Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Danutės Matiukienės, Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-129-394/2014 pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovei L. V. ir pagal atsakovės L. V. priešieškinį ieškovui E. V. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimo, išlaikymo sutuoktinei ir nepilnamečiui vaikui priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo; institucija, teikianti išvadą – Šiaulių rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Šiaulių rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius išvadoje nurodė, kad išlaikymas dukrai G. V. iš ieškovo priteistas beveik prieš šešis metus, išlaikymo dydis nebeatitinka vaiko interesų, nes mergaitei šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) metų, vaiko poreikiai padidėjo, todėl sutiko su atsakovės reikalavimu dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su motina ir išlaikymo padidinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Apeliantė sutinka su teismo išvada, kuria ieškovas pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, tačiau nesutinka su tuo, kad dėl santuokos iširimo nustatyta ir apeliantės kaltė. Nurodoma, kad atsakovės išgėrinėjimas buvo nuolat patiriamo ilgamečio smurto ir pažeminimo pasekmė, kuri negali būti vertinama kaip santuokos iširimo priežastis. Teismas nepasisakė iš kokių įrodymų nustatė, kad atsakovė provokuodavo ieškovą, vadino jį necenzūriniais žodžiais. E. V. buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą apeliantės atžvilgiu vartojant smurtą net du kartus, todėl teismas turėjo taikyti CK 3. 60 str. 2 d. ir CK 3. 60 str. 3 d. prezumpciją bei pripažinti E. V. kaltu dėl santuokos nutraukimo bei priteisti atsakovei dėl to patirtą neturtinę žalą.

2. Teismas, nepagrįstai nepadidindamas išlaikymo dydžio, iš esmės rėmėsi tik paties ieškovo paaiškinimais apie jo pablogėjusią turtinę padėtį. Susidaręs išlaikymo įsiskolinimas vaikui negali būti vertinamas ieškovo turtinės padėties pablogėjimu. Ieškovas turi įgijęs gerai apmokamą profesiją, atlieka įvairius statybos, vidaus apdailos darbus, kurie yra gerai apmokami, todėl apeliantei akivaizdu, kad ieškovas turi nuolatinį pragyvenimo šaltinį, galimybę dirbti, tinkamai uždirbti bei pasirūpinti savo vaiku. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie šiuo metu gaunamas pajamas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad E. V. ilgą laiką stovėjo darbo biržoje. Apeliantė įsitikinusi, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos, išskirtinai atsižvelgdamas ne į vaiko, bet į ieškovo interesus. Kad vaiko poreikiai padidėjo, teismas konstatavo ir teismo sprendime, tačiau išlaikymo dydžio nepadidino. Teismas, spręsdamas išlaikymo pakeitimo dydį, nepagrįstai nurodė, kad atsakovei tenka didesnė turto dalis, nes dalys skiriasi labai nežymiai ir teismo nurodyta buto vertė neatitinka jo tikros realios vertės, turto vertinimas šioje byloje nebuvo darytas. Be to, teismas visiškai nepasisakė apie specialiuosius vaiko poreikius. Apeliantės manymu, šiai dienai jos turtinė padėtis yra blogesnė negu ieškovo, todėl jis tikrai gali teikti 500 Lt dydžio išlaikymą vaikui.

3. Kadangi po santuokos nutraukimo su atsakove liko gyventi nepilnametė dukra ir apeliantės šiandieninės pajamos nėra pakankamos net minimaliems jos poreikiams patenkinti, dėl to privalo būti priteistas iš ieškovo išlaikymas tvirta pinigų suma – 10000 Lt. Dėl stuburo susirgimo apeliantė negali dirbti fizinių darbų, tai riboja jos galimybę dirbti ir užsidirbti bei patenkinti savo poreikius. Be to, atsakovei diagnozuota depresija, dažnai kartojasi plaučių uždegimai, reikia dėl visų susirgimų vartoti vaistus, maisto papildus, kurie yra brangūs. Apeliantės manymu, teismas netinkamai įvertino ieškovo turtinę padėtį ir jo galimybę teikti išlaikymą buvusiai sutuoktinei.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje sprendžiamas šalių ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, vertinant surinktus įrodymus dėl santuokos iširimo priežasčių nustatytai abiejų sutuoktinių kaltei pagrįsti, priteisto išlaikymo nepilnametei dukrai padidinimo ir išlaikymo buvusiai sutuoktinei priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Abiejų sutuoktinių kaltės nustatymo ir neturtinės žalos priteisimo teisiniai aspektai

Pirmosios instancijos teismas šalių santuoką nutraukė pripažindamas abiejų sutuoktinių kaltę. Spręsdamas santuokos iširimo priežastis teismas nustatė ieškovo kaltę dėl fizinio smurto naudojimo atsakovės atžvilgiu, o atsakovės girtavimas, jos neblaivios konfliktai su ieškovu, jo provokavimas, gydymasis psichiatrijos ligoninėje dėl psichikos bei elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, teismo vertinti kaip veiksmai pažeidę jos, kaip sutuoktinės pareigas, būti vienas kitam lojaliais ir vienas kitą gerbti.

