Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjas V. D. prašo: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021-09-10 sprendimą Nr. (3.0) – AD5-17433; 2) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Alytaus valdybos Alytaus aplinkos apsaugos inspekcijos 2021-08-02 privalomąjį nurodymą Nr. (11.1)- PN-452.

Teismo posėdyje NŽT atstovas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) Alytaus valdybos Alytaus aplinkos apsaugos inspekcijai (toliau Alytaus inspekcija) 2020-02-11 pateiktas Alytaus apskrities VPK Prienų rajono policijos komisariato tarnybinis pranešimas dėl galimo gamtosauginio pažeidimo, kuriame nurodyta, kad buvo apžiūrėtas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Prienų r. sav., ir pastate, iš išvaizdos panašiame į elektros skydinę, per durų plyšius buvo matomi sukrauti maišai su baltos spalvos neaiškios kilmės chemine medžiaga, nuo kurios sklido aitrus kvapas.

Alytaus inspekcija 2020-02-11 faktų fiksavimo pažymoje konstatavo, kad žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) Prienų r. sav. yra nenaudojama elektrinės pastotė, kurios visos durys užrakintos, prie pastotės buvo juntamas aitrus kvapas, į pastotės vidų patekti nepavyko, per tarpelius pavyko pamatyti, kad viduje pastato yra plastikiniai maišai su neaiškiomis medžiagomis. Pastato stogas nuluptas vėjo yra nesandarus, į vidų patenka lietus, mūro sienos šlapios. Nurodytos aplinkybės užfiksuotos 2020-02-11 darytose nuotraukose ir palydovinės nuotraukos pagrindu sudarytoje schemoje.

Valstybės įmonės Registrų centro atsakyme Alytaus inspekcijai į jos 2020-03-31 raštą Nr. (11.2)-AD5-5016 nurodyta, kad statinys (Alytaus inspekcijos rašte nurodytas kaip galimai buvusi elektros skydinė), esantis žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), Prienų r., pažymėtas Alytaus inspekcijos pridedamoje schemoje, Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje nėra pažymėtas.

Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Prienų r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjas įsigijo 2013-11-19 iš valstybės, Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pradavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu.

2013-11-19 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pradavimo sutartyje, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria valstybė pardavė pareiškėjui ir jo sutuoktinei žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Prienų r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra sąlygų dėl jokių pastatų, esančių žemės sklype, nėra jokių išimčių dėl imperatyvių įstatymo normų netaikymo ar dėl įstatymų prezumpcijų netaikymo perleidžiant žemės nuosavybės teises. Neatskiriama šios sutarties dalis yra žemės sklypo planas M 1:5000 (sutarties 10 p.), kuriame matyti žemės sklype esantys pastatai.

Alytaus inspekcija 2021-08-04 (padaryta datos rašymo klaida nurodant 2020-08-02 datą) surašė privalomąjį nurodymą Nr. (11.1)-PN-452 (toliau – Nurodymas), kuriuo pareiškėją įpareigojo žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančiame pastate sukrautas galimai pavojingas atliekas identifikuoti, priduoti atliekų tvarkytojams, ir pateikti Alytaus valdybos Alytaus aplinkos apsaugos inspekcijai atliekų pridavimą patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėjas Departamentui pateikė skundą dėl Nurodymo ir Departamentas 2021-09-10 sprendimu Nr. (3.0) – AD5-17433 dėl 2021-08-02 privalomojo nurodymo Nr. (11.1)-PN-452 (toliau – Sprendimas), Privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą.

