- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-19
- Bylos Nr.
- e2A-149-450/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01183-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „BIOPROCESAS“
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „BIOCENTRAS“
- Kategorijos
- 2.6.16.5Negyvenamųjų patalpų nuoma
- 2.6.16.12Kiti su nuoma susiję klausimai
- 3.1.14.6Ieškovo atsisakymas nuo ieškinio
- 3.3.1.7Apeliacinio skundo atsisakymas
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BIOPROCESAS“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BIOCENTRAS“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimo, kuriuo ieškinys ir priešieškinis atmesti, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BIOPROCESAS“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BIOCENTRAS“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BIOCENTRAS“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „BIOPROCESAS“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „BIOPROCESAS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „BIOCENTRAS“ 224 575,03 Eur skolos, 6 228 Eur delspinigių ir 8,25 procentų metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2012 m. vasario 23 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi (toliau – ir Sutartis) ieškovė išnuomojo atsakovei laboratoriją, techninę laboratoriją su šiltnamiu bei gamybines patalpas. Bendras išnuomotų patalpų plotas sudarė 4 396,14 kv. m. Atsakovė naudojosi patalpomis, tačiau ilgą laiką nemokėjo nuomos mokesčio arba jį mokėjo nereguliariai. Atsakovės įsiskolinimas už nuomos mokestį ir kitus mokėjimus iki 2017 m. rugpjūčio mėn. sudarė 115 506,54 Eur. Nuomos terminas pasibaigė 2017 m. vasario 23 d. Atsakovė turėjo atlaisvinti patalpas iki 2018 m. gegužės 23 d, tačiau to nepadarė. Dalį patalpų atsakovė bandė perduoti, tačiau ieškovė atsisakė jas priimti, nes jos buvo su trūkumais; kitoje dalyje atsakovė yra palikusi savo daiktus, įvairias medžiagas, įrenginius, kai kurie jų prijungti prie elektros tinklo, todėl ieškovė patyrė išlaidų už elektrą, kurios nuo 2017 m. rugpjūčio iki 2018 m. spalio mėn. sudaro 2 963,02 Eur. Dėl nurodytų priežasčių ieškovė negali šių patalpų išnuomoti kitiems asmenims, todėl atsakovei toliau skaičiuoja nuomos mokestį bei kitus numatytus mokesčius, kurie už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. spalio pabaigos sudaro 108 505,47 Eur.
3. Šalys 2017 m. ketino pasirašyti Skolos grąžinimo (išdėstymo) sutartį, kartu derino ir skolos grąžinimo grafiką. Suderinus skolos grąžinimo grafiko variantą, atsakovės prašymu, jis buvo patvirtintas parašais kaip skolos grąžinimo sutarties dalis (priedas), nors pati skolos grąžinimo sutartis nebuvo iki galo suderinta ir pasirašyta. Atsakovė, gavusi pasirašytą skolų grąžinimo grafiką ir ieškovės sutikimą toliau naudotis dalimi nuomotų patalpų, nutraukė bendravimą su ieškove ir tolesnį derybų procesą. Skolų grąžinimo grafikas gali būti vertinamas tik kaip skolos pripažinimas, o ne mokėjimo išdėstymas, nes ieškovė neišreiškė savo valios, kad ji sutinka su tokiu skolos išdėstymo grafiku, nepateikus papildomo prievolių įvykdymo užtikrinimo. Esminė sąlyga, kuriai esant ieškovė būtų sutikusi su skolos grąžinimo grafiku – S. G. įsipareigojimas ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sutarties pasirašymo dienos įkeisti ieškovės naudai asmeninės nuosavybės teise priklausančius pastatus, kitus įrenginius bei žemės sklypą maksimaliuoju įkeitimu, užtikrinant atsakovės įsipareigojimų pagal nurodytą sutartį tinkamą vykdymą.
4. Atsakovei norint pasiimti turtą, ji tai turi atlikti teisėtai, sudariusi patalpų atlaisvinimo grafiką ir prižiūrima ieškovės darbuotojų. Atsakovė nesiima jokių veiksmų, kurių rūpestingas ir apdairus turto savininkas turėtų imtis savo turto atžvilgiu. Ieškovė neneigia, kad yra apribojusi atsakovės laisvą patekimą į patalpas, nes nuomos sutartis yra pasibaigusi, ir ieškovė privalo rūpintis jos turimų patalpų apsauga. 2018 m. rugsėjo 20–21 d. atsakovei buvo sudarytos galimybės patekti į patalpas, tačiau atsakovei vykdant savo turto atsiėmimą, jos atstovai nereiškė papildomų pageidavimų atlaisvinti daugiau patalpų (išsivežti daugiau daiktų).
Šalies argumentai
5. Atsakovė UAB „BIOCENTRAS“ su ieškiniu nesutiko ir pateikė priešieškinį, kuriuo prašo įpareigoti ieškovę ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos leisti atsakovei darbo dienomis nuo 8 val. iki 17 val. patekti į ieškovei priklausančias patalpas ir sudaryti sąlygas bei netrukdyti atsiimti (demontuoti, išnešti, išgabenti) visą atsakovei priklausantį turtą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
6. Neneigia, kad yra skolinga ieškovei už nuomotas patalpas, tačiau šalys yra geranoriškai suderinusios skolos likutį ir jo apmokėjimą išdėsčiusios dar 2017 m. lapkričio mėn. sudarytame skolų grąžinimo 2018–2022 m. grafike. Visus savo įsipareigojimus pagal grafiką atsakovė vykdo tinkamai ir laiku. Grafike nėra jokių nuorodų į skolos grąžinimo sutartį. Sutarties priedų pasirašinėjimas, nesant pasirašytai sutarčiai, akivaizdžiai prieštarautų bet kokiai logikai. Tai, kad ieškovė, pasirašiusi ir sutikusi su grafiku, vėliau persigalvojo, nedaro tokio susitarimo (grafiko) negaliojančiu. Jeigu tikroji ieškovės valia būtų buvusi grafiką pasirašyti tik gavus papildomas prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones, neabejotinai ieškovė tą būtų ir padariusi.
