatyti, ar Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. A2-1789-254/2012 esantis bylos 81 lape – vokas, kuriame teismui atsiųstas Č. D. 2012 m. birželio 28 d. atsiliepimas – yra surašytas ieškovo A. G. ar kito asmens, taip pat ar Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-294-390/2010 esantis 2011 m. vasario 14 d. prašymas išduoti Č. ir R. D. vykdomuosius raštus yra surašytas ieškovo A. G. ar kito asmens; taip pat skirti byloje nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizę, siekiant nustatyti, kokia buvo gamybinių-sandėliavimo patalpų (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2016 m. rugpjūčio 5 d.

33. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, formuodamas teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, ne kartą yra nurodęs, jog tam, kad išsiaiškintų byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kiti straipsniai). CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims. Taigi, tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29-2014).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra ginčo dėl to, ar vokas, kuriame teismui atsiųstas Č. D. 2012 m. birželio 28 d. atsiliepimas, yra surašytas ieškovo A. G. ranka, taip pat ar Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-294-390/2010 esantis 2011 m. vasario 14 d. prašymas išduoti Č. ir R. D. vykdomuosius raštus yra surašytas ieškovo A. G.. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad ieškovo nurodyti tarpininkavimo veiksmai (Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-294-390/2010 dėl žalos atlyginimo yra ieškovo surašytas ir 2011 m. vasario 23 d. atsakovų pasirašytas prašymas išduoti vykdomuosius raštus; atsakovai neginčija, jog Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. A2-1789-254/2012 dėl proceso atnaujinimo ieškovas pateikė atsakovams pasirašyti atsiliepimą į R. B. atskirąjį skundą dėl teismo nutarties ir jį išsiuntė į teismą) yra įrodyti, taigi, dėl jų ginčo byloje nėra. Atsakovai atsiliepimuose į apeliacinį skundą taipogi neginčija, kad galėjo būti, jog ieškovas surašė prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir / ar pateikė pasirašyti atsiliepimą į atskirąjį skundą ir išsiuntė jį į teismą (dėl praėjusio ilgo laikotarpio, tiksliai šių aplinkybių nepamena). Be to, pastebėtina, kad prašymą dėl ekspertizės apeliantas reiškė ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (2021 m. gegužės 20 d. prašymas DOK-12351), tačiau šis prašymas buvo atmestas, o apeliantas nenurodo naujų argumentų, dėl kurių prašymas turėtų būti tenkinamas apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo skirti byloje rašysenos ekspertizę teismo nustatytiems faktams patikrinti.

35. Taip pat nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizės skyrimo, kadangi šis prašymas buvo teikiamas ir pirmosios instancijos teisme (2019 m. gruodžio 30 d. prašymas DOK-37503), o apeliantas nenurodo naujų aplinkybių, dėl kurių prašymas turėtų būti tenkinamas apeliacinės instancijos teisme. Pastebėtina, kad ieškovo ieškinys teismui pateiktas dar 2016 m. lapkričio 23 d., ieškovas, ieškinyje reikšdamas reikalavimą atsakovams dėl baudos priteisimo, turėjo nurodyti konkrečią ginčo sumą (baudos dydį), kuris lygus ½ gamybinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nepriklausomų turto vertintojų nustatytai sumai šios sutarties nutraukimo dienos kainomis (Pavedimo sutarties 6.3 punktas). Taigi, ieškovas turėjo pareigą (galimybę) teikdamas ieškinį pateikti teismui nepriklausomų turto vertintojų ataskaitą (išvadą) dėl turto vertės. Šiuo atveju vertintina, kad prašymas dėl ekspertizės nekilnojamojo turto vertei nustatyti skyrimo reiškiamas nesavalaikiai.

37. Pagal CPK 199 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Apeliantas šiuo atveju nenurodo, kokie konkretūs ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00004-10 medžiagos duomenys išreikalautini, kokias konkrečias aplinkybes šie duomenys gali patvirtinti ir / ar paneigti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino pavedimo sutarties vykdymo kontekste ieškovo nurodytas aplinkybes, kad jis minėtame ikiteisminiame tyrime dalyvavo kaip liudytojas ir davė parodymus, prašė pripažinti nukentėjusiuoju. Be to, pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos išreikalavimo, o apeliantas nenurodo naujų argumentų, dėl kurių šis prašymas turėtų būti tenkinamas apeliacinės instancijos teisme.

38. CPK 190 straipsnyje numatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Prašymą kviesti liudytoją pateikęs dalyvaujantis byloje asmuo šio Kodekso nustatyta tvarka apmoka visas liudytojo turėtas išlaidas. Apeliantas skunde prašo iškviesti į teismo posėdį ir byloje apklausti liudytoju E. G.. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino, jog labiau tikėtina, kad apelianto tarpininkavimas, siunčiant iš jo sūnui priklausančios elektroninio pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) elektroninius laiškus atsakovų atstovams ir atvirkščiai, vyko. Jokių kitų bylai reikšmingų aplinkybių, kurias E. G. galėtų patvirtinti / paneigti, apeliantas nenurodo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo iškviesti į teismo posėdį ir byloje apklausti liudytoju E. G..