Dėl Nurodymo ir Sprendimo teisėtumo

Taigi, privalomasis nurodymas yra galima poveikio priemonė asmeniui kai siekiama ir prevencinių tikslų - išvengti teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad AAVKĮ 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintas prevencijos principas yra vertinamas kaip vienas iš svarbiausių aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-02-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-246-602/2018; 2012-10-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2922/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžia, kad aplinkos apsaugos politika yra grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais, kuriais siekiama, kad neigiamas poveikis ar žala aplinkai apskritai neatsirastų, o imantis prevencinių priemonių turi būti siekiama užkirsti kelią neigiamam poveikiui ar žalai, o ne laukti, kol jie atsiras, ir tada šalinti. Pakanka to, kad žala ar pavojus apskritai yra galimi ir kad pasirinkta apsaugos priemonė yra tinkama keliui tam užkirsti. Jei yra nors mažiausia rizika, kad gali kilti pavojus aplinkai, veiksmai, kuriais turi būti užkirstas tam kelias, bus pateisinami. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) yra nurodęs, kad pagal minėtus principus Bendrijai ir valstybėms narėms kyla pareiga imtis tinkamų priemonių, kurios leistų išvengti rizikos, užkirstų kelią žalai atsirasti ten, kur yra jos šaltinis, leistų sumažinti galimą pavojų arba kiek įmanoma jį iš viso pašalinti (ESTT 1999 m. spalio 5 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. C-175/98 ir 177/98) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-08-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2053-520/2017).

Taigi, prevencijos principu grindžiama aplinkos apsaugos ir valstybinės kontrolės politika nukreipta į tai, kad net ir mažiausia rizika, jog gali kilti pavojus aplinkai turi būti šalinama ir tokie veiksmai yra pateisinami. Jais turi būti siekiama užkirsti kelią neigiamam poveikiui ar žalai, o ne laukti, kol žala atsiras ar už ją atsakingas asmuo bus išaiškintas. Todėl atsižvelgiant į prevencinį privalomojo nurodymo pobūdį ir tikslą, pareiškėjo argumentą, jog tik nustatęs asmenį, kuris yra atsakingas už atsikratymą atliekomis, atsakovas turėjo teisę surašyti privalomą nurodymą pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis, teismas laiko nepagrįstu, nes šiuo atveju atsakovas dar nėra nustatęs, ar pažeidimas yra padarytas ir koks būtent, kadangi atliekų patikrinti ir ištirti net neturi galimybės. Būtent todėl prevencijos tikslu Nurodyme eilės tvarka pirmiausiai reikalaujama identifikuoti atliekas ir tik po to, priklausomai nuo jų pobūdžio, vykdyti likusius reikalavimus, nes atliekų pobūdis turi įtakos jų laikymo ir tvarkymo sąlygoms.

Aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – AAĮ) 9 straipsnyje įtvirtinta juridinių ir fizinių asmenų pareiga saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklų naudotojų teisių bei interesų, o 23 straipsnyje nustatyta pareiga laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų atliekų tvarkymo reikalavimų.

Atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekos turi būti laikomos taip, kad neturėtų neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai.

ATĮ 32 straipsnio 1 dalis nustato, jog atliekų tvarkymo srityje taikomas principas – teršėjas moka, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999-07-14 įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 6 punktas numato, kad atliekos turi būti rūšiuojamos, laikinai laikomos, laikomos, surenkamos, vežamos ir apdorojamos taip, kad nekeltų neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai.

Taisyklių 7 punktas numato, kad atliekų turėtojas Atliekų tvarkymo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkymo įmonei, turinčiai teisę tvarkyti atliekas, pagal rašytinės formos sutartis dėl šių atliekų naudojimo ir (ar) šalinimo, arba gali tvarkyti pats, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę šią veiklą vykdyti.

Taigi, žemės savininkas ir toje žemėje esančių atliekų turėtojas turi atitinkamas pareigas nepriklausomai nuo to, kad jis nebuvo tų atliekų darytojas. Todėl nenustačius atliekų darytojo, reikalavimas imtis prevencinių priemonių žalai atsirasti negali būti netaikomas niekam, jeigu yra dabartinis jų turėtojas, kuris taip pat atsakingas už atliekų sutvarkymą. Tad pareiškėjo argumentas, kad tik nustatęs asmenį, kuris yra atsakingas už atsikratymą atliekomis, atsakovas turėjo teisę imtis veiksmų pašalinant aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis nėra taikytinas šiam konkrečiam atvejui, nes iš pareiškėjo reikalaujama atitinkamų veiksmų kaip iš atliekų turėtojo, o ne darytojo, kurio nustatyti nėra galimybės.

Pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-2205-624/2018 šiuo atveju nėra taikytina kaip precedentas, nes toje nutartyje teismas aiškino Aplinkos apsaugos įstatymo 32¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios numato, kad esant neišvengiamai (realiai) žalos aplinkai grėsmei, ūkio subjektas, dėl kurio veiksmų kilo ši grėsmė, privalo nedelsdamas imtis visų būtinų žalos aplinkai prevencijos priemonių, tačiau pareiškėjo atžvilgiu Nurodymas nėra grindžiamas šia įstatymo nuostata. Be to, skirtingai nuo pareiškėjo nurodomos bylos, kurioje buvo žinoma kokios atliekos buvo rastos ir kokį poveikį jos gali turėti, šioje byloje atsakovas negali tiksliai identifikuoti atliekų pobūdžio ir pavojingumo, todėl AAĮ 32¹ straipsnio 1 dalyje nurodomos „neišvengiamos (realios) žalos“ aplinkai grėsmės negali konstatuoti. Būtent todėl pareiškėjui surašytas Nurodymas grindžiamas AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuris numato, kad kai yra reali grėsmė, kad gali būti padaryta žala aplinkai, ir nesiimama visų būtinų žalos aplinkai prevencijos priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai ar ji būtų sumažinta, duodamas privalomasis nurodymas taikyti konkrečias žalos aplinkai prevencijos priemones. Sąvokos „neišvengiama žalos grėsmė“ (AAĮ 32¹ str. 1 d.) ir „grėsmė, kad gali būti padaryta žala“ (AAVKĮ 18 str. 1 d. 4 p.) nėra tapačios, nes apibrėžia skirtingo lygio tikimybę dėl žalos atsiradimo. Be to, lyginamose bylose faktinės aplinkybės yra skirtingos dėl atliekų identifikavimo galimybės, todėl pareiškėjui surašyto Nurodymo teisinis pagrindas (AAVKĮ 18 str. 1 d. 4 p.) nėra tapatus nurodytoje byloje tirtam privalomojo nurodymo pagrindui (AAĮ 32¹ str. 1 d.) ir pačiam privalomojo nurodymo reikalavimo turiniui (minėtoje byloje reikalauta „surinkti ir pašalinti pavojingas atliekas – panaudotą tepalinę alyvą“, šioje byloje reikalaujama „galimai pavojingas atliekas identifikuoti, priduoti<...>, ir pateikti<...> pridavimą patvirtinančius dokumentus“.

Taigi, dėl skirtingų faktinių aplinkybių ir skirtingų taikytų teisės normų, kuriomis grindžiamas privalomas nurodymas, pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-2205-624/2018 nėra taikytina kaip precedentas šiuo atveju.

Kaip minėta, remiantis AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Nurodymu reikalaujama pastate sukrautas galimai pavojingas atliekas identifikuoti, priduoti atliekų tvarkytojams, ir pateikti Alytaus inspekcijai atliekų pridavimą patvirtinančius dokumentus. Nurodyme nurodyta, kad reikalavimai kildinami iš tokių faktinių aplinkybių: prie pastotės buvo juntamas aitrus kvapas; į pastotės vidų patekti nepavyko, tačiau per tarpelius matyti, kad viduje pastato yra plastikiniai maišai su neaiškiomis medžiagomis; pastato stogas nuluptas vėjo yra nesandarus; į vidų patenka lietus; mūro sienos šlapios.

Taigi, objektyvūs požymiai, leidžiantys spręsti, kad atliekos gali būti pavojingos ir yra reali grėsmė, kad gali būti padaryta žala aplinkai, yra: aitrus kvapas, kurį skleidžia atliekos; bloga (nesandari) pastato būklė, dėl kurios galima tarša gali sklisti į aplinką. Pažymėtina, kad Nurodyme yra nurodyti ne tik šie požymiai, bet ir dokumentai, kuriuose jie užfiksuoti, t. y. 2020-02-11 Alytaus apskrities VPK Prienų rajono policijos komisariato tarnybinis pranešimas ir Alytaus inspekcijos 2020-02-11 faktų fiksavimo pažyma. Todėl teismas konstatuoja, kad šių duomenų pakako tam, kad AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu atsakovas pagrįstai ir teisėtai surašytų Nurodymą siekiant išvengti žalos aplinkai, nes tokiomis aplinkybėmis grėsmė, kad gali būti padaryta žala aplinkai egzistuoja ir jai būtina užkirsti kelią.