Apeliantė sutinka su teismo išvada, kuria ieškovas pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, tačiau nesutinka su tuo, kad dėl santuokos iširimo nustatyta ir jos kaltė. Apeliaciniame skunde nurodo, kad jos išgėrinėjimas buvo nuolat patiriamo ilgamečio smurto ir pažeminimo pasekmė, kuri negali būti vertinama kaip santuokos iširimo priežastis. Nurodo, kad teismas nepasisakė iš kokių įrodymų nustatė, kad ji provokuodavo ieškovą, vadino jį necenzūriniais žodžiais. Apeliantės manymu, E. V. buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą atsakovės atžvilgiu vartojant smurtą net du kartus, todėl teismas turėjo taikyti CK 3. 60 str. 2 d. ir CK 3. 60 str. 3 d. prezumpciją bei pripažinti E. V. kaltu dėl santuokos nutraukimo bei priteisti atsakovei dėl to patirtą neturtinę žalą. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Teismas, spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 str. 2 d. sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26-3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Sutuoktinių pareigų esmė tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. CK yra nustatyti atvejai, kai sutuoktinio kaltė yra preziumuojama, t. y. CK 3.60 str. 3 d. nustatyta prezumpcija, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra neištikimas arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais. CK 3.60 str. įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos. Kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejama santuokos iširimo kaltės prezumpcija), bet dėl kitų priežasčių. Teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį išsaugojimui tarpusavio santykiams jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010).

Nagrinėjamu atveju, apeliantė teigdama, kad jos išgėrinėjimas buvo nuolat patiriamo ilgamečio smurto ir pažeminimo pasekmė, kuri negali būti vertinama kaip santuokos iširimo priežastis nėra visiškai teisi.

Byloje nustatyta, kad ieškovas atsakovės atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, dėl ko buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d. ir nuteistas 2013-04-09 nuosprendžiu bei 2013-06-17 teismo baudžiamuoju įsakymu (1 t., 51-57 b. l.). Šie ieškovo nepateisinami veiksmai atlikti 2012 m. rugpjūčio 9 d. ir 2013 m. balandžio 14 d., tai yra tuomet, kai šalys kartu jau nebegyveno. Nuosprendžiuose nustatytos faktinės aplinkybės, teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad abiejų konfliktų iniciatorė buvo pati apeliantė. Teismų sistemos „Liteko“ duomenimis apeliantė nuo 2006 m. administracine tvarka, dėl tyčinio svetimo turto sunaikinimo, nedidelio chuliganizmo, tėvų valdžios nepanaudojimo arba panaudojimo priešingai vaiko interesams ir kitų pažeidimų, bausta šešiolika kartų. Administracine tvarka nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad „atsakovė būdama neblaivi, vaiko akivaizdoje namuose kėlė vaidą, necenzūriniais žodžiais plūdo sutuoktinį, daužė indus, televizorių, dėl ko duktė kvietė policiją“, „įvairiais keiksmažodžiais įžeidinėjo vaiką, dukters teigimu, tai kartojasi ne pirmą kartą“, „mėtė akmenis ir žemės grumstus, taip provokavo ieškovą, kad jis išeitų į kiemą, elgėsi chuliganiškai“. Byloje nepateikta įrodymų apie tai, kad šeimyninių konfliktų iniciatorius būtų ieškovas. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas 2007 m. kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka kaltindamas atsakovę nežymiu sveikatos sutrikdymu, tačiau bylą nutraukta sutuoktiniams susitaikius. Apie galimai atsakovės patirtą smurtą, sutuoktiniams gyvenant kartu, byloje patvirtina 2010-11-04 specialisto išvada ir 2010-11-12 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (1 t., 49-50 b. l.). Tačiau byloje nėra įrodymų, kad dėl šių sužalojimų atsakovė būtų kreipusis į atitinkamas institucijas ar privataus kaltinimo tvarka. Įrodymų, kad atsakovė būtų patyrusi smurtą ankščiau, byloje nėra. Be to, byloje atsakovė nepaneigė išgėrinėjimo fakto ir iki patiriant smurtą šeimoje. Teisėjų kolegija įvertinusi visas nurodytas aplinkybes apie šalių šeimyninius konfliktus, pačios atsakovės agresyvų elgesį, negali daryti vienareikšmės išvados, kad apeliantės išgėrinėjimas buvo nuolat patiriamo ilgamečio smurto ir pažeminimo pasekmė. Byloje esantys duomenys, kad Psichiatrijos ligoninės pacientų registre atsakovė įrašyta nuo 2011-11-23 iki 2012-05-02, penkis kartus nustatytos diagnozės: psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, tik patvirtina buvusius pastovius atsakovės išgėrinėjimo faktus (1 t., 114 b. l.). Taigi, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai pažymėjo, jog aptartas atsakovės elgesys nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu, todėl teisėtai tokį apeliantės elgesį laikė esminiu santuokinių pareigų pažeidimu (CK 3.60 str. 2 d.) ir pagrįstai konstatavo, kad dėl santuokos iširimo yra akivaizdi ir atsakovės kaltė. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, daro išvadą, kad atsakovė neįrodė tos aplinkybės, jog santuoka iširo vien dėl ieškovo kaltės – fizinio smurto naudojimo atsakovės atžvilgiu. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