7. Ieškovė 2017 m. rugsėjo mėn. pakeitė visas atsakovės nuomotų patalpų spynas ir nuo to laiko atsakovė neturi jokių fizinių galimybių patekti į patalpas (ar jų dalį) bei atsiimti ten esančią įrangą ir kitą turtą. Šalims sudarius grafiką ir susitarus dėl skolos pagal Sutartį atidėjimo bei atsakovei tinkamai vykdant iš grafiko kylančias prievoles, nėra likę jokių atsakovės ieškovei vykdytinų prievolių, kas reiškia, jog nėra įstatyme nustatytų sąlygų teisėtam atsakovės daiktų sulaikymui ir šis turtas turi būti grąžintas atsakovei, kaip teisėtai jo savininkei. Ieškovė 2018 m. rugsėjo 20 d. sudarė galimybes patekti tik į atitinkamas patalpas, kuriose buvo likusios atsakovei priklausančios transporto priemonės, ir jas pasiimti; į kitas patalpas atsakovė nebuvo įleista. Dėl neteisėtų ieškovės veiksmų, atsakovė negali naudotis jai priklausančiu turtu, dėl to patiria nuostolius.
8. Atsakovė 2017 m. rugpjūčio mėn. perdavė ieškovei didžiąją dalį patalpų, tačiau ieškovė vengė pasirašyti tai patvirtinančius dokumentus. Be to, atsakovės turimais duomenimis, ieškovė dalį patalpų yra (buvo) išnuomojusi tretiesiems asmenims.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.
10. Teismas nustatė, kad pagal nuomos sutarties 8.7 punktą pasibaigus nuomos sutarties galiojimui, nuomininkas privalo atlaisvinti patalpas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sutarties galiojimo pabaigos. Už laikotarpį iki patalpų atlaisvinimo ir perdavimo nuomotojui dienos, nuomininkas moka nuomos ir kitus mokesčius bendra tvarka. Jeigu nuomininkas neatlaisvina patalpų per nustatytą terminą, nuomotojas įgyja teisę raštu pranešęs nuomininkui prieš 7 dienas, nuomininko sąskaita, iškraustyti visą nuomininko turtą ir perduoti jį saugoti atitinkamoms įstaigoms. Tokiu atveju nuomininkas įsipareigoja atlyginti visas nuomotojo turėtas išlaidas, susijusias su perkraustymu ir turto saugojimu. Pagal sutarties 6.2.7 punktą, pasibaigus nuomos sutarties galiojimui, nuomininkas įsipareigojo perduoti nuomotojui pagal perdavimo–priėmimo aktą tvarkingas ir atlaisvintas patalpas su visais pertvarkymais, kurių negalima atskirti be žalos patalpoms. Pagal nuomos sutarties 3.1 punktą, nuomos sutartis pasibaigė 2017 m. vasario 23 d. Ieškovė 2017 m. liepos 5 d. pranešė atsakovei, kad ji nevykdo įsipareigojimo atlaisvinti patalpas, todėl, kaip nurodė pati ieškovė, pradėtas turto saugojimas. Taip pat ieškovė prašė kuo skubiau atlaisvinti patalpas ir perduoti turtą; perdavimas turi būti vykdomas iš karto, esant poreikiui, – keliais etapais.
11. Teismas nustatė, kad tarp šalių po sutarties galiojimo termino pasibaigimo vyko derybos dėl tolesnės patalpų nuomos sutarties sudarymo, taip pat dėl atsakovės vadovo turto įkeitimo, siekiant užtikrinti atsakovės prievolės dėl skolos ieškovei apmokėjimo įvykdymą. 2017 m. rugpjūčio 1 d. šalys pasirašė dalies patalpų (laboratorijos – 1 387,17 kv. m) apžiūros aktą, kuriame ieškovė nurodė, jog šių patalpų nepriėmė dėl jų būklės pabloginimo, kita šalis nurodė, kad patalpas perdavė atlaisvintas. 2017 m. rugsėjo 15 d. ieškovė pranešė atsakovei, kad šiai neišsikrausčius, atsakovės sąskaita iškraustys visą turtą ir perduos jį saugoti atitinkamoms įstaigoms; atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nepašalino patalpų būklės pabloginimų, ieškovė patalpų būklės pabloginimą pašalins savo lėšomis, o sąskaitas už šių darbų atlikimą pateiks apmokėti atsakovei. Vėliau ieškovė kreipėsi į atsakovę su reikalavimais sutvarkyti paliktas užterštas atliekas bei pranešė apie turto saugojimą.
12. Teismas sprendė, kad abiejų šalių pasirašytas Skolos už nuomą grąžinimo 2018–2022 m. grafikas patvirtina, jog šalys susitarė dėl skolos (104 248,11 Eur), susidariusios dėl nuomos ir kitų mokesčių už 2016–2017 m. pagal patalpų nuomos sutartį, išdėstymo. Šalys patvirtino, kad ginčo dėl to, kad atsakovė moka ieškovei skolą pagal šį grafiką, nėra.
13. Teismas ieškovės argumentus dėl skolos grąžinimo grafiko negaliojimo laikė nepagrįstais. Sprendė, kad tai, jog šalys derėjosi ir dėl kitų sąlygų (turto įkeitimo, tolesnės nuomos ir kitų sąlygų), bet dėl jų nesusitarė, įrodo faktas, kad ieškovės pateikta Skolos grąžinimo sutartis (projektas) nebuvo šalių pasirašyta, tačiau ieškovė pasirašė Skolų grąžinimo grafiką, kuriame aiškiai susitarta koks yra 2016–2017 m. susidariusios skolos dydis ir numatyti skolos grąžinimo terminai. Jokių sąlygų dėl šio susitarimo galiojimo tik esant turto įkeitimui šiame susitarime nėra, kaip ir nėra susitarta, kad šis grafikas yra nesudarytos sutarties priedas. Teismas sutarties priedo pasirašymą, nesant sudarytos pagrindinės sutarties, laikė nelogišku. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė yra pelno siekianti įmonė, kuri veikia savo rizika, atsako už prisiimtų prievolių neįvykdymo neigiamus padarinius, todėl turi veikti rūpestingai sudarant su įmonės veikla susijusius sandorius. Pažymėjo ir tai, kad ieškovė, kuri teigia, kad grafikas buvo pasirašytas apgaulės būdu, nereiškė reikalavimo dėl tokio susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Teismas darė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė neapmokėjo skolos, susidariusios pagal sutartį iki 2017 m., dėl kurios grąžinimo terminų ir dydžio šalys susitarė aptartame susitarime. Sprendė, kad nesant ginčo, jog susitarimas vykdomas, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė praleido prievolės įvykdymo terminą. Dėl to ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 115 506,54 Eur skolą, teismas atmetė kaip neįrodytą.
