Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo R. O. gynėjo advokato Antano Jarašiaus skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria kaltinamajam R. O. suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2011 m. lapkričio 3 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. O. kaltinamas tuo, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, (duomenys neskelbtini) rajone, priklausančiame E. O., neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų – 98,405 g metamfetamino, 0,068 g mCPP (1-(3-chlorofenil) piperazino, 0,300 g diazepamo ir 15,309 g kanapių dervos. Be to, R. O. 2011 m. vasario 1 d., laikotarpiu nuo 10 val. 08 min. iki 12 val. 20 min., turėdamas tikslą perduoti V. V. narkotinių ir psichotropinių medžiagų dalį, t. y. 13,726 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, paėmė ją iš laikymo vietos ir neteisėtai gabeno automobiliu „XXX“, valst. Nr. XXXXXX, priklausančiu J. O., iki namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno V. V., tačiau 13,726 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino neperdavė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

R. O. buvo sulaikytas 2011 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartimi R. O. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dešimčiai dienų. Vėliau suėmimas buvo tęsiamas.

Kaltinamojo gynėjo nuomone, skundžiamojoje apygardos teismo nutartyje nurodyti kardomosios priemonės – suėmimo pagrindai numatyti BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir BK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis.

Pažymima, kad apygardos teismas pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ išaiškinimo reikalavimus, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio ir BPK 122 straipsnio 7 dalies nuostatomis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad kaltinamasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, neteistas, charakterizuojamas teigiamai, nuo policijos niekada nesislėpė, iki suėmimo intensyviai ieškojo darbo, registruotas darbo biržoje, išlaiko nepilnametį sūnų, tėvai pensininkai ir neįgalūs, tėvui yra nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaltinamajam kardomoji priemonė – suėmimas tęsiamas jau daugiau kaip devyni mėnesiai. Nurodoma, kad teismas paskirdamas ar pratęsdamas griežčiausios kardomosios priemonės taikymą, pirmiausia privalo įsitikinti, kad BPK numatytų tikslų neįmanoma pasiekti paskyrus vieną ar kelias švelnesnes kardomąsias priemones. Tačiau Šiaulių apygardos teismas nesvarstė galimybės BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis.

Prokurorė prašo kaltinamojo R. O. gynėjo Antano Jarašiaus skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo R. O. gynėjo Antano Jarašiaus skundas atmetamas.

Šiaulių apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą kaltinamajam BPK 119, 121, 122, 127, 130 straipsnių reikalavimų nepažeidė.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga (conditio sine qua non) yra duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad asmeniui pareikšti kaltinimai turi būti pagrįsti. Apeliacinis teismas mano, kad šioje baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, pagrįstai leidžiančių manyti, kad kaltinamasis R. O. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tai patvirtina byloje surinktų ir kaltinamajame akte nurodytų duomenų visuma. Apeliacinis teismas pažymi, kad baudžiamoji byla šiuo metu nagrinėjama Šiaulių apygardos teisme, įrodymų vertinimas dėl padarytos nusikalstamos veikos yra ne Apeliacinio teismo kompetencija, sprendžiant suėmimo termino pratęsimo klausimą.

Apeliacinis teismas sutinka su skundo argumentais, kad suimtajam kardomojo kalinimo terminas taikomas ilgą laiką, tačiau atkreipiamas suimtojo R. O. gynėjo dėmesys ir į tai, kad bylą perdavus teismui, teismas nėra saistomas suėmimo taikymo terminais, kurie numatyti BPK 127 straipsnio 2 dalyje, todėl kardomųjų priemonių tikslingumą ir būtinumą sprendžia teismas, kurio žinioje ši byla yra.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 – 4 dalyse numatytų pagrindų.

Apeliacinis teismas pritaria Šiaulių apygardos teismo išvadai, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti R. O. dalyvavimą bylos nagrinėjime teisme ir nuosprendžio įvykdymą, nes už nusikaltimą, dėl kurio padarymo jam pareikštas kaltinimas, įstatymas numato griežtą laisvės atėmimo bausmę, todėl sąlygos pratęsti suėmimo terminą nėra išnykusios. BPK numatyti suėmimo skyrimo ir jo termino pratęsimo pagrindai yra alternatyvūs, todėl skiriant šią kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą pakanka bent vieno iš jų. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad Šiaulių apygardos teismas R. O. suėmimo terminą pratęsė dėl to, kad yra neišnykę šios kardomosios priemonės taikymo ir jos termino tęsimo pagrindai, numatyti BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte – kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte – kaltinamasis darys naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Dėl to, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas atsižvelgiant į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. atsižvelgiant į šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Apeliacinis teismas pritaria skundžiamoje nutartyje nurodytiems motyvams, kuriais remiantis konstatuota, jog nėra išnykęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas suėmimo pagrindas, kadangi R. O. kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, už kurį įstatymas numato griežtą laisvės atėmimo bausmę (BK 11 straipsnis). Be to, iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad suimtasis kaltinamas neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, praeityje teistas (nors teistumai išnykę), baustas administracine tvarka, iki suėmimo neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, niekur nedirbo, išsiskyręs. Šios aplinkybės, nusikaltimo sunkumas bei gresiančios griežtos bausmės tikimybė leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis būdamas nesuimtas, bėgs (slėpsis) nuo teismo. Pažymėtina, kad tiek iš įstatymo formuluotės (BPK 122 straipsnio 2 dalis), tiek iš jos oficialaus aiškinimo (2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punktas) matyti, jog atskirais atvejais, kai remiantis minėtomis aplinkybėmis, t. y. nusikaltimo sunkumu bei įstatyme numatytos griežtos laisvės atėmimo bausmės tikimybe, galima padaryti išvadą, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, vien jų gali pakakti skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo kaltinamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu. Pagal teismų praktiką, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 10 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismo nutartyje nurodytas motyvas, jog kaltinamasis R. O. būdamas laisvėje galimai darys naujas nusikalstamas veikas, yra pagrįstas. Bylos duomenys patvirtina, kad R. O. niekur nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, pragyvenimo pajamos galimai buvo gaunamos iš nusikalstamos veikos, todėl yra realus pagrindas manyti, jog jis gali daryti naujas nusikalstamas veikas, numatytas BPK 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliacinis teismas atsižvelgia į suimtojo R. O. gynėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad kaltinamasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, neteistas, charakterizuojamas teigiamai, nuo policijos niekada nesislėpė, iki suėmimo intensyviai ieškojo darbo, registruotas darbo biržoje, išlaiko nepilnametį sūnų, tėvai pensininkai ir neįgalūs, tėvui yra nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis, tačiau šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo nurodytų suėmimo termino pratęsimo pagrindų ir negali būti pakankamas pagrindas griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti.

Skunde nurodoma, kad Šiaulių apygardos teismas nesvarstė galimybės BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis bei neatsižvelgė į tai, jog suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo kaltinamojo teisę į jo laisvę.

Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog šiuo metu baudžiamoji byla, kaip jau buvo minėta aukščiau, yra perduota Šiaulių apygardos teismui, todėl kardomųjų priemonių tikslingumą ir būtinumą sprendžia teismas, kurio žinioje ši byla yra. Apeliacinis teismas įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes taip pat konstatuoja, kad R. O. teisės suvaržytos laikantis BPK nustatytų reikalavimų ir toks kaltinamojo teisių suvaržymas šiuo metu yra pateisinamas. Apeliacinio teismo nuomone, pusiausvyra tarp galimai padarytos nusikalstamos veikos sunkumo ir griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo išlaikyta. Šiaulių apygardos teismas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo R. O. gynėjo Antano Jarašiaus skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.