Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Valantienės, Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui R. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neginčija žodinės rangos sutarties, nereiškia reikalavimų dėl ieškovės pagaminto medinio namelio trūkumų ar jo užbaigimo išlaidų atlyginimo, todėl teismas nusprendė, kad atsakovas turi pareigą įvykdyti savo įsipareigojimą ir sumokėti už gautą daiktą. Aplinkybė, kad atsakovas atsisakė priimti ir pasirašyti ieškovės pateiktą sąskaitą, neatleidžia atsakovo nuo prievolės atsiskaityti, kai byloje įrodytas medinio namelio pagaminimo ir perdavimo užsakovui faktas.

10. Teismas vertino, kad ikiteisminio tyrimo duomenys yra nepakankami patvirtinti aplinkybę, jog atsakovas atsiskaitė su ieškovu už medinį namelį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Apeliaciniu skundu atsakovas R. S. (toliau – ir apeliantas) prašo Plungės apylinkės teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-136-588/2023 panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovo R. S. 400 Eur skolą, 20,50 Eur palūkanas, apskaičiuotas nuo 2021 m. liepos 18 d. iki 2022 m. liepos 26 d., 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos 400 Eur sumos nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d. iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat prašoma apeliacinį skundą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje ir apklausti liudytoją R. J.. Pagrindiniai apeliacinio skundo motyvai:

11.1. Atsakovo vertinimu, teismas tinkamai ir visapusiškai neįvertino visų bylos aplinkybių ir įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimo ir tikėtinumo taisykles, todėl ginčą išnagrinėjo neteisingai.

11.2. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad kaina už namelį buvo 6 534 Eur, t. y. 5 400 Eur plius PVM. Tinkamas įrodymų visumos vertinimas būtų sąlygojęs priešingą teismo priimtą išvadą, t. y. kad šalys buvo susitarusios dėl 5 400 Eur kainos.

11.3. Atsakovas pažymi, kad išankstinės PVM sąskaitos faktūros nebuvimą lėmė tai, kad šalys nesitarė apmokėjimą vykdyti pagal PVM sąskaitą faktūrą, šalys nesitarė dėl didesnės kainos, kuri būtų, jei apmokėjimas būtų vykdomas pagal PVM sąskaitą faktūrą. Be to, ir tai, kad šalys tarėsi dėl namelio 5 400 Eur kainos, yra labiau tikėtina, nes nebūtų tariamasi dėl neapvalios 6 534 Eur sumos.

11.4. 2021 m. liepos 13 d. PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) negali būti įrodymas dėl šalių susitarimo dėl tikrosios kainos 2021 m. pradžioje, nes jos atsiradimas buvo sąlygotas 2021 m. birželio 7 d. įvykusio šalių konflikto, po to, kai 2021 m. birželio 15 d. atsakovas (tiksliau, jo sutuoktinė G. S.) pateikė skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai, kad ieškovė neišrašo PVM sąskaitos faktūros.

11.5. Atsakovas pažymi, kad 2023 m. vasario 1 d. teismo posėdyje (garso įrašas nuo 12.40 min., 13.28 min.) pats ieškovės atstovas patvirtino, kad jis sakė atsakovui, jog prieš važiuodamas paliktų likutį, nes turėjo sumokėti savo darbuotojams 400 Eur. Vertinant, jei atsakovas, kaip teigia ieškovė, nebuvo sumokėjęs nė kiek, tai niekaip negalėjo ieškovė atsakovo prašyti sumokėti likutį, kai atsakovas skolingas visą sumą.

11.6. Pažymima, kad teismas nevertino įrodymo – 2021 m. birželio 15 d. G. S. elektroninio laiško, kuriame Valstybinei mokesčių inspekcijai nurodoma, kad sumokėta 5 000 Eur už namelį. Atsakovo vertinimu, šis oficialus valstybinei institucijai išsiųstas pranešimas taip pat leidžia labiau tikėti atsakovo paaiškinimais tiek dėl to, kad jis buvo sumokėjęs 5 000 Eur, tiek ir tai, kad buvo 400 Eur likutis.