14. Teismas, vertindamas tolesnius šalių santykius, atsižvelgė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovė nuo 2017 m. rugsėjo mėn. neturi galimybės naudotis patalpomis (ieškovė neginčijo, jog pakeitė patalpų spynas ir atsakovė neturi galimybių laisvai patekti į patalpas, rakto nuo patalpų neturi, o turto pasiėmimas gali vykti tik su ieškovės darbuotojų priežiūra). Tai, kad atsakovė nesinaudoja turtu nuomos pagrindais, pasak teismo, patvirtina ir šalių ginčas dėl likusio turto atsiėmimo, kuriame ieškovė teigia, kad negali bet kada leisti atsakovei patekti į patalpas ir pasiimti turtą, bet įleis į patalpas tik sudarius grafiką. Teismas sprendė, kad patalpos nuo 2017 m. rugsėjo mėn. yra ieškovės dispozicijoje, atsakovė neturi galimybės jomis naudotis, t. y. nors šalys nepasirašė priėmimo–perdavimo akto, patalpos faktiškai ieškovei yra grąžintos. Esant faktui, kad ieškovė realiai perėmė patalpas, teismas ieškovės nurodytas aplinkybes dėl patalpų pabloginimo, rekonstrukcijų darbų atlikimo ir patalpų grąžinimo į buvusią padėtį, laikė nesusijusiomis su ginčo dalyku. Ieškovės 2017 m. rugsėjo 15 d. laiškas atsakovei taip pat patvirtina, jog ji pripažįsta, kad perėmė iš atsakovės patalpas, o klausimą dėl patalpų trūkumų pašalinimo ieškovė ketina spręsti reikalaujant nuostolių atlyginimo iš atsakovės. Be to, kaip teismas nustatė iš kitų ieškovės raštų atsakovei, ieškovė pripažino, jog šalių teisiniai santykiai dėl patalpose likusio turto, yra turto saugojimo, o ne patalpų nuomos teisiniai santykiai. Teismas darė išvadą, kad atsakovė po nuomos sutarties pasibaigimo ir spynų pakeitimo (2017 m. rugsėjo mėn.) ginčo patalpomis nesinaudojo ir negalėjo naudotis, nes jas perėmė ieškovė, todėl atsakovė neturi pagrindo iki 2018 m. gegužės mėn. mokėti ieškovei nuomos mokesčio. Atkreipė dėmesį, kad Sutarties 8.7 punktu šalys susitarė dėl tolesnio nuomos mokesčio tik tuo atveju, jei patalpos neatlaisvintos ir neperduotos ieškovei, tačiau patalpoms (nepriklausomai nuo to ar buvo pabloginimų ar kitų trūkumų) realiai esant perduotoms, atsakovei nekilo prievolė mokėti ieškovei nuomos mokesčio.
15. Teismas pažymėjo, jog liudytojų M. L. ir R. M. parodymai patvirtina, kad dalis nuomojamų patalpų yra atlaisvinta, be to, ieškovė neneigė, kad dalis patalpų nuomojama kitiems asmenims. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad, net ir nesant perdavimo akto, pati ieškovė pripažįsta dalies patalpų atlaisvinimo (perdavimo) faktą, o kokios konkrečiai patalpos yra neatlaisvintos, ieškovė neįrodė.
16. Teismas ieškovės argumentus, kad atsakovei priklausantis paliktas turtas trukdo naudotis patalpomis, laikė nepagrįstais, nes pagal nuomos Sutarties 8.7 punktą, jeigu nuomininkas neatlaisvina patalpų per nustatytą terminą, nuomotojas įgyja teisę raštu pranešęs nuomininkui prieš 7 dienas, nuomininko sąskaita iškraustyti visą nuomininko turtą ir perduoti jį saugoti atitinkamoms įstaigoms. Ieškovės 2017 m. rugsėjo 15 d. raštas patvirtina, kad ji šia teise ketino pasinaudoti, tačiau savo valia nepasinaudojo, toliau laiko paliktą įrangą ir kitą turtą jai priklausančiose patalpose ir reikalauja ne turto saugojimo ir persikraustymo išlaidų, bet nuomos ir kitų mokesčių. Tokius ieškovės veiksmus teismas laikė nenuosekliais. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos realių ketinimų išnuomoti patalpas, už kurias reikalauja nuomos mokesčio.
17. Ieškovė 2018 m. gegužės 30 d. sąskaita faktūra, be nuomos mokesčio, reikalauja sumokėti žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčius. Teismas sprendė, kad pastarieji mokesčiai yra susiję su patalpų valdymu, o ne su jose esančios įrangos saugojimu, todėl pasibaigus nuomos santykiams atsakovė neturi prievolės mokėti nurodytų mokesčių. Be to, ieškovė, kaip turto savininkė, turi pati vykdyti mokestinę prievolę. Ieškovės reikalavimą dėl 108 505,47 Eur sumos priteisimo atmetė.
18. Reikalavimą dėl skolos už elektrą priteisimo (2 246,96 Eur) teismas pripažino neįrodytu, nes ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog turto išlaikymo išlaidos yra susijusios išimtinai su atsakovės paliktu turtu, o ne su ieškovei priklausančių patalpų išlaikymu.
19. Teismas nustatė, kad ieškovė neleidžia pasiimti atsakovei turto dėl to, kad neva atsakovė nepateikė jai grafiko, pagal kurį vyks turto atsiėmimas. Vėliau ieškovė iškėlė naują reikalavimą, kad grafikas būtų sudarytas pagal atsakovės atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą. Atsakovė nevengė atsiimti turto, siūlė ieškovei konkrečias turto atsiėmimo datas, bet ieškovei, nuo kurios valios priklauso, kada atsakovė galėtų būti įleista į patalpas, tokie pasiūlymai netiko, nors savo konkretaus turto atsiėmimo grafiko (su datomis, valandomis), ieškovė nepasiūlė. Teismas pripažino, kad ieškovė pažeidė bendradarbiavimo pareigą, dėl ko atsakovei nepagrįstai buvo sudarytos kliūtys atsiimti jai priklausantį turtą.