CK 3.70 str. 2 d. nurodyta, kad sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos iširimo sutuoktinio neturtinės žalos atlyginimo. Tai yra sutartinės atsakomybės rūšis, kai žala atsiranda specifinėje srityje – šeimoje, tarp sutuoktinių, nutraukiant santuoką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.70 str. 2 d. neturtinė žala ir jos piniginio įvertinimo kriterijai neapibrėžti, todėl, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, susijusios su santuokos nutraukimu, priteisimo, kartu su CK 3.70 straipsniu taikytinos CK 6.250 straipsnyje įtvirtintos teisės normos (CK 3.1 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2007, 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2011). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinti neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, tai žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos reikšmingos aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai vieno sutuoktinio kalti, sutuoktines pareigas pažeidžiantys veiksmai nulemia santuokos nutraukimą, tai kitas sutuoktinis gali patirti neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, stresą, neigiamas emocijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2008, 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius abipusę sutuoktinių kaltę dėl šeimos iširimo, neatsiranda teisinių prielaidų vertinti išimtinai tik ieškovo elgesį kaip kaltą ar padariusį atsakovei neturtinės žalos. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymui šioje byloje. Kadangi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, todėl pripažinus, kad santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinų kaltės, nėra pagrindo spręsti klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovei.

Dėl išlaikymo nepilnametei dukrai padidinimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-03-28 nutartyje, priimtoje civilinė byloje Nr. 3K-7-24/2013, yra išaiškinta, kad CK 3.201 straipsnio nuostatoms dėl priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo taikyti teisiškai reikšmingas yra faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą išlaikymo dydžiui nustatyti, esminis pokytis per laikotarpį nuo teismo sprendimo, kuriuo priteistas išlaikymas, priėmimo iki kreipimosi į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo. Be to, pažymėta, kad, net ir nustačius esminį tokių aplinkybių pasikeitimą, tai dar savaime nelemia išlaikymo dydžio pakeitimo, nes tiek tėvų turtinės padėties, tiek vaikų poreikių pasikeitimą, teismas turi įvertinti tėvų prievolių išlaikyti nepilnamečius vaikus reglamentavimo kontekste, atsižvelgdamas į vaiko teisių apsaugos prioriteto, tėvų ir vaikų teisių bei interesų pusiausvyros, tėvų valdžios lygybės principus. Teismo sprendimu nustatytas išlaikymo dydis atitiko tuo metu buvusią to iš tėvų, kuris teismo sprendimu įpareigotas teikti išlaikymą, turtinių galimybių ir vaiko (vaikų), kuriam priteistas išlaikymas, poreikių pusiausvyrą, užtikrino galimybę patenkinti būtinus ar bent minimalius vaiko raidos poreikius, todėl toks teismo sprendimas, nepažeidžiant CK 3.3 straipsnyje įtvirtinto vaiko teisių ir interesų prioritetinio gynimo principo, gali būti pakeistas pakeičiant (sumažinant ar padidinant) teismo priteistą išlaikymo sumą, tik tuo atveju, jei nustatomas reikšmingas aplinkybių pasikeitimas, įvykęs būtent po teismo sprendimo, ir jei dėl to iš esmės pasikeičia (sumažėja ar padidėja) vaiko poreikiai arba iš esmės pablogėja ar pagerėja įpareigoto mokėti išlaikymą vaiko tėvo (motinos) turtinė padėtis.