Dėl termino apeliaciniam skundui paduoti

39. Atsakovai Č. D. ir R. D. atsiliepimuose į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį procesą nutraukti, kadangi apelianto (ieškovo) 2021 m. rugpjūčio 13 d. procesinis dokumentas turėjo būti atsisakytas priimti (neatitiko apeliacinio skundo turiniui keliamų reikalavimų), o 2021 m. rugpjūčio 16 d. procesinis dokumentas turėjo būti atsisakytas priimti, kadangi jis paduotas praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, šis terminas nebuvo atnaujintas, taip pat nebuvo pagrindo šio termino atnaujinimui.

40. Nagrinėjamu atveju skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2021 m. liepos 14 d., taigi, paskutinė termino apeliaciniam skundui paduoti diena – 2021 m. rugpjūčio 13 d. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad apeliantas (ieškovas) A. G. 2021 m. rugpjūčio 13 d. 23:57:49 val. pateikė procesinį dokumentą, pavadintą apeliaciniu skundu (DOK-18727), kuriame prašė 2021 m. liepos 14 d. teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti pilnai, ir nurodė, jog apeliacinio skundo teisinius argumentus (apeliacinio skundo pagrindą) dėl šio teismo sprendimo nepagrįstumo pateiks artimiausiu metu. 2021 m. rugpjūčio 16 d. 10:46:32 val. ieškovas pateikė procesinį dokumentą, pavadintą apeliaciniu skundu (DOK-18748), jame išdėstydamas ir apeliacinio skundo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi nustatė ieškovui 7 dienų terminą apeliacinio skundo trūkumui pašalinti – sumokėti žyminį mokestį. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 28 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 17 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – atleido ieškovą A. G. nuo 2 132 Eur dydžio žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą mokėjimo, nustatė ieškovui 14 terminą nuo šios nutarties įteikimo dienos sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį – 2 000 Eur ir pateikti pirmosios instancijos teismui mokėjimą patvirtinančius įrodymus. 2021 m. lapkričio 16 d. ieškovas pateikė mokėjimą patvirtinantį įrodymą. Ieškovo apeliacinis skundas buvo priimtas ir 2021 m. lapkričio 18 d. išsiųstas byloje dalyvaujantiems asmenims atsiliepimams į jį pateikti. Kadangi pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas dėl termino sprendimui apskųsti atnaujinimo šiuo atveju nėra apeliacijos objektas, apeliacinės instancijos teismas atsakovų atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentų dėl termino skundui paduoti atnaujinimo nepagrįstumo nevertina ir dėl jų nepasisako.

Dėl pavedimo sutarties (ne)įvykdymo ir įrodymų vertinimo

41. Šalių sudarytos pavedimo sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad įgaliotojai (atsakovai) pavedė įgaliotiniui (ieškovui) tvarkyti dokumentus, atlikti visus juridinius ir kitus veiksmus dėl gamybinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), priklausiusių įgaliotojams, kurias pagal įgaliotojų išduotą įgaliojimą R. B. jis pardavė už 200 000 Lt S. S.. 2007 m. liepos 5 d. Kauno apygardos teismo sprendimu (civilinėje byloje Nr. 2-275-555/2007) sandoris pripažintas teisingu. Įgaliotojai nesutinka su šiuo teismo sprendimu ir pageidauja, kad pirkimo–pardavimo sutartis su S. S. būtų panaikinta. Jie sutinka grąžinti 200 000 Lt, kuriuos gavo 2006 m. kovo 24 d. iš R. B., S. S.. Pavedimo sutarties 2.2 punkte numatyta, kad įgaliotinis atstovaus įgaliotojus visose įmonėse, įstaigose bei organizacijose, gaunant visus dokumentus, atliekant visus veiksmus, susijusius su šio pavedimo vykdymu. Pagal pavedimo sutarties 4.6 punktą įgaliotinis įsipareigojo imtis visų įmanomų priemonių, atlikti visus būtinus juridinius veiksmus ir padėti atlikti ar kontroliuoti ar stebėti šių veiksmų dėl gamybinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kurių savininkas šios sutarties sudarymo dieną yra S. S., atlikimą: užtikrinti pažeidimų prevenciją ir siekti uždrausti tolesnį neteisėtą gamybinių patalpų naudojimą; nustatyti pažeidimų masto metodiką, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos valstybių teismų praktiką; apskaičiuoti gamybinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkų teisių pažeidimų mastą bei parinkti ieškinio dydį, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos valstybių teismų praktiką bei galimą žyminio mokesčio dydį; pareikšti ieškinius teisme asmenims, pažeidusiems ir pažeidinėjantiems įgaliotojų teises į jiems teisėtai priklausiusį turtą – gamybines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); ginti kitus įgaliotojų, kaip teisėtų nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkų, interesus (4.6.1–4.6.5 punktai). Įgaliotinis konsultacijoms ir tam tikrų veiksmų atlikimui parenka atitinkamų sričių specialistus ir jų parinkimą derina su įgaliotoju (Pavedimo sutarties 4.7 punktas). Įgaliotiniui tinkamai įvykdžius pavedimą, įgaliotojai privalo sumokėti įgaliotiniui atlyginimą, numatytą sutarties 5 skyriuje „Atlyginimas“ (Pavedimo sutarties 3.3 punktas).