11.7. Atsakovas nurodo, kad nors teismui ikiteisminio tyrimo medžiaga pasirodė nepakankamai informatyvi, kad būtų galima konstatuoti atsiskaitymo už namelį faktą, tačiau, priešingai, būtent šis įrodymas, kuris atsirado būtent po įvykusio konflikto, kai ieškovas, tikėtina, dar negalvojo apie ieškinį ir bylinėjimąsi, patvirtina 2 esminius ginčo momentus, t. y. kad šalių sutarta kaina už namelį buvo 5 400 Eur, ir kad atsakovas liko nesumokėjęs tik 400 Eur.

11.8. Apeliantas nurodo, kad priešingai nei konstatavo teismas, iš tiesų namelis buvo pristatytas 2021 m. birželio 5 d., tai patvirtinta byloje esančiame rašytiniame įrodyme – 2021 m. birželio 15 d. G. S. el. laiške Mokesčių inspekcijai. Atsakovas 2021 m. birželio 1 d. ir 2021 m. birželio 3 d. dienomis išsigrynino 2 000 Eur. Pažymima, kad jei, kaip tvirtina ieškovė, atsakovas turėjo sumokėti 5 000 Eur pavedimu, tai atsakovui nebuvo jokio poreikio gryninti pinigus.

11.9. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje buvo pasakyta, jog tuo metu, kai įvyko atsakovo atsiskaitymas su ieškovu už namelį, buvo dar 3 asmenys: du ieškovo darbuotojai ir kranistas. Tačiau teismas nematė poreikio šiuos asmenis apsiklausti, nors tikėtina, kad, jei ne visi, tai kažkuris iš jų tikrai galėjo patvirtinti ginčo aplinkybes. Atsakovo vertinimu, teismas vis dėlto nesiėmė visų reikalingų priemonių, kad byla būtų išspręsta teisingai ir tinkamai, bylą išsprendė paviršutiniškai, neatskleidė bylos esmės.

12. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama atsakovo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai:

12.1. Ieškovė pažymi, kad atsakovas negalėjo jo nurodomą datą sumokėti pinigų, kuriuos išgrynino tik kitą dieną. Pažymima, kad atsakovo sutuoktinė nurodė, kad visus 5 000 Eur laikė namie, pinigus perdavė savo kieme (duomenys neskelbtini), pristačius namelį, o ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, kaip teigė atsakovas ar kitas taip pat suinteresuotas liudytojas – atsakovo žentas. Nepaisydamas to, apeliantas skunde nepagrįstai remiasi jo sutuoktinės laišku, teigdamas, neva šis patvirtina visišką atsiskaitymą, „užmiršdamas“, kad tame pačiame laiške nurodyta visai kita namelio pristatymo data, nei nurodė atsakovas.

12.2. Ieškovė nurodo, kad iš tiesų šalys susitarė dėl 5 400 Eur kainos be PVM, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad sutarta kaina buvo 5 400 Eur jau su įskaičiuotu PVM ar kad šalys susitarė nemokėti valstybei PVM mokesčio. Šalys susitarė dėl 5 400 Eur be PVM, o tai yra 6 534 Eur su PVM, ir atsakovui tai nuo pat pradžių buvo žinoma. Vietoj įrodymų apie kainos nustatymą ir jos sumokėjimą, atsakovas nepagrįstai nurodo, kas jam subjektyviai atrodo labiau tikėtina, iš esmės „įrodinėja“ sumų apvalumu ir pan.

12.3. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad atsakovas pripažino, jog gavo 2021 m. birželio 1 d. išankstinę sąskaitą faktūrą Nr. 114 už 6 534,01 Eur sumą (su PVM) ir jos neginčijo. Atsiskaitymą su ieškove atsakovas įrodinėjo tik liudytojų (suinteresuotų) parodymais.

12.4. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo keisti ar naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliantas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę įrodymų vertinimo klausimu ir nepagrindė (net nenurodė) jokių tariamai pažeistų procesinės ar materialinės teisės normų.

12.5. Ieškovė nurodo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti atsakovo prašymą apklausti liudytoją ir apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

13. Atsakovė pateikė atsikirtimus į atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsakovė pažymi, kad ieškovė tvirtina, jog „atsakovė pripažino, kad gavo 2021 m. birželio 1 d. išankstinę sąskaitą faktūrą Nr. 114 už 6 534,01 Eur sumą (su PVM) ir jos neginčijo“. Tačiau apeliantė niekada nepripažino, kad yra gavusi tokią sąskaitą faktūrą. R. S. pirmą kartą šią sąskaitą faktūrą pamatė jau vykstant į bylos nagrinėjimą teisme. Be to, byloje taip pat nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio tokį ieškovės teiginį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

15. Apeliantas pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas ir žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis).

16. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti yra skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014 ir kt.).

17. Tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas, siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo, bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (O. v. Georgia, no. 25717/03, 13 November 2007, par. 27, 28).

18. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012). Apeliantė savo prašymą grindžia tuo, kad teismo posėdyje būtina apklausti tris liudytojus, buvusius įvyko metu, kai vyko atsakovo atsiskaitymas su ieškove už namelį. Apeliantas nurodo, kad pažįsta tik R. J., galėjusį matyti ar girdėti, kaip atsakovas atsiskaitė su ieškovu.

20. Be to, įstatyme nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti (CPK 190 straipsnis). Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi į teismą dėl minėtų liudytojų apklausos arba kad byla susijusi su viešo intereso gynimu, dėl kurio teismas privalėtų imtis iniciatyvos dėl liudytojų paieškos ir apklausos. Svarbu ir tai, kad pats atsakovas apeliaciniame skunde negali nurodyti, kokias bylai reikšmingas aplinkybes gali patvirtinti jo nurodyti liudytojai, o teigia tik abstrakčias prielaidas: „tikėtina, kad jei ne visi, tai kažkuris iš jų tikrai galėjo patvirtinti ginčo aplinkybes“, „R. J., galėjusį matyti ar girdėti kaip atsakovas atsiskaitė su ieškovu“.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui buvo suteikta galimybė prašyti apklausti nurodytus liudytojus pirmosios instancijos teisme, tačiau atsakovas šia savo teise nepasinaudojo. Nagrinėjamu atveju vien atsakovo pateiktas deklaratyvus prašymas bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsakovui nepateikus jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, negali būti pakankamas pagrindas nukrypti nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), todėl prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir liudytojų apklausos yra atmestinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl sutarties kainos

22. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir byloje nėra ginčo, kad ieškovė su atsakovu sudarė žodinę rangos sutartį dėl karkasinio poilsio namelio pagaminimo. Teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kaip kilusius iš vartojimo rangos teisinių santykių, ir ginčą sprendė remdamasis CK 6.672–6.680 straipsnių nuostatomis.

24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog galutinė namelio kaina – 6 534 Eur. Atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, nurodo, kad teismas neteisingai nustatė, kad kaina už namelį buvo 6 534 Eur. Apeliantas pažymi, kad šalys nesitarė, kad prie sutarties kainos (5 400 Eur) bus dar papildomai priskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, neplanavo apmokėjimo vykdyti pagal PVM sąskaitą faktūrą.

25. CK 6.674 straipsnio 1 dalyje nustatyta rangovo pareiga iki sutarties sudarymo suteikti užsakovui būtiną ir teisingą informaciją apie siūlomus darbus, jų rūšis, kainą, apmokėjimo formą, taip pat, jeigu užsakovas paprašo, kitus su sutartimi ir atliekamu darbu susijusius duomenis. Teismų praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad kilus ginčui pareiga įrodyti, kad buvo pateikta būtina ir teisinga informacija, tenka rangovui (CPK 178 straipsnis). CK 6.228⁶ straipsnyje įtvirtinti bendrieji vartotojų teisės į informaciją reikalavimai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, prieš sudarydamas vartojimo sutartį, kuri nėra nuotolinė ar ne prekybos patalpose sudaroma sutartis, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją. Pareiga įrodyti CK 6.228⁶ straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos suteikimo vartotojui faktą tenka verslininkui (CK 6.228⁶ straipsnio 4 dalis).