Kaip minėta, teismų praktikoje pripažįstama, kad jei yra nors mažiausia rizika, kad gali kilti pavojus aplinkai, veiksmai, kuriais turi būti užkirstas tam kelias, yra pateisinami (2017-08-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2053-520/2017).

Teismas pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes pagal nekilnojamojo turto nuosavybės teisinių santykių reglamentavimą ir pagal byloje esančius įrodymus atsakovas turi pagrindą laikyti, jog pareiškėjas pastatą valdo nuosavybės teise, nepaisant to, kad pats pastatas ir daiktinės teisės į jį nėra įregistruotos.

Visų pirma, teisinė turto bei daiktinių teisių registracija ir nuosavybės teisė į turtą nėra tapatūs institutai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad nekilnojamojo daikto teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas, nes teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010; 2008-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2008; 2003-12-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003).

Taigi, nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės atsiradimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė išviešina šiuos faktus, siekiant užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikti patikimą informaciją apie šių teisių apimtį, pasikeitimus ir jų suvaržymus. Kitaip tariant, tai, kad viešame registre nuosavybės teisė nėra įregistruota savaime nereiškia, kad ji neegzistuoja, nes nekilnojamojo daikto teisinė registracija atlieka tik teisių išviešinimo funkciją, bet ne teises nustatančią funkciją, t. y. registracija nesukuria nuosavybės teisės. Todėl pareiškėjo argumentai dėl to, kad nekilnojamojo turto registre neįregistruotas nei pastatas, nei kieno nors teisės į jį savaime nereiškia, kad šis turtas anksčiau nepriklausė valstybei, o kartu su valstybės jam parduotu žemės sklypu neturi būti laikomas perėjusiu pareiškėjui nuosavybės teise ir nereiškia, kad šiuo metu šis turtas yra bešeimininkis. Pažymėtina, kad bešeimininkiu daiktas gali būti pripažintas ir perduotas valstybei ar savivaldybei tik teismo sprendimu (CK 4.58 str. 1 d.), todėl kol nėra tokio teismo spendimo, niekas negali daikto traktuoti kaip bešeimininkio.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)., Prienų r., yra pastatas, nurodomas ginčijamame Nurodyme. Šis pastatas užfiksuotas prie Alytaus inspekcijos 2020-02-11 faktų fiksavimo pažymos pridedamose nuotraukose ir palydovinės nuotraukos pagrindu sudarytoje schemoje. Be to, ši schema atitinka ir 2013-11-19 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pradavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudėtinės dalies - žemės sklypo plano M 1:5000 - duomenis. Šis pastatas matomas žemės sklypo plane M 1:5000 ir 2020-02-11 faktų fiksavimo pažymos schemoje šiek tiek žemiau pagrindinio pastatų komplekso, kurį pareiškėjas nusipirko 1996-04-03 Pirkimo – pardavimo sutartimi iš Prienų rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės.

Byloje taip pat nėra ginčo, kad nei šis pastatas, nei daiktinės teisės į jį nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre, o pastatas nėra pažymėtas Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje. Tą patvirtina ir Valstybės įmonės Registrų centro atsakymas Alytaus inspekcijai į 2020-03-31 raštą Nr. (11.2)-AD5-5016. Tačiau nepaisant to, šio nekilnojamojo turto likimas ir daiktinės teisės į jį nepriklauso tik nuo jo įregistravimo ar neįregistravimo fakto.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas; jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui.