20. Kita vertus, teismas sprendė, kad neatsiimtas turtas yra susijęs su cheminės, biologinės kilmės medžiagomis, naftos taršalais, kurių disponavimas yra susijęs su aplinkos apsaugos reikalavimų vykdymu, todėl nepriklausomai nuo to, kad šalių sutartyje nebuvo aptarta, kokiu būdu atsakovė atlaisvina patalpas, atsakovė turi vykdyti teisės aktuose numatytus aplinkos apsaugos reikalavimus, siekiant nepadaryti žalos aplinkai. Todėl ieškovės reikalavimą dėl darbo grafiko suderinamumo su parengtu planu pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 469 patvirtintą Atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), pripažino pagrįstu, atsižvelgęs į tai, kad atsakovės veikla buvo vykdoma ieškovės įmonės veiklos teritorijoje ir jai priklausančiose patalpose.
21. Teismas, nesant duomenų, kad specifinės paskirties medžiagos yra saugomos atskirai bei jų saugojimas nėra susijęs su kitu atsakovės siekiamu atsiimti turtu (šaldytuvai, reaktoriai, filtrai ir pan.), priešieškinio reikalavimus netenkino visa apimtimi. Atsakovė, bendradarbiaujant su ieškove, turėjo užtikrinti aplinkos apsaugos reikalavimų vykdymą atsiimant turtą bei pateikti ieškovei su šių reikalavimų vykdymu suderintą grafiką.
22. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovė netinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti su atsakove dėl jai priklausančio turto atsiėmimo, nes kaip matyti iš šalių susirašinėjimo, ieškovės reikalavimas dėl turto atsiėmimo grafiko suderinimo su atliekų naudojimo ir šalinimo planu buvo pareikštas atsakovei pavėluotai – tik 2018 m. rugsėjo pabaigoje, dėl to ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės skolą už suvartotą elektros energiją, ir šiuo nurodytu pagrindu negali būti tenkinamas.
23. Netenkindamas abiejų šalių reikalavimų, teismas šalių prašymus dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atmetė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
24. Ieškovė UAB „BIOPROCESAS“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimą pakeisti ir tenkinti ieškovės ieškinį iš dalies, priteisiant 110 468,49 Eur skolą (96 221,21 Eur nuomos mokesčio, susidariusio dėl patalpų neatlaisvinimo, 9 812,08 Eur nekilnojamojo turto mokesčio, 1 472,18 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio, 1 963,02 Eur už elektros energiją) bei 8,25 procentų dydžio metines palūkanas; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
24.1. Šalys Sutartyje buvo sutarusios aiškias sąlygas, kaip atsakovė turėtų atlaisvinti bei perduoti patalpas jai pasibaigus, tačiau jos nebuvo įgyvendintos. Faktiškai ieškovės patalpose yra gamykla, kurią sudaro dvi gamybinės linijos, kurias išmontuoti ir pervežti kitur, kad jos nebūtų sugadintos ir išliktų galimybė jas sumontuoti bei naudoti kitose patalpose, reikalingos specialios žinios ir tai turi daryti specialistai. Patalpose taip pat paliktos įvairios cheminės, biologinės medžiagos, kurių savybės ir sudėtis apeliantei nėra žinomos ir tik specialistai žino, kaip su jomis elgtis. Taigi apeliantė negali laisvai disponuoti jai priklausančiomis patalpomis dėl jose palikto atsakovės turto ir pati negali jo iškraustyti dėl jo specifikos. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nors šalys nepasirašė priėmimo–perdavimo akto, visos patalpos faktiškai apeliantei yra grąžintos, ir kad pati apeliantė turėjo iškraustyti turtą, o to neįvykdžiusi, negali remtis Sutarties 8.7 punktu.
24.2. Apeliantė dėl turto iškraustymo gali apsispręsti ir pasirinkti, ar naudotis šia teise, nes tai yra tik viena iš jos alternatyvių teisių, o ne pareiga. Patalpose palikti daiktai ir įranga yra specifiniai, nėra paprastai iškraustomi, pervežami ir saugomi, todėl apeliantė negali rizikuoti ir papildomai investuoti didelių sumų į turto išmontavimą, perveržimą ir saugojimą.
24.3. Net jei būtų pripažinta, kad 2017 m. rugpjūčio 1 d. Negyvenamųjų patalpų apžiūros ir būklės įvertinimo protokole aprašyta patalpų dalis buvo perduoda tinkamai, nors ir su trūkumais, ji sudaro tik 1 387,17 kv. m iš 4 396,14 kv. m (t. y. 31,55 proc.), todėl apeliacinio skundo reikalavimas dėl nuomos sutartyje numatytų mokesčių galėtų būti mažinamas nuo 108 505,47 Eur iki 84 733,02 Eur; atitinkamai mažintini žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčiai.
24.4. Priešieškinio pareiškimo faktas ir jame išdėstyti reikalavimai dėl įpareigojimo leisti atsakovei pasiimti turtą, esantį ginčo patalpose, patvirtina aplinkybę, jog atsakovė nebuvo atlaisvinusi ir perdavusi didžiosios dalies patalpų, todėl sprendimo dalis, kurioje konstatuotas visų patalpų faktinis perdavimas, yra nepagrįsta.
24.5. Atsižvelgiant į tai, kad kai kurie įrengimai prijungti prie elektros tinklo ir naudoja elektros energiją, o apeliantė, atsakovės prašymu, žiemą šildė dalį patalpų elektriniais radiatoriais, ieškovei privalo būti kompensuotos jos patirtos išlaidos. Pati atsakovė pripažino, kad ji turi mokėti už elektrą, sumokėdama dalį šių išlaidų.
24.6. Apeliantės verslas yra patalpų nuoma, todėl sprendime pateikta išvada, kad ši, vykdydama šią veiklą, staiga nuspręstų to nebedaryti, yra nepagrįsta. Apeliantė pagal sutartį su nekilnojamo turto tarpininkų įmone ieškojo nuomininkų, tačiau didžiajai daliai patalpų esant užimtoms atsakovės turtu, ieškovė patalpų negalėjo siūlyti nuomai.
Atsiliepimas
25. Atsakovė UAB „BIOCENTRAS“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
25.1. Atsakovė 2017 m. po nuomos sutarties pasibaigimo ir spynų pakeitimo (2017 m. rugsėjo mėn.) patalpomis nesinaudojo ir negalėjo naudotis, nes jas perėmė ieškovė, todėl neturi pagrindo mokėti ieškovei nuomos ir kitų mokesčių pagal Sutartį (tame tarpe ir kaštus, patirtus dėl elektros energijos sunaudojimo) už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. spalio 23 d.