Nagrinėjamu atveju išlaikymas nepilnametei sutuoktinių dukrai G. V., gim. (duomenys neskelbtini), priteistas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu periodinėmis išmokomis po 300 Lt per mėnesį iki dukros pilnametystės (1 t., 32 b. l.). Pateiktu priešieškiniu byloje atsakovė teismo prašė padidinti priteisto išlaikymo dydį periodinėmis išmokomis iki 500 Lt per mėnesį. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs pasikeitusius vaiko poreikius ir atsižvelgdamas į ieškovo E. V. turtinės padėties pablogėjimą, sprendė, kad šiuo metu padidinti dukrai G. priteisto išlaikymo dydį iki 500 Lt, nėra pagrindo.

Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nepadidindamas išlaikymo dydžio, nepagrįstai rėmėsi tik paties ieškovo paaiškinimais apie jo pablogėjusią turtinę padėtį. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas nuo 2013-07-17 vykdo individualią pastatų statybos veiklą nuo 2013-07-17 (1 t., 82 b. l.). Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 22 d. sprendime nurodyta, kad tuo metu atsakovo mėnesines pajamos buvo apie 1500-2000 Lt, kurias gaudavo dirbdamas pagal patentą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, ir jo brolis patvirtino, kad verčiasi individualia veikla, pajamos nepastovios, vidurkis per mėnesį apie 1000- 1100 Lt (1 t., 187, 207 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, teismui nebuvo pagrindo abejoti ieškovo gaunamomis mėnesinėmis pajamos, nes byloje nėra priešingų įrodymų, kurie paneigtų realiai jo nurodytas ir gaunamas pajams.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apeliacinio skundo argumentus pažymi, kad ieškovas darbo biržoje lankėsi tik du kartus, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad E. V. ilgą laiką buvo registruotas darbo biržoje, o dėl pastovių pajamų neturėjimo susidarė išlaikymo įsiskolinimas. Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad atsakovė nuo 2012-03-05 iki 2013-10-02 buvo registruota darbo biržoje, o išlaikymo įsiskolinimas susidarė dėl priteistos išlaikymo sumos indeksavimo (1 t., 104 b. l.). Atsižvelgiant į tai, šiuo metu ieškovas dukros išlaikymui privalo mokėti po 395 Lt periodinių išmokų (2 t., 25-26 b. l.). Aplinkybė, kad ieškovas atlieka įvairius statybos, vidaus apdailos darbus, nesuteikia pagrindo išvadai, kad tai yra gerai apmokamas darbas. Neteisi apeliantė teigdama, kad teismas, spręsdamas išlaikymo pakeitimo dydį, nepagrįstai nurodė, kad atsakovei tenka didesnė turto dalis, nes tokia teismo argumentacija pateikta sprendžiant dėl išlaikymo priteisimo pačiai atsakovei. Apeliacinio skundo argumentui, kad teismo nurodyta buto vertė neatitinka jo tikros realios vertės, pagrįsti, atsakovė nepateikė jokių įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai rėmėsi buto vidutine rinkos verte remdamasis 2013-11-04 nekilnojamojo turto registro duomenimis. Apeliantė nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos vaikui specialių poreikių būtinumą, todėl teismas neprivalėjo dėl jų pasisakyti. Teisėjų kolegijos vertimu, teismo sprendimu nustatytas ir ieškovo teikiamas kas mėnesį po 300 Lt dydžio išlaikymas, atsižvelgiant į taikomą indeksaciją, – 395 Lt (duomenys neskelbtini) metų amžiaus dukrai yra tinkamas užtikrinti jos poreikius. Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs pasikeitusius vaiko poreikius ir atsižvelgdamas į ieškovo E. V. turtinės padėties pablogėjimą, teisėtai sprendė, kad šiuo metu padidinti dukrai G. priteisto išlaikymo dydį iki 500 Lt, nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad įstatymas neriboja tėvams galimybės, tam esant sąlygoms, savo vaikų poreikių maksimaliam patenkinimui gera valia teikti ir didesnį išlaikymą, nei nustatyta teismo sprendimu. Taip pat CK 3.201 str. nustatytais pagrindais, padidėjus vaiko poreikiams ar iš esmės pasikeitus šalių materialinei padėčiai, išlaikymo dydis ir forma gali būti peržiūrimi.

CK 3.72 straipsnio 1 dalyje nustatyta sutuoktinio teisė reikalauti priteisti jam iš kito sutuoktinio išlaikymą. Ši teisė siejama su prašančiojo priteisti išlaikymą sutuoktinio turtine padėtimi. Tokios aplinkybės kaip sutuoktinio nedarbingumas, amžius ir kt. gali būti reikšmingos, sprendžiant apie sutuoktinio turtinę padėtį, siekiant nustatyti, ar išlaikymo prašantis sutuoktinis turi pakankamai turto ir pajamų, kad galėtų save išlaikyti. Taigi teisę į išlaikymą turi ir darbingas sutuoktinis, jeigu jo turtas ar gaunamos pajamos nepakankamos jo minimaliems pragyvenimo poreikiams tenkinti.