Minėtų CK 4.40 straipsnio 1 dalies ir CK 6.395 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo klausimas ne kartą išaiškintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiat bylas dėl ginčų kai perleidžiant žemės sklypą sutartyje neaptariamas jame esančių statinių nuosavybės teisių perleidimo klausimas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtina klasikinė superficies solo cedit (kas yra sklypo viršuje, jam ir priklauso) taisyklė, reiškianti, kad viskas, kas susijungia su žemės sklypo paviršiumi, priklauso nuosavybės teise žemės sklypo savininkui. Kartu tai reiškia žemės sklypo savininko nuosavybės teisės įgijimą į visus prie žemės sklypo prijungtus daiktus ir nuosavybės teisės į šiuos objektus praradimą kitiems asmenims. Tokiu būdu CK 4.40 straipsnio 1 dalis įtvirtina susijungimą kaip nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindą, tačiau šios normos taikymo sritis apribota susijungimo su žemės sklypu atvejais. Kartu ši norma yra dispozityvi ir šalių susitarimas gali nustatyti kitokias susijungimo pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266-378/2019; 2019-12-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-701/2019).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad sisteminė CK 4.40 straipsnio 1 dalies ir CK 6.395 straipsnio 1 dalies analizė leidžia daryti išvadą, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žemės sklypo savininko nuosavybės teisių į tame sklype esančius statinius bei įrenginius prezumpcija, kuri atsispindi ir prievolių teisės normoje – CK 6.395 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje žemės sklypo, kuriame yra statinių, pirkimo–pardavimo santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266-378/2019; 2019-12-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-701/2019).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija gali būti nuginčyta. Jei įrodymai patvirtina vienos šalies teisėtai įgytas tam tikros apimties nuosavybės teises į statinį (kaip į nekilnojamąjį daiktą ar kaip į tokio statuso neturinčią konstrukciją), tai faktas, kad kita šalis yra žemės sklypo, kuriame yra statinys, savininkė, suteikia šiai šaliai teisę ginti nuosavybės teises į žemės sklypą, tačiau toks faktas savaime nepanaikina pirmosios šalies įgytų teisių į statinį ir nesuteikia antrajai šaliai teisės perimti jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; Teismo 2019-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266-378/2019; 2019-12-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-701/2019).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad ir CK 6.395 straipsnio 1 dalyje nurodyta prezumpcija tam tikrais atvejais gali būti nuginčyta, jeigu bus įrodyta, kad asmuo, kuris perleido nuosavybės teisę į žemės sklypą, neatliko valinių veiksmų, kurie patvirtintų šio asmens ketinimus atsisakyti nuosavybės teisės į statinius, o atvirkščiai – siekė ją išsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; Teismo 2019-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266-378/2019; 2019-12-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-701/2019).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalis numato, kad faktai, kurie pagal įstatymą preziumuojami kaip nustatyti, nagrinėjant bylą neįrodinėjami, o tokios prezumpcijos gali būti paneigiamos bendra tvarka. Analogiška norma įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 4 punkte.

Atsižvelgiant į nurodytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl CK 4.40 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų prezumpcijų ir į įrodinėjimo taisykles, susijusias su preziumuojamais faktais, teismas konstatuoja, kad nustatydamas pastato, kuriame rado atliekas, savininką ir surašydamas Nurodymą atsakovas pagrįstai vadovavosi CK 4.40 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis prezumpcijomis ir jų papildomai įrodinėti neturi. Tuo tarpu su šiomis prezumpcijomis nesutinkantis pareiškėjas gali jas nuginčyti, tačiau turi pateikti tam pakankamus įrodymus.

