Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo R. O. gynėjo advokato Antano Jarašiaus skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarties, kuria kaltinamajam R. O. suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2012 m. vasario 3 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. O. kaltinamas tuo, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, (duomenys neskelbtini) rajone, priklausančiame E. O., neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų – 98,405 g metamfetamino, 0,068 g mCPP (1-(3-chlorofenil) piperazino, 0,300 g diazepamo ir 15,309 g kanapių dervos. Be to, R. O. 2011 m. vasario 1 d., laikotarpiu nuo 10 val. 08 min. iki 12 val. 20 min., turėdamas tikslą perduoti V. V. narkotinių ir psichotropinių medžiagų dalį, t. y. 13,726 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, paėmė ją iš laikymo vietos ir neteisėtai gabeno automobiliu „A“, valst. Nr. XXX, priklausančiu J. O., iki namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno V. V., tačiau 13,726 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino neperdavė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

R. O. buvo sulaikytas 2011 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartimi R. O. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dešimčiai dienų. Vėliau suėmimas buvo tęsiamas.

Kaltinamojo gynėjo nuomone, skundžiamojoje apygardos teismo nutartyje nurodyti kardomosios priemonės – suėmimo pagrindai numatyti BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir BK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis. Pažymima, kad apygardos teismas pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ išaiškinimo reikalavimus, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies, BPK 122 straipsnio 7 dalies bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatomis.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaltinamajam kardomoji priemonė – suėmimas tęsiamas nuo 2011 m. vasario 1 d. Gynėjo nuomone, toks ilgas kardomasis kalinimas nesant apkaltinamajam nuosprendžiui yra neproporcinga bausmė ir pažeidžia tiek žmogaus, tiek proceso dalyvio teises. Teismas paskirdamas ar pratęsdamas griežčiausios kardomosios priemonės taikymą, pirmiausia privalo įsitikinti, kad BPK numatytų tikslų neįmanoma pasiekti paskyrus vieną ar kelias švelnesnes kardomąsias priemones. Tačiau Šiaulių apygardos teismas nesvarstė galimybės BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis (užstatas ar kt.).

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo R. O. gynėjo skundas atmetamas.

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. sausio 31 d. nutartimi kaltinamajam R. O. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė trims mėnesiams. Pirmosios instancijos teismas pratęsdamas kardomąją priemonę BPK 119 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio, 130 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga (conditio sine qua non) yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Apeliacinis teismas mano, jog šioje baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, pagrįstai leidžiančių manyti, kad kaltinamasis R. O. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tai patvirtina duomenų visuma bei kaltinamajame akte nurodomi duomenys. Apeliacinis teismas pažymi, kad baudžiamoji byla šiuo metu nagrinėjama Šiaulių apygardos teisme, įrodymų vertinimas dėl padarytos nusikalstamos veikos yra ne Apeliacinio teismo kompetencija, sprendžiant suėmimo termino pratęsimo klausimą, todėl R. O. kaltumo (ar nekaltumo) klausimas nenagrinėjamas. Vien tik tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė kaltinamajam nepalankų sprendimą dėl suėmimo termino pratęsimo negali būti laikoma, jog teismas pažeidžia žmogaus bei proceso dalyvio teises. Apeliacinis teismas sutinka su skundo argumentu, kad suimtajam kardomojo kalinimo terminas taikomas ilgą laiką, t. y. nuo 2011 m. vasario 1 d., tačiau atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog bylą perdavus teismui, teismas nėra saistomas suėmimo taikymo terminais, kurie numatyti BPK 127 straipsnio 2 dalyje, todėl kardomųjų priemonių tikslingumą ir būtinumą sprendžia teismas, kurio žinioje ši byla yra.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 – 4 dalyse numatytų pagrindų.

Apeliacinis teismas pritaria Šiaulių apygardos teismo išvadai, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti R. O. dalyvavimą bylos nagrinėjime teisme ir nuosprendžio įvykdymą, o už nusikaltimą, dėl kurio padarymo suimtajam pareikštas kaltinimas, įstatymas numato griežtą laisvės atėmimo bausmę, todėl sąlygos pratęsti suėmimo terminą nėra išnykusios. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šios kardomosios priemonės taikymo teoriniai pagrindai, numatyti BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose, detaliai išdėstyti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartyje, todėl netikslinga dar kartą analizuoti šių argumentų ir kartoti ankstesnėje nutartyje išdėstytus motyvus. Pažymėtina, kad gynėjas šiame skunde įtikinamų argumentų, kurie paneigtų teismo nurodytus suėmimo termino pratęsimo pagrindus ir būtų pakankamas pagrindas panaikinti griežčiausią kardomąją priemonę, nenurodo.

Byloje nustatyta, kad R. O. kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį baudžiamasis įstatymas numato griežtą ir ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę (BK 11 straipsnio 6 dalis). Kaltinamasis iki suėmimo neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, niekur nedirbo, inkriminuojamas nusikaltimas susijęs su lėšų gavimu iš nusikalstamos veikos, praeityje teistas (nors teistumai išnykę), baustas administracine tvarka, išsituokęs. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors gynėjas skunde ir nurodo, jog piniginių lėšų pakankamai turėjo suimtojo tėvas, tačiau tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo argumento, kad R. O. pragyvenimo šaltinis galėjo būti ir pajamos gautos iš nusikalstamos veikos.

Apeliacinio teismo nuomone, šios nurodytos aplinkybės, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, laisvės atėmimo, R. O. gali bėgti (slėptis) nuo teismo ir daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Skunde nurodoma, kad Šiaulių apygardos teismas nesvarstė galimybės BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis (užstatas ar kt.) ir neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos, BPK bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog šiuo metu baudžiamoji byla, kaip jau buvo minėta aukščiau, yra nagrinėjama Šiaulių apygardos teisme, todėl kardomųjų priemonių tikslingumą ir būtinumą sprendžia teismas, kurio žinioje ši byla yra.

Apeliacinio teismo nuomone, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo metu švelnesne kardomąja priemone nebūtų negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Tai patvirtina aukščiau aptartos bylos aplinkybės. Šiuo metu kaltinamajam R. O. paskirta kardomoji priemonė yra adekvati jo pareikšto kaltinimo pavojingumui, todėl toks suimtojo teisių suvaržymas yra pateisinamas ir viešuoju interesu, kuris šiuo atveju nusveria asmens laisvės gerbimo taisyklę.

Be to, atsižvelgiama ir į gynėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad kaltinamasis neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, susaistytas tvirtais šeimos ir giminės ryšiais, paskirta nepilnamečio sūnaus globa, registruotas darbo biržoje, šeima turi žemės sklypą, ūkį, todėl senyvo amžiaus, neįgaliems tėvams yra vienintelis realus pagalbininkas, tačiau šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo nurodytų suėmimo termino pratęsimo pagrindų ir negali būti pakankamas pagrindas griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes darytina išvada, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutartyje padarytos išvados neprieštarauja BPK reikalavimams, bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatoms, nurodančioms, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, todėl šiuo metu jos naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo R. O. gynėjo Antano Jarašiaus skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.