42. Pavedimo sutarties 5.1 punkte numatyta, kad, įgaliotiniui įvykdžius sutartyje numatytą pavedimą, tai yra, pareiškus ieškinį teisme dėl patirtos žalos atlyginimo asmenims, pažeidusiems ir pažeidinėjantiems įgaliotojų interesus, bei tokią žalą prisiteisus, t. y. panaikinus pagal įgaliotojų išduotą įgaliojimą R. B. 2006 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį su S. S., įgaliotojai įsipareigoja parduoti 1 200 m² gamybinių patalpų: I-63, I-62, I-61, I-60 (vieną gamybinę angą), esančių (duomenys neskelbtini), įgaliotinio nurodytam fiziniam ar juridiniam asmeniui už 225 000 Lt. Įgaliotojas, nutraukęs sutartį, privalo sumokėti įgaliotiniui baudą, lygią ½ gamybinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nepriklausomų turto vertintojų nustatytai sumai šios sutarties nutraukimo dienos kainomis (Pavedimo sutarties 6.3 punktas). Įgaliotojas, nutraukęs sutartį, privalo atlyginti įgaliotiniui šio patirtus nuostolius ir išlaidas (Pavedimo sutarties 6.4 punktas).

43. Pavedimo sutartis nėra nutraukta, tačiau apeliantas A. G., ieškinyje reikšdamas reikalavimą atsakovams dėl baudos priteisimo pavedimo sutarties 6.3 punkto pagrindu, šį reikalavimą grindė tuo, kad atsakovai pardavė gamybines patalpas UAB „Didmena“, nesilaikydami sutarties 5.1 punkte numatytos tvarkos, t. y. ne apelianto nurodytam fiziniam ar juridiniam asmeniui. Apeliantas A. G. tinkamą pavedimo įvykdymą ir teisę į atlyginimą pagal pavedimo sutartį įrodinėjo aplinkybėmis, kad jis pavedimo sutartyje išvardintus veiksmus atliko šiose bylose: tarpininkavo ginant atsakovų interesus iškeliant ir nagrinėjant civilinę bylą Kauno apygardos teisme Nr. 2-275-555/2007; aktyviai dalyvavo Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-294-390/2010 dėl žalos atlyginimo, kurioje Č. D. buvo samdoma advokatė J. M.. Ji atsiuntė ieškovui atstovavimo sutarties skaitmeninę versiją, kurią ieškovas pateikė pasirašyti atsakovui. Byloje minėta sutartis yra pasirašyta; dalyvavo Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. A2-1789-254/2012 dėl proceso atnaujinimo, kurioje yra Č. D. 2012 m. birželio 28 d. atsiliepimas į R. B. atskirąjį skundą. Šį atspausdintą atsiliepimą į atskirąjį skundą ieškovas atnešė atsakovui į namus, atsakovas tik pasirašė, o atsakovas užpildė voką, nunešė į Lietuvos pašto skyrių, sumokėjo už išsiuntimą ir išsiuntė teismui. Be to, šioje byloje procesiniai dokumentai atsakovams buvo siunčiami ieškovo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), kadangi ieškovas atsakovo prašymu buvo leidęs atsakovui formaliai deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Be to, 2012 m. gegužės 27 d ir 2012 m. gegužės 28 d. ieškovas iš sūnaus E. G. elektroninio pašto dėžutės siuntė advokatui V. B. teismo nutartį ir prašymą dėl proceso atnaujinimo su priedais. Atsiliepimo surašymo ir sumokėjimo už šį darbą veiksmus kuravo ieškovas Kauno miesto apylinkės teisme civilinėse bylose dėl antstolio veiksmų Nr. 2-6163-435/2009 ir 2-22800-435/2009; Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1720-260/2011 rūpinosi jos procesu ir padengė išlaidas advokatams V. B. ir J. M.; Kauno vyriausiojo policijos komisariato ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 20-8-1-8621 davė liudytojo parodymus ir prašė pripažinti nukentėjusiuoju.

44. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad dalyvavimo nurodytose bylose piniginiais įnašais ieškovas neįrodė, taip pat neįrodė ir jokių savo tarpininkavimo veiksmų – nei juridinių, nei organizacinių – atlikimo pagrindiniu pavedimo sutartyje numatytu tikslu – dėl atsakovų nuosavybės teisės į gamybines patalpas sugrąžinimo, kurio įgyvendinimui buvo iškelta Kauno apygardos teisme civilinė byla Nr. 2-275-555/2007. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

45. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).