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė pripažįsta, jog iš tiesų šalys susitarė dėl 5 400 Eur kainos be PVM, tačiau, ieškovės vertinimu, tai jokiu būdu nereiškia, kad sutarta kaina buvo 5 400 Eur jau su įskaičiuotu PVM ar kad šalys susitarė nemokėti valstybei PVM mokesčio. Ieškovės teigimu, šalys susitarė dėl 5 400 Eur be PVM, o tai yra 6 534 Eur su PVM, ir atsakovui tai nuo pat pradžių buvo žinoma. Apeliacinės instancijos teismas tokius ieškovės argumentus vertina kritiškai. Kaip minėta, įstatyme akcentuojama ieškovės, kaip verslininkės, pareiga įrodyti CK 6.228⁶ straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos suteikimo vartotojui faktą. Nagrinėjamu atveju tarp šalių vartojimo rangos sutartis buvo sudaryta žodine forma. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų (susirašinėjimo su atsakovu medžiagos ar pan.), patvirtinančių, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas apie tai, jog prie sutartos darbų atlikimo kainos – 5 400 Eur – bus priskaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis (toliau ir – PVM) ir galutinė sutarties darbų atlikimo kaina bus 6 534 Eur, t. y. 5 400 Eur + PVM. Taip pat byloje nėra pateikta nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad ieškovė buvo gavusi atsakovo, kaip vartotojo, sutikimą dėl papildomai prie sutartos darbų atlikimo kainos (5 400 Eur) mokėtino PVM. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien byloje pateikta 2021 m. liepos 13 d. PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju negali būti laikoma įrodymu dėl 2021 m. pradžioje šalių sutartos tikrosios karkasinio namelio kainos.

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybę, kad šalių galutinė sutarta kaina už namelį buvo 5 400 Eur, patvirtina ir byloje pateiktame 2022 m. sausio 4 d. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą užfiksuoti pačios ieškovės atstovo R. V. parodymai: „Už surinktą namelį R. S. turėjo padaryti bankinį pavedimą 5 000 Eur sumai pagal išrašytą išankstinio apmokėjimo sąskaitą. 400 Eur jis turėjo sumokėti, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudės langus, padarys langų apdailą“. Taigi R. V. parodymuose bendra minima suma – 5 400 Eur.

28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad CK 6.676 straipsnio 1 dalis numato, jog darbų kaina nustatoma rangos šalių susitarimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje, aiškindamas šią teisės normą, nurodė, kad ši vartojimo rangai taikoma darbų kainos nustatymo taisyklė yra abstraktaus pobūdžio ir sutarties šalių neįpareigoja detalizuoti sutartyje rangos darbų kainos sudėtinių dalių. Kartu vartojimo rangos teisinių santykių specifika lemia, kad šalys, sudarydamos rangos sutartį, nėra visiškai laisvos apibrėžti jos kainą. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į kituose įstatymuose įtvirtintą vartotojų teisių apsaugai skirtą reglamentavimą. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pardavimo kaina apibrėžiama kaip galutinė prekės, paslaugos kaina, nustatoma pinigais, su pridėtinės vertės mokesčiu ir visais kitais mokesčiais, o jei negalima nurodyti tikslios kainos, jos apskaičiavimo pavyzdys, pagal kurį vartotojas gali kainą patikrinti. Šioje dalyje nurodyta paslaugos sąvoka aprėpia ir darbus. Pažymėtina, kad nei CK, nei kituose vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančiuose įstatymuose neįtvirtinta reikalavimo išskirti vartojimo sutartyse PVM ir kitų mokesčių, kaip paslaugos kainos sudėtinių dalių, tik reikalaujama, jog paslaugos kaina turi būti nustatoma pinigais ir apskaičiuota su PVM ir visais kitais mokesčiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-228/2014).

29. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.188 straipsnio 6 dalies nuostatomis, CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią, jeigu kyla abejonių dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos vartotojų naudai, remdamasis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šalių sudarytos žodinės vartojimo rangos sutarties kaina yra 6 534 Eur, t. y. 5 400 Eur + PVM. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, nurodytą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, konstatuoja, kad jog tarp šalių sudarytos vartojimo rangos sutarties sulygtų darbų galutinė kaina buvo 5 400 Eur (su PVM).

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo skolą

30. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškovė pagal žodinį susitarimą perdavė pagamintą medinį namelį atsakovui ir šis daiktą priėmė, naudoja jį pagal paskirtį, nurodė, kad atsakovui atsiranda pareiga už gautą daiktą sumokėti 6 534 Eur, t. y. šalių sutartą kainą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nėra įrodyta, kad bent dalį kainos už karkasinį namelį atsakovas ieškovei jau yra sumokėjęs.