CK 3.72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcijos, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės. CK 3.72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti sutuoktinio teisės į išlaikymą pagrindai savaime nereiškia, kad jam reikalingas išlaikymas. Esant teisės į išlaikymą pagrindui sutuoktinis neprivalo įrodinėti, kad jam reikalingas išlaikymas. Ši prezumpcija byloje gali būti nuginčyta, t. y. nedraudžiama teismui nustatyti priešingai, kad sutuoktinis yra apsirūpinęs ir jam išlaikymas nėra reikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-328/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011 ir kt.).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, vertinant, ar užtenka prašančiam priteisti išlaikymą sutuoktiniui jo turimo turto ir pajamų save išlaikyti, svarbu nustatyti, koks yra jo pragyvenimo lygis, t. y. ar sutuoktiniui racionaliai naudojant turimą turtą ir pajamas užtikrinami minimalūs būsto, maitinimosi, apsirengimo, sveikatos priežiūros ir kiti poreikiai. Minimaliųjų poreikių patenkinimo kriterijus taikytinas ir tada, kai sprendžiama, ar išlaikymą privalantis teikti sutuoktinis yra finansiškai pajėgus tai daryti. Teismas, nustatęs, kad prašančio priteisti išlaikymą sutuoktinio minimalūs poreikiai neužtikrinami, gali jam priteisti išlaikymą iš kito sutuoktinio tik tada, jeigu tai nereikš, kad tokiu atveju liks neužtikrinti išlaikymą turinčio teikti sutuoktinio minimalūs poreikiai. Išlaikymui sutuoktiniui priteisti reikšmingi abu aspektai: tiek išlaikymo reikalingumas, tiek ir galimybė išlaikymą teikti. Nenustačius vienos iš šių sąlygų, galima konstatuoti, kad CK 3.72 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija paneigta. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-09 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-233/2011).

Apeliantės manymu, teismas netinkamai įvertino ieškovo turtinę padėtį ir jo galimybę teikti išlaikymą buvusiai sutuoktinei. Kadangi po santuokos nutraukimo su apeliante liko gyventi nepilnametė šalių dukra ir atsakovės šiandieninės pajamos nėra pakankamos minimaliems jos poreikiams patenkinti, apeliaciniu skundu prašo priteisti išlaikymą jai iš ieškovo tvirta pinigų suma – 1000 Lt. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Pareiga įrodyti, kad turimas turtas ar pajamos nėra pakankamos, t. y. neužtikrina minimalių poreikių, ir reikalingas išlaikymas, tenka sutuoktiniui, reikalaujančiam priteisti išlaikymą, o tokių įrodymų apeliantė byloje nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje reikšmingos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad atsakovė iš atsitiktinių darbų gauna apie 1000 Lt per mėnesį, kartu su dukra gyvena bute, kuris teismo sprendimu padalintas tarp šalių ir didesnė buto dalis nuosavybės teise priklauso apeliantei. Nors byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė turi sveiktos problemų, jai yra diagnozuota stuburo liemens-juosmens osteochondrozė, antrinė radikulopatija, depresija, kartojasi plaučių uždegimai, tačiau byloje nėra duomenų, kad dėl šių susirgimų atsakovei būtų nustatytas neįgalumas. Taigi iš dokumentų apie atsakovės sveikatos būklę matyti, kad ji nėra nedarbinga, gali dirbti tik su tam tikrais apribojimais. Atsakovė byloje neteikė jokių įrodymų, kad ji ieško darbo, tačiau dėl savo sveikatos būklės ji negali darbo surasti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantei racionaliai naudojant turimą turtą ir gaunamas pajamas, įmanoma užtikrinti minimalius būsto, maitinimosi, apsirengimo, sveikatos priežiūros ir kiti poreikius. Šiuo atveju pakanka išlaikymo reikalingumo paneigimo ir nebereikia įrodinėti ieškovo galimybių teikti išlaikymą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas atsakovės reikalavimą priteisti jai iš ieškovo išlaikymą atmetė pagrįstai, nes turimas apeliantės turimas turtas ir gaunamos pajamos, atsižvelgiant į dalinę vaiko ir turto išlaikymo prievolę, yra visiškai pakankami save išlaikyti.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Ieškovas duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl jos nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.