25.2. Prašydama priteisti nekilnojamojo turto ir valstybinės žemės nuomos mokesčius (su PVM) ieškovė nepateikia jokių įrodymų, kad būtent tokias mokesčių sumas priskaičiavo mokesčių administratorius ir pareikalavo patalpų savininkės bei valstybinės žemės nuomininkės, susimokėti.
25.3. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovė yra patyrusi elektros išlaidas, kad elektros energija buvo panaudota dėl patalpose esančios atsakovės įrangos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra neteisėtai sulaikiusi atsakovės turtą, visos tokio turto išlaikymo išlaidos tenka pačiai ieškovei. Atsakovė mokėjimą už elektrą atliko tik dėl to, kad ieškovė patikino, jog sumokėjus už elektrą, ji bus pasirengusi geranoriškai susitarti ir netęsti ginčo.
25.4. Ieškovė, išrašydama PVM sąskaitą faktūrą BP Nr. 17-011 už patalpų nuomą už laikotarpi nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., yra apskaičiavusi daugiau nei trečdaliu mažesnį patalpų nuomos mokestį, tuo patvirtindama, kad dalis patalpų dar 2017 m. rugpjūčio 1 d. buvo atlaisvintos ir perduotos. Ieškovės darbuotojas R. M. taip pat patvirtino, kad atsakovės turtas yra faktiškai likęs patalpų dalyje, kurios plotas sudaro apie 1 000 kv. m. Taigi patalpų plotas, kuriose yra likęs atsakovės turtas, sudaro tik apie ¼ visų nuomotų patalpų ploto.
Šalies argumentai
26. Atsakovė UAB „BIOCENTRAS“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimą pakeisti ir tenkinti atsakovės priešieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
26.1. Sprendimas yra prieštaringas, nes teismas, viena vertus, pripažįsta, kad ieškovė sudarė nepagrįstas kliūtis atsiimti atsakovei priklausantį turtą, kita vertus, laiko, jog ieškovės reikalavimas dėl patalpų atlaisvinimo grafiko parengimo pagal Aprašo nuostatas yra pagrįstas.
26.2. Sutartis, su kurios vykdymu yra susijęs ginčas, nenumatė, kad ginčo patalpos bus naudojamos ar atlaisvinamos pagal kokį nors šalių sudarytą grafiką. Aprašas yra taikomas įmonėms, naudojančioms ar šalinančioms atliekas, ir žemės gelmių naudotojams, tvarkantiems kasybos pramonės atliekas, nustato atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir plane numatytų priemonių įgyvendinimo reikalavimus ir finansavimo principus bei reglamentuoja plane numatytų priemonių taikymą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą. Aprašu reglamentuojami teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Ginčo šalių tarpusavio sutartiniams santykiams Aprašas nėra taikomas.
26.3. Teismo išvados, kad patalpose yra likusios pavojingos aplinkai medžiagos, nėra įrodytos. Teismas nesirėmė atsakovės darbuotojo liudijimu, kad ieškovei priklausančiose patalpose sumontuotoje įrangoje nėra likę jokių žmonių sveikatai ar aplinkai pavojingų medžiagų.
Atsiliepimas
27. Ieškovė UAB „BIOPROCESAS“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
Žemesnės instancijos teismas
27.1. Teismas padarė išvadą, kad abi šalys pažeidė bendradarbiavimo pareigą, kiek tai susiję su nuomininkės išsikraustymu ir patalpų atlaisvinimu bei perdavimu nuomotojai, pasibaigus nuomos sutarčiai. Šiuo klausimu nėra prieštaravimų, tiesiog vertintas atskirai kiekvienos iš šalių elgesys.
27.2. Argumentai dėl medžiagų pavojingumo aplinkai ar žmonėms neįrodyti, o apeliantės darbuotojas M. L. patvirtino jų saugumą žmonių sveikatai ir aplinkai. Ginčas kilęs dėl cheminių medžiagų, laikomų ir nenaudojamų ilgą laiką, todėl neaišku, ar jos susimaišiusios su kitomis medžiagomis, nesukels pavojaus darbuotojų sveikatai ar aplinkai. Tai galėtų patvirtinti tik techninė medžiagų dokumentacija ir specialistų rašytinės išvados.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
28. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
Dėl apeliacijos ribų
29. Ieškovė UAB „BIOPROCESAS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „BIOCENTRAS“ 224 575,03 Eur skolos, kurią sudaro 115 506,54 Eur įsiskolinimas už nuomos mokestį ir kitus mokėjimus iki 2017 m. rugpjūčio mėn., bei 111 468,49 Eur įsiskolinimas už nuomos mokestį ir kitus mokėjimus už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. spalio 23 d. Atsakovė UAB „BIOCENTRAS“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė įpareigoti ieškovę leisti atsakovei patekti į ieškovei priklausančias patalpas ir sudaryti sąlygas bei netrukdyti atsiimti visą atsakovei priklausantį turtą. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys ir atsakovės priešieškinis atmesti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė tiek ieškovė, tiek ir atsakovė, tačiau ieškovė ginčija ne visas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis.
30. Iš apeliacinio skundo matyti, kad ieškovė neginčija skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas jos reikalavimas priteisti 115 506,54 Eur įsiskolinimą už nuomą ir kitus mokėjimus iki 2017 m. rugpjūčio mėn., tačiau nesutinka su teismo sprendimu dalyje dėl 110 468,49 Eur įsiskolinimo (97 221,21 Eur nuomos mokesčio, susidariusio dėl patalpų neatlaisvinimo, 9 812,08 Eur nekilnojamojo turto mokesčio, 1 472,18 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio bei 2 963,02 Eur už elektros energiją; ieškovė bendrą sumą sumažina 1 000 Eur, nes atsakovė 2018 m. sausio mėn. atliko tokio dydžio mokėjimą už elektros energiją). Pagrindo peržengti ieškovės apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas byloje nėra. Todėl teisėjų kolegija šioje nutartyje nepasisakys dėl ieškinio reikalavimo priteisti įsiskolinimą iki 2017 m. rugpjūčio mėn. netenkinimo, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas.