31. Savo išvadą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad liudytojų G. S. ir G. V. parodymai vertinami kritiškai, kaip nepatvirtinantys atsakovo atsiskaitymo su ieškovu už medinį namelį fakto, nes atsakovė, priešingai nei atsakovas, teigiantis, jog namuose buvo 3 000 Eur, o 2 000 Eur jis išgrynino, G. S. paliudijo, jog visus 5 000 Eur jie su atsakovu turėjo namuose. Teismas nusprendė, kad 2 000 Eur išgryninimas 2021 m. birželio 1 d. ir 2021 m. birželio 3 d. taip pat nepatvirtina sumokėjimo fakto, nes atsakovas nurodė, kad atsiskaitė už namelį 2021 m. birelio 1 d. Teismas pažymėjo, kad liudytojas V. D. nebuvo kartu, kai, atsakovo teigimu, jis atsiskaitė su ieškovu, o ikiteisminio tyrimo duomenys yra nepakankami, kad patvirtintų aplinkybę, jog atsakovas atsiskaitė su ieškovu už karkasinį namelį.

32. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas negalėjo atsiskaityti su ieškove, nes 2 000 Eur buvo išgryninti 2021 m. birželio 1 d. ir 2021 m. birželio 3 d., t. y. vėliau, nei neva buvo pristatytas namelis – 2023 m. birželio 1 d., tačiau būtina pažymėti tai, kad byloje yra net 3 skirtingos namelio pristatymo datos: 2023 m. birželio 1 d., 2023 m. birželio 2 d. ir 2023 m. birželio 5 d.

33. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas konstatavo, kad „Šalys pripažįsta aplinkybę, kad atsakovui namelis pristatytas 2021 m. birželio 1 d.“, nors atsakovas savo atsiliepime į ieškinį buvo nurodęs, kad namelis buvo pristatytas 2021 m. birželio 2 d., o byloje esančiame rašytiniame įrodyme – 2021 m. birželio 15 d. G. S. el. laiške Mokesčių inspekcijai nurodyta namelio pristatymo data – 2021 m. birželio 5 d. Pati ieškovė, teigdama, kad liko skolinga darbuotojams už namelio transportavimą, byloje nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kada tiksliai namelis buvo pristatytas atsakovui. Esant byloje užfiksuotoms skirtingoms namelio pristatymo atsakovui datoms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad namelis buvo pagamintas ir pristatytas adresu (duomenys neskelbtini), šalių sutartu laiku – birželio pradžioje. O ta aplinkybė, kad ieškovas būtent birželio pirmomis dienomis, t. y. 2021 m. birželio 1 d. ir 2021 m. birželio 3 d., išgrynino po 1 000 Eur, suponuoja labiausiai tikėtiną išvadą, kad šie pinigai buvo išgryninti tikslingai tam, kad būtų perduoti ieškovei. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad, kaip matyti iš pridėto banko sąskaitos išrašo, atsakovas jokių išgryninimų didesnėmis pinigų sumomis neatlikdavo. Taigi pinigų išgryninimas 2021 m. birželio 1 d. ir 2021 m. birželio 3 d. buvo atliktas tuo laiku, kada ir vyko namelio pristatymas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų logiškai nepagrįsta manyti, jog ieškovė, kurios su atsakovu, bylos duomenimis, nesiejo jokie giminystės santykiai, taip pasitikėjo atsakovu, kad namelį pagamino ir net pristatė neturint jokios rašytinės sutarties su atsakovu ir atsakovui nesumokėjus net dalies namelio kainos.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, teigia, kad 2021 m. birželio pradžioje ieškovei sumokėjo 5 000 Eur, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių 5 000 Eur sumokėjimo faktą. Pastebėtina, kad atsakovui bandant įrodyti, jog jis ieškovei namelio pristatymo metu sumokėjo 5 000 Eur, šiai aplinkybei prieštarauja liudytojų parodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų G. S. ir G. V. parodymus vertino kritiškai, nes šių asmenų parodymai nesutapo su paties atsakovo atsiliepime nurodytais nesutikimo su ieškiniu argumentais. Kaip teisingai pastebėjo teismas, atsakovas nurodė, kad pinigus už medinį namelį perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, tuo tarpu minėti liudytojai nurodė, kad pinigai perduoti kieme prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbtuvių. Bet to, atsakovas nurodė, kad prieš atsiskaitymą su ieškove, jis apie 2 000 Eur paėmė iš bankomato, kitus turėjo namuose grynaisiais ir sumokėjo ieškovei 5 000 prieš pasiimant namelį, o liudytoja G. S. teisme parodė, kad visus 5 000 Eur jie su atsakovu turėjo namuose. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, netikslūs liudytojų parodymai, nesutampantys su atsakovo paaiškinimais, nagrinėjamu atveju negali būti laikomi patikimais ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais 5 000 Eur perdavimo ieškovei faktą.