Nors pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodyti turi ta šalis, kuri teigia, o ne ta, kuri neigia, tačiau prezumpcijų atveju galioja priešinga taisyklė – šalis, kuri nori paneigti prezumpciją, privalo įrodyti savo argumentus, kurie paneigtų prezumpciją. Kadangi įstatyme įtvirtintos prezumpcijos įrodinėti nereikia (pakanka jam remtis), tai ne atsakovas turi papildomai įrodinėti, kad remiantis 2013-11-19 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pradavimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), valstybei pardavus pareiškėjui žemės sklypą ir sutartyje nenumačius jokių sąlygų dėl jame esančio neregistruoto statinio, šis laikomas taip pat perėjusiu pirkėjo (pareiškėjo) nuosavybėn, o pareiškėjas turi įrodyti, kad nuosavybės teisės į pastatą jis neketino įgyti, nes pardavėjas turėjo tikslą išsaugoti statinio nuosavybę. Pažymėtina, kad NŽT savo atsiliepime šią prezumpciją nepagrįstai aiškina atvirkščiai, nurodydama, kad „<...>neatliko jokių valinių veiksmų, kurie galėtų patvirtinti, jog Nacionalinė žemės tarnyba ketino perleisti neregistruotą nenaudojamą elektros pastotę pareiškėjui V. D.<...>“. Pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prezumpciją, pardavėjas ją paneigti gali tik įrodęs, kad siekė išsaugoti žemės sklype esantį statinį, o ne įrodinėdamas, kad nesiekė jo perleisti. Tačiau šiuo atveju nei žemės sklypo pirkėjas, nei pardavėjas nepateikė įrodymų, kad žemės sklype esančio neregistruoto statinio pirkėjas (pareiškėjas) neketino įgyti kartu su žemės sklypu, o pardavėjas (valstybė) siekė išsaugoti statinį kaip savo nuosavybę, nepaisant žemės sklypo, kuriame jis stovi, pardavimo pirkėjui.

Nagrinėjamu atveju 2013-11-19 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pradavimo sutartyje, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria valstybė pardavė pareiškėjui žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Prienų r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra sąlygų dėl jokių pastatų, esančių žemės sklype perleidimo ar neperleidimo, taip pat nėra jokių išimčių, kad šalys būtų susitarę netaikyti CK 4.40 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų prezumpcijų. Be to, neatskiriama šios sutarties dalis yra žemės sklypo planas M 1:5000 (sutarties 10 p.), kuriame matyti visi žemės sklype esantys pastatai, tarp jų ir ginčo pastatas, o šį planą savo parašu yra patvirtinęs pats pareiškėjas. Tai patvirtina, kad jis žinojo, jog žemės sklype yra ginčo pastatas, tačiau nei jis, nei valstybė neišreiškė valios nuosavybės teisės į šį pastatą neperleisti kartu su žemės sklypu, t. y. nespręsti šio klausimo šia sutartimi ir jai taikomomis minėtomis CK prezumpcijomis. Papildomų įrodymų, kad šia sutartimi pareiškėjas neturėjo tikslo įgyti nuosavybės teisės į ginčo pastatą jis nepateikė, buvusi žemė sklypo savininkės patikėtinė NŽT neįrodinėja, kad pastatą, nors ir neregistruotą, turėjo tikslą išsaugoti valstybės nuosavybėje, todėl teismas konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai laiko, jog 2013-11-19 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pradavimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjui perėjo nuosavybės teisė į pasatą, kuris nurodytas ginčijamame Nurodyme. Tai reiškia, kad pareiškėjas yra tinkamas subjektas, kuriam surašytas Nurodymas, nes jis yra ir žemės sklypo, kuriame yra pastatas su atliekomis savininkas, ir laikytinas pastato, kuriame yra atliekos, savininkas bei dabartinis atliekų turėtojas, atsakingas už tinkamą jų tvarkymą bei aplinkos saugojimą nuo jų galimo žalingo poveikio.

Pareiškėjo argumentas, kad CK 6.395 straipsnio prezumpcija netaikytina remiantis nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015 yra nepagrįstas ir nepaneigia minėtų prezumpcijų taikymo pareiškėjo atveju. Nors pareiškėjo nurodytoje nutartyje Nr. 3K-3-599-378/2015 Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tam, jog viena šalis galėtų daiktą perduoti nuosavybės teise kitai šaliai, ji visų pirma turi nuosavybės teisę į tą daiktą turėti, tačiau toje byloje teismas aiškino visai kitas CK normas ir kitus teisinius santykius, o ne nuosavybės teisių į statinius perėjimą pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prezumpcijas. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pareiškėjo nurodomoje byloje Kasacinis teismais aiškino preliminariosios ir pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarčių atribojimo aspektus, kai susitarimas perleisti daiktą sudaromas dar jo nesukūrus, o ginčas dėl jo nuosavybės kyla po jo sukūrimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje pareiškėjo byloje perkant žemės sklypą jame jau stovėjo pastatas, todėl nuosavybės teisės perėjimo į jį klausimas turi būti sprendžiamas būtent pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalį ir CK 6.395 straipsnio 1 dalį bei taikomi teismų precedentai, suskurti aiškinant šias teisės normas.