Dėl atsakovės priešieškinio ir apeliacinio skundo atsisakymo
31. Atsakovė UAB „BIOCENTRAS“ apeliaciniu skundu ginčijo skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jos priešieškinis dėl daiktų išreikalavimo. Lietuvos apeliaciniam teismui 2020 m. vasario 4 d. atsakovė pateikė pareiškimą dėl priešieškinio ir apeliacinio skundo atsisakymo, kuriuo patvirtino, jog jai yra žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės, įtvirtintos CPK 308 straipsnio 3 dalyje, bei priešieškinio atsisakymo pasekmės, numatytos CPK 294 straipsnio 2 dalyje.
32. Apeliacinio skundo atsisakymas yra viena iš apeliacinį procesą inicijuojančių asmenų procesinių teisių (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 308 straipsnis). Šios proceso teisės įgyvendinimas yra dispozityvumo principo išraiška, nes apeliacinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis byloje dalyvaujančio asmens (apelianto) iniciatyva. Apeliacinio skundo atsisakymas teismui nėra besąlyginis pagrindas nutraukti apeliacinį bylos procesą. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas nepriima skundo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia asmens teises bei įstatymų saugomus interesus (CPK 302 straipsnis). Spręsdamas dėl apeliacinio skundo atsisakymo, teismas turi įsitikinti, kad byloje dalyvaujantis asmuo jo atsisako laisva valia, neveikiamas trečiųjų asmenų, ar jam žinomi ir suprantami to padariniai.
33. CPK 308 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta apeliacinį skundą padavusio asmens teisė atsisakyti jo iki baigiamųjų kalbų, o jeigu skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka – iki skundo nagrinėjimo iš esmės pradžios.
34. Teisėjų kolegija išnagrinėjus atsakovės pareiškimo dėl apeliacinio skundo atsisakymo pagrįstumą, nenustatė, kad apeliacinio skundo atsisakymas prieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 308 straipsnio 1 dalis). Atsakovė kartu su pareiškimu dėl apeliacinio skundo atsisakymo pateikė 2019 m. balandžio 17 d. Raktų nuo patalpų ir teritorijos perdavimo protokolą, kuris patvirtina, kad ieškovė leido atsakovei patekti į jos patalpas ir sudarė sąlygas atsiimti visą atsakovei priklausantį turtą. Atsakovė nurodė, kad apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės jai yra žinomos (CPK 111 straipsnio 3 dalis, 308 straipsnio 2 ir 3 dalys). Atsisakymas teismui pateiktas iki skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme iš esmės pradžios (CPK 308 straipsnio 1 dalis).
35. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad yra visos sąlygos, būtinos atsakovės apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimo dalies, kuria atmestas atsakovės priešieškinis, atsisakymui priimti. Priėmus atsakovės apeliacinio skundo atsisakymą, apeliacinis procesas dalyje dėl atsakovės apeliacinio skundo nutraukiamas (CPK 308 straipsnio 2 dalis).
36. Vadovaujantis CPK 140 straipsnio 1 dalimi, bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio (priešieškinio). Teismas priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir nutraukia bylą (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Rašytiniame pareiškime dėl ieškinio atsisakymo turi būti nurodyta, kad asmeniui žinomi ieškinio atsisakymo padariniai, t. y., kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 140 straipsnio 1 dalis, CPK 294 straipsnio 2 dalis).
37. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, atsakovės UAB „BIOCENTRAS“ pareiškimo turinį, inter alia patvirtinimą dėl priešieškinio atsisakymo ir bylos nutraukimo teisinių padarinių žinojimo (CPK 294 straipsnio 2 dalis), vadovaudamasi CPK 140 straipsniu ir nustačiusi, kad priešieškinio atsisakymas neprieštarauja viešajam interesui bei imperatyvioms įstatymo normoms (CPK 42 straipsnio 2 dalis), priima priešieškinio atsisakymą, panaikina Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės priešieškinis, ir nutraukia civilinę bylą dalyje pagal atsakovės UAB „BIOCENTRAS“ priešieškinį ieškovei UAB „BIOPROCESAS“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Dėl nuomos mokesčio mokėjimo, nuomininkui pavėlavus grąžinti patalpas
38. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. vasario 23 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. 2012/02/23 ieškovė išnuomojo atsakovei pastatą–laboratoriją, bendras plotas 1 387,17 kv. m, pastatą–techninę laboratoriją su šiltnamiu, plotas 644,33 kv. m, negyvenamąją patalpą–gamybines patalpas, plotas 1 361,42 kv. m, negyvenamąją patalpą–gamybines patalpas, plotas 1 003,22 kv. m, esančias (duomenys neskelbtini). Bendras išnuomotų patalpų plotas sudarė 4 396,14 kv. m. Šalys Sutarties 3.1 punkte susitarė, kad patalpos išnuomojamos 5 (penkių) metų terminui, t. y. iki 2017 m. vasario 23 d. Sutarties 8.7 punkte nustatyta, kad pasibaigus nuomos sutarties galiojimui, nuomininkas privalo atlaisvinti patalpas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Sutarties galiojimo pabaigos. Už laikotarpį iki patalpų atlaisvinimo ir perdavimo nuomotojui dienos nuomininkas moka nuomos ir kitus mokesčius bendra tvarka. Jeigu nuomininkas neatlaisvina patalpų per nustatytą terminą, nuomotojas įgyja teisę raštu pranešęs nuomininkui prieš 7 dienas, nuomininko sąskaita iškraustyti visą nuomininko turtą ir perduoti jį saugoti atitinkamoms įstaigoms. Tokiu atveju nuomininkas įsipareigoja atlyginti visas nuomotojo turėtas išlaidas, susijusias su perkraustymu ir turto saugojimu. Sutarties 6.2.7 punkte šalys susitarė, kad pasibaigus nuomos sutarties galiojimui, nuomininkas įsipareigojo perduoti nuomotojui pagal perdavimo–priėmimo aktą tvarkingas ir atlaisvintas patalpas su visais pertvarkymais, kurių negalima atskirti be žalos patalpoms. Remiantis Sutarties 3.1 ir 8.7 punktais nuomos terminas pasibaigė 2017 m. vasario 23 d., o atsakovė patalpas turėjo atlaisvinti iki 2017 m. gegužės 23 d.
39. Minėta, kad ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl 110 468,49 Eur įsiskolinimo (97 221,21 Eur nuomos mokesčio, susidariusio dėl patalpų neatlaisvinimo, 9 812,08 Eur nekilnojamojo turto mokesčio, 1 472,18 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio bei 2 963,02 Eur už elektros energiją; ieškovė bendrą sumą sumažina 1 000 Eur, nes atsakovė atliko mokėjimą už elektros energiją 2018 m. sausio mėn.) už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. spalio 23 d.
