Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei R. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

13. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovės paduoto apeliacinio skundo faktinių bei teisinių argumentų.

14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 13 d. sprendimo dalis, kuria teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimus, priteisė ieškovei iš atsakovės 254,53 Eur sutarties sudarymo mokestį; 746,85 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip nuostolius (negautas pajamas), paskaičiuotus už laikotarpį nuo Sutarties nutraukimo dienos iki Sutarties termino pabaigos; 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą (2 935,49 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. sausio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 308 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nesudaro.

17. Pirma, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2020 m. rugpjūčio 20 d. atsakovė ir pradinė kreditorė UAB „Moment Credit“ sudarė vartojimo kredito sutartį – ginčo sutartį, pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 1 700 Eur vartojimo kreditas, o atsakovė įsipareigojo iki 2023 m. rugpjūčio 20 d. grąžinti kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 1 316,08 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas (metinė palūkanų norma 42 proc.) ir 287,28 Eur sutarties sudarymo mokestį. Pradinė kreditorė 2021 m. birželio 30 d. Sutartį nutraukė. Sutartis buvo nutraukta dėl atsakovės įsipareigojimų pagal Sutartį – mėnesinių įmokų mokėjimo, nevykdymo, t. y. dėl atsakovės kaltės. Šalių tarpusavio įsipareigojimai dėl 1 700 Eur vartojimo kredito suteikimo ir grąžinimo sąlygų, susijusių su 42 proc. dydžio mokėjimo (pelno) palūkanų ir 287,28 Eur Sutarties sudarymo mokesčio mokėjimu (ieškinio priedas Nr. 4, l. 1-2), Sutartyje buvo išreikšti aiškiai ir suprantamai (CK 6.228⁴ straipsnio 6, 7 dalys), Sutarties bendra vartojimo kredito kaina nepažeidžia Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) reikalavimų (VKĮ 21 straipsnio 1, 2 dalys).

18. CK 6.221 straipsnyje įtvirtinta, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo (straipsnio 1 dalis), tačiau nepanaikina nuo sutarties pažeidimo nukentėjusios šalies teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas (straipsnio 2 dalis). Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sutarties nutraukimas išlaisvina abi sutarties šalis nuo tolesnio sutartinių prievolių vykdymo, o sutarties šalis siejusį sutartinį santykį keičia sutartinės atsakomybės teisinis santykis, kurio forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi, Sutartį nutraukus dėl atsakovės kaltės, ieškovė įgijo teisę reikalauti taikyti atsakovei sutartinę civilinę atsakomybę – reikalauti atlyginti nuostolius ir/arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutartinė atsakomybė skirta ekonominės civilinės apyvartos stabilumui užtikrinti, t. y. jos kompensacinė funkcija pirmiausia pasižymi siekimu, kad nukentėjusio nuo sutarties pažeidimo asmens padėtis būtų kiek įmanoma artimesnė padėčiai, tarsi sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta; iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas; tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015). Tai atitinka CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąjį civilinės atsakomybės principą, pagal kurį padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai (lot. restitutio in integrum), išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę.

20. CK 6.249 straipsnyje įtvirtinta, kad nuostoliai yra piniginė žalos išraiška; žala yra, be kita ko, negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-823/2020 ir joje nurodytą teismų praktiką).

21. Nagrinėjamu atveju atsakovė pagal Sutartį, be kita ko, įsipareigojo sumokėti 287,28 Eur sutarties sudarymo mokestį ir 1 316,08 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas (metinė palūkanų norma 42 proc.).

22. Sutarties bendrųjų sąlygų 1.13 punkte nustatyta, kad Sutarties sudarymo mokestis yra „vienkartinis kliento mokamas sutarties sudarymo mokestis, kuris yra priskaičiuojamas specialiųjų sąlygų sudarymo metu, įskaitomas į finansuojamą sumą ir paskirstomas įmokose vienodomis dalimis“. Atitinkamai, iš Sutarties turinio (mokėjimo grafiko) matyti, kad Sutarties sudarymo mokesčio mokėjimas buvo išdėstytas kredito grąžinimo laikotarpiui, kartu su kredito grąžinimo ir mokėjimo (pelno) palūkanomis mokant periodines mėnesines 7,98 Eur įmokas. Taigi, 287,28 Eur sutarties sudarymo mokesčio mokėjimas buvo numatytas iš anksto, Sutarties sudarymo metu, todėl darytina išvada, kad esant normaliai veiklai, t. y. atsakovei tinkamai vykdant Sutartį ir, atitinkamai, mokant išdėstytas mėnesines Sutarties sudarymo mokesčio įmokas, ieškovė būtų pagrįstai galėjusi tikėtis gauti visą Sutarties sudarymo mokestį (287,28 Eur). Kaip jau buvo nurodyta, byloje nustatyta, kad atsakovė tinkamai periodinių įmokų pagal Sutartį nemokėjo, taigi, netinkamai vykdė Sutartį (CK 6.205 straipsnis), o vėliau dėl to pradinė kreditorė Sutartį nutraukė.

23. Dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pareiga mokėti pelno palūkanas (kitaip tariant, pinigų skolinimo kaina) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis); tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai; tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę ir, be kita ko, reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-823/2020). Taigi, atsakovei tinkamai vykdant Sutartį, pradinė kreditorė būtų galėjusi pagrįstai tikėtis gauti visas Sutartyje numatytas mokėjimo (peno) palūkanas (1 316,08 Eur).

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo Sutarties nutraukimo dienos atsakovės pagal Sutartį likusi neapmokėta Sutarties sudarymo mokesčio dalis yra 254,53 Eur, pagal Sutartį likusi neapmokėta mokėjimo (pelno) palūkanų dalis yra 746,85 Eur.

25. Atsižvelgiant į nurodytą bei remiantis tuo, kad nustatyta, jog: 1) Sutarties sudarymo mokesčio (287,28 Eur) ir 1 316,08 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų (metinė palūkanų norma 42 proc.) mokėjimas buvo numatytas iš anksto – Sutartyje; 2) atsakovei tinkamai vykdant Sutartį, pradinė kreditorė būtų galėjusi pagrįstai tikėtis gauti visą Sutarties sudarymo mokestį – 287,28 Eur, ir visas Sutartyje numatytas mokėjimo (pelno) palūkanas – 1 316,08 Eur; 3) Sutartis buvo nutraukta dėl atsakovės kaltės; 4) pagal Sutartį likusi neapmokėta Sutarties sudarymo mokesčio suma sudaro 254,53 Eur, o likusi neapmokėta mokėjimo (pelno) palūkanų dalis sudaro 746,85 Eur, konstatuotina, kad atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos dėl 254,53 Eur Sutarties sudarymo mokesčio ir 746,85 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip netinkamu Sutarties vykdymu atsakovės ieškovei padarytos žalos (nuostolių) – ieškovės (pradinės kreditorės) negautų pajamų, byloje yra nustatytos.

26. Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apskaičiuota nuostolių suma gali būti mažinama, jeigu nustatoma, kad dėl nuostolių atsiradimo (padidėjimo) yra, be kita ko, kreditoriaus kaltės (CK 6.259 straipsnis), kitais įstatyme nustatytais (pvz., CK 6.251 straipsnio 2 dalis), taip pat šalių sutartyje aptartais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013). CK 6.253 straipsnyje taip pat įtvirtinti civilinės atsakomybės netaikymo ir/arba visiško arba dalinio atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai. CK 6.259 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės (straipsnio 1 dalis); nurodyta taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti (straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama (CK 6.259 straipsnis), nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija; kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-611/2013). Apeliantė duomenų, kurie sudarytų pagrindą mažinti priteistinų nuostolių dydį, nepateikė (CPK 178, 185 straipsniai), todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindų taikyti CK 6.259 įtvirtintą priteistinų nuostolių mažinimo institutą.

27. CK 6.251 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatyta CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo principo taikymo išimtis. Kasacinis teismas nurodė, kad ši teisės norma leidžia teismui įgyvendinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus tais atvejais, kai visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimas sukeltų atsakovui arba kitiems asmenims labai sunkių padarinių, todėl visiškas nuostolių atlyginimas pažeistų šiuos principus; aptariama teisės norma nustato visiško nuostolių atlyginimo principo išimtį, todėl ji turi būti taikoma labai atsargiai ir tik išimtiniais atvejais, kai yra jos taikymo sąlygos ir sąžiningumas, protingumas bei teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį; jos taikymas turi būti motyvuojamas teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, nurodant konkretų jos taikymo sąlygų konkrečioje byloje turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje duomenų, jog dėl visiško ieškinio reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo tenkinimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių, kurios reikštų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimą, atsakovė nepateikė. Nors atsakovė pateikė duomenis apie laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio mėn. iki 2022 m. birželio mėn. gautas darbo pajamas, kurios iš viso sudarė 269,75 Eur „į rankas“, šie duomenys pagrindo daryti išvadą, kad dėl visiško ieškinio reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo tenkinimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių, savaime nesudaro, nes atsakovė nepateikė duomenų, kurie atspindėtų visą jos turtinę padėtį bei jos perspektyvas (CPK 178, 185 straipsniai): apie turimas išlaidas, turimą turtą, perspektyvas gauti didesnį darbo užmokestį, galimų kitų pajamų šaltinių (ne)buvimą ir pan. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pagrindo taikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principo išimtį nenustatyta.