46. Apeliaciniu skundu keliamas netinkamo įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo klausimas ir nurodoma, kad teismas netinkamai vertino ieškovo galimybes kiekvieną pavedimo sutartyje nurodyto ieškovo (įgaliotinio) įsipareigojimo ar kitos veiklos (į)vykdymą pagrįsti rašytiniais įrodymais, kadangi ginčo šalių teisiniai santykiai apėmė labai ilgą laikotarpį (2007–2016 m.), be to, buvo pagrįsti didžiuliu abipusiu šalių pasitikėjimu, nuolatiniu bendravimu žodžiu, efektyviu, įvairiapusiu ir neatidėliotinu svarbių bei reikšmingų procesų koordinavimu, reagavimu, derybomis ir pan., to dažnai neįmanoma fiksuoti raštu. Šiuo atveju reikšmingi byloje liudytojų parodymai, kuriais nėra pagrindo netikėti. Anot apelianto, teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad nėra nustatytos / įrodytos aplinkybės dėl ieškovo dalyvavimo apmokant visas atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Visi abi šalis pažinoję liudytojai T. T., R. T., G. Š., G. G. ir S. J. nuosekliai tvirtino, kad ieškovas su velioniu R. T. turėjo didelių išlaidų atsakovų teisinei gynybai organizuoti (advokatams, žyminiams mokesčiams ir kitoms susijusioms išlaidoms apmokėti) ir tam turėjo laisvų lėšų.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir jais grįsdamas savo išvadą dėl pavedimo sutarties įvykdymo tinkamumo, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, jų pakankamumą. Civilinėse bylose: Kauno apygardos teismo Nr. 2-275-555/2007, Nr. 2-294-390/2010, Nr. A2-1789-254/2012, Nr. 2-1720-260/2011, Kauno miesto apylinkės teismo Nr. 2-16163-435/2009, Nr. 2-22800-435/2009 esantys duomenys (PVM sąskaitos faktūros, mokėjimo dokumentai ir kt.) patvirtina, kad visas bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį, advokato teisinės pagalbos išlaidas, ekspertizės išlaidas ir kt.) patyrė ir apmokėjo patys atsakovai Č. ir R. D.. Minėtose bylose nėra duomenų apie tai, kad koks nors bylinėjimosi išlaidų sumokėjimą patvirtinantis dokumentas būtų užpildytas ar pasirašytas ieškovo vardu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pavedimo sutartyje ieškovo prievolė mokėti už atsakovus nebuvo nustatyta. Priešingai, pavedimo sutarties 5.6 punkte numatyta, jog visus mokėtinus mokesčius, rinkliavas ir mokėjimus kiekviena šalis sumoka pati už save ir kita ar kitos sutarties šalys už tai neatsako. Taigi, ieškovo teiginiai, kad jis pagal pavedimo sutartį mokėjo honorarus advokatams ir kitus mokėjimus, prieštarauja pavedimo sutarties turiniui. Be to, ieškovas nepateikė objektyvių įrodymų dėl 125 000 Lt perdavimo R. T. ir jų panaudojimo teisminių procesų, kuriuose dalyvavo atsakovai, išlaidoms padengti. Atsakovams piniginių lėšų gavimą neigiant, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktą tokių sandorių sudarymas turi būti patvirtintas tik rašytine forma, tuo tarpu CK 1.93 straipsnio 2 dalis numato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį.

48. Iš aukščiau išvardintose civilinėse bylose esančių duomenų matyti, kad atsakovus jose atstovavo advokatai V. B. ir J. M.. Advokatas V. B. bylos nagrinėjimo metu paneigė aplinkybę, kad kokias nors atstovavimo išlaidas jam būtų apmokėjęs ieškovas. Nors duomenų apie apmokėjimą už advokatės J. M. suteiktas atstovavimo paslaugas minėtose bylose nėra, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, kad šios išlaidos buvo apmokėtos ieškovo sąskaita. Ieškovas nepateikė objektyvių įrodymų, jog turėjo kokių nors išlaidų, susijusių su advokatės J. M. atstovavimu atsakovams teisminiuose procesuose. Nors apeliantas skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą atmesti prašymą iškviesti advokatę J. M. liudyti, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks prašymas atmestas pagrįstai. Įrodymai apie tai, kokiu pagrindu advokatė J. M. atstovavo atsakovus, yra išreikalautose civilinėse bylose (atstovavimo sutartys). Tuo tarpu pagal CPK 189 straipsnio 2 dalies 1 punktą negali būti apklausiami kaip liudytojai atstovai civilinėje, administracinėje ar administracinio nusižengimo byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo būdami atstovu ar gynėju. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad advokatas privalo saugoti advokato veiklos metu jam patikėtą informaciją ir jos neatskleisti, o pagal 46 straipsnio 5 dalį advokato profesinę paslaptį sudaro kreipimosi į advokatą faktas, sutarties su klientu sąlygos, kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys, konsultacijos pobūdis bei pagal kliento pavedimą advokato surinkti duomenys, taip pat kitas advokato ir kliento bendravimo (susitikimų, korespondencijos, pokalbių telefonu ar kitų formų bendravimo) turinys.