40. CK 6.499 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą. Šioje normoje nustatytos prievolės nevykdymo pasekmės tenka nuomininkui, pavėluotai grąžinusiam išsinuomotą daiktą nuomotojui, t. y. kai, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas negrąžina daikto nuomotojui, šis įgyja teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius (CK 6.499 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ne nuomos mokesčio skolos priteisimo, o nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas – nuomininkas privalo kompensuoti dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdamas jo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, taip pat nuomininkas turi atlyginti kitus nuomotojo įrodytus nuostolius, kurių neapima nuomos mokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2008; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2009; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2011 ir kt.).
41. Apeliantė UAB „BIOPROCESAS“ teigia, kad atsakovė, pasibaigus Sutarties terminui, tinkamai neatlaisvino nuomotų patalpų, dėl ko turi atlyginti ieškovės patirtus nuostolius, kuriuos sudaro nuomos mokestis ir kiti mokėjimai. Atsakovė, nesutikdama su tokiu ieškovės reikalavimu, nurodo, kad ji nuo 2017 m. rugsėjo mėn. neturi galimybės patekti į patalpas ir atsiimti jai priklausantį turtą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo patalpos nuo 2017 m. rugsėjo mėn. yra ieškovės dispozicijoje, atsakovė jomis naudotis neturi galimybių, t. y. nors šalys nepasirašė priėmimo–perdavimo akto, patalpos faktiškai yra grąžintos ieškovei, todėl atsakovė neturi pareigos mokėti ieškovei nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
42. Nuomininkas gali įrodinėti, kad daiktas gali būti negrąžinamas nuomotojui ne dėl nuomininko, o dėl nuomotojo kaltės: nuomotojas sąmoningai vilkina perduodamo daikto priėmimą, nepagrįstai atsisako pasirašyti daikto perdavimo–priėmimo aktą ir pan., nuomotojas atitinkamai gali įrodinėti, kad nuomininkas siekia jam grąžinti netinkamos būklės patalpas ir pan. Pažymėtina, kad esminė aplinkybė, kurią reikia nustatyti, sprendžiant dėl tinkamo pareigos grąžinti daiktą nuomotojui įvykdymo, yra ta, ar nuomotojas, nutraukus nuomos sutartį, turi galimybę naudotis ir laisvai disponuoti jam priklausančiu turtu savo nuožiūra ir pagal jo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2011).
43. Byloje neginčijamai nustatyta, kad dalis ginčo patalpų yra atlaisvintos ir perduotos ieškovei. Šias aplinkybes patvirtina 2017 m. rugpjūčio 1 d. šalių pasirašytas dalies patalpų (laboratorijos – 1387,17 kv. m) apžiūros aktas, kuriame ieškovė nurodė, jog patalpų nepriėmė dėl jų būklės pabloginimo; atsakovė nurodė, kad patalpas perdavė atlaisvintas. Aplinkybę, kad minėtos patalpos vis dėl to faktiškai yra perduotos ieškovei, patvirtina 2017 m. rugsėjo 15 d. ieškovės laiškas atsakovei, kuriuo ji pripažįsta, jog perėmė patalpas iš atsakovės, o klausimą dėl patalpų trūkumų pašalinimo ketina spręsti reikalaujant nuostolių atlyginimo iš atsakovės. Liudytojai atsakovės technikos direktorius M. L. ir ieškovės administratorius R. M. taip pat patvirtino dalies patalpų perdavimo faktą. Ieškovės administratorius R. M. nurodė, kad dalis patalpų yra atlaisvintos, kita dalis patalpų taip pat atlaisvintos, tačiau neišvalytos; administracinės patalpos yra tuščios, tačiau jose nustatyti trūkumai. Liudytojas M. M., be kita ko, patvirtino, kad dalis ginčo patalpų yra išnuomotos kitiems asmenims. Taigi esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nors ir nesant pasirašyto patalpų priėmimo–perdavimo akto, tačiau pačiai ieškovei pripažįstant dalies patalpų atlaisvinimo (perdavimo) faktą, atsakovei nekilo pareiga mokėti ieškovei nuomos mokesčio už atlaisvintas patalpas.
44. Nagrinėjamu atveju byloje ginčo, kad pasibaigus nuomos sutarčiai, dalyje nuomojamų, ieškovei priklausančių patalpų liko atsakovės daiktai, nėra, tačiau faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog atsakovė nevengė atsiimti jai priklausančių daiktų, siūlė ieškovei jų atsiėmimo datas, kurias ieškovė atmesdavo, nepateikdama jokių kitų alternatyvų. Pažymėtina, kad ieškovės patalpose likę atsakovės daiktai, kaip nurodo ir pati ieškovė, sudaro gamyklą, todėl tokių įrenginių demontavimas reikalauja specialių žinių ir laiko, jiems gabenti reikalinga speciali technika ir pan. Byloje nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo mėn. ieškovė pakeitė nuomojamų patalpų spynas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovei neturint objektyvių galimybių patekti į nuomotas patalpas ir pasiimti jai priklausančius daiktus, likusi dalis ginčo patalpų, pasibaigus nuomos sutarčiai, nebuvo atlaisvintos ne dėl nuomininkės, o dėl pačios nuomotojos kaltės. Taigi nustačius, kad nuomininkė, pasibaigus nuomos sutarčiai, pareigos grąžinti likusias nuomotas patalpas neįvykdė ne dėl savo kaltės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovei nekyla pareiga mokėti nuomos mokestį ir už tą dalį patalpų, kurioje buvo likę atsakovės daiktai.
45. Ieškovė UAB „BIOPROCESAS“ taip pat reiškė reikalavimą iš atsakovės priteisti nekilnojamojo turto ir valstybinės žemės mokesčius. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad dalį patalpų atsakovė perdavė ieškovei, o likusi patalpų dalis nebuvo grąžinta nuomotojai dėl jos pačios kaltės, atitinkamai konstatuotina, kad atsakovei nekyla pareiga mokėti ir nurodytų mokesčių. Be to, kaip teisingai nurodo atsakovė, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad būtent tokio dydžio mokesčių sumos buvo paskaičiuotos mokesčio administratoriaus ir kad tokias sumas ieškovė yra apmokėjusi.