Taigi, nagrinėjamu atveju NŽT, kaip ir antstolis nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. e3K-3-315-701/2016, pardavė pareiškėjui žemės sklypą su jame esančiu Nekilnojamojo turto registre neįregistruotu statiniu, sutartyje nebuvo aptartas nuosavybės teisės į statinį perėjimo klausimas, todėl nuosavybės teisė į statinį laikoma perėjusia pareiškėjui. Pažymėtina, kad antstolis, kaip ir NŽT, taip pat veikia valstybės vardu, todėl šios situacijos CK 4.40 straipsnio 1 dalies ir CK 6.395 straipsnio 1 dalies taikymo prasme yra labai panašios.

Kita vertus, nors pareiškėjas teigia, ir NŽT tą taip pat nurodo, kad šiuo atveju žemės sklypo pardavėjui valstybei ginčo pastatas nuosavybės teise nepriklausė ir valstybė neturėjo subjektinės teisės į daiktą, todėl ir pareiškėjui įsigyjant žemės sklypą negalėjo pereiti nuosavybės teisė į pastatą pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį, tačiau ir šių savo teiginių pareiškėjas neįrodė jokiais įrodymais. Kaip minėta, pareigą paneigti CK 4.40 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prezumpcijas, su kuriomis jis nesutinka, turi būtent pareiškėjas, kaip žemės sklypo pirkėjas, tačiau jis nepateikė jokių įrodymų, kad valstybė nebuvo pastato, stovinčio jos žemės sklype, savininkė kai pardavė jam šį žemės sklypą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad valstybinėje žemėje stovintis ginčo pastatas kada nors būtų priklausęs kam nors kitam iki žemės sklypo pardavimo pareiškėjui, todėl remiantis CK 4.40 straipsnio 1 dalimi jis laikomas priklausęs valstybei kaip žemės savininkei iki žemės pardavimo pareiškėjui.

Pareiškėjo argumentas, kad CK 4.40 straipsnis netaikytinas, nes 2000-07-18 Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 31 straipsnyje nustatyta, kad iki Civilinio kodekso įsigaliojimo dienos ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo žemės priklausiniais, jeigu galioję įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita, yra nepagrįstas ir netaikytinas šiam ginčo santykiui. Šiuo atveju nėra jokių įrodymų, kad iki CK įsigaliojimo valstybinėje žemėje stovėjęs ginčo pastatas priklausė kitam savininkui nei pati žemė, ant kurios jis stovi, todėl laikytina, kad žemės sklype, kuris priklauso valstybei, esančio pastato nuosavybė taip pat priklausė valstybei nuo CK įsigaliojimo, nepaisant to, kad pastatas nebuvo įregistruotas.

Pareiškėjas teigia, kad Nurodymas visiškai nemotyvuotas, nėra nurodytos jokios ištirtos aplinkybės ir motyvai, susiję su tuo, kam nuosavybės teise priklauso pastatas, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais ir konstatuoja, kad Nurodymas yra tinkamai motyvuotas ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.), administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

Aiškindamas šias tinkamo motyvavimo nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, kad vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. VAĮ reikalavimais siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-27 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-10-16 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).