50. Taipogi pastebėtina, kad vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti ar suprasti tam tikras aplinkybes, jas visas detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).

51. Atsižvelgiant į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, šiuo atveju byloje nesant jokių tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių ieškovo ir R. T. turėtas išlaidas atsakovų teisminiams procesams, susijusiems su gamybinių patalpų susigrąžinimu, remtis vien liudytojų parodymais, kurie betarpiškai nedalyvavo šių išlaidų apmokėjime, nėra pagrindo. Juolab, kad pavedimo sutartyje nebuvo numatyta, jog apeliantas su R. T. atliks mokėjimus atsakovų naudai (Pavedimo sutarties 5.6 punktas), o atsakovai aplinkybes apie atliktus mokėjimus neigia. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai nesirėmė apelianto iniciatyva apklaustų liudytojų paaiškinimais apie apelianto ir / ar R. T. mokėjimus atsakovams ( jų atstovams).

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į ieškovo bei R. T. finansines galimybes apmokėti išlaidas teisminiuose procesuose, kuriuose dalyvavo atsakovai. Nors ieškovas pateikė duomenis apie jo ir R. T. parduotą nekilnojamąjį turtą 2007 m. lapkričio 16 d. ir 2008 m. spalio 16 d., tačiau atsakovai Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-275-555/2007 žyminį mokestį, mokėjimą už ekspertizę, honorarus advokatams mokėjo 2007 metais (paskutinis mokėjimas advokatui V. B. atliktas 2007 m. lapkričio 5 d., t. y. dar iki nekilnojamojo turto pardavimo). Be to, sprendžiant apelianto atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio paduodant apeliacinį skundą klausimą, 2021 m. rugpjūčio 25 d. atskirajame skunde apeliantas ne tik nurodė, kad neturi jokių pajamų ir santaupų, bet ir pateikė įrodymus, jog jo turtas – butas, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuo 2009 m. birželio 16 d. yra areštuoti Kauno apygardos teismo nutartimi ir liko areštuoti išrašo išėmimo dieną 2021 m. rugpjūčio 25 d., o nuo 2020 m. liepos 29 d. taikytas antstolio R. S. turto areštas. Tuo tarpu R. T. pagal byloje apklaustų liudytojų paaiškinimus turėjo daug įsiskolinimų.

53. Nors apeliantas pavedimo sutarties tinkamą įvykdymą grindė advokatų V. B. ir J. M. suradimu ir tarpininkavimu atsakovams sudarant su jais atstovavimo sutartis, tačiau ši aplinkybė nėra pagrįsta jokiais objektyviais byloje esančiais duomenimis. Advokatas V. B. paneigė tiek pačios pavedimo sutarties parengimo faktą, tiek teisinių paslaugų sutarties sudarymo su atsakovu tarpininkaujant ieškovui ir R. T. aplinkybes; nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 19 d. atsakovas Č. D. asmeniškai sudarė teisinių paslaugų sutartį Nr. 2007-27 dėl atstovavimo Lietuvos apeliaciniame teisme, o jeigu reikės – ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Atsakovas Č. D. teismo posėdžių metu patvirtino, kad apie advokatą V. B. sužinojo ne iš ieškovo, o iš advokato V. P.; paaiškino, kad apeliacinis procesas buvo tik žodinis, sudaryti sutartį su Vilniuje praktikuojančiu advokatu jam patarė pirmosios instancijos teisme atstovavusi advokatė S. Ž.. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog advokatai buvo pakeisti ieškovo iniciatyva. Tuo tarpu advokatės J. M. atstovavimo atsakovui pagrindą patvirtina su ja sudaryta atstovavimo sutartis (sutartis sudaryta atsakovo vardu). Nors ieškovas nurodė, kad į jo sūnaus elektroninio pašto dėžutę buvo gauta advokatės J. M. sutartis, kuri yra pateikta į Kauno apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-294-390/2010 su abiejų šalių parašais, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ši aplinkybė, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, nesudaro pagrindo jos vertinti, kaip ieškovo tarpininkavimo veiksmų vykdant pavedimo sutartį (advokatės suradimu, tarpininkavimu sudarant su ja sutartį ir pan.).