46. Dėl ieškovės reikalavimo priteisti išlaidas už elektros energiją, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovė neįrodė, jog elektros išlaidos yra išimtinai susijusios su atsakovės turto, palikto ieškovės patalpose, išlaikymu, o ne su ieškovės kaip patalpų savininkės, patalpų išlaikymo pareigos įgyvendinimu (CPK 178 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
47. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovė.
48. Atsakovė prašė jos naudai priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (už susipažinimą su ieškovės apeliaciniu skundu, pozicijos aptarimą ir atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą) bei pateikė jas pagrindžiančius dokumentus, t. y. atsakovė UAB „BIOCENTRAS“ prašė priteisti 1 694 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodytos išlaidos neviršija pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7 ir 8.11 punktus apskaičiuoto maksimalaus atlygintinų išlaidų už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydžio, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės atstovo byloje parengto procesinio dokumento apimtį, byloje nagrinėjamų klausimų sudėtingumą bei teismų formuojamą praktiką šiais klausimais, taip pat atsižvelgusi į tai, kad apeliacinės instancijos teisme atsakovės interesus atstovauja tas pats atstovas, kuris atstovavo pirmosios instancijos teisme, todėl bylos aplinkybės jam buvo žinomos, vadinasi, ir darbo laiko sąnaudos neturėjo būti didesnės nei įprastinės tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimui, taip pat tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra artimos maksimaliam atlygintinų išlaidų už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydžiui, bei remdamasi 2015 m. kovo 19 d. minėtų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius 2 punktu, sprendžia, kad yra pagrindas bylinėjimosi išlaidas mažinti, priteisiant iš apeliantės (ieškovės) „BIOPROCESAS“ atsakovės naudai 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
49. Atsakovė taip pat prašė jos naudai iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, kurios sudaro 4 961 Eur, 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už apeliacinio skundo pateikimą, grąžinti 75 proc. žyminio mokesčio, sumokėto už priešieškinio pateikimą pirmosios instancijos teisme, bei 100 proc. žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinio skundo pateikimą.
50. Jeigu ieškinys atsiimamas pradėjus bylą nagrinėti iš esmės arba ieškovas atsisako pareikšto ieškinio (priešieškinio), arba šalys sudaro taikos sutartį, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos. Šioje dalyje nurodyto dydžio žyminio mokesčio dalis grąžinama ir tuo atveju, jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio (priešieškinio) dėl to, kad, pareiškus ieškinį, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu byla šioje dalyje nurodytais būdais užbaigiama ją nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, grąžinama 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, arba 75 procentai žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama vėliau (CPK 87 straipsnio 2 dalis).
51. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad iš pirmiau nurodytos teisės normos dispozicijos akivaizdu, jog, bylą užbaigus nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, žyminis mokestis, sumokėtas pirmosios instancijos teismui, negrąžinamas. Grąžinamas tai teismo instancijai sumokėtas žyminis mokestis, kurioje atsisakoma pareikšto ieškinio ir kuri užbaigia bylos nagrinėjimą nutraukdama bylą. Ypatumas yra tik tas, ar byla užbaigiama iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios ar vėliau – jau pradėjus bylą nagrinėti iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-629/2013).
52. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą bei į tai, kad priešieškinio atsisakymas buvo gautas iki bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka iš esmės pradžios, apeliantei (atsakovei) grąžinama 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą, t. y. 75 Eur suma, sumokėta 2019 m. kovo 29 d. mokėjimo nurodymu (CPK 87 straipsnio 2 dalis). Išaiškintina, jog žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi šia nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis).
53. CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
54. Kasacinio teismo išaiškinta, kad taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimo atsisakymą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių, ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).
55. Lietuvos apeliacinio teismo plėtojamoje praktikoje išaiškinta, kad nutraukus civilinę bylą, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ne remiantis bendruoju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principu „pralaimėjęs moka“, o vadovaujantis priežasties teorija, pagal kurią lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežasčių įvertinimas, šalių apdairumas bei rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą nulėmusių priežasčių identifikavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-237-943/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-205-516/2018; 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1575-790/2019).
56. Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „BIOCENTRAS“ buvo pateikusi apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimą pakeisti ir tenkinti priešieškinį, įpareigojant ieškovę leisti atsakovei patekti į ieškovei priklausančias patalpas ir sudaryti sąlygas bei netrukdyti atsiimti visą atsakovei priklausantį turtą. Pažymėtina, kad atsakovei pateikiant tiek priešieškinį, tiek ir apeliacinį skundą, jos reikalavimas nebuvo įvykdytas. Iš kartu su pareiškimu dėl priešieškinio ir apeliacinio skundo atsisakymo atsakovės pateikto 2019 m. balandžio 17 d. Raktų nuo patalpų ir teritorijos perdavimo protokolo, matyti, kad ieškovė leido atsakovei patekti į jos patalpas ir sudarė sąlygas atsiimti visą atsakovei priklausantį turtą, t. y. iš esmės įvykdė atsakovės priešieškinio reikalavimą. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamas klausimas nereikalavo specialių žinių, byloje nebuvo keliamas naujas ar sudėtingas teisės taikymo ar aiškinimo klausimas, todėl advokato darbo ir laiko sąnaudos neturėjo būti itin didelės, taip pat remdamasi nutarties 48 nurodytais motyvais, konstatuoja, jog prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos – 4 961 Eur, patirtų pirmosios instancijos teisme bei 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už apeliacinio skundo pateikimą, yra aiškiai per didelės, neatitinkančios protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimų, todėl mažintinos atitinkamai iki 3 500 Eur ir iki 1 500 Eur sumų. Atitinkamai ieškovės patirtos išlaidos už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą neatlygintinos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalimi, 293 straipsnio 4 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 302 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Priimti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BIOCENTRAS“ apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimo dalies, kuria atmestas atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BIOCENTRAS“ priešieškinis, atsisakymą ir apeliacinį procesą šioje dalyje nutraukti.
Priimti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BIOCENTRAS“ priešieškinio atsisakymą; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BIOCENTRAS“ priešieškinis, ir civilinę bylą dalyje pagal atsakovės UAB „BIOCENTRAS“ priešieškinį ieškovei UAB „BIOPROCESAS“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BIOPROCESAS“ atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BIOCENTRAS“ 3 500 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.
Likusioje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BIOCENTRAS“ už apeliacinį skundą sumokėtą 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BIOPROCESAS“ atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BIOCENTRAS“ 1 500 Eur (tūkstantį penkis šimtus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.