28. CK 6.253 straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos (straipsnio 1 dalis); įstatymai ar šalių susitarimai gali numatyti ir kitokius atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikymo pagrindus (straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nurodytų civilinės atsakomybės netaikymo ir/ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų nagrinėjamu atveju taip pat nenustatė.

29. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 254,53 Eur nesumokėto Sutarties sudarymo mokesčio ir 746,85 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo nesudaro.

30. Antra, CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CPK 6.210 straipsnio 1 dalį, jeigu abi sutarties šalys nėra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas.

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės palūkanos pagal savo esmę yra priskirtinos prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, kurių paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018). Pagal kasacinio teismo praktiką, šios palūkanos pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Kaip nurodė kasacinis teismas, tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų; pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015). Procesinių palūkanų institutas grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019). Taigi, procesinių palūkanų taikymo pagrindas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą; jos kvalifikuojamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai, kurių kreditoriui nereikia įrodinėti, ir yra mokamos kiekvienu atveju už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

32. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovės finansinė padėtis yra bloga, ir procesinių palūkanų priteisimu atsakovės finansinė padėtis būtų dar labiau pabloginta, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teisėtumo, vertintinas kaip teisiškai nereikšmingas. Įvertinus nurodytą, pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistą sumą (2 935,49 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. sausio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisimo, taip pat nėra.

33. Trečia, CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktą, prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, grindžiama principu „pralaimėjęs moka“. Tai reiškia, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas, bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis; bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis gali būti taikoma, atsižvelgiant į tai, ar šalys sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis, taip pat į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, inter alia, į tai, ar jos buvo būtinos ir pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sprendžiant, kam ir (ar) kokia apimtimi turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta, svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso; atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, kai yra vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir inicijuojant patį bylos procesą, t. y. paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).

35. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad įstatymas atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bylą laimėjusiai šaliai galimybės tuo pagrindu, kad skolininko finansinė padėtis yra sudėtinga, nenumato, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovės finansinė padėtis yra sudėtinga, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl ieškovės prašymo priteisti ieškovei iš atsakovės 308 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagrįstumą, vertintinas kaip teisiškai nereikšmingas.

36. Byloje mokėtino žyminio mokesčio dydį nustato įstatymas (CPK 80 straipsnis). Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (straipsnio 1 dalis); šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, maksimali priteistina bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai už ieškinio parengimą suma sudaro 4 451,25 Eur. Taigi, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą parengiant ieškinį – 242 Eur, nustatytų Rekomendacijose dydžių neviršija, atitinka protingumo, proporcingumo principus.

37. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 308 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš kurių 66 Eur – žyminis mokestis, 242 Eur – išlaidos už teisinę pagalbą parengiant ieškinį, nesudaro.

Dėl procesinės bylos baigties

38. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nesudaro, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė dėl nurodomos sudėtingos turtinės padėties turi teisę kreiptis į ieškovę dėl galimo taikaus susitarimo vykdant teismo sprendimą sudarymo, taip pat turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo arba išdėstymo (CPK 284 straipsnis). Teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004). CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, todėl teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas ar išdėstomas tik išimtiniais atvejais. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog vien turtinė padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo būtino atidėjimo ar išdėstymo. Teismas taip pat turi nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004; 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Akcentuotinas šios normos taikymo išimtinumas sietinas ir su tuo, jog turi būti nustatyta reali tikimybė, jog teismo sprendimo vykdymo išdėstymas sukurs prielaidas tinkamam teismo nustatytų įpareigojimų vykdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3626-378/2015). Atsižvelgiant į nurodytą, asmeniui, prašančiam išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, tenka pareiga įrodyti tokio išdėstymo būtinumą lemiančias aplinkybes ir pagrįsti šio išimtinio instituto taikymo reikalingumą bei tikslingumą (CPK 178 straipsnis). Dėl to toks prašymas turi būti argumentuotas ir pagrįstas pridedamais sunkią turtinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes įrodančiais dokumentais.

40. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atsakovės R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.