54. Apeliantas skunde nurodo, kad įsipareigojimus pagal pavedimo sutartį įvykdė, kadangi pavedimo sutarties tarpinis ir galutinis tikslas buvo pasiektas – ginčo patalpos buvo priteistos / grąžintos atsakovams, panaikinta jų vardu per įgaliotinį sudaryta tuo metu jau ginčyta teisme pardavimo sutartis, iš jos šalies S. S. atsakovams priteista jos padaryta turtinė žala, po kitų susijusių bylų išnagrinėjimo atsakovų naudai ieškovas ieškojo, rado bei nurodė netgi kelis ginčo patalpų pirkėjus. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai konstatavo, kad nėra priežastinio ryšio tarp apelianto deklaruojamų veiksmų vykdant pavedimo sutartį ir teismų procesinių sprendimų priėmimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-99/2008, kuriuo panaikinta pirkimo–pardavimo sutartis ir atsakovų nuosavybėn grąžintos gamybinės patalpos, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009, kuria paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendimas). Nurodytus teismų procesinius sprendimus priėmė teismai, o teismų procesinių sprendimų priėmime apeliantas jokia forma nedalyvavo ir negalėjo dalyvauti, kadangi teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalys, CPK 21 straipsnis). Niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (CPK 185 straipsnis) ar kaip spręsti vieną ar kitą dalyvaujančio byloje asmens prašymą. Taigi, tik teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar tenkinti ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą), ar ieškinio (apeliacinio ar kasacinio skundo) netenkinti.

55. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. spalio 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-99/2008 konstatavo, kad atsakovas R. B., veikdamas ieškovų jam išduoto įgaliojimo pagrindu ir 2006 m. kovo 16 d. ieškovų vardu sudarydamas jiems priklausiusio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pažeidė jam suteiktas teises ir sudarė sandorį, prieštaraujantį ieškovų interesams, o atsakovė S. S. apie tokį interesų konfliktą turėjo žinoti, todėl sandoris pripažintinas negaliojančiu. Taigi, ne ieškovo nagrinėjamoje byloje nurodyti konkretūs veiksmai, o faktinės Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2A-99/2008 aplinkybės ir jų pagrindu padaryta teismo išvada lėmė tai, kad ieškovų ieškinys buvo patenkintas ir gamybinės patalpos grąžintos jų nuosavybėn.

56. Apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde įrodinėja, kad pavedimo sutarties tinkamą įvykdymą, be kita ko, pagrindžia voko užpildymas ir nunešimas į paštą, kuriame buvo atsakovo 2012 m. birželio 28 d. atsiliepimas į atskirąjį skundą, taip pat leidimas atsakovui deklaruoti savo gyvenamąją vietą ieškovo namuose (duomenys neskelbtini), procesinių dokumentų siuntimas atsakovui minėtu adresu. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo įrodyti tarpininkavimo veiksmai yra pernelyg mažareikšmiai (techninio pobūdžio, teisiškai nėra reikšmingi), vertinant juos pavedimo sutarties 4 dalyje numatytų įgaliotinio teisių ir pareigų kontekste (prašymo išduoti vykdomąjį raštą pristatymas teismui, atsiliepimo į atskirąjį skundą išsiuntimas, keleto iš atsakovo gautų procesinių dokumentų siuntimas advokatui elektroniniu paštu), be to, šie veiksmai niekaip nesusiję su pavedimo sandorio esme – nuosavybės teisės į gamybines patalpas sugrąžinimu. Pastebėtina, kad tokia aplinkybė, kaip gyvenamosios vietos deklaravimas bei šaukimo siuntimas deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, nelaikytinas ieškovo tarpininkavimo teikiant pavedimo sutartyje numatytą paslaugą veiksmu ir neturėjo įtakos nuosavybės teisės į gamybines patalpas susigrąžinimui. Analogiškai vertintinos (pavedimo sutarties tikslo įgyvendinimo prasme) ir apelianto nurodytos aplinkybės dėl parodymų davimo ikiteisminiame tyrime, susijusiame su likviduojama AB „Kauno statybininkas“, prašymo pripažinti nukentėjusiuoju pateikimo.