35. Apeliaciniame skunde apeliantas akcentuoja įrodymą, neva patvirtinantį sumokėjimo už namelį faktą – 2022 m. sausio 24 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Atsakovo teigimu, iš šio dokumento aiškiai suprantama, kad atsakovas ieškovei už pagamintą namelį buvo skolingas 400 Eur. Minėtame dokumente užfiksuota, kad į ikiteisminio tyrimo tyrėjo klausimą – „ar siuntėte R. S. SMS dėl pinigų likučio sumokėjimo? Jei siuntėte, tai kokio turinio buvo žinutė, ko prašėte?“, R. V. atsakė: „Taip SMS siunčiau. Buvo sutarta už darbų pabaigimą 400 grynais“. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, toks susirašinėjimas tarp šalių vertinamas kaip nepakankamai informatyvus, negalintis patvirtinti atsiskaitymo už medinį namelį faktą. Iš SMS žinučių teksto turinio tik galima spręsti, kad atsakovas už darbų pabaigimą liko skolingas ieškovei 400 Eur, tačiau tai neįrodo, jog už namelio pagaminimą ir jo transportavimą atsakovas ieškovei jau buvo sumokėjęs 5 000 Eur. Nesutiktina ir su apelianto argumentu, kad 2021 m. birželio 15 d. G. S. el. laiškas Mokesčių inspekcijai taip pat patvirtina 5 000 Eur sumokėjimo už namelį faktą. Kaip matyti iš minėto laiško, G. S. tik nurodo, kad sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 5 000 Eur, tačiau nepateikia jokių šį faktą patvirtinančių įrodymų. Teigdama el. laiške, kad sumokėjo 5 000 Eur, nenurodo, nei kada, nei kur, nei kokiu būdu, nei kam konkrečiai šią sumą sumokėjo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtas el. laiškas nepatvirtina, kad atsakovas ieškovei sumokėjo 5 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į ieškovės atstovo 2023 m. vasario 1 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje (garso įrašas nuo 12.40 min., 13.28 min.) duotus paaiškinimus, kad jis sakė atsakovui, jog prieš važiuodamas paliktų likutį, nes turėjo sumokėti savo darbuotojams 400 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie ieškovės atstovo paaiškinimai tik dar kartelį patvirtina, jog atsakovas nebuvo atsiskaitęs už tam tikrus ieškovės atliktus darbus – 400 Eur, nameliui jau esant atvežtam pas atsakovą, tačiau tai jokiu būdu nepatvirtina, jog 5 000 Eur atsakovas yra sumokėjęs ieškovei už namelio pagaminimą.

36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad būtent skolininkui tenka pareiga įrodyti piniginės prievolės įvykdymą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Šiuo atveju reikalavimas įrodyti, kad ieškovė pinigų negavo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. – probatio diabolica) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-482-1075/2017).

37. CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą, grąžinti skolos dokumentą arba pažymėti pakvitavime, kad negali šio dokumento grąžinti, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą.

38. Pažymėtina tai, kad nors nagrinėjamu atveju atsakovas yra vartotojas, tačiau įstatyme įtvirtintų vartotojo teisių garantijų taikymas neturi sudaryti galimybės vartotojui piktnaudžiauti savo teisėmis. Vartotojo elgesys vertinamas pagal „vidutinio vartotojo“ etaloną, t. y. profesionalių žinių neturintis, bet vidutiniškai informuotas, protingai atidus ir apdairus asmuo. „Vidutinio vartotojo“ sąvoka suformuluota Teisingumo Teismo praktikoje (plačiau žr. Teismų praktikos apžvalgą, skelbtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų praktika 30) ir įtvirtinta Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (kuriuo nacionalinėje teisėje įgyvendinta 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos) 2 straipsnio 13 dalyje nustatant, kad vidutinis vartotojas – tai vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Nagrinėjamu atveju pats atsakovas, sumokėdamas grynaisiais pinigais palyginti didelę sumą pinigų, nepareikalavo ir ieškovės jokio pakvitavimo, o pakankamai nemažos pinigų sumos perdavimas, šio fakto neįforminant pakvitavimu ar kt. dokumentu, negali būti vertinamas kaip protingo ir apdairaus asmens standartą atitinkantis elgesys. Pažymėtina, kad pats atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad šalių nesieja artimi ar draugiški santykiai.

39. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, į tai, jog tarp šalių ginčas yra kilęs iš vartojimo teisinių santykių, į tai, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, taip pat nėra pasirašyto dokumento, pagrindžiančio atsakovo pinigų perdavimą ieškovei, šalys savo pozicijas grindė paaiškinimais ir prieštaringais liudytojų parodymais, taip pat įvertinęs šalių parodymus ikiteisminiame tyrime, G. S. pranešimą VMI, aplinkybę, kad byloje pateiktas atsakovo sąskaitos išrašas patvirtina, jog tuo laikotarpiu, kai namelis buvo pristatomas atsakovui, 2021 m. birželio 1 d. ir 2021 m. birželio 3 d. dienomis atsakovas išsigrynino 2 000 Eur, vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, daro išvadą, kad atsakovas ieškovei už pastatytą ir atvežtą karkasinį namelį yra sumokėjęs 2 000 Eur iš šalių sutartos galutinės 5 400 Eur kainos. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovei iš atsakovo 3 400 Eur skolos, t. y. tą dalį karkasinio namelio kainos, kuri atsakovo liko nesumokėta (5 400 Eur – 2 000 Eur), už vėlavimą atsiskaityti priteistinos ir įstatymo nustatytos 5 proc. dydžio palūkanos už laikotarpį nuo 2021 m. liepos 18 d. iki 2022 m. liepos 26 d., kurios sudaro 173,73 Eur, taip pat iš atsakovo priteistinos įstatymų numatytos 5 proc. metinės palūkanos ieškovei nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis, CK 6.314 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

40. Įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

41. Teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, taip pat kasacinio teismo praktiką, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, tačiau netinkamai nustatė ieškovei priteistinos skolos už atliktus darbus dydį, todėl nepagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 6 534 Eur skolą ir 333,86 Eur palūkanas. Apibendrinus išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – priteisti ieškovei iš atsakovo 3 400 Eur skolą, 173,73 Eur palūkanas, taip pat pakeisti atsakovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

44. Byloje pateikti įrodymai, jog ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 881 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. 726 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, ir sumokėjo 155 Eur žyminį mokestį. Teismui tenkinus ieškinį iš dalies, laikytina, jog patenkinta 52,04 proc. ieškinio reikalavimų, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 458,47 Eur bylinėjimosi išlaidų.

45. Atsakovas byloje pateikė duomenis, jog patyrė 700 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Proporcingai atmestų reikalavimų daliai, remiantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, atsakovui iš ieškovės priteistina 335,72 Eur bylinėjimosi išlaidų.

46. Apeliantas pateikė įrodymus, kad už apeliacinį skundą sumokėjo 145 Eur žyminį mokestį. Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą sumokėjo 726 Eur.

47. Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, t. y. 51,09 proc., iš ieškovės atsakovui priteistina 74,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, jo turėtų apeliacinės instancijos teisme. Proporcingai atmestų reikalavimų daliai iš atsakovo ieškovei priteistina 355,09 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

48. Įskaičius šalių viena kitai mokėtinas sumas už patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, galutinai ieškovei iš atsakovo priteistina 403,76 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo R. S. 3 400 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus eurų) skolos, 275,92 Eur (du šimtus septyniasdešimt penkis eurus devyniasdešimt du centus) palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 3 573,73 Eur (trijų tūkstančių penkių šimtų septyniasdešimt trijų eurų septyniasdešimt trijų centų) sumos nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d. iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“.

Priteisti iš atsakovo R. S. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 403,76 Eur (keturis šimtus tris eurus septyniasdešimt šešis centus) bylinėjimosi išlaidų.