Nagrinėjamu atveju Nurodyme aiškiai nurodyta, kad jis pareiškėjui surašytas AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. galimos žalos aplinkai prevencijos tikslu, taip pat nurodyta, kad minėta įstatymo nuostata taikoma ir reikalavimai pareiškėjui grindžiami konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis: prie pastotės juntamas aitrus kvapas; į pastotės vidų patekti nepavyko, tačiau per tarpelius matyti, kad viduje pastato yra plastikiniai maišai su neaiškiomis medžiagomis; pastato stogas nuluptas vėjo yra nesandarus; į vidų patenka lietus; mūro sienos šlapios. Nurodyme nurodyti ir dokumentai, kuriuose šios faktinės aplinkybės užfiksuotos, t. y. 2020-02-11 Alytaus apskrities VPK Prienų rajono policijos komisariato tarnybinis pranešimas ir Alytaus inspekcijos 2020-02-11 faktų fiksavimo pažyma. Nurodyme taip pat nurodoma, kad pareiškėjui įpareigojimai pateikiami kaip pastato savininkui, nes pastatas yra jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype.

Teismas konstatuoja, kad šių duomenų visiškai pakanka tam, kad pareiškėjas suprastų, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus Nurodymas, t. y. faktinis ir teisinis Nurodymo pagrindas yra aiškus ir pakankamai išsamus. Nors pačiame Nurodyme nėra nurodytos CK 4.40 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įvirtintos normos, kuriomis remiantis pareiškėjas laikomas pastato savininku, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjui dar iki Nurodymo surašymo buvo žinoma visa atsakovo teisinė argumentacija ir visi turimi duomenys, kodėl atsakovas laiko, kad pastato nuosavybės teisė perėjo pareiškėjui 2013-11-19 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Dar 2021-05-21 Departamento Alytaus valdybos raštu Nr. (11.1)-AD5-9370 Pareiškėjui buvo siūloma iki 2021-07-31 įvykdyti tuos pačius reikalavimus, kurie pateikti Nurodyme, ir nurodyti išsamūs atsakovo surinkti duomenys iš visų įmanomų valstybės institucijų, kad pastatas niekada neturėjo jokio kito savininko, todėl pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įvirtintas nuostatas laikomas priklausantis pareiškėjui. Šiame rašte buvo nurodyta, kad geranoriškai nesutvarkius galimai pavojingų atliekų pareiškėjui šių teisės normų pagrindu bus surašytas privalomasis nurodymas. Be to, Departamento Alytaus valdybos 2021-07-23 raštu Nr. (11.1)-AD5-13953 pareiškėjui papildomai buvo pateikta informacija apie pastato pripažinimo bešeimininkiu nagrinėjimo eigą ir apie savivaldybės atsisakymą laikyti jį bešeimininkiu, taip pat dar kartą primintas minėto 2021-05-21 rašto turinys.

Taigi, pareiškėjas iš Nurodymo turinio ir iš minėtų atsakovo dar prieš Nurodymo surašymą įteiktų 2021-05-21 ir 2021-07-31 raštų turinio aiškiai žinojo išsamius atsakovo teisinius argumentus ir faktinį pagrindą, kuriuo yra grindžiamas Nurodymas, todėl vertinant Nurodymo, kaip individualaus administracinio akto, atitikimą VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimams, teismas konstatuoja, jog Nurodymo teisinis ir faktinis pagrindas bei visos šiam administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės buvo žinomos ir suprantamos. Todėl nėra jokio pagrindo Nurodymą pripažinti nemotyvuotu ir panaikinti kaip prieštaraujantį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimams.

Dėl tų pačių aplinkybių ir argumentų nėra jokio pagrindo panaikinti ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021-09-10 sprendimo Nr. (3.0)–AD5-17433, kuriuo Nurodymas buvo paliktas galioti, nes šiuo sprendimu atsakovas teisingai įvertino ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, padarė iš esmės tas pačias išvadas dėl Nurodymo teisėtumo kaip ir teismas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo neteismine tvarka.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes ir argumentus teismas konstatuoja, jog vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas dėl visų reikalavimų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau tenkinti šį prašymą nėra teisinio pagrindo.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalis, tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kadangi pareiškėjo skundas atmetamas, jis nėra šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, todėl neturi pagrindo gauti savo proceso išlaidų atlyginimo iš atsakovo ir šis pareiškėjo prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.