57. Apelianto tinkamo pavedimo sutarties įvykdymo niekaip nepagrindžia ir byloje esantys 7 banko mokėjimo nurodymai, kurie, anot apelianto, patvirtina atsakovo mokėjimus ieškovui, nes atsakovai, kaip formalūs ginčo patalpų savininkai, tiesiogiai gaudavo už teismo keliu jau susigrąžintų ginčo patalpų nuomą iš juose įsikūrusių nuomininkų; ieškovas surado ir laikinus ginčo patalpų nuomininkus, kol joms atsiras pirkėjas ir bus įvykdytos pavedimo sutarties 5.1 punkto sąlygos). Pastebėtina, kad mokėjimai yra atlikti E. G. ir R. T. naudai (piniginės lėšos pervestos ne ieškovui), mokėjimo paskirtis nurodyta „pirkiniams“ (jokių nuorodų apie gamybinių patalpų nuomą ir nuomos pajamas), mokėjimai ne nuolatiniai (vykdyti kas mėnesį), o epizodiniai. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis surado ginčo patalpų nuomininkus, su kuriais atsakovai sudarė nuomos sutartį ir gavo nuomos pajamas. Be to, atsakovas Č. D. atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, kad gamybinių patalpų nuomos kaina buvo didesnė, nei atlikti mokėjimai. Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-294-390/2010 2010 m. kovo 23 d. sprendimu (paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-184/2011) atsakovams iš R. B. ir S. S. buvo priteistos negautos pajamos, skaičiuojamos kaip atsakovų negautas nuomos mokestis, kurias jie būtų gavę, jeigu gamybinės patalpos nebūtų parduotos S. S.. Nuomos mokestis buvo skaičiuojamas 8 Lt be PVM už 1 m² per mėnesį, viso 24 200,56 Lt per mėnesį (3 025,07 m² x 8 Lt) (8 008,97 Eur, o už ½ dalį – 3 504,48 Eur nuomos mokestis per mėnesį). Tuo tarpu E. G. atlikti mokėjimai 450 Eur, 454 Eur sumoms, o R. T. – 125 Eur, 145 Eur, 450 Eur, 454 Eur sumoms.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto deklaruojamas dalyvavimas Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-275-555/2007 ir kitų bylų nagrinėjime (teismo posėdžių stebėjimas), kiti atlikti mažareikšmiai techninio pobūdžio veiksmai atsakovams ir / ar jų atstovams nebuvo būtini ir nesukėlė reikšmingų teisinių padarinių, siekiant pagrindinio pavedimo sutarties tikslo – nuosavybės teisės į gamybines patalpas susigrąžinimo. Juolab, kad apeliantas neturi reikiamos kompetencijos (išsilavinimo) konkrečių juridinių veiksmų atlikimui. Teismo posėdžių stebėjimas ir bylos aplinkybių aptarimas su atsakovu nėra susiję priežastiniu ryšiu su pasiektu nuosavybės teisės susigrąžinimo tikslu.

59. Be kita ko, atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad iki pavedimo sutarties sudarymo atsakovai ir / ar jų atstovai jau buvo atlikę dalį veiksmų, kuriuos apeliantas įsipareigojo atlikti, t. y. atsakovai jau buvo pareiškę ieškinį dėl 2006 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (ieškinys teismui pateiktas 2006 m. balandžio 25 d.), Kauno apygardos teismas buvo išnagrinėjęs bylą ir 2007 m. liepos 5 d. sprendimu atsakovų ieškinį atmetęs, atsakovai buvo pateikę apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimo (apeliacinis skundas surašytas 2007 m. liepos 31 d.), o byla 2007 m. rugpjūčio 20 d. gauta Lietuvos apeliaciniame teisme.

60. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas jokių teisiškai reikšmingų veiksmų pagal pavedimo sutartį neatliko, t. y. sutartinių įsipareigojimų pagal pavedimo sutartį tinkamai neįvykdė, todėl atsakovams neatsirado pareiga parduoti gamybines patalpas apelianto nurodytam pirkėjui, o patalpas pardavus – mokėti baudą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų (pagal atsakovų apeliacinius skundus)

62. Apeliantai (atsakovai) Č. ir R. D., nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje dalyje, apeliaciniuose skunduose nurodo, kad teismas nukrypimą nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių siejo ne su atsakovų procesiniu elgesiu šioje byloje, bet su 2007 m. rugsėjo 17 d. pavedimo sutartimi, už kurios tariamą nevykdymą ieškovas prašė iš atsakovų priteisti 420 930,23 Eur baudą.

63. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

64. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nurodyti du kriterijai, nuo kurių įvertinimo priklauso tai, ar byloje būtina nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nurodytų CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse: šalių procesinis elgesys bei bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Šalies tinkamo elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Jei šalis šių reikalavimų nesilaiko, jos elgesys gali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-518-248/2018 28 punktą).

65. Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018, 100 punktas).

66. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių („pralaimėjęs moka“), kaip tai yra įtvirtinta CPK 93 straipsnio 4 dalyje, yra svarbus būtent atsakovų procesinis elgesys ir jų turėtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys, t. y. atsakovų, kaip laimėjusios bylą šalies, bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti atlyginamos iš ieškovo tik tuo atveju, jei būtų konstatuojamas atsakovų nesąžiningumas ir piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, o turėtos bylinėjimosi išlaidos būtų susidariusios dėl jų pačių netinkamo procesinio elgesio. Tačiau šiuo atveju byloje nebuvo konstatuotas atsakovų netinkamas procesinis elgesys ar piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, kad apeliantų (atsakovų) išlaidos susidarė (padidėjo) dėl priežasčių, dėl kurių kalti apeliantai (atsakovai).

67. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantų (atsakovų) argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nukrypdamas nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių CPK 93 straipsnio 4 dalies pagrindu, vertino ne atsakovų procesinį elgesį šioje civilinėje byloje ir jų turėtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis, o šalių sudarytą 2007 m. rugsėjo 17 d. pavedimo sutartį (jos atitiktį geros moralės principams) bei atsakovų pasirinkimą neginčyti pavedimo sutarties. Pastebėtina, kad asmuo turi teisę, bet ne pareigą įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (ginčyti pavedimo sutartį) (CPK 5 straipsnio 1 dalis), todėl pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės (pavedimo sutarties prieštaravimas gerai moralei, jos neginčijimas) negali būti vertinamos atsakovų netinkamam procesiniam elgesiui ar didesnei kaltei dėl susidariusių bylinėjimosi išlaidų pagrįsti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas atsakovams jų turėtų bylinėjimosi išlaidų, netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, t. y. nepagrįstai vadovavosi CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, suteikiančiomis teismui teisę nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Šiuo atveju šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti sprendžiamas pagal bendrąsias šių išlaidų paskirstymo taisykles, t. y. pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį.

68. Nagrinėjamu atveju ieškovas, pasinaudodamas jam įstatymo suteikta teise ginti galimai pažeistas teises, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl baudos iš atsakovų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinio netenkino. Taigi, šiuo atveju pralaimėjusia ginčo šalimi yra laikytinas būtent ieškovas, dėl ko atsakovai įgijo teisę į turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

69. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas Č. D. patyrė 6 126,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (2021 m. gegužės 5 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų DOK-10969), o atsakovė R. D. – 2 460 Eur bylinėjimosi išlaidų (2018 m. vasario 13 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų DOK-4736 ir 2018 m. rugsėjo 26 d. pinigų priėmimo kvitas DOK-27832). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir kompleksiškumą, bylos sudėtingumą, ginčo sumos dydį, advokato darbo laiko sąnaudas, bylos nagrinėjimo trukmę, teismo posėdžių skaičių ir jų trukmę, teiktų procesinių dokumentų pobūdį ir kiekį, šalių elgesį proceso metu (teismo posėdžiai ne kartą buvo atidėti ieškovo kaltės, pvz., dėl atstovo pakeitimo, prašymų / rašytinių įrodymų pateikimo ir pan.), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijų) 8.2, 8.11, 8.16, 8.19 punktuose nurodytus maksimalius bylinėjimosi išlaidų dydžius, sprendžia, kad atsakovų prašomos priteisti 6 126,50 Eur ir 2 460 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose numatytų maksimalių jų dydžių, yra pagrįstos, todėl, ieškovo ieškinį atmetus, priteistinos atsakovams iš ieškovo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

70. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes, nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai įvertinus susiklosčiusią situaciją, teisingai taikant materialiosios teisės normas, o apelianto (ieškovo) apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (dėl materialiųjų reikalavimų), tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, ir nepagrįstai vadovavosi CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, todėl sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų pakeičiama, priteisiant atsakovams bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, iš ieškovo.

71. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jam neatlyginamos.

72. Atsakovas (apeliantas) Č. D. nurodo turėję 2 722,50 Eur išlaidų už apeliacinio skundo (605 Eur) ir atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą (2 117,50 Eur) parengimą ir pateikė tokias išlaidas pagrindžiančius įrodymus – 2021 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą, 2021 m. rugpjūčio 6 d. mokėjimo dokumentą, 2021 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą, 2021 m. gruodžio 1 d. mokėjimo dokumentą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Rekomendacijose nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius, sprendžia, kad atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų už apeliacinį skundą suma neviršija Rekomendacijose numatytos maksimalios sumos (1,7 x 1 517,4), todėl priteistina atsakovui iš ieškovo. Tuo tarpu atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į apeliacinį skundą suma viršija Rekomendacijose numatytą dydį (1,3 x 1 566,4), todėl mažintina iki maksimalios galimos priteisti sumos, t. y. iki 2 036,32 Eur.

73. Atsakovė (apeliantė) R. D. nurodo turėjusi 1 050 Eur išlaidų už apeliacinio skundo (250 Eur) ir atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą (800 Eur) parengimą ir pateikė tokias išlaidas pagrindžiančius įrodymus – 2021 m. rugpjūčio 9 d. ir 2022 m. sausio 6 d. pinigų priėmimo kvitus. Atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Rekomendacijose nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius, darytina išvada, kad prašoma priteisti 1 050 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose numatytos maksimalios už apeliacinį skundą (1,7 x 1 517,4) ir atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinos sumos (1,3 x 1 598,1), yra pagrįsta, todėl priteistina atsakovei iš ieškovo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimą iš dalies pakeisti, priteisiant iš ieškovo A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui Č. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 6 126,50 Eur (šešis tūkstančius vieną šimtą dvidešimt šešis eurus ir 50 ct) ir atsakovei R. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 460 Eur (du tūkstančius keturis šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme.

Kitą Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui Č. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 641,32 Eur (du tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt vieną eurą ir 32 ct) ir atsakovei R. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 050 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.